2016-05-18 08:03 lrytas.lt
Edvardas Čiuldė. O kada Lietuvoje gyventi buvo liūdna?
Eligijus Masiulis pažadėjo, kad anksčiau ar vėliau papasakosęs viską apie tai, kaip buvo iš tikrųjų, tada neva Lietuvoje gyventi taps linksma.
Tačiau ir dabar nėra labai liūdna, kai staigiai užgriuvo tokia gausybė neįtikėtinų įspūdžių ir užderėjo netelpantys kasdienybėje intriguojantys siužetai. Kita vertus bijau, kai sužinosime viską, galime labai nusivilti, išvydę banalybės perteklių, taigi naudokimės proga leidžiančia žaisti slėpynėmis, padedančia įsiplieksti vaizduotei, mėgstančiai nepasakymą iki galo, užuominas, nėriniuotus slėpinius.
Iš tiesų, lengvai galiu įsivaizduoti, kad susiruošę emigruoti, jau ant lagaminų sėdintys tautiečiai pastarosiomis dienomis nusprendė dar luktelėti, norėdami sužinoti, kuo tas viskas baigsis. Tačiau gali būti ir taip, kad kai kurie potencialūs emigrantai kaip tik paskubėjo paknopstomis išvykti, išgąsdinti Donato Montvydo pažado trečią kartą dalyvauti Eurovizijos konkurse.
Melancholiškame lietaus krašte, kur tas viskas paprastai būdavo ištįsęs be galo, kai net trivialūs teismo procesai vykdavo metų metais, pastarosiomis dienomis buvo neįmanoma nepastebėti disonanso, kurį įnešė A.Guogos aktyvizmas, labai primenantys nelaimingą atsitikimą iš mechanizmų gyvenimo, kai koks nors varžtus pametęs velenas atsipalaiduoja ir padeda viską daužyti iš eilės.
Dėl abejotinos galimybės padaryti stulbinančią politinę karjerą kada nors ateityje mūsų herojus jau dabar užstatė didžiąją dalį savo turtų, užsimojo pastatyti bažnyčią, regis, galėtų, kaip tas pasakos veikėjas, pabučiuoti net arkliui į užpakalį arba padaryti dar kažką daugiau. Dabar galvoju, nepavyko visko užgriebti tik dėl to to, jog prie visa to, kas buvo padaryta, neišdrįso pasidaryti dar lamos šukuosenos.
Negandos ištikusios dabartinį Lietuvos liberalų sąjūdį ne vienam priminė faktą, kad Liberalų partijos įkūrėjas ir pirmasis vedlys buvo Vytautas Radžvilas, vienas iš Sąjūdžio lyderių, iškilus intelektualas. Girdėjosi net balsai: kur dingo V.Radžvilas?
Galbūt kažkas iš raudotojų net puoselėjo viltį, kad V. R. grįš pats ir kitiems padės sugrįžti prie tyrojo liberalizmo ištakų. Tačiau teisybės labui reikia pasakyti, kad V.R. niekur nedingo, o darbuojasi pirmose antiliberalų sąjūdžio gretose, šiandien yra labiausiai ryški figūra tarp vadinamųjų antiglobalistų Lietuvoje.
Čia peršasi dvi versijos: arba V.R. yra kankinamas Edipo komplekso, pavydėdamas sau pačiam, arba liberalizmas pagal savo vidinę raidos logiką galop privalo patapti savo priešybe, antraip partijos nariams kylant grėsmei atsilikti nuo gyvenimo ar net patekti į kalėjimą.
Nors ir labai gerbiu bei simpatizuoju žmogui, kurį dabar tuoj pacituosiu, vis tik negaliu sutikti su nuomone, kad neva E.Masiulio vedami liberalai buvo vienintelė sveiko proto partija Lietuvoje, juolab kad čia sveiku protu, kaip atrodo, yra laikomas politinis verslo struktūrų aptarnavimas, nesimpatingos patronažo subkultūros puoselėjimas.
Lietuvoje buvo daug nesėkmės partijų, besivadinusių liberalais. Kartais ne be pagrindo gali kilti įspūdis, kad toks pasivadinimas užtraukia nelaimę, o taip yra, regis, dėl to, kad liberalizmas čia buvo suprantamas kaip toks, kurio alfa ir omega yra laisvosios rinkos idėja, taigi – labai siaurai, neįvertinant to indelio, kurį teikia, tarkime, I.Kanto filosofinis palikimas.
I.Kanto filosofija byloja apie tai, kad labiausiai žmogus yra pažeminamas, kai valstybė jį traktuoja kaip niekados nesuaugantį asmenį, kurį neva privalu politiškai prižiūrėti ir auklėti, politinės doktrinos pagrindu apibrėžiant jo naudai gėrio ir blogio kryptis.
Pagal I.Kantą, visuomenė sutartis galioja, kitaip tariant, valstybė gali būti pripažinta piliečių tik tada, kai ji savo ruožtu pripažįsta, kad piliečiai yra moralinės būtybės, t.y. kai ji netrukdo įsisąmoninti principinės reikšmės faktą, jog pats žmogus sugeba apsispręsti dėl to, kas yra jo tikslai, laimė, gyvenimo prasmė.
Valstybė negali trukdyti žmogui pačiam laimėti ar pralaimėti kovą dėl savęs, filosofo požiūriu, didžiausia tironija yra būtent laimės vaizdinio suvalstybinimas. Pratęsiant I.Kanto mintį, būtų galima sakyti, kad valstybė, kuri pretenduoja rekrūtizuoti net vidinių žmogaus vaizdinių ir išgyvenimų sferas, yra ideokratinė.
Ideokratinės valstybės esminis požymis – tas, kad ji nepripažįsta žmogaus kaip savarankiškos būtybės, laiko jį amžinai nesubrendusiu padaru, visados vaiku, tokiu būdu puoselėdama infantilizmą kaip savo pačios pateisinimo terpę (arba neišbrendamą pelkę), o ideokratinės valstybės idėjos puoselėtojai valingai ar nevalingai naikina moralinę pasaulio tvarką, pakeisdami ją lėkštu moralizavimu, veidmainiavimu, šventvagystės skatinimu.
Klasikinis liberalizmas iškėlė žmogų aukščiau už valstybę. Lietuviško pavyzdžio liberalizmas, kaip atrodo, neturi galios pakelti jokių didelių idėjų, tapdamas didžiojo verslo priedėliu be savarankiško politinio turinio ir ambicijų.
Edvardas Čiuldė. O kada Lietuvoje gyventi buvo liūdna?
Eligijus Masiulis pažadėjo, kad anksčiau ar vėliau papasakosęs viską apie tai, kaip buvo iš tikrųjų, tada neva Lietuvoje gyventi taps linksma.
Tačiau ir dabar nėra labai liūdna, kai staigiai užgriuvo tokia gausybė neįtikėtinų įspūdžių ir užderėjo netelpantys kasdienybėje intriguojantys siužetai. Kita vertus bijau, kai sužinosime viską, galime labai nusivilti, išvydę banalybės perteklių, taigi naudokimės proga leidžiančia žaisti slėpynėmis, padedančia įsiplieksti vaizduotei, mėgstančiai nepasakymą iki galo, užuominas, nėriniuotus slėpinius.
Iš tiesų, lengvai galiu įsivaizduoti, kad susiruošę emigruoti, jau ant lagaminų sėdintys tautiečiai pastarosiomis dienomis nusprendė dar luktelėti, norėdami sužinoti, kuo tas viskas baigsis. Tačiau gali būti ir taip, kad kai kurie potencialūs emigrantai kaip tik paskubėjo paknopstomis išvykti, išgąsdinti Donato Montvydo pažado trečią kartą dalyvauti Eurovizijos konkurse.
Melancholiškame lietaus krašte, kur tas viskas paprastai būdavo ištįsęs be galo, kai net trivialūs teismo procesai vykdavo metų metais, pastarosiomis dienomis buvo neįmanoma nepastebėti disonanso, kurį įnešė A.Guogos aktyvizmas, labai primenantys nelaimingą atsitikimą iš mechanizmų gyvenimo, kai koks nors varžtus pametęs velenas atsipalaiduoja ir padeda viską daužyti iš eilės.
Dėl abejotinos galimybės padaryti stulbinančią politinę karjerą kada nors ateityje mūsų herojus jau dabar užstatė didžiąją dalį savo turtų, užsimojo pastatyti bažnyčią, regis, galėtų, kaip tas pasakos veikėjas, pabučiuoti net arkliui į užpakalį arba padaryti dar kažką daugiau. Dabar galvoju, nepavyko visko užgriebti tik dėl to to, jog prie visa to, kas buvo padaryta, neišdrįso pasidaryti dar lamos šukuosenos.
Negandos ištikusios dabartinį Lietuvos liberalų sąjūdį ne vienam priminė faktą, kad Liberalų partijos įkūrėjas ir pirmasis vedlys buvo Vytautas Radžvilas, vienas iš Sąjūdžio lyderių, iškilus intelektualas. Girdėjosi net balsai: kur dingo V.Radžvilas?
Galbūt kažkas iš raudotojų net puoselėjo viltį, kad V. R. grįš pats ir kitiems padės sugrįžti prie tyrojo liberalizmo ištakų. Tačiau teisybės labui reikia pasakyti, kad V.R. niekur nedingo, o darbuojasi pirmose antiliberalų sąjūdžio gretose, šiandien yra labiausiai ryški figūra tarp vadinamųjų antiglobalistų Lietuvoje.
Čia peršasi dvi versijos: arba V.R. yra kankinamas Edipo komplekso, pavydėdamas sau pačiam, arba liberalizmas pagal savo vidinę raidos logiką galop privalo patapti savo priešybe, antraip partijos nariams kylant grėsmei atsilikti nuo gyvenimo ar net patekti į kalėjimą.
Nors ir labai gerbiu bei simpatizuoju žmogui, kurį dabar tuoj pacituosiu, vis tik negaliu sutikti su nuomone, kad neva E.Masiulio vedami liberalai buvo vienintelė sveiko proto partija Lietuvoje, juolab kad čia sveiku protu, kaip atrodo, yra laikomas politinis verslo struktūrų aptarnavimas, nesimpatingos patronažo subkultūros puoselėjimas.
Lietuvoje buvo daug nesėkmės partijų, besivadinusių liberalais. Kartais ne be pagrindo gali kilti įspūdis, kad toks pasivadinimas užtraukia nelaimę, o taip yra, regis, dėl to, kad liberalizmas čia buvo suprantamas kaip toks, kurio alfa ir omega yra laisvosios rinkos idėja, taigi – labai siaurai, neįvertinant to indelio, kurį teikia, tarkime, I.Kanto filosofinis palikimas.
I.Kanto filosofija byloja apie tai, kad labiausiai žmogus yra pažeminamas, kai valstybė jį traktuoja kaip niekados nesuaugantį asmenį, kurį neva privalu politiškai prižiūrėti ir auklėti, politinės doktrinos pagrindu apibrėžiant jo naudai gėrio ir blogio kryptis.
Pagal I.Kantą, visuomenė sutartis galioja, kitaip tariant, valstybė gali būti pripažinta piliečių tik tada, kai ji savo ruožtu pripažįsta, kad piliečiai yra moralinės būtybės, t.y. kai ji netrukdo įsisąmoninti principinės reikšmės faktą, jog pats žmogus sugeba apsispręsti dėl to, kas yra jo tikslai, laimė, gyvenimo prasmė.
Valstybė negali trukdyti žmogui pačiam laimėti ar pralaimėti kovą dėl savęs, filosofo požiūriu, didžiausia tironija yra būtent laimės vaizdinio suvalstybinimas. Pratęsiant I.Kanto mintį, būtų galima sakyti, kad valstybė, kuri pretenduoja rekrūtizuoti net vidinių žmogaus vaizdinių ir išgyvenimų sferas, yra ideokratinė.
Ideokratinės valstybės esminis požymis – tas, kad ji nepripažįsta žmogaus kaip savarankiškos būtybės, laiko jį amžinai nesubrendusiu padaru, visados vaiku, tokiu būdu puoselėdama infantilizmą kaip savo pačios pateisinimo terpę (arba neišbrendamą pelkę), o ideokratinės valstybės idėjos puoselėtojai valingai ar nevalingai naikina moralinę pasaulio tvarką, pakeisdami ją lėkštu moralizavimu, veidmainiavimu, šventvagystės skatinimu.
Klasikinis liberalizmas iškėlė žmogų aukščiau už valstybę. Lietuviško pavyzdžio liberalizmas, kaip atrodo, neturi galios pakelti jokių didelių idėjų, tapdamas didžiojo verslo priedėliu be savarankiško politinio turinio ir ambicijų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą