ištrauką iš „Sofoklio“ išleistos Victoro Sebestyeno knygos „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“
„Pasak vienos gerai dokumentuotos istorijos, grupė vokiečių moterų ir merginų buvo pasiųstos iš stovyklos atkasti netoliese esančio masinio kapo, kuriame buvo palaidoti šimtai rusų karo belaisvių, nužudytų besitraukiančių vokiečių karių. Atkasus kapą pasklido siaubinga smarvė. „Lavonus suguldžius atviroje vietoje, moterys ir merginos buvo priverstos gultis veidu žemyn ant šių gličių ir bjaurių lavonų. Šautuvų buožėmis lenkų milicininkai murkdė savo aukų veidus giliai į... puvėsius. Dėl to palaikai įsiskverbė joms į burnas ir nosis“, – knygoje “1946. Modernaus pasaulio kūrimas“ rašo istorikas Victoras Sebestyenas.
Tiek vokiečių moterų ir vaikų liko gyvi iš150 asmenų būrio, kuris iškeliavo iš Lodzės į Berlyną 1945 m. spalio 14 d. Visus likusiuosius įveikė badas ir sunkumai. Fotografuota 1945-ųjų gruodį.
1946-ieji – metai, į kuriuos nuolat grįždavo istorikas Victoras Sebestyenas. Kaip žurnalistas, jis rašė apie labai įvairius įvykius: Berlyno sienos griūtį, Sovietų Sąjungos žlugimą, karą buvusioje Jugoslavijoje. Visų šių įvykių ir istorijų priežasčių paieškos nuolat versdavo gręžtis į metus po karo, kai buvo priimami lemtingi sprendimai, nes karo pabaiga nebūtinai reiškia taiką.
Griuvėsiai, badas, politinis chaosas, kova dėl valdžios ir milijonai sugriautų gyvenimų. Taip atrodė pasaulis 1946-aisiais. Rytų Vokietijoje, Ukrainoje ir Moldovoje daugiau kaip 3 milijonai miršta badu. Graikiją krečia pilietinis karas. Kinijoje vyksta kova dėl valdžios tarp Mao Zedongo ir dar mažiau patrauklaus kandidato Chiang Kai-sheko. Japonijoje badmetis, o vien Vokietijoje trečdaliui pastatų virtus griuvėsiais, 15 milijonų žmonių tampa benamiais.
Nuolatiniai Stalino tautiniai valymai. Perbraižomas Rytų Europos žemėlapis. Už geležinės uždangos likusios tautos pasmerktos ilgam sovietų jungui. Amerika ir Sovietų Sąjunga nusimeta mandagumo kaukes. Prasideda Šaltasis karas. Izraelio dar nėra, bet jau priimamas sprendimas kurti žydų valstybę. Indija rengiasi tapti nepriklausoma demokratine valstybe.
Savo knygoje „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“ (leidykla „Sofoklis“, 2016) autorius apžvelgia ir tyrinėja lemtingus tų metų įvykius, veda skaitytoją iš Berlyno į Londoną, iš Maskvos į Paryžių, iš Vašingtono į Jeruzalę ir iš Delio į Šanchajų. V.Sebestyeno tikslas – parodyti, kaip sprendimai, priimti 1946-aisiais, ir žmonės, kurie juos priėmė, sukūrė nūdienos pasaulį.
Vokiečių pabėgėliai iš Lenkijos ir Čekijos – Berlyno stotyje.
Ištrauka iš knygos
* * *
Vargas, vargas vokiečiams
Rūsčioji Marion, grafienė fon Dönhoff, dramatiškai pabėgo iš savo pilies Rytų Prūsijoje. Trisdešimt penkerių metų aristokratė ir žurnalistė, išvengusi mirties dėl dalyvavimo nepavykusiame von Stauffenbergo pasikėsinime į Hitlerį 1944 m., sėdo ant savo mėgstamo žirgo Alariko ir išjojo į saugią Vokietijos vakarų zoną.
Jai teko įveikti tūkstantį šimtą kilometrų, ši kelionė truko dešimt dienų. Atkaklioji grafienė (vėliau ji tapo laikraščio „Die Zeit“ leidėja) pavertė skausmingą išbandymą nepaprastu nuotykiu. Daugumai jos tautiečių, etninių vokiečių, išvarytų iš Lenkijos po karo, pasisekė mažiau. Jie susidūrė su brutalumu ir pažeminimais.
Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Habsburgų ir Osmanų imperijoms buvo sukurtos naujos šalys. Tačiau nors sienos smarkiai pasikeitė, dauguma žmonių liko ten, kur gyveno. Po Antrojo pasaulinio karo atsitiko priešingai – nė vienos Europos šalies sienos nepasikeitė, išskyrus Lenkiją.
Pagal sąjungininkų karo metu pasiektą susitarimą Rytų Lenkija buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, o lenkams buvo atlyginta atiduodant Pomeraniją, Sileziją ir Rytų Prūsiją – žemes vakaruose, kurios įėjo į Vokietijos sudėtį. Dėl to daug ukrainiečių iš Lenkijos buvo perkelta į rytus, o lenkų – iš Sovietų Sąjungos į vakarus.
Šie perkėlimai atgaivino kruvinus praėjusių šimtmečių konfliktus, pasiekusius apogėjų per žiaurius 1995–1997 m. susirėmimus. Pasikeitus sienoms beveik septyni milijonai vokiečių atsidūrė Lenkijos teritorijoje, ir lenkai norėjo jų atsikratyti.
Vokiečių pabėgėliai palieka Lenkiją.
Vakarų sąjungininkai naujųjų Lenkijos žemių vokiečių padėtimi rūpinosi ne daugiau negu Sudetų vokiečiais. Churchillis pasisakydavo už perkėlimus, teigdamas, kad perkelti vokiečius yra „protinga“. Kartą, vakarieniaudamas su savo padėjėjais per Jaltos konferenciją, jis parodė naudodamas degtukus, kaip žmonės bus perkelti per sienas.
Stalinas pasakė Władysławui Gomułkai, pokario komunistų vadovui Lenkijoje: „Jūs turite sukurti tokias sąlygas..., kad jie norėtų išvykti.“ Toks pat buvo ir Katovicų Silezijos katalikų vyskupo požiūris: „Kuo greičiau jie išvyks savo noru, tuo geriau.“
Lenkijoje, kaip ir Čekoslovakijoje, vokiečių trėmimai buvo labai populiarūs. Per karą apie juos svajojo lenkų vadovai emigracijoje, jiems pritarė nauja pokario vyriausybė, sudaryta daugiausia iš sovietų atsiųstų komunistų. Władysławas Sikorskis, vadovavęs Londone įsikūrusiai vyriausybei tremtyje, kol žuvo per lėktuvo katastrofą 1943 m., nors ir nenoriai, pamažu linko pripažinti naujas sienas, numatytas pokario Lenkijai. Tai beveik neabejotinai reiškė, kad vokiečiai turėjo „būti priversti pasitraukti... [į vakarus]“.
Sikorskį pakeitę Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovai buvo dar radikalesni: jie ne tik ketino atplėšti nuo Vokietijos Pomeranijos ir Silezijos žemes, bet ir įgyvendinti kur kas sunkiau pasiekiamą tikslą – pašalinti daugelį amžių trukusio šių žemių germanizavimo padarinius. „Reikia ne vien nuplėšti vokiškus ženklus ir nugriauti paminklus, bet ir pašalinti vokietinimo padarinius visose gyvenimo srityse, išrauti juos iš žmonių sąmonės.“
Pagrindinė valdžios priemonė, naudojama šiam uždaviniui įgyvendinti, buvo Lenkijos ginkluotosios pajėgos. Laiške savo kariams 1945 metų pavasarį generolas Karolis Świerczewskis, Antrosios Lenkijos kariuomenės vadas, aiškiai pasakė, ko siekia valdžia: „Mes perkeliame vokiečius iš Lenkijos teritorijos... pagal [sąjungininkų] direktyvas. Mes elgiamės su vokiečiais taip, kaip jie elgėsi su mumis.
Daugelis jau pamiršo, kaip jie elgėsi su mūsų vaikais, moterimis ir seneliais... Reikia atlikti savo užduotį taip šiurkščiai ir ryžtingai, kad germanų kenkėjai nesislėptų savo namuose, o bėgtų nuo mūsų savo noru... ir dėkotų Dievui, kad pavyko išnešti sveiką kailį. Turime nepamiršti, kad vokiečiai visada bus vokiečiai. „
Rusai skatino trėmimus, nors kai kurie Raudonosios armijos karininkai ir sovietų diplomatai jais baisėjosi ir piktinosi. Neturėdami Lenkijoje jokių pajėgų, Vakarų sąjungininkai buvo bejėgiai užtikrinti, kad „gyventojų perkėlimai“ vyktų tvarkingai ir humaniškai, tačiau jie beveik net nebandė to daryti.
Tūkstančiai žmonių vienu metu buvo surinkti ir, davus ne daugiau kaip valandą ar dvi daiktams susirinkti, išsiųsti „kažkur“ anapus naujosios sienos, į Vokietiją. Dauguma tremiamųjų buvo moterys, vaikai ir senoliai. Jauni vyrai buvo paimti į karą ir arba žuvę, arba atsidūrę kur nors toli, todėl negalėjo grįžti „namo“.
1946 m. pradžioje Ana Keintopf, ūkininko žmona iš Machsvenderio kaimo Pomeranijoje, su savo trimis mažais vaikais leidosi į kelią, kurį buvo sukorę jau tūkstančiai kitų žmonių. Siena buvo už šešiasdešimties kilometrų, tėviškė nusiaubta karo.
Vokiečiai iš Lenkijos keliauja į Berlyną.
Pirmąjį lavoną jie pamatė už penkių kilometrų – tai buvo sutinęs irstantis moters kūnas. Einant toliau nuo tos vietos abipus kelio buvo gausu lavonų – moterų, vaikų, gyvūnų. Pakelės knibždėte knibždėjo sergančių žmonių, nebepajėgiančių eiti toliau. Daugelis, kaip ir Keintopf dukra, susirgo išgėrę užteršto vandens.
„Kartais mes nueidavome devynis kilometrus per dieną, kartais šiek tiek daugiau. Pakeliui aš dažnai matydavau sustojusius žmones pamėlynavusiais veidais, gaudančius orą, ir tuos, kurie krisdavo iš nuovargio ir niekada nebeatsikeldavo“, – pasakojo ji vėliau.
Išvarytieji vokiečiai miegojo kelyje arba, jeigu jiems pasisekdavo, rasdavo kokį nors svirną arba ūkinį pastatą. Juos nuolatos puldinėjo lenkų plėšikai, ir sargybiniai nesiėmė jokių priemonių jiems pažaboti. Naktys buvo siaubingos. Nuolatos aidėjo šūviai, kulkos pakirsdavo žmones, kurie bandė apginti savo nuosavybę arba moteris ir merginas nuo išprievartavimo. Kartą, pasakojo Keintopf: „Mūsų akivaizdoje vyko baisi scena. Keturi lenkų kareiviai bandė atskirti jauną vokiečių merginą nuo tėvų. Tėvus jie mušė šautuvų buožėmis, ypač tėvą.
Vyras susvyravo ir kareiviai nustūmė jį nuo pylimo. Jis parkrito ant žemės, o vienas iš lenkų paėmė pistoletą ir keletą kartų į jį šovė. Akimirką buvo tylu, paskui dviejų moterų – motinos ir dukters – riksmai pervėrė orą. Jos puolė prie mirštančio žmogaus... Tą merginą jie kažkur nusivedė – arba išprievartauti, arba dirbti vergiško darbo.“
Jiems priėjus sieną, kolona buvo sustabdyta ir jie turėjo praeiti pro lenkų karių eilę: „Kai kurie žmonės buvo išvedami iš kolonos ir verčiami lipti į vežimus su visais savo daiktais. Niekas nežinojo, ką tai reiškė, bet visi tikėjosi kažko blogo. Kai kurie žmonės atsisakė paklusti. Dažnai sulaikomi buvo pavieniai asmenys, ypač jaunos merginos. Motinos kabinosi į savo dukteris ir verkė. Kareiviai bandė vilkti jas jėga ir, jeigu tai nepavykdavo, imdavo mušti žmones šautuvų buožėmis ir botagais. Aidėjo plakamųjų riksmai. Aš niekada to nepamiršiu.“
Tačiau Anai ir jos vaikams pavyko pereiti per sieną ir galų gale jie nusigavo į Vakarų Vokietiją.
Tūkstančiai buvo vežami geležinkeliu panašiais vagonais, kokiais vos prieš keletą mėnesių buvo vežami mirti žydai. Vienas perkėlimą išgyvenęs žmogus prisiminė, kad kelių dešimčių kilometrų kelionė trukdavo ištisas savaites.
Traukiniai važiavo skausmingai lėtai ir dažnai būdavo sąmoningai laikomi šalutiniuose keliuose ištisas dienas. „Vyrai, moterys ir vaikai – visi buvo sumaišyti kartu, sukišti į sausakimšus traukinio vagonus, durys buvo užrakintos iš išorės. Kai vagonai buvo atidaryti, mačiau, kaip iš vieno jų buvo išnešta dešimt lavonų ir sumesta į karstus... Pastebėjau, kad keletas žmonių išprotėjo. Žmonės buvo išsitepę ekskrementais.“
Daugelis vokiečių prieš ištrėmimą buvo internuoti koncentracijos stovyklose. Labiausiai pagarsėjo Zgodos stovykla Sventochlovicėse, Silezijoje, kur nežmoniškomis sąlygomis iš alkio ir bado per kelias savaites mirė daugiau kaip du tūkstančiai iš penkių tūkstančių kalinių.
Zgoda buvo vienas iš mažų Aušvico stovyklos palydovų; dabar žydų kalinius pakeitė vokiečiai. Jaunas stovyklos komendantas Aleksy Krutas, neseniai įkopęs į savo trečiąją dešimtį, buvo lenkų slaptosios policijos pareigūnas. Jis vadovavo grupei sargybinių, kuriems buvo nuo septyniolikos iki dvidešimt trejų metų.
Vokiečių pabėgėliai iš Lenkijos keliauja į Berlyną.
Nuo 1945 m. gegužės mėnesio kaliniai buvo nuolat kankinami. Krutas sakė, kad jis gali per penkis mėnesius vokiečiams padaryti tai, ką naciai darė žydams penkerius metus, ir jis beveik neperdėjo. Kalinius kankino sargai, „kapos“ – vokiečių belaisviai, užverbuoti atlikti šią užduotį, grasinant tučtuojau nužudyti, jeigu jie atsisakys, ir galiausiai jų nelaimės draugai, nes stovyklos darbuotojai versdavo kalinius mušti vienas kitą. Zgoda buvo uždaryta 1945 metų lapkričio pabaigoje, bet kitos stovyklos veikė visus 1946-uosius.
Netoliese, Glivicėse, buvo stovykla, kurioje, pasak išgyvenusių kalinių, kaliniams „buvo išmušamos akys guminiais vėzdais..., darbininkai [buvo] laidojami gyvi skystame mėšle“, o vienas žmogus „buvo priverstas ryti rupūžę, kol užduso“, sargybiniams stebint ir juokiantis.
Lambinovicėse, stovykloje Pietvakarių Lenkijoje, per keletą mėnesių, kaip teigiama, mirė apie 6500 kalinių. Stovyklai vadovavo kitas dvidešimtmetis jaunuolis Czeslawas Geborskis – „nedoras... [žmogus], kuris įsakinėdavo tik spyriais“.
Vienas iš jo labiausiai pagarsėjusių sargybinių, vardu Johanas Fuhrmanas, kaip teigiama, „užmušė kūdikį, kurio motina maldavo jo savo vaikui sriubos“. Pasak vienos gerai dokumentuotos istorijos, grupė vokiečių moterų ir merginų buvo pasiųstos iš stovyklos atkasti netoliese esančio masinio kapo, kuriame buvo palaidoti šimtai rusų karo belaisvių, nužudytų besitraukiančių vokiečių karių.
Atkasus kapą pasklido siaubinga smarvė. „Lavonus suguldžius atviroje vietoje, moterys ir merginos buvo priverstos gultis veidu žemyn ant šių gličių ir bjaurių lavonų. Šautuvų buožėmis lenkų milicininkai murkdė savo aukų veidus giliai į... puvėsius. Dėl to palaikai įsiskverbė joms į burnas ir nosis. Šešiasdešimt keturios moterys ir merginos mirė.“ Nuo 40 000 iki 60 000 vokiečių žuvo lageriuose, o daugiau nei 100 000 mirė pakeliui į Vokietiją.
1945–1947 m. maždaug 630 000 vokiečių buvo išvaryta iš Vengrijos ir 700 000 – iš Rumunijos, kur jie gyveno šimtmečius. Daugiau nei 60 000 vengrų buvo išvaryta iš Slovakijos ir 100 000 – iš Jugoslavijos. Per etninį lenkų ir ukrainiečių karą, kuris prasidėjo 1943 m. ir vyko tuo pat metu, kaip ir karas su naciais, bet tęsėsi ilgiau ir jam pasibaigus ukrainiečiai buvo išvaryti iš Lenkijos, o lenkai – iš Ukrainos.
Nors per karą žuvo milijonai vokiečių, jam pasibaigus Vokietijos, turinčios naujas sienas, gyventojų skaičius buvo daug didesnis: nuo maždaug 60 milijonų 1939 m. jis išaugo iki 66 milijonų 1946 metais. Dėl to po Antrojo pasaulinio karo Europa etniniu aspektu buvo labiau vienalytė negu daugelį šimtmečių ir liko tokia iki to laiko, kol septintajame dešimtmetyje į ją ėmė gausiai plūsti imigrantai iš kitų žemynų.
Beveik visiškai neliko žydų. Vokiečiai buvo nepageidaujami už Vokietijos ribų. Daugybė žmonių buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas, ir tai sukėlė didžiausią pabėgėlių krizę per visą pasaulio istoriją. Hitleris svajojo apie etniškai gryną Europą. Paradoksalu, bet dėl Vokietijos pralaimėjimo 1946 m. pabaigoje jo svajonė beveik išsipildė.
kultura.lrytas.lt
ViDA Press nuotr.
„Pasak vienos gerai dokumentuotos istorijos, grupė vokiečių moterų ir merginų buvo pasiųstos iš stovyklos atkasti netoliese esančio masinio kapo, kuriame buvo palaidoti šimtai rusų karo belaisvių, nužudytų besitraukiančių vokiečių karių. Atkasus kapą pasklido siaubinga smarvė. „Lavonus suguldžius atviroje vietoje, moterys ir merginos buvo priverstos gultis veidu žemyn ant šių gličių ir bjaurių lavonų. Šautuvų buožėmis lenkų milicininkai murkdė savo aukų veidus giliai į... puvėsius. Dėl to palaikai įsiskverbė joms į burnas ir nosis“, – knygoje “1946. Modernaus pasaulio kūrimas“ rašo istorikas Victoras Sebestyenas.
Tiek vokiečių moterų ir vaikų liko gyvi iš150 asmenų būrio, kuris iškeliavo iš Lodzės į Berlyną 1945 m. spalio 14 d. Visus likusiuosius įveikė badas ir sunkumai. Fotografuota 1945-ųjų gruodį.
1946-ieji – metai, į kuriuos nuolat grįždavo istorikas Victoras Sebestyenas. Kaip žurnalistas, jis rašė apie labai įvairius įvykius: Berlyno sienos griūtį, Sovietų Sąjungos žlugimą, karą buvusioje Jugoslavijoje. Visų šių įvykių ir istorijų priežasčių paieškos nuolat versdavo gręžtis į metus po karo, kai buvo priimami lemtingi sprendimai, nes karo pabaiga nebūtinai reiškia taiką.
Griuvėsiai, badas, politinis chaosas, kova dėl valdžios ir milijonai sugriautų gyvenimų. Taip atrodė pasaulis 1946-aisiais. Rytų Vokietijoje, Ukrainoje ir Moldovoje daugiau kaip 3 milijonai miršta badu. Graikiją krečia pilietinis karas. Kinijoje vyksta kova dėl valdžios tarp Mao Zedongo ir dar mažiau patrauklaus kandidato Chiang Kai-sheko. Japonijoje badmetis, o vien Vokietijoje trečdaliui pastatų virtus griuvėsiais, 15 milijonų žmonių tampa benamiais.
Nuolatiniai Stalino tautiniai valymai. Perbraižomas Rytų Europos žemėlapis. Už geležinės uždangos likusios tautos pasmerktos ilgam sovietų jungui. Amerika ir Sovietų Sąjunga nusimeta mandagumo kaukes. Prasideda Šaltasis karas. Izraelio dar nėra, bet jau priimamas sprendimas kurti žydų valstybę. Indija rengiasi tapti nepriklausoma demokratine valstybe.
Savo knygoje „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“ (leidykla „Sofoklis“, 2016) autorius apžvelgia ir tyrinėja lemtingus tų metų įvykius, veda skaitytoją iš Berlyno į Londoną, iš Maskvos į Paryžių, iš Vašingtono į Jeruzalę ir iš Delio į Šanchajų. V.Sebestyeno tikslas – parodyti, kaip sprendimai, priimti 1946-aisiais, ir žmonės, kurie juos priėmė, sukūrė nūdienos pasaulį.
Vokiečių pabėgėliai iš Lenkijos ir Čekijos – Berlyno stotyje.
Ištrauka iš knygos
* * *
Vargas, vargas vokiečiams
Rūsčioji Marion, grafienė fon Dönhoff, dramatiškai pabėgo iš savo pilies Rytų Prūsijoje. Trisdešimt penkerių metų aristokratė ir žurnalistė, išvengusi mirties dėl dalyvavimo nepavykusiame von Stauffenbergo pasikėsinime į Hitlerį 1944 m., sėdo ant savo mėgstamo žirgo Alariko ir išjojo į saugią Vokietijos vakarų zoną.
Jai teko įveikti tūkstantį šimtą kilometrų, ši kelionė truko dešimt dienų. Atkaklioji grafienė (vėliau ji tapo laikraščio „Die Zeit“ leidėja) pavertė skausmingą išbandymą nepaprastu nuotykiu. Daugumai jos tautiečių, etninių vokiečių, išvarytų iš Lenkijos po karo, pasisekė mažiau. Jie susidūrė su brutalumu ir pažeminimais.
Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Habsburgų ir Osmanų imperijoms buvo sukurtos naujos šalys. Tačiau nors sienos smarkiai pasikeitė, dauguma žmonių liko ten, kur gyveno. Po Antrojo pasaulinio karo atsitiko priešingai – nė vienos Europos šalies sienos nepasikeitė, išskyrus Lenkiją.
Pagal sąjungininkų karo metu pasiektą susitarimą Rytų Lenkija buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, o lenkams buvo atlyginta atiduodant Pomeraniją, Sileziją ir Rytų Prūsiją – žemes vakaruose, kurios įėjo į Vokietijos sudėtį. Dėl to daug ukrainiečių iš Lenkijos buvo perkelta į rytus, o lenkų – iš Sovietų Sąjungos į vakarus.
Šie perkėlimai atgaivino kruvinus praėjusių šimtmečių konfliktus, pasiekusius apogėjų per žiaurius 1995–1997 m. susirėmimus. Pasikeitus sienoms beveik septyni milijonai vokiečių atsidūrė Lenkijos teritorijoje, ir lenkai norėjo jų atsikratyti.
Vokiečių pabėgėliai palieka Lenkiją.
Vakarų sąjungininkai naujųjų Lenkijos žemių vokiečių padėtimi rūpinosi ne daugiau negu Sudetų vokiečiais. Churchillis pasisakydavo už perkėlimus, teigdamas, kad perkelti vokiečius yra „protinga“. Kartą, vakarieniaudamas su savo padėjėjais per Jaltos konferenciją, jis parodė naudodamas degtukus, kaip žmonės bus perkelti per sienas.
Stalinas pasakė Władysławui Gomułkai, pokario komunistų vadovui Lenkijoje: „Jūs turite sukurti tokias sąlygas..., kad jie norėtų išvykti.“ Toks pat buvo ir Katovicų Silezijos katalikų vyskupo požiūris: „Kuo greičiau jie išvyks savo noru, tuo geriau.“
Lenkijoje, kaip ir Čekoslovakijoje, vokiečių trėmimai buvo labai populiarūs. Per karą apie juos svajojo lenkų vadovai emigracijoje, jiems pritarė nauja pokario vyriausybė, sudaryta daugiausia iš sovietų atsiųstų komunistų. Władysławas Sikorskis, vadovavęs Londone įsikūrusiai vyriausybei tremtyje, kol žuvo per lėktuvo katastrofą 1943 m., nors ir nenoriai, pamažu linko pripažinti naujas sienas, numatytas pokario Lenkijai. Tai beveik neabejotinai reiškė, kad vokiečiai turėjo „būti priversti pasitraukti... [į vakarus]“.
Sikorskį pakeitę Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovai buvo dar radikalesni: jie ne tik ketino atplėšti nuo Vokietijos Pomeranijos ir Silezijos žemes, bet ir įgyvendinti kur kas sunkiau pasiekiamą tikslą – pašalinti daugelį amžių trukusio šių žemių germanizavimo padarinius. „Reikia ne vien nuplėšti vokiškus ženklus ir nugriauti paminklus, bet ir pašalinti vokietinimo padarinius visose gyvenimo srityse, išrauti juos iš žmonių sąmonės.“
Pagrindinė valdžios priemonė, naudojama šiam uždaviniui įgyvendinti, buvo Lenkijos ginkluotosios pajėgos. Laiške savo kariams 1945 metų pavasarį generolas Karolis Świerczewskis, Antrosios Lenkijos kariuomenės vadas, aiškiai pasakė, ko siekia valdžia: „Mes perkeliame vokiečius iš Lenkijos teritorijos... pagal [sąjungininkų] direktyvas. Mes elgiamės su vokiečiais taip, kaip jie elgėsi su mumis.
Daugelis jau pamiršo, kaip jie elgėsi su mūsų vaikais, moterimis ir seneliais... Reikia atlikti savo užduotį taip šiurkščiai ir ryžtingai, kad germanų kenkėjai nesislėptų savo namuose, o bėgtų nuo mūsų savo noru... ir dėkotų Dievui, kad pavyko išnešti sveiką kailį. Turime nepamiršti, kad vokiečiai visada bus vokiečiai. „
Rusai skatino trėmimus, nors kai kurie Raudonosios armijos karininkai ir sovietų diplomatai jais baisėjosi ir piktinosi. Neturėdami Lenkijoje jokių pajėgų, Vakarų sąjungininkai buvo bejėgiai užtikrinti, kad „gyventojų perkėlimai“ vyktų tvarkingai ir humaniškai, tačiau jie beveik net nebandė to daryti.
Tūkstančiai žmonių vienu metu buvo surinkti ir, davus ne daugiau kaip valandą ar dvi daiktams susirinkti, išsiųsti „kažkur“ anapus naujosios sienos, į Vokietiją. Dauguma tremiamųjų buvo moterys, vaikai ir senoliai. Jauni vyrai buvo paimti į karą ir arba žuvę, arba atsidūrę kur nors toli, todėl negalėjo grįžti „namo“.
1946 m. pradžioje Ana Keintopf, ūkininko žmona iš Machsvenderio kaimo Pomeranijoje, su savo trimis mažais vaikais leidosi į kelią, kurį buvo sukorę jau tūkstančiai kitų žmonių. Siena buvo už šešiasdešimties kilometrų, tėviškė nusiaubta karo.
Vokiečiai iš Lenkijos keliauja į Berlyną.
Pirmąjį lavoną jie pamatė už penkių kilometrų – tai buvo sutinęs irstantis moters kūnas. Einant toliau nuo tos vietos abipus kelio buvo gausu lavonų – moterų, vaikų, gyvūnų. Pakelės knibždėte knibždėjo sergančių žmonių, nebepajėgiančių eiti toliau. Daugelis, kaip ir Keintopf dukra, susirgo išgėrę užteršto vandens.
„Kartais mes nueidavome devynis kilometrus per dieną, kartais šiek tiek daugiau. Pakeliui aš dažnai matydavau sustojusius žmones pamėlynavusiais veidais, gaudančius orą, ir tuos, kurie krisdavo iš nuovargio ir niekada nebeatsikeldavo“, – pasakojo ji vėliau.
Išvarytieji vokiečiai miegojo kelyje arba, jeigu jiems pasisekdavo, rasdavo kokį nors svirną arba ūkinį pastatą. Juos nuolatos puldinėjo lenkų plėšikai, ir sargybiniai nesiėmė jokių priemonių jiems pažaboti. Naktys buvo siaubingos. Nuolatos aidėjo šūviai, kulkos pakirsdavo žmones, kurie bandė apginti savo nuosavybę arba moteris ir merginas nuo išprievartavimo. Kartą, pasakojo Keintopf: „Mūsų akivaizdoje vyko baisi scena. Keturi lenkų kareiviai bandė atskirti jauną vokiečių merginą nuo tėvų. Tėvus jie mušė šautuvų buožėmis, ypač tėvą.
Vyras susvyravo ir kareiviai nustūmė jį nuo pylimo. Jis parkrito ant žemės, o vienas iš lenkų paėmė pistoletą ir keletą kartų į jį šovė. Akimirką buvo tylu, paskui dviejų moterų – motinos ir dukters – riksmai pervėrė orą. Jos puolė prie mirštančio žmogaus... Tą merginą jie kažkur nusivedė – arba išprievartauti, arba dirbti vergiško darbo.“
Jiems priėjus sieną, kolona buvo sustabdyta ir jie turėjo praeiti pro lenkų karių eilę: „Kai kurie žmonės buvo išvedami iš kolonos ir verčiami lipti į vežimus su visais savo daiktais. Niekas nežinojo, ką tai reiškė, bet visi tikėjosi kažko blogo. Kai kurie žmonės atsisakė paklusti. Dažnai sulaikomi buvo pavieniai asmenys, ypač jaunos merginos. Motinos kabinosi į savo dukteris ir verkė. Kareiviai bandė vilkti jas jėga ir, jeigu tai nepavykdavo, imdavo mušti žmones šautuvų buožėmis ir botagais. Aidėjo plakamųjų riksmai. Aš niekada to nepamiršiu.“
Tačiau Anai ir jos vaikams pavyko pereiti per sieną ir galų gale jie nusigavo į Vakarų Vokietiją.
Tūkstančiai buvo vežami geležinkeliu panašiais vagonais, kokiais vos prieš keletą mėnesių buvo vežami mirti žydai. Vienas perkėlimą išgyvenęs žmogus prisiminė, kad kelių dešimčių kilometrų kelionė trukdavo ištisas savaites.
Traukiniai važiavo skausmingai lėtai ir dažnai būdavo sąmoningai laikomi šalutiniuose keliuose ištisas dienas. „Vyrai, moterys ir vaikai – visi buvo sumaišyti kartu, sukišti į sausakimšus traukinio vagonus, durys buvo užrakintos iš išorės. Kai vagonai buvo atidaryti, mačiau, kaip iš vieno jų buvo išnešta dešimt lavonų ir sumesta į karstus... Pastebėjau, kad keletas žmonių išprotėjo. Žmonės buvo išsitepę ekskrementais.“
Daugelis vokiečių prieš ištrėmimą buvo internuoti koncentracijos stovyklose. Labiausiai pagarsėjo Zgodos stovykla Sventochlovicėse, Silezijoje, kur nežmoniškomis sąlygomis iš alkio ir bado per kelias savaites mirė daugiau kaip du tūkstančiai iš penkių tūkstančių kalinių.
Zgoda buvo vienas iš mažų Aušvico stovyklos palydovų; dabar žydų kalinius pakeitė vokiečiai. Jaunas stovyklos komendantas Aleksy Krutas, neseniai įkopęs į savo trečiąją dešimtį, buvo lenkų slaptosios policijos pareigūnas. Jis vadovavo grupei sargybinių, kuriems buvo nuo septyniolikos iki dvidešimt trejų metų.
Vokiečių pabėgėliai iš Lenkijos keliauja į Berlyną.
Nuo 1945 m. gegužės mėnesio kaliniai buvo nuolat kankinami. Krutas sakė, kad jis gali per penkis mėnesius vokiečiams padaryti tai, ką naciai darė žydams penkerius metus, ir jis beveik neperdėjo. Kalinius kankino sargai, „kapos“ – vokiečių belaisviai, užverbuoti atlikti šią užduotį, grasinant tučtuojau nužudyti, jeigu jie atsisakys, ir galiausiai jų nelaimės draugai, nes stovyklos darbuotojai versdavo kalinius mušti vienas kitą. Zgoda buvo uždaryta 1945 metų lapkričio pabaigoje, bet kitos stovyklos veikė visus 1946-uosius.
Netoliese, Glivicėse, buvo stovykla, kurioje, pasak išgyvenusių kalinių, kaliniams „buvo išmušamos akys guminiais vėzdais..., darbininkai [buvo] laidojami gyvi skystame mėšle“, o vienas žmogus „buvo priverstas ryti rupūžę, kol užduso“, sargybiniams stebint ir juokiantis.
Lambinovicėse, stovykloje Pietvakarių Lenkijoje, per keletą mėnesių, kaip teigiama, mirė apie 6500 kalinių. Stovyklai vadovavo kitas dvidešimtmetis jaunuolis Czeslawas Geborskis – „nedoras... [žmogus], kuris įsakinėdavo tik spyriais“.
Vienas iš jo labiausiai pagarsėjusių sargybinių, vardu Johanas Fuhrmanas, kaip teigiama, „užmušė kūdikį, kurio motina maldavo jo savo vaikui sriubos“. Pasak vienos gerai dokumentuotos istorijos, grupė vokiečių moterų ir merginų buvo pasiųstos iš stovyklos atkasti netoliese esančio masinio kapo, kuriame buvo palaidoti šimtai rusų karo belaisvių, nužudytų besitraukiančių vokiečių karių.
Atkasus kapą pasklido siaubinga smarvė. „Lavonus suguldžius atviroje vietoje, moterys ir merginos buvo priverstos gultis veidu žemyn ant šių gličių ir bjaurių lavonų. Šautuvų buožėmis lenkų milicininkai murkdė savo aukų veidus giliai į... puvėsius. Dėl to palaikai įsiskverbė joms į burnas ir nosis. Šešiasdešimt keturios moterys ir merginos mirė.“ Nuo 40 000 iki 60 000 vokiečių žuvo lageriuose, o daugiau nei 100 000 mirė pakeliui į Vokietiją.
1945–1947 m. maždaug 630 000 vokiečių buvo išvaryta iš Vengrijos ir 700 000 – iš Rumunijos, kur jie gyveno šimtmečius. Daugiau nei 60 000 vengrų buvo išvaryta iš Slovakijos ir 100 000 – iš Jugoslavijos. Per etninį lenkų ir ukrainiečių karą, kuris prasidėjo 1943 m. ir vyko tuo pat metu, kaip ir karas su naciais, bet tęsėsi ilgiau ir jam pasibaigus ukrainiečiai buvo išvaryti iš Lenkijos, o lenkai – iš Ukrainos.
Nors per karą žuvo milijonai vokiečių, jam pasibaigus Vokietijos, turinčios naujas sienas, gyventojų skaičius buvo daug didesnis: nuo maždaug 60 milijonų 1939 m. jis išaugo iki 66 milijonų 1946 metais. Dėl to po Antrojo pasaulinio karo Europa etniniu aspektu buvo labiau vienalytė negu daugelį šimtmečių ir liko tokia iki to laiko, kol septintajame dešimtmetyje į ją ėmė gausiai plūsti imigrantai iš kitų žemynų.
Beveik visiškai neliko žydų. Vokiečiai buvo nepageidaujami už Vokietijos ribų. Daugybė žmonių buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas, ir tai sukėlė didžiausią pabėgėlių krizę per visą pasaulio istoriją. Hitleris svajojo apie etniškai gryną Europą. Paradoksalu, bet dėl Vokietijos pralaimėjimo 1946 m. pabaigoje jo svajonė beveik išsipildė.
kultura.lrytas.lt
ViDA Press nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą