2016 m. gruodžio 3 d.
Barbora Grigaliūnaitė, "Tiesa"
Artėjat referendumui dėl šalies likimo Europos Sąjungoje, Jungtinėje Karalystėje (JK) įtampa kilo palaipsniui: virė karštos diskusijos, buvo skleidžiama politinė propaganda, tačiau nei viena, nei kita pusė iš tiesų netikėjo, kad rezultatas smogs taip stipriai.
Politikai, šalies įžymybės ir paprasti mirtingieji ryte po referendumo atsibudo kitokioje šalyje. Pirmoji savaitė po fakto, kad „Brexit“ vis dėlto įvyks, Londone buvo keista: miestiečiai negalėjo patikėti, kad vienas didžiausių kosmopolitiškų megapolių pasaulyje staiga turės atsiskirti nuo savo „motinos“ Europos, tad gatvėse žmonės buvo tylūs ir susimąstę labiau nei įprastai, net restoranai, nors ir trumpam, buvo ištuštėję, o gatvėse kartkartėmis nuaidėdavo šūksniai „Go back to your country“.
Dabar viskas kitaip. Dabar visi žino, kad „Brexit“ reiškia „Brexit“, ir nieko čia nebepakeisi, o visos spekuliacijos, kad tai buvo tik didelė klaida, ir kad ją politikai tikrai ištaisys, – pasimiršo.
Naujoji šalies Ministrė Pirmininkė Theresa May visus įtikino, kad yra pasiruošusi vykdyti D. Britanijos piliečių valią, kad ir kokia ji būtų.
Tačiau kaip jaučiasi tegul ir menką, D. Britanijos mastais, gyventojų dalį sudarantys tie trys milijonai gyventojų, kurie čia atvyko teisėtai kaip Europos Sąjungos (ES) piliečiai, tačiau per naktį tapo „imigrantais“? Ar jie tikrai nori likti šalyje, kuri kiekvieną dieną vis garsiau pabrėžia, kad nevertina sunkaus žmonių darbo, sumokėtų mokesčių, ar, galų gale, tiesiai rėžia į akis, kad imigrantai šaliai apskritai nereikalingi.
„Tiesa“ Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių pasiteiravo, ar „Brexit“ paskatino juos susimąstyti apie grįžimą į tėvynę, ir, jeigu taip, koks tas kelias atgal į Lietuvą.
Asta ir Paulius Londone gyveno apie dešimtmetį. Pora čia buvo įsikūrusi tvirtai, abu galėjo pasigirti puikiais darbais, gražiu, net britiškuose interjero žurnaluose pristatytu namu bei sparčiai augančiu sūneliu. Nei vienas iš jų netikėjo, kad „Brexit“ iš tiesų įvyks.
„Tyli mintis grįžti į Lietuvą kirbėjo visada. Konkrečiau pradėjome galvoti pavasarį dar prieš referendumą, ir nesakytume, kad jo baigtis nulėmė, bet tikrai pagreitino mūsų apsisprendimą. Skelbimą, kad parduodame namą, įkėlėme netrukus po referendumo“, – atviravo Asta.
Pora pripažino, kad pagrindinė priežastis keliauti namo – noras būti arčiau savųjų, ypač sustiprėjęs susilaukus sūnaus. „Mums svarbu, kad jis augtų apsuptas ne tik mūsų, bet ir artimųjų meilės. Apskritai vaikų priežiūra Lietuvoje atrodo paprastesnė ir pigesnė nei Jungtinėje Karalystėje. Kita vertus, gaila, kad sūnus augs ne viename iš spalvingiausių ir labiausiai kosmopolitiškų pasaulio miestų“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Brightone penkerius metus gyvenantys Artūras ir Milda taip pat pasakojo, kad „Brexit“ paskatino susimąstyti, ar jie su vaikais tikrai nori likti šioje šalyje. Jauna šeima nusprendė, kad ateinantį pavasarį kraustysis atgal į Lietuvą ir savo laimę bandys kurti ten.
Tiesa, pora neparduoda savo nekilnojamojo turto, o Milda yra sukūrusi internetinį verslą, kuriuo užsiimti gali bet kurioje pasaulio šalyje. Kaip patys prisipažino, jiems šiek tiek ramiau, kai žino, jog gyvendami Lietuvoje nuolatos turės pastovių pajamų.
Panašiai kalbėjo ne vienas „Tiesos“ kalbintas lietuvis. Dauguma pripažįsta, kad Lietuva niekada neišdilo iš prisiminimų, o bėgant metams ilgesys tik stiprėja. Ne vienas jaudinasi dėl vaikų ateities, tačiau tiki, kad artimųjų meilė – svarbiau.
Į Lietuvą besiruošiantys Artūras ir Milda „Tiesai“ prisipažino, kad, nors išvykimo ir laukia, tačiau kuo ta diena arčiau, tuo darosi baisiau. „Labiausiai nerimas kyla dėl žmonių Lietuvoje. Turiu omenyje kitokį mąstymą, konservatyvumą, pyktį. Kita vertus, juk visur galima susikurti savo namus, bendrauti su savo rato žmonėmis ir, jei sekasi gerai, į kitką nekreipti dėmesio. Visur yra geroji ir blogoji pusė, tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje, tiek ir kitur“, – samprotavo Milda.
Kita kalbinta lietuvė taip pat prisipažino, kad apie grįžimą į Lietuvą galvoja „labai rimtai“. „Manau, dabar būtų geras metas grįžti į Lietuvą, nes vaikas vis dar mažas ir eina į darželį. Tačiau tikrai baisu. JK gyvenu daugiau nei dešimtmetį, čia mano namai, geras darbas. Tačiau taip pat svarstau, kad jei nepabandysime dabar, vėliau tikrai gailėsiuos“, – atviravo pašnekovė.
Dar viena JK gyvenanti imigrantė atskleidė, kad, jos manymu, Lietuvoje gyventi tikrai galima ir įmanoma: „Visi mūsų draugai gyvena puikiai, lankosi restoranuose, važiuoja atostogauti, turi namus ir mašinas. Man Lietuvoje labai patinka maži atstumai, keturi metų laikai, švietimo lygis. Ironiška, tačiau gyvendama Anglijoje visada labai pasiilgstu Lietuvos, o ilgiau pabuvusi gimtinėje labai pasiilgstu Londono: skanaus maisto, žmonių įvairovės“, – pasakojo moteris ir pripažino, kad jai pačiai „Brexit“ nepadarė jokios įtakos apsisprendžiant, ar išvykti, ar likti, o pliusus ir minusus šeima vis dar dėliojasi.
Užvirus diskusijai apie gyvenimo Lietuvoje ir JK ypatumus paaiškėjo, kad Lietuvoje gyventi reikia mokėti, o grįžimui į tėvynę būtinos kelios sąlygos. Svarbiausia iš jų, žinoma, pinigai.
Minimalus atlyginimas, dar žinomas kaip minimalioji mėnesinė alga, dirbant visą darbo savaitę (Lietuvoje 40 val.), nuo 2016 liepos mėn. siekia 380 eurų.
Dauguma kalbintų JK gyvenančių lietuvių šeimų teigė, kad, jų manymu, norint „patogiai“ gyventi Lietuvoje reikia uždirbti apie 3 tūkst. eurų. Pakalbinus kelias vaikus auginančias šeimas paaiškėjo, kad, jų skaičiavimais, šeimai „išgyventi“ pavyktų ir už tūkstantį eurų, tačiau tikrai susispaudus ir tik tokiu atveju, jei turi savą būstą.
Tai patvirtino ir į Lietuvą prieš dvejus metus iš Londono grįžusi pora – Rūta ir Rokas. Jų teigimu, Lietuvoje, norint gyventi per daug savęs neribojant, reikia uždirbti ne mažiau kaip 2500–3000 eurų. Tiesa, reikia paminėti, kad pora augina vaiką, turi du automobilius, o trijų miegamųjų būstą nuomojasi.
Pasak Astos ir Pauliaus, jie Londone kas mėnesį be vaiko priežiūros išleisdavo apie 2500 svarų sterlingų. „Prieš kraustydamiesi atgal preliminariai apsiskaičiavome, kiek pinigėlių reikės pragyvenimui Lietuvoje. Manome, kad būstas ir mokesčiai, transportas Vilniuje atsieis apie 30–40 proc. pigiau nei Londone, maistas kainuos labai panašiai, o kai kurios paslaugos, pvz., darželis – net penkis kartus pigiau. Privatus darželis Vilniuje kainuoja apie 230 eurų, o Londone – apie tūkstantį svarų“, – atvirai skaičius dėstė Asta.
Emigranto duonos neragavusi ir Lietuvoje su šeima gyvenanti „Tiesos“ pašnekovė patvirtino, kad už minimumą pragyventi čia tikriausiai neįmanoma: „Gyvendami trise vien maistui per dieną išleidžiame apie 10–15 eurų, per mėnesį – apie 300 eur. Darželis – 55 eur. Nuomos nemokam, tačiau mokesčiams išleidžiame labai daug – už trijų kambarių butą apie 100–150 eurų. Dar pridėkime kurą, vaistus, kitas būtinas prekes ir mokesčius. Taigi, už minimumą išgyventi niekaip nepavyksta.“
Rūta ir Rokas pasakojo, kad į JK važiavo tik pasisemti patirties, o likti niekada neplanavo. „Grįžimas į Lietuvą mums užtruko apie pusmetį. „Į niekur“ grįžti nesinorėjo, todėl Rokas darbo ieškojo dar būdamas Londone. Sunkios adaptacijos galbūt būtent dėl to ir nepajutome, nes abu grįžome ir iš karto pasinėrėm į naujus darbus“, – pasakojo Rūta ir patikino, kad nei vieną akimirką nesigailėjo grįžusi, o atvirkščiai – vis dar džiaugiasi.
Rūta, kaip ir daugelis kitų kalbintų lietuvių, pabrėžė, kad grįžtant atgal būtina žinoti, ką Lietuvoje veiksi. Darbą susirasti iš anksto – idealu, tačiau, jei taip nepavyksta, būtinas bent mintyse sukurtas veiksmų planas.
Moteris pripažino, kad vienintelis dalykas, prie ko buvo sunkiau vėl priprasti – nosis nukabinę, nepatenkinti ir pikti žmonės, nemandagūs ir nepaslaugūs įstaigų darbuotojai.
Kita prieš kelis mėnesius namo grįžusi lietuvė antrino Rūtai teigdama, kad Lietuvoje labiausiai pasiilgsta „šypsenų, kad ir dirbtinių, supratimo ir mandagumo“. Tačiau du vaikus auginanti moteris įvertino ir gimtosios šalies privalumus: „Vaikai mato senelius, visa šeima ir vėl artimai bendrauja. Pinigai – tikrai ne viskas. Gyvenant JK dažnai būdavo liūdna, kad nemačiau dukterėčios pirmų žingsnių, per emigracijoje praleistą laiką paseno tėvai ir seneliai, mano vaikai nematė sniego, o vasarą nesimaudė ežeruose. Tikrai myliu Lietuvą, tačiau ir į JK akmenų nemėtysiu. Tiesiog toks mūsų šeimos pasirinkimas.“
Kiek žmonių – tiek nuomonių, ir tikrai ne visus tautiečius taip lengva „išvaryti“ iš Jungtinės Karalystės. „Tiesa“, kalbindama įvairius žmones, išgirdo įvairiausių minčių, kurias užginčyti būtų sunku.
Pirmiausia, „Brexit“ labiausiai emociškai paveikė jaunas šeimas, neseniai susilaukusias vaikų. Kaip tik jie iš naujo pradėjo lyginti gyvenimo JK pliusus ir minusus – ir ne vienam iš jų pasirodė, kad Lietuvoje gyvenimo kokybė gali būti geresnė.
Tačiau tie, kurių atžalos jau ūgtelėjusios, o jie patys jau įleidę šaknis JK, dažniausiai net nesvarsto apie grįžimą į tėvynę, ir pirmiausia – dėl vaikų. Mat šie mažiausiai norėtų kraustytis į Lietuvą.
Ne vienas emigrantas iš Lietuvos neslėpė didžiulio nusivylimo savo valstybe ir teigė, jog kelio atgal tiesiog nebėra. Daugelis taip pat pripažino, kad, nors nostalgija kartkartėmis ir sukyla, būtų per daug sunku palikti čia susikurtus namus, verslus ir gyvenimus, o „Brexit“ kol kas grįžti paskatino tik tuos, kurie šią mintį tyliai mintijo jau kurį laiką.
Tiesa.com
Barbora Grigaliūnaitė, "Tiesa"
Artėjat referendumui dėl šalies likimo Europos Sąjungoje, Jungtinėje Karalystėje (JK) įtampa kilo palaipsniui: virė karštos diskusijos, buvo skleidžiama politinė propaganda, tačiau nei viena, nei kita pusė iš tiesų netikėjo, kad rezultatas smogs taip stipriai.
Politikai, šalies įžymybės ir paprasti mirtingieji ryte po referendumo atsibudo kitokioje šalyje. Pirmoji savaitė po fakto, kad „Brexit“ vis dėlto įvyks, Londone buvo keista: miestiečiai negalėjo patikėti, kad vienas didžiausių kosmopolitiškų megapolių pasaulyje staiga turės atsiskirti nuo savo „motinos“ Europos, tad gatvėse žmonės buvo tylūs ir susimąstę labiau nei įprastai, net restoranai, nors ir trumpam, buvo ištuštėję, o gatvėse kartkartėmis nuaidėdavo šūksniai „Go back to your country“.
Dabar viskas kitaip. Dabar visi žino, kad „Brexit“ reiškia „Brexit“, ir nieko čia nebepakeisi, o visos spekuliacijos, kad tai buvo tik didelė klaida, ir kad ją politikai tikrai ištaisys, – pasimiršo.
Naujoji šalies Ministrė Pirmininkė Theresa May visus įtikino, kad yra pasiruošusi vykdyti D. Britanijos piliečių valią, kad ir kokia ji būtų.
Tačiau kaip jaučiasi tegul ir menką, D. Britanijos mastais, gyventojų dalį sudarantys tie trys milijonai gyventojų, kurie čia atvyko teisėtai kaip Europos Sąjungos (ES) piliečiai, tačiau per naktį tapo „imigrantais“? Ar jie tikrai nori likti šalyje, kuri kiekvieną dieną vis garsiau pabrėžia, kad nevertina sunkaus žmonių darbo, sumokėtų mokesčių, ar, galų gale, tiesiai rėžia į akis, kad imigrantai šaliai apskritai nereikalingi.
„Tiesa“ Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių pasiteiravo, ar „Brexit“ paskatino juos susimąstyti apie grįžimą į tėvynę, ir, jeigu taip, koks tas kelias atgal į Lietuvą.
Lagaminus jau kraunasi
Asta ir Paulius Londone gyveno apie dešimtmetį. Pora čia buvo įsikūrusi tvirtai, abu galėjo pasigirti puikiais darbais, gražiu, net britiškuose interjero žurnaluose pristatytu namu bei sparčiai augančiu sūneliu. Nei vienas iš jų netikėjo, kad „Brexit“ iš tiesų įvyks.
„Tyli mintis grįžti į Lietuvą kirbėjo visada. Konkrečiau pradėjome galvoti pavasarį dar prieš referendumą, ir nesakytume, kad jo baigtis nulėmė, bet tikrai pagreitino mūsų apsisprendimą. Skelbimą, kad parduodame namą, įkėlėme netrukus po referendumo“, – atviravo Asta.
Pora pripažino, kad pagrindinė priežastis keliauti namo – noras būti arčiau savųjų, ypač sustiprėjęs susilaukus sūnaus. „Mums svarbu, kad jis augtų apsuptas ne tik mūsų, bet ir artimųjų meilės. Apskritai vaikų priežiūra Lietuvoje atrodo paprastesnė ir pigesnė nei Jungtinėje Karalystėje. Kita vertus, gaila, kad sūnus augs ne viename iš spalvingiausių ir labiausiai kosmopolitiškų pasaulio miestų“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Brightone penkerius metus gyvenantys Artūras ir Milda taip pat pasakojo, kad „Brexit“ paskatino susimąstyti, ar jie su vaikais tikrai nori likti šioje šalyje. Jauna šeima nusprendė, kad ateinantį pavasarį kraustysis atgal į Lietuvą ir savo laimę bandys kurti ten.
Tiesa, pora neparduoda savo nekilnojamojo turto, o Milda yra sukūrusi internetinį verslą, kuriuo užsiimti gali bet kurioje pasaulio šalyje. Kaip patys prisipažino, jiems šiek tiek ramiau, kai žino, jog gyvendami Lietuvoje nuolatos turės pastovių pajamų.
Panašiai kalbėjo ne vienas „Tiesos“ kalbintas lietuvis. Dauguma pripažįsta, kad Lietuva niekada neišdilo iš prisiminimų, o bėgant metams ilgesys tik stiprėja. Ne vienas jaudinasi dėl vaikų ateities, tačiau tiki, kad artimųjų meilė – svarbiau.
Nerimas dėl gyvenimo Lietuvoje – ne kliūtis
Į Lietuvą besiruošiantys Artūras ir Milda „Tiesai“ prisipažino, kad, nors išvykimo ir laukia, tačiau kuo ta diena arčiau, tuo darosi baisiau. „Labiausiai nerimas kyla dėl žmonių Lietuvoje. Turiu omenyje kitokį mąstymą, konservatyvumą, pyktį. Kita vertus, juk visur galima susikurti savo namus, bendrauti su savo rato žmonėmis ir, jei sekasi gerai, į kitką nekreipti dėmesio. Visur yra geroji ir blogoji pusė, tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje, tiek ir kitur“, – samprotavo Milda.
Kita kalbinta lietuvė taip pat prisipažino, kad apie grįžimą į Lietuvą galvoja „labai rimtai“. „Manau, dabar būtų geras metas grįžti į Lietuvą, nes vaikas vis dar mažas ir eina į darželį. Tačiau tikrai baisu. JK gyvenu daugiau nei dešimtmetį, čia mano namai, geras darbas. Tačiau taip pat svarstau, kad jei nepabandysime dabar, vėliau tikrai gailėsiuos“, – atviravo pašnekovė.
Dar viena JK gyvenanti imigrantė atskleidė, kad, jos manymu, Lietuvoje gyventi tikrai galima ir įmanoma: „Visi mūsų draugai gyvena puikiai, lankosi restoranuose, važiuoja atostogauti, turi namus ir mašinas. Man Lietuvoje labai patinka maži atstumai, keturi metų laikai, švietimo lygis. Ironiška, tačiau gyvendama Anglijoje visada labai pasiilgstu Lietuvos, o ilgiau pabuvusi gimtinėje labai pasiilgstu Londono: skanaus maisto, žmonių įvairovės“, – pasakojo moteris ir pripažino, kad jai pačiai „Brexit“ nepadarė jokios įtakos apsisprendžiant, ar išvykti, ar likti, o pliusus ir minusus šeima vis dar dėliojasi.
Svarbiausia sąlyga – pinigai
Užvirus diskusijai apie gyvenimo Lietuvoje ir JK ypatumus paaiškėjo, kad Lietuvoje gyventi reikia mokėti, o grįžimui į tėvynę būtinos kelios sąlygos. Svarbiausia iš jų, žinoma, pinigai.
Minimalus atlyginimas, dar žinomas kaip minimalioji mėnesinė alga, dirbant visą darbo savaitę (Lietuvoje 40 val.), nuo 2016 liepos mėn. siekia 380 eurų.
Dauguma kalbintų JK gyvenančių lietuvių šeimų teigė, kad, jų manymu, norint „patogiai“ gyventi Lietuvoje reikia uždirbti apie 3 tūkst. eurų. Pakalbinus kelias vaikus auginančias šeimas paaiškėjo, kad, jų skaičiavimais, šeimai „išgyventi“ pavyktų ir už tūkstantį eurų, tačiau tikrai susispaudus ir tik tokiu atveju, jei turi savą būstą.
Tai patvirtino ir į Lietuvą prieš dvejus metus iš Londono grįžusi pora – Rūta ir Rokas. Jų teigimu, Lietuvoje, norint gyventi per daug savęs neribojant, reikia uždirbti ne mažiau kaip 2500–3000 eurų. Tiesa, reikia paminėti, kad pora augina vaiką, turi du automobilius, o trijų miegamųjų būstą nuomojasi.
Pasak Astos ir Pauliaus, jie Londone kas mėnesį be vaiko priežiūros išleisdavo apie 2500 svarų sterlingų. „Prieš kraustydamiesi atgal preliminariai apsiskaičiavome, kiek pinigėlių reikės pragyvenimui Lietuvoje. Manome, kad būstas ir mokesčiai, transportas Vilniuje atsieis apie 30–40 proc. pigiau nei Londone, maistas kainuos labai panašiai, o kai kurios paslaugos, pvz., darželis – net penkis kartus pigiau. Privatus darželis Vilniuje kainuoja apie 230 eurų, o Londone – apie tūkstantį svarų“, – atvirai skaičius dėstė Asta.
Emigranto duonos neragavusi ir Lietuvoje su šeima gyvenanti „Tiesos“ pašnekovė patvirtino, kad už minimumą pragyventi čia tikriausiai neįmanoma: „Gyvendami trise vien maistui per dieną išleidžiame apie 10–15 eurų, per mėnesį – apie 300 eur. Darželis – 55 eur. Nuomos nemokam, tačiau mokesčiams išleidžiame labai daug – už trijų kambarių butą apie 100–150 eurų. Dar pridėkime kurą, vaistus, kitas būtinas prekes ir mokesčius. Taigi, už minimumą išgyventi niekaip nepavyksta.“
Ką sako jau grįžusieji į Lietuvą?
Rūta ir Rokas pasakojo, kad į JK važiavo tik pasisemti patirties, o likti niekada neplanavo. „Grįžimas į Lietuvą mums užtruko apie pusmetį. „Į niekur“ grįžti nesinorėjo, todėl Rokas darbo ieškojo dar būdamas Londone. Sunkios adaptacijos galbūt būtent dėl to ir nepajutome, nes abu grįžome ir iš karto pasinėrėm į naujus darbus“, – pasakojo Rūta ir patikino, kad nei vieną akimirką nesigailėjo grįžusi, o atvirkščiai – vis dar džiaugiasi.
Rūta, kaip ir daugelis kitų kalbintų lietuvių, pabrėžė, kad grįžtant atgal būtina žinoti, ką Lietuvoje veiksi. Darbą susirasti iš anksto – idealu, tačiau, jei taip nepavyksta, būtinas bent mintyse sukurtas veiksmų planas.
Moteris pripažino, kad vienintelis dalykas, prie ko buvo sunkiau vėl priprasti – nosis nukabinę, nepatenkinti ir pikti žmonės, nemandagūs ir nepaslaugūs įstaigų darbuotojai.
Kita prieš kelis mėnesius namo grįžusi lietuvė antrino Rūtai teigdama, kad Lietuvoje labiausiai pasiilgsta „šypsenų, kad ir dirbtinių, supratimo ir mandagumo“. Tačiau du vaikus auginanti moteris įvertino ir gimtosios šalies privalumus: „Vaikai mato senelius, visa šeima ir vėl artimai bendrauja. Pinigai – tikrai ne viskas. Gyvenant JK dažnai būdavo liūdna, kad nemačiau dukterėčios pirmų žingsnių, per emigracijoje praleistą laiką paseno tėvai ir seneliai, mano vaikai nematė sniego, o vasarą nesimaudė ežeruose. Tikrai myliu Lietuvą, tačiau ir į JK akmenų nemėtysiu. Tiesiog toks mūsų šeimos pasirinkimas.“
Kita medalio pusė
Kiek žmonių – tiek nuomonių, ir tikrai ne visus tautiečius taip lengva „išvaryti“ iš Jungtinės Karalystės. „Tiesa“, kalbindama įvairius žmones, išgirdo įvairiausių minčių, kurias užginčyti būtų sunku.
Pirmiausia, „Brexit“ labiausiai emociškai paveikė jaunas šeimas, neseniai susilaukusias vaikų. Kaip tik jie iš naujo pradėjo lyginti gyvenimo JK pliusus ir minusus – ir ne vienam iš jų pasirodė, kad Lietuvoje gyvenimo kokybė gali būti geresnė.
Tačiau tie, kurių atžalos jau ūgtelėjusios, o jie patys jau įleidę šaknis JK, dažniausiai net nesvarsto apie grįžimą į tėvynę, ir pirmiausia – dėl vaikų. Mat šie mažiausiai norėtų kraustytis į Lietuvą.
Ne vienas emigrantas iš Lietuvos neslėpė didžiulio nusivylimo savo valstybe ir teigė, jog kelio atgal tiesiog nebėra. Daugelis taip pat pripažino, kad, nors nostalgija kartkartėmis ir sukyla, būtų per daug sunku palikti čia susikurtus namus, verslus ir gyvenimus, o „Brexit“ kol kas grįžti paskatino tik tuos, kurie šią mintį tyliai mintijo jau kurį laiką.
Tiesa.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą