«Если мы позволим расчленить Украину, будет ли обеспечена независимость любой из стран?»

Байден на Генассамблее ООН призвал противостоять российской агрессии

trečiadienis, lapkričio 23, 2016

Lietuvo tapatybė. Lietuviškoji tapatybė – kariai ar valstiečiai?


Lietuviškoji tapatybė – kariai ar valstiečiai?


2016 lapkričio 23d. 07:57 15min  Regina Statkuvienė

Ar pastebėjote, kaip skirtingai suvokiama šiandien lietuvybė ir kokiais skirtingais, net prieštaringais, įvaizdžiais žongliruoja mūsų politikai? Nuo regiono centro iki mažos agrarinės provincijos, nuo seniausią kalbą išsaugojusios baltų genties iki daugiatautės, nepasiskelbusios imperijos. Tai nėra tik emociniai įvaizdžiai – tapatybė yra atspirties taškas, nuo kurio prasideda valstybės raidos kryptis, politika, ambicijos, baimės, viltys ir darbai.

Istorinė atmintis, kai prisimenama ir suvokiama visa praeitis, gali būti tvirtas ateities pamatas. Ir žmogus, ir valstybė brandą pasiekia tada, kai išmoksta pažinti save – nepervertindamas pakilimų ir nesureikšmindamas nuopuolių.

Jei savo valstybės istoriją palygintume su žmogaus gyvenimu, tai pirmieji metai būtų pagoniškasis laikotarpis, nemažos dalies lietuvių suvokiamas kaip „Aukso amžius“. Idealizuotas laikas, kai ąžuolų giraitėse liepsnojo šventoji ugnis, o lietuviai narsiai kovėsi prieš priešus iš Rytų ir Vakarų.

Kiti teigia, kad tai tamsybių ir atsilikimo metas, kuris baigėsi, kai Mindaugas karūnavosi ir pareiškė pretenziją tapti visaverte Europos karalyste. Jauna ir veržli buvo Lietuva nuo jūrų iki jūrų. Net istorija nesidomintys žino, kad Vytautas žirgą girdė abiejose jūrose, o Algirdas viename iš savo žygių ištarė: „atmink, didysis Maskvos kunigaikšti, kad lietuvio ietis buvo prie Kremliaus vartų“. Paskui Gediminas kvietėsi pirklius ir amatininkus, tolerancija stiprino šalį, ji tapo krikščioniška Statutų Lietuva.

Yra manančių, kad sąjunga su Lenkija tęstina tradicija. Nes ji buvo kaip santuoka iš išskaičiavimo – be ypatingos meilės, su daug vidaus rietenų, bet abiem pusėms naudinga. Tiesa, vidaus nesutarimai buvo stipresni už norą įveikti išorės grėsmes ir atvedė į išnykimą iš žemėlapio. Vėliau carinės Rusijos okupacija parodė, kad blogiau už santuoką iš išskaičiavimo yra priverstinės vedybos.

Pasaulinių karų pertraukoje gimė tautinė valstybė. Ji yra kelrodis tiems, kas mato tokią mūsų Respublikos viziją. Tačiau pokaris ir sovietmetis mums, kaip visuomenei ir valstybei, yra trauma, kurio žaizdos ir košmarai yra panašūs į ilgai kalintos ir prievartautos moters išgyvenimus, kurie neleidžia objektyviai vertinti dabarties ir skatina pabėgti nuo išgyvento siaubo, pasineriant į saldžius kūdikystės ar laimingos jaunystės prisiminimus. Holokaustas, kaip suicidas, yra dar viena praeities šmėkla, trukdanti pasiekti santarvę su savimi.

Kadangi patys sau nesame atsakę į esminį klausimą – į kurį istorinį laikotarpį ir kurią tapatybę turime remtis, tai kuriame Lietuvą pykdamiesi ir nesutardami, į kurią gi pusę traukti vežimą, todėl ir tampomės, kaip tie pasakėčios personažai – gulbė, lydeka ir vėžys.

Pagoniškosios, tautinės valstybės samprata, rodos, graži, bet ji riboja užsienio politikos galimybes ir yra milžiniškas saugumo iššūkis, jei save suprantame tik kaip taikius žemdirbius, žvejus ir valstiečius. Būtent taip lietuvius yra kažkada apibūdinęs paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis M.Gorbačiovas, taip parodydamas savo siekį mums sutrukdyti grįžti prie savo stiprybės ištakų – kario pašaukimo. Ir panašu, kad šie žodžiai krito į derlingą žemę.

Ne lietaus, bet leičių žemė yra Lietuva. Ją sukūrė leičiai, didžiojo kunigaikščio kariauna. Turbūt tai vienas įdomiausių mūsų istorijos puslapių, kaip prastai ginkluota, pelkėtose žemėse gyvenusi gentis sugebėjo įveikti technologiškai ir civilizaciškai pranašesnius priešininkus ir kovų sūkuryje ne tik sukurti valstybę, bet ją paversti viena įtakingiausių regione.

Tūkstantmečių senumo piliakalniai byloja – kol kiekvienas vyras buvo pirmiausia karys, tol valstybė klestėjo. Piliakalnių grandinės ne tik palei Nemuno krantus, bet ir rytiniame Lietuvos pakraštyje primena, kad net itin sunkiais laikais, kai grėsmės kilo ir iš Rytų, ir Vakarų, sugebėjome jas įveikti. Dabar Vakaruose turime sąjungininkus, tik grėsmės iš Rytų tos pačios.

Šiandien karo tarnyba, kaip egzistenciją užtikrinęs veiksnys, yra nuvertinta – tarsi nemaloni ir trumpalaikė dalies piliečių prievolė.

Kalavijus pakeitė priešlėktuvinės ir prieštankinės raketos, o žirgus – šarvuočiai, tačiau pilių ir piliakalnių žiedo transformuoti moderniais, šiuolaikiškais įtvirtinimais nėra reikalo?

Kaip atrodo mūsų rytinis pasienis? Taip, kaip ir sovietmečiu – nusausintos pelkės, kad jokios gamtinės kliūtys netrukdytų žygiuoti svetimai kariuomenei ir nebūtų kur slėptis partizanams. Kokie bastionai dabar saugo Vilnių, kai muziejais virto Trakų ir Medininkų pilys?

Istorikams puikiai žinomas faktas, kad vos tik valstybė nustoja finansuoti savą kariuomenę, ji būna priversta išlaikyti svetimą. Ir ne tvarkingai pervesdama pinigus į banko sąskaitą. Esame jau mokėję išplėštu bažnyčių, vienuolynų ir dvarų auksu, karių ir civilių krauju, sugriautais miestais, atplėštomis žemėmis, sunaikinta prekyba. Užkariauta žemė plėšiama ir deginama ne tik norint ją nuskurdinti, bet ir sunaikinti materialius istorijos, savigarbos, pasididžiavimo liudytojus.

Kai vis dar nepasiektas 2 proc. BVP krašto gynybai, reikėtų įsivaizduoti, koks gi procentas nuo kiekvienos šeimos karui tekdavo, pavyzdžiui, Mindaugo ar Vytauto valdymo laikais, kai kariauti išsiruošęs vyras turėjo pats pasirūpinti žirgu, šarvais, ginklais... Arba kokį BVP sunaikino sovietai.

Stipri kariuomenė ne tik saugo nepriklausomybę, bet ir skatina ekonomikos augimą. Dauguma Europos miestų gimė iš nuolatinių romėnų legionų stovyklų, mūsų gyvenvietės irgi kūrėsi piliakalnių papėdėse. Nes ten, kur karys, ten reikalingas ir pirklys, ir amatininkas, ir gydytojas, ir mokytojas. Ir jei šiandien europinės lėšos, išmestos renovuoti tuštėjančių miestelių aikštes, būtų skiriamos įkurdinti strategiškai svarbiuose regionuose karinius dalinius, ten ateitų ir investicijos, ir darbo vietos. Ir Lietuvos provincija vėl prisipildytų jaunų žmonių.

Mūsų istorija byloja, kad skurdūs, bet drąsūs kariai pajėgė sukurti valstybę esant pačioms nepalankiausioms aplinkybėms, tačiau jos žlugimas prasidėjo, kai ji sukūrė europinius mastus atitinkančią ar jai artimą gerovę – augo ir plėtėsi miestai, klestėjo prekyba, veikė universitetas...

Tačiau ne europinės kultūros ir krikščionybės įsigalėjimas buvo žingsnis nuosmukio link (ir dabar Rusijos propagandiniai kanalai kalba apie Vakarų pagedimą ir šviesą Rytuose). Gero gyvenimo paragavusiems ATR piliečiams karo tarnyba jau nebuvo savaime suprantamas reikalas: laisvasis karys ir žemdirbys buvo paverstas valstiečiu, ūkinio vieneto – dvaro sraigteliu. Atleistasis nuo karo prievolės greitai prarado ir asmens laisvę bei tapo baudžiauninku. Bajoras, karo tarnybą išmainęs į hedonistinį gyvenimą ir beprasmius ginčus seimuose, greitai nustojo teisės valdyti savo valstybę.

Šiandien vėl naujai iškyla klausimas, kokios valstybės link sukame – mažos agrarinės ar moderniai militarizuotos? Jei baltiškąją kultūrą priešpastatome europinei ir tampame izoliuotu nuo Vakarų pasaulio duonos augintojų kraštu, telieka gręžtis veidu į Rusiją? O juk net ir jai nemažas skirtumas, ką apžioti ir sukramtyti savo plėšriais nasrais – taikius duonos augintojus ar bebaimius karius? Ką galima su pasimėgavimu praryti, o kuo ir mirtinai paspringti?

Noras tęsti ATR valstybingumo tradiciją turėtų būti paremtas grėsmių iš Rytų suvokimu ir strateginės partnerystės su Lenkija poreikiu. Tačiau ATR tradicijos, ir ne pačios geriausios, yra labiau pastebimos vidaus gyvenime, o ne užsienio politikoje.

Palyginkime Žečpospolitos politinio gyvenimo kasdienybę ir mūsų aktualijas: į seimelius besirenkantys bajorai, kur diskusijos baigdavosi išgertuvėmis, garsiomis kalbomis ir muštynėmis. Seimai, kurie niekaip negalėdavo priimti valstybei naudingų sprendimų. Teisių, o ne pareigų aukštinimas. Kiekvienas plikbajoris žinojo savo teisę ir viršenybę prieš baudžiauninką – ir vien todėl jautėsi esąs pranašesnis, nors paties egzistencija tebuvo parazitavimas.

Ar nepanašu į mūsų realijas, kai dar vakar buvę aktyvūs komunistų partijos nariai nuo nomenklatūrinio tramplino įšoko į Nepriklausomos Lietuvos „elitą“ – besiformuojantį naujųjų šlėktų luomą, taip pat sarkastiškai ir niekinančiai žvelgiantys į visus kitus. Jie dabartinius Lenkijos valdančiuosius vadina „talibais“, taip pabrėždami savo „liberalizmą“, tačiau jų pačių požiūris į bendrapiliečius niekuo nesiskiria nuo Lenkijos „talibų“ arogancijos ir paniekos savo opozicijai.

Šlėktos požiūris į baudžiauninką, kaip nežmogų, ir todėl užsitęsęs baudžiavinės ekonomikos modelis buvo viena iš ATR susilpnėjimo priežasčių. Ar šiandien ne analogiška situacija, kai stambieji darbdaviai stumia sau palankų Darbo kodeksą, nors žmonės bėga iš Lietuvos kaip iš skęstančio laivo?

Tokių „šlėktų“ gausu ne tik politikoje, bet ir žiniasklaidoje, valstybės sektoriuje. Ir jie valstybingumą supranta taip pat, kaip ATR smulkioji bajorija – kaip garantą savo ir savo įpėdinių parazitavimui. Susireikšminę „šlėktos“ negali ne tik aukotis ir prisiimti atsakomybės – kas priklausytų tikrajam elitui. Jie nepajėgūs net kartu dirbti valstybės labui su tais, kurie, jų įsitikinimu, tėra „chlopai“.

Ar ne tai atskleidė reakcija į Seimo rinkimų rezultatus? Ne konstruktyvia kritika, ne savo klaidų pripažinimu, bet šlėktišku sarkazmu buvo pasitikti rezultatai. Šiuolaikinėms Lietuvos „šlėktoms“ demokratija priimtina tik „žečpospolitine“ forma – kaip galimybė uzurpuoti valdžią ir ją dalintis tarpusavio klanuose. Istorija parodė, kad šlėktoms privilegijų atsisakymas ir „chlopų“ laisvė yra baisesni už Respublikos žlugimą.

Ar nepanaši situacija ir šiandien neleidžia augti vidinei Lietuvos galiai ir pasmerkia visuomenę susiskaldymui?

Ir nesubrendęs žmogus, ir jauna valstybė gali būti manipuliuojami gąsdinant sunkios paauglystės, nelaimingos santuokos patirtimis ar užliūliuojami sėkmių epizodais.

Lietuvos iššūkis nuo pat jos susikūrimo iki šiol buvo ir tebėra tas pats. Būdama civilizacijų sandūroje ji gali arba tapti centru, vartais, arba paribiu. Nelygu kas laimės – baimė, godumas ar drąsa. Neįvardijus baimių ir drąsa netenka prasmės. Drąsa prasminga tik tada, kai gimsta iš baimės netekti svarbiausių ir mylimiausių dalykų – laisvės, žemės, namų, šeimos, kalbos.

Baimė išmokė įtvirtinti piliakalnius, baimė būti nugalėtiems vertė vienytis, kaldintis ginklus ir gintis žūtbūtiniuose mūšiuose. Bėgant šimtmečiams vis mažiau liko tų, kurie labiau bijojo nelaisvės ir negarbės nei mirties, bet nestinga tų, kurių didžiausias košmaras išlėkti iš patogios komforto zonos.

Šiandien vis dar baiminantis poveikio lietuvybei lotyniškos W, X ir Q (W ant pečių nešė ir knygnešiai) neįteisinamos bendrapiliečių nelietuvių pasuose. Bet ar kas bijo, kad moksleivių užsienio kalbos egzamino rezultatai geresni nei gimtosios, o ateities projekcijos –užsienyje?

Visa informacinė erdvė spjaudosi šlėktiškais pasibaisėjimais, kad dėl Seimo „valstiečių“ nepatirties, neišprusimo įvyks kažkas baisaus... Tik kodėl piešiant abstraktų apokaliptinį scenarijų nekyla noras reikalauti, kad Seimas tuoj pat imtų rimtai kovoti prieš šalia Vilniaus kylantį atominį monstrą, ir savo darbais prie to prisidėti?

Šiandien, kai Lietuva savo plotu ir dydžiu primena Mindaugo laikų Lietuvą, apima jausmas, kad istorijos spiralė apsisuko, mesdama dar kartą tą patį iššūkį – susivienyti ir išlikti arba būti nušluotiems išorės priešų ir pačių susiskaldymo. Mūsų tarptautinės galimybės geresnės nei XIII amžiuje, tačiau ar pavyks savyje atrasti Mindaugą vienytoją ir nužudyti Mindaugą, besigviešiantį savo artimo gero?

Ar pavyks suaugti ir prisiimti atsakomybę, nes Europa, į kurią ėjome ir lygiavomės, dabar pavargusi? Pagaliau mes patys esame Europa.

Savo tapatybę it mozaiką turime sudėlioti iš visų savo istorijos tarpsnių. Iš pagonybę menančių dainų apie už girių degančią ugnelę, devyniaragį elnią ir be raitelio sugrįžusį žirgą, iš knygnešių atneštų maldaknygių ir tremtinių laiškų, iš barokinių Vilniaus bažnyčių ir sugriautų dvarų, iš ariamos žemės kvapo, iš Statutų nuostatų, iš didžių pergalių ir skaudžių pralaimėjimų. Iš mūsų plazdančių Vyčio ir Trispalvės vėliavų, kuriose atgimsta protėvių vėlės.

Komentarų nėra: