15min Publikuota: 21:09
Gintaras Radauskas
Įtakingame JAV tyrimų centre – Hudsono institute – dirbantis Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius jau ne vieną dešimtmetį analizuoja kleptokratinį režimą Kremliuje ir yra įsitikinęs, kad jis kelia grėsmę vakarietiškai demokratijai. Anot specialisto, aplink Vladimirą Putiną sukurta sistema turėtų būti laikoma grėsme nacionaliniam saugumui, ypač – Baltijos šalyse.
Hudsono institutas dar gegužę pristatė pasauliui „Kleptokratijos archyvą“ – virtualią duomenų bazę, kurioje kaupiama informacija apie labiausiai korumpuotus pareigūnus ir verslininkus posovietinėse šalyse.
Daugiausiai dėmesio, žinoma, skiriama Rusijai, kurios kleptokratinis režimas tarsi virusas plinta į aplinkines valstybes. Negana to, palieka pėdsaką ir Vakarų bendruomenėje jau įsitvirtinusiose Rytų Europos šalyse.
M.Laurinavičius šiuo metu vieši Lietuvoje ir pirmadienį Rytų Europos studijų centre kalbės seminare „The Baltics: On the Frontline of Putin's Kleptocracy“.
Ekspertas su 15min aptarė, kodėl rusiška kleptokratija pavojinga visam demokratiniam pasauliui ir kokie jos ženklai Lietuvoje bei apskritai Vakaruose.
– Kodėl Rusijos valdantysis režimas vadintinas kleptokratiniu?
– Reikėtų pradėti nuo skirtumų tarp kleptokratijos ir korupcijos. Apie korupciją mes Vakaruose kalbame tikrai daug, bet apie kleptokratiją kaip apie valdžios sistemą – o tai ir yra valdžios sistema – šnekėti tik pradedame.
Kleptokratija yra sistema, kurios pagrindas – korupcija. Korupciją mes įsivaizduojame kaip asmeninio praturtėjimo siekį, kurios visada susijęs su valdžia, užimamomis pareigomis, bet tai nėra sistema.
O Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai dabartinis kagėbistinis režimas išsidalijo turtus, buvo sukurta kleptokratinė sistema. Didelė klaida manyti, kad Vladimiro Putino režimas susikūrė tik 2000 metais, kai į valdžią atėjo šis buvęs KGB agentas. Ne, viskas prasidėjo nuo mažų mažiausiai Jurijaus Andropovo atėjimo į valdžią Sovietų Sąjungoje (1982 m., – red.).
Ten leidžiama vogti. Vogimas yra skatinamas, ir tokiu būdu kontroliuojama visuomenė. Tai gana paprasta: tie, kurie nepaklūsta, gali būti sunaikinti vienos bylos atvertimu. Bylos dėl vagysčių visiems yra, tad tai yra kontrolės mechanizmas.
Bet koks įsivaizdavimas, kad Rusijoje gali būti nepriklausomas verslas, kad su Rusija įmanomas business as usual, yra neteisingas. O reikia kalbėti ne vien apie Rusiją – deja, ir apie Ukrainą, taip pat Kiniją, kokią nors Angolą.
Mūsų projektas „Kleptokratijos iniciatyva“ yra globalinis. Jis nėra skirtas vien Rusijai ir posovietinei erdvei. Vis dėlto mes kartu su projekto vadovu Charlesu Davidsonu matome, kad kleptokratija kelia grėsmę demokratijai ir gali pastarąją pakeisti.
Antroji problema – dėl nacionalinio saugumo. Per kleptokratinio režimo veržimąsi į kitas valstybes yra sprendžiami tie klausimai, kurie Šaltojo karo metais buvo sprendžiami verbuojant agentus, ieškant įtakos agentų.
– Kokie galėtų būti tokio veržimosi pavyzdžiai?
– Galima kalbėti apie Baltijos valstybes, o pradėti – nuo nušalintojo prezidento Rolando Pakso. Jo verslas – Rusijoje, įtarimų dėl korupcijos – ne vienas ir ne du.
Niekas jau neprisimena pačios pradžios, kai Paksas Lietuvoje vadovavo DOSAAF (sovietinės Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti, – red.) komitetui, vėliau virtusiam Vilniaus aeroklubu.
Kažkokiu būdu buvo pradanginti devyni lėktuvai, iškart po to Paksas pradeda verslą net ne Lietuvoje, o Rusijoje. Anuomet tokiam žmogui iš Lietuvos verslą Rusijoje buvo labai paprasta. Tada staiga žmogus lipa karjeros laiptais ir ateina į politiką – kaip žvaigždė tampa Vilniaus meru, premjeru, prezidentu.
Atsiverskime tą pačią Pakso bylą – yra labai įdomių dalykų. Daug kas nebeprisimena, o gal ne viskas buvo išviešinta, bet, pavyzdžiui, yra Jurijaus Borisovo dokumentas, kuriame jis surašęs, ką Paksas turės padaryti už daugiau nei 1 mln. litų paramą.
Borisovas turėjo tiesioginį ryšį su Rusijos kariniu ir pramoniniu kompleksu. Yra dokumentų, rodančių, kaip Borisovo žmonės tiesiogiai organizavo Pakso rinkimų kampaniją.
Antras pavyzdys – Viktoras Uspakichas. Ir vėl – verslas su „Gazprom“, tada žmogus ateina į politiką, tampa ministru, iš niekur išaugina Darbo partiją. Įdomių sąsajų pilna – Darbo partijos byla iškalbinga.
Kodėl visa tai sakau? Nepriklausomo verslo su kleptokratiniu režimu, koks jis bebūtų, negali būti, nes tai yra valdžios sistema, kuri veikia kaip kleptokratija.
Tiek paskui Paksą, tiek paskui Uspaskichą velkasi gana didelė įtarimų dėl korupcijos uodega, ir jie abu tampa aukščiausios valdžios atstovais Lietuvoje.
Pažvelgime į Latviją. Pavyzdžiai panašūs – buvęs premjeras Škelė, Ventspilio meras Aivaras Lembergas. Labai įdomu atsiversti senus dokumentus: kartą man į rankas netikėtai pateko pačios rusų spaudos paviešinta labai svarbi detalė.
Kaip tik kūrėsi Putino kleptokratinis režimas – 1991-1992 metais, ir buvo tokia šiam procesui svarbi bendrovė „Urals“. Dukterinės šios bendrovės kompanijos „Urals Chemicals“ 10 proc. akcijų be tokių saugumiečių kaip Timčenka kažkodėl priklausė Lembergui.
Nuo tokių ryšių ir prasideda įtaka, kleptokratijos skverbimasis į demokratijas. Rusijos spaudoje buvo ir dar vienas dokumentas, kuriame rašoma, kaip Rusija tikisi daryti įtaką Latvijoje. Viskas sudėliota aiškiai: įtaka daroma ne per politikus, o per oligarchus, kurie turi verslo interesų Latvijoje.
O čia jau nacionalinio saugumo problema. Kai tokie kleptokratiniai ryšiai pasiekia aukščiausius valdžios sluoksnius, jau reikia kalbėti apie nacionalinį saugumą.
Estijoje turime Edgarą Savisaarą – jis Estijos saugumiečių oficialiai įvardintas Rusijos agentu, bet yra toliau renkamas meru, turi pakankamai populiarią partiją, jam toliau plaukia pinigai iš Rusijos.
Kleptokratija kaip režimas negali gyvuoti normalios laisvosios rinkos sąlygomis. Todėl jos tikslas ir yra užkrėsti korupcija visas kitas aplinkines valstybes ir struktūras. Tai vienintelė kleptokratijos išlikimo sąlyga – jei pasaulyje laisvoji rinka veiktų be korupcijos, kleptokratija susinaikintų pati iš savęs, nes nepajėgtų konkuruoti su laisvąja rinka.
Būtent todėl elgiamasi taip, kaip elgiamasi. Veikiama nuosekliai. Jau minėjau, kaip daroma įtaka iškeliant tam tikrus veikėjus iki aukščiausių valdžios postų, bet tuo pačiu veikiama ir iš apačios – kalbu apie verslo mentaliteto, verslo kultūros korumpavimą.
Siekiama, kad verslas iš apačios atitiktų kleptokratinio režimo modelį. O tada verslas daro savotišką spaudimą. Turbūt ne vienas žurnalistas yra girdėjęs, kaip įvairūs verslininkai aiškina, kad Rusijoje viskas geriau – nueini pas gubernatorių, susitari ir išsprendi visas problemas.
– Kitaip tariant, iš Rusijos pusės projektuojama žinia, kad pas mus lengviau, kad yra vokeliai, kyšiai?
– Svarbu ne tik pačios žinios skleidimas, bet ir visos verslo kultūros reikalas. Yra vakarietiška verslo kultūra – aišku, su savomis problemomis. Bet jos antipodas – kleptokratinė verslo kultūra. Rusijos tikslas – eksportuoti kleptokratinę verslo kultūrą į kitas šalis.
Kodėl? Įtakos svertai. Antra, kleptokratijos plitimas užtikrina jos išsilaikymą ateityje. JAV Rusijos ekspertas, diplomatas Davidas Krameris yra pasakęs labai tiksliai: „Rusijos pagrindinis eksportas yra ne nafta ar dujos, o korupcija.“
– Kalbėjote apie Paksą, Uspaskichą. Ar jie – Rusijos žmonės Lietuvos politikoje?
– Ne, jokiu būdu ne. Nebėra tokio tikslo. Kleptokratiniam režimui, lyginant su Šaltojo karo metais, gerokai palengvėję uždaviniai. Anuomet reikėjo verbuoti žmones arba turėti įtakos agentus. Dabar to nebereikia.
Dažnai žmonės, kad ir kokios jų pavardės, net nesupranta, kad veikia Rusijos ar bet kurio kito kleptokratinio režimo naudai. Bet kai jie yra įtraukti į tokią sistemą ir kai tokia sistema yra eksportuojama į kitas šalis, procesas tampa tiesiog savaiminiu.
Tada tie žmonės jau gina nebe savo valstybės nacionalinius interesus, o kleptokratijos interesus. Šiuo atveju net nebesvarbu, koks valstybės pavadinimas: jie gina kleptokratiją kaip sistemą.
– Šių metų balandžio pradžioje, kai pasirodė Panama Papers, rašinių apie dokumentus buvo labai daug. Bet, pavyzdžiui, „Slate“ pastebėjo, kad oligarchizmas Rusijoje gyvuoja jau seniai, ne išimtis – ir dešimtasis dešimtmetis, ir kad Putinas tiesiog perėjo į aukštesnį lygį. Sutiktumėte?
– Taip. Galima grįžti į Andropovo laikus. Jis turėjo Sovietų Sąjungos reformavimo planą – buvo ruošiami specialistai, ekonomistai, specialiai atrenkami žmonės. Daug jų dirbo Maskvoje, bet buvo ir toks institutas prie Vienos Austrijoje, kuris buvo įsteigtas kartu su Vakarais.
Vakarai galvojo, kad tai yra dar vienas tiltų tiesimo būdas. Bet Sovietų Sąjunga turėjo labai aiškų tikslą – kad tie Maskvos atrinkti specialistai, kurie buvo stebimi ir kontroliuojami KGB, perėmę Vakarų patirtį įgyvendinti reformas Sovietų Sąjunga.
O kas atsitiko 1990-aisiais? Mes laikome Jegoro Gaidaro vyriausybę demokratine, bet su visais tais institutais susijęs ir pats Gaidaras, ir Čiubaisas, ir Avenas. Tai nėra atsitiktinumas: tie žmonės buvo ruošiami reformuoti Sovietų Sąjungą, ir nors pastaroji žlugo, jie vis vien sugebėjo perimti valdžią.
Litvinenkos knygoje aiškiai parašyta, kad tuo metu Sergejus Stepašinas – vienas Rusijos klanų lyderių, ir Jevgenijus Savostjanovas kaip tariami demokratai buvo nusiųsti į KGB, kad reformuotų šią instituciją.
Dabar žinome, kad jie buvo žmonės, infiltruoti į demokratinį režimą su tikslu išsaugoti KGB. Taip ir įvyko. Savostjanovas veikė Maskvoje, o Stepašinas – Sankt Peterburge.
Tad visas tas režimas kūrėsi nuo metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Taip, iki galutinio įsitvirtinimo valdžioje prireikė iš esmės dešimtmečio. Nedaug kas prisimena, bet 2000 metais ką tik prezidentu išrinktas Putinas pasakė labai iškalbingą sakinį.
Vyko didžiulis Federalinės saugumo tarnybos posėdis, ir Putinas pareiškė, kad žmonės, kurie buvo infiltruoti į Rusijos vyriausybę, savo užduotis įvykdė ir perėmė valdžią. Tad tai skambėjo kaip pokštas, bet dabar, matant, kas vyksta Rusijoje, tuos žodžius galima vertinti rimtai.
Sociologė Olga Kryštanovskaja KGB įsitvirtinimą Rusijos valdžioje analizuoja jau dešimtis metų ir yra atlikusi tyrimą, labai aiškiai parodantį, kaip tai įvyko.
Valdant Michailui Gorbačiovui, 1988-1990 metais, aukščiausioje valdžioje buvo 3 proc. „žmonių su antpečiais“. 1992-1993 metais, kai pradėjo valdyti Borisas Jelcinas, tokių žmonių jau buvo 30 proc. Jelcino eros pabaigoje – jau beveik 50 proc.
Kai atėjo Putinas, per pirmuosius dvejus metus rodiklis pakilo iki 60 proc. Buvo ir 80 proc. Tendencija aiški – procesas buvo nuoseklus. Vadinamieji jaunieji ekonomistai arba tiesioginiai KGB žmonės Rusijos valdžioje įsitvirtino nuosekliai.
Klaida manyti, kad šį režimą sukūrė Putinas ir kad jis atsivedė saugumiečius paskui save. Kleptokratija kaip sistema Rusijoje pradėjo formuotis pirmaisiais Jelcino valdymo metais. Jelcino režimas buvo lygiai toks pats kleptokratinis, tik vienus kleptokratus – vadinamuosius oligarchus – pakeitė, tiesa, tik iš dalies, saugumiečiai.
Juk buvę oligarchai niekur neišnyko. Jie vis dar turi ekonominę galią – tiesa, mano manymu, yra nebe turto savininkai, o turto valdytojai. Daug kas iš jų yra viešai pareiškę, kad yra pasiryžę atiduoti visą savo turtą, jei valstybei to reikės. Jie nemeluoja, be to, net neturi kitos išeities.
– Gali susidaryti įspūdis, kad kone absoliučiai visi pokyčiai Rusijoje, net teigiami, buvo ir išlieka kažkokio žaidimo dalis.
– Tikrai nemanau, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo kokio nors plano dalis. Tai buvo jau nebevaldomi procesai. KGB iš tikrųjų stengėsi reformuoti šalį, bet pati valstybė tapo per silpna.
Bet KGB, net viskam aplinkui griūnant, vis tiek sugebėjo suvaldyti daug dalykų – visų pirma, turto išsidalinimą. Galima šį procesą vadinti laukiniu privatizavimu, dar kitaip, bet turtas – pradedant partijos ir KGB pinigais, baigiant naftos pramone – buvo išdalintas saviems žmonėms.
Dabar jau įrodyta, kad „Bank Rossija“, kuris dabar vadinamas Putino banku ir kuriam dabar paskelbtos sankcijos, buvo įkurtas KGB nurodymu. Jau minėjau kompaniją „Urals“, o tokių bendrovių buvo galybė.
Jos buvo kuriamos KGB nurodymu, joms buvo skiriamas pradinis kapitalas. Taip buvo išsidalinta visa ekonominė valdžia ir galia, pagrindinės verslo šakos, gamtiniai ištekliai. Taip pradėjo kurtis kleptokratinis režimas.
Kodėl? Iš esmės įrodyta, kad tuo metu KGB pradėjo veikti kartu su mafija. Filme „Who is Mr. Putin?“ aiškiai parodoma, kaip pradėjo kurtis Rusija kaip mafijos valstybė – apie tai jau atvirai kalba ekspertai.
KGB žmonės kartu su nusikaltėliais pradėjo bendrus verslus, bendras turto perėmimo operacijas. Net jei nemanytume, kad planas ir buvo sukurti kleptokratinę sistemą, ir sakytume, kad tai įvyko savaime, atsiranda priežastis, kodėl tai įvyko savaime.
Juk KGB sąmoningai bendradarbiavo su tuo metu labai stipriomis mafijos struktūromis. Ispanijos prokurorų dokumentuose yra labai įdomių dalykų: pavyzdžiui, skambinama Bastrykinui ir prašoma perduoti padėką už paskyrimą ne Putinui, o mafijos vadui Ispanijoje.
Taip, gali būti, kad kleptokratija kūrėsi stichiškai, gali būti, kad ji kūrėsi pagal planą. Rezultatas vis tiek toks pats.
– Ar Vakaruose didėja suvokimas, kokia valstybė yra Rusija? Daug informacijos – Panama Papers, Ispanijos prokurorų dokumentuose. Kaip minėjote, jau pripažįstama, kad Rusija yra mafijos valstybė.
– Mūsų „Kleptokratijos inicatyvos“ tikslas pirmiausia yra kalbėti apie kleptokratiją kaip apie grėsmę – tiek nacionalinam saugumui, tiek demokratijai.
Kalbant bendrai, Vakarai nemato problemos ir žiūri į verslą su Rusija kaip į dar vieną galimybę. Taip yra ir Europoje, ir Amerikoje.
Panama Papers daug dėmesio skiriama Sergejui Rolduginui, nors nieko ten pernelyg naujo nėra.
Bet kažkodėl labai mažai šnekama apie Hillary Clinton žmogaus Johno Podestos ryšius su Rusija, apie Donaldo Trumpo kampanijos vadovo Johno Manaforto ryšius su Viktoru Janukovyčiumi, dar trijų keturių asmenų santykius su Rusija.
Apie tai pradedama kalbėti, bet tai – tik pradžia. Žinoma, yra apie tai rašančių žmonių, bet dauguma vis tiek neįžvelgia problemos. O tai mūsų demokratijai yra problema.
– Reikia įtikinti Vakarų visuomenes, kodėl rusiška kleptokratija yra ne Rusijos vidaus reikalas, o mus visus liečianti problema?
– Taip. Hudsono institute mes teigiame, kad kleptokratija skverbiasi į demokratijas ir verčia jas kleptokratinėmis sistemomis. Reikia ne tik apie tai kalbėti – reikia su tuo kovoti. Kol kas tik kalbama – ir tai puiku. Bet kova dar neprasidėjo.
Tarptautiniame kontekste kalbame apie „kietojo“ saugumo problemą – apie tai, ar Rusija gali užpulti Baltijos šalis, apie jos veiksmus Ukrainoje.
Apie kleptokratijos grėsmę – ne. Dar kartą pabrėšiu, kad reikia kalbėti ne vien apie Rusiją.
Visi mes remiame Ukrainą ir palaikome jos siekius, bet ten yra problemų. Norime, kad Ukraina judėtų Europos link, bet tikrai nenorime, kad Europoje atsirastų verslo ryšiai su kleptokratija. Korumpuojama visa sistema. Korupcija yra pagrindinis kleptokratų įrankis.
Tikrai nebijau pasakyti, kad Baltijos šalys šiuo požiūriu yra atsidūrusios fronte. Bet ne tik – pažiūrėkime į Prancūziją, Vokietiją, prisiminkime Gerhardą Schröderį, „Nord Stream“.
Deja, Vakaruose daug gerbiamų žmonių klysta, pavyzdžiui, vertindami Piotrą Aveną (didžiausio Rusijos komercinio banko „Alfa-Bank“ vadovą“, – red.), kuris laikomas geruoju Rusijos veidu.
Net nereikia gilintis į jo verslo praeitį, nors plaukai tikrai pasišiauštų. Avenas, neva nebūdamas režimo atstovas, buvo apdovanotas ordinu. Putinas neapdovanoja jam neištikimų žmonių.
Apie tai, kad Avenas turi asmeninį ryšį su Putinu, kalba visa Maskva, o mes manome, kad tokie žmonės pakeis Rusiją.
– Ateityje kokie nors pokyčiai įmanomi?
– Kodėl ne? Režimas yra pakankamai silpnas, o visa jo stiprybė remiasi mūsų silpnumu. Jeigu Vakarai būtų stiprūs, šį režimą sutramdyti būtų galima labai lengvai – net nepaisant to, kad Rusija yra branduolinė valstybė.
Bet mes neturime politinės valios. Deja, tikrų žinių, tikro nuoseklaus tyrinėjimo trūksta ir Lietuvoje bei kitose Baltijos valstybėse. Kol mes būsime silpni, tol Rusija laimės. Viskas – tik mūsų pačiose rankose, tik gali būti jau per vėlu.
– Ar, jūsų manymu, Donaldas Trumpas, kuris kandidatuoja į JAV prezidentus, Rusijai tiktų būtent dėl to, kad jam patiktų kleptokratiniai ryšiai? Juk jis yra sakęs, kad su Putinu galėtų „turėti reikalų“.
– Tikrai taip. Niekuo nekaltinu Trumpo ir nelaikau jo Rusijos agentu. Nemanau, kad tai realu.
Bet visiškai akivaizdu tai, kad Rusija laiko Trumpą savo kandidatu į JAV prezidento postą ir yra pasiryžusi padaryti viską – viską, kad jis laimėtų rinkimus. Rusai jau intensyviai dirba. Drįstu prognozuoti, kad Trumpas taps prezidentu.
Skaitykite daugiau: 15min
Gintaras Radauskas
Įtakingame JAV tyrimų centre – Hudsono institute – dirbantis Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius jau ne vieną dešimtmetį analizuoja kleptokratinį režimą Kremliuje ir yra įsitikinęs, kad jis kelia grėsmę vakarietiškai demokratijai. Anot specialisto, aplink Vladimirą Putiną sukurta sistema turėtų būti laikoma grėsme nacionaliniam saugumui, ypač – Baltijos šalyse.
Hudsono institutas dar gegužę pristatė pasauliui „Kleptokratijos archyvą“ – virtualią duomenų bazę, kurioje kaupiama informacija apie labiausiai korumpuotus pareigūnus ir verslininkus posovietinėse šalyse.
Daugiausiai dėmesio, žinoma, skiriama Rusijai, kurios kleptokratinis režimas tarsi virusas plinta į aplinkines valstybes. Negana to, palieka pėdsaką ir Vakarų bendruomenėje jau įsitvirtinusiose Rytų Europos šalyse.
M.Laurinavičius šiuo metu vieši Lietuvoje ir pirmadienį Rytų Europos studijų centre kalbės seminare „The Baltics: On the Frontline of Putin's Kleptocracy“.
Ekspertas su 15min aptarė, kodėl rusiška kleptokratija pavojinga visam demokratiniam pasauliui ir kokie jos ženklai Lietuvoje bei apskritai Vakaruose.
Kleptokratijose leidžiama vogti
– Kodėl Rusijos valdantysis režimas vadintinas kleptokratiniu?
– Reikėtų pradėti nuo skirtumų tarp kleptokratijos ir korupcijos. Apie korupciją mes Vakaruose kalbame tikrai daug, bet apie kleptokratiją kaip apie valdžios sistemą – o tai ir yra valdžios sistema – šnekėti tik pradedame.
Kleptokratija yra sistema, kurios pagrindas – korupcija. Korupciją mes įsivaizduojame kaip asmeninio praturtėjimo siekį, kurios visada susijęs su valdžia, užimamomis pareigomis, bet tai nėra sistema.
O Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai dabartinis kagėbistinis režimas išsidalijo turtus, buvo sukurta kleptokratinė sistema. Didelė klaida manyti, kad Vladimiro Putino režimas susikūrė tik 2000 metais, kai į valdžią atėjo šis buvęs KGB agentas. Ne, viskas prasidėjo nuo mažų mažiausiai Jurijaus Andropovo atėjimo į valdžią Sovietų Sąjungoje (1982 m., – red.).
Ten leidžiama vogti. Vogimas yra skatinamas, ir tokiu būdu kontroliuojama visuomenė. Tai gana paprasta: tie, kurie nepaklūsta, gali būti sunaikinti vienos bylos atvertimu. Bylos dėl vagysčių visiems yra, tad tai yra kontrolės mechanizmas.
Bet koks įsivaizdavimas, kad Rusijoje gali būti nepriklausomas verslas, kad su Rusija įmanomas business as usual, yra neteisingas. O reikia kalbėti ne vien apie Rusiją – deja, ir apie Ukrainą, taip pat Kiniją, kokią nors Angolą.
Mūsų projektas „Kleptokratijos iniciatyva“ yra globalinis. Jis nėra skirtas vien Rusijai ir posovietinei erdvei. Vis dėlto mes kartu su projekto vadovu Charlesu Davidsonu matome, kad kleptokratija kelia grėsmę demokratijai ir gali pastarąją pakeisti.
Antroji problema – dėl nacionalinio saugumo. Per kleptokratinio režimo veržimąsi į kitas valstybes yra sprendžiami tie klausimai, kurie Šaltojo karo metais buvo sprendžiami verbuojant agentus, ieškant įtakos agentų.
Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas
– Kokie galėtų būti tokio veržimosi pavyzdžiai?
– Galima kalbėti apie Baltijos valstybes, o pradėti – nuo nušalintojo prezidento Rolando Pakso. Jo verslas – Rusijoje, įtarimų dėl korupcijos – ne vienas ir ne du.
Niekas jau neprisimena pačios pradžios, kai Paksas Lietuvoje vadovavo DOSAAF (sovietinės Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti, – red.) komitetui, vėliau virtusiam Vilniaus aeroklubu.
Kažkokiu būdu buvo pradanginti devyni lėktuvai, iškart po to Paksas pradeda verslą net ne Lietuvoje, o Rusijoje. Anuomet tokiam žmogui iš Lietuvos verslą Rusijoje buvo labai paprasta. Tada staiga žmogus lipa karjeros laiptais ir ateina į politiką – kaip žvaigždė tampa Vilniaus meru, premjeru, prezidentu.
Atsiverskime tą pačią Pakso bylą – yra labai įdomių dalykų. Daug kas nebeprisimena, o gal ne viskas buvo išviešinta, bet, pavyzdžiui, yra Jurijaus Borisovo dokumentas, kuriame jis surašęs, ką Paksas turės padaryti už daugiau nei 1 mln. litų paramą.
Borisovas turėjo tiesioginį ryšį su Rusijos kariniu ir pramoniniu kompleksu. Yra dokumentų, rodančių, kaip Borisovo žmonės tiesiogiai organizavo Pakso rinkimų kampaniją.
Antras pavyzdys – Viktoras Uspakichas. Ir vėl – verslas su „Gazprom“, tada žmogus ateina į politiką, tampa ministru, iš niekur išaugina Darbo partiją. Įdomių sąsajų pilna – Darbo partijos byla iškalbinga.
Kodėl visa tai sakau? Nepriklausomo verslo su kleptokratiniu režimu, koks jis bebūtų, negali būti, nes tai yra valdžios sistema, kuri veikia kaip kleptokratija.
Tiek paskui Paksą, tiek paskui Uspaskichą velkasi gana didelė įtarimų dėl korupcijos uodega, ir jie abu tampa aukščiausios valdžios atstovais Lietuvoje.
Supurvinama verslo kultūra
Pažvelgime į Latviją. Pavyzdžiai panašūs – buvęs premjeras Škelė, Ventspilio meras Aivaras Lembergas. Labai įdomu atsiversti senus dokumentus: kartą man į rankas netikėtai pateko pačios rusų spaudos paviešinta labai svarbi detalė.
Kaip tik kūrėsi Putino kleptokratinis režimas – 1991-1992 metais, ir buvo tokia šiam procesui svarbi bendrovė „Urals“. Dukterinės šios bendrovės kompanijos „Urals Chemicals“ 10 proc. akcijų be tokių saugumiečių kaip Timčenka kažkodėl priklausė Lembergui.
Nuo tokių ryšių ir prasideda įtaka, kleptokratijos skverbimasis į demokratijas. Rusijos spaudoje buvo ir dar vienas dokumentas, kuriame rašoma, kaip Rusija tikisi daryti įtaką Latvijoje. Viskas sudėliota aiškiai: įtaka daroma ne per politikus, o per oligarchus, kurie turi verslo interesų Latvijoje.
O čia jau nacionalinio saugumo problema. Kai tokie kleptokratiniai ryšiai pasiekia aukščiausius valdžios sluoksnius, jau reikia kalbėti apie nacionalinį saugumą.
Estijoje turime Edgarą Savisaarą – jis Estijos saugumiečių oficialiai įvardintas Rusijos agentu, bet yra toliau renkamas meru, turi pakankamai populiarią partiją, jam toliau plaukia pinigai iš Rusijos.
Kleptokratija kaip režimas negali gyvuoti normalios laisvosios rinkos sąlygomis. Todėl jos tikslas ir yra užkrėsti korupcija visas kitas aplinkines valstybes ir struktūras. Tai vienintelė kleptokratijos išlikimo sąlyga – jei pasaulyje laisvoji rinka veiktų be korupcijos, kleptokratija susinaikintų pati iš savęs, nes nepajėgtų konkuruoti su laisvąja rinka.
Būtent todėl elgiamasi taip, kaip elgiamasi. Veikiama nuosekliai. Jau minėjau, kaip daroma įtaka iškeliant tam tikrus veikėjus iki aukščiausių valdžios postų, bet tuo pačiu veikiama ir iš apačios – kalbu apie verslo mentaliteto, verslo kultūros korumpavimą.
Siekiama, kad verslas iš apačios atitiktų kleptokratinio režimo modelį. O tada verslas daro savotišką spaudimą. Turbūt ne vienas žurnalistas yra girdėjęs, kaip įvairūs verslininkai aiškina, kad Rusijoje viskas geriau – nueini pas gubernatorių, susitari ir išsprendi visas problemas.
– Kitaip tariant, iš Rusijos pusės projektuojama žinia, kad pas mus lengviau, kad yra vokeliai, kyšiai?
– Svarbu ne tik pačios žinios skleidimas, bet ir visos verslo kultūros reikalas. Yra vakarietiška verslo kultūra – aišku, su savomis problemomis. Bet jos antipodas – kleptokratinė verslo kultūra. Rusijos tikslas – eksportuoti kleptokratinę verslo kultūrą į kitas šalis.
Kodėl? Įtakos svertai. Antra, kleptokratijos plitimas užtikrina jos išsilaikymą ateityje. JAV Rusijos ekspertas, diplomatas Davidas Krameris yra pasakęs labai tiksliai: „Rusijos pagrindinis eksportas yra ne nafta ar dujos, o korupcija.“
– Kalbėjote apie Paksą, Uspaskichą. Ar jie – Rusijos žmonės Lietuvos politikoje?
– Ne, jokiu būdu ne. Nebėra tokio tikslo. Kleptokratiniam režimui, lyginant su Šaltojo karo metais, gerokai palengvėję uždaviniai. Anuomet reikėjo verbuoti žmones arba turėti įtakos agentus. Dabar to nebereikia.
Dažnai žmonės, kad ir kokios jų pavardės, net nesupranta, kad veikia Rusijos ar bet kurio kito kleptokratinio režimo naudai. Bet kai jie yra įtraukti į tokią sistemą ir kai tokia sistema yra eksportuojama į kitas šalis, procesas tampa tiesiog savaiminiu.
Tada tie žmonės jau gina nebe savo valstybės nacionalinius interesus, o kleptokratijos interesus. Šiuo atveju net nebesvarbu, koks valstybės pavadinimas: jie gina kleptokratiją kaip sistemą.
Įsitvirtino per dešimtmetį
– Šių metų balandžio pradžioje, kai pasirodė Panama Papers, rašinių apie dokumentus buvo labai daug. Bet, pavyzdžiui, „Slate“ pastebėjo, kad oligarchizmas Rusijoje gyvuoja jau seniai, ne išimtis – ir dešimtasis dešimtmetis, ir kad Putinas tiesiog perėjo į aukštesnį lygį. Sutiktumėte?
– Taip. Galima grįžti į Andropovo laikus. Jis turėjo Sovietų Sąjungos reformavimo planą – buvo ruošiami specialistai, ekonomistai, specialiai atrenkami žmonės. Daug jų dirbo Maskvoje, bet buvo ir toks institutas prie Vienos Austrijoje, kuris buvo įsteigtas kartu su Vakarais.
Vakarai galvojo, kad tai yra dar vienas tiltų tiesimo būdas. Bet Sovietų Sąjunga turėjo labai aiškų tikslą – kad tie Maskvos atrinkti specialistai, kurie buvo stebimi ir kontroliuojami KGB, perėmę Vakarų patirtį įgyvendinti reformas Sovietų Sąjunga.
O kas atsitiko 1990-aisiais? Mes laikome Jegoro Gaidaro vyriausybę demokratine, bet su visais tais institutais susijęs ir pats Gaidaras, ir Čiubaisas, ir Avenas. Tai nėra atsitiktinumas: tie žmonės buvo ruošiami reformuoti Sovietų Sąjungą, ir nors pastaroji žlugo, jie vis vien sugebėjo perimti valdžią.
Litvinenkos knygoje aiškiai parašyta, kad tuo metu Sergejus Stepašinas – vienas Rusijos klanų lyderių, ir Jevgenijus Savostjanovas kaip tariami demokratai buvo nusiųsti į KGB, kad reformuotų šią instituciją.
Dabar žinome, kad jie buvo žmonės, infiltruoti į demokratinį režimą su tikslu išsaugoti KGB. Taip ir įvyko. Savostjanovas veikė Maskvoje, o Stepašinas – Sankt Peterburge.
Tad visas tas režimas kūrėsi nuo metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Taip, iki galutinio įsitvirtinimo valdžioje prireikė iš esmės dešimtmečio. Nedaug kas prisimena, bet 2000 metais ką tik prezidentu išrinktas Putinas pasakė labai iškalbingą sakinį.
Vyko didžiulis Federalinės saugumo tarnybos posėdis, ir Putinas pareiškė, kad žmonės, kurie buvo infiltruoti į Rusijos vyriausybę, savo užduotis įvykdė ir perėmė valdžią. Tad tai skambėjo kaip pokštas, bet dabar, matant, kas vyksta Rusijoje, tuos žodžius galima vertinti rimtai.
Sociologė Olga Kryštanovskaja KGB įsitvirtinimą Rusijos valdžioje analizuoja jau dešimtis metų ir yra atlikusi tyrimą, labai aiškiai parodantį, kaip tai įvyko.
Valdant Michailui Gorbačiovui, 1988-1990 metais, aukščiausioje valdžioje buvo 3 proc. „žmonių su antpečiais“. 1992-1993 metais, kai pradėjo valdyti Borisas Jelcinas, tokių žmonių jau buvo 30 proc. Jelcino eros pabaigoje – jau beveik 50 proc.
Kai atėjo Putinas, per pirmuosius dvejus metus rodiklis pakilo iki 60 proc. Buvo ir 80 proc. Tendencija aiški – procesas buvo nuoseklus. Vadinamieji jaunieji ekonomistai arba tiesioginiai KGB žmonės Rusijos valdžioje įsitvirtino nuosekliai.
Klaida manyti, kad šį režimą sukūrė Putinas ir kad jis atsivedė saugumiečius paskui save. Kleptokratija kaip sistema Rusijoje pradėjo formuotis pirmaisiais Jelcino valdymo metais. Jelcino režimas buvo lygiai toks pats kleptokratinis, tik vienus kleptokratus – vadinamuosius oligarchus – pakeitė, tiesa, tik iš dalies, saugumiečiai.
Juk buvę oligarchai niekur neišnyko. Jie vis dar turi ekonominę galią – tiesa, mano manymu, yra nebe turto savininkai, o turto valdytojai. Daug kas iš jų yra viešai pareiškę, kad yra pasiryžę atiduoti visą savo turtą, jei valstybei to reikės. Jie nemeluoja, be to, net neturi kitos išeities.
Galingas KGB ir mafijos tandemas
– Gali susidaryti įspūdis, kad kone absoliučiai visi pokyčiai Rusijoje, net teigiami, buvo ir išlieka kažkokio žaidimo dalis.
– Tikrai nemanau, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo kokio nors plano dalis. Tai buvo jau nebevaldomi procesai. KGB iš tikrųjų stengėsi reformuoti šalį, bet pati valstybė tapo per silpna.
Bet KGB, net viskam aplinkui griūnant, vis tiek sugebėjo suvaldyti daug dalykų – visų pirma, turto išsidalinimą. Galima šį procesą vadinti laukiniu privatizavimu, dar kitaip, bet turtas – pradedant partijos ir KGB pinigais, baigiant naftos pramone – buvo išdalintas saviems žmonėms.
Dabar jau įrodyta, kad „Bank Rossija“, kuris dabar vadinamas Putino banku ir kuriam dabar paskelbtos sankcijos, buvo įkurtas KGB nurodymu. Jau minėjau kompaniją „Urals“, o tokių bendrovių buvo galybė.
Jos buvo kuriamos KGB nurodymu, joms buvo skiriamas pradinis kapitalas. Taip buvo išsidalinta visa ekonominė valdžia ir galia, pagrindinės verslo šakos, gamtiniai ištekliai. Taip pradėjo kurtis kleptokratinis režimas.
Kodėl? Iš esmės įrodyta, kad tuo metu KGB pradėjo veikti kartu su mafija. Filme „Who is Mr. Putin?“ aiškiai parodoma, kaip pradėjo kurtis Rusija kaip mafijos valstybė – apie tai jau atvirai kalba ekspertai.
KGB žmonės kartu su nusikaltėliais pradėjo bendrus verslus, bendras turto perėmimo operacijas. Net jei nemanytume, kad planas ir buvo sukurti kleptokratinę sistemą, ir sakytume, kad tai įvyko savaime, atsiranda priežastis, kodėl tai įvyko savaime.
Juk KGB sąmoningai bendradarbiavo su tuo metu labai stipriomis mafijos struktūromis. Ispanijos prokurorų dokumentuose yra labai įdomių dalykų: pavyzdžiui, skambinama Bastrykinui ir prašoma perduoti padėką už paskyrimą ne Putinui, o mafijos vadui Ispanijoje.
Taip, gali būti, kad kleptokratija kūrėsi stichiškai, gali būti, kad ji kūrėsi pagal planą. Rezultatas vis tiek toks pats.
Vakaruose dar trūksta suvokimo
– Ar Vakaruose didėja suvokimas, kokia valstybė yra Rusija? Daug informacijos – Panama Papers, Ispanijos prokurorų dokumentuose. Kaip minėjote, jau pripažįstama, kad Rusija yra mafijos valstybė.
– Mūsų „Kleptokratijos inicatyvos“ tikslas pirmiausia yra kalbėti apie kleptokratiją kaip apie grėsmę – tiek nacionalinam saugumui, tiek demokratijai.
Kalbant bendrai, Vakarai nemato problemos ir žiūri į verslą su Rusija kaip į dar vieną galimybę. Taip yra ir Europoje, ir Amerikoje.
Panama Papers daug dėmesio skiriama Sergejui Rolduginui, nors nieko ten pernelyg naujo nėra.
Bet kažkodėl labai mažai šnekama apie Hillary Clinton žmogaus Johno Podestos ryšius su Rusija, apie Donaldo Trumpo kampanijos vadovo Johno Manaforto ryšius su Viktoru Janukovyčiumi, dar trijų keturių asmenų santykius su Rusija.
Apie tai pradedama kalbėti, bet tai – tik pradžia. Žinoma, yra apie tai rašančių žmonių, bet dauguma vis tiek neįžvelgia problemos. O tai mūsų demokratijai yra problema.
– Reikia įtikinti Vakarų visuomenes, kodėl rusiška kleptokratija yra ne Rusijos vidaus reikalas, o mus visus liečianti problema?
– Taip. Hudsono institute mes teigiame, kad kleptokratija skverbiasi į demokratijas ir verčia jas kleptokratinėmis sistemomis. Reikia ne tik apie tai kalbėti – reikia su tuo kovoti. Kol kas tik kalbama – ir tai puiku. Bet kova dar neprasidėjo.
Tarptautiniame kontekste kalbame apie „kietojo“ saugumo problemą – apie tai, ar Rusija gali užpulti Baltijos šalis, apie jos veiksmus Ukrainoje.
Apie kleptokratijos grėsmę – ne. Dar kartą pabrėšiu, kad reikia kalbėti ne vien apie Rusiją.
Visi mes remiame Ukrainą ir palaikome jos siekius, bet ten yra problemų. Norime, kad Ukraina judėtų Europos link, bet tikrai nenorime, kad Europoje atsirastų verslo ryšiai su kleptokratija. Korumpuojama visa sistema. Korupcija yra pagrindinis kleptokratų įrankis.
Tikrai nebijau pasakyti, kad Baltijos šalys šiuo požiūriu yra atsidūrusios fronte. Bet ne tik – pažiūrėkime į Prancūziją, Vokietiją, prisiminkime Gerhardą Schröderį, „Nord Stream“.
Deja, Vakaruose daug gerbiamų žmonių klysta, pavyzdžiui, vertindami Piotrą Aveną (didžiausio Rusijos komercinio banko „Alfa-Bank“ vadovą“, – red.), kuris laikomas geruoju Rusijos veidu.
Net nereikia gilintis į jo verslo praeitį, nors plaukai tikrai pasišiauštų. Avenas, neva nebūdamas režimo atstovas, buvo apdovanotas ordinu. Putinas neapdovanoja jam neištikimų žmonių.
Apie tai, kad Avenas turi asmeninį ryšį su Putinu, kalba visa Maskva, o mes manome, kad tokie žmonės pakeis Rusiją.
Donaldas Trumpas – Rusijos kandidatas
– Ateityje kokie nors pokyčiai įmanomi?
– Kodėl ne? Režimas yra pakankamai silpnas, o visa jo stiprybė remiasi mūsų silpnumu. Jeigu Vakarai būtų stiprūs, šį režimą sutramdyti būtų galima labai lengvai – net nepaisant to, kad Rusija yra branduolinė valstybė.
Bet mes neturime politinės valios. Deja, tikrų žinių, tikro nuoseklaus tyrinėjimo trūksta ir Lietuvoje bei kitose Baltijos valstybėse. Kol mes būsime silpni, tol Rusija laimės. Viskas – tik mūsų pačiose rankose, tik gali būti jau per vėlu.
– Ar, jūsų manymu, Donaldas Trumpas, kuris kandidatuoja į JAV prezidentus, Rusijai tiktų būtent dėl to, kad jam patiktų kleptokratiniai ryšiai? Juk jis yra sakęs, kad su Putinu galėtų „turėti reikalų“.
– Tikrai taip. Niekuo nekaltinu Trumpo ir nelaikau jo Rusijos agentu. Nemanau, kad tai realu.
Bet visiškai akivaizdu tai, kad Rusija laiko Trumpą savo kandidatu į JAV prezidento postą ir yra pasiryžusi padaryti viską – viską, kad jis laimėtų rinkimus. Rusai jau intensyviai dirba. Drįstu prognozuoti, kad Trumpas taps prezidentu.
Skaitykite daugiau: 15min
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą