2016-06-15

R.Sakas: Kaip galėtume išvengti „įkritimo į bedugnę“?

Remigijus Sakas 2016-06-15 14:12  lrytas.lt
Atsakė V. Radžvilui: „Stovime ant bedugnės krašto. Kas toliau?“


123rf nuotr.

Labai teisingas, aktualus ir jaudinantis tas Indrės Vainalavičiūtė interviu su Vytautu Radžvilu. Vis dėlto jame randu lyg ir kaltinimą iš Lietuvos emigravusiems žmonėms: „Tik šių ( kurie dar vis dėlto tebegyvena Lietuvoje) žmonių užsispyrimas dar palaiko Lietuvą“. Kadangi aš pats jau nebejaunas ir antrą kartą emigravęs, manau turiu teisę pasidalinti savo nuomone apie emigraciją.

Tikrai ne visi emigrantai abejingi Lietuvai. Taip, mes išvykę iš Lietuvos, bet tikrai TEBEGYVENAM Lietuvoje, ir už jos ateitį pergyvenam galbūt labiau nei kai kurie iš Lietuvos neišvykę politikai. Nekartą apie Lietuvos ateitį diskutuota su draugais, pasitaikė progų apie tai padiskutuoti ir su Lietuvos politikais, bet po tokio jaudinančio straipsnio nutariau apie tai ir parašyti. Kelionė link bedugnės

Emigracija nėra priežastis to, kad „stovime ant bedugnės krašto“, greičiau tai rezultatas, kurio priežastis pabandysiu paanalizuoti.

Karai, stalinistinės represijos ir sovietinė propaganda padarė gilias žaizdas lietuvių tautai. Deja, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tautos žaizdų gydymas buvo užgožtas turtiniais dalykais: žemių, dvarų, „tvartelių“ susigražinimas ir pan. Tai „pylė dar daugiau druskos“ ant žaizdų, todėl, vietoje tautos sveikimo, ėmė vis labiau plisti, anot V.Lansbergio, „šunaujos“ sindromas.

Kaip dabartinėje Lietuvoje vertinamas žmogus? Jeigu tu moki pataikauti viršininkui (vizginti uodegą šeimininkui) ir jeigu sugebi ciniškai ignoruoti žemesnio už save socialinio statuso žmogų (įkasti už save silpnesniam), tada su tavim skaitosi ir esi vertinamas, tau sekasi lipti karjeros laiptas. Kompetencija, profesionalumas praktiškai niekam nereikalinga (nes tampi konkurentu), o aukšta moralė – išvis laikoma lyg trukdis tavo darbe.

Taigi, kas galėtų paneigti, kad „šunaujos“ kriterijai nūdienos Lietuvoje yra mažiau svarbūs, negu dorovė?

Deja (o gal ačiū Dievui), ne visi gali prisitaikyti prie „šunaujos“ kriterijų. Pastarieji priversti Lietuvoje „pragyventi už minimumą“, ir to pasėkoje, geriausiu atveju, susirgti depresija, arba ieškoti kitų vaistų nuo depresijos. Vienas iš populiariausių vaistų – darbas dar demokratiškame užsienyje. Užsienio darbdaviai taip pat nėra „auksinai“, bet nors atlyginimas yra toks, kad gali pats padoriai gyventi ir kartais padėti giminaičiams likusiems Lietuvoje. Aišku, tuojau būsiu kritikuojamas, kad vietoje emigracijos reikia kurti gerovę Lietuvoje.

Taip reikia, bet pastangos kurti gerovę, neturint pinigų arba nemokant rafinuotai vogti yra sugniuždomos, nes šalyje yra įsigalėjusi politinė sistema, kurią valdo pinigai, o ne tauta. Ekonomika ir politika yra stipriai persipynusios. Buvęs JAV senatorius Mark Hanna daugiau nei prie šimtą metų yra pašmaikštavęs: „Yra du dalykai svarbūs politikoje. Pirmas tai pinigai, o kas antras, aš negaliu prisiminti“.

Šis šposas labai tiksliai apibūdina ir dabartinę politinę sistemą: verslas aprūpina politikus pinigais, o už tuos pinigus politikai sukuria liaudžiai patinkantį įvaizdį. Taigi po gražiu demokratijos įvaizdžiu slepiasi faktiškai vis labiau stiprėjanti verslo elito (nors čia labiau tiktų verslo oligarchų, save vadinančiu verslo elitu) valdžia.

Kuo labiau stiprėja verslo elito valdžia, tuo daugiau pinigų išleidžiama demokratinės politikos įvaizdžio formavimui, taigi vis mažesnė dalis pinigų lieka esminiams tautos poreikiams tenkinti. Taip ir sukasi užburtas ratas – kuo labiau pūva vidus, tuo brangesniais kvepalais kvėpinama išorė. Teisus buvo Aristotelis griežtai atskyręs ekonomiką nuo politikos, nes dabartinis ekonomikos ir politikos persipynimas demokratiją transformuoja į chrematokratiją (chrematos- senovės graikų kalba – pinigai, turtas).

Deja toks procesas vyksta ne tik Lietuvoje bet ir šalyse, kur demokratija turi netrumpą istoriją. Vis dėlto, tokiose šalyse tautos interesai jau seniai stipriai integruoti į politinę sistemą, ir verslas negali „nurašyti“ tautos interesų, kitaip sakant tauta turi pakankami stiprų imunitetą prieš verslo norą „neribojamai plėstis“. Gamtoje (tiksliau medicinoje) kokios nors gyvo organizmo dalies neribota plėtra, kenkiant kitoms organizmo dalims, yra laikoma labai pavojinga liga – VĖŽIU.

Manyčiau tokią analogiją galima taikyti ir civilizacijai, nes ji nėra kažkas antgamtiško, taigi gamtos dėsniai veikia ir civilizaciją. Politikų pastangos užmaskuoti gamtos dėsnių įtaką po politiniu įvaizdžiu neturi perspektyvos. Anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo, tik gaila, kad tada yla įduria nekaltiems.

Verslo noras „neribojamai plėstis“ šalyse su dar stipria demokratija, turi derintis prie šių valstybių (tautų) interesų, arba dairytis į valstybes, kurios neturi pakankamo imuniteto.

Sunki praėjusio šimtmečio istorija išugdė lietuvių tautai imunitetą prieš nutautėjimą, tačiau, dėl sovietinės planinės gamybos, imuniteto prieš verslo „neribojamą plėtrą“ neišsiugdėme. Panašu, kad Lietuvos politikai vadovaujasi taisykle: stiprus verslas – stipri tauta (valstybė). Vis dėlto istorija patvirtina priešingą taisyklę: sveika tauta – stipri demokratinė valstybė – stiprus verslas.

Dar blogiau, kai po verslo konkurencingumo skatinimo lozungu yra skatinamos tik atskiros verslo grupės, ir šios, „prioritetinės“ verslo grupės atrenkamos vadovaujantis „atkatų“ kriterijumi. Esant tokiai situacijai, galima išleisti milijonus ar milijardus įvaizdžio formavimui, kad pritraukti investuotojus, bet joks rimtas, save gerbiantis investuotojas vargu ar ateis į nesveiką tautą, nebent investuotojas-plėšikas. Tada valstybė tampa valdininku UAB-u, o tauta, geriausiu atveju, „sustoja ties bedugnės kraštu“. Tai įkrisime į bedugnę ar ne?

Nė vienas verslas pats iš savęs nesirūpina tauta, beje politinės partijos taip pat. Tautos plėtra yra užtikrinama tik jos valstybingumu. Hegelis yra pasakęs „Valstybės akiratis ir apimtis yra tauta“. Kai kas ims priekaištauti, kad Hegelio mintys jau pasenusios, ir moderni valstybė pirmiausia turi skatinti verslo plėtrą. Vis dėlto lietuviai sako: „senos dainos – geros dainos“, taigi paanalizuokime „modernios“ Lietuvos valstybės raidą:

1. Kadangi valstybę valdo partijos, verslo rėmimas susiejamas su partijų interesais (tai niekam nėra naujiena, nes dar dvidešimto amžiaus pradžioje tai išaiškino anglų istorikai ir žurnalistai H.Belloc, C. Chesterton). Verslininkai, kurie puikiai žino „du svarbius dalykus politikoje“, pradeda susikalbėti su partijomis kalba vadinama „atkatu“.

Tautos ir tame tarpe verslininkų, kurie nemoka „atkatų“ kalbos, interesai politikams tampa „nebesuprantami“ ir antraeiliai. Veiksmas lygus atoveiksmiui, taigi ir tautai valstybės reikalai tampa antraeiliai, vartotojiškas požiūris tautos valioje įgauna pagreitį išstumiant valstybingumo poreikį.

2. Vartotojiškumo poreikio augimą tautos valioje politikai traktuoja kaip teigiamą rezultatą (frazė „reikia skatinti vartojimą“ vis garsiau ir dažniau girdėti iš mūsų politikų). Verslo plėtrai vartojimo skatinimas yra būtinas, taigi verslas ir politika dar labiau persipina, Vartojimo kaip rezultato vardan pateisinamos bet kokios priemonės, moralės vaidmuo pradedamas menkinti (pvz. vieno stambaus prekybos centro reklama: „... – viskas pagalvota“, suprask: tu tik pirk negalvok ar tau reikia, ar prekė pagaminta sąžiningai, ar sąžiningai atsiskaityta su prekės gamintoju).

Valstybingumas pradeda persitvarkyti pagal verslo veikimo principus – valstybė tampa valdininkų UAB-u. Verslas gali dar lengviau „perpirkti tautos akcijas“ valstybėje. Tautos dalyvavimas valstybingume pradeda smukti greitėjančiu tempu.

3. Vadovaujantis verslo principais valstybė pradedama traktuoti kaip paslauga, o tai suteikia dar didesnių galių valdininkų UAB-ui, tautai paliekant vien vartotojišką funkciją. Tačiau, dėl ribotų verslo galimybių ir jo persipynimo su politika, vartojimo kaina auga, tauta nebeuždirba tiek kad patenkintų savo poreikius. Tauta pradeda emigruoti į valstybes, kuriose darbo užmokestis atitinka vartojimo kainą.

4. Tarptautinės verslo struktūros pastebi vartotojiškumo padidėjimą tautose neturinčiose imuniteto nuo verslo noro „neribojamai plėstis“ ir pradeda su tokiomis tautomis elgtis kaip su primityviausias rinkos žaidėjams, visiškai „užmiršdamos“ verslo etikos reikalavimus, kurių jie priversti laikytis šalyse su stipria demokratija. Tarptautinės verslo struktūros nemoka „atkatų“ kalbos, tačiau jos turi išsiugdžiusios žymiai rafinuotesnes bendravimo su politikais priemones, todėl moka patraukti savo pusėn valdininkų UAB-ą

5. Valdininkų UAB-as tokį bendravimą su tarptautinėmis verslo struktūromis priima, kaip pripažinimą, kad jie dirba gerai ir teisingai. Tada valdininkų UAB-as taip „užriečia nosį“, kad savo tautą ima laikyti vartotoju, kuris privalo priimti tokias paslaugas, kokias jis teiskis vykdyti. Tautos emigracija dar labiau išauga. Kadangi lojalumas valdininkų UAB-ui vertinamas labiau nei išmintis, vis daugiau tautos išminties emigruoja.

Valdininkų UAB-as pradeda visiškai ignoruoti likusią Lietuvoje tautos išmintį (nes ji nebėra tokia galinga), tautos išmintis visiškai užgožiama vartotojiškumu. Vartojimas tampa brutualiu, nes bet kokios moralinės nuostatos, trukdančios vartojimo didėjimui, ignoruojamos. Moralės normų ignoravimas stipriai pakerta pasitikėjimą tarp žmonių, ir ypač pasitikėjimą valstybe.

6. Galiausiai, visiškai išnyksta pasitikėjimas valstybe, nes lojalumas valdininkų UAB-ui buvo tik vartotojiškas (savanaudiškas), valstybė tampa labai lengvai pažeidžiama. Valdininkų UAB-as, nebegali išsilaikyti, todėl jo „akcininkai“, siekdami išvengti asmeninių nuostolių dėl bankroto, parsiduoda tarptautinėms verslo struktūroms, arba net kitoms valstybėms. Valstybė išnyksta jau ir formaliai, tauta ... „įkrenta į bedugnę“.

Panašu, kad mūsų valstybė jau yra brandžioje penktoje stadijoje, ir visiškai nedaug liko iki perėjimo į sekančią. Taigi ....

Kaip galėtume išvengti „įkritimo į bedugnę“?


Terminas „partija“ kildinamas iš lotyniško žodžio „pars“ reiškiančio „dalis“. Taigi jau pats partijos terminas sako, kad partija gali išreikšti tik dalies tautos interesus. Jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo įrodyta, kad politinių partijų tikslas yra valdyti valstybinius fondus, o tai galima pasiekti tik esant valdžioje.

Tam kad patekti į valdžią partijos vadovaujasi taisykle – tikslas pateisina priemones. Taigi jos imasi visokių priemonių, tik svarbiausia, kad jos atrodytų teisėtos. Teisėtumo įvaizdis sukuriamas rafinuotais ir painiais įstatymas, kuriuose teisėtumas išstumia moralę (daugelis dar prisimena vieno labai autoritetingo Lietuvos politiko frazę „vsio zakono“). Vėl gi, tas pats Hegelis yra pasakęs: „Įstatymas be moralės, tai tik forma be turinio“. Paprastai šnekant, įstatymas be moralės, tai lyg tuščias šaukštas, o tuščiu šaukštu tautos nepamaitinsi. Kita taisyklė, galiojanti nuo antikos laikų – nugalėtojo niekas neteisia – taip pat labai paranki partijoms. Kad šios taisyklės tebeveikia įrodo begalė pavyzdžių ir Lietuvoje ir už jos ribų.

XX amžiaus viduryje istorikas, žurnalistas, Australijos Teisių Lygos įkūrėjas Eric Dudley Butler savo knygoje „Pinigų galia vietoje demokratijos“ pateikė faktų iliustruojančių, kad partijoms lengviau valdyti ne dirbantį (kuriantį), o vartojantį žmogų, todėl prisidengdamos pramonės vystymu jos iš esmės siekė dirbantį žmogų paversti vartotoju. Galvojimo pakeitimas vartojimu vyksta ir dabar, tačiau išsivysčiusiose valstybėse, kuriose vartojimo lygis yra aukštas, vartotojiškumo plitimas yra kontroliuojamas tradicinėmis socialinėmis vertybėmis, kaip pasitikėjimas, pareiga, atsakomybė.

Tokių šalių, kaip Lietuva, vartojimo raida buvo iškreipta sovietinio „socializmo“, kuris užtikrino tik vartojimą karo tikslams, o tauta patyrė nepriteklius. Į vieną pusę perlenkta lazda smogia priešingon pusėn, taigi pereinant prie rinkos ekonomikos vartojimo lygis tapo labiau aukštinamas nei kitos socialinės vertybės.

Tokiose šalyse politinėms partijoms tapo lengviau įtikinti tautas, kad tik jos gali teisingai atstovauti tautos interesus, taigi ir patekti valdžion. Valstybės valdymas suvyniojamas į labai gražų vartotojišką popierėlį taip stipriai, kad tauta ima nebesuprasti valstybės valdymo esmės, o partijoms valstybės valdymas tampa lyg biznio objektas: svarbu paimti valdžią, ir pasipelnyti tiek, kad išgyventi laikotarpį kol valdžioje bus konkuruojanti partija. Valstybės valdymas pradedamas traktuoti tik kaip pelningas biznis.

Aišku, į pelningą biznį nori ateiti daug žaidėjų, ir tokių žaidėjų, pasivadinusių politinėmis partijomis daugėja. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad, pasiklausius mūsų politologų komentarų, toks vulgarus požiūris į valstybės valdymą yra skaitomas normaliu reiškiniu.

Mūsų politologai pateikia argumentus, kad išsivysčiusiose šalyse yra partinio valdymo sistema. Taip, tai tiesa, bet jose yra stipriai išsivysčiusios socialinės vertybės, kaip pareiga, pasitikėjimas, atsakomybė, be to yra kiti instrumentai, kurie neleidžia partijoms tapti stipresnėmis už tautą, pvz. monarchija, ar pagaliau streikų tradicijos. Taip streikai, bet streikai yra vaisingi tik visuomenėse, kuriose yra stiprus pasitikėjimas. Visuomenėse, kur pasitikėjimas išstumtas vartotojiškumu, streikai neįmanomi. Ar galiu aš streikuoti jei nepasitikiu savo kaimynu, kolega ar verslo konkurentu? Ar nebus taip, kad mano praradimais streiko metu kas nors savanaudiškai pasinaudos? Taigi nepasitikėjimo atmosfera yra labai naudinga tiems kas valdo valstybę savanaudiškais tikslais.

LR Konstitucijos 2 straipsnis teigia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Sąvoka „suverenitetas“ siejama su prancūzišku žodžiu souveraineté, kuris verčiamas kaip aukščiausioji valdžia, nepriklausomybė. Taigi aukščiausioji valdžia priklauso tautai. LR Konstitucijos 55 straipsnyje sakoma: „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“.

Aš tai suprantu taip, kad rinkėjas privalo balsuoti už konkretų Seimo narį, o ne už partiją. Gal išsivysčiusiose šalyse su stipriomis socialinėmis vertybėmis, yra teisinga balsuoti ir už partijas, bet Lietuvoje, kur partijos yra tiek uzurpavusios valdžią, kad mano esančios stipresnės už visą tautą, balsavimas pagal partijų sąrašus tikrai neskatina valstybingumo tautoje (padėtis Lietuvoje rodo, kad greičiau žlugdo).

Partijos gali tik siūlyti kandidatus, rinkėjas balsuoja už konkrečius pasiūlytus kandidatus, o ne už partiją. Kodėl aš turiu balsuoti už partiją, kurios sąraše aš pasitikiu tik vienu žmogumi, o kartu su juo atitempiami žmonės, kurių aš nepažystu, ar nepasitikiu? Kodėl mano pasirinkimas ribojamas tik vien partija, jeigu aš pasitikiu keletu žmonių, bet jie yra skirtingų partijų sąrašuose, o kiti partijų sąrašuose yra tokie žmonės, kuriais aš nepasitikiu?

Partinės sistemos gynėjai pasakys, kad taip negalima padaryti, ir yra kandidatų reitingavimo galimybė. Taip galima reitinguoti, bet vis vien pasirinkimas apribotas tik viena partija. Ar tikrai kitaip negalima? Pasvarstykim tokį variantą:

Vienmandatės ir daugiamandatės apygardos sujungiamos. Tada vienoje apygardoje išrenkami du Seimo nariai. Rinkėjui suteikiama teisė balsuojant reitinguoti tris ar penkis kandidatus iš atskirų partijų sąrašų. Tada rinkimų komisija skaičiuoja balsus, ir du surinkę daugiausiai balsų laimi. Jeigu socialiai ir ekonomiškai naudinga, galima stambinti rinkėjų apygardas, leidžiant vienoje apygardoje išrinkti tris ar daugiau Seimo narių.

Oponentai pasakys, kad tokiu atveju žmonės gali nubalsuoti tik už kelis žinomus žmones, ir visas Seimas nebus išrinktas. Kad taip nebūtų ir turi dirbti partijos – jos turi siūlyti tokius žmones, kurie žinomi konkrečioje apygardoje. Aišku tai žymiai sunkiau nei įrašyti į sąrašus vieną Lietuvoje žinomą žmogų, už kurį balsuotų žmonės daugelyje apygardų, o su juo atitempiami partijai naudingi žmonės.

Vėl gi oponentai pasakys, kad tokiu atveju Seimas bus nedarbingas. Bet ar Seimo darbingumas matuojamas nuolat keičiamų įstatymais (nes priimami įstatymai tenkina tik siaurą autos ratą). Kitas dalykas: taip renkami kandidatai negalės dalinti saldžių, bet nepamatuotų rinkėjams pažadų, nes nesant partijoje labai sunku siaurus savanaudiškus interesus įteisinti kaip valstybinius.

Kandidatas, turintis „partinį užnugarį“ gali prižadėti rinkėjams viską, net ir saldžiai meluoti, nes laimėjus daugumą, jis gali tikėtis partijos paramos priimant net ir valstybingumo požiūriu nevykusį įstatymą, arba suversti kaltę kitai partijai, jei toks pažadas neįvykdomas.

Deja straipsnį baigti galiu tik skeptiškai: be jokios abejonės, politinės partijos darys viską, kad tik neleistų tautai valdyti valstybinių fondų tol kol tauta „neįkrito į bedugnę“. Tik tada, kai tauta „įkris į bedugnę“ (valstybės fondai bus iššvaistyti) partijos perleis „iškopimo iš bedugnės“ valdymą tautai, ir tai tik tuo atveju, jeigu „iškopimo iš bedugnės“ nerems tarptautiniai fondai. Taigi laukia sunkūs laikai.

Istorija parodė, kad Lietuvių tauta gali iškopti iš bedugnių, gal pavyks ir ateityje.

Komentarų nėra: