Už Kalėdų eglės tradiciją galime dėkoti vokiečiams ir karalienei Viktorijai
Kalėdų eglutė, dabinama dekoracijomis ir lemputėmis, yra svarbiausia viso pasaulio namų puošmena. Tačiau iš kur kilo tradicija kasmet puošti į namus parsineštą medį?
Legenda byloja, kad vienuolis Bonifacas nukirto pagonių ąžuolą, iš kurio išaugo eglė
Visžaliai medžiai ir augalai žiemos šventėms buvo naudojami jau tūkstančius metus, dar prieš krikščionybės pradžią.
Visžaliai medžiai ir augalai žiemos šventėms buvo naudojami jau tūkstančius metus, dar prieš krikščionybės pradžią.
Europos pagonys žaliomis eglių šakomis puošdavo namus per žiemos saulėgrįžą. O senovės romėnai visžalius augalus tempdavo į šventyklas per Saturnalijos šventę. Senovės egiptiečiai palmių šakomis garbindavo saulės dievą Ra.
„Į namus parneštas visžalis augalas reiškia vaisingumą ir naujo gyvenimo pradžią žiemos tamsoje. Tai labiau pagoniška idėja“, – teigė Sidnėjaus universiteto tyrėja Dominique Wilson.
Anot jos, iš čia kilo tradicija puošti namus bugienio, amalo, spygliuočių šakomis, nes šie augalai vieninteliai žiemą nenumeta žalumos ir net žydi.
„Viskas prasidėjo taip ir vėliau išsivystė iki Kalėdų eglutės“, – pabrėžė D.Wilson.
Egzistuoja kelios teorijos, kaip papuošta eglė tapo krikščionybės simboliu. Viena iš jų pasakoja apie anglą benediktinų vienuolį Bonifacą, kuris VIII amžiuje kaip misionierius atvyko į Vokietiją.
„Istorija pasakoja, kad vienuolis susitiko kelis vokiečius, kurie atlikinėjo aukojimą priešais milžinišką ąžuolą – skandinavų dievo Toro simbolį, – pasakojo D.Wilson. – Bonifacas pasiėmė kirvį ir nukirto medį, kad pagonys nebeužsiminėtų stabmeldyste.“
Anot religijos ir mitologijos ekspertės, vokiečiai tikėjosi, kad žaibas trenks į vienuolį, išniekinusį jų šventą medį, tačiau niekas neįvyko. Tad Bonifacas nusprendė pasinaudoti proga ir juos pamėginti atversti į krikščionybę.
„Legenda pasakoja, kad iš nukirsto ąžuolo kelmo išaugo eglė. Ji priminė Jėzaus Kristaus simbolį, nes yra trikampio formos, reiškiančios šv. Trejybę, ir tada kilo mintis, kad šis medis gali pradėti reikšti Dievą ir naują gyvenimą“, – teigė D.Wilson.
Spygliuočiai į namus taip pat pradėti nešti Vokietijoje. XVI amžiuje krikščionys juos pradėjo puošti imbieriniais sausainiais, riešutais ir obuoliais.
XIX amžiuje vokiečiai pradėjo į namus tempti egles iš miško
„O XVII amžiuje puošmenos tapo dar svarbesnės. Prasidėjo ištisas šventinių festivalių judėjimas. Karališkieji rūmai puošdavo medžius auksu, popierinėmis dekoracijomis, žvakėmis“, – aiškino religijotyrininkė.
Paprotys išpopuliarėjo tarp kilmingųjų ir pasklido po visus Europos rūmus XIX amžiaus pradžioje.
Į įvairias pasaulio šalis emigruojantys vokiečiai šią tradiciją taip pat skleidė.
Tačiau tokiose vietose kaip JAV Kalėdų eglė net iki XIX amžiaus vidurio buvo laikoma svetima pagoniška tradicija.
Nors puošti eglutes pradėjo vokiečiai, Jungtinės Karalystės valdovė Viktorija ir jos vyras princas Albertas tradiciją išpopuliarino penktame ir šeštame XIX amžiaus dešimtmetyje.
Karalienės Viktorijos motina Saksonijos princesė Viktorija buvo vokietė, todėl užaugo puošdama eglutes.
Britams ši idėja buvo visiškai svetima, kol 1848 metais laikraštis „Illustrated London News“ neišspausdino piešinio, kuriame karališkoji šeima švenčia Kalėdas prie papuoštos eglės.
Kalėdų egles Jungtinėje Karalystėje ir JAV išpopuliarino karalienės Viktorijos pavyzdys
Viktorija ir Albertas buvo mėgstami šalies valdovai, tad greitai kiekvienuose britų namuose išdygo papuoštos eglutės.
Po dviejų savaičių tas pats piešinys buvo išspausdintas už Atlanto. Tiesa, kad naujiena labiau patiktų amerikiečiams, karalienės diadema ir princo ūsai buvo pašalinti.
Po šio pirmojo viešai išplatinto žaliaskarės piešinio puošybos tradicija tapo madinga ir JAV.
Dabar pasaulyje mėgstamos įvairiausių rūšių ir formų eglės – tikros ir dirbtinės.
Kalėdų egles puošia įvairių religijų atstovai. Nors kai kam tai dar yra krikščionybės simbolis, kitiems tai tiesiog gruodžio švenčių neatsiejama dalis.
„Čia, Australijoje, mes perėmėme europietišką Kalėdų šventimo tradiciją. Nors valgome žuvis, krevetes ir panašius dalykus, vis tiek jaučiamės labai tradiciški“, – teigė D.Wilson.
Data: 2016-12-26 11:50 lrytas.lt
Autorius: Vytas Rudavičius („Lietuvos rytas“)
„Reuters“/“Scanpix“ nuotr.
Britai teigia, kad tikrąją karalienę Elizabeth II galima pažinti pasiklausius jos Kalėdų kalbos, kurią monarchė rašo pati. Todėl jos žodžiai kasmet priverčia ausis ištempti milijonus žmonių.
Gruodžio 25-osios popietę, lygiai 15 valandą, milijonai Jungtinės Karalystės gyventojų trumpam nutraukia kalbas prie šventinio stalo ir nustumia į šalį lėkštes su kalakutiena, aplieta spanguolių padažu. Jie įsijungia televizorių, radijo imtuvą, išmanųjį telefoną arba planšetinį kompiuterį. Mat lygiai trečią po pietų į Jungtinės Karalystės ir visos Tautų Sandraugos piliečius kreipiasi jų oficiali valdovė karalienė Elizabeth II.
Nuo pat 1957-ųjų monarchė kasmet per Kalėdas sušmėžuoja britų žydruosiuose ekranuose. Kai pirmąkart kreipėsi į tautą ir pasaulį per televiziją, monarchei buvo vos 31-eri.
Nespalvotus televizorių imtuvus tuomet turėjo vos kas aštunta britų šeima. Dabar, kai Elizabeth II jau perkopė savo jubiliejinius 90-uosius, kiekvienuose namuose yra bent po kelis HD raiškos aparatus, netgi su trijų dimensijų vaizdo atkūrimo galimybe.
„Labai tikiuosi, kad ši nauja priemonė, televizija, padės man tiesiogiai bendrauti su jumis. Neišvengiama, kad daugeliui jūsų aš atrodau kaip gana tolima figūra, istorinių karalių ir karalienių palikuonė. Jums tesu laikraščiuose ar filmų kronikose matytas veidas, kuris nepaliečia jūsų asmeninio gyvenimo. Bet dabar bent kelioms minutėms noriu pakviesti jus į savo taikius namus“, – šitaip prieš 59 metus kalbėjo karalienė, pirmąkart kreipdamasi į žiūrovus.
Kalėdinis monarcho kreipimasis į tautą yra gana nauja tradicija, jeigu ją palygintume su kitais tūkstantmetės Anglijos karališkosios dinastijos įpročiais. Šiam ritualui – vos kiek daugiau nei aštuoni dešimtmečiai.
Idėja, kad Britų imperijos valdovas radijo bangomis per Kalėdas galėtų kreiptis į šimtus milijonų savo vasalų visuose pasaulio kampeliuose, pirmąkart toptelėjo dar 1922-aisiais.
Tuomet naujai įsikūrusios visuomeninės radijo stoties BBC „krikštatėvis“ Johnas Charlesas Reithas sugalvojo, kad dabartinės monarchės senelis, karalius Jurgis V, būtent tokiu būdu galėtų praskaidrinti kalėdinę programą.
J.Ch.Reithas perdavė Bakingamo rūmams savo prašymą: „Ar Jo Didenybė negalėtų tiesioginiame eteryje pasveikinti Kalėdų proga visų BBC klausytojų?“ Atsakymo tuomet sulaukta trumpo ir kategoriško: „Ne.“
Mat patarėjai jau senstančiam monarchui buvo įteigę, kad radijas tėra pasilinksminimams skirta komunikacijos priemonė. Karaliui tokiais nerimtais žaidimais esą neverta užsiimti.
Vis dėlto BBC vadovas J.Ch.Reithas nenuleido rankų. Visą dešimtmetį jis kalbino Bakingamo rūmus pakeisti savo požiūrį į radiją. Ir netrukus radijo „krikštatėvis“ susirado įtakingą užtarėją artimiausiame Jurgio V rate.
Monarcho žmona karalienė Marija ragino sutuoktinį žengti koja kojon su technine pažanga. Jai pritarė ir tuometis ministras pirmininkas Ramsay MacDonaldas.
1932-aisiais, soste išbuvęs per ketvirtį amžiaus, 67-erių Jurgis V pagaliau nusileido žmonos prašymams ir pirmą kartą sėdo prie BBC mikrofonų.
Kalėdų dieną, likus kelioms minutėms iki trečios po pietų, karalius įsitaisė mažame kambarėlyje Sandringamo rūmuose Norfolko grafystėje. Būtent šiuose rūmuose jau kelis šimtmečius karališkoji Windsorų dinastija sutikdavo ir iki šiol švenčia Kalėdas ir sutinka Naujuosius metus.
Radijo bangomis nuvilnijęs sveikinimas truko vos dvi su puse minutės. Maža to, šio kreipimosi karalius net neparašė pats. Tekstą, kurį sudaro 251 žodis, sukūrė britų literatūros genijus – rašytojas ir poetas, Nobelio premijos laureatas Rudyardas Kiplingas.
„Kalbuosi su jumis iš savo namų ir iš visos širdies“, – tokie buvo pirmieji R.Kiplingo parašytos kalbos, ištartos karaliaus Jurgio V lūpomis, žodžiai.
Pirmojo radijo kreipimosi aidai tolimais 1932 metais sukėlė ažiotažą visoje imperijoje.
Londono „The Times“ nuodugniai aprašė techninius iššūkius, kuriuos BBC įveikė surengdama bene pirmą tiesioginę pasaulinę radijo transliaciją. Karaliaus balsas vienu metu aidėjo Bombėjuje, Sidnėjuje, Johanesburge, Otavoje.
Pastebėta, kad net kreipimosi laikas – lygiai 3 val. dienos Grinvičo laiku – buvo pasirinktas neatsitiktinai: tą valandą nemiega daugiausia žmonių Britų imperijos kampeliuose.
Nuo to laiko karališkasis Kalėdų sveikinimas per radiją ar televiziją tapo beveik nelaužoma taisykle.
Tik triskart monarchas ar monarchė nutarė nesikreipti į tautą – 1936, 1938 ir 1969 metais.
Pirmus du kartus tradicijai nusižengė karaliaus Jurgio V sūnus Jurgis VI. Drovus ir mikčiojantis, kalbėjimo tiesiogiai per radiją jis bijojo tiesiog paniškai.
Būtent todėl Jurgis VI pasisamdė australą kalbos terapijos ekspertą Lionelį Logue’ą.
Visą šią istoriją 2010-aisiais ekranizavo britų režisierius Tomas Hooperis filme „Karaliaus kalba“ („King’s Speech“), kuriame Jurgį VI vaidino Colinas Firthas.
Tačiau būtent drovusis Jurgis VI yra dviejų bene labiausiai klausytojus sujaudinusių Kalėdų kalbų autorius.
Per 1939-ųjų Kalėdas, Europą apėmus Antrojo pasaulinio karo liepsnoms, karalius nusprendė pacituoti poetės Minnie Louise Haskins eilėraščio „Metų vartai“ ištrauką: „Aš kreipiausi į vyrą, stovėjusį ties metų vartais.“
Dabar būtent ši eilutė yra iškalta Vindzoro rūmų koplytėlėje, kur ilsisi Jurgio VI palaikai.
Kita įsimintina karaliaus Kalėdų kalba buvo pasakyta 1951m.
„Aš atsitiesiau po savo ligos“, – gergždžiančiu balsu tuomet prakalbo monarchas. Po šešių savaičių jis mirė.
Trečią kartą tradicija sulaužyta 1969 metais, kai Elizabeth II manė, kad tais metais ji ir jos šeimos nariai ir taip per daug šmėžuoja žydruosiuose ekranuose.
Mat tada BBC ir jos konkurentė ITV bendromis pajėgomis nufilmavo prieštaringą anais laikais ilgametražį dokumentinį filmą „Karališkoji šeima“.
Per savo rekordiškai ilgą valdymo laikotarpį Elizabeth II sakė bent 63 Kalėdų kalbas. Pirmus penkerius karaliavimo metus ji į klausytojus kreipėsi per radiją, o nuo 1957-ųjų – per televiziją.
Karališkoji kalėdinė transliacija tapo tokia tvirta britiška institucija, kad sulaukia net mokslinių studijų.
Kaip oficiali valstybės vadovė Elizabeth II kasmet pasako keliolika kalbų. Bet dauguma šių pareiškimų parašyti valstybės biurokratų ir jos patarėjų.
Pavyzdžiui, per žymiąją metinę Parlamento atidarymo kalbą monarchė negali įterpti nė vieno savo žodžio – privalo perskaityti tai, ką surašo tuometis premjeras ar premjerė. O Kalėdų kreipimasis – savotiškas rašinys laisvąja tema. Pati karalienė gali pasirinkti, kokią žinią nori pasiųsti savo piliečiams ir visos Tautų Sandraugos nariams.
Šiemet du Londono universiteto koledžo matematikai atliko nuodugnią visų Elizabeth II Kalėdų kalbų analizę. Jie siekė sužinoti, ką iš tiesų Kalėdos reiškia valstybės vadovei.
Ekspertai Hannah Fry ir Thomas Oleronas-Evansas suskaičiavo, kad šventiniuose kreipimuose monarchė ištarė bemaž 42 tūkst. žodžių, įskaitant ir angliškuosius artikelius.
Matematikos ekspertų išvados iškart parodė, kad, atsijojus šiuos mažai ką reiškiančius žodelius, karalienės žodynas – ne toks jau gausus: vos 3991 visavertis angliškas žodis.
Matematikai netgi tvirtino, kad Elizabeth II žodynas ne ką geresnis nei populiarių reperių Snoop Dogg ir Kanye Westo. Be to, amerikiečių repo korifėjus Jay-Z gali pasigirti kur kas didesniu žodžių arsenalu nei monarchė.
Populiariausi karalienės daiktavardžiai: „šeima“, „vaikai“, „tautos“, „visuomenė“, „Sandrauga“, „laikas“. Per ilgus dešimtmečius mėgstamiausiomis Elizabeth II frazėmis tapo šios: „įkvepiantis pavyzdys“, „silpni ir nekalti“, „tragiška situacija“.
Matematikai taip pat pastebėjo, kad sendama Elizabeth II vis dažniau savo Kalėdų kalbose atsisuka į Dievą ir krikščionybę.
