Autorius: Vitalijus Michalovskis 2016-05-09 09:46 lrytas.lt
Rusijoje apie tai nekalba: Antrojo pasaulinio karo grobis
Civilių žudynės Rytų Prūsijoje, „išlaisvintų“ moterų prievartavimai, besaikis plėšimas ir turto grobstymas... Savaime suprantama, gegužės 9-ąją „didžią pergalę prieš fašizmą“ švenčiančioje Maskvoje apie tai niekas niekada nekalba.
Sovietų vėliavą virš Reichstago pakėlęs vyresnysis seržantas Abdulkahimas Ismailovas – viena garsiausių nuotraukų pasaulyje. ViDA Press nuotr.
Masinio plėšikavimo atvejai, palyginti su beginklių skerdynėmis ir lytine prievarta, gal ir nėra patys baisiausi nusikaltimai, tačiau vogė ir grobė raudonieji „išvaduotojai“ išties masiškai.
Dėl grobio galvas pametė patys aukščiausi karinės vadovybės atstovai, įskaitant kone į dausas šiandienos Rusijoje keliamą maršalą Georgijų Žukovą.
Maršalas G.Žukovas 1945 metų birželio 24-ąją Maskvoje per paradą jojo ant balto žirgo. Vėliau šį momentą ne kartą įamžino sovietų skulptoriai. ViDA Press nuotr.
Nors toli gražu ne visi raudonarmiečiai sveikino panašius bendražygių veiksmus, tačiau faktas lieka faktu: pirmaisiais pokario metais sovietų okupuota Vokietijos dalis buvo išplėšta.
Plėšikauti užgrobtame krašte nėra XX a. paprotys, o sena kaip pasaulis tradicija. Plėšikavo ir naciai, kurie dar prieš SSSR puolimą garsėjo potraukiu svetimai nuosavybei (ypač turinčiai meninę bei kultūrinę vertę). Tačiau sovietinė „trofėjų“ medžioklė tik įžengus į „fašistų irštvą“ pranoko visus įsivaizduojamus mastus.
Pirmosios „trofėjinės brigados“ prie Valstybinio gynybos komiteto buvo sukurtos 1943 m. pradžioje. Šių karių tikslas buvo atrasti ir savo žinion perimti atsitraukusio priešo paslėptus ar pamestus ginklus bei amuniciją.
Darbo padaugėjo kirtus silpstančios Vokietijos sieną. „Trofėjininkai“ zujo po liepsnojančius Prūsijos miestelius, kaimus, iš kurių nuo atriedančių „išvaduotojų“ pabėgo dauguma gyventojų. Reikėjo skubėti, nes turtą galėjo pasisavinti kiti kariai iš priešakinių dalinių.
Kartu su Raudonąja armija į Vokietiją įžengė ir tuometis artilerijos kapitonas, būsimasis disidentas Aleksandras Solženicynas. Savo atsiminimus vėliau jis aprašė poemoje „Prūsijos naktys“.
Anot Solženicyno, grobti ne tik vertingesni daiktai ar maistas, kurio visiems trūko, bet ir, atrodytų, beverčiai niekniekiai: segtukai, žvakutės, taurelės, netgi apatiniai drabužiai. Viskas tiko ir visko reikėjo šauniam „kariui – išvaduotojui!“. Plėšti ne tik namai, bet ir pavieniai praeiviai ar neužkasti lavonai.
Dažnai tai, ko nepajėgta išnešti, būdavo tiesiog sugadinama ar padegama. „Kad kitiems neatitektų!“ – juokėsi girti kariai „Prūsijos naktyse“ kastuvu daužydami per fortepijono stygas. Kitas vaikščiojo gatve su lazda rankose ir be jokios priežasties kūlė paskutinius likusius sveikus langus: „Prisiminsite šaunuolį!“
Tiesa, sovietų generolai asmeniškai nieko nedaužė ir nieko neplėšė.
Kam to reikia, jei galima atvažiavus su žmonele rinktis jau pagrobtą turtą tiesiai iš „trofėjinių sandėlių“? Tai buvo nelegalu, tačiau išeitį greitai surado.
Pasisavinti baldai, automobiliai, gobelenai, paveikslai dažnai būdavo „įforminami“ kaip dovana ar už savus pinigus nusipirkta prekė. O juk tikroji „nusipirktų“ daiktų vertė šimtus ar net tūkstančius kartų viršijo bet kokius generolų ir maršalų gaunamus atlyginimus.
Aišku, kartais vertingų dalykų iš badaujančių vokiečių buvo galima gauti beveik dykai. Mainais į kriaukšlę duonos ar konservų dėžutę. „Karo trofėjai“ iš Vokietijos į SSSR keliavo vagonais.
Pirmaisiais pokario metais karinė sovietų grietinėlė okupuotoje Vokietijoje suklestėjo tarytum viduramžių kunigaikščiai ir gyveno kur kas ištaigingiau nei „plačiojoje tėvynėje“ likę jų kolegos. Dažnas įsikūrė senoviniame dvare. Net vidurinės grandies karininkai turėjo ne po vieną, o po kelis automobilius. Meno kūriniai, tarnai, „buržujiškos manieros“... Visai ne kaip dera Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos kariams!
Maršalas G.Žukovas. ViDA Press nuotr.
Netrukus virš sovietų vietininko Vokietijoje, maršalo Georgijaus Žukovo aplinkos pradėjo tvenktis juodi Stalino rūstybės debesys. Žinoma, ne tiek dėl karališko gyvenimo, kiek dėl pavojingai išaugusio paties maršalo autoriteto. Ir nors Žukovui pavaldžių generolų suėmimus lydėjo įprasta stalinistinė praktika – kankinimai, parodymų išmušinėjimas. Kaltė „grobstant trofėjus“ buvo akivaizdi.
Pavyzdžiui, pas Berlyno NKVD operatyvinio sektoriaus vadovą generolą-majorą Aleksejų Sidniovą rasti XVII–XVIII a. Vakarų Europos tapytojų šedevrai, pas kitą generolą – Konstantiną Teleginą – šešiolika kilogramų aukso, daugybė antikvarinių ginklų.
G.Žukovas, dėl savo didžiulio populiarumo šalyje, suimtas nebuvo, o tik keliskart smarkiai pažemintas pareigose. Kratų metu „pergalės maršalo“ namuose bei vasarvietėje rasti 55 didžiulės meninės vertės paveikslai, apie 70 aukso ir 740 sidabro dirbinių, 50 vienetų brangių kilimų ir gobelenų, o taip pat kailiai, šilkas, aksomas, porcelianas. Pats Žukovas neneigė „kai kada pasinaudodavęs savo padėtimi“, tačiau iškilmingai prisiekė daugiau to nedaryti. Kitų „trofėjų byloje“ suimtų generolų likimas buvo kiek liūdnesnis.
Asmeninis sovietų karininkijos pasipelnymas nugalėtos Vokietijos sąskaita buvo tik dalis bendro paveikslo. Generolai juk apkaltinti ne už patį grobimo iš vokiečių faktą, bet už pasisavinimą to, kas jau buvo pagrobta bei paskelbta „liaudies nuosavybe“.
O štai „trofėjinės brigados“ tiesioginiu Kremliaus pavedimu grobė be skrupulų. Tuštindamos muziejus, archyvus, bibliotekas, demontuodamos fabrikų ir gamyklų įrangą. Sakoma, kad po rusų žygio Berlyne per kelias dienas pasidarė sunku rasti veikiančią elektros lemputę.
Netgi vieną iš parodomųjų nuotraukų, kurioje neva įamžinta raudonosios vėliavos pakėlimo virš Reichstago akimirka (iš tiesų nuotrauka daryta prabėgus dienai po mūšio), teko skubiai retušuoti. Priežastis? Keli „trofėjiniai laikrodžiai“ ant vyresniojo seržanto Abdulkahimo Ismailovo rankų!
Rusijoje apie tai nekalba: Antrojo pasaulinio karo grobis
Civilių žudynės Rytų Prūsijoje, „išlaisvintų“ moterų prievartavimai, besaikis plėšimas ir turto grobstymas... Savaime suprantama, gegužės 9-ąją „didžią pergalę prieš fašizmą“ švenčiančioje Maskvoje apie tai niekas niekada nekalba.
Sovietų vėliavą virš Reichstago pakėlęs vyresnysis seržantas Abdulkahimas Ismailovas – viena garsiausių nuotraukų pasaulyje. ViDA Press nuotr.
Masinio plėšikavimo atvejai, palyginti su beginklių skerdynėmis ir lytine prievarta, gal ir nėra patys baisiausi nusikaltimai, tačiau vogė ir grobė raudonieji „išvaduotojai“ išties masiškai.
Dėl grobio galvas pametė patys aukščiausi karinės vadovybės atstovai, įskaitant kone į dausas šiandienos Rusijoje keliamą maršalą Georgijų Žukovą.
Maršalas G.Žukovas 1945 metų birželio 24-ąją Maskvoje per paradą jojo ant balto žirgo. Vėliau šį momentą ne kartą įamžino sovietų skulptoriai. ViDA Press nuotr.
Nors toli gražu ne visi raudonarmiečiai sveikino panašius bendražygių veiksmus, tačiau faktas lieka faktu: pirmaisiais pokario metais sovietų okupuota Vokietijos dalis buvo išplėšta.
Grobė net segtukus ir apatinius
Plėšikauti užgrobtame krašte nėra XX a. paprotys, o sena kaip pasaulis tradicija. Plėšikavo ir naciai, kurie dar prieš SSSR puolimą garsėjo potraukiu svetimai nuosavybei (ypač turinčiai meninę bei kultūrinę vertę). Tačiau sovietinė „trofėjų“ medžioklė tik įžengus į „fašistų irštvą“ pranoko visus įsivaizduojamus mastus.
Pirmosios „trofėjinės brigados“ prie Valstybinio gynybos komiteto buvo sukurtos 1943 m. pradžioje. Šių karių tikslas buvo atrasti ir savo žinion perimti atsitraukusio priešo paslėptus ar pamestus ginklus bei amuniciją.
Darbo padaugėjo kirtus silpstančios Vokietijos sieną. „Trofėjininkai“ zujo po liepsnojančius Prūsijos miestelius, kaimus, iš kurių nuo atriedančių „išvaduotojų“ pabėgo dauguma gyventojų. Reikėjo skubėti, nes turtą galėjo pasisavinti kiti kariai iš priešakinių dalinių.
Kartu su Raudonąja armija į Vokietiją įžengė ir tuometis artilerijos kapitonas, būsimasis disidentas Aleksandras Solženicynas. Savo atsiminimus vėliau jis aprašė poemoje „Prūsijos naktys“.
Anot Solženicyno, grobti ne tik vertingesni daiktai ar maistas, kurio visiems trūko, bet ir, atrodytų, beverčiai niekniekiai: segtukai, žvakutės, taurelės, netgi apatiniai drabužiai. Viskas tiko ir visko reikėjo šauniam „kariui – išvaduotojui!“. Plėšti ne tik namai, bet ir pavieniai praeiviai ar neužkasti lavonai.
Vogtas turtas tapo dovana
Dažnai tai, ko nepajėgta išnešti, būdavo tiesiog sugadinama ar padegama. „Kad kitiems neatitektų!“ – juokėsi girti kariai „Prūsijos naktyse“ kastuvu daužydami per fortepijono stygas. Kitas vaikščiojo gatve su lazda rankose ir be jokios priežasties kūlė paskutinius likusius sveikus langus: „Prisiminsite šaunuolį!“
Tiesa, sovietų generolai asmeniškai nieko nedaužė ir nieko neplėšė.
Kam to reikia, jei galima atvažiavus su žmonele rinktis jau pagrobtą turtą tiesiai iš „trofėjinių sandėlių“? Tai buvo nelegalu, tačiau išeitį greitai surado.
Pasisavinti baldai, automobiliai, gobelenai, paveikslai dažnai būdavo „įforminami“ kaip dovana ar už savus pinigus nusipirkta prekė. O juk tikroji „nusipirktų“ daiktų vertė šimtus ar net tūkstančius kartų viršijo bet kokius generolų ir maršalų gaunamus atlyginimus.
Aišku, kartais vertingų dalykų iš badaujančių vokiečių buvo galima gauti beveik dykai. Mainais į kriaukšlę duonos ar konservų dėžutę. „Karo trofėjai“ iš Vokietijos į SSSR keliavo vagonais.
Pirmaisiais pokario metais karinė sovietų grietinėlė okupuotoje Vokietijoje suklestėjo tarytum viduramžių kunigaikščiai ir gyveno kur kas ištaigingiau nei „plačiojoje tėvynėje“ likę jų kolegos. Dažnas įsikūrė senoviniame dvare. Net vidurinės grandies karininkai turėjo ne po vieną, o po kelis automobilius. Meno kūriniai, tarnai, „buržujiškos manieros“... Visai ne kaip dera Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos kariams!
Meno šedevrai, auksas, gobelenai
Maršalas G.Žukovas. ViDA Press nuotr.
Netrukus virš sovietų vietininko Vokietijoje, maršalo Georgijaus Žukovo aplinkos pradėjo tvenktis juodi Stalino rūstybės debesys. Žinoma, ne tiek dėl karališko gyvenimo, kiek dėl pavojingai išaugusio paties maršalo autoriteto. Ir nors Žukovui pavaldžių generolų suėmimus lydėjo įprasta stalinistinė praktika – kankinimai, parodymų išmušinėjimas. Kaltė „grobstant trofėjus“ buvo akivaizdi.
Pavyzdžiui, pas Berlyno NKVD operatyvinio sektoriaus vadovą generolą-majorą Aleksejų Sidniovą rasti XVII–XVIII a. Vakarų Europos tapytojų šedevrai, pas kitą generolą – Konstantiną Teleginą – šešiolika kilogramų aukso, daugybė antikvarinių ginklų.
G.Žukovas, dėl savo didžiulio populiarumo šalyje, suimtas nebuvo, o tik keliskart smarkiai pažemintas pareigose. Kratų metu „pergalės maršalo“ namuose bei vasarvietėje rasti 55 didžiulės meninės vertės paveikslai, apie 70 aukso ir 740 sidabro dirbinių, 50 vienetų brangių kilimų ir gobelenų, o taip pat kailiai, šilkas, aksomas, porcelianas. Pats Žukovas neneigė „kai kada pasinaudodavęs savo padėtimi“, tačiau iškilmingai prisiekė daugiau to nedaryti. Kitų „trofėjų byloje“ suimtų generolų likimas buvo kiek liūdnesnis.
Asmeninis sovietų karininkijos pasipelnymas nugalėtos Vokietijos sąskaita buvo tik dalis bendro paveikslo. Generolai juk apkaltinti ne už patį grobimo iš vokiečių faktą, bet už pasisavinimą to, kas jau buvo pagrobta bei paskelbta „liaudies nuosavybe“.
O štai „trofėjinės brigados“ tiesioginiu Kremliaus pavedimu grobė be skrupulų. Tuštindamos muziejus, archyvus, bibliotekas, demontuodamos fabrikų ir gamyklų įrangą. Sakoma, kad po rusų žygio Berlyne per kelias dienas pasidarė sunku rasti veikiančią elektros lemputę.
Netgi vieną iš parodomųjų nuotraukų, kurioje neva įamžinta raudonosios vėliavos pakėlimo virš Reichstago akimirka (iš tiesų nuotrauka daryta prabėgus dienai po mūšio), teko skubiai retušuoti. Priežastis? Keli „trofėjiniai laikrodžiai“ ant vyresniojo seržanto Abdulkahimo Ismailovo rankų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą