Senasis Vilnius litvakų vaikaičiams – lyg pražuvusi Atlantida
2016-03-19 23:19 Rūta Mikšionienė kultura.lrytas.lt
„Net neįsivaizdavau, kad Vilnius iki šiol egzistuoja kaip realus miestas. Man atrodė, kad tai viena praeities legendų, visam laikui pražuvusių žydams svarbių vietų“, – sakė kino režisierė Yael Reuveny.
Vilniuje, Kaune, Šauliuose ir Klaipėdoje vykstančios Vokiško kino dienos ne tik pristato įdomiausius Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos filmus. Šias dienas surengęs Goethe’s institutas pakvietė žiūrovus ir į susitikimus su rodomų juostų kūrėjais.
Tarp jų buvo ir Berlyne gyvenanti Izraelio režisierė Y.Reuveny, praleidusi Lietuvoje visą savaitę ir pabendravusi su įvairių miestų publika. Vokiško kino dienų metu pristatytame daugelio kino festivalių prizais apdovanotame šios 35 metų menininkės filme „Vakarykštis sniegas“ („Schnee von gestern“) atskleidžiamas Vilniuje užaugusios jos senelės ir jos šeimos likimas.
Michla Schwarz ir jos brolis Faivkė liko gyvi per Holokaustą ir pasibaigus karui ketino susitikti Lodzėje, Lenkijoje. Tačiau susitikimas neįvyko. Michla sukūrė šeimą Izraelyje, o jos brolis Faivkė apsigyveno Vokietijoje – ten pat, kur buvo uždarytas į konclagerį. Jis pakeitė pavardę, vedė vokietę.
Tik po kelių dešimtmečių į Berlyną persikėlusi Michlos anūkė režisierė Y.Reuveny surado močiutės brolio šeimą.
– Kurdama filmą jau buvote trumpam atvykusi į Lietuvą. Koks jausmas pirmą kartą atsidūrus Vilniuje, kuriame prabėgo jūsų senelės jaunystė? Liūdesys, praradimo pojūtis ar smalsumas? – paklausiau Y.Reuveny.
– Manau, kad pirmasis jausmas buvo pyktis. Juk teko klausinėti žmonių: kur yra jūsų kaimynai, kas jiems nutiko? Kas buvo tie žmonės, kurie anksčiau čia gyveno? Natūralu, kad pirmiausia pajunti pyktį. Tiesiog instinktyviai.
Aš filmavau Vilniuje 2008 metais. Archyvuose, kuriuose ieškojome informacijos, ir Paneriuose, kur buvo nužudytas senelės tėvas ir daugelis kitų.
Nufilmavome gerokai daugiau, nei matėte filme.
Turėjome per šimtą valandų filmuotos medžiagos, iš jos devynis mėnesius montavome pusantros valandos filmą. Todėl liko tik viena Vilniaus scena, kai mes radome namą, kuriame gyveno mano senelės šeima.
– Viename interviu sakėte, kad jums Berlynas – miestas, kuriame pilna praeities vaiduoklių. Vilniuje jų irgi nemažai?
– Kai nusileido lėktuvas ir aš antrą kartą atsidūriau Vilniuje, vėl pajutau kylantį tą patį pyktį. Tai buvo gana keista, nes jau daugelį metų gyvenu Vokietijoje, šalyje, kuri buvo viso blogio – Holokausto – šaltinis.
Kai pirmą kartą atvykau į Vokietiją, taip pat buvau ir susidomėjusi, ir pikta, bet tuo pat metu atvira visiems įspūdžiams.
O dabar Berlyne teka mano kasdienis gyvenimas ir Vokietija nebesukelia tokios aštrios reakcijos. Tik Vilniuje visa tai vėl atgijo. Mano šeimos tragedija prasidėjo čia, todėl ir aš čia jaučiu itin smarkią jausmų sumaištį.
Kai susitikau su Žydų muziejaus vadovu Marku Zingeriu, jis pasakė, kad esu litvakė. Ar iš tiesų? Ar esu litvakė? Juk mano senelė iš čia, o senelis – iš Lenkijos, kitas senelis – iš Irako. Nesu ten buvusi, nes gimiau ir užaugau Izraelyje, o gyvenu Berlyne.
Todėl man sunku suvokti, kiek aš pati priklausau šiai vietai ir kiek šiandienos Vilnius priklauso man. Kol kas man atrodo, kad visi tiltai sudeginti. Aš nesu šios vietos dalis ir ji man nebepriklauso. Viskas baigta.
– Ar senelė pasakojo jums apie Vilnių? Ji gimė čia ar tik užaugo?
– Mieste gyveno net kelios jos šeimos kartos. Archyvuose rastas seniausias jos giminaitis buvo gimęs Vilniuje 1740 metais.
Vilniuje prabėgo didelė senelės gyvenimo dalis. Kai prasidėjo karas ir atėjo vokiečiai, jai buvo jau per trisdešimt. Žydams Vilnius tuomet buvo labai svarbus miestas.
Beje, ji niekuomet nesakydavo, kad yra kilusi iš Lietuvos. Ji buvo tiesiog iš Vilniaus. Susitapatino su miestu.
Būti iš Kauno jau reiškė visai ką kita. Senelė turėjo nemažai draugų, kilusių iš Kauno, kai kuriuos jų galima pamatyti ir filme. Žinoma, tai galima pavadinti ir snobizmu, nes Vilnius buvo labai intelektualus miestas. Čia gyveno daug mokslininkų, mąstytojų, religinių autoritetų.
Įsivaizduoju, kad Kaunas – visai kitas pasaulis, nors ir visai netoli Vilniaus. Jis buvo labiau lietuviškas. O senelė kažin ar mokėjo lietuviškai, gal truputį. Ji šiek tiek šnekėjo lenkiškai, rusiškai, bet dažniausiai – jidiš.
– Ar taip įsivaizdavote Vilnių? Ar nenustebote išlipusi iš lėktuvo?
– Gal tai nuskambės keistai, bet aš net neįsivaizdavau, kad Vilnius iki šiol egzistuoja kaip realus dabarties miestas. Man atrodė, kad tai viena praeities legendų, visam laikui pražuvusių žydams svarbių vietų.
Juk mano vaikystėje nebuvo jokių kontaktų su Lietuva.
Žinoma, tuo metu vyko Šaltasis karas. Bet buvo nemažai ir kitų priežasčių. Kadangi niekas iš mano šeimos po karo čia nebuvo atvykęs, man atrodė, kad nieko ir nėra. Iš mūsų perspektyvos ji tikrai nustojo egzistuoti.
To Vilniaus, kuriame užaugo mano senelė, iš tiesų nebėra. Ta didžiulė žydų bendruomenė, kuri čia gyveno, buvo sunaikinta. Ir daug kitų dalykų nutiko. Bet man buvo įdomu atvažiuoti čia filmuoti.
– Dokumentika apie šeimos tragediją – turbūt vienas skaudžiausių būdų kurti kiną. Kaip jūs tam ryžotės?
– Norėjosi pagaliau rasti atsakymus į seniai kankinusius klausimus. Buvo aišku, kad Izraelyje to padaryti negaliu. O kai atvažiavau į Vokietiją, pajutau, kad ji tinka mano sumanymui. Vokietijoje galima pažvelgti į tą pačią istoriją iš įvairiausių pusių.
Staiga supratau, kad kuriu filmą ne apie praeitį, o apie dabartį. Apie savo motiną ir save. Apie tai, kaip senosios kartos vaikai ir anūkai elgiasi su savo paveldu. Ką jis jiems reiškia?
Juk paveldime ne tik plaukų ar akių spalvą, bet ir istoriją, dramas, sąsajas su tokiomis vietomis kaip ši, kurioje aš niekada nebuvau ir net nesuprantu kalbos, kuria čia kalbama.
Paveldime ir skausmą. Ne taip lengva suvokti, kaip reikia elgtis su skausmu, kurį patyrei ne pats asmeniškai, bet jis vis tiek yra tavo. Filme galima pamatyti, kaip su tuo tvarkosi mano motina ir aš, mūsų bendraamžiai.
Kaip tik todėl dabartis filme gerokai svarbesnė nei istorija, kuri nutiko karo metais, kad ir kokia ji būtų baisi.
– Kas jus labiausiai nustebino kuriant šį filmą?
– Daug dalykų. Pavyzdžiui, supratimas, ką reiškė gyventi pokario Vokietijoje, kai visi pažįstami ar net artimieji buvo vienu ar kitu būdu prisidėję prie tavo asmeninės tragedijos.
Kitas didelis netikėtumas manęs laukė Vilniuje. Tik čia sužinojau, kad senelė gerokai vyresnė, nei sakydavo, ir tai, kad ji turėjo brolį dvynį, apie kurį mums net nebuvo užsiminusi.
Beje, kai aš tai papasakojau motinai, ji atkirto, kad tai – netiesa. Labai sunku pakoreguoti istoriją, kurią girdėjai nuo vaikystės. Net jei faktai liudija, kad ji ne visai teisinga. Širdžiai neįsakysi.
Vilnius XX a. pradžioje. Iš Kaizerio armijos ir Vilniaus fotografijų kolekcijos, kurią Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui 2010 metais dovanojo generolo H. von Eichhorno provaikaitis Rolfas Dyckerhoffas iš Wiesbadeno (Vokietija).
Sekė močiutės brolio pėdsakais
* Kino režisierė Y.Reuveny gimė 1980 metais Izraelyje, Petach Tikvoje.
* 2000–2005 m. Jeruzalėje studijavo režisūrą ir kino gamybą S.Spiegelio kino ir televizijos mokykloje. Baigusi mokslus persikėlė į Berlyną.
* Kūrė trumpametražius dokumentinius filmus Žydų muziejaus Berlyne užsakymu. Su vaizdo instaliacija „Jerusalem Variations“ dalyvavo parodoje „My Name is Esperanza“ Santandere, Ispanijoje.
* 2008 m. projektui „A Triangle Dialogue“, kuriame penki trumpametražiai dokumentiniai filmai iš Izraelio, Lenkijos bei Vokietijos pristatė skirtingų kultūrų susidūrimus visuomenėje ir politikoje, pateikė pusvalandžio trukmės juostą „Pradingusiojo pasakojimai“.
* Filme režisierė pasakoja apie tai, kaip ieškojo per Holokaustą likusio gyvo, tačiau, kaip manyta, pokario suirutėje žuvusio močiutės brolio. Filmas buvo apdovanotas skatinamuoju DEFA fondo prizu, Jeruzalės kino festivalio prizu už geriausią trumpametražį dokumentinį filmą ir Kotbuso kino festivalio atradimo prizu.
* Močiutės brolio pėdsakų paieška virto pirmuoju Y.Reuveny ilgametražiu filmu „Vakarykštis sniegas“ (2013 m.).
* Išaiškėjo, kad močiutės brolis nežuvo. Jis, pasivadinęs kitu vardu, Vokietijoje pradėjo naują gyvenimą – beje, toje pat vietoje, kur jis ir sesuo buvo uždaryti į konclagerį.
* „Vakarykštis sniegas“ pelnė daug apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose. Prizą už geriausią dokumentinį filmą 2013 m. jis gavo Haifos festivalyje, paskatinamąjį DEFA prizą – Leipcigo „DOK-Fest“, „Dialog“ prizą už kultūrų susikalbėjimą – 2013 m. Kotbuso kino festivalyje.
kultura.lrytas.lt/kinas
2016-03-19 23:19 Rūta Mikšionienė kultura.lrytas.lt
„Net neįsivaizdavau, kad Vilnius iki šiol egzistuoja kaip realus miestas. Man atrodė, kad tai viena praeities legendų, visam laikui pražuvusių žydams svarbių vietų“, – sakė kino režisierė Yael Reuveny.
Vilniuje, Kaune, Šauliuose ir Klaipėdoje vykstančios Vokiško kino dienos ne tik pristato įdomiausius Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos filmus. Šias dienas surengęs Goethe’s institutas pakvietė žiūrovus ir į susitikimus su rodomų juostų kūrėjais.
Tarp jų buvo ir Berlyne gyvenanti Izraelio režisierė Y.Reuveny, praleidusi Lietuvoje visą savaitę ir pabendravusi su įvairių miestų publika. Vokiško kino dienų metu pristatytame daugelio kino festivalių prizais apdovanotame šios 35 metų menininkės filme „Vakarykštis sniegas“ („Schnee von gestern“) atskleidžiamas Vilniuje užaugusios jos senelės ir jos šeimos likimas.
Michla Schwarz ir jos brolis Faivkė liko gyvi per Holokaustą ir pasibaigus karui ketino susitikti Lodzėje, Lenkijoje. Tačiau susitikimas neįvyko. Michla sukūrė šeimą Izraelyje, o jos brolis Faivkė apsigyveno Vokietijoje – ten pat, kur buvo uždarytas į konclagerį. Jis pakeitė pavardę, vedė vokietę.
Tik po kelių dešimtmečių į Berlyną persikėlusi Michlos anūkė režisierė Y.Reuveny surado močiutės brolio šeimą.
– Kurdama filmą jau buvote trumpam atvykusi į Lietuvą. Koks jausmas pirmą kartą atsidūrus Vilniuje, kuriame prabėgo jūsų senelės jaunystė? Liūdesys, praradimo pojūtis ar smalsumas? – paklausiau Y.Reuveny.
– Manau, kad pirmasis jausmas buvo pyktis. Juk teko klausinėti žmonių: kur yra jūsų kaimynai, kas jiems nutiko? Kas buvo tie žmonės, kurie anksčiau čia gyveno? Natūralu, kad pirmiausia pajunti pyktį. Tiesiog instinktyviai.
Aš filmavau Vilniuje 2008 metais. Archyvuose, kuriuose ieškojome informacijos, ir Paneriuose, kur buvo nužudytas senelės tėvas ir daugelis kitų.
Nufilmavome gerokai daugiau, nei matėte filme.
Turėjome per šimtą valandų filmuotos medžiagos, iš jos devynis mėnesius montavome pusantros valandos filmą. Todėl liko tik viena Vilniaus scena, kai mes radome namą, kuriame gyveno mano senelės šeima.
– Viename interviu sakėte, kad jums Berlynas – miestas, kuriame pilna praeities vaiduoklių. Vilniuje jų irgi nemažai?
– Kai nusileido lėktuvas ir aš antrą kartą atsidūriau Vilniuje, vėl pajutau kylantį tą patį pyktį. Tai buvo gana keista, nes jau daugelį metų gyvenu Vokietijoje, šalyje, kuri buvo viso blogio – Holokausto – šaltinis.
Kai pirmą kartą atvykau į Vokietiją, taip pat buvau ir susidomėjusi, ir pikta, bet tuo pat metu atvira visiems įspūdžiams.
O dabar Berlyne teka mano kasdienis gyvenimas ir Vokietija nebesukelia tokios aštrios reakcijos. Tik Vilniuje visa tai vėl atgijo. Mano šeimos tragedija prasidėjo čia, todėl ir aš čia jaučiu itin smarkią jausmų sumaištį.
Kai susitikau su Žydų muziejaus vadovu Marku Zingeriu, jis pasakė, kad esu litvakė. Ar iš tiesų? Ar esu litvakė? Juk mano senelė iš čia, o senelis – iš Lenkijos, kitas senelis – iš Irako. Nesu ten buvusi, nes gimiau ir užaugau Izraelyje, o gyvenu Berlyne.
Todėl man sunku suvokti, kiek aš pati priklausau šiai vietai ir kiek šiandienos Vilnius priklauso man. Kol kas man atrodo, kad visi tiltai sudeginti. Aš nesu šios vietos dalis ir ji man nebepriklauso. Viskas baigta.
– Ar senelė pasakojo jums apie Vilnių? Ji gimė čia ar tik užaugo?
– Mieste gyveno net kelios jos šeimos kartos. Archyvuose rastas seniausias jos giminaitis buvo gimęs Vilniuje 1740 metais.
Vilniuje prabėgo didelė senelės gyvenimo dalis. Kai prasidėjo karas ir atėjo vokiečiai, jai buvo jau per trisdešimt. Žydams Vilnius tuomet buvo labai svarbus miestas.
Beje, ji niekuomet nesakydavo, kad yra kilusi iš Lietuvos. Ji buvo tiesiog iš Vilniaus. Susitapatino su miestu.
Būti iš Kauno jau reiškė visai ką kita. Senelė turėjo nemažai draugų, kilusių iš Kauno, kai kuriuos jų galima pamatyti ir filme. Žinoma, tai galima pavadinti ir snobizmu, nes Vilnius buvo labai intelektualus miestas. Čia gyveno daug mokslininkų, mąstytojų, religinių autoritetų.
Įsivaizduoju, kad Kaunas – visai kitas pasaulis, nors ir visai netoli Vilniaus. Jis buvo labiau lietuviškas. O senelė kažin ar mokėjo lietuviškai, gal truputį. Ji šiek tiek šnekėjo lenkiškai, rusiškai, bet dažniausiai – jidiš.
– Ar taip įsivaizdavote Vilnių? Ar nenustebote išlipusi iš lėktuvo?
– Gal tai nuskambės keistai, bet aš net neįsivaizdavau, kad Vilnius iki šiol egzistuoja kaip realus dabarties miestas. Man atrodė, kad tai viena praeities legendų, visam laikui pražuvusių žydams svarbių vietų.
Juk mano vaikystėje nebuvo jokių kontaktų su Lietuva.
Žinoma, tuo metu vyko Šaltasis karas. Bet buvo nemažai ir kitų priežasčių. Kadangi niekas iš mano šeimos po karo čia nebuvo atvykęs, man atrodė, kad nieko ir nėra. Iš mūsų perspektyvos ji tikrai nustojo egzistuoti.
To Vilniaus, kuriame užaugo mano senelė, iš tiesų nebėra. Ta didžiulė žydų bendruomenė, kuri čia gyveno, buvo sunaikinta. Ir daug kitų dalykų nutiko. Bet man buvo įdomu atvažiuoti čia filmuoti.
– Dokumentika apie šeimos tragediją – turbūt vienas skaudžiausių būdų kurti kiną. Kaip jūs tam ryžotės?
– Norėjosi pagaliau rasti atsakymus į seniai kankinusius klausimus. Buvo aišku, kad Izraelyje to padaryti negaliu. O kai atvažiavau į Vokietiją, pajutau, kad ji tinka mano sumanymui. Vokietijoje galima pažvelgti į tą pačią istoriją iš įvairiausių pusių.
Staiga supratau, kad kuriu filmą ne apie praeitį, o apie dabartį. Apie savo motiną ir save. Apie tai, kaip senosios kartos vaikai ir anūkai elgiasi su savo paveldu. Ką jis jiems reiškia?
Juk paveldime ne tik plaukų ar akių spalvą, bet ir istoriją, dramas, sąsajas su tokiomis vietomis kaip ši, kurioje aš niekada nebuvau ir net nesuprantu kalbos, kuria čia kalbama.
Paveldime ir skausmą. Ne taip lengva suvokti, kaip reikia elgtis su skausmu, kurį patyrei ne pats asmeniškai, bet jis vis tiek yra tavo. Filme galima pamatyti, kaip su tuo tvarkosi mano motina ir aš, mūsų bendraamžiai.
Kaip tik todėl dabartis filme gerokai svarbesnė nei istorija, kuri nutiko karo metais, kad ir kokia ji būtų baisi.
– Kas jus labiausiai nustebino kuriant šį filmą?
– Daug dalykų. Pavyzdžiui, supratimas, ką reiškė gyventi pokario Vokietijoje, kai visi pažįstami ar net artimieji buvo vienu ar kitu būdu prisidėję prie tavo asmeninės tragedijos.
Kitas didelis netikėtumas manęs laukė Vilniuje. Tik čia sužinojau, kad senelė gerokai vyresnė, nei sakydavo, ir tai, kad ji turėjo brolį dvynį, apie kurį mums net nebuvo užsiminusi.
Beje, kai aš tai papasakojau motinai, ji atkirto, kad tai – netiesa. Labai sunku pakoreguoti istoriją, kurią girdėjai nuo vaikystės. Net jei faktai liudija, kad ji ne visai teisinga. Širdžiai neįsakysi.
Vilnius XX a. pradžioje. Iš Kaizerio armijos ir Vilniaus fotografijų kolekcijos, kurią Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui 2010 metais dovanojo generolo H. von Eichhorno provaikaitis Rolfas Dyckerhoffas iš Wiesbadeno (Vokietija).
Sekė močiutės brolio pėdsakais
* Kino režisierė Y.Reuveny gimė 1980 metais Izraelyje, Petach Tikvoje.
* 2000–2005 m. Jeruzalėje studijavo režisūrą ir kino gamybą S.Spiegelio kino ir televizijos mokykloje. Baigusi mokslus persikėlė į Berlyną.
* Kūrė trumpametražius dokumentinius filmus Žydų muziejaus Berlyne užsakymu. Su vaizdo instaliacija „Jerusalem Variations“ dalyvavo parodoje „My Name is Esperanza“ Santandere, Ispanijoje.
* 2008 m. projektui „A Triangle Dialogue“, kuriame penki trumpametražiai dokumentiniai filmai iš Izraelio, Lenkijos bei Vokietijos pristatė skirtingų kultūrų susidūrimus visuomenėje ir politikoje, pateikė pusvalandžio trukmės juostą „Pradingusiojo pasakojimai“.
* Filme režisierė pasakoja apie tai, kaip ieškojo per Holokaustą likusio gyvo, tačiau, kaip manyta, pokario suirutėje žuvusio močiutės brolio. Filmas buvo apdovanotas skatinamuoju DEFA fondo prizu, Jeruzalės kino festivalio prizu už geriausią trumpametražį dokumentinį filmą ir Kotbuso kino festivalio atradimo prizu.
* Močiutės brolio pėdsakų paieška virto pirmuoju Y.Reuveny ilgametražiu filmu „Vakarykštis sniegas“ (2013 m.).
* Išaiškėjo, kad močiutės brolis nežuvo. Jis, pasivadinęs kitu vardu, Vokietijoje pradėjo naują gyvenimą – beje, toje pat vietoje, kur jis ir sesuo buvo uždaryti į konclagerį.
* „Vakarykštis sniegas“ pelnė daug apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose. Prizą už geriausią dokumentinį filmą 2013 m. jis gavo Haifos festivalyje, paskatinamąjį DEFA prizą – Leipcigo „DOK-Fest“, „Dialog“ prizą už kultūrų susikalbėjimą – 2013 m. Kotbuso kino festivalyje.
kultura.lrytas.lt/kinas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą