Andrejus Kurkovas. Ukraina. Pavasariškas vaizdas iš viršaus
2016-03-23 lrt.lt
Pilka ir nelabai šalta žiema pagaliau iškeliavo iš Ukrainos. Lauke atšilo, ir politinis gyvenimas įkaito, kovo mėnesio saulės šildomas. Gal net per greitai.
Už reformas atsakingų ministrų ir viceministrų atsistatydinimų fone nuskambėjo nauji kaltinimai dėl korupcijos ir nekompetencijos ministrui pirmininkui Arsenijui Jaceniukui ir prezidento komandos žmonėms. Tačiau tuos kaltinimus garsiausiai skelbė politikai, parlamente atsidūrę tarp opozicijos ir valdžios, vadinasi, neturintys darbo.
Pirmoji karo keliu žengė Julija Tymošenko. Ta proga ji specialiai pasikeitė šukuoseną ir aprangos stilių. Idant visi išsyk suprastu, jog tai – naujoji Julija Tymošenko, einanti kovoti dėl naujos valdžios. Jos viltys palikti parlamentą be koalicijos ir šitaip pasiekti išankstinių parlamento, o jei pasiseks, tai ir prezidento rinkimų, kol kas neišsipildė. Ir iš tikro jos šansai – menki. Ne tik todėl, kad konkurencija tarp politikų populistų dabar yra daug didesnė nei anksčiau, bet ir todėl, kad rinkėjai – ne man vienam taip atrodo – nuo jos pavargo.
Kita vertus, bandymas suardyti parlamentinę koaliciją ir šitaip atstatydinti ministrų kabinetą gerai papurtė ir prezidento Petro Porošenkos administraciją, ir ministrą pirmininką Arsenijų Jaceniuką. Į jį jau žiūrima kaip į buvusį ministrą pirmininką. Gali būti, kad, kai skaitysite šias eilutes, Ukrainos premjero pavardė jau bus kita. Ukrainoje sklando gandai apie galimus kandidatus į premjero pareigas. Gandai vyrauja, nes valdžia per mažai bendrauja su tauta ir žiniasklaida bei nenoriai dalijasi informacija apie tai, kas iš tiesų vyksta valdžios koridoriuose. Tie valdžios koridoriai nelabai gerai „nušviesti“. Užtat visa tai, ką galima pamatyti plika akimi, dabar sulaukia kur kas daugiau Ukrainos žmonių ir žurnalistų dėmesio.
Karinis konfliktas Donbase ir Kryme sutapo su atvira prekyba dronais, kvadrakopteriais bei kitais aparatais su video kameromis ir distanciniu valdymu. Iš pradžių ukrainiečiai rinko pinigus, kad aprūpintų kariuomenę ir savanorių batalionus šiomis skraidančiomis žvalgybos priemonėmis. Vėliau jie ėmė godžiai žiūrėti tų dronų padarytus video įrašus – virš Donecko oro uosto, mūšių vietų, separatistų ir rusų artileristų pozicijų. Dabar dronų ir kvadrakopterių yra taip daug, kad jie skraido virš galvų kone visose Ukrainos gyvenvietėse. Skraido, filmuoja tai, kas vyksta ir atveria ukrainiečių akis į problemas, apie kurias, kaip man kartais dingojasi, net valdžia nežino.
Pastaraisiais mėnesiais Ukrainoje sustiprėjo „gintaro karštinė“, kažkuo primenanti Aliaskoje prieš šimtą metų buvusią „aukso karštinę“. Apie tai kartais parašydavo spauda, bet tikrųjų reiškinio mastų dar visai neseniai niekas net negalėjo įsivaizduoti. Ir štai pastarosiomis dienomis pasirodė nuotraukų ir video įrašų, padarytų iš paukščio skrydžio, įrodančių, kad tuo metu, kai vieni ukrainiečiai bando įvesti tvarką savo miestuose, padėti naujajai policijai, kai savanoriai padeda kariuomenei, užėmusiai pozicijas Donbase, tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių kitų ukrainiečių naikina dešimtis kvadratinių kilometrų miško, kad rastų keletą kilogramų gintaro ir juos parduotų per tarpininkus į Indiją arba Kiniją papuošalams gaminti.
Policija, mėginusi kovoti su šiais apsukruoliais, niokojančiais gamtą Rivnės ir Žitomiro srityse, nepasiekė didelių laimėjimų. Paradoksalu – gintaro žvalgytojų iškapstyta, sužalota taiki žemė, jų sunaikinti miškai ir upeliai tampa panašūs į mūšio lauką, į tai, kas lieka Donbase po artilerijos ugnies.
Padėtis Donbase irgi iš esmės negerėja. Separatistų ir Rusijos kariuomenės kontroliuojamų teritorijų gyventojai pamažu ima suvokti, jog industrializuotą Donbaso dalis nepriklausys Rusijai. Juk jei Rusija išties planuotų kada nors, jei ne dabar, pasiimti Donbasą, ji neišvežtų iš užgrobtų teritorijų demontuotų gamyklų ir nestatytų jų savo teritorijoje, daugiausia – Rostovo srityje. Tarp dvidešimties išvežtų industrinių gigantų – ne tik šiuolaikinės, bet net ir ikirevoliucinę istoriją menančios gamyklos, pastatytos XIX a. pabaigoje. Į Rusiją išvažiavo ir Luhansko mašinų gamykla, ir šaudmenų gamykla. Įdomu tai, kad viskas daroma atvirai, o ne slapta, ir Rusijos žiniasklaidos pranešimuose apie tai justi pasididžiavimas. Per šitaip pavogtos Luhansko Kaminskės-Šachtinsko gamyklos atidarymą Rusijos valdžios atstovai pareiškė, kad Rusija išgelbėjo gamyklą nuo sunaikinimo ir, perkėlusi ją į savo teritoriją, sukūrė darbo vietas pabėgėliams iš Donbaso. Rusijos atstovai savo pasisakymuose kažkodėl nenori prisiminti, kad išvežtos gamyklos – ypač karo pramonės, tokios, kaip „Topaz“, yra Ukrainos ar jos piliečių nuosavybė. Teisiniu požiūriu šios gamyklos yra pavogtos.
Donbase, iš kurio visos šios gamyklos išgabentos, lieka tik sienos arba sugriauti pastatai. Ir šimtai tūkstančių gyventojų, stebinčių, kaip yra demontuojamos likusios gamyklos. Jiems, nebeturintiems darbo vietų, palikta vienintelė „vakansija“ – separatistų vadovybė juos kviečia tapti kareiviais ir siunčia į priešakines susidūrimo su Ukrainos kariuomene linijas. Tiksliau kalbant, siunčia juos į frontą, į karą.
Toli nuo fronto – Užkarpatėje ir kituose regionuose vyksta kitas – ne toks žiaurus, bet triukšmingas karas. Savanoriai, kuriuos fronte pakeitė reguliariosios kariuomenės kariai, tęsia kovas prieš visa, kas rusiška, rengia maršus, demonstracijas, laistydami kiaulių krauju iki šiol Ukrainoje veikiančių Rusijos bankų ofisus ir blokuodami vilkikų judėjimą Ukrainos keliuose. Viešo karo prieš Rusijos buvimą aukomis tapo kiaušiniais apmėtyta Rusijos pasiuntinybė Kijeve ir konsulatai kituose miestuose. Maskva, atsakydama, organizavo Ukrainos diplomatinių ir kultūrinių įstaigų Rusijoje apmėtymą kiaušiniais, vainikuodama šias akcijas viešu Ukrainos vėliavos, nukabintos nuo Ukrainos kultūros centro, deginimu Arbate, Maskvos centre. Atrodo, Rusija ir Ukraina dabar konfliktuoja visais lygiais, išskyrus vaikų. Ačiū Dievui, kad bent jau vaikai neįtraukiami į politinę, socialinę ir karinę priešpriešą. Kita vertus, vaikai juk irgi suvokia, kas vyksta šalyje ir labai paprastai, minėdami vieną pavardę, gali jums atsakyti į klausimus: „Kas yra pagrindinis Ukrainos priešas? Kas kariauja prieš Ukrainą?“
Vietoje ankstesnių ekonominių, kultūrinių bei kitokių ryšių tarp Ukrainos ir Rusijos atsirado naujų – ir labai specifinių ryšių. Ukrainiečiai labai atidžiai stebi iš Donbaso pagrobtos Ukrainos karo belaisvės Nadeždos Savčenko teismo procesą. Jie taip pat stebi, į kokį kalėjimą eilinį kartą yra perkeliamas Ukrainos kino režisierius ir rašytojas Olegas Sencovas, neseniai gavęs valstybinę Taraso Ševčenkos premiją už filmą, kurį spėjo sukurti iki Maidano. Jau būdams išvežtas iš Krymo į Rusiją ir sėdėdamas kalėjime, jis išleido tėvynėje – Ukrainoje – dvi prozos knygas. Ukrainiečių daugiau nebedomina Rusijos kultūra ir istorija. Bijau, kad šis nesidomėjimas kaimynine valstybe – ilgam.
2016-03-23 lrt.lt
Pilka ir nelabai šalta žiema pagaliau iškeliavo iš Ukrainos. Lauke atšilo, ir politinis gyvenimas įkaito, kovo mėnesio saulės šildomas. Gal net per greitai.
Už reformas atsakingų ministrų ir viceministrų atsistatydinimų fone nuskambėjo nauji kaltinimai dėl korupcijos ir nekompetencijos ministrui pirmininkui Arsenijui Jaceniukui ir prezidento komandos žmonėms. Tačiau tuos kaltinimus garsiausiai skelbė politikai, parlamente atsidūrę tarp opozicijos ir valdžios, vadinasi, neturintys darbo.
Pirmoji karo keliu žengė Julija Tymošenko. Ta proga ji specialiai pasikeitė šukuoseną ir aprangos stilių. Idant visi išsyk suprastu, jog tai – naujoji Julija Tymošenko, einanti kovoti dėl naujos valdžios. Jos viltys palikti parlamentą be koalicijos ir šitaip pasiekti išankstinių parlamento, o jei pasiseks, tai ir prezidento rinkimų, kol kas neišsipildė. Ir iš tikro jos šansai – menki. Ne tik todėl, kad konkurencija tarp politikų populistų dabar yra daug didesnė nei anksčiau, bet ir todėl, kad rinkėjai – ne man vienam taip atrodo – nuo jos pavargo.
Kita vertus, bandymas suardyti parlamentinę koaliciją ir šitaip atstatydinti ministrų kabinetą gerai papurtė ir prezidento Petro Porošenkos administraciją, ir ministrą pirmininką Arsenijų Jaceniuką. Į jį jau žiūrima kaip į buvusį ministrą pirmininką. Gali būti, kad, kai skaitysite šias eilutes, Ukrainos premjero pavardė jau bus kita. Ukrainoje sklando gandai apie galimus kandidatus į premjero pareigas. Gandai vyrauja, nes valdžia per mažai bendrauja su tauta ir žiniasklaida bei nenoriai dalijasi informacija apie tai, kas iš tiesų vyksta valdžios koridoriuose. Tie valdžios koridoriai nelabai gerai „nušviesti“. Užtat visa tai, ką galima pamatyti plika akimi, dabar sulaukia kur kas daugiau Ukrainos žmonių ir žurnalistų dėmesio.
Karinis konfliktas Donbase ir Kryme sutapo su atvira prekyba dronais, kvadrakopteriais bei kitais aparatais su video kameromis ir distanciniu valdymu. Iš pradžių ukrainiečiai rinko pinigus, kad aprūpintų kariuomenę ir savanorių batalionus šiomis skraidančiomis žvalgybos priemonėmis. Vėliau jie ėmė godžiai žiūrėti tų dronų padarytus video įrašus – virš Donecko oro uosto, mūšių vietų, separatistų ir rusų artileristų pozicijų. Dabar dronų ir kvadrakopterių yra taip daug, kad jie skraido virš galvų kone visose Ukrainos gyvenvietėse. Skraido, filmuoja tai, kas vyksta ir atveria ukrainiečių akis į problemas, apie kurias, kaip man kartais dingojasi, net valdžia nežino.
Pastaraisiais mėnesiais Ukrainoje sustiprėjo „gintaro karštinė“, kažkuo primenanti Aliaskoje prieš šimtą metų buvusią „aukso karštinę“. Apie tai kartais parašydavo spauda, bet tikrųjų reiškinio mastų dar visai neseniai niekas net negalėjo įsivaizduoti. Ir štai pastarosiomis dienomis pasirodė nuotraukų ir video įrašų, padarytų iš paukščio skrydžio, įrodančių, kad tuo metu, kai vieni ukrainiečiai bando įvesti tvarką savo miestuose, padėti naujajai policijai, kai savanoriai padeda kariuomenei, užėmusiai pozicijas Donbase, tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių kitų ukrainiečių naikina dešimtis kvadratinių kilometrų miško, kad rastų keletą kilogramų gintaro ir juos parduotų per tarpininkus į Indiją arba Kiniją papuošalams gaminti.
Policija, mėginusi kovoti su šiais apsukruoliais, niokojančiais gamtą Rivnės ir Žitomiro srityse, nepasiekė didelių laimėjimų. Paradoksalu – gintaro žvalgytojų iškapstyta, sužalota taiki žemė, jų sunaikinti miškai ir upeliai tampa panašūs į mūšio lauką, į tai, kas lieka Donbase po artilerijos ugnies.
Padėtis Donbase irgi iš esmės negerėja. Separatistų ir Rusijos kariuomenės kontroliuojamų teritorijų gyventojai pamažu ima suvokti, jog industrializuotą Donbaso dalis nepriklausys Rusijai. Juk jei Rusija išties planuotų kada nors, jei ne dabar, pasiimti Donbasą, ji neišvežtų iš užgrobtų teritorijų demontuotų gamyklų ir nestatytų jų savo teritorijoje, daugiausia – Rostovo srityje. Tarp dvidešimties išvežtų industrinių gigantų – ne tik šiuolaikinės, bet net ir ikirevoliucinę istoriją menančios gamyklos, pastatytos XIX a. pabaigoje. Į Rusiją išvažiavo ir Luhansko mašinų gamykla, ir šaudmenų gamykla. Įdomu tai, kad viskas daroma atvirai, o ne slapta, ir Rusijos žiniasklaidos pranešimuose apie tai justi pasididžiavimas. Per šitaip pavogtos Luhansko Kaminskės-Šachtinsko gamyklos atidarymą Rusijos valdžios atstovai pareiškė, kad Rusija išgelbėjo gamyklą nuo sunaikinimo ir, perkėlusi ją į savo teritoriją, sukūrė darbo vietas pabėgėliams iš Donbaso. Rusijos atstovai savo pasisakymuose kažkodėl nenori prisiminti, kad išvežtos gamyklos – ypač karo pramonės, tokios, kaip „Topaz“, yra Ukrainos ar jos piliečių nuosavybė. Teisiniu požiūriu šios gamyklos yra pavogtos.
Donbase, iš kurio visos šios gamyklos išgabentos, lieka tik sienos arba sugriauti pastatai. Ir šimtai tūkstančių gyventojų, stebinčių, kaip yra demontuojamos likusios gamyklos. Jiems, nebeturintiems darbo vietų, palikta vienintelė „vakansija“ – separatistų vadovybė juos kviečia tapti kareiviais ir siunčia į priešakines susidūrimo su Ukrainos kariuomene linijas. Tiksliau kalbant, siunčia juos į frontą, į karą.
Toli nuo fronto – Užkarpatėje ir kituose regionuose vyksta kitas – ne toks žiaurus, bet triukšmingas karas. Savanoriai, kuriuos fronte pakeitė reguliariosios kariuomenės kariai, tęsia kovas prieš visa, kas rusiška, rengia maršus, demonstracijas, laistydami kiaulių krauju iki šiol Ukrainoje veikiančių Rusijos bankų ofisus ir blokuodami vilkikų judėjimą Ukrainos keliuose. Viešo karo prieš Rusijos buvimą aukomis tapo kiaušiniais apmėtyta Rusijos pasiuntinybė Kijeve ir konsulatai kituose miestuose. Maskva, atsakydama, organizavo Ukrainos diplomatinių ir kultūrinių įstaigų Rusijoje apmėtymą kiaušiniais, vainikuodama šias akcijas viešu Ukrainos vėliavos, nukabintos nuo Ukrainos kultūros centro, deginimu Arbate, Maskvos centre. Atrodo, Rusija ir Ukraina dabar konfliktuoja visais lygiais, išskyrus vaikų. Ačiū Dievui, kad bent jau vaikai neįtraukiami į politinę, socialinę ir karinę priešpriešą. Kita vertus, vaikai juk irgi suvokia, kas vyksta šalyje ir labai paprastai, minėdami vieną pavardę, gali jums atsakyti į klausimus: „Kas yra pagrindinis Ukrainos priešas? Kas kariauja prieš Ukrainą?“
Vietoje ankstesnių ekonominių, kultūrinių bei kitokių ryšių tarp Ukrainos ir Rusijos atsirado naujų – ir labai specifinių ryšių. Ukrainiečiai labai atidžiai stebi iš Donbaso pagrobtos Ukrainos karo belaisvės Nadeždos Savčenko teismo procesą. Jie taip pat stebi, į kokį kalėjimą eilinį kartą yra perkeliamas Ukrainos kino režisierius ir rašytojas Olegas Sencovas, neseniai gavęs valstybinę Taraso Ševčenkos premiją už filmą, kurį spėjo sukurti iki Maidano. Jau būdams išvežtas iš Krymo į Rusiją ir sėdėdamas kalėjime, jis išleido tėvynėje – Ukrainoje – dvi prozos knygas. Ukrainiečių daugiau nebedomina Rusijos kultūra ir istorija. Bijau, kad šis nesidomėjimas kaimynine valstybe – ilgam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą