Turkijoje užaugęs kurdas slepia net
savo vardą: Rusijos dalyvavimas šiame kare pakeitė viską
Eglė Samoškaitė, DELFI.lt 2016 m.
kovo 18 d. 15:17
Vidurio Rytų sąmyšyje yra viena
tauta, kuri žemėlapį mato kitaip nei jis nupieštas popieriuje. Bent taip atrodo
iš pokalbio su Lietuvoje studijuojančiu kurdų kilmės Janu Bahalu, nors tai nėra
tikrasis vaikino vardas.
Jan Bahal © DELFI (E.Samoškaitės nuotr.)
Janas yra gimęs ir augęs Turkijoje,
tačiau su šia valstybe savęs nesieja, nors yra jos pilietis. Jam namai – Irako
Kurdistanas, kur studijavo universitete, dirbo anglų kalbos mokytoju, tarnavo
Kurdistano Peshmerga karinėse pajėgose, dalyvavo politinėje veikloje. Vaikinas
kalba kurdų, turkų, arabų, farsi, anglų kalbomis ir šiuo metu studijuoja
Vytauto Didžiojo universitete.
Kalbantis su Janu akivaizdu viena:
Vidurio Rytų žemėlapį kurdai mato kitaip. Kurdistaną jie mat kaip vienį, kuris
skirstomas į šiaurės Kurdistaną Turkijoje, vakarų – Sirijoje, rytų – Irane ir
pietų – Irake.
„Taip mąstau ne tik aš, kiekvienas
kurdas pasakys taip pat“, - sako Janas.
Kaip jis vertina kurdų vaidmenį
Sirijos konflikte? Janas itin neigiamai vertina Sirijos ir Irako kurdų
negebėjimą kalbėtis tarpusavyje ir suformuoti bendro aljanso ne tik prieš ISIS,
bet ir už nacionalinę valstybę.
Situacijos apsunkinimu jis vadina ir
Sirijos kurdų kovotojų šliejimąsi prie Rusijos ir Basharo al-Assado režimo.
Sirijos kurdų Liaudies apsaugos būriai (YPG) yra vieni efektyviausių kovotojų
prieš „Islamo valstybę“, todėl gauna ir JAV paramą, bet šliejimasis prie
Maskvos ir Damasko pastatė į nepatogią padėtį Vašingtoną: NATO narė Turkija
pareikalavo rinktis tarp jos ir kurdų.
Kurdų gyvenamos teritorijos © BBC News
Įtempti kurdų ir Turkijos santykiai
Janas gimė ir augo Turkijoje. Šioje
šalyje gyvena apie 15-20 proc. kurdų, tačiau Ankaros santykis su kurdų tautine
mažuma išliko priešiškas nuo pat Turkijos susikūrimo 1923 m. Po keleto
sukilimų, kurdai Turkijoje buvo iškeldinti, kurdiški vardai ir tautiniai kostiumai
uždrausti, kurdų kalbos vartojimas – apribotas, o kurdai imti vadinti tiesiog
kalnų turkais taip paneigiant atskirą jų tapatybę.
J. Bahalas sako, kad mokydamasis
mokykloje neturėjo galimybės mokytis kurdų kalbos. Kurdiškai buvo mokomas tik
religinėje mokykloje – medresėje, kurioje dėstomoji kalba buvo kurdų, vaikai
šiek tiek supažindinti ir su kurdų literatūra.
Medresės yra musulmonų kraštuose
šalia mečečių veikiančios religinės mokyklos, tačiau Turkijoje jos
kontroliuojamos valstybės.
Antikurdiška Turkijos laikysena buvo
grindžiama ir tuo, kad 1984 m. Kurdistano darbininkų partija (PKK) paskelbė
ginkluotą kovą už nepriklausomos Kurdistano įkūrimą Turkijos teritorijoje. Tai
natūraliai nepatiko Turkijos centrinei valdžiai, todėl tarp Turkijos pajėgų ir
kurdų kovotojų kilo riboto intensyvumo ginkluotas konfliktas, kurio metu, kaip
skaičiuojama, žuvo apie 40 000 žmonių.
Turkijos ir kurdų santykiai išlieka
įtempti iki šiol, nors buvo pradėję švelnėti dėl vyriausybės ir PKK paliaubų.
