A. Piontkovskis: būtina sugrąžinti Krymą

Griežčiausia dalyvavimo oficialiame Rusijos gyvenime sąlyga yra pozicijos, kad būtina sugrąžinti Krymą, išsižadėjimas, nv.ua rašo politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis, neseniai palikęs Rusiją.

Pateikiame visą jos straipsnį.

Iš Rusijos pabėgęs A. Piontkovskis: nusprendžiau nelaukti

DELFI.lt  2016 m. kovo 4 d. 21:31

Nenorėčiau sutelkti dėmesio į asmenines problemas, nes yra žmonių, kurie nukentėjo kur kas labiau nei aš: tai šimtai tų, kurie iš tikrųjų sėdi kalėjimuose, dešimtys nužudytų (pačius ryškiausius pavyzdžius mes žinome).

Man pavyko išvažiuoti iš Rusijos po to, kai du parlamentai – Čečėnijos ir Rusijos – priėmė specialias rezoliucijas, raginančias prokuratūrą ir Tyrimų komitetą iškelti man bylą pagal baisius straipsnius: ekstremizmas, kėsinimasis į Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą ir taip toliau. Nusprendžiau nelaukti ir išvažiavau, kol neužsidarė langelis pasienyje.

Režimo priešininkų persekiojimų griežtinimo tendencija Rusijoje akivaizdi. Valdžia puikiai supranta, kad jokio ekonominio pagerėjimo būti negali, gyvenimo lygis kris, todėl norint išsilaikyti prie vairo teks žmonėms pateikti kokių tai užsienio politikos ir karinių pergalių.

Karas reiškia karinę padėtį ir atitinkamą požiūrį į „nacionalinius išdavikus“. Visa tai tarpusavyje susiję.

Kiek toli režimas eis šia linkme, kol kas sunku pasakyti.

Toks vektorius nėra naujas, jis atsirado dar 2001 metais. Bet kuris žmogus gali būti teisiamas už bet kokius pasisakymus: mano pavyzdys tik patvirtina šią tiesą.

Esu įsitikinęs, kad jokios apyliberalės ir liberalios partijos į Valstybės Dūmą nebus praleistos. Skaudu žiūrėti į kolegas, kuriuos aš gerbiu – ir iš partijos „Jabloko“, ir iš „Parnas“: pastarosiomis dienomis juos verčia prisiekti ištikimybę formulei „Krymas mūsų“.

Griežčiausia dalyvavimo oficialiame Rusijos gyvenime sąlyga yra pozicijos, kad būtina sugrąžinti Krymą, išsižadėjimas.

Valdžios požiūriu, iš tiesų, valstybės nusikaltėliai negali būti prileisti prie rinkimų. O tie žmonės – ir politikai, ir žurnalistai – kurie, kaip ir aš, sako, kad Krymo aneksija – nusikaltimas, tariamai kėsinasi į teritorinį Rusijos Federacijos vientisumą ir, atitinkamai, yra valstybės nusikaltėliai (man buvo pateiktas ir šis kaltinimas).

Taigi, pirmiausia liberalus verčia išsižadėti savo idealų, o paskui jiems vistiek neduos trokštamų 5 procentų, kad patektų į Dūmą. Šį dvigubą ėjimą valdžia taiko jau mažiausiai dešimt metų ir keista, kodėl gerbiami ir padorūs žmonės ryžtasi tam vėl ir vėl.

Galiu įsivaizduoti, kaip Ukrainoje buvo sutiktas naujos „Jabloko“ lyderės Emilijos Slabunovos pareiškimas „aš susitarsiu su ukrainiečiais ir be Krymo grąžinimo“.

Deja, ir iš Ukrainos pusės yra tokių, kurie prideda savo leteną prie susiskaldymo su tais Rusijos gyventojais, kurie visada palaikė europinį Ukrainos vektorių.

Turiu omenyje pareiškimus, kad visi rusai – imperialistai, ir panašiai. Man ir pačiam teko su tuo susidurti. Ir tai fone to, kiek rusakalbių ukrainiečių ir etninių rusų palaikė Savigarbos revoliuciją, kovojo ir žuvo antiteroristinėje operacijoje.

Tai Putinas stengiasi pateikti konfliktą Ukrainoje kaip etninį, kai iš tikrųjų tai civilizacijų konfliktas tarp Kijevo Rusios įpėdinių ir Aukso ordos įpėdinių.

Žmonių tautybė čia nevaidina jokio vaidmens, o atskirų pernelyg uolių patriotų pareiškimai tik padeda Putinui – ypatingai išskirčiau rusofobiniais tekstais internetą drebinantį Olegą Ponomarį.

Darydami tokius pareiškimus, žmonės priima Putino padavimą, esą, Ukrainoje vyksta etninis konfliktas. Nieko panašaus: tai laisvo, europinio pasirinkimo šalininkų ir Azijos ordos šalininkų konfrontacija.

DELFI.lt