Taip sakydama Kalėdų kalbą 2016-aisiais atrodė karalienė. AFP/“Scanpix“ nuotr.
Per visą gyvenimą Elizabeth II niekuomet nėra davusi oficialaus interviu, tad labiau nei bet kokios oficialios kalbos ar pareiškimai Kalėdų kreipimaisi yra bene vienintelė reali galimybė sužinoti, kokia karalienė yra iš tikrųjų. 1969 metais.
„Į namus parneštas visžalis augalas reiškia vaisingumą ir naujo gyvenimo pradžią žiemos tamsoje. Tai labiau pagoniška idėja“, – teigė Sidnėjaus universiteto tyrėja Dominique Wilson.
Anot jos, iš čia kilo tradicija puošti namus bugienio, amalo, spygliuočių šakomis, nes šie augalai vieninteliai žiemą nenumeta žalumos ir net žydi.
„Viskas prasidėjo taip ir vėliau išsivystė iki Kalėdų eglutės“, – pabrėžė D.Wilson.
Nuo pagonių iki krikščionių
Egzistuoja kelios teorijos, kaip papuošta eglė tapo krikščionybės simboliu. Viena iš jų pasakoja apie anglą benediktinų vienuolį Bonifacą, kuris VIII amžiuje kaip misionierius atvyko į Vokietiją.
„Istorija pasakoja, kad vienuolis susitiko kelis vokiečius, kurie atlikinėjo aukojimą priešais milžinišką ąžuolą – skandinavų dievo Toro simbolį, – pasakojo D.Wilson. – Bonifacas pasiėmė kirvį ir nukirto medį, kad pagonys nebeužsiminėtų stabmeldyste.“
Anot religijos ir mitologijos ekspertės, vokiečiai tikėjosi, kad žaibas trenks į vienuolį, išniekinusį jų šventą medį, tačiau niekas neįvyko. Tad Bonifacas nusprendė pasinaudoti proga ir juos pamėginti atversti į krikščionybę.
„Legenda pasakoja, kad iš nukirsto ąžuolo kelmo išaugo eglė. Ji priminė Jėzaus Kristaus simbolį, nes yra trikampio formos, reiškiančios šv. Trejybę, ir tada kilo mintis, kad šis medis gali pradėti reikšti Dievą ir naują gyvenimą“, – teigė D.Wilson.
Išpopuliarino rūmai
Spygliuočiai į namus taip pat pradėti nešti Vokietijoje. XVI amžiuje krikščionys juos pradėjo puošti imbieriniais sausainiais, riešutais ir obuoliais.
„O XVII amžiuje puošmenos tapo dar svarbesnės. Prasidėjo ištisas šventinių festivalių judėjimas. Karališkieji rūmai puošdavo medžius auksu, popierinėmis dekoracijomis, žvakėmis“, – aiškino religijotyrininkė.
Paprotys išpopuliarėjo tarp kilmingųjų ir pasklido po visus Europos rūmus XIX amžiaus pradžioje.
Į įvairias pasaulio šalis emigruojantys vokiečiai šią tradiciją taip pat skleidė.
Tačiau tokiose vietose kaip JAV Kalėdų eglė net iki XIX amžiaus vidurio buvo laikoma svetima pagoniška tradicija.
Karališkosios šeimos įtaka
Nors puošti eglutes pradėjo vokiečiai, Jungtinės Karalystės valdovė Viktorija ir jos vyras princas Albertas tradiciją išpopuliarino penktame ir šeštame XIX amžiaus dešimtmetyje.
Karalienės Viktorijos motina Saksonijos princesė Viktorija buvo vokietė, todėl užaugo puošdama eglutes.
Britams ši idėja buvo visiškai svetima, kol 1848 metais laikraštis „Illustrated London News“ neišspausdino piešinio, kuriame karališkoji šeima švenčia Kalėdas prie papuoštos eglės.
Viktorija ir Albertas buvo mėgstami šalies valdovai, tad greitai kiekvienuose britų namuose išdygo papuoštos eglutės.
Po dviejų savaičių tas pats piešinys buvo išspausdintas už Atlanto. Tiesa, kad naujiena labiau patiktų amerikiečiams, karalienės diadema ir princo ūsai buvo pašalinti.
Po šio pirmojo viešai išplatinto žaliaskarės piešinio puošybos tradicija tapo madinga ir JAV.
Kalėdų eglės šiandien
Dabar pasaulyje mėgstamos įvairiausių rūšių ir formų eglės – tikros ir dirbtinės.
Kalėdų egles puošia įvairių religijų atstovai. Nors kai kam tai dar yra krikščionybės simbolis, kitiems tai tiesiog gruodžio švenčių neatsiejama dalis.
„Čia, Australijoje, mes perėmėme europietišką Kalėdų šventimo tradiciją. Nors valgome žuvis, krevetes ir panašius dalykus, vis tiek jaučiamės labai tradiciški“, – teigė D.Wilson.
Kasmet Kalėdų kalbą sakančios karalienės žodynas – siauresnis nei reperių
Autorius: Vytas Rudavičius („Lietuvos rytas“)
„Reuters“/“Scanpix“ nuotr.
Britai teigia, kad tikrąją karalienę Elizabeth II galima pažinti pasiklausius jos Kalėdų kalbos, kurią monarchė rašo pati. Todėl jos žodžiai kasmet priverčia ausis ištempti milijonus žmonių.
Gruodžio 25-osios popietę, lygiai 15 valandą, milijonai Jungtinės Karalystės gyventojų trumpam nutraukia kalbas prie šventinio stalo ir nustumia į šalį lėkštes su kalakutiena, aplieta spanguolių padažu. Jie įsijungia televizorių, radijo imtuvą, išmanųjį telefoną arba planšetinį kompiuterį. Mat lygiai trečią po pietų į Jungtinės Karalystės ir visos Tautų Sandraugos piliečius kreipiasi jų oficiali valdovė karalienė Elizabeth II.
Nuo pat 1957-ųjų monarchė kasmet per Kalėdas sušmėžuoja britų žydruosiuose ekranuose. Kai pirmąkart kreipėsi į tautą ir pasaulį per televiziją, monarchei buvo vos 31-eri.
Nespalvotus televizorių imtuvus tuomet turėjo vos kas aštunta britų šeima. Dabar, kai Elizabeth II jau perkopė savo jubiliejinius 90-uosius, kiekvienuose namuose yra bent po kelis HD raiškos aparatus, netgi su trijų dimensijų vaizdo atkūrimo galimybe.
„Labai tikiuosi, kad ši nauja priemonė, televizija, padės man tiesiogiai bendrauti su jumis. Neišvengiama, kad daugeliui jūsų aš atrodau kaip gana tolima figūra, istorinių karalių ir karalienių palikuonė. Jums tesu laikraščiuose ar filmų kronikose matytas veidas, kuris nepaliečia jūsų asmeninio gyvenimo. Bet dabar bent kelioms minutėms noriu pakviesti jus į savo taikius namus“, – šitaip prieš 59 metus kalbėjo karalienė, pirmąkart kreipdamasi į žiūrovus.
Jauna monarchijos tradicija
Kalėdinis monarcho kreipimasis į tautą yra gana nauja tradicija, jeigu ją palygintume su kitais tūkstantmetės Anglijos karališkosios dinastijos įpročiais. Šiam ritualui – vos kiek daugiau nei aštuoni dešimtmečiai.
Idėja, kad Britų imperijos valdovas radijo bangomis per Kalėdas galėtų kreiptis į šimtus milijonų savo vasalų visuose pasaulio kampeliuose, pirmąkart toptelėjo dar 1922-aisiais.
Tuomet naujai įsikūrusios visuomeninės radijo stoties BBC „krikštatėvis“ Johnas Charlesas Reithas sugalvojo, kad dabartinės monarchės senelis, karalius Jurgis V, būtent tokiu būdu galėtų praskaidrinti kalėdinę programą.
J.Ch.Reithas perdavė Bakingamo rūmams savo prašymą: „Ar Jo Didenybė negalėtų tiesioginiame eteryje pasveikinti Kalėdų proga visų BBC klausytojų?“ Atsakymo tuomet sulaukta trumpo ir kategoriško: „Ne.“
Mat patarėjai jau senstančiam monarchui buvo įteigę, kad radijas tėra pasilinksminimams skirta komunikacijos priemonė. Karaliui tokiais nerimtais žaidimais esą neverta užsiimti.
Vis dėlto BBC vadovas J.Ch.Reithas nenuleido rankų. Visą dešimtmetį jis kalbino Bakingamo rūmus pakeisti savo požiūrį į radiją. Ir netrukus radijo „krikštatėvis“ susirado įtakingą užtarėją artimiausiame Jurgio V rate.
Monarcho žmona karalienė Marija ragino sutuoktinį žengti koja kojon su technine pažanga. Jai pritarė ir tuometis ministras pirmininkas Ramsay MacDonaldas.
Karalius galiausiai nusileido
1932-aisiais, soste išbuvęs per ketvirtį amžiaus, 67-erių Jurgis V pagaliau nusileido žmonos prašymams ir pirmą kartą sėdo prie BBC mikrofonų.
Kalėdų dieną, likus kelioms minutėms iki trečios po pietų, karalius įsitaisė mažame kambarėlyje Sandringamo rūmuose Norfolko grafystėje. Būtent šiuose rūmuose jau kelis šimtmečius karališkoji Windsorų dinastija sutikdavo ir iki šiol švenčia Kalėdas ir sutinka Naujuosius metus.
Radijo bangomis nuvilnijęs sveikinimas truko vos dvi su puse minutės. Maža to, šio kreipimosi karalius net neparašė pats. Tekstą, kurį sudaro 251 žodis, sukūrė britų literatūros genijus – rašytojas ir poetas, Nobelio premijos laureatas Rudyardas Kiplingas.
„Kalbuosi su jumis iš savo namų ir iš visos širdies“, – tokie buvo pirmieji R.Kiplingo parašytos kalbos, ištartos karaliaus Jurgio V lūpomis, žodžiai.
Pirmojo radijo kreipimosi aidai tolimais 1932 metais sukėlė ažiotažą visoje imperijoje.
Londono „The Times“ nuodugniai aprašė techninius iššūkius, kuriuos BBC įveikė surengdama bene pirmą tiesioginę pasaulinę radijo transliaciją. Karaliaus balsas vienu metu aidėjo Bombėjuje, Sidnėjuje, Johanesburge, Otavoje.
Pastebėta, kad net kreipimosi laikas – lygiai 3 val. dienos Grinvičo laiku – buvo pasirinktas neatsitiktinai: tą valandą nemiega daugiausia žmonių Britų imperijos kampeliuose.
Nesulaužoma britų tradicija
Nuo to laiko karališkasis Kalėdų sveikinimas per radiją ar televiziją tapo beveik nelaužoma taisykle.
Tik triskart monarchas ar monarchė nutarė nesikreipti į tautą – 1936, 1938 ir 1969 metais.
Pirmus du kartus tradicijai nusižengė karaliaus Jurgio V sūnus Jurgis VI. Drovus ir mikčiojantis, kalbėjimo tiesiogiai per radiją jis bijojo tiesiog paniškai.
Būtent todėl Jurgis VI pasisamdė australą kalbos terapijos ekspertą Lionelį Logue’ą.
Visą šią istoriją 2010-aisiais ekranizavo britų režisierius Tomas Hooperis filme „Karaliaus kalba“ („King’s Speech“), kuriame Jurgį VI vaidino Colinas Firthas.
Tačiau būtent drovusis Jurgis VI yra dviejų bene labiausiai klausytojus sujaudinusių Kalėdų kalbų autorius.
Per 1939-ųjų Kalėdas, Europą apėmus Antrojo pasaulinio karo liepsnoms, karalius nusprendė pacituoti poetės Minnie Louise Haskins eilėraščio „Metų vartai“ ištrauką: „Aš kreipiausi į vyrą, stovėjusį ties metų vartais.“
Dabar būtent ši eilutė yra iškalta Vindzoro rūmų koplytėlėje, kur ilsisi Jurgio VI palaikai.
Kita įsimintina karaliaus Kalėdų kalba buvo pasakyta 1951m.
„Aš atsitiesiau po savo ligos“, – gergždžiančiu balsu tuomet prakalbo monarchas. Po šešių savaičių jis mirė.
Trečią kartą tradicija sulaužyta 1969 metais, kai Elizabeth II manė, kad tais metais ji ir jos šeimos nariai ir taip per daug šmėžuoja žydruosiuose ekranuose.
Mat tada BBC ir jos konkurentė ITV bendromis pajėgomis nufilmavo prieštaringą anais laikais ilgametražį dokumentinį filmą „Karališkoji šeima“.
Tiria ir mokslininkai
Per savo rekordiškai ilgą valdymo laikotarpį Elizabeth II sakė bent 63 Kalėdų kalbas. Pirmus penkerius karaliavimo metus ji į klausytojus kreipėsi per radiją, o nuo 1957-ųjų – per televiziją.
Karališkoji kalėdinė transliacija tapo tokia tvirta britiška institucija, kad sulaukia net mokslinių studijų.
Kaip oficiali valstybės vadovė Elizabeth II kasmet pasako keliolika kalbų. Bet dauguma šių pareiškimų parašyti valstybės biurokratų ir jos patarėjų.
Pavyzdžiui, per žymiąją metinę Parlamento atidarymo kalbą monarchė negali įterpti nė vieno savo žodžio – privalo perskaityti tai, ką surašo tuometis premjeras ar premjerė. O Kalėdų kreipimasis – savotiškas rašinys laisvąja tema. Pati karalienė gali pasirinkti, kokią žinią nori pasiųsti savo piliečiams ir visos Tautų Sandraugos nariams.
Šiemet du Londono universiteto koledžo matematikai atliko nuodugnią visų Elizabeth II Kalėdų kalbų analizę. Jie siekė sužinoti, ką iš tiesų Kalėdos reiškia valstybės vadovei.
Ekspertai Hannah Fry ir Thomas Oleronas-Evansas suskaičiavo, kad šventiniuose kreipimuose monarchė ištarė bemaž 42 tūkst. žodžių, įskaitant ir angliškuosius artikelius.
Matematikos ekspertų išvados iškart parodė, kad, atsijojus šiuos mažai ką reiškiančius žodelius, karalienės žodynas – ne toks jau gausus: vos 3991 visavertis angliškas žodis.
Matematikai netgi tvirtino, kad Elizabeth II žodynas ne ką geresnis nei populiarių reperių Snoop Dogg ir Kanye Westo. Be to, amerikiečių repo korifėjus Jay-Z gali pasigirti kur kas didesniu žodžių arsenalu nei monarchė.
Populiariausi karalienės daiktavardžiai: „šeima“, „vaikai“, „tautos“, „visuomenė“, „Sandrauga“, „laikas“. Per ilgus dešimtmečius mėgstamiausiomis Elizabeth II frazėmis tapo šios: „įkvepiantis pavyzdys“, „silpni ir nekalti“, „tragiška situacija“.
Matematikai taip pat pastebėjo, kad sendama Elizabeth II vis dažniau savo Kalėdų kalbose atsisuka į Dievą ir krikščionybę.
Taip sakydama Kalėdų kalbą 2016-aisiais atrodė karalienė. AFP/“Scanpix“ nuotr.
Per visą gyvenimą Elizabeth II niekuomet nėra davusi oficialaus interviu, tad labiau nei bet kokios oficialios kalbos ar pareiškimai Kalėdų kreipimaisi yra bene vienintelė reali galimybė sužinoti, kokia karalienė yra iš tikrųjų. 1969 metais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą