«Если мы позволим расчленить Украину, будет ли обеспечена независимость любой из стран?»

Байден на Генассамблее ООН призвал противостоять российской агрессии

sekmadienis, gegužės 15, 2016

A.Abromavičius: Patarsiu labiau didžiuotis savo šalimi

Aivaro Abromavičiaus drąsa Ukrainoje užrūstino turto grobuonis
Rasa Karmazaitė („Lietuvos rytas“) 2016-05-15 12:24  lrytas.lt


A.Abromavičius su žmona.Archyvo nuotr.

„Vengiu vaikščioti tamsiais skersgatviais ir tamsiuoju paros metu“, – „Lietuvos rytui“ prisipažino jau gyva Ukrainos legenda tapęs Aivaras Abromavičius. Vogti iš tos šalies iždo neleidęs lietuvis įgijo ne tik daug bendraminčių, bet ir priešų.

Saulėtą gegužės dieną judrioje Vilniaus arterijoje jis iš toli išsiskyrė iš daugumos skubančių vyrų. Bet ne tik tamsiai mėlynu brangiu kostiumu ir juodais saulės akiniais.

Buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras, kurio atsistatydinimas sukėlė tarptautinę audrą, Gedimino prospektu ėjo lyg nugalėtojas. 40 metų vyras tiesia nugara ir aukštai iškelta galva atrodė kaip ką tik loterijoje laimėjęs bent milijoną eurų.

Iš tiesų milijonus A.Abromavičius jau užsidirbo iš sėkmingo investicijų verslo. Jie padėjo nesukti galvos, kai 2014-ųjų gruodį jis buvo paskirtas į vieną svarbiausių postų Ukrainos vyriausybėje.

Solidi suma banko sąskaitoje A.Abromavičiui praverčia ir po šių metų vasarį įvykusios politinės dramos. Tada ministras, neištvėręs įtakingų veikėjų trukdymo tęsti reformas, paskelbė savo noru paliekantis geidžiamą kėdę.

Tai buvo šokas ir paprastiems ukrainiečiams, ir tarptautinei bendruomenei, po Maidano revoliucijos į Ukrainą žvelgusiai pro oranžinius akinius.

Už galvos susiėmė Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde, o devynių įtakingų Vakarų šalių ambasadoriai Kijeve ėmė spausti prie sienos aukščiausius Ukrainos politikus. JAV Valstybės departamentas lietuvį pavadino profesionalu, kuriam ukrainiečių interesai yra aukščiau nei asmeniniai.

„Aivarai, neišeik, gali kilti rimta politinė krizė“, – paprašė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Dvi pilietybes – Ukrainos ir Lietuvos – turintis ministras laikėsi savo: „Esu įsitikinęs, kad reformą gali sėkmingai įvykdyti tik nesusitepę politikai.“

Viliodavo kavos kvapas


Neseniai Ukrainoje buvo patvirtinta nauja vyriausybė su premjeru Volodymyru Hroismanu priešakyje. A.Abromavičius jos nemenkina, bet vis dėlto mano, kad jai lengviau dirbti, iš jos tikimasi mažai. O iš vadinamosios svajonių komandos, kuriai priklausė lietuvis, Ukrainos žmonės tikėjosi labai daug.

Turtingas verslininkas, buvęs ministras nelaiko pykčio užantyje. Jis ir toliau yra Ukrainos patriotas, todėl naujos vyriausybės žingsnius stebi su viltimi.

A.Abromavičius apsidžiaugė, kai didelių įmonių – geležinkelių, pašto – generaliniais direktoriais buvo paskirti jo išrinkti žmonės.

Naujasis ekonomikos ministras Stepanas Kubivas irgi teikia vilčių – neatleido darbuotojų, kuriuos priėmė jo pirmtakas lietuvis.

Tik ministro kabineto durys jau nebėra tokios atviros, o prie jų nevilioja geros kavos kvapas. Tokios kavos parūpindavo A.Abromavičiaus 36 metų žmona Katerina.

„Visi kaip katinai sukdavo ratus aplink mano priimamąjį“, – nusijuokė pašnekovas, prisiminęs, kaip prie savo kabineto viliodavo bendradarbius.

Pasiūlymai – ir iš Lietuvos



A.Abromavičius su šeima.Archyvo nutor.

A.Abromavičius sulaukia įvairių pasiūlymų, tačiau veržlaus būdo lietuvis šį kartą neskuba. Jis nori ramiai apsispręsti, kuria kryptimi – verslo ar politikos – pasukti savo gyvenimo laivą. Dar reikia grąžinti skolą ukrainietei žmonai ir trims vaikams, turintiems Lietuvos pilietybę. Politika iš šeimos galvos atėmė daug laiko, tad dabar puiki proga atsigriebti.

„Gavau pasiūlymų grįžti į politiką ir Ukrainoje, ir Lietuvoje. Tačiau savo gimtinėje aš negyvenu jau 23 metus, esu atitolęs. Be to, verslas man labiau prie širdies.

Vaikams tuoj prasidės atostogos. Galbūt atvyksime atostogauti ir į Lietuvos pajūrį. Pamąstysiu, o vasaros pabaigoje nuspręsiu“, – išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Abromavičius.

Buvęs vadinamosios svajonių komandos narys, Ukrainoje atsisakęs tapti korupcijos širma, atvirai papasakojo, kaip jam į ratus buvo kaišiojami pagaliai, kaip jautėsi atsidūręs kryžminėje ugnyje.

Lietuvis neslėpė – jam apmaudu dėl to, kad godūs veikėjai žlugdo Maidano revoliucijos viltis.

Iki prarajos – du žingsniai


– Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministru norėjote būti bent dvejus metus. Skaudu, kad teko pasitraukti anksčiau? – paklausiau A.Abromavičiaus.

– Iki manęs Ukrainoje ekonomikos ministrai savo poste vidutiniškai išbūdavo 11,6 mėnesio, o aš viršijau tą laiką. Mes stabilizavome Ukrainos ekonomiką. Nuveikėme nemažai, tad nuoskaudos nejaučiu.

Iš ministerijos atleidau 700 buvusių darbuotojų, o priėmiau 240 naujų. Kviečiau žmones iš privačių įmonių. Darydami reformas siekėme nesusigadinti reputacijos, padėti šaliai, nepadaryti jai gėdos.

Jaučiau didžiulę atsakomybę ir gimtinei Lietuvai, ir Europos Sąjungai – net 7 metus gyvenau Švedijoje, daug metų dirbau jos įmonėse.

Man tik gaila, kad Ukrainoje reformos vyksta lėtai, vis kas nors renkama. Ten rengiami patys brangiausi rinkimai visoje Europoje. Skurdžioje šalyje tai labai juntama.

– Jūs padėjote Euromaidano revoliucijos dalyviams – nešėte su žmona maisto. Ar jums apmaudu, kad viskas vyksta ne taip, kaip dauguma ukrainiečių svajojo?

– Apmaudu. Įvyko pasitikėjimo krizė, tačiau ne tik dėl mano pareiškimo. Tai jau seniai kunkuliavo, brendo. Žmonės ėmė nepasitikėti prezidentu, premjeru, buvo įtūžę, nepatenkinti, nusivylę.

Ir Vakarų partneriai ėmė šnairuoti, o Ukrainai būtina finansinė parama.

Mes atsidūrėme kryžkelėje: du žingsniai iki proveržio ar du žingsniai iki prarajos. Norėjau, kad į premjero postą būtų paskirta finansų ministrė amerikietė Natalija Jaresko ir ji suburtų reformatorių vyriausybę. Būtume padarę proveržį.

Tačiau šiukšlės tiesiog buvo sušluotos po kilimu ir paslėptos. Ukraina pasirinko ilgesnį kelią.

– Kaip šeima reagavo į jūsų pasitraukimą?

– Pirmiausia šeimai buvo didelė staigmena, kai aš pradėjau dirbti ministru. Juk net 20 metų sėkmingai užsiėmiau investicine veikla!

Žmona žinojo apie sunkumus, su kuriais kasdien susidurdavau ministerijoje, todėl mano atsistatydinimas jai nebuvo netikėtas.

Žmona yra Ukrainos patriotė, ji norėjo, kad su komanda būčiau nuveikęs daugiau. Bet dabar ji trokšta, kad būčiau verslininkas.

– Negi vadovui versle ramiau nei politikoje?

– Versle svarbią reikšmę turi ir rankos paspaudimas, žodis, susitarimas. O politikoje, ypač Ukrainoje, tai neįmanoma. Reikia prie to priprasti ir žinoti, kaip su tuo kovoti.

Į priekį irtis galima, bet savo kailiu patyriau, kad politikoje daug manipuliavimo, apgaudinėjimo, kompromisų.

– Ar pasitraukęs iš politikos jaučiatės geriau?

– Esu optimistas ir visada rasiu, kuo užsiimti, būti naudingas.

Man būnant ministru keli veikėjai tam trukdė ir aš pajutau, kad nebegaliu sukurti pridėtinės vertės. Todėl pasakiau, kas trukdo mano darbui, ir išėjau.

Užrūstino įtakingus veikėjus


– Pamatėte nešvarius politikos žaidimus. Buvo netikėta?

– Esu matęs amerikiečių televizijos serialą „Kortų namelis“ („House of Cards“) apie beribį valdžios troškimą.

Net 20 metų užsiėmiau investicijomis Rytų Europoje, teko vaikščioti dulkėtais ministerijų koridoriais, todėl nebuvau užsidėjęs rožinių akinių – žinojau, ko tikėtis.

Vis dėlto po Maidano revoliucijos, kuri pareikalavo daug aukų, buvo tikimasi, kad prezidento P.Porošenkos administracijoje, vyriausybėje ir Aukščiausiojoje Radoje bus dirbama kitaip. To tikėjosi visi ukrainiečiai, Vakarų partneriai ir aš.

Ukraina pateko į sunkią padėtį. Kad išsikapstytų, reikėjo atsikratyti senų metodų. Iš pradžių tai atrodė įmanoma – subūriau naują komandą, jaučiau pasitikėjimą.

Tačiau kai kurios mano pradėtos reformos buvo specialiai blokuojamos. Tuo užsiėmė veikėjai iš artimos prezidento aplinkos.

– Jie bandė įkišti savo žmones į valstybines įstaigas, jas kontroliuoti ir melžti?

– Taip. Buvau atsakingas už visų valstybinių įmonių direktorių paskyrimus, o kai kurie asmenys norėjo žūtbūt įkišti ten savus.

Man pasakydavo, kad į laisvą vietą reikia paskirti tam tikrą žmogų. Tačiau kai su juo pasikalbėdavo ministerijos personalo skyriaus ir administracijos vadovai bei mano pavaduotojai, tapdavo akivaizdu, kad žmogus visiškai netinka mano keliamiems tikslams.

Be to, prašydavau, kad kandidatas atneštų bent tris gerą reputaciją turinčių žmonių rekomendacijas. Jas gauti būdavo sunku.

Neketinau priimti susitepusių, taip pat turinčių ryšių su oligarchais, dirbusių valstybinėse įmonėse iki Maidano.

Netinkami žmonės galėjo diskredituoti visą reformų procesą.

Ukrainoje jau ir žurnalistai rašo, kaip kai kurie veikėjai darė įtaką valstybinėms įmonėms, iš kurių buvo pasisavinta daug pinigų.

Taip veikė parlamento narys Mykola Martynenka, kuris buvo artimas jau buvusio premjero Arsenijaus Jaceniuko šalininkas ir kurio pastarasis galų gale atsikratė. Taip pat prezidento P.Porošenkos bloko vadovas, ilgametis jo verslo partneris Ihoris Kononenka.

M.Martynenkos veikla domisi ir užsienio šalių prokuratūros.

Štai su tokiais žmonėmis aš ir stengiausi įvairiais būdais kovoti.

– O nepaklusęs užrūstinote įtakingus veikėjus?

– Taip, todėl jie pradėjo gerokai aktyviau, net primygtinai reikalauti: „Aivarai, tu niekada neklausei mūsų patarimų, bet šį kartą jau teks priimti mūsų žmones.“ Jie savus norėjo prakišti ir į ministeriją.

Viena didžiausių Ukrainos bendrovių „Naftogaz“ iš Energetikos ministerijos buvo perduota mano vadovaujamai. Tie veikėjai labai domėjosi jos aktyvu. Jie siekė, kad ne aš jį valdyčiau, o specialiai tam paskirti mano pavaduotojai.

Puikiai žinojau, kuo tai būtų pasibaigę, kieno nurodymų pavaduotojai būtų klausę, todėl nepaklusau.

Reformų sėkmę lemia žmonės. Kai į statinę su raugintais agurkais įmeti vieną gerą, jis surūgsta. Taip būtų atsitikę, jei būčiau pradėjęs reformatorius maišyti su nereformatoriais – blogiukai būtų apkrėtę gerą dalį ministerijos.

Man daromas spaudimas buvo didelis.

Galia ir įtaka užburia


– Buvote vienišas karys ar turėjote bendraminčių?

– Panašūs dalykai dėjosi Transporto ministerijoje, ten taip pat priešinosi. Bet dauguma ministrų susitaikydavo, nuleisdavo rankas.

– Lengviau būti prisitaikėliu nei reformatoriumi?

– Žinoma, todėl daug žmonių prisitaiko. Jie nori ilgiau išbūti aukštame poste. Kabinetai dideli, aplink visi keliaklupsčiauja, ko tik nesiūlo! O dar malonūs susitikimai su įvairių šalių prezidentais, premjerais, gal net popiežiumi. Tai užburia ir įtraukia.

– Ar kas nors jus palaikė?

– Jaučiau Vakarų partnerių, tarp jų ir Lietuvos, palaikymą.

Taip pat mane palaikė verslininkai. Mano vadovaujama ministerija viena pirmųjų Ukrainos politikos istorijoje pradėjo ginti verslo interesus tiek pačioje Ukrainoje, tiek užsienyje.

Pavyzdžiui, nuvykę į Kazachstaną derėjomės, kad pienininkai gautų kvotas. Verslo sandoriams kelią tiesėme ir Irane, Kinijoje, Izraelyje, JAV. Pasirašėme laisvosios prekybos sutartį su Kanada.

Mes ne tik palengvinome sąlygas verslui, bet ir kovojome su Mokesčių inspekcija, kad įmonėms laiku būtų grąžinami eksporto mokesčiai.

Manau, ir Lietuvos valdžia turėtų nepamiršti verslininkų interesų, galbūt pakoreguoti kai kuriuos mokesčius.

– Buvote ne vienintelis atvykėlis vyriausybėje. Užsieniečiai ne visiems patiko, pavyzdžiui, „dujų princesė“ Julija Tymošenko rėžė, esą jie blogai pažįsta Ukrainą.

– Į amerikietę finansų ministrę, gruzinų komandą ir mane ukrainiečių tauta žvelgė palankiai. Per apklausas mūsų pavardės patekdavo į sąrašo viršų.

Mus mėgo todėl, kad buvome nesusisaistę senomis istorijomis, nevažinėjome ilsėtis ir nedarėme bendro verslo su tais, su kuriais sėdėjome prie politikos stalo. Mūsų vaikai nebuvo susiję santuokos saitais. Mes neturėjome jokių įsipareigojimų.

Atėjęs vadovauti ministerijai pasakiau: mes nevaikščiosime nei į įmonių vadovų gimtadienius, nei į arklidžių atidarymus, nei į įvairių daiktų pristatymus.

Jeigu pas ministerijos darbuotoją ateidavo verslininkas su savo problemomis, kabinete turėjo būti dar vienas bendradarbis. Ir mano kabinete pokalbiai su verslininkais vykdavo prie liudininkų.

Jei lietuvis, amerikietė ir gruzinas būtų įklimpę į kokias nors korupcines istorijas, Ukrainos žmonės būtų praradę viltį, kad jų šalis gali pasikeisti.

Atlyginimą išleido advokatams


– Būdamas ministras ko patyrėte daugiau – galvos skausmo ar pasitenkinimo?

– Nepaisant visko, kas įvyko, man tas iššūkis patiko. Todėl ir miegoti, ir ryte į darbą eidavau šypsodamasis, geros nuotaikos.

Kai atėjau į ministeriją, ji priminė atsilikusią žemės ūkio bendrovę, kuriai vadovauja pagyvenęs vadovas, vis dar vaikštantis po laukus apsiavęs guminiais batais.

Tuo metu pažangiose bendrovėse visas darbo procesas stebimas bepiločiais skraidymo aparatais, satelitiniu ryšiu. Vadovas kompiuterio ekrane gali matyti, kokia technika važiuoja tinkamu greičiu, o kokia – ne.

Ir aš siekiau ministerijoje įdiegti naujų technologijų. Ministerijos darbuotojai elektroninį paštą galėjo skaityti tik darbo vietoje. Paprašiau, kad po trijų dienų jis būtų mano išmaniajame telefone. Man atsakė, kad tai neįmanoma. Tačiau pasiekiau savo ir buvau pirmasis Ukrainos vyriausybės narys, skaitęs laiškus ne tik prie darbo stalo.

Anksčiau darbuotojai atostogų prašymus ir kitus dokumentus rašydavo ranka. Kodėl turėčiau bandyti įskaityti, ką jie suraitė?

Mano kabinetas visada būdavo atviras. Pavyzdžiui, kalbėdavausi su JAV ambasadoriumi, o pavaduotojui ar kitam kolegai prireikdavo mano parašo ar patarimo. Jie galėdavo užeiti nepasibeldę, sekretorė nestabdydavo. Dėl mano susitikimų darbas nesustodavo.

– Anksčiau apie 10 procentų Ukrainos pirkimų būdavo korupciniai – tai apie 1 mlrd. 800 tūkst. eurų per metus. Jūs pasirūpinote, kad viešieji pirkimai būtų kompiuterizuoti. Kas pasikeitė?

– Buvo sukurta programa, pernai ji išbandyta – atlikta 2 procentai sandorių. Buvo sutaupyta per 17 mln. eurų.

Iki rugpjūčio 1-osios visos valstybinės įmonės ir institucijos, tarp jų darželiai, mokyklos ir ligoninės, bus sujungtos į bendrą kompiuterizuotą sistemą. Tikimės, kad jau šiemet turėsime moderniausią viešųjų pirkimų sistemą visoje Europoje.

– Bus mažiau vagiama?

– Manau, kad daug blogio daroma ne tik per viešuosius pirkimus.

Labai dideli pinigai pasisavinami iš valstybinių įmonių. Ukrainoje yra 1824 valstybinės įmonės, dauguma mažos. 2014 metais jos patyrė 117 mlrd. grivinų (4 mlrd. eurų) nuostolių.

Mes pasiūlėme viešinti finansines ataskaitas, kad didvyrių vardai būtų žinomi. Per tris mėnesius išleidome valstybinių įmonių katalogą, privertėme jas pagal tarptautinius standartus atlikti auditą, pakėlėme vadovų atlyginimus ir pritraukėme kitokio kalibro žmones valdyti.

Ir per metus nuostoliai sumažėjo iki 0,5 mlrd. eurų.

– Naujų vadovų atlyginimai kai kam atrodo kosminiai.

– Įmones suskirstėme į 4 grupes pagal dydį. Didžiausių yra 8, tarp jų – Ukrainos geležinkeliai, užimantys 4-ąją vietą pasaulyje pagal gabenamų krovinių kiekį. Tokių įmonių generaliniai direktoriai gali gauti iki 1,3–1,75 mln. eurų atlyginimą per metus.

Manau, kad esame per daug neturtingi, kad mokėtume mažus atlyginimus įmonių vadovams. Laukia daug iššūkių, keičiasi technologijos, atsiras vis daugiau robotų, reikės priimti svarbius sprendimus. Todėl valstybei ir jos įmonėms turi vadovauti protingi žmonės, negalima sau leisti priimti kvailių.

– Jūs pats būdamas ministras uždirbdavote vos kelis šimtus eurų per mėnesį.

– Kad ir kaip būtų gaila, dirbau beveik nemokamai. Dabar turiu vaikščioti į Ukrainos nacionalinį antikorupcijos biurą. Savo 1,5 metų ministro uždarbį jau išleidau advokatams.

Iš liudytojo tapau nukentėjusiuoju byloje, iškeltoje mane spaudusiems veikėjams.

Buvo akistata su I.Kononenka, jis viską neigia. Tačiau žmogus, kuris man siuntė žinutes, tikino veikiantis jo vardu. Neturiu pagrindo juo netikėti.

Netikėtai atšaukė apsaugą


– Įgijote nemažai priešų, ar nebijojote dėl savo saugumo? Juk jūsų apsaugininkai buvo netikėtai atšaukti.

– Iš pradžių tos apsaugos net neprašiau, bet po to buvau priverstas. Pradėjau kovoti su korupcija, vienam oligarchui panaikinau 15 procentų nuolaidą naftos aukcionuose. Kilo nepasitenkinimas, oligarchas Ihoris Kolomoiskis man tiesiai šviesiai pasakė, kad grįžčiau ten, iš kur atvažiavau. Tada ir nutariau paprašyti apsaugos.

Tris savaites iki mano pareiškimo apie atsistatydinimą apsaugininkai netikėtai buvo atšaukti. Neva elitinio būrio „Alfa“ vaikinai turi būti fronte, o ne saugoti ministrus.

Po to apsauga man buvo grąžinta dar vienam mėnesiui, bet likus mėnesiui iki galutinio atsistatydinimo vėl atšaukta.

Apmaudu, nes tuos pačius apsaugininkus pamačiau kavinėje – jie buvo ne fronte, o saugojo parlamento narį Oleksandrą Granovskį, artimą I.Kononenkai.

Manau, mane buvo bandoma paspausti ir parodyti vietą, kad susimąstyčiau, ką darau.

– Ar jums išliko grėsmė?

– Vengiu vaikščioti nuošaliomis tamsiomis gatvėmis – geriau pasisaugot. Bet Kijevo centre jaučiuosi komfortiškai, jauni ir seni sveikinasi, palaiko.

– Liepą dalyvausite mūsų šalyje rengiamame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Ką patarsite jaunimui?

– Patarsiu nebijoti prisiimti rizikos, nebijoti išvykti pasimokyti ar padirbėti užsienyje.

Patarsiu labiau didžiuotis savo šalimi, nes, palyginti su Ukraina, Lietuvoje padaryta daug.

Komentarų nėra: