2016-05-24

Arkadijus Vinokuras: Nykstančios tautos kronikos

Arkadijus Vinokuras  2016-05-24 11:51 lrytas.lt
Nykstančios tautos kronikos. Kodėl Švedijoje mažėja lietuvių

Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi.

Yra ir tokių, kurie tėvynėje turėjo nuosavą verslą. Štai vienas pažįstamas vadovavo net 40 darbuotojų. Bet, anot pašnekovo, po 10 metų pastangų prakeikęs Lietuvos politikų ir biurokratų abejingumą, metė viską ir štai ramiai gyvena Švedijoje. Su visa šeima.

Švedijos pilietybę gauti paprasta. Penkeri metai – ir štai prašom – laiškas, kviečiantis atsiimti pasą. Ir nesvarbu, kiek pilietybių turi. Taip neturėdami galimybės pasilikti Lietuvos pilietybės, mūsų tautiečiai atsisveikina su Lietuva.

Panaši padėtis ir Norvegijoje. Ten dabar gyvena apie 60 tūkst emigrantų iš Lietuvos. Nereikėtų gal aiškinti, ką reiškia pilietybės atsisakymas, bet dvigubos pilietybės priešininkams vis dėlto tai padarysiu. Ypač tiems, aimanuojantiems dėl Lietuvos išsivaikščiojimo, dėl lietuvybės, kaip jie taip šauniai sudėlioja – savasties praradimo.

Kokiu būdu izraeliečiai niekaip tos žydiškos savasties nepraranda, nors turi po kelis kitų valstybių pasus, jiems tikriausia mistika.

Buvo Jonas, tapo Junu

Taigi, pilietybės atsisakymas trumpai drūtai reiškia formalų ir galutinį šaknų nutraukimą su savo šalimi. Tol, kol nebus apsispręsta dėl dvigubos pilietybės, Lietuva neteks galimybės net pasvajoti apie tautiečių sugrįžimą namo ir fizine, ir dvasine prasme.

Mat randasi ir kita tendencija: kartu su įsigytu švedišku pasu, kai kurie lietuviai keičia lietuviškas pavardes į švediškas. Jau nebesi Jonas Jonaitis. Tampi Junas (švediškai Jonas tariama Junas) Svensson.

Taigi, Junas Svensson ir – viso gero, Lietuva. Nes Švedijoje gimę lietuvių vaikai asimiliuojasi labai greitai.

Taip, Švedijoje lietuviai jungiasi į bendruomenes, organizacijas siekdami išsaugoti lietuvybę. Tai šaunu. Bet čia kalbu apie kitas, nerimą keliančias tendencijas.

Vardai keičiami į švediškus, nes su nešvediška pavarde gauti gerą darbą nėra labai jau paprasta. Tas pat – ieškant geresnio būsto. Nuomojantys būstus švedai ar būstų įmonės – išrankūs. Neapsiriksiu teigdamas, kad vaidmenį suvaidina ir, švelniai tariant, tautiniai interesai.

Mat, kai tik kokiame miesto gyvenamajame rajone pasirodo imigrantai, galiu garantuoti, kad po kiek laiko iš šio rajono pasitraukia etniniai švedai. Staiga švediškas pavardes ant pašto dėžučių keičia afrikietiškos, arabiškos, rusiškos ir taip toliau pavardės.


Išvykstančiųjų nemažėja

Mūsų valstybės emigracijos stabdymo ar emigrantų grąžinimo programos neveikia arba veikia labai lėtai. Tos programos turi skambius pavadinimus: „Globali Lietuva“, „Big Brother“, „Kurk Lietuvai“, kurios veikia ne tik Vilniuje, sostinėje, bet ir rajonuose.

Bent kol kas, žinant, kad Lietuvą palieka vos ne po 4 tūkst. piliečių per mėnesį (40 tūkst. žmonių 2015 metais), šios programos nėra veiksmingos. Na, gal tiems, kuriems dėl tų programų pasisekė įsigyti darbo vietą.

Užsienio reikalų ministerija skelbia, kad Lietuva turi didelę diasporą – skaičiuojama, kad už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. URM  programoje teigiama, kad Lietuva vertina jos potencialą ir siekia sutelkti ją valstybei stiprinti, vardui garsinti. Pradėta įgyvendinti.

Pagrindinė jos idėja: esame viena Lietuvos tauta ir kiekvienas motyvuotas lietuvis ar su Lietuva save siejantis asmuo yra svarbus ir reikalingas Lietuvai, nesvarbu, kur jis dirbtų ir gyventų, kiekvienas savo žiniomis, idėjomis ir patirtimi gali prisidėti prie valstybės ir visuomenės pažangos.

Kas ir kodėl sugrįžta į Lietuvą?

Tačiau bent kol kas dažniausiai grįžta lietuviai, nesugebėję aklimatizuotis kitoje šalyje. Abejoju dėl Lietuvos valdžių teiginio pagrįstumo, kad užsienyje gyvenantys lietuviai į Lietuvą sugrįš pagerėjus šalies ekonomikai. Nesprendžiamas dvigubos pilietybės klausimas kišo ir kiš pagalius į protingai suformuluotas programas.

Laikas tiesiog pripažinti kelis svarbius dalykus: vienas – Lietuvos ekonominiai rodikliai, ypač atlyginimų ir socialinio saugumo srityse, vis dar toli atsilieka nuo ES senbuvių. Kitas – dvigubos pilietybės neturėjimas reiškia tiesų kelią į lietuvių asimiliaciją užsienyje.

Taip, nostalgija, tradicijos ir yra, taip sakant, bet kurios tautos išlikimo varomoji jėga, bet praktiški dalykai turi stiprią tendenciją diktuoti savo taisykles.

Nereikia pamiršti, kad antraip nei žydų tautos atveju, kurioje judaizmas atliko ir atlieka itin svarbų vaidmenį, krikščionys lietuviai susiduria su tam tikrais vietiniais kultūriniais ypatumais, kuriuos labai greitai ir sėkmingai įveikia. Pakeitus Lietuvos pasą į, šiuo atveju, švedišką, labai greitai pradingsta ir noras, poreikis kada nors rimtai sugrįžti namo. Neretai jau planuojama grįžti pensiniame amžiuje su ne lietuviška pensija piniginėje, žinoma.

Trečias – visiškai kitoks valstybės, jos valdininkų požiūris į bendrapilietį. Politinė ir valdininko etika skiriasi Švedijoje nuo Lietuvos kaip diena nuo nakties. Pavyzdžiui, Lietuvos regionuose aktyviai atgimsta putiniškos „demokratijos“ ir vienasmenės valdžios vertikalė su juose klestinčiu švogerizmu, baime prarasti darbą pasisakius ką nors kritiško prieš tą valdžią.


Kodėl jiems čia nemiela?

Į „nepolitines“ partijas savivaldybėse suguža ciniškos interesų grupės, spekuliuojančios demokratiniais principais. Tokia antipilietinė kultūra visų pirma kelia pavojų pačiai atvirai Lietuvos valstybei, visų antra atgraso užsienyje gyvenantį lietuvį. Tai ne šiaip sau tušti žodžiai ar pastebėjimai. Velniop šalį, kurioje esi traktuojamas pagal priklausomybę vienai ar kitai interesų grupei ir pagal gebėjimą užsičiaupti!

„Klasikinės“ bet nuolat korupcijos ir švogerizmo skandaluose įklimpusios partijos gali kurti bet kokias brangiausias ir protingiausias išeivių iš Lietuvos grąžinimo namo programas, bet garantuoju, ta pseudodemokratinė subkultūra atstumia patyrusį visiškai kitokį valstybės požiūrį į pilietį.

Lietuvoje toks pilietis kelia grėsmę apsimetantiems demokratais, tokie energingai stumiami į politinių partijų paraštes iš baimės netekti galimybės supūti Seime ir valdžioje. Dėl to galimai ir nesprendžiamas dvigubos pilietybės klausimas.

Nes kuo mažiau sugrįžta į Lietuvą patyrusių tikrą demokratiją, tuo saugiau provinciniam, menkai išsilavinusiam, cinizmu persunktam vietiniam politiniam elitui.

Kol taip tęsis, tol po dešimt Lietuvos piliečių per savaitę atsisakys ir Lietuvos pilietybės, ir pačios Lietuvos.

Komentarų nėra: