Lenkijoje pasiūlyta kurti dokumentinį filmą pagal Rusijos propagandisto Aleksandro Diukovo knygą „Protektoratas „Lietuva“
Eglė Samoškaitė, DELFI.lt 2016 m. gegužės 2 d. 07:00
Seniai žinoma tiesa: Rusijai naudingiausia, kai Lietuva ir Lenkija tarpusavyje nesutaria. Artimiausiu metu tarp Vilniaus ir Varšuvos gali rastis dar vienas nesutarimų ir ginčų židinys.
© DELFI
Lenkijoje pasiūlyta kurti dokumentinį filmą pagal Rusijos propagandisto Aleksandro Diukovo knygą „Protektoratas „Lietuva“, kurioje bandoma įrodyti, kad Lietuvos specialiosios tarnybos bendradarbiavo su nacių Vokietijos tarnybomis dar iki sovietų okupacijos 1940 m. birželį.
Persona non grata Lietuvoje paskelbtas A. Diukovas savo knygoje siekė įrodyti, esą Lietuvos valstybės saugumo departamentas perdavė informaciją Vokietijos Gestapui apie Vilniaus krašte besiformuojantį lenkų pogrindį.
Lenkijoje šią idėją pasigavo tinklapio strajk.eu vyriausiasis redaktorius Maciejus Wisniowskis, bendradarbiaujantis su radiju „Glos Rosji“ ir spausdinamas pl.sputniknews.com. Jis teigia esantis filmo idėjos autorius.
Filmą kuria įmonė „Leader Film“: filmo režisierius, įmonės direktorius Slawomiras Malinowskis, operatorius Blazejus Pyrka ir istorikas Michalas Glockas. Bet pats S. Malinowskis neigia, kad filmas statomas pagal A. Diukovo knygą. Jo teigimu, dokumentinis filmas bus apie lietuvių-lenkų santykius 1939-1940 m. ir apie Armijos Krajovos kūrimąsi Vilniaus krašte užsimins tik labai menkai.
Lietuvoje jiems padėjo Balstogės universiteto filialo Ekonomikos ir informatikos fakulteto dekanas Jaroslavas Volkonovskis bei vertėjas.
Dokumentinis filmas koncentruotas į 1939-1940 m. laikotarpį Vilniaus krašte ir neapims žvėriško sovietų okupacijos laikotarpio, kai 1940 m. pavasarį NKVD išskerdė tūkstančius lenkų karininkų ir 1944-1945 m. visiškai sunaikino lenkų pogrindį.
1939 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija užpuolė ir pasidalijo Lenkiją. Vilniaus kraštą, kuris tarpukariu de facto buvo Lenkijos dalis, sovietai 1939 m. spalį perdavė Lietuvai, kurioje pagal primestą savitarpio pagalbos sutartį jau buvo įkurdintos sovietų karinės bazės.
Vilniaus krašte ir apkritai visoje buvusioje Lenkijos teritorijoje pradėjo kurtis pogrindinės lenkų organizacijos, kurios vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, tapo Armija Krajova ir siekė atkurti Lenkiją su prieškarinėmis sienomis: tai yra su Vilniaus kraštu ir Vakarų Ukraina. Lietuvai tai buvo labai nepalanku, todėl Lietuvos saugumas sekė lenkų pogrindžio organizacijas Vilniaus krašte.
„Lietuvos žvalgyba 1918-1940 m.“ autorius, Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos karinė žvalgyba bendradarbiavo su prancūzais, o Lietuvos saugumas turėjo politinį pavedimą palaikyti santykius su vokiečiais. Toks nurodymas, pasak A. Anušausko, duotas dėl to, kad Klaipėdos kraštą užėmusi Vokietija areštuodavo Lietuvai palankius asmenis, bet vėliau jie buvo mainomi į Lietuvoje įkalintus vokiečių agentus.
Kremliaus linijai ištikimas A. Diukovas knygoje „Protektoratas „Lietuva“ norėjo įrodyti, kad Lietuvos institucijos 1939-1940 m. veikė prieš lenkų pogrindį ir bendradarbiavo su naciais. Saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio vizitą į Berlyną A. Diukovas pateikė kaip A. Smetonos siekį išsiderėti Lietuvai „protektoratą“ Vokietijos sudėtyje.
Aleksandras Diukovas © DELFI (A.Solomino nuotr.)
Ši knyga Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įvertinta kaip šalių istorinių nesutarimų skatinimas ir siekis dalį Sovietų Sąjungos kaltės dėl represijų prieš lenkus permesti lietuviams, nors didžiausias represijas prieš Armiją Krajovą Lietuvos teritorijoje 1944-1945 m. vykdė sovietų represinės struktūros – NKGB ir NKVD. Be to, dar 1940 m. pavasarį sovietai Katynėje ir kitur nužudė daugiau nei 20000 lenkų karininkų, policininkų ir kitų tarnybų pareigūnų.
A. Anušauskas sako, kad vokiečiai iš tiesų labai norėjo informacijos apie lenkų pogrindį ir duodavo užuominas, kad Lietuva geriau netoleruotų lenkų pogrindinių organizacijų veikimo Vilniaus krašte. Tačiau padėtis buvo labai komplikuota, nes lenkų pogrindininkai glaudžiai bendradarbiavo su prancūzų žvalgyba, todėl Lietuvos saugumui sulaikius kokį lenkų pogrindininką, iškart prisistatydavo Lietuvos karinė žvalgyba, kuri irgi bendradarbiavo su prancūzais, ir prašydavo paleisti lenkų pogrindininką.
Savo knygoje A. Anušauskas rašo, kad Vilnius buvo virtęs sąmokslininkų centru, todėl Vokietija labai spaudė Lietuvą bendradarbiauti: pavyzdžiui, 1940 m. vasario 20 d. įvyko Lietuvos saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio ir Vokietijos RSHA saugumo tarnybos IV skyriaus (gestapo) viršininko Heinricho Miulerio susitikimas, kurio metu pasikeista informacija apie susektas nelegalias lenkų organizacijas ir komunistų veikimą.
„Vokiečiai tuomet pasiūlė pasirašyti protokolą, kuriame būtų užfiksuotas žodinis susitarimas bendradarbiauti „kovoje prieš lenkų nacionalistų slaptą veikimą, kuris reiškiasi Vokietijos okupuotoje dalyje ir Vilniaus srityje“, - rašo A. Anušauskas.
Tačiau, jo tvirtinimu, protokolas nebuvo pasirašytas, nors 1940 m. kovo-birželio mėnesiais A. Povilaitis tris ar keturis kartus susitiko su Tilžės gestapo komisaru H. Grėfe ir perdavė kelių susektų slaptų lenkų organizacijų dokumentus.
Vis tik, kaip sako Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Arūnas Bubnys, per visą 1939-1940 m. laikotarpį Lietuvos saugumas Vilniaus krašte susekė ir likvidavo vos vieną lenkų pogrindinę organizaciją.
Žurnalistas ir redaktorius M. Wisniowskis, kurio straipsniai publikuojami Kremliaus finansuojamame portale pl.sputniknews.com, DELFI pasakojo esantis filmo idėjos autorius ir nieko daugiau. Pašnekovas teigia perskaitęs Lietuvoje ir Lenkijoje nemėgstamo rusų istoriko A. Diukovo knygą „Protektoratas „Lietuva“, kuri jį sudomino dviem aspektais. Pirma, knygoje kalbama apie laikotarpį, kuris esąs labai retai aptariamas: tai yra 1939-1940 m.
Maciejus Wisniowskis © Facebook nuotr.
Antra, pasak M. Wisniowskio, knyga sudaryta iš tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovo A. Povilaičio dokumentų, apklausos protokolų ir asmeninių parodymų.
DELFI primena, kad 1940 m. birželį sovietams užėmus Lietuvą, A. Povilaitis buvo suimtas, ištardytas ir 1941 m. liepos mėnesį sušaudytas Maskvoje.
„Man viskas pasirodė kaip Šekspyro tragedija. Nepaisant istorijos periodo sunkumų, Lietuva man pasirodė kaip šalis, kuris stovėjo prieš tragišką pasirinkimą. Lietuva tuomet akivaizdžiai blaškėsi tarp dviejų autoritarinių režimų – Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos. Maža šalis, kuri įsprausta tarp tokių dviejų jėgų, turėjo kažką daryti, norėdama išsaugoti savo identitetą, kalbą, istoriją ir kultūrą. Todėl ponas Antanas Smetona ir jo draugai padarė tokį pasirinkimą bendradarbiauti su hitlerine Vokietija, nors galėjo rinktis ir Sovietų Sąjungą. Tas pasirinkimas, mano vertinimu, pasirodė esantis tragiškas, nes sumokėti už tai reikėjo labai daug – tai buvo kruvinas sandėris“, - aiškina M. Wisniowskis.
Rusijos bandymas parodyti, kad Lietuva bendradarbiavo su nacių Vokietija, yra vienas dažniausiai sutinkamų Maskvos informacinio karo aspektų prieš Lietuvą. Toks naratyvas buvo formuojamas dar Sovietų Sąjungos laikais, jis naudojamas ir pastaraisiais metais. Esminis tikslas: parodyti, kad lietuviai buvo nacių rėmėjai. Kadangi nacizmas yra precendento istorijoje neturinti ideologija, kurios vardu organizuotai sunaikinta apie 6 mln. žydų, tai Lietuvai ši etiketė, suprantama, nepalanki. Rusijai ypač pasisektų, jeigu Lietuvą su naciais imtų sieti Vakarų partneriai.
„Tragiškiausias momentas, kad iš esmės tokia taktika nieko gero nedavė, nes per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva prarado nepriklausomybę“, - neva apgailestavo M. Wisniowskis.
Pašnekovas sako apie knygą papasakojęs savo draugui, režisieriui S. Malinowskiui ir jį ši informacija labai sudomino.
„Aš jaučiu, kad jums kelia nerimą, jog filmas gali tapti politiniu instrumentu Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, bet aš taip nemanau. Manau, kad lenkai ir lietuviai turi atvirai kalbėtis apie bėdas, nesvarbu, malonu tai ar nemalonu“, - teigia pašnekovas.
S. Malinowskis savo ruožtu neigia, kad dokumentinį filmą stato pagal A. Diukovo knygą. Jis sako besidomintis 1939-1940 m. laikotarpiu Vilniaus krašte, kai jis priklausė Lietuvai. Filmo kūrėjas pasakoja labiau besiremiantis J. Volkonovskio straipsniais ir knygomis.
Minėtas istorikas dirba Balstogės universiteto filiale Lietuvoje ir yra parašęs knygą „Armijos Krajovos Vilniaus apygarda 1939-1945 m.“ Kaip pasakoja A. Bubnys, 1996 m. išleistoje knygoje situacija pateikiama labiau iš lenkiško požiūrio taško ir apie 1939-1940 m. laikotarpį Vilniuje kalbama kaip apie lietuvių okupaciją.
© TV3
„Tai svarbi ir jautri tema lenkams ir lietuviams. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkija nebuvo Lietuvos draugė. Apie tai beveik nekalbama Lenkijoje ir dar mažiau kalbama Lietuvoje, bet Lenkijai ir Vokietijai pavyko susidoroti su Antrojo pasaulinio karo praeitimi, todėl manau, kad tokias jautrias temas reikia aptarti. Oficialiai apie tai nekalbama, bet senyvo amžiaus žmonės, kurie tuo metu išvažiavo iš Vilniaus krašto, prisimena, kas ten dėjosi, ir pasakojo jaunimui. Tie pasakojimai yra kartūs. Tačiau mūsų tikslas nėra kažką apkaltinti, savo filme noriu parodyti, kodėl lietuviai elgėsi taip, o ne kitaip", - aptakiai kalbėjo S. Malinowskis.
Klausiamas, kas finansuoja kuriamą dokumentinį filmą, pašnekovas kiek įsižeidė, bet atsakė filmo kūrimą finansuojantis pats: „Jūsų klausime slypi kažkoks įtarimas, kuris man sudaro blogą įspūdį. Filmą finansuoju aš, kaip ir 99 proc. visų filmų, kuriuos kuriu. Jeigu aš ieškočiau rėmėjų ar dotacijų iš valstybės, tai turėčiau už šiuos pinigus atsiskaityti. Pinigai yra mano, o jūsų klausimas – nederamas".
Lietuvoje režisierius S. Malinowskis, operatorius B. Pyrka ir istorikas M. Glockas apsilankė balandį ir Lietuvos centriniame valstybės archyve ieškojo konkrečių 1939-1940 m. laikotarpio Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaigos bylų. Tai DELFI patvirtino archyvo direktorius Dalius Žižys.
Ieškotose bylose – Vilniaus lenkų komiteto skundai dėl prastos vietinių lenkų padėties, mat Lietuvos pilietybės neturėję vietos lenkai buvo prilyginti svetimšaliams pagal pabėgėlių reikalų komisaro įsakymą; dokumentuose taip pat pateikiami internuotų lenkų karininkų ir kareivių stovyklų inspekcijos rezultatai, raštai Raudonajam Kryžiui dėl lenkų pabėgėlių ir vietos lenkų gyventojų padėties Vilniaus krašte. Iš esmės šiuose dokumentuose nieko stebėtino nėra.
Lietuvoje S. Malinowskiui ir jo komandai padėjęs Balstogės universiteto filialo atstovas J. Volkonovskis sako pirmą kartą girdintis, kad dokumentinis filmas kuriamas pagal A. Diukovo knygą. „Tas S. Malinowskis pas mane buvo, bet aš pirmą kartą girdžiu, kad jis stato filmą pagal tą knygą“, - sakė J. Volkonovskis.
Pašnekovas teigia, kad S. Malinowskis domėjosi 1939 m. rugsėjo-1940 m. birželio laikotarpiu. „Kadangi aš tyrinėjau tuos dalykus, tai aš ten prisidėjau kažkiek prie to filmo, nors jis man tik vėliau parodys, ką padarė“, - teigia J. Volkonovskis.
Paklaustas apie pagrindinę A. Diukovo knygos idėją – kad Lietuvos saugumas suteikė Gestapui informaciją apie lenkų pogrindį – J. Volkonovskis priminė Ribbentropo-Molotovo paktą, kurį 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga.
„Vienintelis ten paminėtas miestas yra Vilnius. Ką rašo sovietai ir Trečiasis Reichas? Jie rašo, kad pripažįsta Lietuvos interesą į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Suprantate, du banditai dalija Vidurio Europą: šitas gabalas man, šitas – tau, o štai Vilniaus kraštą atiduosime Lietuvai. Tai taip nebūna istorijoje. Kažkas yra, kas nulėmė, kad naciai ir bolševikai pasakė, jog Vilniaus kraštą atiduos lietuviams. Juk jie jokių malonių nedarė niekam. Aš tik noriu pasakyti, kad Lietuva už tai turėjo kažkaip sumokėti, pažadėti“, - svarstė J. Volkonovskis.
„Aš tikiu ir galvoju, kad buvo Lietuvos institucijų bendradarbiavimas su vokiečiais ir sovietais“, - teigė pašnekovas.
Knygą „Pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939-1945 m.“ išleidęs istorikas A. Bubnys pasakoja, kad Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto lenkai negalėjo su tuo susitaikyti ir pradėjo kurti slaptas pogrindines organizacijas, kurių tikslas buvo Lenkijos atkūrimas prieškarinėmis sienomis. Tai, žinoma, prieštaravo Lietuvos interesams.
Iš pradžių pogrindinės organizacijos buvo susiskaldžiusios, bet 1939 m. pabaigoje į Vilnių iš Varšuvos atvyko Lenkijos karininkai Nikodemas Sulikas ir Aleksandras Kšižanovskis, kurie pradėjo vienyti pogrindį Vilniaus krašte. Tai buvo Armijos Krajovos pirmtakė Ginkluotos kovos sąjunga (ZWZ), kuri buvo kuriama visoje Lenkijoje.
Taigi jau 1940 m. pradžioje lenkų pogrindis buvo daugiau mažiau centralizuotas ir pavaldus vyriausiajai vadovybei Varšuvoje bei klausė Lenkijos emigracinės vyriausybės nurodymų. 1942 m. Ginkluotos kovos sąjunga tapo Armija Krajova. Pasak A. Bubnio, 1939-1940 m. lenkų pogrindininkai Vilniaus krašte ginkluotos kovos nevykdė ir apsiribojo tik organizacinių struktūrų kūrimu, propaganda, žvalgybine veikla.
A. Bubnys teigia, kad dėl reliatyviai švelnios Lietuvos vyriausybės politikos lenkų pogrindis Lietuvoje turėjo palankesnes sąlygas plėtoti savo veiklą nei nacių ar sovietų okupuotose Lenkijos teritorijose. Pasak istoriko išvadų, pateikiamų jo knygoje, „Lietuvos saugumo policija išaiškino ir likvidavo tik vieną stambesnę pogrindžio grupę – „Kovojančios Lenkijos organizaciją“ (OPW)“.
Istoriko teigimu, lenkų Ginkluotos kovos sąjunga (ZWZ) didžiausią smūgį Vilniaus krašte patyrė 1941 m. kovo-balandžio būtent iš sovietų, kurie išaiškino svarbiausią organizacijos vadovybę ir pradėjo masinius areštus. Sąjunga buvo priversta stabdyti savo veiklą ir atsigavo jau tik vokiečių okupacijos metais. Nacių Vokietija Lietuvą okupavo 1941 m. birželį.
Pirmieji ginkluoti Armijos Krajovos partizanų būriai Vilniaus krašte įsisteigė 1943 m. vasarą bei rudenį ir pradėjo ginkluotą kovą prieš nacius. 1944 m. pirmoje pusėje Armijos Krajovos kova pasiekė piką, metų pabaigoje organizacija jau buvo užėmusi Trakus, kontroliavo atskirus valsčius, bet vokiečiai nelabai ką galėjo padaryti.
„Armijos Krajovos ginkluotos kovos smaigalys buvo nukreiptas į lietuvišką valsčių ir apskričių administraciją. Armija Krajova puldinėjo ne tik lietuvių policininkų saugomus atsparos punktus, bet nevengdavo teroro ir civilių gyventojų, pirmiausia lietuvių, atžvilgiu. Įsiplieskęs lietuvių ir lenkų ginkluotas konfliktas kulminaciją pasiekė 1944 m. gegužės mėnesį, kai į Vilniaus apygardą buvo atsiųsti Lietuvos vietinės rinktinės Kauno pulko batalionai“, - rašo A. Bubnys.
Tačiau vokiečiai likvidavo Lietuvos vietinę rinktinę, todėl Armija Krajova Vilnijoje buvo beveik vienvaldė, prasidėjo lietuvių ir lenkų susidūrimai. Pasak A. Bubnio, neapykantos viršūnė buvo pasiekta 1944 m. birželio mėnesį, kai Glitiškių dvare ir Dubingių apylinkėse buvo žudomi taikūs lenkų ir lietuvių gyventojai.
Armija Krajova Vilniaus krašte kovojo trimis frontais: prieš lietuvių policiją ir savisaugos dalinius, prieš nacius ir sovietų partizanus. Vokiečiai Armijos Krajovos susilpninti nesugebėjo, tačiau 1944 m. į Lietuvą grįžę sovietai ėmėsi lenkų pogrindininkų iš esmės. Remiantis A. Bubnio išvadomis, nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. vasario NKVD-NKGB suėmė ne mažiau kaip 4000 lenkų pogrindžio dalyvių, buvo nukauta keli šimtai lenkų partizanų. DELFI.lt
Rusija steigia naujus forumus: V. Putino įrankis ar dirbtinai sukurta grėsmė?
VSD: Visagine susiformavo „Smogiamasis mirties batalionas“
VSD ataskaitoje – Rusijos interesų tinklas ir Lietuvos politikų pavardės
Eglė Samoškaitė, DELFI.lt 2015 m. rugsėjo 2 d. 05:30
Maskvos intrigos prieš Lietuvą nėra tik šiandienos reiškinys. Tai nuolatinis, nesibaigiantis procesas, kurio tikslas paprastas: skleisti savo įtaką greta esančioms valstybėms, laikyti jas savo orbitoje.
Valstybės saugumo departamentas savo kasmetinėse ataskaitose visuomenei išskiria daugybę Rusijos įtakos sklaidos įrankių. Tačiau tarpukariu pagrindinis Maskvos ginklas buvo lietuvių neapykanta Lenkijai dėl okupuotos istorinės sostinės Vilniaus, pagrindinė strategija – pleištas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tai neleido sukurti jokios vieningos Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos, Lietuva Vakaruose buvo vertinama kaip ant sovietų kabliuko pasimovusi valstybė.
Tačiau buvo vienas diplomatas, kuris iš dalies perkando Berlyno ir Maskvos tikslus priešinti Lietuvą su Lenkija, bet ir jis nieko nepešė, nes mašina buvo jau įsibėgėjusi.
Stasys Lozoraitis © wikipedia nuotr.
Stasys Lozoraitis užsienio reikalų ministru tapo 1934 m. birželio mėnesį. Rugsėjo mėnesį Ženevoje buvo pasirašyta sutartis dėl Baltijos Antantės sukūrimo, 1935 m. balandį S. Lozoraitis įteikė autoritariniam prezidentui Antanui Smetonai memorandumą, kurio esmė – reikia gerinti santykius su Lenkija. „Naujuoju kursu“ pavadinta koncepcija teigė, kad Lietuvos nepriklausomybė svarbiau už Vilnių, mat iš Berlyno sklido pavojaus ženklai: Kaunui grėsė prarasti Klaipėdą.
Tačiau S. Lozoraičiui nepavyko: 1934 m. sausio 26 d. lenkai turėjo pasirašę nepuolimo sutartį su Adolfo Hitlerio Vokietija, 1932 m. liepos 25 d. pasirašė ir po dvejų metų atnaujino nepuolimo sutartį su SSRS – lietuvių su jų nesibaigiančiais reikalavimais Varšuvai nereikėjo. O Baltijos Antantę, prie kurios formavimo pati prisidėjo, Maskva panaudojo savais tikslais.
Kaip teigia Lietuvos užsienio politiką tarpukariu nagrinėjantis Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius, Baltijos Antantės suformavimą 1934 m. pradžioje stimuliavo pati Maskva.
Ir koks paradoksas: kai SSRS pateikė Lietuvai ultimatumą, be kitų dalykų, Lietuva buvo kaltinama karinės santarvės su Latvija ir Estija sudarymu – esą ji nukreipta prieš Maskvą.
„Mūsų istoriografijoje iškeliama, kad S. Lozoraitis sudarė Baltijos Antantę su mūsų šiaurinėmis kaimynėmis – Latvija ir Estija. Tai buvo tokia politinė-diplomatinė sąjunga. Tiesą sakant, būtent dėl tos sąjungos sudarymo su kaimynais S. Lozoraitis mūsų istoriografijoje yra kanonizuojamas ir adoruojamas. Bet viso šio reikalo esmė yra ta, kad Baltijos Antantė nuo pat derybų pradžios iki pasirašymo dienos buvo sukurta pagal Maskvos politinį kurpalių“, - teigia A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, įdomiausia, kad sovietai meistriškai manipuliavo gandais, kad įtikintų Taliną ir Rygą jungtis į santarvę su Lietuva, mat mūsų kaimynai visiškai nenorėjo gadinti santykių su Lenkija.
Kas juos tuomet įtikino? A. Kasparavičius sako, kad didžiausią poveikį turėjo sovietų paskleisti gandai apie slaptas Varšuvos derybas su SSRS dėl Baltijos valstybių valstybingumo.
Kaip pasakoja A. Kasparavičius, Baltijos Antantę buvo siekta sukurti 1919-1925 m., tačiau vis nesėkmingai. Vienas svarbesnių projektų – Didžioji Baltijos Antantė, į kurią įeitų Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija. „Tik tokių penkių valstybių sąjunga buvo įsivaizduojama kaip politiškai ir kariškai reikšminga prieš SSRS ir Vokietiją“, - teigia istorikas.
Tačiau vokiečiai ir sovietai šiam projektui karštligiškai priešinosi ir visuomet palaikė Lietuvą, kuri negalėjo eiti į sąjungą su istorinę jos sostinę Vilnių 1920 m. spalį okupavusia Lenkija.
Istorikas Zenonas Butkus savo straipsniuose yra įrodęs glaudų Vokietijos ir SSRS diplomatų bendradarbiavimą Baltijos šalyse. Tai nebuvo vien įprasti diplomatiniai kontaktai, tai buvo suderinta politika.
„Šia politika siekta, kad Baltijos šalys, kaip ir kitos valstybės, esančios tarp Vokietijos ir SSRS, nesudarytų jokios sąjungos, kad išliktų paskiros, viena nuo kitos izoliuotos, kad net neturėtų suderintos užsienio politikos, žodžiu, kad Rytų ir Vidurio Europoje neatsirastų jokio karinio-politinio bloko, kuris ateityje galėtų sulaikyti Vokietijos ekspansiją į Rytus, o SSRS – į Vakarus. Jų nuomone, Baltijos šalys turėjo tapti jas jungiančiu tiltu, o ne jas skiriančiu ir Anglijos ar Prancūzijos įtakoje esančiu barjeru. Tiek SSRS, tiek Vokietija Baltijos šalis tarpukaryje norėjo laikyti lyg užkonservuotas, nepasiruošusias gynybai, nepasirūpinusias savo saugumu, lyg kokiame šaldytuve, iš kurio prireikus galima būtų pasiimti ir pasidalinti“, - straipsnyje „Vokietijos ir SSRS diplomatinis bendradarbiavimas Baltijos šalyse 1920-1940 m.“ - rašė Z. Butkus.
Kaip pasakoja A. Kasparavičius, S. Lozoraičiui tapus užsienio reikalų ministru prasideda derybos dėl Baltijos Antantės be Lenkijos ir Suomijos. Lenkija tuo metu jau buvo sudariusi nepuolimo paktą su Vokietija, Suomija nebesidomėjo tokia sąjunga, nes buvo pradėjusi tapatintis su Skandinavijos valstybėmis: žvalgėsi į Norvegiją, Švediją, Daniją.
„Sovietų Sąjungos pasiuntinys Kaune Michailas Karskis pas premjerą Juozą Tūbelį ir prezidentą A. Smetoną šiuo klausimu lankėsi dar iki ateinant S. Lozoraičiui. Dėl tokio paties pavyzdžio sąjungos buvo atėjęs ir pas užsienio reikalų ministrą Dovą Zaunių. J. Tūbelis ir A. Smetona lyg tai duoda M. Karskiui tam tikrus pažadėjimus, kad gal tikrai tokia Baltijos Antantė, be Lenkijos, atitiktų Lietuvos interesus. Apie Suomiją net nebekalbama, nes jos šis projektas visai nebedomino“, - teigia istorikas.
Pasak pašnekovo, oficiali rusų versija – politinis-diplomatinis Baltijos valstybių susivienijimas sustiprintų tarptautinį šių šalių tarptautinį svorį ir padėtų spirtis nacistinės Vokietijos ir Lenkijos politinei įtakai regione. Iš esmės lietuviams toks projektas pasirodė gana geras: Lenkija daug kam atrodė didžiausia grėsmė, Vokietija buvo pavojinga dėl Klaipėdos krašto.
„Bet atsiranda kelmas, ant kurio tas vežimas stoja. Tai užsienio reikalų ministras iki S. Lozoraičio – D. Zaunius. Jis pradeda įtarti, kas vyksta. Maždaug penkiolika metų Maskva buvo kategoriškai prieš, visais įmanomais būdais priešinosi – ir šantažu, ir diplomatinėmis priemonėmis, bet staiga tampa šios sąjungos lobiste, pati kelia šią idėją. Jam kyla įtarimų. Dar prieš D. Zauniui pasitraukiant iš užsienio reikalų ministro posto, jam siūloma atvykti į Maskvą aptarti detaliau tų klausimų, bet jis pareiškia, kad jis nelabai vyks ir galbūt galėtų vykti tik tokiu atveju jei į Maskvą kartu važiuotų ir kitų Baltijos valstybių ministrai. Pavieniui, jo manymu, nėra prasmės važiuoti“, - sako A. Kasparavičius.
Jo pasakojimu, sovietų pasiuntinys M. Karskis ėmė skųstis A. Smetonai ir J. Tūbeliui, kad su D. Zauniumi neįmanoma dirbti – jis užsispyręs, provokiškos orientacijos. Pasiuntinys svaido užuominas, esą ministrą reiktų paspausti ar net pakeisti.
Tačiau sovietų užmačioms pasitarnauja net aplinkybės. 1934 m. birželio mėnesį buvusio premjero ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro rėmėjai prieš A. Smetoną surengia nesėkmingą pučą, vadovaujamą generolo Petro Kubiliūno. Pastarasis buvo geras D. Zauniaus bičiulis. Dar blogiau, kad D. Zaunius buvo A. Voldemaro mokinys ir palaikė su juo bičiuliškus santykius. „Tas perversmas padaro tokią meškos paslaugą: kaip pučistų bičiulis jis turi trauktis iš Užsienio reikalų ministerijos“, - sako A. Kasparavičius.
Naujai paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pirmojo savo oficialaus vizito išvyko į Maskvą. Ten sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas patikina naują ministrą, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis Baltijos Antantė būtų labai naudinga Lietuvai ir visam regionui.
Negana to, jis išgauna S. Lozoraičio pažadą, kad sudariusi Baltijos Antantę Lietuva teiks prioritetą SSRS ir Lietuvos „džentelmeniškam susitarimui“, kuris buvo pasirašytas kaip slaptas protokolas prie 1926 m. rugsėjo mėnesio Lietuvos ir SSRS nepuolimo sutarties. Šiuo dokumentus pasirašė valstietis liaudininkas Mykolas Sleževičius.
„Džentelmeniško susitarimo“ esmė tokia, kad Lietuva įsipareigojo informuoti Sovietų Sąjungos vadovybę visais savo santykių su Baltijos šalimis, Lenkija, Vokietija ir Vakarų valstybėmis klausimais.
„Iš esmės tai reiškia, kad Lietuva turėjo veikti kaip Sovietų Sąjungos agentė Baltijos Antantėje. Rusai kontroliuoja Lietuvą, Lietuva kontroliuoja Baltijos Antantę – situacija pakankamai tvarkinga“, - sako A. Kasparavičius.
Baltijos Antantės kūrimas turėjo savų niuansų. Trijų mažų valstybių sąjungą sveikino praktiškai visos Vakarų valstybės, nes jos į Lietuvą, Latviją ir Estiją žiūrėjo kaip į geopolitinį vienetą. Šis žingsnis buvo traktuojamas kaip judėjimas gilesnio bendradarbiavimo, o galbūt konfederacijos, link.
Tuo pat metu rusai vedė derybas su Prancūzija dėl dvišalio Prancūzijos ir SSRS savitarpio pagalbos pakto sudarymo, kuris SSRS buvo kur kas svarbesnis nei Baltijos Antantė. Šia sutartimi siekta apsupti ir sulaikyti besiskleidžiančią nacių Vokietijos įtaką. Prancūzija ilgą laiką nepripažino Sovietų Sąjungos ir žiūrėjo į ją įtariai. Baltijos Antantės suformavimas, pasak A. Kasparavičiaus, prancūzams sukūrė iliuziją, kad sovietai atsisakė geopolitinių ambicijų Baltijos jūros šiaurryčių regione.
Tačiau sudaryti Baltijos Antantę be Lenkijos rusams nebuvo lengva, nes reikėjo įveikti Latvijos ir Estijos pasipriešinimą. Talinas ir Ryga turėjo tiesioginę sieną su SSRS, todėl laikė ją pagrindine grėsme. Joms Lenkija atrodė reikalinga, tuo tarpu Lietuva pagrindine grėsme laikė Lenkiją, nors S. Lozoraitis vėliau ir išgarsėjo memorandumu dėl santykių gerinimo su Varšuva.
„Kaip dabar įtikinti latvius ir estus, kad sąjunga Lietuva joms naudinga, net jei Lenkija tam nepritaria ir to nenori? Lenkija tam praktiškai priešinosi. Bet buvo rastas sprendimas“, - pasakoja A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, diplomatiniuose sluoksniuose apie 1933 m. pabaigą ėmė sklisti gandai, kad Lenkija Maskvai siūlo susitarti dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės garantijų.
„Suprantate, latviai, estai ir lietuviai sau už nugaros išgirsta, kad vyksta kažkokios derybos tarp Maskvos ir Varšuvos, kad Maskva ir Varšuva joms nežinant saugos jų nepriklausomybę. Šitie gandai pradėjo cirkuliuoti iškart po to, kai buvo pasirašyti Lenkijos-Vokietijos nepuolimo sutartis. Ji buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus visai Europai, nes apie tai, kad tarp A. Hitlerio ir Juzefo Pilsudskio vyksta derybos dėl nepuolimo sutarties, niekas nežinojo: derybos vyko trumpai, buvo slaptos. Sutartis pasirašyta 1934 m. sausio 26 d. ir skelbė, kad valstybės viena kitos nepuls, tarp jų – taika. Tai vyksta tuo metu, kai visi pradeda suprasti, kas yra nacizmas, fašizmas ir panašiai. Visiems pradeda atrodyti, kad Lenkija tampa vos ne Vokietijos sąjungininke. Ir viskas vyksta slaptose derybose! Šiame kontekste po dviejų-trijų savaičių pasklinda gandai, kad tas pats J. Pilsudskis jau Rytuose veda derybas su Maskva dėl Baltijos valstybių valstybingumo saugojimo. Latviai ir estai sukrunta, latviai labai nusivylė Lenkija, išsigando. Taip įvaromas plyšys tarp latvių, estų ir Lenkijos“, - pasakoja A. Kasparavičius.
Neilgai trukus po Baltijos Antantės sudarymo S. Lozoraitis prezidentui įteikė memorandumą dėl Lietuvos santykių su Lenkija. Kaunui nedelsiant reikėjo ieškoti kompromiso su Lenkija, nes iš Vokietijos kilo grėsmė netekti Klaipėdos, galbūt ir nepriklausomybės. A. Smetona leido ministrui imtis iniciatyvos.
Nors A. Kasparavičius netiesiogiai kritikuoja memorandumą teigdamas, kad jo preambulėje buvo įtvirtinta nuostata, esą karo artimiausiais dešimtmečiais Europoje nebus, tačiau kitų istorikų ar politologų S. Lozoraitis vertinamas už tai, kad sugebėjo įžvelgti Lenkijos svarbą Lietuvos saugumui ir siekė atsiplėšti nuo Berlyno-Maskvos ašies intensyvindamas santykius su kitomis Vakarų valstybėmis, pasitelkti Tautų Sąjungą.
„„Didžiausia geopolitinė klaida Pirmosios Respublikos laikotarpiu turbūt buvo ta, kad bandėme pasitelkti Sovietų Rusiją ir Vokietiją kaip geopolitinius veiksnius, galinčius atsverti Lenkijos įtaką ar padėti ginče dėl Vilniaus. Susiformavo paradoksali situacija, kai „arbitru“ dėl Vilniaus rinkomės ne britus ar Vakarų tarptautines institucijas (kad ir kokis silpnos jos bebūtų), o tas galias, kurios labiausiai nenorėjo, kad Vidurio Europos susikurtų stabili ir draugiškai sugyvenanti valstybių juosta. Taip tapom savotiškais geopolitiniais „įkaitais“, apie mus buvo kalbama kaip apie „sovietų ir vokiečių kūdikį“. Tai geopolitinė pamoka, kuria turime išmokti šiandien. Turime ieškoti receptų, kaip su kitomis Baltijos ir Vidurio Europos šalimis kurti stiprų geopolitinį bokštą visos Europos Sąjungos pilyje. Tai mažintų mūsų priklausomybę nuo kai kurių didžiųjų valstybių geopolitinių žaidimų. Tiesa, visa tai reikėtų daryti gerbiant vienas kito politinį savarankiškumą“, - sako Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas.
S. Lozoraitis šūkį „mes be Vilniaus nenurimsim“ pakeitė „Lietuvos nepriklausomybė svarbiau už Vilnių“. Kaip rašo istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys, S. Lozoraitis taip matė Lietuvos geopolitinę situaciją: „Klaipėdą mes turim, bet jai gresia didelis pavojus, Vilniaus mes neturim ir negalim tikėtis artimiausiu laiku jo atgauti, tad turim ginti Klaipėdą visomis priemonėmis, kurios nepažeidžia mūsų juridinės pozicijos Vilniaus klausimu“.
A. Kasparavičius sako, kad S. Lozoraičio memorandume buvo dvi svarbiausios tezės: pirma, reikia gerinti santykius su Lenkija, antra, Lietuva atnaujins diplomatinius santykius su Lenkija, jei Varšuva grąžins Lietuvai Seinus ir Druskininkus bei nedideles teritorijas aplinkui.
„Bet apie Vilnių jokios kalbos nebus, rašo S. Lozoraitis. Bus labai gerai, anot jo, jei bent Vilniaus krašto lietuviai gautų kultūrinę autonomiją Lenkijoje“, - teigia istorikas.
„Ministras tą viziją bando realizuoti. Jis susitinka su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jusefu Becku Ženevoje vykstant Tautų Sąjungos sesijai ir išdėsto savo siūlymus, bet pulkininkas J. Beckas yra labai tvirtas ir nepalenkiamas: jokių nuolaidų, jokių Seinų, jokių Druskininkų – tai esą tik Lietuvos ministro sapnai. Lietuva arba atkuria diplomatinius santykius pagal esamą situaciją, arba padėtis lieka, kokia buvusi“, - sako A. Kasparavičius.
S. Lozoraitis bandė deryboms pasitelkti britus ir prancūzus, bet nesėkmingai. Britai rekomendavo iškart atkurti santykius su Lenkija esamomis aplinkybėmis, prancūzai jau buvo sudarę savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga ir Lietuvos bei Lenkijos situacija ypatingai nesidomėjo: siūlė laukti ir stebėti situaciją.
Viską išsprendė 1938 m. Varšuvos ultimatumas Lietuvai. Kaunas, kiek pasvarstęs, nutarė nusileisti Lenkijos reikalavimams ir atkūrė diplomatinius santykius su Varšuva be jokių išankstinių sąlygų.
„Kodėl Lietuvai buvo reikalingi Seinai ir Druskininkai? Aš galvoju, kad kol vyko slaptos derybos, viskas buvo gerai, bet kai planas turėjo būti pateiktas visuomenei, šioji nebūtų supratusi, kodėl atnaujinami normalūs diplomatiniai santykiai su Lenkija, atkuriami ekonominiai ryšiai, susisiekimas, kultūriniai mainai, o Lietuva negauna nieko. Reikėjo parodyti, kad Lenkija daro nuolaidas. Paaiškėjo, kad Lenkijos politinis elitas buvo nepasiruošęs netgi tokiam minimaliam kompromisui kaip Seinai ir Druskininkai“, - sakė A. Kasparavičius.
2015 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Seime vyks konferencija apie Lietuvos užsienio politiką, skirta S. Lozoraičio atminimui. DELFI yra oficialus šios konferencijos rėmėjas. Įtakos straipsnio turiniui tai neturi.
DELFI.lt
Seniai žinoma tiesa: Rusijai naudingiausia, kai Lietuva ir Lenkija tarpusavyje nesutaria. Artimiausiu metu tarp Vilniaus ir Varšuvos gali rastis dar vienas nesutarimų ir ginčų židinys.
Kerštas ir lietuviams, ir lenkams: šaknų reikia ieškoti Maskvoje
© DELFI
Lenkijoje pasiūlyta kurti dokumentinį filmą pagal Rusijos propagandisto Aleksandro Diukovo knygą „Protektoratas „Lietuva“, kurioje bandoma įrodyti, kad Lietuvos specialiosios tarnybos bendradarbiavo su nacių Vokietijos tarnybomis dar iki sovietų okupacijos 1940 m. birželį.
Persona non grata Lietuvoje paskelbtas A. Diukovas savo knygoje siekė įrodyti, esą Lietuvos valstybės saugumo departamentas perdavė informaciją Vokietijos Gestapui apie Vilniaus krašte besiformuojantį lenkų pogrindį.
Lenkijoje šią idėją pasigavo tinklapio strajk.eu vyriausiasis redaktorius Maciejus Wisniowskis, bendradarbiaujantis su radiju „Glos Rosji“ ir spausdinamas pl.sputniknews.com. Jis teigia esantis filmo idėjos autorius.
Filmą kuria įmonė „Leader Film“: filmo režisierius, įmonės direktorius Slawomiras Malinowskis, operatorius Blazejus Pyrka ir istorikas Michalas Glockas. Bet pats S. Malinowskis neigia, kad filmas statomas pagal A. Diukovo knygą. Jo teigimu, dokumentinis filmas bus apie lietuvių-lenkų santykius 1939-1940 m. ir apie Armijos Krajovos kūrimąsi Vilniaus krašte užsimins tik labai menkai.
Lietuvoje jiems padėjo Balstogės universiteto filialo Ekonomikos ir informatikos fakulteto dekanas Jaroslavas Volkonovskis bei vertėjas.
Dokumentinis filmas koncentruotas į 1939-1940 m. laikotarpį Vilniaus krašte ir neapims žvėriško sovietų okupacijos laikotarpio, kai 1940 m. pavasarį NKVD išskerdė tūkstančius lenkų karininkų ir 1944-1945 m. visiškai sunaikino lenkų pogrindį.
Istorinis kontekstas
1939 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija užpuolė ir pasidalijo Lenkiją. Vilniaus kraštą, kuris tarpukariu de facto buvo Lenkijos dalis, sovietai 1939 m. spalį perdavė Lietuvai, kurioje pagal primestą savitarpio pagalbos sutartį jau buvo įkurdintos sovietų karinės bazės.
Vilniaus krašte ir apkritai visoje buvusioje Lenkijos teritorijoje pradėjo kurtis pogrindinės lenkų organizacijos, kurios vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, tapo Armija Krajova ir siekė atkurti Lenkiją su prieškarinėmis sienomis: tai yra su Vilniaus kraštu ir Vakarų Ukraina. Lietuvai tai buvo labai nepalanku, todėl Lietuvos saugumas sekė lenkų pogrindžio organizacijas Vilniaus krašte.
„Lietuvos žvalgyba 1918-1940 m.“ autorius, Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos karinė žvalgyba bendradarbiavo su prancūzais, o Lietuvos saugumas turėjo politinį pavedimą palaikyti santykius su vokiečiais. Toks nurodymas, pasak A. Anušausko, duotas dėl to, kad Klaipėdos kraštą užėmusi Vokietija areštuodavo Lietuvai palankius asmenis, bet vėliau jie buvo mainomi į Lietuvoje įkalintus vokiečių agentus.
Kremliaus linijai ištikimas A. Diukovas knygoje „Protektoratas „Lietuva“ norėjo įrodyti, kad Lietuvos institucijos 1939-1940 m. veikė prieš lenkų pogrindį ir bendradarbiavo su naciais. Saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio vizitą į Berlyną A. Diukovas pateikė kaip A. Smetonos siekį išsiderėti Lietuvai „protektoratą“ Vokietijos sudėtyje.
Aleksandras Diukovas © DELFI (A.Solomino nuotr.)
Ši knyga Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įvertinta kaip šalių istorinių nesutarimų skatinimas ir siekis dalį Sovietų Sąjungos kaltės dėl represijų prieš lenkus permesti lietuviams, nors didžiausias represijas prieš Armiją Krajovą Lietuvos teritorijoje 1944-1945 m. vykdė sovietų represinės struktūros – NKGB ir NKVD. Be to, dar 1940 m. pavasarį sovietai Katynėje ir kitur nužudė daugiau nei 20000 lenkų karininkų, policininkų ir kitų tarnybų pareigūnų.
A. Anušauskas sako, kad vokiečiai iš tiesų labai norėjo informacijos apie lenkų pogrindį ir duodavo užuominas, kad Lietuva geriau netoleruotų lenkų pogrindinių organizacijų veikimo Vilniaus krašte. Tačiau padėtis buvo labai komplikuota, nes lenkų pogrindininkai glaudžiai bendradarbiavo su prancūzų žvalgyba, todėl Lietuvos saugumui sulaikius kokį lenkų pogrindininką, iškart prisistatydavo Lietuvos karinė žvalgyba, kuri irgi bendradarbiavo su prancūzais, ir prašydavo paleisti lenkų pogrindininką.
Savo knygoje A. Anušauskas rašo, kad Vilnius buvo virtęs sąmokslininkų centru, todėl Vokietija labai spaudė Lietuvą bendradarbiauti: pavyzdžiui, 1940 m. vasario 20 d. įvyko Lietuvos saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio ir Vokietijos RSHA saugumo tarnybos IV skyriaus (gestapo) viršininko Heinricho Miulerio susitikimas, kurio metu pasikeista informacija apie susektas nelegalias lenkų organizacijas ir komunistų veikimą.
„Vokiečiai tuomet pasiūlė pasirašyti protokolą, kuriame būtų užfiksuotas žodinis susitarimas bendradarbiauti „kovoje prieš lenkų nacionalistų slaptą veikimą, kuris reiškiasi Vokietijos okupuotoje dalyje ir Vilniaus srityje“, - rašo A. Anušauskas.
Tačiau, jo tvirtinimu, protokolas nebuvo pasirašytas, nors 1940 m. kovo-birželio mėnesiais A. Povilaitis tris ar keturis kartus susitiko su Tilžės gestapo komisaru H. Grėfe ir perdavė kelių susektų slaptų lenkų organizacijų dokumentus.
Vis tik, kaip sako Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Arūnas Bubnys, per visą 1939-1940 m. laikotarpį Lietuvos saugumas Vilniaus krašte susekė ir likvidavo vos vieną lenkų pogrindinę organizaciją.
Lietuvos istorijos datos
1939-1940 m. dalis Vilniaus krašto perduodama Lietuvai
1940-1941 m. sovietų okupacija
1941-1944 m. nacių okupacija
1944-1990 m. sovietų okupacija
Bando įrodyti Lietuvos bendradarbiavimą su naciais
Žurnalistas ir redaktorius M. Wisniowskis, kurio straipsniai publikuojami Kremliaus finansuojamame portale pl.sputniknews.com, DELFI pasakojo esantis filmo idėjos autorius ir nieko daugiau. Pašnekovas teigia perskaitęs Lietuvoje ir Lenkijoje nemėgstamo rusų istoriko A. Diukovo knygą „Protektoratas „Lietuva“, kuri jį sudomino dviem aspektais. Pirma, knygoje kalbama apie laikotarpį, kuris esąs labai retai aptariamas: tai yra 1939-1940 m.
Maciejus Wisniowskis © Facebook nuotr.
Antra, pasak M. Wisniowskio, knyga sudaryta iš tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovo A. Povilaičio dokumentų, apklausos protokolų ir asmeninių parodymų.
DELFI primena, kad 1940 m. birželį sovietams užėmus Lietuvą, A. Povilaitis buvo suimtas, ištardytas ir 1941 m. liepos mėnesį sušaudytas Maskvoje.
„Man viskas pasirodė kaip Šekspyro tragedija. Nepaisant istorijos periodo sunkumų, Lietuva man pasirodė kaip šalis, kuris stovėjo prieš tragišką pasirinkimą. Lietuva tuomet akivaizdžiai blaškėsi tarp dviejų autoritarinių režimų – Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos. Maža šalis, kuri įsprausta tarp tokių dviejų jėgų, turėjo kažką daryti, norėdama išsaugoti savo identitetą, kalbą, istoriją ir kultūrą. Todėl ponas Antanas Smetona ir jo draugai padarė tokį pasirinkimą bendradarbiauti su hitlerine Vokietija, nors galėjo rinktis ir Sovietų Sąjungą. Tas pasirinkimas, mano vertinimu, pasirodė esantis tragiškas, nes sumokėti už tai reikėjo labai daug – tai buvo kruvinas sandėris“, - aiškina M. Wisniowskis.
Rusijos bandymas parodyti, kad Lietuva bendradarbiavo su nacių Vokietija, yra vienas dažniausiai sutinkamų Maskvos informacinio karo aspektų prieš Lietuvą. Toks naratyvas buvo formuojamas dar Sovietų Sąjungos laikais, jis naudojamas ir pastaraisiais metais. Esminis tikslas: parodyti, kad lietuviai buvo nacių rėmėjai. Kadangi nacizmas yra precendento istorijoje neturinti ideologija, kurios vardu organizuotai sunaikinta apie 6 mln. žydų, tai Lietuvai ši etiketė, suprantama, nepalanki. Rusijai ypač pasisektų, jeigu Lietuvą su naciais imtų sieti Vakarų partneriai.
„Tragiškiausias momentas, kad iš esmės tokia taktika nieko gero nedavė, nes per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva prarado nepriklausomybę“, - neva apgailestavo M. Wisniowskis.
Pašnekovas sako apie knygą papasakojęs savo draugui, režisieriui S. Malinowskiui ir jį ši informacija labai sudomino.
„Aš jaučiu, kad jums kelia nerimą, jog filmas gali tapti politiniu instrumentu Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, bet aš taip nemanau. Manau, kad lenkai ir lietuviai turi atvirai kalbėtis apie bėdas, nesvarbu, malonu tai ar nemalonu“, - teigia pašnekovas.
S. Malinowskis savo ruožtu neigia, kad dokumentinį filmą stato pagal A. Diukovo knygą. Jis sako besidomintis 1939-1940 m. laikotarpiu Vilniaus krašte, kai jis priklausė Lietuvai. Filmo kūrėjas pasakoja labiau besiremiantis J. Volkonovskio straipsniais ir knygomis.
Minėtas istorikas dirba Balstogės universiteto filiale Lietuvoje ir yra parašęs knygą „Armijos Krajovos Vilniaus apygarda 1939-1945 m.“ Kaip pasakoja A. Bubnys, 1996 m. išleistoje knygoje situacija pateikiama labiau iš lenkiško požiūrio taško ir apie 1939-1940 m. laikotarpį Vilniuje kalbama kaip apie lietuvių okupaciją.
© TV3
„Tai svarbi ir jautri tema lenkams ir lietuviams. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkija nebuvo Lietuvos draugė. Apie tai beveik nekalbama Lenkijoje ir dar mažiau kalbama Lietuvoje, bet Lenkijai ir Vokietijai pavyko susidoroti su Antrojo pasaulinio karo praeitimi, todėl manau, kad tokias jautrias temas reikia aptarti. Oficialiai apie tai nekalbama, bet senyvo amžiaus žmonės, kurie tuo metu išvažiavo iš Vilniaus krašto, prisimena, kas ten dėjosi, ir pasakojo jaunimui. Tie pasakojimai yra kartūs. Tačiau mūsų tikslas nėra kažką apkaltinti, savo filme noriu parodyti, kodėl lietuviai elgėsi taip, o ne kitaip", - aptakiai kalbėjo S. Malinowskis.
Klausiamas, kas finansuoja kuriamą dokumentinį filmą, pašnekovas kiek įsižeidė, bet atsakė filmo kūrimą finansuojantis pats: „Jūsų klausime slypi kažkoks įtarimas, kuris man sudaro blogą įspūdį. Filmą finansuoju aš, kaip ir 99 proc. visų filmų, kuriuos kuriu. Jeigu aš ieškočiau rėmėjų ar dotacijų iš valstybės, tai turėčiau už šiuos pinigus atsiskaityti. Pinigai yra mano, o jūsų klausimas – nederamas".
Pasitelkė pagalbą Lietuvoje
Lietuvoje režisierius S. Malinowskis, operatorius B. Pyrka ir istorikas M. Glockas apsilankė balandį ir Lietuvos centriniame valstybės archyve ieškojo konkrečių 1939-1940 m. laikotarpio Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaigos bylų. Tai DELFI patvirtino archyvo direktorius Dalius Žižys.
Ieškotose bylose – Vilniaus lenkų komiteto skundai dėl prastos vietinių lenkų padėties, mat Lietuvos pilietybės neturėję vietos lenkai buvo prilyginti svetimšaliams pagal pabėgėlių reikalų komisaro įsakymą; dokumentuose taip pat pateikiami internuotų lenkų karininkų ir kareivių stovyklų inspekcijos rezultatai, raštai Raudonajam Kryžiui dėl lenkų pabėgėlių ir vietos lenkų gyventojų padėties Vilniaus krašte. Iš esmės šiuose dokumentuose nieko stebėtino nėra.
Lietuvoje S. Malinowskiui ir jo komandai padėjęs Balstogės universiteto filialo atstovas J. Volkonovskis sako pirmą kartą girdintis, kad dokumentinis filmas kuriamas pagal A. Diukovo knygą. „Tas S. Malinowskis pas mane buvo, bet aš pirmą kartą girdžiu, kad jis stato filmą pagal tą knygą“, - sakė J. Volkonovskis.
Pašnekovas teigia, kad S. Malinowskis domėjosi 1939 m. rugsėjo-1940 m. birželio laikotarpiu. „Kadangi aš tyrinėjau tuos dalykus, tai aš ten prisidėjau kažkiek prie to filmo, nors jis man tik vėliau parodys, ką padarė“, - teigia J. Volkonovskis.
Paklaustas apie pagrindinę A. Diukovo knygos idėją – kad Lietuvos saugumas suteikė Gestapui informaciją apie lenkų pogrindį – J. Volkonovskis priminė Ribbentropo-Molotovo paktą, kurį 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga.
„Vienintelis ten paminėtas miestas yra Vilnius. Ką rašo sovietai ir Trečiasis Reichas? Jie rašo, kad pripažįsta Lietuvos interesą į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Suprantate, du banditai dalija Vidurio Europą: šitas gabalas man, šitas – tau, o štai Vilniaus kraštą atiduosime Lietuvai. Tai taip nebūna istorijoje. Kažkas yra, kas nulėmė, kad naciai ir bolševikai pasakė, jog Vilniaus kraštą atiduos lietuviams. Juk jie jokių malonių nedarė niekam. Aš tik noriu pasakyti, kad Lietuva už tai turėjo kažkaip sumokėti, pažadėti“, - svarstė J. Volkonovskis.
„Aš tikiu ir galvoju, kad buvo Lietuvos institucijų bendradarbiavimas su vokiečiais ir sovietais“, - teigė pašnekovas.
Lenkų pogrindį sunaikino sovietai
Knygą „Pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939-1945 m.“ išleidęs istorikas A. Bubnys pasakoja, kad Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto lenkai negalėjo su tuo susitaikyti ir pradėjo kurti slaptas pogrindines organizacijas, kurių tikslas buvo Lenkijos atkūrimas prieškarinėmis sienomis. Tai, žinoma, prieštaravo Lietuvos interesams.
Iš pradžių pogrindinės organizacijos buvo susiskaldžiusios, bet 1939 m. pabaigoje į Vilnių iš Varšuvos atvyko Lenkijos karininkai Nikodemas Sulikas ir Aleksandras Kšižanovskis, kurie pradėjo vienyti pogrindį Vilniaus krašte. Tai buvo Armijos Krajovos pirmtakė Ginkluotos kovos sąjunga (ZWZ), kuri buvo kuriama visoje Lenkijoje.
Taigi jau 1940 m. pradžioje lenkų pogrindis buvo daugiau mažiau centralizuotas ir pavaldus vyriausiajai vadovybei Varšuvoje bei klausė Lenkijos emigracinės vyriausybės nurodymų. 1942 m. Ginkluotos kovos sąjunga tapo Armija Krajova. Pasak A. Bubnio, 1939-1940 m. lenkų pogrindininkai Vilniaus krašte ginkluotos kovos nevykdė ir apsiribojo tik organizacinių struktūrų kūrimu, propaganda, žvalgybine veikla.
A. Bubnys teigia, kad dėl reliatyviai švelnios Lietuvos vyriausybės politikos lenkų pogrindis Lietuvoje turėjo palankesnes sąlygas plėtoti savo veiklą nei nacių ar sovietų okupuotose Lenkijos teritorijose. Pasak istoriko išvadų, pateikiamų jo knygoje, „Lietuvos saugumo policija išaiškino ir likvidavo tik vieną stambesnę pogrindžio grupę – „Kovojančios Lenkijos organizaciją“ (OPW)“.
Istoriko teigimu, lenkų Ginkluotos kovos sąjunga (ZWZ) didžiausią smūgį Vilniaus krašte patyrė 1941 m. kovo-balandžio būtent iš sovietų, kurie išaiškino svarbiausią organizacijos vadovybę ir pradėjo masinius areštus. Sąjunga buvo priversta stabdyti savo veiklą ir atsigavo jau tik vokiečių okupacijos metais. Nacių Vokietija Lietuvą okupavo 1941 m. birželį.
Pirmieji ginkluoti Armijos Krajovos partizanų būriai Vilniaus krašte įsisteigė 1943 m. vasarą bei rudenį ir pradėjo ginkluotą kovą prieš nacius. 1944 m. pirmoje pusėje Armijos Krajovos kova pasiekė piką, metų pabaigoje organizacija jau buvo užėmusi Trakus, kontroliavo atskirus valsčius, bet vokiečiai nelabai ką galėjo padaryti.
„Armijos Krajovos ginkluotos kovos smaigalys buvo nukreiptas į lietuvišką valsčių ir apskričių administraciją. Armija Krajova puldinėjo ne tik lietuvių policininkų saugomus atsparos punktus, bet nevengdavo teroro ir civilių gyventojų, pirmiausia lietuvių, atžvilgiu. Įsiplieskęs lietuvių ir lenkų ginkluotas konfliktas kulminaciją pasiekė 1944 m. gegužės mėnesį, kai į Vilniaus apygardą buvo atsiųsti Lietuvos vietinės rinktinės Kauno pulko batalionai“, - rašo A. Bubnys.
Tačiau vokiečiai likvidavo Lietuvos vietinę rinktinę, todėl Armija Krajova Vilnijoje buvo beveik vienvaldė, prasidėjo lietuvių ir lenkų susidūrimai. Pasak A. Bubnio, neapykantos viršūnė buvo pasiekta 1944 m. birželio mėnesį, kai Glitiškių dvare ir Dubingių apylinkėse buvo žudomi taikūs lenkų ir lietuvių gyventojai.
Armija Krajova Vilniaus krašte kovojo trimis frontais: prieš lietuvių policiją ir savisaugos dalinius, prieš nacius ir sovietų partizanus. Vokiečiai Armijos Krajovos susilpninti nesugebėjo, tačiau 1944 m. į Lietuvą grįžę sovietai ėmėsi lenkų pogrindininkų iš esmės. Remiantis A. Bubnio išvadomis, nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. vasario NKVD-NKGB suėmė ne mažiau kaip 4000 lenkų pogrindžio dalyvių, buvo nukauta keli šimtai lenkų partizanų. DELFI.lt
Rusija steigia naujus forumus: V. Putino įrankis ar dirbtinai sukurta grėsmė?
VSD: Visagine susiformavo „Smogiamasis mirties batalionas“
VSD ataskaitoje – Rusijos interesų tinklas ir Lietuvos politikų pavardės
Maskvos intrigos: kaip Rusija išdūrė ir pakišo Lietuvą
Eglė Samoškaitė, DELFI.lt 2015 m. rugsėjo 2 d. 05:30
Maskvos intrigos prieš Lietuvą nėra tik šiandienos reiškinys. Tai nuolatinis, nesibaigiantis procesas, kurio tikslas paprastas: skleisti savo įtaką greta esančioms valstybėms, laikyti jas savo orbitoje.
Valstybės saugumo departamentas savo kasmetinėse ataskaitose visuomenei išskiria daugybę Rusijos įtakos sklaidos įrankių. Tačiau tarpukariu pagrindinis Maskvos ginklas buvo lietuvių neapykanta Lenkijai dėl okupuotos istorinės sostinės Vilniaus, pagrindinė strategija – pleištas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tai neleido sukurti jokios vieningos Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos, Lietuva Vakaruose buvo vertinama kaip ant sovietų kabliuko pasimovusi valstybė.
Tačiau buvo vienas diplomatas, kuris iš dalies perkando Berlyno ir Maskvos tikslus priešinti Lietuvą su Lenkija, bet ir jis nieko nepešė, nes mašina buvo jau įsibėgėjusi.
Stasys Lozoraitis © wikipedia nuotr.
Stasys Lozoraitis užsienio reikalų ministru tapo 1934 m. birželio mėnesį. Rugsėjo mėnesį Ženevoje buvo pasirašyta sutartis dėl Baltijos Antantės sukūrimo, 1935 m. balandį S. Lozoraitis įteikė autoritariniam prezidentui Antanui Smetonai memorandumą, kurio esmė – reikia gerinti santykius su Lenkija. „Naujuoju kursu“ pavadinta koncepcija teigė, kad Lietuvos nepriklausomybė svarbiau už Vilnių, mat iš Berlyno sklido pavojaus ženklai: Kaunui grėsė prarasti Klaipėdą.
Tačiau S. Lozoraičiui nepavyko: 1934 m. sausio 26 d. lenkai turėjo pasirašę nepuolimo sutartį su Adolfo Hitlerio Vokietija, 1932 m. liepos 25 d. pasirašė ir po dvejų metų atnaujino nepuolimo sutartį su SSRS – lietuvių su jų nesibaigiančiais reikalavimais Varšuvai nereikėjo. O Baltijos Antantę, prie kurios formavimo pati prisidėjo, Maskva panaudojo savais tikslais.
Baltijos Antantę skatino sovietai
Kaip teigia Lietuvos užsienio politiką tarpukariu nagrinėjantis Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius, Baltijos Antantės suformavimą 1934 m. pradžioje stimuliavo pati Maskva.
Ir koks paradoksas: kai SSRS pateikė Lietuvai ultimatumą, be kitų dalykų, Lietuva buvo kaltinama karinės santarvės su Latvija ir Estija sudarymu – esą ji nukreipta prieš Maskvą.
„Mūsų istoriografijoje iškeliama, kad S. Lozoraitis sudarė Baltijos Antantę su mūsų šiaurinėmis kaimynėmis – Latvija ir Estija. Tai buvo tokia politinė-diplomatinė sąjunga. Tiesą sakant, būtent dėl tos sąjungos sudarymo su kaimynais S. Lozoraitis mūsų istoriografijoje yra kanonizuojamas ir adoruojamas. Bet viso šio reikalo esmė yra ta, kad Baltijos Antantė nuo pat derybų pradžios iki pasirašymo dienos buvo sukurta pagal Maskvos politinį kurpalių“, - teigia A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, įdomiausia, kad sovietai meistriškai manipuliavo gandais, kad įtikintų Taliną ir Rygą jungtis į santarvę su Lietuva, mat mūsų kaimynai visiškai nenorėjo gadinti santykių su Lenkija.
Kas juos tuomet įtikino? A. Kasparavičius sako, kad didžiausią poveikį turėjo sovietų paskleisti gandai apie slaptas Varšuvos derybas su SSRS dėl Baltijos valstybių valstybingumo.
Vokiečių ir sovietų diplomatai tarėsi tarpusavyje
Kaip pasakoja A. Kasparavičius, Baltijos Antantę buvo siekta sukurti 1919-1925 m., tačiau vis nesėkmingai. Vienas svarbesnių projektų – Didžioji Baltijos Antantė, į kurią įeitų Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija. „Tik tokių penkių valstybių sąjunga buvo įsivaizduojama kaip politiškai ir kariškai reikšminga prieš SSRS ir Vokietiją“, - teigia istorikas.
Tačiau vokiečiai ir sovietai šiam projektui karštligiškai priešinosi ir visuomet palaikė Lietuvą, kuri negalėjo eiti į sąjungą su istorinę jos sostinę Vilnių 1920 m. spalį okupavusia Lenkija.
Istorikas Zenonas Butkus savo straipsniuose yra įrodęs glaudų Vokietijos ir SSRS diplomatų bendradarbiavimą Baltijos šalyse. Tai nebuvo vien įprasti diplomatiniai kontaktai, tai buvo suderinta politika.
„Šia politika siekta, kad Baltijos šalys, kaip ir kitos valstybės, esančios tarp Vokietijos ir SSRS, nesudarytų jokios sąjungos, kad išliktų paskiros, viena nuo kitos izoliuotos, kad net neturėtų suderintos užsienio politikos, žodžiu, kad Rytų ir Vidurio Europoje neatsirastų jokio karinio-politinio bloko, kuris ateityje galėtų sulaikyti Vokietijos ekspansiją į Rytus, o SSRS – į Vakarus. Jų nuomone, Baltijos šalys turėjo tapti jas jungiančiu tiltu, o ne jas skiriančiu ir Anglijos ar Prancūzijos įtakoje esančiu barjeru. Tiek SSRS, tiek Vokietija Baltijos šalis tarpukaryje norėjo laikyti lyg užkonservuotas, nepasiruošusias gynybai, nepasirūpinusias savo saugumu, lyg kokiame šaldytuve, iš kurio prireikus galima būtų pasiimti ir pasidalinti“, - straipsnyje „Vokietijos ir SSRS diplomatinis bendradarbiavimas Baltijos šalyse 1920-1940 m.“ - rašė Z. Butkus.
Paskirtas po nepavykusio pučo prieš A. Smetoną
Kaip pasakoja A. Kasparavičius, S. Lozoraičiui tapus užsienio reikalų ministru prasideda derybos dėl Baltijos Antantės be Lenkijos ir Suomijos. Lenkija tuo metu jau buvo sudariusi nepuolimo paktą su Vokietija, Suomija nebesidomėjo tokia sąjunga, nes buvo pradėjusi tapatintis su Skandinavijos valstybėmis: žvalgėsi į Norvegiją, Švediją, Daniją.
„Sovietų Sąjungos pasiuntinys Kaune Michailas Karskis pas premjerą Juozą Tūbelį ir prezidentą A. Smetoną šiuo klausimu lankėsi dar iki ateinant S. Lozoraičiui. Dėl tokio paties pavyzdžio sąjungos buvo atėjęs ir pas užsienio reikalų ministrą Dovą Zaunių. J. Tūbelis ir A. Smetona lyg tai duoda M. Karskiui tam tikrus pažadėjimus, kad gal tikrai tokia Baltijos Antantė, be Lenkijos, atitiktų Lietuvos interesus. Apie Suomiją net nebekalbama, nes jos šis projektas visai nebedomino“, - teigia istorikas.
Pasak pašnekovo, oficiali rusų versija – politinis-diplomatinis Baltijos valstybių susivienijimas sustiprintų tarptautinį šių šalių tarptautinį svorį ir padėtų spirtis nacistinės Vokietijos ir Lenkijos politinei įtakai regione. Iš esmės lietuviams toks projektas pasirodė gana geras: Lenkija daug kam atrodė didžiausia grėsmė, Vokietija buvo pavojinga dėl Klaipėdos krašto.
„Bet atsiranda kelmas, ant kurio tas vežimas stoja. Tai užsienio reikalų ministras iki S. Lozoraičio – D. Zaunius. Jis pradeda įtarti, kas vyksta. Maždaug penkiolika metų Maskva buvo kategoriškai prieš, visais įmanomais būdais priešinosi – ir šantažu, ir diplomatinėmis priemonėmis, bet staiga tampa šios sąjungos lobiste, pati kelia šią idėją. Jam kyla įtarimų. Dar prieš D. Zauniui pasitraukiant iš užsienio reikalų ministro posto, jam siūloma atvykti į Maskvą aptarti detaliau tų klausimų, bet jis pareiškia, kad jis nelabai vyks ir galbūt galėtų vykti tik tokiu atveju jei į Maskvą kartu važiuotų ir kitų Baltijos valstybių ministrai. Pavieniui, jo manymu, nėra prasmės važiuoti“, - sako A. Kasparavičius.
Jo pasakojimu, sovietų pasiuntinys M. Karskis ėmė skųstis A. Smetonai ir J. Tūbeliui, kad su D. Zauniumi neįmanoma dirbti – jis užsispyręs, provokiškos orientacijos. Pasiuntinys svaido užuominas, esą ministrą reiktų paspausti ar net pakeisti.
Tačiau sovietų užmačioms pasitarnauja net aplinkybės. 1934 m. birželio mėnesį buvusio premjero ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro rėmėjai prieš A. Smetoną surengia nesėkmingą pučą, vadovaujamą generolo Petro Kubiliūno. Pastarasis buvo geras D. Zauniaus bičiulis. Dar blogiau, kad D. Zaunius buvo A. Voldemaro mokinys ir palaikė su juo bičiuliškus santykius. „Tas perversmas padaro tokią meškos paslaugą: kaip pučistų bičiulis jis turi trauktis iš Užsienio reikalų ministerijos“, - sako A. Kasparavičius.
Lietuva turėjo tapti sovietų agente Baltijos Antantėje
Naujai paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pirmojo savo oficialaus vizito išvyko į Maskvą. Ten sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas patikina naują ministrą, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis Baltijos Antantė būtų labai naudinga Lietuvai ir visam regionui.
Negana to, jis išgauna S. Lozoraičio pažadą, kad sudariusi Baltijos Antantę Lietuva teiks prioritetą SSRS ir Lietuvos „džentelmeniškam susitarimui“, kuris buvo pasirašytas kaip slaptas protokolas prie 1926 m. rugsėjo mėnesio Lietuvos ir SSRS nepuolimo sutarties. Šiuo dokumentus pasirašė valstietis liaudininkas Mykolas Sleževičius.
„Džentelmeniško susitarimo“ esmė tokia, kad Lietuva įsipareigojo informuoti Sovietų Sąjungos vadovybę visais savo santykių su Baltijos šalimis, Lenkija, Vokietija ir Vakarų valstybėmis klausimais.
„Iš esmės tai reiškia, kad Lietuva turėjo veikti kaip Sovietų Sąjungos agentė Baltijos Antantėje. Rusai kontroliuoja Lietuvą, Lietuva kontroliuoja Baltijos Antantę – situacija pakankamai tvarkinga“, - sako A. Kasparavičius.
Kaip Maskva skleidė gandus
Baltijos Antantės kūrimas turėjo savų niuansų. Trijų mažų valstybių sąjungą sveikino praktiškai visos Vakarų valstybės, nes jos į Lietuvą, Latviją ir Estiją žiūrėjo kaip į geopolitinį vienetą. Šis žingsnis buvo traktuojamas kaip judėjimas gilesnio bendradarbiavimo, o galbūt konfederacijos, link.
Tuo pat metu rusai vedė derybas su Prancūzija dėl dvišalio Prancūzijos ir SSRS savitarpio pagalbos pakto sudarymo, kuris SSRS buvo kur kas svarbesnis nei Baltijos Antantė. Šia sutartimi siekta apsupti ir sulaikyti besiskleidžiančią nacių Vokietijos įtaką. Prancūzija ilgą laiką nepripažino Sovietų Sąjungos ir žiūrėjo į ją įtariai. Baltijos Antantės suformavimas, pasak A. Kasparavičiaus, prancūzams sukūrė iliuziją, kad sovietai atsisakė geopolitinių ambicijų Baltijos jūros šiaurryčių regione.
Tačiau sudaryti Baltijos Antantę be Lenkijos rusams nebuvo lengva, nes reikėjo įveikti Latvijos ir Estijos pasipriešinimą. Talinas ir Ryga turėjo tiesioginę sieną su SSRS, todėl laikė ją pagrindine grėsme. Joms Lenkija atrodė reikalinga, tuo tarpu Lietuva pagrindine grėsme laikė Lenkiją, nors S. Lozoraitis vėliau ir išgarsėjo memorandumu dėl santykių gerinimo su Varšuva.
„Kaip dabar įtikinti latvius ir estus, kad sąjunga Lietuva joms naudinga, net jei Lenkija tam nepritaria ir to nenori? Lenkija tam praktiškai priešinosi. Bet buvo rastas sprendimas“, - pasakoja A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, diplomatiniuose sluoksniuose apie 1933 m. pabaigą ėmė sklisti gandai, kad Lenkija Maskvai siūlo susitarti dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės garantijų.
„Suprantate, latviai, estai ir lietuviai sau už nugaros išgirsta, kad vyksta kažkokios derybos tarp Maskvos ir Varšuvos, kad Maskva ir Varšuva joms nežinant saugos jų nepriklausomybę. Šitie gandai pradėjo cirkuliuoti iškart po to, kai buvo pasirašyti Lenkijos-Vokietijos nepuolimo sutartis. Ji buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus visai Europai, nes apie tai, kad tarp A. Hitlerio ir Juzefo Pilsudskio vyksta derybos dėl nepuolimo sutarties, niekas nežinojo: derybos vyko trumpai, buvo slaptos. Sutartis pasirašyta 1934 m. sausio 26 d. ir skelbė, kad valstybės viena kitos nepuls, tarp jų – taika. Tai vyksta tuo metu, kai visi pradeda suprasti, kas yra nacizmas, fašizmas ir panašiai. Visiems pradeda atrodyti, kad Lenkija tampa vos ne Vokietijos sąjungininke. Ir viskas vyksta slaptose derybose! Šiame kontekste po dviejų-trijų savaičių pasklinda gandai, kad tas pats J. Pilsudskis jau Rytuose veda derybas su Maskva dėl Baltijos valstybių valstybingumo saugojimo. Latviai ir estai sukrunta, latviai labai nusivylė Lenkija, išsigando. Taip įvaromas plyšys tarp latvių, estų ir Lenkijos“, - pasakoja A. Kasparavičius.
Nesėkmė su Lenkija
Neilgai trukus po Baltijos Antantės sudarymo S. Lozoraitis prezidentui įteikė memorandumą dėl Lietuvos santykių su Lenkija. Kaunui nedelsiant reikėjo ieškoti kompromiso su Lenkija, nes iš Vokietijos kilo grėsmė netekti Klaipėdos, galbūt ir nepriklausomybės. A. Smetona leido ministrui imtis iniciatyvos.
Nors A. Kasparavičius netiesiogiai kritikuoja memorandumą teigdamas, kad jo preambulėje buvo įtvirtinta nuostata, esą karo artimiausiais dešimtmečiais Europoje nebus, tačiau kitų istorikų ar politologų S. Lozoraitis vertinamas už tai, kad sugebėjo įžvelgti Lenkijos svarbą Lietuvos saugumui ir siekė atsiplėšti nuo Berlyno-Maskvos ašies intensyvindamas santykius su kitomis Vakarų valstybėmis, pasitelkti Tautų Sąjungą.
„„Didžiausia geopolitinė klaida Pirmosios Respublikos laikotarpiu turbūt buvo ta, kad bandėme pasitelkti Sovietų Rusiją ir Vokietiją kaip geopolitinius veiksnius, galinčius atsverti Lenkijos įtaką ar padėti ginče dėl Vilniaus. Susiformavo paradoksali situacija, kai „arbitru“ dėl Vilniaus rinkomės ne britus ar Vakarų tarptautines institucijas (kad ir kokis silpnos jos bebūtų), o tas galias, kurios labiausiai nenorėjo, kad Vidurio Europos susikurtų stabili ir draugiškai sugyvenanti valstybių juosta. Taip tapom savotiškais geopolitiniais „įkaitais“, apie mus buvo kalbama kaip apie „sovietų ir vokiečių kūdikį“. Tai geopolitinė pamoka, kuria turime išmokti šiandien. Turime ieškoti receptų, kaip su kitomis Baltijos ir Vidurio Europos šalimis kurti stiprų geopolitinį bokštą visos Europos Sąjungos pilyje. Tai mažintų mūsų priklausomybę nuo kai kurių didžiųjų valstybių geopolitinių žaidimų. Tiesa, visa tai reikėtų daryti gerbiant vienas kito politinį savarankiškumą“, - sako Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas.
S. Lozoraitis šūkį „mes be Vilniaus nenurimsim“ pakeitė „Lietuvos nepriklausomybė svarbiau už Vilnių“. Kaip rašo istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys, S. Lozoraitis taip matė Lietuvos geopolitinę situaciją: „Klaipėdą mes turim, bet jai gresia didelis pavojus, Vilniaus mes neturim ir negalim tikėtis artimiausiu laiku jo atgauti, tad turim ginti Klaipėdą visomis priemonėmis, kurios nepažeidžia mūsų juridinės pozicijos Vilniaus klausimu“.
A. Kasparavičius sako, kad S. Lozoraičio memorandume buvo dvi svarbiausios tezės: pirma, reikia gerinti santykius su Lenkija, antra, Lietuva atnaujins diplomatinius santykius su Lenkija, jei Varšuva grąžins Lietuvai Seinus ir Druskininkus bei nedideles teritorijas aplinkui.
„Bet apie Vilnių jokios kalbos nebus, rašo S. Lozoraitis. Bus labai gerai, anot jo, jei bent Vilniaus krašto lietuviai gautų kultūrinę autonomiją Lenkijoje“, - teigia istorikas.
„Ministras tą viziją bando realizuoti. Jis susitinka su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jusefu Becku Ženevoje vykstant Tautų Sąjungos sesijai ir išdėsto savo siūlymus, bet pulkininkas J. Beckas yra labai tvirtas ir nepalenkiamas: jokių nuolaidų, jokių Seinų, jokių Druskininkų – tai esą tik Lietuvos ministro sapnai. Lietuva arba atkuria diplomatinius santykius pagal esamą situaciją, arba padėtis lieka, kokia buvusi“, - sako A. Kasparavičius.
S. Lozoraitis bandė deryboms pasitelkti britus ir prancūzus, bet nesėkmingai. Britai rekomendavo iškart atkurti santykius su Lenkija esamomis aplinkybėmis, prancūzai jau buvo sudarę savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga ir Lietuvos bei Lenkijos situacija ypatingai nesidomėjo: siūlė laukti ir stebėti situaciją.
Viską išsprendė 1938 m. Varšuvos ultimatumas Lietuvai. Kaunas, kiek pasvarstęs, nutarė nusileisti Lenkijos reikalavimams ir atkūrė diplomatinius santykius su Varšuva be jokių išankstinių sąlygų.
„Kodėl Lietuvai buvo reikalingi Seinai ir Druskininkai? Aš galvoju, kad kol vyko slaptos derybos, viskas buvo gerai, bet kai planas turėjo būti pateiktas visuomenei, šioji nebūtų supratusi, kodėl atnaujinami normalūs diplomatiniai santykiai su Lenkija, atkuriami ekonominiai ryšiai, susisiekimas, kultūriniai mainai, o Lietuva negauna nieko. Reikėjo parodyti, kad Lenkija daro nuolaidas. Paaiškėjo, kad Lenkijos politinis elitas buvo nepasiruošęs netgi tokiam minimaliam kompromisui kaip Seinai ir Druskininkai“, - sakė A. Kasparavičius.
2015 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Seime vyks konferencija apie Lietuvos užsienio politiką, skirta S. Lozoraičio atminimui. DELFI yra oficialus šios konferencijos rėmėjas. Įtakos straipsnio turiniui tai neturi.
DELFI.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą