2016-07-25 08:33 Romualdas Bakutis | Alfa.lt
Šiandien Lietuvoje, Jungtinėse Valstijose ir Europos Sąjungoje vėl tapo madinga kalbėti apie Vakarų civilizacijos krizę. Nesugebėjimas atsakyti į Rusijos karą Ukrainoje bei stabilizuoti politinės padėties Artimuosiuose Rytuose, Europos Sąjungos byrėjimas ir populistinių, autoritarinių bei radikalių politikų sutvirtėjimas signalizuoja, kad mums pažįstamas pasaulis byra tiek išorėje, tiek viduje.
Dabartinė Vakarų pasaulio situacija primena vėlyvosios Vakarų Romos imperijos būklę, kai formalios imperinės institucijos dar egzistavo ir joms buvo demonstruojama parodomoji pagarba, tačiau realybėje tiek patiems romėnams, tiek jų užkariautojams barbarams buvo aišku, kad esama politinė tvarka ilgai išsilaikyti negali, todėl ateities pasaulyje daugiau turės tie, kurie užsitikrins geresnes pozicijas dabar. Tai skatino šiandien kol kas vargiai įsivaizduojamą kovą dėl valdžios, politinį oportunizmą, nuolatinius karus bei iš to sekantį bendro žmonių gyvenimo lygio smukimą.
Panašiai filosofas Antonio Gramscis rašė, kad krizė atsiranda tada, kai sena pasaulio tvarka miršta, o nauja dar nėra gimusi. Tokio interregnum metu pasireiškia baisiausios galios bei valdžios siekiančių žmonių ir tautų grimasos. Kol kas aiškiausias šio tarpuvaldžio visame pasaulyje bruožas – liberalios demokratijos atoslūgis.
Rusijos ir Kinijos politiniai lyderiai dar prieš dešimtmetį aiškino, kad jų autoritariniai režimai tokie yra tik tam, kad paklotų kelią demokratijai, kuria galės mėgautis ateities kartos. V. Putinas netgi teigė, kad jo šalis yra „suvereni demokratija“, t. y. gal ir kitokia nei liberali demokratija, bet vis vien demokratija. Šiandien tokio pataikavimo Vakarų vertybinėms normos jau nebėra – Azijos, Afrikos, Rytų Europos politiniai lyderiai vis dažniau autoritarizmą vertina kaip geresnį pasirinkimą nei liberali demokratija.
Vis dažniau paprastiems žmonėms už Europos ribų tenka rinktis ne tarp demokratijos ir diktatūros, bet tik tarp to, kokia bus diktatūra. Taip Egipte minios protestuotojų entuziastingai palaikė karinę diktatūrą tam, kad nuverstų besimezgančią islamišką diktatūrą, o Turkijoje dar prieš pora savaičių buvo apginta islamiška diktatūra, tam, kad būtų atmesta karinė. Sirijoje ir Irake kaunamasi tik dėl to, ar diktatorius bus „Daesh“ sunitas, ar nomenklatūrinis šiitas.
Tačiau ir pačioje Europoje bei JAV gera ateitis laukia tų politikų, kurie vis mažiau kalbės apie demokratiją. Šiandien dar gali atrodyti, kad Donaldas Trumpas ar Marine le Pen yra viso labo laikinos sėkmės pavyzdžiai, kurie visada kalbės garsiai, tačiau niekada – daugumos vardu. Tačiau, kas, jei autoritarinės tendencijos yra ne vienadienė sėkmė, bet sisteminis mūsų visuomenių bruožas?
Politologai Roberto Stefanas Foa ir Yascha Mounkas naujausiame „Journal of Democracy“ paskelbtame straipsnyje teigia, kad būtent taip ir yra. Lygindami skirtingų kartų amerikiečių ir europiečių apklausas jie aptinka, kad būtent jaunesnių kartų vakariečiai yra kur kas ciniškesni, labiau imlūs autoritarizmui ir mažiau palankūs liberaliai demokratijai.
Pavyzdžiui, 1995 m. tik 16 proc. 8 deš. gimusių amerikiečių manė, kad demokratija yra „bloga“ politinė santvarka jų šaliai. Po dvidešimtmečio ši amerikiečių karta tapo daug skeptiškesnė – joje „antidemokratų“ skaičiau išaugo iki 20 proc. Tačiau tarp jaunos kartos 9 deš. gimusių amerikiečių „antidemokratų“ yra net 24 proc., t. y. trečdaliu daugiau nei tokio pat amžiaus žmonių buvo prieš dvidešimtmetį. Europoje šis skirtumas nėra toks radikalus, tačiau jis visgi egzistuoja – 1995 m. tarp 16-24 m. jaunuolių „antidemokratų“ buvo 8 proc., 2011 m. – 13 proc.
Nors bent jau Lietuvoje ilgą laiką buvo įprasta dėti viltis į jaunimą, kaip esą geresnės ateities kūrėjus, autoriai taip pat pastebi, kad būtent tarp vyresnės kartos žmonių vyrauja kur kas labiau demokratijai palankios nuostatos. JAV daugiau nei 70 proc. 1930-aisiais gimusių žmonių mano, kad jiems yra būtina gyvena demokratiškai valdomoje valstybėje. Šis nuošimtis smunka sulig kiekviena vėliau gimusia karta, o tarp gimusių 1980-aisiais siekia vos daugiau nei 30 proc. Analogiškai Europoje „demokratiškiausia“ yra 6-ajame dešimtmetyje gimusi karta (55 proc.), o mažiausiai demokratiška – gimusi 9-ajame dešimtmetyje (45 proc.).
Šiame straipsnyje nėra vietos leistis į detalesnį šios statistikos aptarimą, tačiau rezultatai panašūs ir apžvelgiant tai, kiek europiečiams ir amerikiečiams svarbūs sąžiningi rinkimai, kada kariuomenė gali kištis į politiką ir pan. Visur jaunesni vakariečiai, kitaip nei vyresnieji, renkasi liberaliai demokratijai nepalankius atsakymus.
Galiausiai R. Foa ir Y. Mounkas palygina gyventojų požiūrį į demokratijos svarbą pagal jų pajamas. Jų teigimu, per penkiolika metų, nuo 1995-ųjų iki 2010-ųjų, tiek aukštas, tiek vidutines ir mažas pajamas gaunantys amerikiečiai tapo kur kas autoritariškesni. Tarp aukštas pajamas gaunančiųjų 1995 m. beveik 20 proc. teigė, kad būtų gerai arba labai gerai turėti stiprų lyderį, kuriam nereikėtų dalyvauti rinkimuose. 2010 m. tokių buvo jau beveik 35 proc. Vidutinių ir mažų pajamų analogiškai atsakiusių amerikiečių skaičius padidėjo nuo ~25 proc. iki ~30 proc.
Visa tai rodo du dalykus. Pirma, ne tik Kinijoje, Rusijoje ar Artimuosiuose Rytuose, bet ir JAV bei Europoje egzistuoja gausybė jaunų žmonių, kuriems liberali demokratija mažų mažiausiai nebėra svarbi vertybė. Šių žmonių ateityje tik daugės su kiekviena nauja karta, o sendami jie taps politiškai aktyvesniais, todėl D. Trumpas, V. Orbanas ar M. le Pen nėra tik laikina mūsų laikotarpio liga - tokie politikai yra Vakarų pasaulio ateitis.
Antra, palankumo autoritarizmui stiprėjimas tiek tarp turtingųjų, tiek tarp mažiau uždirbančiųjų brėžia dar vieną konflikto Vakarų valstybėse liniją. Turtingesnioji visuomenės dalis vis labiau bijo prarasti globalizacijos laimėtojų pozicijas ir todėl neapkenčia neprognozuojamų „paprastą žmogų“ atstovaujančių populistų. Tuo tarpu, skurstantieji mano, kad tradicine valdžia negalima pasitikėti, o jų interesus gali atstovauti tik isteblišmentą atmetantys oportunistai. Augant abipusiam nepasitikėjimui, vis labiau remiami bus tie politikai, kurie sugebės „tvirta ranka“ suvaldyti įsisiūbuosiančius socialinius neramumus. Dėl šių veiksnių šiandien mūsų vis dar keikiami populistai bei diktatoriai yra anaiptol ne praeitas žmonijos etapas, bet jos laukianti ateitis.
Romualdas Bakutis yra VU TSPMI doktorantas
Skaitykite daugiau: Trumpas, Erdoganas ir Putinas yra mūsų ateitis | Alfa.lt
Šiandien Lietuvoje, Jungtinėse Valstijose ir Europos Sąjungoje vėl tapo madinga kalbėti apie Vakarų civilizacijos krizę. Nesugebėjimas atsakyti į Rusijos karą Ukrainoje bei stabilizuoti politinės padėties Artimuosiuose Rytuose, Europos Sąjungos byrėjimas ir populistinių, autoritarinių bei radikalių politikų sutvirtėjimas signalizuoja, kad mums pažįstamas pasaulis byra tiek išorėje, tiek viduje.
Dabartinė Vakarų pasaulio situacija primena vėlyvosios Vakarų Romos imperijos būklę, kai formalios imperinės institucijos dar egzistavo ir joms buvo demonstruojama parodomoji pagarba, tačiau realybėje tiek patiems romėnams, tiek jų užkariautojams barbarams buvo aišku, kad esama politinė tvarka ilgai išsilaikyti negali, todėl ateities pasaulyje daugiau turės tie, kurie užsitikrins geresnes pozicijas dabar. Tai skatino šiandien kol kas vargiai įsivaizduojamą kovą dėl valdžios, politinį oportunizmą, nuolatinius karus bei iš to sekantį bendro žmonių gyvenimo lygio smukimą.
Panašiai filosofas Antonio Gramscis rašė, kad krizė atsiranda tada, kai sena pasaulio tvarka miršta, o nauja dar nėra gimusi. Tokio interregnum metu pasireiškia baisiausios galios bei valdžios siekiančių žmonių ir tautų grimasos. Kol kas aiškiausias šio tarpuvaldžio visame pasaulyje bruožas – liberalios demokratijos atoslūgis.
Rusijos ir Kinijos politiniai lyderiai dar prieš dešimtmetį aiškino, kad jų autoritariniai režimai tokie yra tik tam, kad paklotų kelią demokratijai, kuria galės mėgautis ateities kartos. V. Putinas netgi teigė, kad jo šalis yra „suvereni demokratija“, t. y. gal ir kitokia nei liberali demokratija, bet vis vien demokratija. Šiandien tokio pataikavimo Vakarų vertybinėms normos jau nebėra – Azijos, Afrikos, Rytų Europos politiniai lyderiai vis dažniau autoritarizmą vertina kaip geresnį pasirinkimą nei liberali demokratija.
Vis dažniau paprastiems žmonėms už Europos ribų tenka rinktis ne tarp demokratijos ir diktatūros, bet tik tarp to, kokia bus diktatūra. Taip Egipte minios protestuotojų entuziastingai palaikė karinę diktatūrą tam, kad nuverstų besimezgančią islamišką diktatūrą, o Turkijoje dar prieš pora savaičių buvo apginta islamiška diktatūra, tam, kad būtų atmesta karinė. Sirijoje ir Irake kaunamasi tik dėl to, ar diktatorius bus „Daesh“ sunitas, ar nomenklatūrinis šiitas.
Tačiau ir pačioje Europoje bei JAV gera ateitis laukia tų politikų, kurie vis mažiau kalbės apie demokratiją. Šiandien dar gali atrodyti, kad Donaldas Trumpas ar Marine le Pen yra viso labo laikinos sėkmės pavyzdžiai, kurie visada kalbės garsiai, tačiau niekada – daugumos vardu. Tačiau, kas, jei autoritarinės tendencijos yra ne vienadienė sėkmė, bet sisteminis mūsų visuomenių bruožas?
Politologai Roberto Stefanas Foa ir Yascha Mounkas naujausiame „Journal of Democracy“ paskelbtame straipsnyje teigia, kad būtent taip ir yra. Lygindami skirtingų kartų amerikiečių ir europiečių apklausas jie aptinka, kad būtent jaunesnių kartų vakariečiai yra kur kas ciniškesni, labiau imlūs autoritarizmui ir mažiau palankūs liberaliai demokratijai.
Pavyzdžiui, 1995 m. tik 16 proc. 8 deš. gimusių amerikiečių manė, kad demokratija yra „bloga“ politinė santvarka jų šaliai. Po dvidešimtmečio ši amerikiečių karta tapo daug skeptiškesnė – joje „antidemokratų“ skaičiau išaugo iki 20 proc. Tačiau tarp jaunos kartos 9 deš. gimusių amerikiečių „antidemokratų“ yra net 24 proc., t. y. trečdaliu daugiau nei tokio pat amžiaus žmonių buvo prieš dvidešimtmetį. Europoje šis skirtumas nėra toks radikalus, tačiau jis visgi egzistuoja – 1995 m. tarp 16-24 m. jaunuolių „antidemokratų“ buvo 8 proc., 2011 m. – 13 proc.
Nors bent jau Lietuvoje ilgą laiką buvo įprasta dėti viltis į jaunimą, kaip esą geresnės ateities kūrėjus, autoriai taip pat pastebi, kad būtent tarp vyresnės kartos žmonių vyrauja kur kas labiau demokratijai palankios nuostatos. JAV daugiau nei 70 proc. 1930-aisiais gimusių žmonių mano, kad jiems yra būtina gyvena demokratiškai valdomoje valstybėje. Šis nuošimtis smunka sulig kiekviena vėliau gimusia karta, o tarp gimusių 1980-aisiais siekia vos daugiau nei 30 proc. Analogiškai Europoje „demokratiškiausia“ yra 6-ajame dešimtmetyje gimusi karta (55 proc.), o mažiausiai demokratiška – gimusi 9-ajame dešimtmetyje (45 proc.).
Šiame straipsnyje nėra vietos leistis į detalesnį šios statistikos aptarimą, tačiau rezultatai panašūs ir apžvelgiant tai, kiek europiečiams ir amerikiečiams svarbūs sąžiningi rinkimai, kada kariuomenė gali kištis į politiką ir pan. Visur jaunesni vakariečiai, kitaip nei vyresnieji, renkasi liberaliai demokratijai nepalankius atsakymus.
Galiausiai R. Foa ir Y. Mounkas palygina gyventojų požiūrį į demokratijos svarbą pagal jų pajamas. Jų teigimu, per penkiolika metų, nuo 1995-ųjų iki 2010-ųjų, tiek aukštas, tiek vidutines ir mažas pajamas gaunantys amerikiečiai tapo kur kas autoritariškesni. Tarp aukštas pajamas gaunančiųjų 1995 m. beveik 20 proc. teigė, kad būtų gerai arba labai gerai turėti stiprų lyderį, kuriam nereikėtų dalyvauti rinkimuose. 2010 m. tokių buvo jau beveik 35 proc. Vidutinių ir mažų pajamų analogiškai atsakiusių amerikiečių skaičius padidėjo nuo ~25 proc. iki ~30 proc.
Visa tai rodo du dalykus. Pirma, ne tik Kinijoje, Rusijoje ar Artimuosiuose Rytuose, bet ir JAV bei Europoje egzistuoja gausybė jaunų žmonių, kuriems liberali demokratija mažų mažiausiai nebėra svarbi vertybė. Šių žmonių ateityje tik daugės su kiekviena nauja karta, o sendami jie taps politiškai aktyvesniais, todėl D. Trumpas, V. Orbanas ar M. le Pen nėra tik laikina mūsų laikotarpio liga - tokie politikai yra Vakarų pasaulio ateitis.
Antra, palankumo autoritarizmui stiprėjimas tiek tarp turtingųjų, tiek tarp mažiau uždirbančiųjų brėžia dar vieną konflikto Vakarų valstybėse liniją. Turtingesnioji visuomenės dalis vis labiau bijo prarasti globalizacijos laimėtojų pozicijas ir todėl neapkenčia neprognozuojamų „paprastą žmogų“ atstovaujančių populistų. Tuo tarpu, skurstantieji mano, kad tradicine valdžia negalima pasitikėti, o jų interesus gali atstovauti tik isteblišmentą atmetantys oportunistai. Augant abipusiam nepasitikėjimui, vis labiau remiami bus tie politikai, kurie sugebės „tvirta ranka“ suvaldyti įsisiūbuosiančius socialinius neramumus. Dėl šių veiksnių šiandien mūsų vis dar keikiami populistai bei diktatoriai yra anaiptol ne praeitas žmonijos etapas, bet jos laukianti ateitis.
Romualdas Bakutis yra VU TSPMI doktorantas
Skaitykite daugiau: Trumpas, Erdoganas ir Putinas yra mūsų ateitis | Alfa.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą