Autorius: Artūras Jančys 2016-04-25 12:44 lrytas.lt
Dėl neprotingų vilniečių veiksmų ir paslaptingų pokyčių žemės gelmėse požeminiai vandenys pakeitė kryptį ir grasina nugurkti Gedimino kalną su visu bokštu, taip pat katedrą ir Valdovų rūmus. Vilniuje buvo pažeista daiktų tvarka ir nebėra harmonijos – taip mano savotišką geopulsarų teoriją sukūręs Juozas Kazlauskas.
75 metų vilnietis inžinierius, sovietų armijoje majoro laipsnį užsitarnavęs aviacinės radiotechnikos specialistas Juozas Kazlauskas sakė, kad slenkančio Gedimino kalno sustabdyti nepavyks, jis grius su visu bokštu, Vilniaus ir visos Lietuvos valstybės simboliu.
Atsirandantys įtrūkimai Vilniaus arkikatedros fasade, eižėjančios namų sienos S.Skapo ir arčiau Šventaragio gatvės esančioje Pilies gatvės dalyje verčia net skeptiškai nusiteikusių akademinių mokslininkų žvilgsnius skverbtis po žeme, į tankų požeminių upelių, vandens gyslų, upių senvagių raizgalyną: ten vyksta kažkas keisto.
O J.Kazlauskas įsitikinęs, kad daugumą mįslingų reiškinių Vilniuje paaiškina ir miesto ateitį nuspėti padeda jo sukurta geopulsarų teorija.
J.Kazlauskas – žmogus su neeiline biografija. Gimęs Trakuose, 1961 metais jis įstojo į Rygos karinę aviacijos radiotechnikos mokyklą, vėliau radiotechnikos paslapčių sėmėsi Maskvoje. Ilgus metus dirbo Lvove, pusiau slaptoje aviacijos gamykloje. Čia jam teko susipažinti ir pabendrauti su išskirtinių galių turėjusiu, didžiausia XX a. mįsle- žmogumi vadintu Volfu Mesingu. 1971–1972 metais tarnavo kariniu instruktoriumi Egipto Arabų Respublikos armijoje.
J.Kazlauskas prisipažino, kad sovietiniais lakais mažai paisyta saugumo technikos, jis, kaip ir kolegos, dirbdamas prie spinduliuotę skleidžiančio lokatoriaus, ne visada užsitempdavo apsauginį kostiumą. Ir štai lemtingais 1973-iaisiais jis po karinių pratybų skrido lėktuvu, kuris pateko į audrą ir gavo žaibo smūgį.
Savo knygoje „Mūsų pasaulis“ jis vaizdingai aprašė, kaip patyręs žaibo poveikį tarsi persijungė į kitą dažnį ir pamatė, kaip jis teigė, iš ko padaryta mūsų Žemė. Regėjo ją tarsi suraižytą šešiakampiais, lyg bičių korį. J.Kazlauskas tvirtino vėliau supratęs, kad Žemės energetinis pagrindas yra geopulsaras, tokia viršjėgainė, o šešiakampių gyslos yra tarsi kaitinamieji elementai – jie esą sutampa su upėmis ir požeminiais kanalais, tose vietose žemė įšyla ir tai apsprendžia požeminius reiškinius.
Mokymas apie geopulsarus ir požemines vandens gyslas galbūt yra eilinė bioenergetinė egzotika, bet, kaip dainuojama populiarioje Andriaus Mamontovo dainelėje, „Tralialia, kaip tiki, taip ir yra“.
Interviu portalui lrytas.lt J.Kazlauskas tikino, kad remdamasis šia teorija jis sudarė Vilniaus giluminių vandenų žemėlapį, kuris padėtų nuo griūties išgelbėti Gedimino pilį, katedrą ir apskritai Senamiestį.
– Kas jus paskatino sudaryti Vilniaus giluminių vandenų žemėlapį ir kam jis reikalingas?
– Sudaryti tokį žemėlapį mane paskatino arkikatedrai iškilęs pavojus. 1998-aisiais buvo paskelbta, kad katedra užliejama gruntiniu vandeniu, skyla šventovės fasadas. Ėmiausi tyrimų. Nustačiau, kad arkikatedra užliejama nuo Užupio gatvės pusės, kur Vilnia daro kilpą. Vilnia sutampa su geopulsaro gysla, taigi šioje vietoje žemė sušyla ir į katedros pusę pasileidžia vanduo, dėl to sėda jos pamatai. Tada savivaldybei pasiūliau atlikti drenažą, pastatyti prie katedros siurblius nuo Užupio pusės. Paklausė mano patarimo ir taip padarė. Kuriam laikui katedra buvo išgelbėta.
Šio atsitikimo paskatintas sudariau Vilniaus gruntinių vandenų žemėlapį. Buvo žiema, stebėjau, kaip krito snaigės ir tirpo tam tikrose vietose – aiškiai matėsi tamsios juostos. Manau, jos rodė geopulsaro gyslas, tų juostų plotis yra apie 400 metrų. Drąsiai galiu tvirtinti, kad aplink Vilnių iškasti arteziniai tvenkiniai ir aukštose vietose esantys ežerai ir balos yra virš geopulsaro gyslų.
Kruopščiai patikrintą žemėlapį tada nunečiau į Vilniaus savivaldybę ir palikau. Paprašiau jį perduoti specialistams. Deja, žemėlapis ten ir liko nepanaudotas.
– O kokia iš jo gali būti nauda? Vilnius sėkmingai pastatytas ir toliau statomas be tokio žemėlapio.
– Stovi, bet ar ilgai stovės? Gedimino kalnas taigi akyse slenka, architektai ir geologai už galvos stveriasi, nežino, kas vyksta. O pirmiausia turime suvokti, kas iš tiesų yra Gedimino kalnas. Tai savotiškas kompensatorius, pastatytas tam, kad sutvirtintų Vilnios žiotis ir upė neišeitų iš krantų. Jį pastatė Tie, Kurie sukūrė mums Žemę.
Bet kompensatorius jau nesugeba atlikti savo paskirties, gruntiniai vandenys pakilo ir kyla toliau po Gedimino kalnu.
Kalnas juk stovėjo šimtmečius ir neslinko, šia prasme nesvarbu, kas jį supylė – kunigaikščio Gedimino baudžiauninkai ar Visatos architektai iš paralelinio pasaulio. Kodėl tik per pastaruosius kelerius metus gruntiniai vandenys tapo agresyvūs?
– Savo laiku peržiūrėjau senus Gedimino pilies piešinius – kalnas ten vaizduojamas plikas, be medžių. Augmenija neaugo, vadinasi, požeminio vandens nebuvo.
– Bet štai kas atsitiko: palei Katedros aikštę tekėjo upelis, vadinamas Kačerga (tai pripažįsta ir akademiniai istorikai. – Red.). Jis buvo užkastas, ir vanduo ėmė slinkti prie Gedimino kalno. Pradėjo augti medžiai.
Šiais laikais labai padidėjo transporto srautai Maironio ir T.Vrublevskio gatvėmis. Vibracija padarė taip, kad požeminiai vandenys pasileido smėlėtu gruntu. Gruntas Senamiestyje smėlėtas, lengvai praleidžia vandenį.
Pagaliau Valdovų rūmų statyba dar padidino grunto apkrovą, manau, dėl to požeminiai vandenys pakeitė kryptį ir katedra bei Gedimino pilis gali būti paplautos ir griūti. Grėsmė ir kitoms Senamiesčio vietoms – pastatų sienos S.Skapo gatvėje akivaizdžiai skilinėja.
Manau, ir XVI amžiuje statyti Valdovų rūmai neišsilaikė dėl to, kad pamatus paplovė gruntiniai vandenys. Archeologinių tyrimų metu rasta polių liekanų. O poliai kalami į vandenį.
– Ar yra galimybių išgelbėti Gedimino pilį ir katedrą? Kaip nors susitarti su galinguoju geopulsaru ar Tais, Kurie jį sukūrė? Gražiai atsiprašyti, kad blogai statėme...
– Išgelbėti galima ir nereikia didelių mokslininkų pastangų, o geologų apskritai neverta klausyti. Patikėkime užduotį statybininkams. Turiu galvoje, geriems statybininkams. Jie daug žino apie požemines vandens gyslas ir gruntinius vandenis. Tikiu, kad sugebės tinkamai nusausinti Katedros aikštę ir Gedimino pilies apylinkes.
Suprantu, kad geopulsarų teorija daugeliui kelia šypseną, na ir tegul. Iš rašytojo Juleso Verne'o irgi šaipėsi, kai jis aprašė tada dar nesamą povandeninį laivą.
Bet jei rimtai vertintume nors giluminių vandenų žemėlapį, daug gerų dalykų turėtume. Toks žemėlapis parodytų, kur kasti šulinius ir artezinius tvenkinius, kad vanduo būtų švarus. Orus nuspėtume tiksliau nei meteorologai.
Man, pavyzdžiui, nereikia jokio barometro, jei noriu sužinoti – lis ar ne. Užtenka pervažiuoti Geležinio Vilko gatve. Važiuodamas stengiuosi pastebėti, ar aptvaro sienos sausos, ar šlapios. Būna, kad lauke lyja, bet sienos – sausos. Taip yra todėl, kad kai lyja, žemė gauna pakankamai vandens iš lietaus, gruntiniai vandenys taupomi. O jei viaduko siena šlapia, reiškia, lietaus po kelių dienų jau nebus.
Geležinio Vilko viadukas – savotiškas gamtos barometras. Jis stovi virš geopulsaro gyslos ir vandeniu užliejamas nuo miesto centro pusės.
Pagal požeminių vandenų žemėlapį galima planuoti statybas, nustatyti, kur žmogus jaučiasi geriau, kur – prasčiau.
Kodėl vilniečiai taip mėgsta Antakalnį? Todėl, kad per jį eina požeminė karšto vandens gysla, čia daugybė upelių, šaltinėlių, kuriančių gerą biolauką.
O kodėl Naujininkuose taip nejauku, toks atgrasus socialinis kontingentas? Naujininkai, kaip ir, pavyzdžiui, Šeškinė yra šešiakampio viduryje – čia mažai biolaukus stimuliuojančių požeminių srovių.
Vilniuje geriasiai jaučiamės prie Lazdynų prieigose, prie “Litexpo„ parodų rūmų: čia suteka daugybė požeminių srovių.
– Sakėte, kad ištyrus Vilniaus požeminių vandenų raidą, upių senvages,būtų atskleistos net mistinės Vilniaus paslaptys. Kokios?
– Daugelis turbūt girdėjo pasakojimus apie Subačiaus gatvės Bokšto kalno slibiną. Neva čia senovėje tūnojusi pabaisa Basiliskas, žvilgsniu nužudydavęs tuos, kurie prisiartindavo prie Bokšto. Šią legendą savaip atpasakojo rašytojas Ričardas Gavelis romane „Vilniaus pokeris“.
Pasakojimų pagrindas – tikroviškas. Pirminė Vilnios upės vaga tekėjo virs šiluminės gyslos, per dabartines Rasų kapines. Bet druskos išseko ir upės vaga kelis kartus keitėsi Markučių pusėn. Todėl dabar Markučiuose gausu upelių, ežerėlių.
Vilniai pakeitus vagą, senvagėje liko bedugniai urvai. Juose apsigyveno laukiniai žvėrys, kurių vilniečiai bijojo ir, norėdami atbaidyti vaikus, gąsdino juos pasakojimais apie slibinus.
Mitai yra tarsi užšifruoti pasakojimai apie mūsų Žemės tikrąją sandarą, požemines paslaptis.
Dėl neprotingų vilniečių veiksmų ir paslaptingų pokyčių žemės gelmėse požeminiai vandenys pakeitė kryptį ir grasina nugurkti Gedimino kalną su visu bokštu, taip pat katedrą ir Valdovų rūmus. Vilniuje buvo pažeista daiktų tvarka ir nebėra harmonijos – taip mano savotišką geopulsarų teoriją sukūręs Juozas Kazlauskas.
75 metų vilnietis inžinierius, sovietų armijoje majoro laipsnį užsitarnavęs aviacinės radiotechnikos specialistas Juozas Kazlauskas sakė, kad slenkančio Gedimino kalno sustabdyti nepavyks, jis grius su visu bokštu, Vilniaus ir visos Lietuvos valstybės simboliu.
Atsirandantys įtrūkimai Vilniaus arkikatedros fasade, eižėjančios namų sienos S.Skapo ir arčiau Šventaragio gatvės esančioje Pilies gatvės dalyje verčia net skeptiškai nusiteikusių akademinių mokslininkų žvilgsnius skverbtis po žeme, į tankų požeminių upelių, vandens gyslų, upių senvagių raizgalyną: ten vyksta kažkas keisto.
O J.Kazlauskas įsitikinęs, kad daugumą mįslingų reiškinių Vilniuje paaiškina ir miesto ateitį nuspėti padeda jo sukurta geopulsarų teorija.
J.Kazlauskas – žmogus su neeiline biografija. Gimęs Trakuose, 1961 metais jis įstojo į Rygos karinę aviacijos radiotechnikos mokyklą, vėliau radiotechnikos paslapčių sėmėsi Maskvoje. Ilgus metus dirbo Lvove, pusiau slaptoje aviacijos gamykloje. Čia jam teko susipažinti ir pabendrauti su išskirtinių galių turėjusiu, didžiausia XX a. mįsle- žmogumi vadintu Volfu Mesingu. 1971–1972 metais tarnavo kariniu instruktoriumi Egipto Arabų Respublikos armijoje.
J.Kazlauskas prisipažino, kad sovietiniais lakais mažai paisyta saugumo technikos, jis, kaip ir kolegos, dirbdamas prie spinduliuotę skleidžiančio lokatoriaus, ne visada užsitempdavo apsauginį kostiumą. Ir štai lemtingais 1973-iaisiais jis po karinių pratybų skrido lėktuvu, kuris pateko į audrą ir gavo žaibo smūgį.
Savo knygoje „Mūsų pasaulis“ jis vaizdingai aprašė, kaip patyręs žaibo poveikį tarsi persijungė į kitą dažnį ir pamatė, kaip jis teigė, iš ko padaryta mūsų Žemė. Regėjo ją tarsi suraižytą šešiakampiais, lyg bičių korį. J.Kazlauskas tvirtino vėliau supratęs, kad Žemės energetinis pagrindas yra geopulsaras, tokia viršjėgainė, o šešiakampių gyslos yra tarsi kaitinamieji elementai – jie esą sutampa su upėmis ir požeminiais kanalais, tose vietose žemė įšyla ir tai apsprendžia požeminius reiškinius.
Mokymas apie geopulsarus ir požemines vandens gyslas galbūt yra eilinė bioenergetinė egzotika, bet, kaip dainuojama populiarioje Andriaus Mamontovo dainelėje, „Tralialia, kaip tiki, taip ir yra“.
Interviu portalui lrytas.lt J.Kazlauskas tikino, kad remdamasis šia teorija jis sudarė Vilniaus giluminių vandenų žemėlapį, kuris padėtų nuo griūties išgelbėti Gedimino pilį, katedrą ir apskritai Senamiestį.
– Kas jus paskatino sudaryti Vilniaus giluminių vandenų žemėlapį ir kam jis reikalingas?
– Sudaryti tokį žemėlapį mane paskatino arkikatedrai iškilęs pavojus. 1998-aisiais buvo paskelbta, kad katedra užliejama gruntiniu vandeniu, skyla šventovės fasadas. Ėmiausi tyrimų. Nustačiau, kad arkikatedra užliejama nuo Užupio gatvės pusės, kur Vilnia daro kilpą. Vilnia sutampa su geopulsaro gysla, taigi šioje vietoje žemė sušyla ir į katedros pusę pasileidžia vanduo, dėl to sėda jos pamatai. Tada savivaldybei pasiūliau atlikti drenažą, pastatyti prie katedros siurblius nuo Užupio pusės. Paklausė mano patarimo ir taip padarė. Kuriam laikui katedra buvo išgelbėta.
Šio atsitikimo paskatintas sudariau Vilniaus gruntinių vandenų žemėlapį. Buvo žiema, stebėjau, kaip krito snaigės ir tirpo tam tikrose vietose – aiškiai matėsi tamsios juostos. Manau, jos rodė geopulsaro gyslas, tų juostų plotis yra apie 400 metrų. Drąsiai galiu tvirtinti, kad aplink Vilnių iškasti arteziniai tvenkiniai ir aukštose vietose esantys ežerai ir balos yra virš geopulsaro gyslų.
Kruopščiai patikrintą žemėlapį tada nunečiau į Vilniaus savivaldybę ir palikau. Paprašiau jį perduoti specialistams. Deja, žemėlapis ten ir liko nepanaudotas.
– O kokia iš jo gali būti nauda? Vilnius sėkmingai pastatytas ir toliau statomas be tokio žemėlapio.
– Stovi, bet ar ilgai stovės? Gedimino kalnas taigi akyse slenka, architektai ir geologai už galvos stveriasi, nežino, kas vyksta. O pirmiausia turime suvokti, kas iš tiesų yra Gedimino kalnas. Tai savotiškas kompensatorius, pastatytas tam, kad sutvirtintų Vilnios žiotis ir upė neišeitų iš krantų. Jį pastatė Tie, Kurie sukūrė mums Žemę.
Bet kompensatorius jau nesugeba atlikti savo paskirties, gruntiniai vandenys pakilo ir kyla toliau po Gedimino kalnu.
Kalnas juk stovėjo šimtmečius ir neslinko, šia prasme nesvarbu, kas jį supylė – kunigaikščio Gedimino baudžiauninkai ar Visatos architektai iš paralelinio pasaulio. Kodėl tik per pastaruosius kelerius metus gruntiniai vandenys tapo agresyvūs?
– Savo laiku peržiūrėjau senus Gedimino pilies piešinius – kalnas ten vaizduojamas plikas, be medžių. Augmenija neaugo, vadinasi, požeminio vandens nebuvo.
– Bet štai kas atsitiko: palei Katedros aikštę tekėjo upelis, vadinamas Kačerga (tai pripažįsta ir akademiniai istorikai. – Red.). Jis buvo užkastas, ir vanduo ėmė slinkti prie Gedimino kalno. Pradėjo augti medžiai.
Šiais laikais labai padidėjo transporto srautai Maironio ir T.Vrublevskio gatvėmis. Vibracija padarė taip, kad požeminiai vandenys pasileido smėlėtu gruntu. Gruntas Senamiestyje smėlėtas, lengvai praleidžia vandenį.
Pagaliau Valdovų rūmų statyba dar padidino grunto apkrovą, manau, dėl to požeminiai vandenys pakeitė kryptį ir katedra bei Gedimino pilis gali būti paplautos ir griūti. Grėsmė ir kitoms Senamiesčio vietoms – pastatų sienos S.Skapo gatvėje akivaizdžiai skilinėja.
Manau, ir XVI amžiuje statyti Valdovų rūmai neišsilaikė dėl to, kad pamatus paplovė gruntiniai vandenys. Archeologinių tyrimų metu rasta polių liekanų. O poliai kalami į vandenį.
– Ar yra galimybių išgelbėti Gedimino pilį ir katedrą? Kaip nors susitarti su galinguoju geopulsaru ar Tais, Kurie jį sukūrė? Gražiai atsiprašyti, kad blogai statėme...
– Išgelbėti galima ir nereikia didelių mokslininkų pastangų, o geologų apskritai neverta klausyti. Patikėkime užduotį statybininkams. Turiu galvoje, geriems statybininkams. Jie daug žino apie požemines vandens gyslas ir gruntinius vandenis. Tikiu, kad sugebės tinkamai nusausinti Katedros aikštę ir Gedimino pilies apylinkes.
Suprantu, kad geopulsarų teorija daugeliui kelia šypseną, na ir tegul. Iš rašytojo Juleso Verne'o irgi šaipėsi, kai jis aprašė tada dar nesamą povandeninį laivą.
Bet jei rimtai vertintume nors giluminių vandenų žemėlapį, daug gerų dalykų turėtume. Toks žemėlapis parodytų, kur kasti šulinius ir artezinius tvenkinius, kad vanduo būtų švarus. Orus nuspėtume tiksliau nei meteorologai.
Man, pavyzdžiui, nereikia jokio barometro, jei noriu sužinoti – lis ar ne. Užtenka pervažiuoti Geležinio Vilko gatve. Važiuodamas stengiuosi pastebėti, ar aptvaro sienos sausos, ar šlapios. Būna, kad lauke lyja, bet sienos – sausos. Taip yra todėl, kad kai lyja, žemė gauna pakankamai vandens iš lietaus, gruntiniai vandenys taupomi. O jei viaduko siena šlapia, reiškia, lietaus po kelių dienų jau nebus.
Geležinio Vilko viadukas – savotiškas gamtos barometras. Jis stovi virš geopulsaro gyslos ir vandeniu užliejamas nuo miesto centro pusės.
Pagal požeminių vandenų žemėlapį galima planuoti statybas, nustatyti, kur žmogus jaučiasi geriau, kur – prasčiau.
Kodėl vilniečiai taip mėgsta Antakalnį? Todėl, kad per jį eina požeminė karšto vandens gysla, čia daugybė upelių, šaltinėlių, kuriančių gerą biolauką.
O kodėl Naujininkuose taip nejauku, toks atgrasus socialinis kontingentas? Naujininkai, kaip ir, pavyzdžiui, Šeškinė yra šešiakampio viduryje – čia mažai biolaukus stimuliuojančių požeminių srovių.
Vilniuje geriasiai jaučiamės prie Lazdynų prieigose, prie “Litexpo„ parodų rūmų: čia suteka daugybė požeminių srovių.
– Sakėte, kad ištyrus Vilniaus požeminių vandenų raidą, upių senvages,būtų atskleistos net mistinės Vilniaus paslaptys. Kokios?
– Daugelis turbūt girdėjo pasakojimus apie Subačiaus gatvės Bokšto kalno slibiną. Neva čia senovėje tūnojusi pabaisa Basiliskas, žvilgsniu nužudydavęs tuos, kurie prisiartindavo prie Bokšto. Šią legendą savaip atpasakojo rašytojas Ričardas Gavelis romane „Vilniaus pokeris“.
Pasakojimų pagrindas – tikroviškas. Pirminė Vilnios upės vaga tekėjo virs šiluminės gyslos, per dabartines Rasų kapines. Bet druskos išseko ir upės vaga kelis kartus keitėsi Markučių pusėn. Todėl dabar Markučiuose gausu upelių, ežerėlių.
Vilniai pakeitus vagą, senvagėje liko bedugniai urvai. Juose apsigyveno laukiniai žvėrys, kurių vilniečiai bijojo ir, norėdami atbaidyti vaikus, gąsdino juos pasakojimais apie slibinus.
Mitai yra tarsi užšifruoti pasakojimai apie mūsų Žemės tikrąją sandarą, požemines paslaptis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą