«Если мы позволим расчленить Украину, будет ли обеспечена независимость любой из стран?»

Байден на Генассамблее ООН призвал противостоять российской агрессии

trečiadienis, rugpjūčio 24, 2016

Rimo Tumino furoras Epidaure: „Lemtis – gladiatoriaus kirtis“

2016-08-24 10:05  lrytas.lt


„Edipo karaliaus“ kūrybinė komanda Epidaure.А.Torgušnikovo nuotr.

Rimo Tumino režisuotas bendras Maskvos J.Vachtangovo ir Graikijos nacionalinio teatrų spektaklis „Edipas karalius“ pagal Sofoklio tragediją, liepos pabaigoje parodytas Epidauro teatre Graikijoje (seniausiame amfiteatre pasaulyje, IV a. prieš Kristų), sukėlė furorą.

Prieš akis – premjera Maskvoje. Rusijos laikraščio „Komersant“ korespondentė Natalja Vitvickaja dalyvavo sensacingojo spektaklio repeticijose Graikijoje, pasikalbėjo su pagrindiniais kūrėjais ir pabandė suprasti, kas lėmė spektaklio sėkmę.

Penkios priežastys, kodėl verta pažiūrėti spektaklį


1. R.Tuminas pastatė antikinę tragediją kaip Edipo išpažintį – dvi valandos kankinamos žmogiškosios refleksijos ir galiausiai susitaikymas su savo kalte. Lemties pergalė pasirodo esanti sąžinės pergalė.  Įtaigi ir aktuali žinia sykiu su pabrėžtinu vaizdingumu bei filosofiniu ir netgi sakraliniu turiniu.

2. Kvapą gniaužiantis spektaklio, kiekvienos mizanscenos grožis. 14 tūkstančių vietų amfiteatre simbolinės scenografijos įspūdis padvigubėja dėl autentiško peizažo. Žvaigždėtas dangus, šilti akmenys, saldus oras. Idealios amžinybės dekoracijos.

3. Graikų choras.

4. Pavyzdinis parodomasis ansamblis. Puikiausi aktorių darbai. Neįtikėtinų, tragiškų aukštumų Liudmilos Maksakovos (Jokastė), sprogstamoji, galinga Viktoro Dobronravovo (Edipas), tiksli, gili Jevgenijaus Kniazevo (žiniuonis Teiresijas) vaidyba.

5. Meninio stebuklo pojūtis. Tai teatras, kuris priešinasi viską ėdančiai entropijai, vienatvei, netikėjimui, tuštumai. Teatras, garantuotai „įjungiantis“ sielą. Taurus, šiurpus, gerąja prasme ritualinis.

R.Tuminas: “Susitaikymas ir savo kaltės pripažinimas – štai šias temas man norisi grąžinti į sceną. Apie jas pakalbėti. Likimas – kaip gladiatoriaus kirtis, o žmogeliai – čia, arenoje. Išdidus ir laisvas žmogus gali pripažinti savo nuodėmę. Maža to, jis gali pats save už ją nubausti. Ne ką nors, o būtent save. Kalbu apie tikrą, didį žmogų. Šiandien tokių nematau. Mes gyvename išsigandę, dvejodami, nuo visko ginamės, nepripažįstame klaidų. Mums visada kas nors kaltas. Mes užmušame savo sąžinę. Bet aš tikiu, kad ją turi kiekvienas žmogus. Reikia tik liautis ieškoti prakeiktų pasiteisinimų. Dar viena mintis spektaklyje nebus išreikšta tiesiogiai, bet noriu, kad ją žiūrovai perskaitytų, pajustų. Moteris motina ir moteris žmona – tai vienis. Ji – kaip visus ir viską šiame pasaulyje susiejantis meilės kamuoliukas.“

V.Dobronravovas (Edipo vaidmens atlikėjas): „Apie ką rašė Sofoklis? Apie tai, kad žmogus veltui bando pabėgti nuo likimo. Ir spektaklis apie tai. Mes vaidiname pagal tekstą. O Rimui, kaip man atrodo, svarbi dar štai kokia mintis – dabar maža asmenybių. Netgi ne maža – tokių, kurie pasakys „aš kaltas“ – tiesiog nėra. Prisimenate, laivas skendo, o kapitonas pirmasis įsėdo į gelbėjimosi valtį. Jis turėjo būti paskutinis arba nuskęsti su laivu. Štai apie tai spektaklis – apie tai, kad dabar tokių žmonių nebėra. O Edipas buvo. Jis prisiėmė visą atsakomybės naštą. Jeigu būtų buvusi galimybė padaryti taip, kad mūsų spektaklyje tas didžiulis vamzdis jį mirtinai prispaustų, patikėkite, jis būtų jį prispaudęs. Galvojome, kaip tai padaryti. Maskvoje gal rasime galimybę.“

L.Maksakova (Jokastės vaidmens atlikėja): „Teatras – toks dalykas. Aktorius turi vaidinti, o ne samprotauti. Jei daug kalbėsi, po to kas nors paklaus: „O kurgi visa tai, apie ką ji kalbėjo? Aš nieko nemačiau.“ Tačiau mintis, kuri šiame spektaklyje man asmeniškai svarbi, – tai atpildas.“

J.Kniazevas (Teiresijo vaidmens atlikėjas): „Ką norime pasakyti? Niekas, ką padarai gyvenime, niekada nelieka be likimo dėmesio. Reikia atsargiau rinktis žodžius ir poelgius. Niekada nedaryti to, dėl ko nesi tikras. Teks atsakyti. Jeigu ne tau, tai tavo vaikams. Žodis, paleistas į erdvę, neištirpsta.“

Režisūra


R.Tuminas – vienas iš nedaugelio režisierių, kuriems pavaldus metafizinis teatras. Savo taktiką teatre jis apibūdina kaip „švelnią jėgą“, aktorius moko kreiptis ne į žiūrovus, o į „dangų“. Apie spektaklį amfiteatre sako: „Mes Dievui kaip ant delno.“ „Edipas karalius“ – spektaklis, sumanytas galingai, beveik grandioziškai. Jis bekompromisis ir kartu lyriškas. Paradoksas, hipnotizuojantis žiūrovus. Būdamas be agresyvių specialiųjų efektų, jis tiesiog „įsiurbia“ žiūrovus į temas, apie kurias nemalonu nei kalbėti, nei galvoti. Firminių R.Tumino scenų neperpasakosime – jas verta pamatyti patiems.

L.Maksakova: „R.Tuminas – nenuspėjamas režisierius ir paslaptingas žmogus. Jam labai patinka daryti staigmenas. Pirmiausia – sau pačiam. Jo mąstymas kažkoks išskirtinis, kaskart jis nustebina. Kaip sakė didis režisierius Aleksejus Dikis: „Kuo stebinsime?“ Mene visuomet įdomūs atradimai, o ne to, kas pereita, kartojimas.“

J.Kniazevas: „Man šis režisierius – iš paskutinių mohikanų, įvaldžiusių tikrąjį teatrą. Teatrą, kuris kreipiasi į žmogų, jo jausmus, protą, emocijas, sielą. Nors „Eugenijus Oneginas“ – mano teatro spektaklis, teatro, kuriame tarnauju visą savo gyvenimą, man jis – atradimas. Niekada nemaniau, kad galima taip pastatyti Aleksandrą Puškiną. Ir tai Rimo nuopelnas. Jo režisūra nuostabi, unikali. Interpretatorius? Galbūt, bet jis geras interpretatorius.“

Adomas Jacovskis (dailininkas): „Man patinka Rimo kuriamas teatras, jo estetika. Jis labai žmogiškas, skirtas žmonėms. Teatre mane turi kas nors jaudinti. Jeigu nejaudina, man galiausiai neįdomu.“

Faustas Latėnas (kompozitorius, spektaklio muzikos autorius): „Kartu dirbame jau daugiau kaip 30 metų. Man visada imponavo jo gebėjimas į viską gyvenime žvelgti ironiškai ir su didžiule meile. Kodėl Rimui taip patinka Antonas Čechovas? A.Čechovas taip pat juokiasi, tačiau kartu užjaučia, trokšta padėti. Ši filosofija, man regis, pastebima visuose jo spektakliuose. Visas gyvenimas – tarp juoko ir ašarų. Aš esu sukūręs tokį kūrinį „Ašarų samba“ smuikui ir fortepijonui. Atrodytų, priešingybės. Samba – džiaugsmo, kunkuliuojančio gyvenimo šokis. Tačiau kažkodėl „Ašarų samba“. Taip apibūdinčiau ir Rimo, ir savo kūrybą.“

V.Dobronravovas: „Aš laikau R.Tuminą didžiu režisieriumi. Man regis, apie tokius kaip jis ir Jurijus Butusovas (Sankt Peterburgo akademinio „Lensoveto“ teatro vyriausiasis režisierius. – Red.) mano anūkai skaitys istorijos vadovėliuose. Jo nuolatiniai bendraautoriai – A.Jacovskis ir F.Latėnas – taip pat genijai. Jie trise – kaip slibinas Gorynyčius. (Juokiasi.) Man atrodo, kad Rimas artimas kosmosui. Po dramos spektaklių jis Didžiajame teatre pastatė „Kateriną Izmailovą“. Dabar režisuoja Graikijoje 14 tūkstančių vietų amfiteatre. Kas toliau? Jam jau ankšta. Mes juokais klausiame: „Rimai, kas toliau? Kur? Kaip?“ Suprantama, kad jis mąsto ir apie kiną, nes jo režisūra labai kinematografiška.

Daug kas jo darbe mane žavi. Jo visiškai savitas žvilgsnis į pasaulį, teatrą. Jis beprotiškai myli teatrą, myli artistus, myli žiūrovus. Laiko spektaklį tam tikru šventu vyksmu, teatrą – galios vieta. Tai labai svarbu, nes pastaruoju metu į pirmąjį planą iškyla epatažas, provokacijos, populiarumo vaikymasis. Rimas irgi anaiptol ne klasikinis režisierius. Jis supranta, kad taip jau buvo ir jau neįdomu. Ir jis daro savaip, tačiau su didžiule pagarba medžiagai. Po pirmųjų „Edipo“ repeticijų ėjo žmonės, kalbėjo: „Nieko sau, kaip jūs tarsi įsigudrinate vaidinti tikrą senovės graikų tragediją.“ O mes juk nevaidiname pagal klasikinius kanonus. Mes vaidiname kaip šiuolaikiniai artistai.“

Muzika


Spektaklio muziką sukūrė nuolatinis R.Tumino kompozitorius F.Latėnas. Kaip ir kituose spektakliuose, „Edipe karaliuje“ ji visavertis veiksmo dalyvis. Nerami, šiurpi, švelni, maudžianti. Joje girdėti ir tragiškas siaubas ir slogi melancholija. Ji nuteikia jausti. Ne atskleidžia režisieriaus duotą temą, o ją atspindi. Muziką graikų chorui ir rečitatyvus sukūrė kompozitorius Theodoras Abazis.

F.Latėnas: „Rimas man nekelia konkretaus uždavinio. Mes abu laukiame, kada subręs jo sumanymas, subręs pavadinimas. Kai jis jau yra, laukiu jo žodžių, ko jam norėtųsi. Po to galime kartu klausytis kokios nors muzikos ar netgi paprasčiausiai kalbėtis, samprotauti. Nieko konkretaus. Apskritai teatras toks menas, kuriame nėra konkretumo. Jis plaukia iš širdies, iš jausmų. Tie dalykai neturi materialaus pagrindo. Ir priklauso nuo dvasinio būvio.

Man norėjosi, kad „Edipe“ žiūrovai išgirstų, pajustų skausmą per kokią nors temą. Man tai Jokastės tema. Rimas kartą tai tiksliau paaiškino: tai spektaklis ne tiek apie Edipą, kiek apie Jokastę. Per Jokastės temą aš girdžiu ir maro, ir nelaimės, ir pavojaus, pakibusio virš miesto, apskritai virš žmogaus, temas. Tai tema, kuri priverčia suprasti: niekur nuo lemties nepabėgsi.“

Th.Abazis (kompozitorius, muzikos graikų chorui ir rečitatyvų autorius): „Žinojau, kad spektaklyje (ir apskritai rusų ir lietuvių teatre) daug muzikos. Ji visuomet skamba epizoduose. Todėl man svarbiausia buvo ne ją nuslopinti, o, atvirkščiai, padėti suskambėti dar įtaigiau. T. y. jai padėti, nepridengti.

Su Faustu dirbome lygiagrečiai, iki mūsų susitikimo jo muzikos nebuvau girdėjęs. Kaip jis nebuvo girdėjęs manosios. Be to, iš pradžių mes daugiau tobulinome teksto tarimą, tonus ir pustonius. Mūsų tikslas – daugiau kalbėjimo, ritmo, rečitatyvo.

Choras įkūnija visuomenę, teisingiau, – bendruomenę, kuri reaguoja į tai, kas vyksta scenoje. O ten – konfliktai. Ji juos komentuoja. Konfliktų gali būti ir chore, kiekvienas choristas gali turėti savo poziciją. Tačiau ta pozicija vienaip ar kitaip vėliau turi tapti bendra.“

Pagrindiniai herojai


Aktorių judesių partitūra spektaklyje apskaičiuota matematiniu tikslumu. Tai herojai, nepriklausantys konkrečiai epochai ir laikui. Jie artimi, suprantami, atpažįstami. R.Tuminas kiekvieną jų pateisina, maža to, jis jų gailisi ir juos užjaučia. Spektaklyje vaidina L.Maksakova, J.Kniazevas, V.Dobronravovas, Jevgenijus Kosyrevas, Eldaras Tramovas, Arturas Ivanovas, Valerijus Ušakovas, Jekaterina Simonova, Pavelas Judinas. Kostiumus sugalvojo dailininkas Maksimas Obrezkovas, choreografė – Anželika Cholina.

L.Maksakova: „Jokastė įvykdė nusikaltimą. Ji pražudė trijų dienų kūdikį, pasmerkė mirčiai, nes vyras bijojo pranašystės, kuri skelbė, kad jis mirs nuo savo sūnaus rankos. Ir ji nužudė kūdikį. Yra nusikaltimas ir bausmė. Tačiau aš nevaidinu, kaip jūs sakote, žudikės. Tai – iš šiuolaikinio vampyrų žodyno. Sofoklis – tai ne Spielbergas, tiesa?

V.Dobronravovas: „Mano Edipas – maištininkas, žmogus, prilyginęs save Dievui. Bet aš jį pateisinu. Kaip artistas aš turiu tai daryti – rasti bet kokio savo personažo poelgio pateisinimą. Ir, žinote, nesunku pateisinti net niekšiškiausią ir niekingiausią veiksmą: „Taip, aš pasielgiau blogai, bet padariau tai todėl, kad...“ Edipas bandė pergudrauti dievus. Bet jis nėra blogas žmogus. Galiausiai jis prisiėmė atsakomybę. Čia visa prasmė.“

J.Kniazevas: „Teiresijas – istorinis personažas, pasak mitų, išties pranašautojas. Pagal vieną legendą, šią dovaną jam suteikė Hera, pagal kitą – Dzeusas. Teiresijas išmintingas. Jis čia ir dabar prisimena tai, ką kadaise išpranašavo Lajui. Lemtis valdo pasaulį, nuo jos niekur nepasislėpsi.“

Scenografija


„Edipo“ dekoracijos šykščios ir simboliškos. Beveik tuščia erdvė, skambus aidas. Scenoje ridinėjasi didžiulis surūdijęs vamzdis kaip baisus viską savo kelyje šluojančio likimo, lemties simbolis. Virš scenos ant ilgų pagalių praslenka juodų varnų iškamšos. Pritrenkiamas epochos pabaigos vaizdas.

А.Jacovskis: „Jeigu žinočiau, kaip atsirado tas vamzdis, būčiau laimingas žmogus. Pirmoji mintis, kai išgirdau, ką statome, buvo: „Dieve, nesugalvosiu!“ Tačiau aš kiekvieną kartą taip manau. Tas vamzdis kaip jausmų išliejimas. Kai spektaklis persikels į Maskvą, manau, jis įgaus daug prasmių. Ši dekoracija scenoje atrodys geriau. Tačiau kai ką jis, žinoma, ir praras.“

Repeticijos


Spektaklis repetuotas iš pradžių Maskvoje, vėliau Atėnuose (beje, Atėnai jį dar pamatys – rugsėjo 21 ir 22 d. „Edipas“ bus parodytas Atikos „Odeon“ teatre). Baigiamasis blokas – Epidaure.

Dėl sekinančio karščio darbas prasidėdavo tik vėlai vakare, baigdavosi gilią naktį.

L.Maksakova: „Sudėtingiausia – rasti kokią nors sampratą, viską sujungti. Dviem žodžiais to nepaaiškinsi. Tai tas pats, jeigu dabar jums Baumano instituto studentas pasakotų, kas yra medžiagų pasipriešinimas. Repeticijos ne mažiau sudėtingas darbas nei fiziko, chemiko, mokslinio bendradarbio. Tiesiog žmonėms atrodo, kad jie nepriekaištingai išmano dvi sritis: mediciną ir meną. Jiems viskas atrodo lengva. Tačiau tai visiškai nelengva.

„Edipas karalius“ mums – eksperimentas, niekada anksčiau nevaidinome graikų amfiteatre po atviru dangumi. Netikėta erdvė, bendras darbas su graikų aktoriais. Daug kas nauja, kaip jūs sakote, iššūkis. O į aktoriaus likimo iššūkius visada reikia žiūrėti teigiamai. Antraip kam ta profesija, jei manai, kad iššūkis – tai minusas? Nors visi turi teisę į nesėkmę. Taip sakydavo Piotras Fomenka.“

J.Kniazevas: „Repetuoti su Rimu lengva. Jis ne diktatorius. Ir visus mūsų trūkumus paverčia mūsų privalumais. Per pirmąsias repeticijas tyrinėja aktorius, net tuos, kuriuos gerai pažįsta. Kai ką siūlo: padaryk taip, o pabandyk štai šitaip. Jei kalbėtume apie „Edipą karalių“, čia sudėtingiausia – mums nauja erdvė. Labai jaudinama. Namuose, mūsų teatrinėje dėžutėje, viskas buvo aišku ir patogu. Ten mačiau mūsų artistų emocijas, jų jaudulį. Ir mačiau tragediją, kurią sukūrė Sofoklis.“

V.Dobronravovas: „Kas sudėtingiausia? Iki atvykdami į Epidaurą, nežinojome, kaip viskas bus – vaidinti amfiteatre. Štai jūs plaukiojate baseine, jums sako: „Viskas gerai. Bet po to plaukiosite atvirame vandenyne.“ Jūs tarsi žinote, kas atviras vandenynas – nėra nei dugno, nei krantų. Bet juk niekada nebandėte jame plaukioti.

Repetuoti su Rimu buvo sunku ir neįprasta tik iš pradžių, kai jis atvyko į teatrą. Buvo 2008 metai, jis kalbėjo mažai ir lėtai, nes neturėjo praktikos kalbėti rusiškai. Tačiau ir tada, ir dabar jis aiškiai formulavo užduotis. Stačiai po antros premjeros, po „Dėdės Vanios“, tarp jo ir trupės suveikė „chemija“, jis užkariavo teatrą, atvedė kitą direktorių. Dabar teatre didžiausi atlyginimai Maskvoje ir apskritai Rusijoje. Visa tai padarė R.Tuminas, vienas žmogus.“

Maskvoje „Edipas karalius“ bus vaidinamas per teatro jubiliejų – lapkritį J.Vachtangovo teatras mini 95-metį. Į premjerinius spektaklius lapkričio 13 ir 14 d. atvyks graikų choras.

Parengė Milda Augulytė

Komentarų nėra: