Andrejus Znamenskis. „Red Shambhala“
2017 rugsėjo 10d. 19:10 15min.lt Audrius Ožalas
„Už Kremliaus sienų“: kaip sovietai ieškojo mistinės Šambalos ir bandė įgyti okultinių žinių
Apie tai, kad Adolfas Hitleris domėjosi okultizmu, ieškojo mistinės Šambalos šalies, rašyta nemažai. Tačiau mitinės karalystės legenda ne mažiau domino ir tarpukario Sovietų Sąjungos lyderius – okultizmą, legendas, mistiką jie bandė išnaudoti siekdami geopolitinių tikslų. Ir ne tik – kai kurie aukšti pareigūnai tikėjo, kad slaptos žinios, kurias jie gautų Šambalos karalystėje, galėtų padėti skleisti komunistines idėjas, tad buvo organizuota ne viena ekspedicija į Tibetą. Andrejus Znamenskis knygoje „Red Shambhala“ aprašo šį sovietų flirtą su okultizmu – istoriją, kurioje pinasi ekscentriškos asmenybės, slaptųjų tarnybų darbas, okultinės organizacijos, politinės intrigos ir trilerį primenantis veiksmas.
Šambalos karalystės mitas ištisus šimtmečius žadino mistika besidominčių žmonių vaizduotę. Legendos apie paslaptingą žemę, kurioje vyrauja darna, kurios gyventojai nušvitę ir turi gilių žinių, esanti kažkur Vidurinėje Azijoje (dažniausiai minima, kad ji yra Tibete ar greta jo) vieniems atrodė tarsi vartais į dvasines paslaptis, kitiems – galimybė įgyti nežemiškų galių. Rytuose šis mitas buvo giliai įaugęs į žmonių sąmonę.
Nenuostabu, kad ši legenda domino ir kai kurių valstybių lyderius. Parašyta ne viena knyga apie A.Hitlerio susidomėjimą okultizmu ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykdytas ekspedicijas, ieškant Šambalos karalystės.
Tuo tarpu istorikas A.Znamenskis knygoje „Red Shambhala: Magic, Prophecy, and Geopolitics in the Heart of Asia“ (2011) rašo apie tai, kaip mistiką, Šambalos mitą buvo bandoma išnaudoti trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje. Sovietų Sąjungoje veikė nemažai mistika besidominčiųjų žmonių klubų, kuriuose aktyviai dalyvavo net aukštas pareigas užimantys sovietų pareigūnai, buvo organizuojamos ekspedicijos, ieškant Šambalos – siekiant geopolitinių tikslų, o kartu ir puoselėjant tikslus atrasti slaptų žinių, padėsiančių įtvirtinti komunizmą, moksliniuose institutuose buvo tyrinėjamas šamanizmas ir hipnozė.
Šis sovietų susidomėjimas okultizmu truko iki tol, kol Josifas Stalinas mite apie Šambalą ėmė įžvelgti pavojų sovietų santvarkai ir suprato, kad visos pastangos mistiką išnaudoti savo reikmėms baigėsi nesėkme.
Naujieji Šambalos žinios nešėjai
Nors oficialiai Sovietų Sąjungoje trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo propaguojamas ateizmas, kovojama prieš religingumą, iš tiesų tai buvo laikas, kuomet didžiuosiuose šalies miestuose kūrėsi nemažai okultinių grupelių, o teosofijos idėjos plačiai sklido. Anot knygos autoriaus, tuo nereikėtų labai stebėtis – krizių, sukrėtimų, socialinių pokyčių metu žmonės linkę atramos ieškoti legendose, mituose, mistiniuose mokymuose.
Susidomėjimas Rytais, iš Azijos atkeliaujančiais mistiniais mokymais turėjo ir politinių priežasčių. Tuo metu Sovietų Sąjunga pradėjo keisti savo kryptį iš Vakarų į Rytus. Planuota pasaulinė revoliucija, kuria taip tikėjo bolševikų lyderiai, taip ir neįvyko. Karlas Marxas tikėjo, kad revoliucija įvyks labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, o ne tokiose šalyse kaip Mongolija ar Kinija, tačiau pasirodė, kad būtent šios valstybės ir skurstantys šių šalių žmonės galėjo tapti komunistinės propagandos skleidimo taikiniu: „Bolševikai tikėjo, kad jie gali pasiekti nuskurdusias mases, išjudinti jas išsilaisvinimo tiesomis ir nuvesti jas į sukilimą prieš išnaudotojus, ypač prieš Angliją, svarbiausią kolonijinę nusikaltėlę“.
Legenda apie Šambalą buvo labai stipriai paplitusi kraštuose, į kuriuos nusitaikė bolševikai, ir buvo nuspręsta, kad šį mitą galima išnaudoti savo tikslams – pateikiant Sovietų Sąjungą, komunistus tarsi žinios apie Šambalą nešėjus. Supindami Šambalos mitą, budizmą ir komunizmą į vieną visumą jie tikėjosi pelnyti tų kraštų žmonių prielankumą.
Beje, šios knygos autorius pažymi, kad ir pats marksizmas turėjo labai stiprų religinį elementą: „Marksizmas buvo surogatinė religija – kaip ir religija, jis skelbė absoliučią tiesą, pateikė universalius praeities ir ateities paaiškinimus“. Be to, marksistai tikėjo, kad visas blogis bus visiems laikams panaikintas po revoliucinio Armagedono, kuris nušluos kapitalizmą ir priespaudą.
Kūrė komunizmo ir budizmo mišinį
Bolševikų tikslas buvo atrasti religinius lyderius, kurie remtų komunizmą, ir nustumti į šalį tuos, kurie siekė, kad valdžia patrauktų rankas nuo religijos ir dvasingumo. Vienas iš pirmųjų tokių bandymų buvo, kai 1921 metais daugiau kaip tūkstantis aktyvistų iš budistinių ir musulmoniškų šalių buvo atvežti į Rusiją, jiems čia buvo dėstomos paskaitos apie komunizmą, jie buvo raginami skelbti karą britiškam imperializmui ir netgi raginti atgaivinti Čingischano dvasią.
Sovietų Sąjungoje stačiatikių bažnyčia buvo persekiojama, tačiau visai kitaip buvo žiūrima į budizmą. Vladimiras Leninas iš pradžių vertino jį kaip „engiamų žmonių religiją“, 1919 metais bolševikai netgi parėmė budistinio meno parodą. Svarbų vaidmenį vaidino ir budistų lamos, kuriuos komunistams pavykdavo patraukti į savo pusę.
Vienas tokių buvo budistų vienuolis iš Sibiro Agvanas Doržijevas. Dar XX amžiaus pradžioje paskirtas Dalai Lamos ambasadoriumi Rusijoje, o vėliau toliau dirbęs ir su sovietais. Jis naiviai tikėjo, kad Rusijos imperijai lemta tapti legendine šiaurės Šambala, dar valdant carui jis netgi skelbė, kad Rusijos caras yra reinkarnavęsis Šambalos karalius, kuris ateis išgelbėti Tibeto budistų nuo Kinijos ir Anglijos. Vėliau Sovietų Sąjungos geopolitinius interesus jis skleidė Mongolijoje ir Tibete, ir tik ketvirtajame dešimtmetyje ėmė skeptiškai vertinti sovietinę santvarką.
Tai, kad tokia rusų propaganda bent jau iš dalies veikė, patvirtino ir garsi keliautoja Alexandra David-Neel, kuri keliaudama po Tibetą ir aplinkinius kraštus pastebėjo, jog nemažai budistų lamų ėmė identifikuoti Šambalą su Raudonąja Rusija.
Į mūšius – su Šambalos vardu lūpose
Šambalos mitą sovietai itin aktyviai išnaudojo Mongolijoje. 1921 metų revoliucijos metu kviečiant prisidėti prie kovotojų buvo skelbiama, kad tie, kas dalyvaus šventame kare, bus išlaisvinti iš atgimimų rato, sansaros, ir atgims šiaurės Šambalos karalystėje, o į mūšius jie traukdavo dainuodami dainą apie „Šiaurės Šambalos karą“.
Po sėkmės Mongolijoje sovietai tikėjo, kad gali tai pakartoti ir kitose šalyse, naudodami tą patį modelį – surasti nepatenkintųjų valdžia grupę, paremti ją, įtikinti ją savo istorinės misijos išskirtinumu, pateikti komunizmą kaip kelią į Šambalą.
Žinoma, pagrindinis tikslas buvo Tibetas, tačiau čia sovietai susidūrė su virtine nesėkmių. Bandymas kurstyti čia prieš anglus nuteiktas nuotaikas nepavyko, nes Anglija, priešingai nei teigė sovietai, net neketino kelti kojos į šią šalį. Anglija matė Tibetą kaip saugią zoną tarp Indijos, Rusijos ir Kinijos. Trijų ekspedicijų prireikė rusams, kad jie suprastų, jog Tibetui grėsmės iš Anglijos nekyla ir kad šiuo koziriu pasinaudoti nepavyks. Be to, Dalai Lama buvo gudrus diplomatas – jis meistriškai žaidė tiek su rusais, tiek su anglais, tiek su kinais, nukreipdavo vienus prieš kitus, kartu nei vienų neįleisdamas į savo šalį. Dalai Lama nepasitikėjo Sovietų Sąjunga, tačiau ištisą dešimtmetį rusai taip ir nesuprato, kad jais manipuliuojama, ir buvo įsitikinę, kad tibetiečiai palankiai žiūri į juos.
Mokslininkai tyrė okultizmą
Tuo metu, kai dalis Sovietų Sąjungos lyderių Šambalos mitą, budizmą stengėsi išnaudoti praktiniais geopolitiniais tikslais, net neslėpdami, kad jie netiki jokiomis mistikomis, buvo ir nemažai tokių, kurie iš tiesų nuoširdžiai visa galva buvo panirę į okultinius mokymus.
Vienas tokių buvo Glebas Bokij – rusų revoliucionierius, įtakingas slaptųjų tarnybų veikėjas. Jis vadovavo 1921 metais įkurtam slaptųjų tarnybų spec.skyriui ir atsiskaitinėjo asmeniškai V.Leninui, Levui Trockiui ir J.Stalinui. Šio skyriaus paskirtis buvo atlikti iškodavimo, kriptografijos darbus, tačiau kartu tai buvo ir laboratorija, kuri labiausiai priminė mistikų ir ezoterikos gerbėjų susirinkimus – čia buvo tiriami paranormalūs reiškiniai, buvo kalbamasi su šamanais, mediumais, hipnotizuotojais.
Pats G.Bokij labai domėjosi minčių perdavimo technika – XX amžiaus pradžioje tiek Vakaruose, tiek Rusijoje tai buvo labai populiaru. Vėliau panašūs tyrimai buvo tęsiami 1932 metais įkurtame eksperimentinės medicinos centre, kuriame buvo tiriamos žmogaus smegenys, hipnozė, toksiškos būsenos ir narkotikų poveikis. G.Bokij siekė sujungti dvi utopijas – komunizmą ir Šambalos mitą, manydamas, kad galima sustiprinti komunistines idėjas naudojant Rytų išmintį.
Artimas jo bendražygis buvo Aleksandras Barčenka, rašytojas ir tyrinėtojas, kuris buvo naiviai įsitikinęs, kad kontaktas su Šambala gali padėti žmonijai atsikratyti smurto, ir kad jeigu sovietų lyderiai nesuvoks, kokios paslaptys nuo senų laikų slepiamos Rytuose, jie ir toliau kartos destruktyvius ir žalingus žingsnius. Šambalą jis apibūdino kaip „raktą į visų problemų sprendimą“.
A.Barčenka nemažai keliaudavo, sėmėsi žinių apie mistines patirtis, kartais elgdamasis visiškai be skrupulų – pavyzdžiui, nuvykęs į Kazachstaną, kur jis mokėsi šamaniškos būgnų mušimo technikos, jis iš vietos muziejaus konfiskavo kelis šamanų būgnus ir nuvežė juos į tyrimų centrą Maskvoje. Vien nuo 1925 iki 1930 metų savo ezoteriniams tyrimams A.Barčenka gavo 100 000 rublių, kas atitiko 200 000 dolerių. Kartu su G.Bokij jie planavo ir ekspediciją ieškoti Šambalos, tačiau ši kelionė nepavyko – iš dalies dėl to, kad kiti aukšti valdžios atstovai ne iki galo tikėjo šia idėja, iš dalies dėl politinių intrigų.
Ezoterika ir orgijos uždaruose klubuose
Ezoterika neapsiribojo mokslinių tyrimų institutais. Rusijos didmiesčiuose veikė ezoterinės komunos, kuriose buvo siekiama dvasinių žinių, skaitomos mistinės knygos, atliekami ritualai. Kaip rašo autorius, tuo metu ore tiesiog sklandė mintis, kad viskas įmanoma, tad tokie būreliai sulaukdavo daug norinčiųjų.
Viena iš garsiausių tokių komunų veikė to paties G.Bokij sodo namelyje netoli Maskvos. Čia rinkdavosi vyrai ir moterys iš specialiųjų tarnybų, o taip pat jų pažįstami. Šiai komunai kiekvienas privalėdavo atidėti po 10 proc. mėnesio atlyginimo, o tai, kas vykdavo name, apaugę daugybe istorijų ir gandų. Čia susirinkusieji augindavo daržoves, vaikštinėdavo pusnuogiai, dalyvaudavo okultiniuose, tantriniuose ritualuose, persirengimo žaidimuose ir rengdavo grupinio sekso seansus. Beje, vieno iš tokių persirengimų žaidimų metu vienas iš dalyvių vos nenumirė, kai būdamas girtas buvo užkastas į žemę.
Beje, seksualinė laisvė šioje komunoje nieko per daug nestebino. Kaip rašo šios knygos autorius, tuo metu vyravęs požiūris intymaus gyvenimo srityje kiek priminė tai, kas vėliau įvyko JAV septintajame dešimtmetyje – kai kurie kairieji skelbė, kad seksualinė laisvė yra vienas iš naujosios bolševikų moralės bruožų. Tad Maskvos ir Leningrado gyventojai pernelyg nesistebėdavo gatvėse išvydę apsinuoginusius žmones, kurie tai suvokė kaip revoliucinio akto požymį.
Šis ezoterinis būrelis gyvavo iki ketvirtojo dešimtmečio, kuomet nuotaikoms vis griežtėjant, saugumas liepė nutraukti tokius mistinius-hedonistinius užsiėmimus.
Nuotr. iš „Wikipedia“/Nikolajus Rerichas
Nikolajaus Rericho Šambalos paieškos
Bene labiausiai į mistinės Šambalos šalies paieškas sovietai įsijungė bendradarbiaudami su dailininku, filosofu, keliautoju Nikolajum Rerichu. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje N.Rerichas su žmona buvo užvaldyti idėjos įgyvendinti savo svajonę nukreipti žmoniją dvasingumo linkme, Azijoje įkurti karalystę, kurioje viešpatautų meilė, lygybė ir dvasinės vertybės, o save N.Rerichas skelbė esant penktojo Dalai Lamos įsikūnijimu.
Žinoma, kaip ir daugelio to laiko mistikų, jo akys krypo į legendą apie Šambalą. Tuo metu N.Rerichas jau buvo pasaulyje pripažintas menininkas, jis keliavo po įvairias šalis – gyveno Londone, Niujorke, Indijoje, aplink save buvo subūręs įtakingų, turtingų, žymių žmonių ratą.
Tačiau tam, kad suorganizuotų ekspediciją į Tibetą ieškoti Šambalos karalystės, jam reikėjo ne tik finansavimo, bet ir vienos iš galingųjų valstybių paramos. Vienas iš variantų buvo Anglija, tačiau N.Rerichas nelabai pasitikėjo šios šalies valdžia, tuo, nes ši trukdė jam įžengti į Tibetą, o ir Anglijos šnipai įtariai vertino N.Rericho veiklą. Dailininko pasirinkimu tapo Sovietų Sąjunga.
Iš dalies N.Rerichui tiko bolševikų skelbiamos idėjos apie visuotinę lygybę, išsivadavimą iš priespaudos, tačiau, kaip teigia šios knygos autorius, N.Rericho pasirinkimas greičiausiai buvo praktiškas veiksmas – sunku patikėti, kad jam imponavo sovietinis komunizmas. Kaip rašo autorius, flirtas su komunistais jam buvo būdas „įgyvendinti okultinius tikslus sukurti Azijoje savo paties totalitarinę teokratiją“, o į sovietus jis žiūrėjo kaip į naudingus vienkartinius sąjungininkus.
Siekdamas patraukti sovietus į savo pusę jis gyrė komunistinę santvarką, išnaudojo Sovietų Sąjungos vadovybėje tuo metu plačiai paplitusią antianglišką paranoją ir skleidė su realybe prasilenkiančias žinias apie tai, kad anglai neva nori įžengti į Tibetą ir jau net ten įkūrė savo tinklą, – kas nebuvo tiesa. Sovietai nusprendė paremti N.Rerichą, norėdami su jo pagalba ir Tibete įgyvendinti mongoliškąjį scenarijų, o taip pat išnaudoti dailininką kaip informacijos šaltinį. Buvo nuspręsta suteikti jam logistinę ir diplomatinę pagalbą – nors į ekspediciją N.Rerichas vyko su JAV vėliava.
Garsioji ekspedicija į Tibetą, siekiant surasti Šambalos šalį, įvyko 1927 metais. N.Rericho ekspedicija Tibeto link keliavo skleisdama legendą apie tai, kad jie yra Šambalos žinios nešėjai, iš stovyklos kalnuose per gramofonus sklisdavo didinga Richardo Wagnerio muzika, buvo atliekami įšventinimo ritualai. Tačiau šis žygis neplanuotai įstrigo prie Tibeto sienos. Anglų šnipai buvo įspėję Lhasą, kad ši ekspedicija gali būti tik dar viena bolševikų delegacija, ir Dalai Lama priėmė sprendimą neįleisti N.Rericho ir jo kompanionų į šalį.
Tai, kas vyko kitus penkis mėnesius, su ekspedicija keliavęs medikas apibūdino taip: „Žiūrint iš medicinos mokslo ir fiziologijos pusės, mūsų situacija yra katastrofiška ir mes visi mirsime“. Penkis mėnesius ekspedicijos nariai praleido atšiauriomis žiemos sąlygomis, kuomet lauke temperatūra neretai nukrisdavo iki 27 laipsnių šalčio, jiems nebuvo leidžiama iš vietos žmonių pirkti maisto produktų.
Galiausiai tibetiečiai leido ekspedicijai kirsti Tibetą, neužsukant į Lhasą, ir vykti į Indiją, Sikimą. Ironiška, čia jie apsistojo to paties anglų šnipo, kuris rekomendavo tibetiečiams neįsileisti ekspedicijos, namuose. Ekspedicija, kainavusi 97 000 dolerių, baigėsi nesėkme, o po jos Rerichai atsiribojo nuo bolševikų.
Parodos organizatorių iliustr./Nikolajaus Rericho kūrinys
Flirto su okultizmu pabaiga
Padėtis Rytuose dramatiškai ėmė keistis ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai į geopolitinį žaidimą įsitraukė ir Japonija ir situacija čia tapo vienu iš didžiausių J.Stalino galvos skausmų.
Būtent tokią pasikeitusią situaciją kaip dar vieną galimybę įvertino Rerichai. Tiesa, šįkart jau jie nusprendė veikti ne padedami Sovietų Sąjungos, o su Jungtinių Valstijų parama. N.Rerichas puoselėjo planus kartu su japonais ir mongolais keliauti į Sibirą ir Tibetą, tačiau galiausiai ir pats, naujos ekspedicijos metu žaisdamas dvigubus žaidimus, tapo geopolitinių žaidimų auka – jis prarado tiek japonų, tiek amerikiečių pasitikėjimą, JAV po žiniasklaidoje paviešintų jo ankstesnių žygių su sovietais buvo areštuotas jo turtas ir galiausiai dailininkas su žmona persikėlė gyventi į Indiją, taip niekada ir negrįžęs į JAV.
Beje, knygos autorius pažymi, kad yra įvairių teorijų apie N.Rericho vaidmenį sovietų žaidimuose Azijoje. Pagal vieną iš teorijų, tiesa, nepatvirtintų, N.Rerichas visą tą laiką, netgi tuo metu, kai keliavo į Aziją remiamas amerikiečių, veikė kaip bolševikų šnipas.
Tai neva patvirtina N.Rericho brolio istorija – per visą nuožmųjį stalinistinio valymo laikotarpį jo brolis, kuris prieš tai buvo įkalintas, Sovietų Sąjungoje liko nepaliestas ir netgi padarė karjerą. Laikais, kai net neatsargiai ištartas žodis galėjo reikšti atsisveikinimą su gyvybe ar ilgą tremtį, toks N.Rericho brolio likimo posūkis atrodė kone stebuklas, turint galvoje, kad bent jau oficialiai N.Rerichas jau buvo užsitraukęs sovietų nemalonę. Tais laikais buvo gana įprasta, kad sovietai priversdavo užsienyje esančius žmones dirbti jiems, laikydami įkaitais šalyje gyvenančius jų artimuosius.
N.Rerichas mirė 1947 metais. Po karo jis norėjo grįžti į Sovietų Sąjungą, tačiau sovietai neleido to padaryti, o N.Rericho draugijos Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamos.
Ketvirtajame dešimtmetyje sovietams jau neberūpėjo žaidimai su ezoterika ir Rytų religijomis. Daugelis okultinių klubų narių buvo arba ištremti, arba nužudyti, jie buvo kaltinami tuo, kad veikė kaip masonų organizacijos, siekusios užteršti bolševikų protus.
J.Stalino akyse Šambala tapo nebe tibetietišku rojumi, o „destruktyvia jėga, keliančia pavojų Rusijai“. Šambalos mito naudojimas sovietams tapo netgi pavojingas – Mongolijos lamos Japonijos armiją, kurią matė kaip išgelbėtoją, ėmė asocijuoti su Šambalos kariais. 1937-1938 metais Sibire buvo uždaryti paskutiniai budistų vienuolynai, o Šambala tapo fašizmo ir Japonijos militarizmo simboliu.
Supratus, kad projektas „pasaulinis komunizmas“ nepasistūmės toliau Mongolijos ir kad komunizmas nenugalės nacionalizmo, buvo baigtos ir visos paramos programos etninėms grupėms. Taip baigėsi ir visas sovietų flirtas su mistika ir Šambalos paieškomis.
Legendos apie paslaptingąją Šambalą ir ten esančią žemės ašį...
Kas prie jos prisiliečia, gali ne tiktai kontroliuoti laiką, bet ir įgauna magiškų savybių: mokėjimą naudotis ne tik biopolių apsauga, bet ir pasiųsti iš dangaus ugnį į žemę. Dar daugiau, legendos tvirtina, kad Šambalos energija suteikia nemirtingumą. Himleris, tvirtai tikėjęs tokiomis legendomis, visai rimtai svarstė galimybę pasiųsti į Tibetą kelis tūkstančius desantininkų ir iš jų suformuoti nenugalimą „nemirtingųjų legioną“.
Pasaulio ašies paieška 2012-03
Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Vokietija paskelbė, kad kai kurie slaptieji Trečiojo reicho (hitlerinės Vokietijos) archyvai bus išslaptinti tiktai 2044 metais. Tai yra praėjus beveik šimtui metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.Tačiau kai kuriems hitlerinės Vokietijos archyvams dar ilgai galios įslaptinimas. Apie išslaptinimo terminus net neskelbiama. Tarp tokių yra labai slapta penkių Vokietijos SS karininkų ekspedicija į Tibetą. Ekspedicija pagal slaptą SS vadovo Himlerio įsakymą Tibete ieškojo mistinės Šambalos šalies, kurioje, pagal padavimus, yra žemės ašis.
Kaip paaiškėjo ir be archyvų išslaptinimo, 1942 m. lapkričio 28 d., po Vokietijos armijos pralaimėjimo prie Staliningrado ir vermachto divizijų sutriuškinimo Afrikoje, Himleris aplankė Hitlerį ir atnešė jam net dviejų tūkstančių puslapių pranešimą. Kaip teigia savo atsiminimuose amžininkai, Hitleris su Himleriu po to užsidarę kalbėjosi daugiau nei šešias valandas. Himlerio pranešime, kurio ištraukos Vokietijos ir kitų šalių spaudoje pasirodė tik 1990 metais, Hitleriui buvo pateiktas sensacingas pasiūlymas – nedelsiant pasiųsti į Tibetą specialų dalinį iš patyrusių alpinistų ir mokslininkų, kurie surastų kažkur Tibeto kalnų urvuose esančią Šambalą. Himleris buvo mistikas, anot vieno buvusio jo bendradarbio, „iki kaulų smegenų“. Jis buvo įsitikinęs, kad jeigu Šambaloje esančią pasaulio ašį pasuktų atgal, tai Vokietija galėtų sugrįžti į 1939 metus ir, padariusi išvadas iš savo klaidų, galėtų pradėti karą iš naujo ir jį laimėti.
Prie projekto buvo pridėtas žemėlapis, kuriame nurodytos vietos Tibete, kur gali būti paslaptingoji Šambala. Tą žemėlapį sudarė pirmosios vokiečių ekspedicijos į Tibetą 1938 metais dalyviai. Jų filmuota medžiaga po karo buvo atrasta vienoje Vokietijos masonų ložėje, bet gana greitai paslaptingo gaisro metu sudegė Kelne. Kaip teigiama, toje filmuotoje medžiagoje esą buvo nufilmuotas įėjimas į vieną Tibeto kalnų tarpeklį, kur neva esanti Šambala, taip pat ten esančios pasaulio ašies brėžiniai.
Yra dar vienas įdomus dokumentas, rastas Rusijos NKVD-KGB archyvuose. Jame pranešama, kad NKVD karininkai, tyrinėję pusiau sugriautą reicho kanceliariją, buvo labai nustebę tarp kitų lavonų radę nužudytų trijų Tibeto lamų kūnus. Britų istorikas Viktoras Praudfutas teigia, kad Trečiasis reichas ir jo vadovai labai domėjosi okultiniais mokslais. Todėl, pasak V.Praudfuto, Hitleris iki pat paskutinės savo gyvenimo minutės tikėjo, kad Šambala bus surasta.
1943-iųjų sausį labai slaptai iš Berlyno į Tibetą išvyko penki asmenys, vadovaujami alpinisto profesionalo iš Austrijos Henriko Harerio ir Himlerio patikėtinio Peterio Aufšnaiterio. Tačiau jau gegužės mėnesį ši grupė areštuota Britanijos valdomoje Indijoje ir pasodinta į kalėjimą. Nežinoma, kaip vokiečiams pavyko pabėgti, bet jau 1943 metų pabaigoje specialioji grupė atvyko į Tibetą. Kas jiems vėliau atsitiko, niekas iki šiol nežino.
Neseniai pasaulio spaudoje vėl pasirodžius pranešimams apie tą paslaptingą vokiečių ekspediciją, vieno Rusijos savaitraščio žurnalistui pavyko pasikalbėti tuo klausimu su Italijos Dcharmsalos mieste gyvenančiu Tibeto Dalai Lama. Štai ką jis pasakė: „Kai į Tibetą atvyko H.Harerio ekspedicija, man buvo septyneri metai ir aš puikiai prisimenu, kaip jau 1948 metais susipažinau su H.Hareriu, kuris atvyko į Tibeto sostinę Lhasą. Pasirodė, kad jis klajojo po Tibetą ieškodamas Šambalos ištisus penkerius metus. Ir tik iš vieno indų prekeivio, sutikto kalnuose, atsitiktinai sužinojo, kad karas baigėsi, Vokietija kapituliavo. 1948 metais iš ekspedicijos dalyvių, be Harerio, buvo likęs tiktai Aufšnaiteris“, – sakė Dalai Lama.
Tai ką veikė ekspedicijos dalyviai per tuos metus? Kai kurie istorikai mano, kad Hareris iš tiesų surado tą mistinę pasaulio ašį, tačiau nesugebėjo atsukti jos atgal. Taip pat neaišku, kur dingo kiti trys jo draugai. Legendose apie paslaptingąją Šambalą ir ten esančią žemės ašį pasakojama, jog joje yra sukaupta didžiulė energija ir ne taip paprasta prie jos prisiartinti. Kaip tik todėl mitologijoje Šambala laikoma centru, iš kurio valdomas pasaulis.
Kas prie jos prisiliečia, gali ne tiktai kontroliuoti laiką, bet ir įgauna magiškų savybių: mokėjimą naudotis ne tik biopolių apsauga, bet ir pasiųsti iš dangaus ugnį į žemę. Dar daugiau, legendos tvirtina, kad Šambalos energija suteikia nemirtingumą. Himleris, tvirtai tikėjęs tokiomis legendomis, visai rimtai svarstė galimybę pasiųsti į Tibetą kelis tūkstančius desantininkų ir iš jų suformuoti nenugalimą „nemirtingųjų legioną“.
Pirmieji oficialūs pranešimai apie Himlerio „Tibeto projektą“ pasirodė tiktai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki tol smalsūs istorikai tenkinosi tik įvairiais gandais. Po darbo dalailamos būstinėje (jis mokė jaunąjį dalailamą anglų kalbos), Hareris 1951-aisiais paliko Lhasą ir grįžo į Austriją atsiveždamas didžiulį archyvą ir daug filmuotos medžiagos. Tačiau archyvą bemat konfiskavo anglų žvalgyba. Vėliau alpinistas Hareris paskelbė savo memuarų knygą „Septyneri metai Tibete“, kuri tapo žinoma visame pasaulyje, kai Holivude pagal ją buvo sukurtas filmas, kuriame vaidino Holivudo žvaigždė kino aktorius Bredas Pitas. Tuo pat metu į žurnalistų rankas pakliuvo ir jau minėto Himlerio pranešimo Hitleriui dalis.
Bet Hareris jau buvo miręs, o SS ekspedicijos archyvą, kurį jis atsivežė, Britanijos valdžia išslaptinti iki šiol griežtai atsisako. Yra tiktai spėliojimų, jog jame esą nufilmuotas piktųjų jėgų iššaukimas iš vietinių senojo kulto, egzistavusio dar iki budizmo, šamanų pranašystės, kuriose nurodoma žemės ašies buvimo vieta. Rusijos savaitraščio „Argumenty i fakty“ žurnalistui Georgijui Zotovui Dalai Lama sakė: „Jau vėliau aš ne kartą aiškinau europiečiams: Šambala egzistuoja, bet tik ne tokia, kaip jie įsitikinę. Į Šambalą negalima taip paprastai ateiti ir paliesti ją rankomis. Šambala yra kitame lygmenyje, o pamatyti pasaulio ašį gali tiktai tie, kurie yra pasiekę aukščiausią sąmonės lygį“.
Beje, 1920 ir 1924 metais Anglija irgi siuntė dvi ekspedicijas ieškoti paslaptingosios Šambalos. Joms vadovavo profesoriai Laftevas ir Kensingtonas. Abi ekspedicijos iš Tibeto nesugrįžo ir iki šiol niekas nežino, kas joms atsitiko. 1997 metais Kapano budistų vienuolyno, esančio Nepale, vyriausiasis lama interviu BBC radijui pareiškė: „Pakliūti į Šambalą ir pamatyti pasaulio ašį galima, bet sugrįžti iš ten gali toli gražu ne kiekvienas“.
Kilus susidomėjimui dėl Himlerio organizuotos ekspedicijos į Tibetą ieškant paslaptingosios Šambalos, kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio, jog Rusijos bolševikai kur kas anksčiau už Himlerį ir Hitlerį ėmė domėtis Tibetu ir paslaptingąja Šambala. Ir ne vien dėl pasaulinio bolševizmo viešpatavimo pagreitinimo. Vos pasibaigus pilietiniam karui, nepaisant, kad šalyje siautė visuotinis badas, Rusijos čekistai negailėjo didžiulių pinigų skverbimuisi į Tibetą ir Himalajus. Tam reikalui buvo užverbuotas netgi iki šiol daugelio dievinamas rusų dailininkas ir mistikas Nikolajus Rerichas. Bet apie tai – kitame straipsnyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą