Bronzinio Aliošos naktis. Kaip estai išgrūdo okupanto skulptūrą
Vitalijus Michalovskis 2016-04-27 08:47 lrytas.lt
AFP/Scanpix nuotr.
Yra Taline tokia vietovė – Tenismegis (est. Tõnismägi). Mūsiškiai – Antano kalva, taip pavadinta švento krikščionių atsiskyrėlio garbei. Kalva su sava istorija, tačiau niekad nebuvusi išskirtine įžymybe.
Iki to laiko, kai lygiai prieš devynis metus čia pradėtas demontuoti bronzinis sovietų kario, sentimentaliai vietos rusakalbių praminto Alioša, paminklas. Tąkart dužo vitrinos, skriejo akmenys, per kraštus liejosi prakeiksmai ir propaganda. 2007 metų balandžio 27 – oji Taline žinoma kaip Bronzinė naktis.
Dabar Tenismegio kalva yra pačiame Talino centre, o viduramžiais ji buvo už miesto sienų. Manoma, kad kadaise čia augusiame ąžuolyne galėjusi būti pagoniška šventovė, kurios vietoje XIV a. viduryje iškilo šv. Antano koplyčia.
Senasis Tenismegis buvo patogesnis puolantiems miestą, nei jį ginantiems. Mat kalva Talino pašonėje – puiki vieta patrankų sviediniais apšaudyti mūrus. Būtent dėl šios priežasties kalvos viršūnę gyventojai nuolat nukasdavo.
Gynybos patogumui ir dabartinių archeologų liūdesiui!
1944 m., Tenismegiui jau senokai tapus Talino dalimi, rudą okupantą išgrūdo raudonas. Sovietai mėgo laidoti savo karius centrinėse „išlaisvintų“ miestų gatvėse, tad demonstratyvūs naujųjų užkariautojų „pasiaukojimo“ simboliai neaplenkė ir Estijos sostinės. Netrukus Tenismegio skveras pavadintas Išvaduotojų aikšte.
Beje, kodėl Alioša?
Palaidojus čia kritusius raudonarmiečius, virš jų iškilo laikina medinė piramidė su penkiakampe žvaigžde. Tiesa, stovėjo ji neilgai, nes 1946 m. gegužės 8 d. išlėkė į orą. Taip sovietus pirmųjų pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinių proga „pasveikino“ dvi merginos.
Penkiolikmetė Aili Jurgenson ir jos mokyklos draugė Ageeda Paavel. Abi jos vienbalsiai teigė susprogdinusios memorialą kaip atsaką į tai, kad okupantai naikino estų Nepriklausomybės kovų paminklus. Teismas vienai skyrė penkiolika, kitai – keturiolika metų nelaisvės. Abi moterys sugebėjo išgyventi lageriuose ir sulaukti raudonosios imperijos žlugimo.
Bronzinis Alioša medinio monumento vietoje išdygo 1947 m. Beje, kodėl Alioša? To dorai paaiškinti niekas negali. Paminklai žuvusiems raudonarmiečiams Murmanske ir Charkove taip pat vadinami „aliošomis“ – mažybine Rusijoje populiaraus vardo Aleksejus forma. Tai – simbolinis nežinomo kario įvardijimas, nors sklandė gandai, kad skulptoriui Ennui Roosui galėjęs pozuoti gryniausias estas.
Tiesa, kartais pasakojama, kad pirmąkart Aliošos vardu bronzinę Talino skulptūrą pašaukė kažkokia raudonais gvazdikais nešina susijaudinusi dama. Naująjį vardą pasigavo susigraudinusi publika: „Alioša – tai Alioša. O kodėl gi ne?“
Estijos Nepriklausomybės atkūrimą ir Sovietų Sąjungos subyrėjimą didelė vietos rusakalbių dalis sutiko, švelniai tariant, ne itin entuziastingai. Prisitaikyti prie estiškos tvarkos ne kiekvienas rado noro, tačiau kaltino ne save, o „stačiai fašistinę diskriminacija“!
„Kurgi gi tai matyta, kad didžios kultūros atstovas mokytųsi periferijos kalbos?“ – matyt, galvojo dažnas. Kadangi estai tokių „akivaizdžių tiesų“ suprasti niekaip nenorėjo, bronzinio Aliošos klausimas iškilo itin opiai.
Padėtis pamažu kaito
Kad ir kiek Talino vyriausybė vertėsi per galvą įtikinėdama, kad kapams ne vieta pačiame miesto centre, kad toli gražu ne visus šalies gyventojus žavintis paminklas bus demontuotas ir kartu su palaikais perkeltas į Karių kapines, nesukalbama mažuma stojusi piestu: „Istorijos perrašinėjimas! Vandalizmas! Rusofobija!“
Viskas dar būtų pusė velnio, jei karių pagerbimas nevirstų nostalgijos sovietmečiui ir priešiškumo Estijai demonstravimu. Bronzinis Alioša tapo ne tik veteranų rinkimosi vieta, bet lyg magnetas traukė ištisą SSSR vėliavomis mosikuojančių neoimperinių ekstremistų spektrą.
Patriotiškiau nusiteikę estai, ypač tie, į kurių namus pakartotinė okupacija atnešė praradimus ir skurdą, irgi nesirengė taikstytis su priespaudos simboliais sostinės širdy. Radikaliausias nacionalistinis sparnas ragino netgi susprogdinti Aliošą ar bent viešai jį nugriauti. Žodžiu, padėtis vis kaito.
Nuolatiniai keiksmai ir muštynės Aliošos paunksnėje tapo kone kasdieniu dalyku. 2007 m. vasarį policija panaudojo ašarines dujas, kai priešiškos stovyklos tradiciškai kibo viena kitai į atlapus. Memorialą reikėjo kuo skubiau perkelti vien tvarkos palaikymo sumetimais. Valdžia svarstė: gal bent kapinėse pešamasi nebus?
Daugelį estų tokios sąlygos visiškai tenkino, tačiau karingoji opozicija, apsiskelbusi „antifašistiniais frontais“ ir „nakties sargybomis“ manė kitaip.
Balandžio 26-osios paryčiais aplink numatomą iškeldinti Aliošą pradėti statyti metaliniai užtvarai, perimetrą apsupo policija. Ant Tenismegio kalvos ėmė buriuotis sovietinių „išvaduotojų“ gynėjai, kurių skaičius vakarop padidėjo iki kelių tūkstančių.
Viskas prasidėjo nuo susistumdymų, keiksmų ir smulkių provokacijų, tačiau sutemus bei padauginus karčiosios narsos padaugėjo. Pagaliau nuskambėjo karingi šūksniai: „Rusija pirmyn! Fašistai!“, ir į pareigūnus pasipylė akmenų, plytgalių, butelių kruša.
„Hugo Boss“ ir kiti naciai
Po kelių įspėjimų ramiai skirstytis policininkai privertė minia trauktis atsakę ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis. Minia atsitraukė, bet skirstytis nepanoro, todėl pasileido siaubti miegančio miesto gatvių. Daužytos vitrinos, vartyti automobiliai, viskas buvo plėšiama ir grobiama pagal geriausias raudonarmietiškas tradicijas Rytų Prūsijoje.
Iš parduotuvių nešti ne tik kompiuteriai ir juvelyriniai dirbiniai, bet ir alkoholis, čipsai, higieniniai įklotai. Nukentėjo ir firminė „Hugo Boss“. Matyt, todėl, kad nacių Vokietijoje siuvo uniformas. Tačiau nepaisant visą naktį trukusių debošų, Tenismegio Alioša visgi demontuotas.
Kitos dienos vakare riaušės vėl pasikartojo. Per dvi neramias paras sulaikyta daugiau nei tūkstantis triukšmautojų. Tiesa, didžioji jų dalis netrukus paleisti taip ir neįrodžius tiesioginio dalyvavimo pogrome. Policija išplatino turimas vandalų bei grobstytojų nuotraukas, prašydama visuomenės juos atpažinti.
Du trečdaliai sulaikytų pasirodė esą rusakalbiai vietos gyventojai, mažesnė dalis – iš kaimyninės motulės Rusijos jiems „padėti“ atvykę kolegos. Būta ir sulaikytų pogromų dalyvius talžiusių estų, o taip pat – atsitiktinių įtarimą sukėlusių praeivių.
Neramumų metu peilio dūriu į krūtinę nužudytas Rusijos pilietis Dmitrijus Ganinas, kurio kišenėse, pasak tyrimą atlikusių pareigūnų, rasta iš parduotuvių pagrobtų prekių. Kas nužudė Ganiną – iki šiol neaišku. Vieni kaltino estų skustagalvius, kiti – kažko nepasidalinusius paties Ganino sėbrus.
Pamažu riaušės Taline nurimo, nors kituose Estijos miestuose tomis dienomis irgi pasitaikę mažesnių konfliktų. Balandžio 30 d. bronzinis Alioša, dėl kurio ir užvirė visa ši košė, perkeltas į Talino karių kapines, kur tu pačių metų vasara atgulė ir palaikai iš Tenismegio skvero.
Rusijos propagandos šėlsmas
Visoje šioje istorijoje nepaminėtas dar vienas itin suinteresuotas dalyvis – Rusija. O ji aktyviai kišosi, kurstė ir baugino, skleisdama gryniausius prasimanymus, gandus bei užslėptus grasinimus. Maskvos kanalai trimitavo, kad Alioša bus supjaustytas gabalais ir sunaikintas, kad estų fašistai trypia kritusiųjų palaikus, ir apskritai – čia jau senokai suvešėjusi tokia zoologinė rusofobija, kokios net „prie vokiečio“ nebuvo.
Toliausiai nuėjo tuometinis Rusijos Federacijos tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas, be užuolankų pareiškęs esą turi įrodymų, kad estų policininkai nukankino prie stulpo pririštą Rusijos pilietį. Savaime suprantama, jokie įrodymai pateikti nebuvo, tačiau tuo patikėjo galybė kvailių.
Talino neramumuose aktyviai dalyvavo proputiniško „Naši“ nariai bei draugeliai iš jiems giminingų grupuočių. Tie patys „Naši“ spaudos konferencijos Maskvoje metu užpuolė estų pasiuntinį, trukdė ambasados darbą, plėšė ir degino Estijos vėliavas. Žinoma, neapsieita be estiškų prekių boikoto ir naftos tiekimo sustabdymo senu papratimu teisinantis „remonto darbais“.
Beje, šioje istorijoje yra dar vienas labai įdomus faktas. Tuo pat metu, kai Estijoje kunkuliavo aistros, Maskvos priemiestyje Chimkuose, motyvuojant „ūkine būtinybe“, buvo ekshumuoti šešių karo lakūnų palaikai.
Pasklido informacija, kad iš pradžių vietos valdžia net nesiteikė atsiklausti kritusių karių giminaičių leidimo. Nepatenkintiems mitinguoti buvo uždrausta, remiantis potvarkiu „Dėl viešų renginių tvarkos“. lrytas.lt
Вы нам еще за Бронзового солдата ответите, когда экономика Прибалтики накроется медным тазом
Vitalijus Michalovskis 2016-04-27 08:47 lrytas.lt
AFP/Scanpix nuotr.
Yra Taline tokia vietovė – Tenismegis (est. Tõnismägi). Mūsiškiai – Antano kalva, taip pavadinta švento krikščionių atsiskyrėlio garbei. Kalva su sava istorija, tačiau niekad nebuvusi išskirtine įžymybe.
Iki to laiko, kai lygiai prieš devynis metus čia pradėtas demontuoti bronzinis sovietų kario, sentimentaliai vietos rusakalbių praminto Alioša, paminklas. Tąkart dužo vitrinos, skriejo akmenys, per kraštus liejosi prakeiksmai ir propaganda. 2007 metų balandžio 27 – oji Taline žinoma kaip Bronzinė naktis.
Dabar Tenismegio kalva yra pačiame Talino centre, o viduramžiais ji buvo už miesto sienų. Manoma, kad kadaise čia augusiame ąžuolyne galėjusi būti pagoniška šventovė, kurios vietoje XIV a. viduryje iškilo šv. Antano koplyčia.
Senasis Tenismegis buvo patogesnis puolantiems miestą, nei jį ginantiems. Mat kalva Talino pašonėje – puiki vieta patrankų sviediniais apšaudyti mūrus. Būtent dėl šios priežasties kalvos viršūnę gyventojai nuolat nukasdavo.
Gynybos patogumui ir dabartinių archeologų liūdesiui!
1944 m., Tenismegiui jau senokai tapus Talino dalimi, rudą okupantą išgrūdo raudonas. Sovietai mėgo laidoti savo karius centrinėse „išlaisvintų“ miestų gatvėse, tad demonstratyvūs naujųjų užkariautojų „pasiaukojimo“ simboliai neaplenkė ir Estijos sostinės. Netrukus Tenismegio skveras pavadintas Išvaduotojų aikšte.
Beje, kodėl Alioša?
Palaidojus čia kritusius raudonarmiečius, virš jų iškilo laikina medinė piramidė su penkiakampe žvaigžde. Tiesa, stovėjo ji neilgai, nes 1946 m. gegužės 8 d. išlėkė į orą. Taip sovietus pirmųjų pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinių proga „pasveikino“ dvi merginos.
Penkiolikmetė Aili Jurgenson ir jos mokyklos draugė Ageeda Paavel. Abi jos vienbalsiai teigė susprogdinusios memorialą kaip atsaką į tai, kad okupantai naikino estų Nepriklausomybės kovų paminklus. Teismas vienai skyrė penkiolika, kitai – keturiolika metų nelaisvės. Abi moterys sugebėjo išgyventi lageriuose ir sulaukti raudonosios imperijos žlugimo.
Bronzinis Alioša medinio monumento vietoje išdygo 1947 m. Beje, kodėl Alioša? To dorai paaiškinti niekas negali. Paminklai žuvusiems raudonarmiečiams Murmanske ir Charkove taip pat vadinami „aliošomis“ – mažybine Rusijoje populiaraus vardo Aleksejus forma. Tai – simbolinis nežinomo kario įvardijimas, nors sklandė gandai, kad skulptoriui Ennui Roosui galėjęs pozuoti gryniausias estas.
Tiesa, kartais pasakojama, kad pirmąkart Aliošos vardu bronzinę Talino skulptūrą pašaukė kažkokia raudonais gvazdikais nešina susijaudinusi dama. Naująjį vardą pasigavo susigraudinusi publika: „Alioša – tai Alioša. O kodėl gi ne?“
Estijos Nepriklausomybės atkūrimą ir Sovietų Sąjungos subyrėjimą didelė vietos rusakalbių dalis sutiko, švelniai tariant, ne itin entuziastingai. Prisitaikyti prie estiškos tvarkos ne kiekvienas rado noro, tačiau kaltino ne save, o „stačiai fašistinę diskriminacija“!
„Kurgi gi tai matyta, kad didžios kultūros atstovas mokytųsi periferijos kalbos?“ – matyt, galvojo dažnas. Kadangi estai tokių „akivaizdžių tiesų“ suprasti niekaip nenorėjo, bronzinio Aliošos klausimas iškilo itin opiai.
Padėtis pamažu kaito
Kad ir kiek Talino vyriausybė vertėsi per galvą įtikinėdama, kad kapams ne vieta pačiame miesto centre, kad toli gražu ne visus šalies gyventojus žavintis paminklas bus demontuotas ir kartu su palaikais perkeltas į Karių kapines, nesukalbama mažuma stojusi piestu: „Istorijos perrašinėjimas! Vandalizmas! Rusofobija!“
Viskas dar būtų pusė velnio, jei karių pagerbimas nevirstų nostalgijos sovietmečiui ir priešiškumo Estijai demonstravimu. Bronzinis Alioša tapo ne tik veteranų rinkimosi vieta, bet lyg magnetas traukė ištisą SSSR vėliavomis mosikuojančių neoimperinių ekstremistų spektrą.
Patriotiškiau nusiteikę estai, ypač tie, į kurių namus pakartotinė okupacija atnešė praradimus ir skurdą, irgi nesirengė taikstytis su priespaudos simboliais sostinės širdy. Radikaliausias nacionalistinis sparnas ragino netgi susprogdinti Aliošą ar bent viešai jį nugriauti. Žodžiu, padėtis vis kaito.
Nuolatiniai keiksmai ir muštynės Aliošos paunksnėje tapo kone kasdieniu dalyku. 2007 m. vasarį policija panaudojo ašarines dujas, kai priešiškos stovyklos tradiciškai kibo viena kitai į atlapus. Memorialą reikėjo kuo skubiau perkelti vien tvarkos palaikymo sumetimais. Valdžia svarstė: gal bent kapinėse pešamasi nebus?
Daugelį estų tokios sąlygos visiškai tenkino, tačiau karingoji opozicija, apsiskelbusi „antifašistiniais frontais“ ir „nakties sargybomis“ manė kitaip.
Balandžio 26-osios paryčiais aplink numatomą iškeldinti Aliošą pradėti statyti metaliniai užtvarai, perimetrą apsupo policija. Ant Tenismegio kalvos ėmė buriuotis sovietinių „išvaduotojų“ gynėjai, kurių skaičius vakarop padidėjo iki kelių tūkstančių.
Viskas prasidėjo nuo susistumdymų, keiksmų ir smulkių provokacijų, tačiau sutemus bei padauginus karčiosios narsos padaugėjo. Pagaliau nuskambėjo karingi šūksniai: „Rusija pirmyn! Fašistai!“, ir į pareigūnus pasipylė akmenų, plytgalių, butelių kruša.
„Hugo Boss“ ir kiti naciai
Po kelių įspėjimų ramiai skirstytis policininkai privertė minia trauktis atsakę ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis. Minia atsitraukė, bet skirstytis nepanoro, todėl pasileido siaubti miegančio miesto gatvių. Daužytos vitrinos, vartyti automobiliai, viskas buvo plėšiama ir grobiama pagal geriausias raudonarmietiškas tradicijas Rytų Prūsijoje.
Iš parduotuvių nešti ne tik kompiuteriai ir juvelyriniai dirbiniai, bet ir alkoholis, čipsai, higieniniai įklotai. Nukentėjo ir firminė „Hugo Boss“. Matyt, todėl, kad nacių Vokietijoje siuvo uniformas. Tačiau nepaisant visą naktį trukusių debošų, Tenismegio Alioša visgi demontuotas.
Kitos dienos vakare riaušės vėl pasikartojo. Per dvi neramias paras sulaikyta daugiau nei tūkstantis triukšmautojų. Tiesa, didžioji jų dalis netrukus paleisti taip ir neįrodžius tiesioginio dalyvavimo pogrome. Policija išplatino turimas vandalų bei grobstytojų nuotraukas, prašydama visuomenės juos atpažinti.
Du trečdaliai sulaikytų pasirodė esą rusakalbiai vietos gyventojai, mažesnė dalis – iš kaimyninės motulės Rusijos jiems „padėti“ atvykę kolegos. Būta ir sulaikytų pogromų dalyvius talžiusių estų, o taip pat – atsitiktinių įtarimą sukėlusių praeivių.
Neramumų metu peilio dūriu į krūtinę nužudytas Rusijos pilietis Dmitrijus Ganinas, kurio kišenėse, pasak tyrimą atlikusių pareigūnų, rasta iš parduotuvių pagrobtų prekių. Kas nužudė Ganiną – iki šiol neaišku. Vieni kaltino estų skustagalvius, kiti – kažko nepasidalinusius paties Ganino sėbrus.
Pamažu riaušės Taline nurimo, nors kituose Estijos miestuose tomis dienomis irgi pasitaikę mažesnių konfliktų. Balandžio 30 d. bronzinis Alioša, dėl kurio ir užvirė visa ši košė, perkeltas į Talino karių kapines, kur tu pačių metų vasara atgulė ir palaikai iš Tenismegio skvero.
Rusijos propagandos šėlsmas
Visoje šioje istorijoje nepaminėtas dar vienas itin suinteresuotas dalyvis – Rusija. O ji aktyviai kišosi, kurstė ir baugino, skleisdama gryniausius prasimanymus, gandus bei užslėptus grasinimus. Maskvos kanalai trimitavo, kad Alioša bus supjaustytas gabalais ir sunaikintas, kad estų fašistai trypia kritusiųjų palaikus, ir apskritai – čia jau senokai suvešėjusi tokia zoologinė rusofobija, kokios net „prie vokiečio“ nebuvo.
Toliausiai nuėjo tuometinis Rusijos Federacijos tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas, be užuolankų pareiškęs esą turi įrodymų, kad estų policininkai nukankino prie stulpo pririštą Rusijos pilietį. Savaime suprantama, jokie įrodymai pateikti nebuvo, tačiau tuo patikėjo galybė kvailių.
Talino neramumuose aktyviai dalyvavo proputiniško „Naši“ nariai bei draugeliai iš jiems giminingų grupuočių. Tie patys „Naši“ spaudos konferencijos Maskvoje metu užpuolė estų pasiuntinį, trukdė ambasados darbą, plėšė ir degino Estijos vėliavas. Žinoma, neapsieita be estiškų prekių boikoto ir naftos tiekimo sustabdymo senu papratimu teisinantis „remonto darbais“.
Beje, šioje istorijoje yra dar vienas labai įdomus faktas. Tuo pat metu, kai Estijoje kunkuliavo aistros, Maskvos priemiestyje Chimkuose, motyvuojant „ūkine būtinybe“, buvo ekshumuoti šešių karo lakūnų palaikai.
Pasklido informacija, kad iš pradžių vietos valdžia net nesiteikė atsiklausti kritusių karių giminaičių leidimo. Nepatenkintiems mitinguoti buvo uždrausta, remiantis potvarkiu „Dėl viešų renginių tvarkos“. lrytas.lt
Вы нам еще за Бронзового солдата ответите, когда экономика Прибалтики накроется медным тазом
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą