Nuo chanų malonės iki Trečiosios Romos

Vitalijus Michalovskis  2016-06-09 12:16  lrytas.lt

Kaip iškilo Maskva? Nuo chanų malonės iki Trečiosios Romos

Minino ir Požarskio skulptūra Maskvos Raudonojoje aikštėje

Kova dėl „teisės į istoriją“ – informacinio karo dalis. Tarp rusų ir ukrainiečių jis prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Imperinio mito apsvaiginti rėksniai ukrainiečius vadina dirbtinai Rusijos priešų išgalvota tauta, o pastarieji atšauna esą tai Moskovija uzurpavo teisę į garbingą Kijevo Rusios paveldą.

Etnopolitinėje Maskvos koncepcijoje baltarusiams bei ukrainiečiams visuomet buvo skiriamas mažųjų vaidmuo, nepaisant to, kad Ukrainos gyventojų – virš keturiasdešimties milijonų. Savo „jaunesniuosius brolius“ Kremliaus valdovai visuomet siekė laikyti už trumpo pavadžio, nors tuo pat metu suokė giesmes apie amžiną lygiateisiškumą ir „trijų rusų tautos atšakų“ – didžiarusių, baltarusių ir mažarusių (ukrainiečių), vienybę.

Į kiekvieną bandymą šios „globos“ nusikratyti reaguojama itin emocingai ir visai ne broliškai. Nepavykus sužaisti „dvasios ir kraujo bendrumo“ korta, pasipila to, kas tik ką vadintas broliu, niekinimas.

Girdi, ukrainiečiai – nepilnavertė tauta be kultūros ir istorijos, švebeldžiuojanti juokinga, polonizuota rusų kalbos atmaina, ir jei ne išganinga „vyresniojo brolio“ pagalbos ranka, būtų seniausiai nužmoginta lenkų ar austrovengrų ponų. Su Kijevo Rusia dabartinė Ukraina esą neturinti nieko bendro, nes jokios Ukrainos kaip ir nebuvo. Tiesiogine senosios rytų slavų valstybingumo tradicijos paveldėtoja skelbiama tik Maskva, ir niekas kitas!

Bet ar tikrai?

Pirmą kartą Maskvos pavadinimas paminėtas 1147 m. šaltiniuose, nors neabejojama, kad dabartinio miesto centre gyvenviečių būta ir seniau. Kaip ten bebūtų, XII a. viduryje Kijevo Rusia nustojo egzistuoti kaip bendras valstybinis vienetas ir subyrėjo į daugybę nepriklausomų, tarpusavy nuolat konfliktuojančių kunigaikštysčių.

Žinoma, Kijevo Rusios teritorijoje gyveno tiek dabartinių ukrainiečių, tiek dabartinių rusų protėviai, tačiau tokio miesto, kaip Maskva, tiesiog nebuvo. Kijevas jau spėjo išgyventi miesto suklestėjimo ir nuopolio laikotarpį, o senieji maskvėnai tik išbrido iš pelkių.

Iš pradžių Maskva buvo pavaldi Kijevą nuolat plėšusiems, jo turtus bei ikonas grobusiems Vladimiro kunigaikščiams, tačiau jos reikšmė neįtikėtinai sustiprėjo „mongolų-totoriu jungo“ laikais.

Netrukus meilikaujantiems Maskvos valdovams Aukso ordos chanas leido vadintis „visos Rusios“ kunigaikščiais, o taip pat rinkti Ordai duoklę iš visų pavaldžių rusiškų žemių. Neretai teigiama, kad Maskvos ir Vladimiro kunigaikštis Ivanas I Kalita (pastarasis žodis reiškia pinigų kapšą) tokią pravardę galėjęs gauti dėl ypatingo uolumo renkant mokesčius Ordai iš savo pavaldinių.

Už ištikimybę chanų nuolat maloninama Maskva ėmė vis labiau jaustis pirmąja tarp visų rusiškų žemių, o paskiau ir teisėta jų „vienytoja“. Maskvos, iš pradžių niekam nežinomos provincijos, reikšmė, galybė ir pasipūtimas augo lyg ant mielių.

Ypatingos religinės misijos pajautą stiprino tai, kad į Maskvą iš Vladimiro galutinai persikėlė stačiatikių metropolitas, kurio pirmtakas, nepaisant Konstantinopolio patriarcho prieštaravimų, paliko nuolatinių totorių antpuolių niokojamą Kijevą – senąją Rusios sostinę.

Persikelti persikėlė, tačiau dar ilgai buvo vadinamas Kijevo ir visos Rusios metropolitu. Vėliau Maskvos kunigaikščiai nusprendė spjauti į Konstantinopolio patriarcho nuomonę ir pradėjo patys skirti bažnytinius vietos hierarchus. Faktiškai, Maskva pati pasiskelbė religiniu rusiškų žemių centru ir bandė tai primesti visiems aplinkui. Tuo tarpu LDK valdomo Kijevo metropolitai maskviškius laikė apsišaukėliais.

Geri santykiai su Ordos chanais lėmė, kad Maskvos kunigaikščiai perėmė tipiškai azijinį valdymo modelį, ankščiau nesutinkamą nei Kijevo Rusioje, nei palyginti demokratiškame Naugarde, nei LDK kontroliuojamose rusų žemėse. Maskvoje diegtas aklas paklusnumas valdovui, visiškas pavaldinių nusižeminimas, šliaužiojimas keliais. Prigijo savotiška religinio bei politinio išskirtinumo pajautos sąlygota, mitais apie Trečiąją Romą sustiprinta rytietiškos despotijos forma, ypač pasireiškusi pamišėlio Ivano Rūsčiojo laikais.

Beje, pastarasis pirmas paskelbtas „visos Rusios“ caru. Titulas, jau savaime reiškiantis pretenzijas į visą, kaip dabar pasakytų, „rusų pasaulį“. Iki to laiko rašytiniuose rytų slavų šaltiniuose carais vadinti tik Romos ir Bizantijos imperatoriai. Tuomet Maskva jau buvo nusikračiusi priklausomybės Ordai ir per dinastines sąjungas, kraują, ugnį po savo sparnu „vienijo“ tai, kas jai „pažadėta Dievo“.

Žinant šią istoriją kyla klausimas: ar Moskovija ir jos įpėdinė Rusija gali būti vadinama Kijevo Rusios tradicijos paveldėtoja? Ar visgi ši teisė labiau priklauso Ukrainai, kurios gyventojų protėviai iš niekur neatklydo, o nuolat gyveno apie Kijevą – Senosios Rusios branduolį?

Istorinės didybės manijos apsėsti neoimperininkai šią teisė ukrainiečiams neigia. Pamiršę, kad patys iškilo tik per Azijos chanų malonę, Kijevą siaubusios Ordos pagalba.

Maskvos apsiaustis, 1612 metai