Dėl Europos Sąjungos kritikos Turkija buvo pradėjusi švelninti ir požiūrį į
kurdų kultūrinę saviraišką.
Tačiau Turkijos ir PKK paliaubas
sujaukė prasidėjęs karas Sirijoje ir „Islamo valstybės susiformavimas“. Turkija
paniškai bijo būti apsupta kurdų valdomų teritorijų iš pietų pusės, nes Sirijos
kurdų pajėgos, kaip teigiama, bendradarbiauja su PKK, o šioji įvairiais
laikotarpiais kovojo už kurdų autonomiją arba valstybingumą Turkijos
teritorijoje.
Kodėl išvyko iš Turkijos?
2005 m. Janas pasitraukė iš Turkijos
ir išvyko į Iraką. Irako Kurdistaną jis ir dabar vadina tikraisiais namais, mat
per devynerius metus čia susikūrė draugų ratas, gyvena kai kurie giminės.
Kodėl Janas paliko Turkiją? Apie tai
vaikinas nelabai nori kalbėti, tik tarsteli, kad sprendimą lėmė asmeninės priežastys.
„Sakykim, dėl asmeninių priežasčių“,
- nenori detalizuoti Janas. Mintis nebaigta, bet galima spėti, kad
pasitraukimas susijęs su Ankaros politikai nepatikusia prokurdiška veikla.
Kokia ji tiksliai buvo, vaikinas nutyli.
„Dėl kai kurių priežasčių negalėjau
studijuoti Turkijoje. Sakyčiau, dėl asmeninių priežasčių. Taigi neturėjau
galimybės ir nusprendžiau persikelti į Irako Kurdistaną”, - sako vaikinas.
Irake jis studijavo Duhoko
universitete: „Žinoma, galima kelti klausimą dėl studijų kokybės Irake, bet aš
nesigailiu studijų ten. Tai buvo labai kosmopolitiška vieta. Vienoje vietoje
turkomanai, krikščionys (chaldėjai ir asirai), jazidžiai, arabai, kurdai,
sunitai, šiitai“. Pats Janas yra kurdų kilmės musulmonas sunitas.
Po studijų Janas mokytojavo, dėstė
anglų, turkų kalbą, tapo M. Barzani vadovaujamos Kurdistano demokratinės
partijos (KDP) nariu bei įstojo į Irako Kurdistano karines pajėgas, vadinamas
Peshmerga.
„Nedalyvaudavau jokiuose kruvinuose
konfliktuose, tiesiog tarnavau karinėse pajėgose, tuo metu situacija buvo gana
taiki. Iš ryto eidavau į mokyklą mokyti, popiet eidavau į tarnybą Peshmerga
pajėgose. Nesigailiu to ir labai tuo didžiuojuosi. Net ir dabar sakau, kad
visada būsiu Kurdistano Peshmerga narys. Jei prireiks esu pasirengęs sustabdyti
studijas Lietuvoje ir grįžti į Kurdistaną padėti žmonėms. Bet šiuo metu, manau,
kurdams kur kas svarbiau išmokti naudotis viešąja diplomatija ir valstybingumo
siekti viešaisiais ryšiais nei ginklu“, - sako vaikinas.
Janas šiuo metu neplanuoja grįžti į
karo lauką Irake, nes jam tai neatrodo prasminga. „Ne, grįžti į Iraką kovoti
neplanuoju, labiau norėčiau būti savo tautos balsu. Buvimas Peshmerga nariu
nereiškia, kad turi imti ginklą į rankas ir kautis, tai ir buvimas savo tautos
balsu. Pavyzdžiui, Lietuvoje mane pažįsta kaip kurdą, aš pasakoju apie savo
tautą ar Peshmergą, jaučiuosi, kad kažką darau dėl savo tautos", - teigia
vaikinas.
Mato placdarmą naujai valstybei
Janas sako, kad Irako Kurdistanas ir
Peshmerga turi geriausią įvaizdį pasaulyje ir būtent tai gali būti placdarmas
valstybingumui. Apskritai Kurdistano valstybingumas, kurdų susiskaldymas Janui
yra neišsemiama tema, kuria jis galėtų kalbėti valandų valandas.
Irako Kurdistanas yra autonomiškas
regionas, de facto funkcionuojanti kurdų valstybė, nors teisiškai priklauso
Irakui.
Irako kurdai ilgą laiką gyveno
palankesnėmis sąlygomis nei kitose valstybėse, tačiau nepriklausomybės iškovoti
ir jiems nepavyko. Kurdai Irake maištavo prieš britus, bet buvo sutriuškinti.
1946 m. Mustafa Barzani įkūrė Kurdistano demokratinę partija (KDP), nuo kurios
vėliau atsiskyrė Kurdistano patriotinė sąjunga (PUK), vadovaujama Jalalo
Talabani.
M. Barzani partija 1961 m. pradėjo
ginkluotą kovą už autonomiją, susipriešinimas su Bagdadu piką pasiekė per Irano-Irako
karą, kai kurdai parėmė Saddamo Husseino priešininką – Iraną. 1988 m. S.
Husseinas prieš kurdus panaudojo cheminį ginklą.
1991 m. kai Irakas buvo sumuštas
Persų įlankos kare M. Barzani sūnus Massoudas pradėjo kurdų sukilimą, tačiau
jis buvo nuslopintas, apie 1,5 mln. kurdų pabėgo į Iraną ir Turkiją, nors JAV
ir įkūrė neskraidymo zoną.
Nauji vėjai sušvito 2003 m., kai
JAV, Didžioji Britanija ir koalicijos partnerės nuvertė S. Husseino režimą,
nors nepriklausomybė vėl nuplaukė. Didžiausias kurdų disputas su Bagdadu yra
dėl nafta turtingų regionų, pavyzdžiui, Kirkuko.
„Jie galėtų paskelbti
nepriklausomybę be Kirkuko, bet, be Kirkuko, Kurdistanas nebus tikras
Kurdistanas, tai mums labai svarbu. Kirkuko svarba pirmiausia yra simbolinė,
nes tai kurdų žemė. Be to, ten svarbūs naftos rezervai“, - pasakoja Janas.
„Irako Kurdistano klimatas nėra
labai tinkamas žemės ūkiui ar gyvulininkystei, vienintelis pragyvenimo šaltinis
gali būti nafta, nors pastaruoju metu dėl naftos kainų kritimo Kurdistano
regiono biudžetas patiria krizę. Bet, krizė, yra ir dėl karo su „Islamo
valstybe“, nes į tai metami visi resursai“, - teigia vaikinas.
Susikūrus „Islamo valstybei“ kurdai
stengiasi atkovoti trokštamas teritorijas Irake. Ne tik užimtas „Islamo
valstybės“, bet ir tas, kurios S. Husseino laikais buvo specialiai
arabizuojamos.
„Mūsų, kurdų, bėda, kad mes negalime
turėti reikalų tik su viena valstybe kaip kad Katalonija – Ispanijoje, Škotija
– Jungtinėje Karalystėje ar anksčiau Lietuva – Sovietų Sąjungoje. Mūsų atveju –
tai keturios valstybės, dvi iš jų labai stiprios – Iranas ir Turkija“, - sako
Janas.
Jo pasakojimu, kurdų
nepriklausomybės judėjimai buvo nesėkmingi, nes nevieningi: Turkijoje,
Sirijoje, Irane ir Irake jie veikė skirtingai, suformavo visiškai atskiras politines
partijas. „Iš esmės sėkmingiausiai veikė Irako kurdai, vadovaujami M. Barzani.
Dabar manoma, kad tai vienintelis judėjimas, kuriam gali pavykti iškovoti
nepriklausomybę. Kiti judėjimai pernelyg smurtingi“, - pasakoja pašnekovas.
Irako Kurdistanas palaiko iš esmės
gerus santykius net su Turkija, kuri yra priešiška visoms kitoms kurdų
organizacijoms ir atšakoms.
Ko pykstasi Sirijos ir Irako kurdai?
Janas pasakoja, kad kurdų
susiskaldymas aiškiai matyti ir dabartiniame Sirijos konflikte. Jo pasakojimu,
buvo pranešimų, kad Irako Kurdistanas siūlė Sirijos kurdų organizacijoms
bendradarbiauti, tačiau pastarosios atsisakė. Jo teigimu, teritorijas iš
sukilėlių ar „Islamo valstybės" atkovojantys Sirijos liaudies apsaugos
vienetai (YPG) jas valdo kantonų principu: iš esmės tai reiškia, kad kiekviena
teritorija yra valdoma tarsi atskirai.
Taip iš dalies gali būti ir dėl
aktyvių karinių veiksmų, ir dėl to, kad kurdų juostą ties Sirijos-Turkijos
siena pertraukia sukilėlių teritorijos dalelytė ir „Islamo valstybė".
Sirijos kurdų kovotojai iš YPG
pastaruoju metu pelnė prastą vardą, nes kovoje prieš ISIS yra remiami iš JAV,
bet iš kitos pusės bendradarbiauja su Rusija ir B. al-Assado režimu. YPG netgi
atidarė savo „ambasadą" Maskvoje.
„Rusijos dalyvavimas šiame kare
pakeitė visą galių balansą. Negaliu pasakyti, ar Sirijos kurdų
bendradarbiavimas su Rusija yra teisingas ar klaidingas, bet tai komplikuoja
situaciją. Jei kurdai Sirijoje tariasi su Maskva, jie turi remti ir B.
al-Assadą. Manau Sirijos kurdai neturėtų pasitikėti B. al-Assadu. Tiesiog B.
al-Assado įvaizdis yra prastas. Tas, kas remia B. al-Assadą, irgi neturi gero
įvaizdžio. Būtų kur kas geriau kad Sirijos kurdai bendradarbiautų su Irako
kurdais, tuomet jie turėtų didesnį palaikymą" - teigia Janas.
Jo manymu, tai gali lemti, kad
kurdus ims atakuoti Al Nusros frontas, Al-Qaeda atšaka. Al-Nusros frontas yra
laikomas teroristine organizacija, bet jis kovoja prieš B. al-Assadą, kaip ir
Laisvoji Sirijos armija ar kai kurios kitos sukilėlių organizacijos.
„Paremdami Maskvą ir B. al-Assadą
jie taps Damasko režimui oponuojančių grupių taikiniais", - teigia Janas.
TRUMPI FAKTAI APIE KURDUS:
- Vidurio Rytuose gyvena nuo 25 iki
35 mln. kurdų, daugiausia Turkijoje, Sirijoje, Irake ir Irane.
- Kurdai niekada neturėjo savo
valstybės, nors Sevro sutartyje 1920 m. ji buvo numatyta. Kurdų viltys žlugo,
kai Lozanos sutartimi 1923 m. buvo nustatytos moderniosios Turkijos sienas.
- Turkijoje kurdai sudaro apie 15-20
proc. populiacijos, ginkluotus sukilimus jie rengė 20 amžiaus 3 ir 4
dešimtmetyje, vėliau nuo 1984 m. Pagrindinė besipriešinanti jėga - Kurdistano
darbininkų partijai (PKK). Ji uždrausta ir paskelbta teroristine organizacija.
- Irake kurdai sudaro apie 15-20
proc. populiacijos. Už autonomiją ar valstybingumą Irake kovoja M. Barzani
Kurdistano demokratinė partija (KDP), įsteigta 1946 m. Nuo KDP vėliau atskilo
J. Talabani vadovaujama Kurdistano patriotinė sąjunga (PUK).
- 1988 m. S. Husseinas prieš kurdus
panaudojo cheminį ginklą - kaip kerštą už paramą Iranui per 1980-1988 m.
Irano-Irako karą.
- Šiuo metu Irako Kurdistanas veikia
kaip de facto valstybė, turinti savo institucijas ir karines pajėgas, vadinamas
Peshmerga.
- Sirijoje kurdai sudaro 7-10 proc.
populiacijos. Iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Sirijos kurdai neturėjo
Sirijos pilietybės, kurdų regionai buvo specialiai arabizuojami.
- Per Sirijos karą kurdų
Demokratinės sąjungos partija (PYD) suformavo sukarintą sparną - Liaudies
apsaugos būrius (YPG), kurie kovoja prieš ISIS bei sukilėlius ir siekia
suformuoti kurdų juostą ties Turkijos-Sirijos siena.
- Turkija yra priešiška PKK ir YPG,
nes abi organizacijos bendradarbiauja. Tačiau Turkija palaiko gana gerus
santykius su Irako kurdais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą