naktinis Vilnius pakeliui į darbą

pirmos pėdos

Staiga Lietuvoje vėl pašalo ir iškrito sniegas. Dievas įvykdė metinę kvotą ir atėjusi į sustojimo aikštelę pamačiau, kad palikau pirmus pėdsakus. Kitą dieną pamačiau, kad pirmas nuėjo žmogus su viena koja ir ramentu. Kur tokiam ankstume skubėjo tas žmogus? Gal tik kelis kartus gyvenimas buvo privertęs mane pasinaudoti pirmu autobuso ar troleibuso reisu. Vilniuje jis važiuoja apie 4.30.

Girdėjau tokį pamąstymą - 8 val. dirbi, 8 val. miegi, ką veiki dar 8 val. Dabar jau žinau, kad iš tų likusių 8 val. dar 1 val. priklauso darbui, tai kelionė pirmyn ir atgal, na, o apsipirkimus ir valdiškų įstaigų lankymą galima priskirti savam laikui, dar būtų vidutiniškai gal po valandą per dieną. Tai 8 val. laikas sumažėja 2 valandom, namie gamini maistą, skalbimas, dušas ir kompas :). Kiek gi to laiko belieka, nes reikia atsipalaiduoti. Bet aš nutariau, kad galiu dar padirbėti 2,30 valandos, kadangi tai netolimas darbas, tai kelionei nesugaištu, bet pusvalandis kažkur dingsta, nes reikia persiorientuoti prie kitokio darbo ir "nubanguoti". Nežinau, bet kaip bekalkuliuoji, sau laiko lieka labai nedaug, gal 2-3 valandos.

skambutis į laidinį telefoną

sako, kad iš Vokietijos tai kainuoja labai mažus pinigus, na, nenusimanau, nes skambina man. Skambina mano bendraamžė giminaitė, turinti panašių problemų, nusprendusi jas išspręsti pagyvenusių žmonių priežiūros pagalba. Atlygis, padaugintas iš litų atrodė nuostabiai ir Lietuvos sąlygomis galėjo išspręsti daug problemų, bent jau padėti išlipti iš skolų. Bet reikėjo pereiti į kitą socialinį statusą, t.y. patarnauti žmogui, kuris tave vis taikosi pažeminti, gal dėl asmeninių problemų, gal iš keršto ant savo vaikų už tokią savo senatvę. Nenoriu apibendrinti, gal tiesiog taip papuolė, kad reikėjo būti žadinamai kelis kart per naktį, kad pasižiūrėti, koks už lango oras, nes gal pradėjo lyti...

Kai turi asmeninių problemų, tai esi budėjimo režime ir visada pasiruošęs šuoliui. Jau buvau pradėjusi galvoti apie kokį jaukų kaimelį Vokietijos kalnuose, nes juk viską galima suderinti, yra galimybė pažinti senųjų europiečių gyvenimą iš vidaus. Staiga girdžiu, kad yra pilnas etatas su mane tenkinančiu atlyginimu visai netoli manęs ir aš apsisprendžiau. Apsisprendžiau per sekundę, net nesvarsčiusi savo galimybių, nors reikėjo išmokti dirbti man visai nepažįstamą darbą. Man reikėjo pakeisti paros ritmą, mobilizuoti visas fizines jėgas ir pradėti gerti kokias nors profilaktines tabletes atminties gerinimui, nes patys suprantate - senatvė :) Ir štai aš jau dirbu, jau dirbu savarankiškai! Dirbu sunkiai, bet gana malonioje aplinkoje ir miegu nuosavoje lovoje. Norėčiau čia išdirbti bent metus, todėl nusprendžiau, tegul tai būna mano Airija, juk svetur išvažiavę žmonės ištveria ne tokius dalykus, manau, kad namuose tai padaryti bus lengviau.

ar tu turi svajonę?

- nugirdau besikalbančius du žmones ir pati susimąsčiau, o kur mano svajonė? Atrodo kokios čia svajonės, tiesiog etapiniai ar sezoniniai norai, dažnai iš "reikalo", nes norisi metus užbaigti be skolų, per gimtadienį norisi jaukių vaišių su draugais, pavasarį naujų batų, turėti darbą, kurį aš sugebėčiau dirbti ir kad atlygio už jį užtektų kasdieniai ramybei. Bet jeigu visą tai apibendrinus ir pavadinus noru gyventi be skurdo, turėti galimybę pakeliauti, gal tai ir būtų svajonė? Bet tuo klausimu dar reikia medituoti, nes aš įpratusi gyventi šia diena, nors atsimenu, esu sakiusi, kad to nesugebėčiau, tiesiog mano žvilgsnis į priekį dar nesusi kristalizavo, nes manęs laukia pensija, apie kurią aš mažai nutuokiu.
Kas kita jaunimui, kuris trokšta studijų užsienyje, ar pelningo darbo, kuris padėtų užbaigti statytis šeimos namus. Dar yra norinčių gyventi aprūpintą ir ramų gyvenimą, tada jie renkasi Airiją. Gal tą norą rinkčiausi ir aš, bet niekada nenorėjau važiuoti į Airiją...

pradžia

Gyvenimas Lietuvoje kinta labai greitai, tai apie ką svajojome jaunystėje, pvz., "jeigu būtų galimybė, tikrai turėčiau kokią arbatinę... ", neprabėgus nei 30 metelių - jau gali turėti ir kai kurie turi, bet per tą laiką užaugo metų našta ir dingo jaunatviškas veržlumas, pasirodė, kad svajonės ne visada sutampa su tavo sugebėjimu, o ir norai pakito. Todėl, manau, daugelis patraukė į tolimus kraštus, kur visuomenė pasitvarkė taip, kad tu be didesnių vargų gali save pabandyti įvairiuose darbuose be didesnės įtampos ir atrasti savo vietą pagal savo sugebėjimus.

Turiu prisipažinti, kad ir mane buvo pagavęs tas šėlsmas, viską mesti ir patraukti į nežinomus kraštus. Net buvau pasirinkusi vieną skelbimą su tolima šalim ir labai romantišku miestu - Elatas. Viską sužinojau apie tą vietą, būtent čia išlipo Izraelio vaikai perėję Raudonąją jūrą dugnu, bėgdama nuo savo vergystės persekiotojų... bet šiuolaikiniame Izraelyje prasidėjo aktyvūs kariniai veiksmai ir kitų šalių piliečių įvažiavimą kuriam laikui pristabdė. Iki šiol manau, kad tai buvo Dievo perspėjimas man.