L. Kasčiūnas: jei Europa negerbia savęs, tai kodėl imigrantai turi ją gerbti?
2016-04-08 / 18:30 — Vladimiras Laučius, LRT.lt
Rusija šiemet ir toliau tikrins NATO patikimumą žvangindama ginklais, o savos visuomenės nuomonė Vladimiro Putino režimui esą nėra tokia svarbi, kad galimai mažėsiantis prezidento ir jo politikos palaikymas ką nors iš esmės pakeistų. Taip portalui LRT.lt sako Rytų Europos studijų centro vadovas politologas Laurynas Kasčiūnas.
K.Čachovskio (DELFI) nuotr.
Vertindamas Europos Sąjungos (ES) valstybių politiką, L. Kasčiūnas svarsto, jog ji gali būti palanki Rusijos propagandai ir atbaidyti į Vakarus besiorientuojančias posovietines valstybes: „Antai Gruzijos stačiatikių bažnyčia sako, kad Europa Gruzijai yra svetima, nes ta Europa, kuri ateina, pirmiausiai atsineša su savimi vaivorykštės vėliavą. Taip liberaliosios ES valstybės, ateinančios ir sakančios, kad vaivorykštės vėliava ir yra tikroji Europa, tiesiog prisideda prie Rusijos propagandos. Taip pagal ilgaamžes tradicijas gyvenanti konservatyvi visuomenė, kuri nori būti europietiška ir nepriklausoma, bet Europą suvokianti per krikščionybę, o ne per vaivorykštės vėliavą, įspraudžiama į pasirinkimo būseną, naudingą Rusijos propagandai.
– Ar šiemet ekonominių sunkumų kamuojamos Rusijos keliama grėsmė yra mažesnė nei pernai ir užpernai?
– Rusija bet kuriuo atveju stengsis tikrinti NATO patikimumą. Ji tokias situacijas kūrė ir pernai, ir šiemet, atlikdama vadinamąjį testavimą. Tokias situacijas galima kurti trinant ribas tarp karo ir taikos – taikant hibridinio karo modelį. Tokio tikrinimo reikia tikėtis nuolat.
Pažvelkime, kiek aplink Baltijos šalis yra rusų konvencinės ginkluotės. Akivaizdu, kad Rusija seniai pradėjo ginklavimosi varžybas. Jie mus smaugia, o vienintelis atsakymas – labai aiškus: NATO karinis atgrasymas mūsų regione, kuriant nuolatines ar nuolat rotuojamas bazes.
– Rusija jau keletą metų labai daug investuoja į savo ginkluotųjų pajėgų modernizavimą. Ar šitiek pinigų išleidžiama tik tam, kad būtų pažvanginta ginklais, ar vis dėlto labiau įtikina prognozė, kad kariuomenė bus panaudota tolesnei agresijai?
– Turime galvoti apie antrąjį scenarijų. Rusios poligonas – posovietinė erdvė, ypač tos vietos, kur vyksta vadinamieji įšaldyti konfliktai: Gruzija, Moldova, Kalnų Karabachas. Beje, Rusija parduoda ginklus abiems Kalnų Karabacho konflikto pusėms – ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. O kalbant apie NATO patikrinimą, akivaizdu, kad sunkiausiai apginamos yra Baltijos šalys.
Jei nusikeltume į kokius 2000 metus ir paklaustume kurio nors vokiečių arba prancūzų politiko, kada Baltijos šalys taps NATO šalimis, jis atsakytų – niekada, nes tos šalys yra neapginamos. Prancūzai ir vokiečiai panašai mąsto ir šiandien: jei atsitrauksime ir nieko nedarysime , tai esą ir rusai nieko nedarys. Jiems vis dar būdinga manyti, kad nereikia provokuoti Rusijos. Jie mano, kad ir Ukrainos Maidanas buvo Vakarų surengta provokacija, kad Rytų partnerystė buvo per ankstyva, kad per greitai mėginome ištraukti ukrainiečius iš posovietinės erdvės, o Rusija buvo tiesiog priversta reaguoti. Būtent toks mąstymas legitimuoja Rusijos siekį parodyti, kad ji turi privilegijuotą erdvę – savo interesų zoną, kurioje turi veto teisę.
– Vokietijoje toks mąstymas, regis, būdingas ne tik socialdemokratams?
– Jis būdingas ir daliai krikščionių demokratų. Tik pasisekė, kad Rytų politikos srityje kanclerė Angela Merkel padarė nemažai gerų dalykų. Vladimiras Putinas tikrai nesitikėjo tokių gilių sankcijų ir manė, kad Vokietija bus ta šalis, per kurią jis visąlaik galės susitarti dėl sankcijų švelninimo.
– Kai kurie Rusijos analitikai pastebi, kad Kremliaus kurstomos karingos patriotinės nuotaikos Rusijos visuomenėje pamažu silpsta. Kaip manote, ar tokios įžvalgos artimiausiu metu pasitvirtins, ar tai tik savęs apgaudinėjimas?
– Mesianistinės idėjos vis pasiūlomos Rusijos visuomenei, nes jos padeda nukreipti dėmesį nuo socialinių problemų, korupcijos. Bet aš nesureikšminu Rusios visuomenės nuomonės. Nemanau, kad ji yra pajėgi ką nors pakeisti toje valstybėje, kaip kad pakeitė Maidanas Ukrainoje.
– Bet juk V. Putino režimui svarbu, kad jį remtų 80–90, o ne 40–50 proc. rinkėjų?
– Galbūt, bet jam yra daug svarbesnis elito grupių balansas. Visuomenės nuomonė jam svarbi tik tiek, kiek elito skilimas galėtų sukelti visuomenės nepasitenkinimą. O visi ekonominiai sunkumai juk permetami ant visuomenės pečių. Taip nesielgtų, jei būtų labai jautrus visuomenės nuomonei. V. Putinas pažįsta savo visuomenę, ir ji jam tėra antrinis rūpestis.
– JAV politikai jau seniai įspėja NATO partneres Europoje prisiimti didesnę gynybos išlaidų naštą. Mintis, kad europiečiai turėtų patys daugiau mokėti už savo saugumą, JAV viešojoje erdvėje skamba vis garsiau. Kaip paaiškinti tokį fenomeną: grėsmių Europos saugumui pastaraisiais metais daugėja (ir iš Rusijos, ir iš islamo pasaulio), o didžiųjų ES valstybių išlaidos gynybai tebėra to paties apgailėtino lygio?
– Reikia matyti postmodernios Europos pasaulėvaizdį. Europa nori gyventi istorijos pabaigos sapne, įsivaizduoti, kad nėra tokio daikto, kaip geopolitika, ir nesirūpinti galios balansu. Europa nuo viso to bėga, o JAV branduolinis skydas tą bėgimą paskatino, nes pokario Europoje užaugo veltėdžių karta, kuri dabar žiūri į amerikiečius ir kaltina juos imperializmu. Jau net nekalbu apie įvairius pseudointelektualus ir žaliuosius, kuriems pagrindinis priešas yra ne Rusija, o JAV.
Dabartinė europiečio tapatybė su įvairiomis pacifizmo priemaišomis ir postmodernizmo „paketu“ liudija, kad jis nebesutvertas egzistuoti XX a. tarptautinių santykių sąlygomis, į kurias Europą bando įstumti Rusija. Europa bėga nuo šios Rusijos primetamos tikrovės ir yra linkusi susimokėti už taiką.
– Ar tikėtinas Rusijos ir Turkijos karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho?
– Rusija yra vienintelė šalis, kuri gali paskambinti ir į Baku, ir į Jerevaną bei vienu skambučių lemti jų sprendimus. Manyčiau, kad Rusija jų konfliktą pristabdys. Nes konfliktas šiame regione gali pakeisti galių pusiausvyrą, kuri šiuo metu yra palanki Rusijai.
– Ar Azerbaidžanas, kurio vadovybė kalba apie trūkusią kantrybę, negali mestis į Turkijos glėbį ir paprašyti tokios paramos, kokią armėnai gauna iš rusų?
– Ir tą paramą greičiausiai gautų. Nes veikia koncepcija „viena tauta, dvi valstybės“. Tačiau, manau, prieš tai Baku sulauktų skambučio iš Maskvos, kuris užkirstų kelią įsiplieksti regioniniam konfliktui. Būtų paspausti stabdžiai.
Taip, Azerbaidžanas yra daug savarankiškesnė valstybė už Armėniją – bet tik iki skambučio iš Kremliaus. Per daug yra tarpusavio priklausomybės ryšių, kad konfliktas taptų totalus. O kontroliuojamas konfliktas Kalnų Karabache kažkuria prasme yra naudingas ir armėnams, ir azerbaidžaniečiams. Jie gali kviesti savo tautas vienytis prieš bendrą priešą ir nukreipti dėmesį nuo socialinių problemų.
Tačiau azerbaidžaniečiai siunčia labai svarbų signalą – kad vadinamoji Minsko grupė yra sutverta nieko neveikti. Šis konfliktas parodo, kad taip negali tęstis ir būtina žengti žingsnius, sprendžiant jei ne paties Kalnų Karabacho, tai bent jau armėnų okupuotų, buferine zona tapusių Azerbaidžano teritorijų problemą. Tų okupuotų rajonų grąžinimas Azerbaidžanui būtų žingsnis į priekį.
O jei Rusija būtų norėjusi konflikto su Turkija, tai būtų jį pradėjusi po lėktuvo numušimo. Bet karas buvo pradėtas tik prieš turkų daržoves.
– Kaip, jūsų vertinimu, ES sekasi spręsti nelegalios migracijos problemą? Gal susitarimas su Turkija dėl migrantų grąžinimo yra didelis ES laimėjimas?
– Sukurti Turkijoje buferinę zoną, „kempinę“, kuri padėtų tuos srautus stabilizuoti – verta dėmesio ir logiška idėja. Bet aš abejoju, ar ji bus įgyvendinta praktiškai. Recepo Tayyipo Erdogano Turkijos tapatybė tikrai nėra europietiška. Jo tikslas – islamizuoti Europą, kad ji pati susidurtų su šitomis problemomis ir taptų priklausoma nuo Turkijos.
Manau, kad šis susitarimas gali kažkiek stabilizuoti padėtį, bet imigracija dar ilgai bus Europos problema. Juolab kad vis dar nerastas integracijos receptas – ypač Prancūzijoje ir Belgijoje. Getuose įsikuriančios kultūros atmeta europietiškas taisykles ir užpildo pačių europiečių paliekamą vakuumą – mat Europa neapibrėžia savęs vertybėmis, į kurias turėtų būti nukreipta imigrantų integracija. Jei Europa negerbia savęs, tai kodėl jie turėtų gerbti Europą?
Imigrantams siūloma integruotis į tuščią popieriaus lapą ir švęsti vienybę įvairovėje. Bet šitie žmonės įvairovę atmeta ir eina savo keliu, tad nėra ką švęsti. Migracijos srautai verčia kelti klausima – ar įmanomas organiškų Vakarų Europos visuomenių funkcionavimas? Ar įmanoma rasti tapatybės pagrindą įvairių kultūrų integracijai? Tai, kad beveik visur – Švedijoje, Prancūzijoje, Danijoje stiprėja kraštutinė politinė dešinė, yra imigracijos sukelto lūžio padarinys. Dešiniosios partijos nesugebėjo atsakyti į iššūkį, atsirado vakuumas, ir tą vakuumą užpildė kraštutinė dešinė.
Vakarų Europa pakliuvo į politinio korektiškumo spąstus, nes neleidžiama įvardyti realių visuomenės problemų, pripažinti, kad jos yra gilesnės už Islamo valstybę. Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as prieš savo varžovą Nicolas Sarkozy laimėjo tik 1 mln. balsų persvara. Tuose rinkimuose balsavo net 2 mln. balso teisę Prancūzijoje turinčių musulmonų. Daugiau kaip 90 proc. tų musulmonų balsavo už F. Hollande‘ą. Vadinasi, tam tikra prasme musulmonų balsai lėmė jo pergalę prieš N. Sarkozy. Todėl problemos jis neįvardins – juk problema yra tarp jo paties rinkėjų.
– O kaip Europa turėtų elgtis? Stabdyti imigraciją? Imtis drastiškų asimiliavimo priemonių?
– Turėtų imtis ir to, ir to. Imigracijos ribojimas – neišvengiamas. Riboti imigracija reikia naikinant socialines šiltnamio sąlygas ir šitaip mažinant imigracijos paskatas. Jei pabėgėlio statusą gavęs migrantas Vokietijoje gauna 800 eurų (tai yra daugiau nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje), tai akivaizdu, kokia yra ekonominės migracijos paskata. Reikia riboti ir giminių jungimąsi. Jei tarptautinė teisia reikalauja neriboti, tai keiskime tarptautinę teisę. Juk galima peržiūrėti tarptautinę teisę, pasikeitus aplinkybėms.
Vakarų Europa atsisako remtis savo kultūriniu paveldu, nes šis esą trukdo imigrantų bendruomenėms švęsti įvairovę. Bet tai – didelė problema: jie nenori tos įvairovės švęsti ir atmeta mūsų toleranciją, nes patys yra netolerantiški. Vadinasi, reikia pakelti kartelę – kalbos mokymuisi, apskritai švietimo sistemai, visam asimiliavimo modeliui. Žinoma, tai sukels milžinišką liberaliosios kairės nepasitenkinimą. Jie tai vadins vertybių diktatu, atsitraukimu nuo laisvės.
– Nuo populiariojo liberalizmo šablonų nutolstanti politika Europoje iškart peikiama iš Briuselio ir Berlyno ir net lyginama su V. Putino Rusijos tikrove. Ir Lietuvoje dalis viešųjų kalbėtojų mėgsta prikišti dešiniajai Vengrijos ir Lenkijos valdžiai „putinizmą“. Ką jiems atsakytumėte?
– Liberaliojo šablono šalininkai dažnai kaltina konservatyviuosius sluoksnius tuo, kad šiems viskas yra tik juoda arba balta. Jei gerbi tradicijas, vertybių hierarchija, tai esi kone V. Putino Rusijos gerbėjas. Bet šitaip jie patys ir sukuria primityvų juodai baltą vaizdą. Įvairovės gynėjai kažkodėl jį perša.
Šiuo atžvilgiu didelė problema – Rytų partnerystės valstybės, kuriose vyksta geopolitinė kova. Pavyzdys – Gruzija. Po karo su Rusija ji tikrai turėjo tolti nuo Kremliaus. Pastaruoju metu Gruzijos vidaus politikoje labai didelę įtaką daro Bažnyčia, kuria pasitiki 93 proc. gruzinų. Tai liudija gruzinų visuomenės konservatyvumą ar tradicionalizmą.
Gruzijos stačiatikių bažnyčia sako, kad Europa Gruzijai yra svetima, nes ta Europa, kuri ateina, pirmiausiai atsineša su savimi vaivorykštės vėliavą. Taip liberaliosios ES valstybės, ateinančios ir sakančios, kad vaivorykštės vėliava ir yra tikroji Europa, tiesiog prisideda prie Rusijos propagandos. Taip pagal ilgaamžes tradicijas gyvenanti konservatyvi visuomenė, kuri nori būti europietiška ir nepriklausoma, bet Europą suvokianti per krikščionybę, o ne per vaivorykštės vėliavą, įspraudžiama į pasirinkimo būseną, naudingą Rusijos propagandai. Taip kairiųjų liberalų kalbėjimas konservatizmą ir tradicijas – vieną svarbiausių Europos ramsčių – atiduoda V. Putinui, sugebančiam apsimesti krikščioniškųjų vertybių gynėju.
– Neseniai skelbtame komentare Leonidas Donskis sako, jog tie, kurie „kelia klausimą apie liberalios politikos keliamą krachą Vakaruose“, esą pamiršta, jog ne mažesnes deformacijas patiria konservatyviosios jėgos. Esą atgrasiausias Vakarų konservatizmo versijas matome Vladimiro Mečiaro Slovakijoje, Viktoro Orbano Vengrijoje, po konservatorių pergalės – jau ir Lenkijoje.
– V. Mečiaras Slovakijoje nelaikytinas konservatizmo atstovu. V. Orbanas iš tiesų tapo pretekstu rodyti į jį pirštu ir sakyti, jog štai – konservatorius tradicionalistas, simpatizuojantis V. Putinui. Iš tiesų V. Orbanas, mano požiūriu, neišlaikė egzamino. Tačiau neneikime, jog Vengrija, kaip NATO narė, elgiasi pagal 5-ojo straipsnio logiką, prisideda prie oro policijos misijos Lietuvoje ir t.t. Tad čia vertinimas turėtų būti nevienareikšmis.
Bet kai kalbama apie dabartinę Lenkija, jos kritikai klysta. Dabartiniai valdantieji vadovaujasi istoriškai užprogramuota geopolitikos vizija, pagal kurią Lenkija yra matoma kaip Vidurio Rytų Europos geopolitinis centras. Jos funkcija – telkti regiono šalis ir stiprinti jų balsą, kuriant bendrą Europos pilį.
Ji turi savo nuomonę ir skelbia aiškią žinią: „Mes siunčiame specialiąsias pajėgas į Siriją ir norime NATO karinio buvimo mūsų regione“. Ši pilis turi paneigti suvokimą, kad viską diktuoja vokiečiai, o mums telieka galvoti, kaip nesupykdyti Vokietijos. Lenkija demonstruoja nacionalinės valstybės Europoje renesansą. ES atžvilgiu ji prieštarauja logikai, pagal kurią turime arba prisitaikyti, arba išstoti iš ES. Ji sako, kad mes, kaip ir vokiečiai, galime vadovautis savo nacionaliniais interesais.
– Bet Lenkijos valdžią Briuselis ir Berlynas kaltina nedemokratiškais vidaus politikos sprendimais.
– Taip. Kai kalbu apie Lenkiją, noriu atskirti tai, ką jie veikia vidaus ir užsienio politikoje. Nesiūlau jų vidaus politikos kopijuoti Lietuvoje. Ten tikrai yra daug taisytinų dalykų. Bet savo laisvą apsisprendimą ginanti Lenkija, kuri nori žaisti aukštesnėje politikos lygoje, užuot nuleidusi galvą ir laukusi, ką pasakys Berlynas, yra kaip tik ta valstybė, su kuria mes galime drauge daug pasiekti – didesnio amerikiečių buvimo regione ir pan. Nes dabartinė Lenkija gerai suvokia grėsmes ir neleidžia Europai miegoti bei sapnuoti postmodernųjį sapną, kuris yra pražūtingas, nes pašonėje – pagal džiunglių įstatymus gyvenantys veikėjai. LRT.lt
2016-04-08 / 18:30 — Vladimiras Laučius, LRT.lt
Rusija šiemet ir toliau tikrins NATO patikimumą žvangindama ginklais, o savos visuomenės nuomonė Vladimiro Putino režimui esą nėra tokia svarbi, kad galimai mažėsiantis prezidento ir jo politikos palaikymas ką nors iš esmės pakeistų. Taip portalui LRT.lt sako Rytų Europos studijų centro vadovas politologas Laurynas Kasčiūnas.
K.Čachovskio (DELFI) nuotr.
Vertindamas Europos Sąjungos (ES) valstybių politiką, L. Kasčiūnas svarsto, jog ji gali būti palanki Rusijos propagandai ir atbaidyti į Vakarus besiorientuojančias posovietines valstybes: „Antai Gruzijos stačiatikių bažnyčia sako, kad Europa Gruzijai yra svetima, nes ta Europa, kuri ateina, pirmiausiai atsineša su savimi vaivorykštės vėliavą. Taip liberaliosios ES valstybės, ateinančios ir sakančios, kad vaivorykštės vėliava ir yra tikroji Europa, tiesiog prisideda prie Rusijos propagandos. Taip pagal ilgaamžes tradicijas gyvenanti konservatyvi visuomenė, kuri nori būti europietiška ir nepriklausoma, bet Europą suvokianti per krikščionybę, o ne per vaivorykštės vėliavą, įspraudžiama į pasirinkimo būseną, naudingą Rusijos propagandai.
– Ar šiemet ekonominių sunkumų kamuojamos Rusijos keliama grėsmė yra mažesnė nei pernai ir užpernai?
– Rusija bet kuriuo atveju stengsis tikrinti NATO patikimumą. Ji tokias situacijas kūrė ir pernai, ir šiemet, atlikdama vadinamąjį testavimą. Tokias situacijas galima kurti trinant ribas tarp karo ir taikos – taikant hibridinio karo modelį. Tokio tikrinimo reikia tikėtis nuolat.
Pažvelkime, kiek aplink Baltijos šalis yra rusų konvencinės ginkluotės. Akivaizdu, kad Rusija seniai pradėjo ginklavimosi varžybas. Jie mus smaugia, o vienintelis atsakymas – labai aiškus: NATO karinis atgrasymas mūsų regione, kuriant nuolatines ar nuolat rotuojamas bazes.
– Rusija jau keletą metų labai daug investuoja į savo ginkluotųjų pajėgų modernizavimą. Ar šitiek pinigų išleidžiama tik tam, kad būtų pažvanginta ginklais, ar vis dėlto labiau įtikina prognozė, kad kariuomenė bus panaudota tolesnei agresijai?
– Turime galvoti apie antrąjį scenarijų. Rusios poligonas – posovietinė erdvė, ypač tos vietos, kur vyksta vadinamieji įšaldyti konfliktai: Gruzija, Moldova, Kalnų Karabachas. Beje, Rusija parduoda ginklus abiems Kalnų Karabacho konflikto pusėms – ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. O kalbant apie NATO patikrinimą, akivaizdu, kad sunkiausiai apginamos yra Baltijos šalys.
Jei nusikeltume į kokius 2000 metus ir paklaustume kurio nors vokiečių arba prancūzų politiko, kada Baltijos šalys taps NATO šalimis, jis atsakytų – niekada, nes tos šalys yra neapginamos. Prancūzai ir vokiečiai panašai mąsto ir šiandien: jei atsitrauksime ir nieko nedarysime , tai esą ir rusai nieko nedarys. Jiems vis dar būdinga manyti, kad nereikia provokuoti Rusijos. Jie mano, kad ir Ukrainos Maidanas buvo Vakarų surengta provokacija, kad Rytų partnerystė buvo per ankstyva, kad per greitai mėginome ištraukti ukrainiečius iš posovietinės erdvės, o Rusija buvo tiesiog priversta reaguoti. Būtent toks mąstymas legitimuoja Rusijos siekį parodyti, kad ji turi privilegijuotą erdvę – savo interesų zoną, kurioje turi veto teisę.
– Vokietijoje toks mąstymas, regis, būdingas ne tik socialdemokratams?
– Jis būdingas ir daliai krikščionių demokratų. Tik pasisekė, kad Rytų politikos srityje kanclerė Angela Merkel padarė nemažai gerų dalykų. Vladimiras Putinas tikrai nesitikėjo tokių gilių sankcijų ir manė, kad Vokietija bus ta šalis, per kurią jis visąlaik galės susitarti dėl sankcijų švelninimo.
– Kai kurie Rusijos analitikai pastebi, kad Kremliaus kurstomos karingos patriotinės nuotaikos Rusijos visuomenėje pamažu silpsta. Kaip manote, ar tokios įžvalgos artimiausiu metu pasitvirtins, ar tai tik savęs apgaudinėjimas?
– Mesianistinės idėjos vis pasiūlomos Rusijos visuomenei, nes jos padeda nukreipti dėmesį nuo socialinių problemų, korupcijos. Bet aš nesureikšminu Rusios visuomenės nuomonės. Nemanau, kad ji yra pajėgi ką nors pakeisti toje valstybėje, kaip kad pakeitė Maidanas Ukrainoje.
– Bet juk V. Putino režimui svarbu, kad jį remtų 80–90, o ne 40–50 proc. rinkėjų?
– Galbūt, bet jam yra daug svarbesnis elito grupių balansas. Visuomenės nuomonė jam svarbi tik tiek, kiek elito skilimas galėtų sukelti visuomenės nepasitenkinimą. O visi ekonominiai sunkumai juk permetami ant visuomenės pečių. Taip nesielgtų, jei būtų labai jautrus visuomenės nuomonei. V. Putinas pažįsta savo visuomenę, ir ji jam tėra antrinis rūpestis.
– JAV politikai jau seniai įspėja NATO partneres Europoje prisiimti didesnę gynybos išlaidų naštą. Mintis, kad europiečiai turėtų patys daugiau mokėti už savo saugumą, JAV viešojoje erdvėje skamba vis garsiau. Kaip paaiškinti tokį fenomeną: grėsmių Europos saugumui pastaraisiais metais daugėja (ir iš Rusijos, ir iš islamo pasaulio), o didžiųjų ES valstybių išlaidos gynybai tebėra to paties apgailėtino lygio?
– Reikia matyti postmodernios Europos pasaulėvaizdį. Europa nori gyventi istorijos pabaigos sapne, įsivaizduoti, kad nėra tokio daikto, kaip geopolitika, ir nesirūpinti galios balansu. Europa nuo viso to bėga, o JAV branduolinis skydas tą bėgimą paskatino, nes pokario Europoje užaugo veltėdžių karta, kuri dabar žiūri į amerikiečius ir kaltina juos imperializmu. Jau net nekalbu apie įvairius pseudointelektualus ir žaliuosius, kuriems pagrindinis priešas yra ne Rusija, o JAV.
Dabartinė europiečio tapatybė su įvairiomis pacifizmo priemaišomis ir postmodernizmo „paketu“ liudija, kad jis nebesutvertas egzistuoti XX a. tarptautinių santykių sąlygomis, į kurias Europą bando įstumti Rusija. Europa bėga nuo šios Rusijos primetamos tikrovės ir yra linkusi susimokėti už taiką.
– Ar tikėtinas Rusijos ir Turkijos karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho?
– Rusija yra vienintelė šalis, kuri gali paskambinti ir į Baku, ir į Jerevaną bei vienu skambučių lemti jų sprendimus. Manyčiau, kad Rusija jų konfliktą pristabdys. Nes konfliktas šiame regione gali pakeisti galių pusiausvyrą, kuri šiuo metu yra palanki Rusijai.
– Ar Azerbaidžanas, kurio vadovybė kalba apie trūkusią kantrybę, negali mestis į Turkijos glėbį ir paprašyti tokios paramos, kokią armėnai gauna iš rusų?
– Ir tą paramą greičiausiai gautų. Nes veikia koncepcija „viena tauta, dvi valstybės“. Tačiau, manau, prieš tai Baku sulauktų skambučio iš Maskvos, kuris užkirstų kelią įsiplieksti regioniniam konfliktui. Būtų paspausti stabdžiai.
Taip, Azerbaidžanas yra daug savarankiškesnė valstybė už Armėniją – bet tik iki skambučio iš Kremliaus. Per daug yra tarpusavio priklausomybės ryšių, kad konfliktas taptų totalus. O kontroliuojamas konfliktas Kalnų Karabache kažkuria prasme yra naudingas ir armėnams, ir azerbaidžaniečiams. Jie gali kviesti savo tautas vienytis prieš bendrą priešą ir nukreipti dėmesį nuo socialinių problemų.
Tačiau azerbaidžaniečiai siunčia labai svarbų signalą – kad vadinamoji Minsko grupė yra sutverta nieko neveikti. Šis konfliktas parodo, kad taip negali tęstis ir būtina žengti žingsnius, sprendžiant jei ne paties Kalnų Karabacho, tai bent jau armėnų okupuotų, buferine zona tapusių Azerbaidžano teritorijų problemą. Tų okupuotų rajonų grąžinimas Azerbaidžanui būtų žingsnis į priekį.
O jei Rusija būtų norėjusi konflikto su Turkija, tai būtų jį pradėjusi po lėktuvo numušimo. Bet karas buvo pradėtas tik prieš turkų daržoves.
– Kaip, jūsų vertinimu, ES sekasi spręsti nelegalios migracijos problemą? Gal susitarimas su Turkija dėl migrantų grąžinimo yra didelis ES laimėjimas?
– Sukurti Turkijoje buferinę zoną, „kempinę“, kuri padėtų tuos srautus stabilizuoti – verta dėmesio ir logiška idėja. Bet aš abejoju, ar ji bus įgyvendinta praktiškai. Recepo Tayyipo Erdogano Turkijos tapatybė tikrai nėra europietiška. Jo tikslas – islamizuoti Europą, kad ji pati susidurtų su šitomis problemomis ir taptų priklausoma nuo Turkijos.
Manau, kad šis susitarimas gali kažkiek stabilizuoti padėtį, bet imigracija dar ilgai bus Europos problema. Juolab kad vis dar nerastas integracijos receptas – ypač Prancūzijoje ir Belgijoje. Getuose įsikuriančios kultūros atmeta europietiškas taisykles ir užpildo pačių europiečių paliekamą vakuumą – mat Europa neapibrėžia savęs vertybėmis, į kurias turėtų būti nukreipta imigrantų integracija. Jei Europa negerbia savęs, tai kodėl jie turėtų gerbti Europą?
Imigrantams siūloma integruotis į tuščią popieriaus lapą ir švęsti vienybę įvairovėje. Bet šitie žmonės įvairovę atmeta ir eina savo keliu, tad nėra ką švęsti. Migracijos srautai verčia kelti klausima – ar įmanomas organiškų Vakarų Europos visuomenių funkcionavimas? Ar įmanoma rasti tapatybės pagrindą įvairių kultūrų integracijai? Tai, kad beveik visur – Švedijoje, Prancūzijoje, Danijoje stiprėja kraštutinė politinė dešinė, yra imigracijos sukelto lūžio padarinys. Dešiniosios partijos nesugebėjo atsakyti į iššūkį, atsirado vakuumas, ir tą vakuumą užpildė kraštutinė dešinė.
Vakarų Europa pakliuvo į politinio korektiškumo spąstus, nes neleidžiama įvardyti realių visuomenės problemų, pripažinti, kad jos yra gilesnės už Islamo valstybę. Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as prieš savo varžovą Nicolas Sarkozy laimėjo tik 1 mln. balsų persvara. Tuose rinkimuose balsavo net 2 mln. balso teisę Prancūzijoje turinčių musulmonų. Daugiau kaip 90 proc. tų musulmonų balsavo už F. Hollande‘ą. Vadinasi, tam tikra prasme musulmonų balsai lėmė jo pergalę prieš N. Sarkozy. Todėl problemos jis neįvardins – juk problema yra tarp jo paties rinkėjų.
– O kaip Europa turėtų elgtis? Stabdyti imigraciją? Imtis drastiškų asimiliavimo priemonių?
– Turėtų imtis ir to, ir to. Imigracijos ribojimas – neišvengiamas. Riboti imigracija reikia naikinant socialines šiltnamio sąlygas ir šitaip mažinant imigracijos paskatas. Jei pabėgėlio statusą gavęs migrantas Vokietijoje gauna 800 eurų (tai yra daugiau nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje), tai akivaizdu, kokia yra ekonominės migracijos paskata. Reikia riboti ir giminių jungimąsi. Jei tarptautinė teisia reikalauja neriboti, tai keiskime tarptautinę teisę. Juk galima peržiūrėti tarptautinę teisę, pasikeitus aplinkybėms.
Vakarų Europa atsisako remtis savo kultūriniu paveldu, nes šis esą trukdo imigrantų bendruomenėms švęsti įvairovę. Bet tai – didelė problema: jie nenori tos įvairovės švęsti ir atmeta mūsų toleranciją, nes patys yra netolerantiški. Vadinasi, reikia pakelti kartelę – kalbos mokymuisi, apskritai švietimo sistemai, visam asimiliavimo modeliui. Žinoma, tai sukels milžinišką liberaliosios kairės nepasitenkinimą. Jie tai vadins vertybių diktatu, atsitraukimu nuo laisvės.
– Nuo populiariojo liberalizmo šablonų nutolstanti politika Europoje iškart peikiama iš Briuselio ir Berlyno ir net lyginama su V. Putino Rusijos tikrove. Ir Lietuvoje dalis viešųjų kalbėtojų mėgsta prikišti dešiniajai Vengrijos ir Lenkijos valdžiai „putinizmą“. Ką jiems atsakytumėte?
– Liberaliojo šablono šalininkai dažnai kaltina konservatyviuosius sluoksnius tuo, kad šiems viskas yra tik juoda arba balta. Jei gerbi tradicijas, vertybių hierarchija, tai esi kone V. Putino Rusijos gerbėjas. Bet šitaip jie patys ir sukuria primityvų juodai baltą vaizdą. Įvairovės gynėjai kažkodėl jį perša.
Šiuo atžvilgiu didelė problema – Rytų partnerystės valstybės, kuriose vyksta geopolitinė kova. Pavyzdys – Gruzija. Po karo su Rusija ji tikrai turėjo tolti nuo Kremliaus. Pastaruoju metu Gruzijos vidaus politikoje labai didelę įtaką daro Bažnyčia, kuria pasitiki 93 proc. gruzinų. Tai liudija gruzinų visuomenės konservatyvumą ar tradicionalizmą.
Gruzijos stačiatikių bažnyčia sako, kad Europa Gruzijai yra svetima, nes ta Europa, kuri ateina, pirmiausiai atsineša su savimi vaivorykštės vėliavą. Taip liberaliosios ES valstybės, ateinančios ir sakančios, kad vaivorykštės vėliava ir yra tikroji Europa, tiesiog prisideda prie Rusijos propagandos. Taip pagal ilgaamžes tradicijas gyvenanti konservatyvi visuomenė, kuri nori būti europietiška ir nepriklausoma, bet Europą suvokianti per krikščionybę, o ne per vaivorykštės vėliavą, įspraudžiama į pasirinkimo būseną, naudingą Rusijos propagandai. Taip kairiųjų liberalų kalbėjimas konservatizmą ir tradicijas – vieną svarbiausių Europos ramsčių – atiduoda V. Putinui, sugebančiam apsimesti krikščioniškųjų vertybių gynėju.
– Neseniai skelbtame komentare Leonidas Donskis sako, jog tie, kurie „kelia klausimą apie liberalios politikos keliamą krachą Vakaruose“, esą pamiršta, jog ne mažesnes deformacijas patiria konservatyviosios jėgos. Esą atgrasiausias Vakarų konservatizmo versijas matome Vladimiro Mečiaro Slovakijoje, Viktoro Orbano Vengrijoje, po konservatorių pergalės – jau ir Lenkijoje.
– V. Mečiaras Slovakijoje nelaikytinas konservatizmo atstovu. V. Orbanas iš tiesų tapo pretekstu rodyti į jį pirštu ir sakyti, jog štai – konservatorius tradicionalistas, simpatizuojantis V. Putinui. Iš tiesų V. Orbanas, mano požiūriu, neišlaikė egzamino. Tačiau neneikime, jog Vengrija, kaip NATO narė, elgiasi pagal 5-ojo straipsnio logiką, prisideda prie oro policijos misijos Lietuvoje ir t.t. Tad čia vertinimas turėtų būti nevienareikšmis.
Bet kai kalbama apie dabartinę Lenkija, jos kritikai klysta. Dabartiniai valdantieji vadovaujasi istoriškai užprogramuota geopolitikos vizija, pagal kurią Lenkija yra matoma kaip Vidurio Rytų Europos geopolitinis centras. Jos funkcija – telkti regiono šalis ir stiprinti jų balsą, kuriant bendrą Europos pilį.
Ji turi savo nuomonę ir skelbia aiškią žinią: „Mes siunčiame specialiąsias pajėgas į Siriją ir norime NATO karinio buvimo mūsų regione“. Ši pilis turi paneigti suvokimą, kad viską diktuoja vokiečiai, o mums telieka galvoti, kaip nesupykdyti Vokietijos. Lenkija demonstruoja nacionalinės valstybės Europoje renesansą. ES atžvilgiu ji prieštarauja logikai, pagal kurią turime arba prisitaikyti, arba išstoti iš ES. Ji sako, kad mes, kaip ir vokiečiai, galime vadovautis savo nacionaliniais interesais.
– Bet Lenkijos valdžią Briuselis ir Berlynas kaltina nedemokratiškais vidaus politikos sprendimais.
– Taip. Kai kalbu apie Lenkiją, noriu atskirti tai, ką jie veikia vidaus ir užsienio politikoje. Nesiūlau jų vidaus politikos kopijuoti Lietuvoje. Ten tikrai yra daug taisytinų dalykų. Bet savo laisvą apsisprendimą ginanti Lenkija, kuri nori žaisti aukštesnėje politikos lygoje, užuot nuleidusi galvą ir laukusi, ką pasakys Berlynas, yra kaip tik ta valstybė, su kuria mes galime drauge daug pasiekti – didesnio amerikiečių buvimo regione ir pan. Nes dabartinė Lenkija gerai suvokia grėsmes ir neleidžia Europai miegoti bei sapnuoti postmodernųjį sapną, kuris yra pražūtingas, nes pašonėje – pagal džiunglių įstatymus gyvenantys veikėjai. LRT.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą