Rūta Mikšionienė 2016-05-10 14:04 „Lietuvos rytas“
Vienas įdomiausių litvakų tapytojų užkariavo ir Paryžių, ir JAV
„Buvo metas, kai Paryžius svaigo nuo Levo Baksto. Jo darbai buvo parduodami dešimtkart brangiau nei Pablo Picasso ar Henri Matisse’o“, – sakė baltarusių menotyrininkas Vladzimiras Sčastnas.
Dailininkas Levas (Leonas) Bakstas – tapytojas, scenografas, kostiumų dizaineris ir mados žinovas. R.Danisevičiaus nuotr.
Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ pristato publikai intriguojamą pasakojimą apie vieną įdomiausių ir populiariausių litvakų dailininkų. Nenuostabu, kad ekspozicijoje galima rasti ne vieną paveikslą, kurio vertė siekia beveik milijoną eurų.
Parodos sumanymas – pristatyti ne tik dailininką Levą Bakstą, bet ir jo mokytojus, bičiulius, globotinius. R.Danisevičiaus nuotr.
Rusijoje išgarsėjęs kaip puikus portretistas, pasaulinę šlovę L.Bakstas (1866–1924) pelnė kaip teatro dailininkas, o didžiausią kapitalą užsidirbo kaip mados žinovas. Pasak parodos kuratoriaus V.Sčastno, šis Gardine gimęs dailininkas buvo tarsi koks XX a. pradžios Giorgio Armani ar Pierre’as Cardinas.
L.Bakstas buvo įtakingos Rusijos menininkų draugijos „Meno pasaulis“ narys, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bičiulis, Marco Chagallo ir Amedeo Modigliani globėjas. Jis JAV skaitydavo paskaitas salėse, į kurias susirinkdavo nuo trijų iki penkių tūkstančių žmonių.
Menotyrininkų manymu, jei L.Bakstui nebūtų reikėję išlaikyti šeimos ir giminaičių, jis būtų tapęs tikrai didžiu tapytoju. Tačiau visą gyvenimą jis turėjo rūpintis ne tik žmona ir sūnumi, bet ir motina bei seserimis.
Nors dailininkas yra parašęs romaną apie savo žiaurią meilę vienai prancūzų aktorei, tikroji L.Baksto žmona buvo Pavelo Tretjakovo, 1856 metais Maskvoje įkūrusio garsiąją Tretjakovo galeriją, duktė. Įsimylėjęs menininkas net tapo liuteronu, bet santuokoje pragyveno tik septynerius metus.
Jų sūnus Andrejus tapo kino dailininku, nors ir nebuvo toks garsus kaip tėvas. Neturėdamas vaikų jis septintąjį XX a. dešimtmetį Tretjakovo galerijai perdavė L.Baksto archyvą, kuris iki šiol nuodugniai neištyrinėtas.
Nors Peterburge L.Bakstas dažnai vadintas provincialu, jis pats puikiai žinojo, kad Abiejų Tautų Respublikos laikais jo gimtasis Gardinas buvo karališkasis miestas, kuriame, kaip ir Varšuvoje, vykdavo Seimo posėdžiai.
Juk pats menininkas buvo kilęs ne iš varguomenės. Jo senelis praturtėjo parduodamas carinei armijai gelumbę. Jis tikėjosi perduoti visą turtą vienturtei dukteriai, todėl net įsisūnijo savo žentą, kad tam nereikėtų tarnauti kariuomenėje.
Taigi būsimo dailininko tikroji pavardė buvo Rozenbergas, kaip ir senelio, nors jo tėvo – Rabinovičius. O šeimai persikėlus į Sankt Peterburgą paaiškėjo, kad norint dalyvauti parodose reikėtų ko nors skambesnio už Rozenbergą. Tuomet dailininkas pasiskolino savo senelės mergautinę pavardę Bakster ir ją sutrumpinęs tapo Levu Bakstu.
Tačiau senelio planai aprūpinti šeimą neišsipildė. Jis Sankt Peterburge vedė jauną moterį, kuriai ir atiteko jo turtai. L.Baksto tėvas mirė, o jo motina antrą kartą ištekėjo už vyro, kuris greitai iššvaistė jos palikimą.
Naujoji L.Baksto pavardė priartina menininką prie Lietuvos, mat, kalbininkų manymu, ji kilusi iš tuometės Vilniaus gubernijos Bakštų (Bokštų) kaimelio.
Kitas ryšys – vilnietis skulptorius Markas Antokolskis. L.Baksto tėvams labai nepatiko, kad mokydamasis prestižinėje Sankt Peterburgo gimnazijoje būsimasis dailininkas daugiau laiko skiria ne mokslams, o piešimui.
Jie nusiuntė jo piešinius M.Antokolskiui klausdami, ar turi berniukas nors lašą talento.
M.Antokolskis parašė, kad tą vaiką tikrai verta leisti mokytis dailės. Ir L.Bakstas įstojo į Peterburgo dailės akademiją, kurios dėl savito požiūrio į meną taip ir neužbaigė.
Vilniaus paveikslų galerijoje šalia L.Baksto darbų galima pamatyti ir dvi M.Antokolskio skulptūras, taip pat ir M.Chagallo kūrinį. Mat parodos sumanymas – pristatyti ne tik dailininką, bet ir jo mokytojus, bičiulius, globotinius.
Tarp bičiulių yra ir su „Meno pasaulio“ dailininkais bendravęs M.K.Čiurlionis, ir šiuo metu vienas brangiausiai parduodamų Rusijos menininkų tapytojas Ilja Maškovas. Net ir nedidelių jo darbų kainos, pasak kuratoriaus, siekia milijonines sumas.
Tiesa, L.Bakstas, kuris vienu metu net mokėjo už M.Chagallo dailės mokslus, nenorėjo, kad šis tapytojas, kaip ir jis pats, išvažiuotų į Paryžių.
Jo manymu, didmiestis netinka menininkui, kuris semiasi įkvėpimo iš nedidelių miestelių kasdienybės.
Paryžiuje L.Bakstas rado kitą globotinį – dar niekam nežinomą tapytoją A.Modigliani. Jis būsimai garsenybei davė pirmą rimtą užsakymą.
Šiandien A.Modigliani nutapytą L.Baksto portretą galima pamatyti Nacionalinėje meno galerijoje Vašingtone (JAV).
Parodos „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ branduolį sudaro privačios Baltarusijos „Belgazprombank“ kolekcijos eksponatai. Užsimojęs surinkti tūkstantį šalies meno raidos metų atspindintį dailės rinkinį bankas šalia kitų pasaulinio garso litvakų kūrinių yra įsigijęs ir šešis L.Baksto tapybos darbus, taip pat jo akvarelių, scenografijos eskizų.
„Daugumą L.Baksto darbų pirkome per pastaruosius dvejus metus. Juos suradome ne tik pas Rusijos kolekcininkus, bet ir Paryžiuje, Londone, JAV.
Žinoma, paprasčiausia paveikslus įsigyti aukcionuose, nors tai ir šiek tiek brangiau“, – „Lietuvos rytui“ sakė „Belgazprombank“ valdybos pirmininkas Viktoras Babarika.
Tiesa, kiek šiandien kainuoja L.Baksto darbai, bankininkas neatskleidė. Viešai skelbiama tik vieno L.Baksto kūrinio kaina.
Parodos puošmena – 1909 m. L.Baksto nutapytas paveikslas „Besimaudantieji Lido. Venecija“. R.Danisevičiaus nuotr.
Po pirmosios šlovės bangos Paryžiuje 1909 metais nutapytą paveikslą „Besimaudantieji Lido. Venecija“ baltarusiai iš vieno Londono kolekcininko nusipirko už milijoną dolerių (apie 875 tūkst. eurų).
Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai ir laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje vadinamas gražiąja epocha (pranc. la belle epoque). Vienu jos simbolių tapo dailininkas, scenografas, dekoratorius L.Bakstas.
Tarptautinė paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ skirta 150-osioms dailininko gimimo metinėms. Būsimasis dailininkas gimė 1866 m. gegužės 9 d. Gardine.
1890 m. pavasarį įvyko lemtingas L.Baksto susitikimas su būsimaisiais „Meno pasaulio“ įkūrėjais – A.Benua, K.Somovu, V.Nuveliu ir D.Filosofovu. Viena garsiausių to meto draugijų „Meno pasaulis“ įsikūrė 1898 m. Rusijoje.
L.Bakstas vadovavo draugijos leidžiamo žurnalo „Mir iskustva“ meno skyriui. Jis kūrė dekoracijas S.Diagilevo baleto trupės gastrolėms užsienyje, vadinamiesiems „Rusų sezonams“, dirbo su Paryžiaus, Londono, Briuselio, Romos, Niujorko teatrais.
Parodos puošmena – 1909 m. L.Baksto nutapytas paveikslas „Besimaudantieji Lido. Venecija“ (fragmentas). Per atidarymą šoko M.Jocys su kostiumu, sukurtu pagal L.Baksto eskizą. R.Danisevičiaus nuotr.
Baletai „Šecherazada“ ir „Ugnies paukštė“ (1910 m.), kuriuos Paryžiaus operos scenoje pastatė choreografas M.Fokinas, sulaukė sėkmės. Šių spektaklių scenografija tapo naujos parodinės veiklos pradžia – kaip savarankiški meno kūriniai buvo pradėti eksponuoti kostiumų ir dekoracijų eskizai.
L.Bakstas buvo aukštai vertinamas ir kaip modeliuotojas, ir kaip tekstilės dailininkas. 1924 m. grįždamas iš JAV į Paryžių jis ketino užsiimti vien tapyba ir drabužių dizainu, mąstė apie savo mados namų atidarymą. Deja, 1924 m. gruodį persišaldė ir 27 dieną mirė.
Vienas įdomiausių litvakų tapytojų užkariavo ir Paryžių, ir JAV
„Buvo metas, kai Paryžius svaigo nuo Levo Baksto. Jo darbai buvo parduodami dešimtkart brangiau nei Pablo Picasso ar Henri Matisse’o“, – sakė baltarusių menotyrininkas Vladzimiras Sčastnas.
Dailininkas Levas (Leonas) Bakstas – tapytojas, scenografas, kostiumų dizaineris ir mados žinovas. R.Danisevičiaus nuotr.
Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ pristato publikai intriguojamą pasakojimą apie vieną įdomiausių ir populiariausių litvakų dailininkų. Nenuostabu, kad ekspozicijoje galima rasti ne vieną paveikslą, kurio vertė siekia beveik milijoną eurų.
Parodos sumanymas – pristatyti ne tik dailininką Levą Bakstą, bet ir jo mokytojus, bičiulius, globotinius. R.Danisevičiaus nuotr.
Rusijoje išgarsėjęs kaip puikus portretistas, pasaulinę šlovę L.Bakstas (1866–1924) pelnė kaip teatro dailininkas, o didžiausią kapitalą užsidirbo kaip mados žinovas. Pasak parodos kuratoriaus V.Sčastno, šis Gardine gimęs dailininkas buvo tarsi koks XX a. pradžios Giorgio Armani ar Pierre’as Cardinas.
L.Bakstas buvo įtakingos Rusijos menininkų draugijos „Meno pasaulis“ narys, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bičiulis, Marco Chagallo ir Amedeo Modigliani globėjas. Jis JAV skaitydavo paskaitas salėse, į kurias susirinkdavo nuo trijų iki penkių tūkstančių žmonių.
Provincialas iš karališko miesto
Menotyrininkų manymu, jei L.Bakstui nebūtų reikėję išlaikyti šeimos ir giminaičių, jis būtų tapęs tikrai didžiu tapytoju. Tačiau visą gyvenimą jis turėjo rūpintis ne tik žmona ir sūnumi, bet ir motina bei seserimis.
Nors dailininkas yra parašęs romaną apie savo žiaurią meilę vienai prancūzų aktorei, tikroji L.Baksto žmona buvo Pavelo Tretjakovo, 1856 metais Maskvoje įkūrusio garsiąją Tretjakovo galeriją, duktė. Įsimylėjęs menininkas net tapo liuteronu, bet santuokoje pragyveno tik septynerius metus.
Jų sūnus Andrejus tapo kino dailininku, nors ir nebuvo toks garsus kaip tėvas. Neturėdamas vaikų jis septintąjį XX a. dešimtmetį Tretjakovo galerijai perdavė L.Baksto archyvą, kuris iki šiol nuodugniai neištyrinėtas.
Nors Peterburge L.Bakstas dažnai vadintas provincialu, jis pats puikiai žinojo, kad Abiejų Tautų Respublikos laikais jo gimtasis Gardinas buvo karališkasis miestas, kuriame, kaip ir Varšuvoje, vykdavo Seimo posėdžiai.
Juk pats menininkas buvo kilęs ne iš varguomenės. Jo senelis praturtėjo parduodamas carinei armijai gelumbę. Jis tikėjosi perduoti visą turtą vienturtei dukteriai, todėl net įsisūnijo savo žentą, kad tam nereikėtų tarnauti kariuomenėje.
Palaimino vilnietis skulptorius
Taigi būsimo dailininko tikroji pavardė buvo Rozenbergas, kaip ir senelio, nors jo tėvo – Rabinovičius. O šeimai persikėlus į Sankt Peterburgą paaiškėjo, kad norint dalyvauti parodose reikėtų ko nors skambesnio už Rozenbergą. Tuomet dailininkas pasiskolino savo senelės mergautinę pavardę Bakster ir ją sutrumpinęs tapo Levu Bakstu.
Tačiau senelio planai aprūpinti šeimą neišsipildė. Jis Sankt Peterburge vedė jauną moterį, kuriai ir atiteko jo turtai. L.Baksto tėvas mirė, o jo motina antrą kartą ištekėjo už vyro, kuris greitai iššvaistė jos palikimą.
Naujoji L.Baksto pavardė priartina menininką prie Lietuvos, mat, kalbininkų manymu, ji kilusi iš tuometės Vilniaus gubernijos Bakštų (Bokštų) kaimelio.
Kitas ryšys – vilnietis skulptorius Markas Antokolskis. L.Baksto tėvams labai nepatiko, kad mokydamasis prestižinėje Sankt Peterburgo gimnazijoje būsimasis dailininkas daugiau laiko skiria ne mokslams, o piešimui.
Jie nusiuntė jo piešinius M.Antokolskiui klausdami, ar turi berniukas nors lašą talento.
M.Antokolskis parašė, kad tą vaiką tikrai verta leisti mokytis dailės. Ir L.Bakstas įstojo į Peterburgo dailės akademiją, kurios dėl savito požiūrio į meną taip ir neužbaigė.
Garsenybių globėjas
Vilniaus paveikslų galerijoje šalia L.Baksto darbų galima pamatyti ir dvi M.Antokolskio skulptūras, taip pat ir M.Chagallo kūrinį. Mat parodos sumanymas – pristatyti ne tik dailininką, bet ir jo mokytojus, bičiulius, globotinius.
Tarp bičiulių yra ir su „Meno pasaulio“ dailininkais bendravęs M.K.Čiurlionis, ir šiuo metu vienas brangiausiai parduodamų Rusijos menininkų tapytojas Ilja Maškovas. Net ir nedidelių jo darbų kainos, pasak kuratoriaus, siekia milijonines sumas.
Tiesa, L.Bakstas, kuris vienu metu net mokėjo už M.Chagallo dailės mokslus, nenorėjo, kad šis tapytojas, kaip ir jis pats, išvažiuotų į Paryžių.
Jo manymu, didmiestis netinka menininkui, kuris semiasi įkvėpimo iš nedidelių miestelių kasdienybės.
Paryžiuje L.Bakstas rado kitą globotinį – dar niekam nežinomą tapytoją A.Modigliani. Jis būsimai garsenybei davė pirmą rimtą užsakymą.
Šiandien A.Modigliani nutapytą L.Baksto portretą galima pamatyti Nacionalinėje meno galerijoje Vašingtone (JAV).
Menui negaili milijonų
Parodos „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ branduolį sudaro privačios Baltarusijos „Belgazprombank“ kolekcijos eksponatai. Užsimojęs surinkti tūkstantį šalies meno raidos metų atspindintį dailės rinkinį bankas šalia kitų pasaulinio garso litvakų kūrinių yra įsigijęs ir šešis L.Baksto tapybos darbus, taip pat jo akvarelių, scenografijos eskizų.
„Daugumą L.Baksto darbų pirkome per pastaruosius dvejus metus. Juos suradome ne tik pas Rusijos kolekcininkus, bet ir Paryžiuje, Londone, JAV.
Žinoma, paprasčiausia paveikslus įsigyti aukcionuose, nors tai ir šiek tiek brangiau“, – „Lietuvos rytui“ sakė „Belgazprombank“ valdybos pirmininkas Viktoras Babarika.
Tiesa, kiek šiandien kainuoja L.Baksto darbai, bankininkas neatskleidė. Viešai skelbiama tik vieno L.Baksto kūrinio kaina.
Parodos puošmena – 1909 m. L.Baksto nutapytas paveikslas „Besimaudantieji Lido. Venecija“. R.Danisevičiaus nuotr.
Po pirmosios šlovės bangos Paryžiuje 1909 metais nutapytą paveikslą „Besimaudantieji Lido. Venecija“ baltarusiai iš vieno Londono kolekcininko nusipirko už milijoną dolerių (apie 875 tūkst. eurų).
Planavo įkurti mados namus
Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai ir laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje vadinamas gražiąja epocha (pranc. la belle epoque). Vienu jos simbolių tapo dailininkas, scenografas, dekoratorius L.Bakstas.
Tarptautinė paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ skirta 150-osioms dailininko gimimo metinėms. Būsimasis dailininkas gimė 1866 m. gegužės 9 d. Gardine.
1890 m. pavasarį įvyko lemtingas L.Baksto susitikimas su būsimaisiais „Meno pasaulio“ įkūrėjais – A.Benua, K.Somovu, V.Nuveliu ir D.Filosofovu. Viena garsiausių to meto draugijų „Meno pasaulis“ įsikūrė 1898 m. Rusijoje.
L.Bakstas vadovavo draugijos leidžiamo žurnalo „Mir iskustva“ meno skyriui. Jis kūrė dekoracijas S.Diagilevo baleto trupės gastrolėms užsienyje, vadinamiesiems „Rusų sezonams“, dirbo su Paryžiaus, Londono, Briuselio, Romos, Niujorko teatrais.
Parodos puošmena – 1909 m. L.Baksto nutapytas paveikslas „Besimaudantieji Lido. Venecija“ (fragmentas). Per atidarymą šoko M.Jocys su kostiumu, sukurtu pagal L.Baksto eskizą. R.Danisevičiaus nuotr.
Baletai „Šecherazada“ ir „Ugnies paukštė“ (1910 m.), kuriuos Paryžiaus operos scenoje pastatė choreografas M.Fokinas, sulaukė sėkmės. Šių spektaklių scenografija tapo naujos parodinės veiklos pradžia – kaip savarankiški meno kūriniai buvo pradėti eksponuoti kostiumų ir dekoracijų eskizai.
L.Bakstas buvo aukštai vertinamas ir kaip modeliuotojas, ir kaip tekstilės dailininkas. 1924 m. grįždamas iš JAV į Paryžių jis ketino užsiimti vien tapyba ir drabužių dizainu, mąstė apie savo mados namų atidarymą. Deja, 1924 m. gruodį persišaldė ir 27 dieną mirė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą