2017-09-03 17:00, atnaujinta 2017-09-13 17:23 lrytas.lt
Šiandien bemaž visos Afganistaną pristatančios žinios byloja apie teroristinius išpuolius bei Vakarų koalicijos pastangas sukurti tvirtą ir modernią valstybę. Tačiau kiek iš tiesų skambiose antraštėse glūdi tiesos?
Šis tolimas kraštas turi ilgą bei nepaprastai turtingą istoriją, kurioje žiba regiono dvasia. Nors šimtmečiais šalis buvo gana uždara, tai nekliudė europiečiams, tarp jų ir lietuviams, įdėmiau pažinti afganų kultūrą.
Juolab, sklaidant Afganistano istorijos puslapius kyla aliuzijos su Lietuva. Abu kraštus supo galingos imperijos, nesibodėjusios prievarta kištis į vidaus politiką. Lygiai taip pat, abi valstybės išgyveno aukso amžių, svetimų jėgų priespaudą bei partizaninį karą, kuris XX a. prad. atvėrė kelius į trokštamą laisvę.
Visa tai, rodo, jog atsidūrusios strateginėse regionų kryžkelėse šalys ne vien absorbavo svetimas kultūras, bet gebėjo išsaugoti savą identitetą. Dabar sužalotas karinių konfliktų ir talibano rėžimo Afganistanas vėl mėgina susigrąžinti ištrintą didybę.
Negailestinga kova už būvį
Teritoriją, kurioje įsikūręs Afganistanas, XVI–XVII a. kontroliavo trys galingos imperijos; šiaurę – Bucharos chanatas, vakarus – Persijos Safavidų dinastija, o rytus Šiaurės Indijos Mogolų dinastija. Vienintelis Kandaharo regionas pietuose atliko buferinę zoną, skyrusią Mogolų ir Safavidų valdas, kur gyvenę afganai niekam netryško lojalumu.
Taigi natūralu, jog būtent čia 1709 m. gilzajaus klano vadas Mirva Hotakas (Mīrwais Hotak, 1673–1715) sukilęs prieš Safavidus įkūrė nepriklausomą Puštunų karalystę. Deja, Hotaki dinastija žlugo 1738 m., sutriuškinta garsiojo Persijos valdovo Nader Šacho (Nāder Šāh Afšār; 1698–1747), užsimojusio suvienyti Rusijos bei Osmanų atplėštas žemes.
Negana to, 1739 m. jis įsiveržė į Mogolų imperijos sostinę Delį ir apiplėšė Raudonąjį fortą. Iki šiol Nacionalinis Irano bankas saugo dalį karo grobio iš Indijos. Vis tik ypatingą reikšmę žygis turėjo šacho kavalerijos vadui afganui Achmadui Chanui Abdali (Ahmad Khān Abdālī, 1722–1772). Pasak persų šaltinių, pirmą sykį Achmadą Chaną, „Persijos Napoleonas“ sutiko pūvantį Kandaharo kalėjime, kuomet užėmė citadelę pakeliui į Delį.
Nusprendęs priimti vaikiną į armiją, Nader Šachas greitai įsitikino afgano ištikimybe. Pastaroji savybė imponavo valdovui, kuris nepasikliaudamas asmens sargyba, vieną dieną Achmadui Chanui įsakė ją suimti. Įroniška, bet įsakymo įvyktdyti nesuspėta, nes tą pačią naktį į šacho palapinę įsiveržę apie nuosprendį suuodę karininkai jį nužudė. Netikėta mirtis stovykloje pasėjo chaosą.
Armija pakriko, prasidėjo marodieriavimas, todėl, anot afganų rankraščių, Achmadas Chanas puolė užtikrint tvarkos. Jo liepimu aplink velionio šacho haremą išrikiuoti kariai, už tai atsidėkodama vyriausioji žmona dovanojo kavalerijos vadui Kohinoro deimantą. Visgi, reikalams einant prastyn, Achmadas Chanas grįžo į Kandaharą, kur netrukus vietinių genčių buvo paskelbtas Afganistano valdovu Achmadu Chanu Durani.
Istoriografijoje, Durani imperija vadinama šalies aukso amžiumi, nes jos teritorija driekėsi per šiandieninį Afganistaną, Pakistaną, šiaurės-rytų Iraną, rytų Turkmenistaną, šiaurės-vakarų Indiją bei Kašmyro regioną. Ji laikyta viena galingiausių musulmonų imperijų. Tuo tarpu Achmadą Chaną istorikai vieningai tituluoja modernios Afganistano valstybės įkūrėju bei Tautos tėvu.
Karalius Amanula Chanas ir karalienė Soraja Tarzi, viešnagės Mančesteryje metu, 1928 m. kovo 29 d. Scanpix/AFP nuotr.
Vis dėlto egzistencinis lūžis įvyko XIX a. pradžioje, kai regione susikirto dviejų grobuoniškų imperijų interesai, britų žvalgybininko Artūro Konoli (Arthur Conolly, 1807–1842) pakrikštyti „Didžiojo žaidimo“ vardu.
Britų imperija nerimavo dėl rusų ekspansijos Centrinėje Azijoje bei augančios įtakos Vakarų Azijoje, o Rusijos imperija – dėl britų karinių bei komercinių užmojų Centrinėje Azijoje. Taip „žaidimo“ epicente atsidūrė Afganistanas.
Tuo metu šalis buvo susiskaldžiusi ir ką tik nuvertusi Durani dinastijos šachą, kuris užtarimo ieškojo pas britus. Visa tai rusams išėjo į naudą, nes šie parėmė uzurpatorių Dost Muhamedą. Beje, vieną esminių rolių toje kovoje atliko lietuvis, rusams tarnavęs kapitonas, Jonas Prosperas Vitkevičius (1806–1839), kurio netikėtą pasirodymą Kabule, istorikas John Keay apibudino kaip „raudoną skudurą priešais britų buliaus akis.“
Bet kodėl J. P. Vitkevičiui patikėta šnipinėti britus? Atsakymą randame rusų šaltiniuose, kur lietuvis giriamas kaip „kvalifikuotas, protingas vyras, puikiai išmanantis savo darbą, neišsiskiriantis, labiau linkęs veikti nei rašyti ar kalbėti ir žinantis stepę geriau nei bet kuris kitas.“ Taigi pakursčius ambicijas imperijos surėmė ietis. Žinoma, patiems afganams marionetėmis būti nepatiko, todėl ekspansinės varžybos greitai peraugo į karinį konfliktą, per kurį Afganistanas nukentėjo tiek fiziškai, tiek morališkai.
Nors Pirmasis anglų-afganų karas (1839–1842) baigėsi gėdingu britų sutriuškinu, Kabulą antrą kartą užėmusi Džordžo Polako (George Pollock, 1786–1872) armija pavertė bemaž pelenais. Dar labiau šalies suverenumui pakenkė Antrasis anglų-afganų karas (1878–1880). Jo akstinu tapo emyro Šer Ali Chano (Sher Ali Khan, 1825–1879) atsisakymas priimti britų misiją Kabule, kuri turėjo sekti rusų diplomatų veiksmus.
Stengdamasis apsaugoti šalį nuo visiškos okupacijos, naujasis emyras Muhamedas Jakubas Chanas (Mohammad Yaqub Khan, 1849–1923) galiausiai pasirašė su britais Gandamako sutartį (1879), pagal kurią neteko teisių į užsienio politiką. Ir nors dalis britų armijos šalį paliko, valdovas sostą prarado.
Naujasis emyras Abdur Rahmanas Chanas (Abdur Rahman Khan, 1830–1901), pramintas „Geležiniu emyru,“ žiauriai numalšinęs genčių maištus, ėmėsi reformuoti valdžios institucijas, tai lėmė krašte taikos periodą. Trumpiau tariant, prasidėjo pirmasis Afganistano modernizacijos etapas.
Nepaisant to, šalis patyrė kultūrinį šoką, tapo uždara, nes čia veikę britai tenorėjo išsaugoti regioninį autoritetą. O bijoti išties būta ko, nes Rusija praktiškai jau grasino Britų Indijai, pvz., 1867 m. sukurta Turkestano gubernija, 1868 m. aneksuotas Bucharos emyratas, 1884 m. okupuotas Mervas ir kt.
Taip rusams artėjant prie Afganistano, britams teko stiprint pozicijas. 1885 m. britų karininkai Herate susprogdino didžiają Gaucharšos mečetę su madrese (1417–1438), baimindamiesi, jog invazijos į Indiją atveju, rusai panaudos ją it fortą. O 1896 m. Britų Indijos diplomatas Mortimeris Durandas (Mortimer Durand, 1850–1924) su Afganistano emyru nubrėžė Durando liniją (2430 km.) nustatydami abiejų tautų įtakos sferas bei pagerindami prekybą, nors realiai Afganistanas virto buferine valstybe, supama rusų ir britų imperijų.
Įdomu, jog 1947 m. Pakistanui paskelbus nepriklausomybę, šiek tiek koreguota Durando linija patvirtinta valstybine siena.
Reformų norėjęs emyras
Emyras Amanula Chanas (Amanullah Khan, 1892–1960) Afganistano soste pasirodė po Didžiojo karo, kuomet vokiečiai kurstė afganus sukilti prieš merdinčią Britų imperiją.
Nors šalis pradžioje laikėsi neutraliteto, 1919 m. nužudžius pragmatišką emyrą ir jo vietą užėmus Amanula Chanui situacija gerokai pakito. Naujasis valdovas žadėjo valstybines reformas ir tvirtai laikės pozicijos, kad tėvynė privalo nusikratyti Gandamako sutarties jungo.
Taigi gegužės 3 d. afganams kirtus Durando liniją, prasidėjo Trečiasis anglų-afganų karas. Priešingai nei ankstesni susirėmimai, jis tetruko kelis mėnesius ir Afganistanui neturėjo skaudžių padarinių. Šaltiniuose akcentuota, jog karu britai iškovojo ribotą taktinę pergalę, kai tuo tarpu afganų laimėjimai buvo strateginiai.
Pasirašius Ravalpindi sutartį (1919 m. rugpjūčio 8 d.) britai įsipareigojo nebeplėsti imperijos toliau Chaibero perėjos ir gražinti afganams užsienio politikos kontrolę. Be to, sustojo ginklų tiekimas iš Indijos į Afganistaną. Visa tai reiškė, jog valstybė tapo ofcialiai nepriklausoma.
Vis tik rusai nenorėjo taip lengvai užbaigti „Didžiojo žaidimo,“ tad valdant Amanula Chanui naudojosi Afganistanu kaip įrankiu derantis su SSRS gyvenančiom musulmonų bendruomenėmis ir grąsindami britams.
Nepaisant to, šalies vidaus politikoje įvyko dramatiškos permainos.
Didžiausią įtaką emyro novatoriškoms idėjoms turėjo jo uošvis bei užsienio reikalų ministras Machmudas Tarzi (Mahmud Tarzi, 1865–1933), kuris ilgai gyvenęs vakaruose teigė, kad visos reformos privalo stovėti ant stipraus centralizuoto pamato, kaip Mustafa Kemalio Atatiurko valdomoje Turkijoje.
Pokyčiai palietė visas Afganistano sritis: politiką, švietimą, ekonomiką, teisėtvarką, socialinius reikalus. Atliktas gyventojų surašymas, įvestos asmens tapatybės kortelės, švietime išnyko segregacija, uždrausta vergija, įvesti vakarietiški rūbai, panaikintos privilegijos karališkajai šeimai ir genčių vadams, apribotas šariatas, teismuose įvestos sekuliarios bausmės, pereita prie Saulės kalendoriaus ir kt.
Be to, lankydamasis Europoje emyras įsigijo nemažai vakarietiškų knygų, kurios šiandien saugomos Nacionalinėje Kabulo bibliotekoje. Tačiau esminiu veiksniu tapo 1923 m., kai priimta pirmoji Afganistano konstitucija užtikrinusi žmogaus bei piliečio teises.
Darul Amano rūmai sovietų-afganų karo metais, 1988 m. Patrick Robert/Sygma/Corbis nuotr.
Reformoms pritarė ir karalienė Soraja (Soraya Tarzi, 1899–1968), vėliau pati uoliai jas plėtusi. Požiūris į žmoną atsispindi 1926 m. Amanula Chano (pasiskelbusio karaliumi) inauguracinėje kalboje. „Aš esu jūsų karalius, bet Švietimo ministrė yra mano žmona – jūsų karalienė.“
Istoriografijoje pažymima, jog karalienė Soraja ypač nusipelnė gindama šimtmečiais suvaržytas Afganistano moterų teises, pvz., draudė moteris izoliuoti viešumoje, skatino mergaičių švietimą, monogamiją, ragino atsisakyti burkų ir kt. Tartum rodydama pavyzdį, ji tapo pirmąja šalies moterimi viešai pasirodžiusia be šydo ir dėvinti vakarietiškus rūbus.
Aišku, tuo nereikia stebėtis, nes pasak afganų istorikės Helenos Malikyar, „daugelis karališkųjų moterų šalies istorijoje vaidino svarbius vaidmenis.“ Visgi, žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, reformos buvo pernelyg skubotos ir sukrėtė dar gana konservatyvią visuomenę. Afganai šaltiniuose minimi kaip sunkiai inovacijas priimanti tauta, todėl natūralu, kad greitas bei prievartinis reformų pliūpsnis juos vertė sukilti. Maištai lydėjo visus karaliaus sprendimus, tačiau juos pavykdavo suvaldyti.
Galop, 1929 m. Džalabade kilęs Islamo fundamentalistų bruzdesys netruko išplisti valstybėje. Pasinaudoję karaliaus išvyka, jie perėmė valdžią ir Amanula Chanui neliko kitos išeities kaip atsistatydinus su šeima pasitraukti į Bombėjų.
Žlugus pastangoms numalšint suirutę bei aiškėjant, jog karalius neturi visuomenėje šalininkų, jis visam laikui persikėlė į Europą. Vis dėlto ištremtoji monarchų pora niekada nepriėmė šveicarų ar italų pilietybių bei išsaugojo Afganistano pasus. Italijoje tebegyvena jauniausia Amnula Chano ir Sorajos duktė Indija, kuri rūpinasi nualinta tėvyne, pvz., padeda afganams gauti medicininį gydymą Romoje.
Akibrokštas, tačiau Amanula Chano reformos visiškai neišnyko. Tą rodo dabartinis šalies prezidentas Ashraf Ghani, siekiantis paversti Afganistaną modernia šalimi bei simpatizuojantis nuverstojo monarcho idėjoms. Be to jo sutuoktinė Libano krikščionė Rula Saade dėl kovos už moterų teises, erudicijos ir labdaringos veiklos, žiniasklaidoje dažnai lyginama su Soraja.
Galbūt atsitiktinumas, tačiau Afganistano parlamente šiandien moterys sudaro 20 proc. Beje, 2014 m. inauguracijos šventėje A. Ghani nevengė sąsajų su žymiąja Amanula Chano 1926 m. kalba. Jis ne tik prisiminė valstybei nusipelniusias moteris, bet kartu išreiškė padėką žmonai.
„Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti žmonai, už jos paramą man bei Afganistanui. Ji visada padėjo pabėgėliams, moterims bei vaikams ir tikiu, jog tęs tai ateityje.“ Visa tai leidžia manyti, jog šalyje verčiamas naujas istorijos puslapis.
Darul Amano rūmus norima atstatyti. Scanpix/AFP nuotr.
Afganistano Versalis
Niekas geriau nesimbolizuoja Amanula Chano reformų bei šiandieninio Afganistano tragedijos kaip Darul Amano rūmai, kažkada didingai stovėję ant kalvos žvelgdami į žydinčius sodus, o dabar nuolaužų krūva viršum plokščio, dulkėto slėnio vakarų Kabule.
Čia susilieja šalies praeitis, dabartis ir ateitis. Stebint mūrus darosi aišku, kokią titanišką viziją brandino valdovas, pakrikštijęs rūmus Darul Amano vardu (arab. „Taikos šventove“). Anot sumanymo, jie įkūnijo naujojo, progresyvaus Afganistano centrą, į kurį iš senamiesčio vedė platus bulvaras. Tarytum atvykėliai žengtų iš prietarų kupinos praeities į šviesų rytojų.
Oficialiai kompleksą sudaro du panašių architektūrinių formų statiniai – Darul Amano bei Tadžbeko (arba „Karalienės Sorajos rezidencija“) rūmai, kuriuos skiria mažiau nei mylia. Susižavėjęs europietiškuose žurnaluose publikuotomis statinių fotografijomis, karalius norėjo sukurti tobulybę.
Darul Amano rūmus norima atstatyti. Scanpix/Reuters nuotr.
Tad 1920 m. jis sukvietė tarpautinę ekspertų komandą. Vokiečių istorikas Alfredas Gerber knygoje „Afganistano mozaika“ (Afghanische Mosaike, 1942) rašo, jog statybose dirbo ne tik vokiečių architektai, inžinieriai, bet taipogi prancūzai, italai. Be to, anot vokiečių geografės Emilės Trinkler (Emil Trinkler, 1896–1931), šalia užseniečių plušo afganų meistrai.
Taigi fasaduose juntamas kultūrinis dualizmas, t.y. europietiškas neoklasicizmas ir rytietiška mogolų stilistika. Peisažą dar labiau gyvino vešlūs sodai bei animalistinėm skulptūrom puošti tilteliai. Žinoma, šalis visada garsėjo įstabiais parkais, tačiau tik Amanula Chano kompleksas įgijo Afganistano Versalio vardą.
Visgi statybos lengvos nebuvo. Pasak A. Gerber, karts nuo karto darbus tekdavo atidėti, nes, pradžioje, neturėta detalaus plano, o brėžiniai siųsti iš Paryžiaus.
Be viso to, reikėjo atsižvelgti į cemento kokybę, korupciją, kvalifikuotų darbininkų stygių bei prižiūrėti darbų vykdytoją afganą. Apskritai, daugelis nekvalifikuotų afganų statybose dirbo tik todėl, kad buvo pašaukti į armiją ir neturėjo finansų nuo jos išsisukti.
Be to, sunkumų kėlė statybinės medžiagos. Pirmą kartą šalies statybose naudotas betonas ir cementas. Iš pradžių pastarasis atkeliaudavo iš Indijos, bet vėliau jį pramoko gaminti vietiniai. Nepaisant to, karalius nuolat prižiūrėjo darbus, taisė brėžinius ir kiekvieną dieną lankėsi statybų aikštelėje.
Kaip visi keliai veda į Romą, taip Kabule visos gatvės susikirsdavo Darul Amane. Pagrindinis kelias ėjo iš senamiesčio, o kiti vinguriavo iš rytų bei pietryčių.
Pakelėse dygo ištaigingos valdininkų vilos, ministerijos, mokyklos, paštas, augo vaismedžių sodai. Vaizdas nenusileido Europos didmiesčiams.
Tyrinėjant rūmų brėžinius, aptiktas neįprastas, rūmų viduje paslėptas, sankryžos centras – ne Rotondoje, kur turėjo posėdžiauti vyriausybė, bet valdovo kabinete. Tuo būdu, Amanula Chanas pro savo biuro langus matė judėjimą visose trijose gatvėse.
Ironiška, nors viešai karalius deklaravo reformas, privačiai išsaugojo griežtą absoliutizmą.
Rytų Versalio simbolį dar labiau pabrėžė skirtingos statinių funkcijos. Darul Amano rūmai atliko reprezentacinę rolę, nes čia turėjo posėdžiauti Nacionalinis parlamentas, būti priimami užsienio svečiai, vykti valstybinės iškilmės, o Tadžbeko rezidencija vaidino asmeninę karališkosios šeimos erdvę.
Bet net supamas šeiminykščių, valdovas negalėjo užmiršti savo statuso. Tą jam visada primindavo pro didžiosios Tadžbeko rūmų salės langus kylantis Darul Amano šešėlis bei Kabulo panorama.
Tuo tarpu privatūs kambariai atgręžti į pietinę kalnų pusę, kurdavo intymią atmosferą. Toks būdas pasirinktas sąmoningai, nes žiemą kambariai ilgiau sugerdavo saulės spindulius. Galų gale, pastatai buvo ne tik aukščiausi šalyje, bet ir vieninteliai turėję centrinį šildymą bei kanalizaciją. Tad karališkoji šeima gyveno neprasčiau nei jų kolegos Europoje.
Pirmojo Afganistano traukinio lokomotyvas, 2004 m., Kabulas, Afganistanas. W.Müller nuotr.
Darul Amaną su Kabulu jungė siaurojo geležinkelio bėgiai, kurių tiesimas vyko lygiagrečiai statyboms. Tai buvo pirmasis geležinkelis šalyje.
1922 m. gruodžio 15 d. britų dienraštis „The Locomotive“ rašė:
„Keliautojams Afganistane nutiesti bėgiai tęsiasi 6 mylias tarp Kabulo ir naujojo Darul Amano miesto; kai kurios traukinio dalys pagamintos Kabulo meistrų.“
Anot šaltinių, tris mažus garo garvežius, kelis vagonus bei korpusų rėmus afganai įsigijo iš vokiečių firmos „Henschel & Sohn,“ tačiau visa kita pasigamino patys. Vis dėlto konservatyvūs musulmonai traukinį laikė velnio pramanu dėl garvežyje nuolat degusios ugnies.
Šiandien dalis garvežių rūdija po atviru dangumi šalia Nacionalinio Kabulo muziejaus. Ant vieno jų šono išlikęs įrašas: „Pirmoji oficialaus geležinkelio Darul Amanas – Kabulas kelionė (be vyriausybės astovų). Afganistanas.“ Kodėl biurokratai nepanoro dalyvauti šventėje lieka neaišku. Laimei, kiti vagonai saugomi uždarose patalpose, tad jų būklė geresnė.
Apskritai, vokiečių indėlis, kuriant modernų Afganistaną, itin didelis. Jie projektavo karalių rūmus, nutiesė Turgaus tiltą šiaurės vakarų Kabule, o „Henschel“ mašinos asfaltavo kelius. Be to 1924 m. vokiečiai pastatė mokyklą, kur studijoms Vokietijoje ruošti afganai bei mokėsi Afganistane gyvenančių vokiečių atžalos. Nuvertus talibaną, ši įstaiga, dabar Amani vidurinė mokykla, vokiečių iniciatyva vėl atstatyta.
Tačiau kas nutiko rūmams atsistatydinus Amanula Chanui?
Šaltiniai rašo, jog statybos kaip ir šalies mondernizacija nesustojo. Tą, beje, patvirtina 1930–1931 m. Kabule lankęsis lietuvių keliautojas Antanas Poška (1903–1992): „Pagaliau Kabulas. Gausybė molio lėkštais stogais pastatų. Atskiri atitverti kvartalai. Visur pilna asilų, bliauna, grūdasi. <...> Europietiškai apsirengęs jaunas žmogus prisistato esąs princas. <...> Teiraujasi, ką norėčiau pamatyti Afganistane ir įteikia „Progresiv Afganistan“ brošiūrėlę. Valstybės svečiui nieko negalima atsakyti, jo norai turi būti patenkinti. Prašo grįžus į Europą parašyti apie Naująjį Afganistaną. Ant netoliese baigiamų „Imperatoriaus rūmų,“ t.y. parlamento, randasi ir muziejaus pastatas, tik dar neįrengta ekspozicija.“
Pro viešbučio langą lietuvis matė vis dar statomus rūmus. Visgi nei muziejus, nei parlamentas čia neįsikūrė. Darul Amano rūmai, nuvertus karalių, perduoti Kabulo universiteto medicinos mokyklai, čia taip pat įsikūrė mažesnės ministerijos ir netgi razinų sandėlys.
Beje, reikia pažymėti, jog Afganistane lankėsi ir dar vienas lietuvių keliautojas Matas Šalčius (1890–1940), tačiau jis toliau Kandaharo nenusigavo.
Tolimesnį rūmų likimą apkartino skaudžios nelaimės. Pirmasis gaisras įsiplieskė 1960 m., tačiau buvo greitai suvaldytas, o statinys paskutiniojo Afganistno valdovo Muchamedo Zahir Šacho (Mohammed Zahir Shah, 1914–2007) užmoju restauruotas; gaisras pasikartojo 1968 m, nors žala taipogi buvo nedidelė.
1970–1980 m. čia veikė Afganistano Gynybos Ministerija, kurios darbą nutraukė 1979 m. gruodžio 27 d. į šalį staiga įsiveržusios SSRS pajėgos.
Pasiekę Kabulą, 750 rinktinių sovietų karių užėmė Tadžbeko rūmus, kur veikė prezidentūra ir nužudė prezidentą Hafizulą Aminą (Hafizullah Amin, 1929–1979). Šturmo metu sovietai padegė Darul Amano pastatą, tačiau kaip matome to laikotarpio fotografijose, jis atstatytas.
Šiandien bemaž visos Afganistaną pristatančios žinios byloja apie teroristinius išpuolius bei Vakarų koalicijos pastangas sukurti tvirtą ir modernią valstybę. Tačiau kiek iš tiesų skambiose antraštėse glūdi tiesos?
Šis tolimas kraštas turi ilgą bei nepaprastai turtingą istoriją, kurioje žiba regiono dvasia. Nors šimtmečiais šalis buvo gana uždara, tai nekliudė europiečiams, tarp jų ir lietuviams, įdėmiau pažinti afganų kultūrą.
Juolab, sklaidant Afganistano istorijos puslapius kyla aliuzijos su Lietuva. Abu kraštus supo galingos imperijos, nesibodėjusios prievarta kištis į vidaus politiką. Lygiai taip pat, abi valstybės išgyveno aukso amžių, svetimų jėgų priespaudą bei partizaninį karą, kuris XX a. prad. atvėrė kelius į trokštamą laisvę.
Visa tai, rodo, jog atsidūrusios strateginėse regionų kryžkelėse šalys ne vien absorbavo svetimas kultūras, bet gebėjo išsaugoti savą identitetą. Dabar sužalotas karinių konfliktų ir talibano rėžimo Afganistanas vėl mėgina susigrąžinti ištrintą didybę.
Negailestinga kova už būvį
Teritoriją, kurioje įsikūręs Afganistanas, XVI–XVII a. kontroliavo trys galingos imperijos; šiaurę – Bucharos chanatas, vakarus – Persijos Safavidų dinastija, o rytus Šiaurės Indijos Mogolų dinastija. Vienintelis Kandaharo regionas pietuose atliko buferinę zoną, skyrusią Mogolų ir Safavidų valdas, kur gyvenę afganai niekam netryško lojalumu.
Taigi natūralu, jog būtent čia 1709 m. gilzajaus klano vadas Mirva Hotakas (Mīrwais Hotak, 1673–1715) sukilęs prieš Safavidus įkūrė nepriklausomą Puštunų karalystę. Deja, Hotaki dinastija žlugo 1738 m., sutriuškinta garsiojo Persijos valdovo Nader Šacho (Nāder Šāh Afšār; 1698–1747), užsimojusio suvienyti Rusijos bei Osmanų atplėštas žemes.
Negana to, 1739 m. jis įsiveržė į Mogolų imperijos sostinę Delį ir apiplėšė Raudonąjį fortą. Iki šiol Nacionalinis Irano bankas saugo dalį karo grobio iš Indijos. Vis tik ypatingą reikšmę žygis turėjo šacho kavalerijos vadui afganui Achmadui Chanui Abdali (Ahmad Khān Abdālī, 1722–1772). Pasak persų šaltinių, pirmą sykį Achmadą Chaną, „Persijos Napoleonas“ sutiko pūvantį Kandaharo kalėjime, kuomet užėmė citadelę pakeliui į Delį.
Nusprendęs priimti vaikiną į armiją, Nader Šachas greitai įsitikino afgano ištikimybe. Pastaroji savybė imponavo valdovui, kuris nepasikliaudamas asmens sargyba, vieną dieną Achmadui Chanui įsakė ją suimti. Įroniška, bet įsakymo įvyktdyti nesuspėta, nes tą pačią naktį į šacho palapinę įsiveržę apie nuosprendį suuodę karininkai jį nužudė. Netikėta mirtis stovykloje pasėjo chaosą.
Armija pakriko, prasidėjo marodieriavimas, todėl, anot afganų rankraščių, Achmadas Chanas puolė užtikrint tvarkos. Jo liepimu aplink velionio šacho haremą išrikiuoti kariai, už tai atsidėkodama vyriausioji žmona dovanojo kavalerijos vadui Kohinoro deimantą. Visgi, reikalams einant prastyn, Achmadas Chanas grįžo į Kandaharą, kur netrukus vietinių genčių buvo paskelbtas Afganistano valdovu Achmadu Chanu Durani.
Istoriografijoje, Durani imperija vadinama šalies aukso amžiumi, nes jos teritorija driekėsi per šiandieninį Afganistaną, Pakistaną, šiaurės-rytų Iraną, rytų Turkmenistaną, šiaurės-vakarų Indiją bei Kašmyro regioną. Ji laikyta viena galingiausių musulmonų imperijų. Tuo tarpu Achmadą Chaną istorikai vieningai tituluoja modernios Afganistano valstybės įkūrėju bei Tautos tėvu.
Vis dėlto egzistencinis lūžis įvyko XIX a. pradžioje, kai regione susikirto dviejų grobuoniškų imperijų interesai, britų žvalgybininko Artūro Konoli (Arthur Conolly, 1807–1842) pakrikštyti „Didžiojo žaidimo“ vardu.
Britų imperija nerimavo dėl rusų ekspansijos Centrinėje Azijoje bei augančios įtakos Vakarų Azijoje, o Rusijos imperija – dėl britų karinių bei komercinių užmojų Centrinėje Azijoje. Taip „žaidimo“ epicente atsidūrė Afganistanas.
Tuo metu šalis buvo susiskaldžiusi ir ką tik nuvertusi Durani dinastijos šachą, kuris užtarimo ieškojo pas britus. Visa tai rusams išėjo į naudą, nes šie parėmė uzurpatorių Dost Muhamedą. Beje, vieną esminių rolių toje kovoje atliko lietuvis, rusams tarnavęs kapitonas, Jonas Prosperas Vitkevičius (1806–1839), kurio netikėtą pasirodymą Kabule, istorikas John Keay apibudino kaip „raudoną skudurą priešais britų buliaus akis.“
Bet kodėl J. P. Vitkevičiui patikėta šnipinėti britus? Atsakymą randame rusų šaltiniuose, kur lietuvis giriamas kaip „kvalifikuotas, protingas vyras, puikiai išmanantis savo darbą, neišsiskiriantis, labiau linkęs veikti nei rašyti ar kalbėti ir žinantis stepę geriau nei bet kuris kitas.“ Taigi pakursčius ambicijas imperijos surėmė ietis. Žinoma, patiems afganams marionetėmis būti nepatiko, todėl ekspansinės varžybos greitai peraugo į karinį konfliktą, per kurį Afganistanas nukentėjo tiek fiziškai, tiek morališkai.
Nors Pirmasis anglų-afganų karas (1839–1842) baigėsi gėdingu britų sutriuškinu, Kabulą antrą kartą užėmusi Džordžo Polako (George Pollock, 1786–1872) armija pavertė bemaž pelenais. Dar labiau šalies suverenumui pakenkė Antrasis anglų-afganų karas (1878–1880). Jo akstinu tapo emyro Šer Ali Chano (Sher Ali Khan, 1825–1879) atsisakymas priimti britų misiją Kabule, kuri turėjo sekti rusų diplomatų veiksmus.
Stengdamasis apsaugoti šalį nuo visiškos okupacijos, naujasis emyras Muhamedas Jakubas Chanas (Mohammad Yaqub Khan, 1849–1923) galiausiai pasirašė su britais Gandamako sutartį (1879), pagal kurią neteko teisių į užsienio politiką. Ir nors dalis britų armijos šalį paliko, valdovas sostą prarado.
Naujasis emyras Abdur Rahmanas Chanas (Abdur Rahman Khan, 1830–1901), pramintas „Geležiniu emyru,“ žiauriai numalšinęs genčių maištus, ėmėsi reformuoti valdžios institucijas, tai lėmė krašte taikos periodą. Trumpiau tariant, prasidėjo pirmasis Afganistano modernizacijos etapas.
Nepaisant to, šalis patyrė kultūrinį šoką, tapo uždara, nes čia veikę britai tenorėjo išsaugoti regioninį autoritetą. O bijoti išties būta ko, nes Rusija praktiškai jau grasino Britų Indijai, pvz., 1867 m. sukurta Turkestano gubernija, 1868 m. aneksuotas Bucharos emyratas, 1884 m. okupuotas Mervas ir kt.
Taip rusams artėjant prie Afganistano, britams teko stiprint pozicijas. 1885 m. britų karininkai Herate susprogdino didžiają Gaucharšos mečetę su madrese (1417–1438), baimindamiesi, jog invazijos į Indiją atveju, rusai panaudos ją it fortą. O 1896 m. Britų Indijos diplomatas Mortimeris Durandas (Mortimer Durand, 1850–1924) su Afganistano emyru nubrėžė Durando liniją (2430 km.) nustatydami abiejų tautų įtakos sferas bei pagerindami prekybą, nors realiai Afganistanas virto buferine valstybe, supama rusų ir britų imperijų.
Įdomu, jog 1947 m. Pakistanui paskelbus nepriklausomybę, šiek tiek koreguota Durando linija patvirtinta valstybine siena.
Reformų norėjęs emyras
Emyras Amanula Chanas (Amanullah Khan, 1892–1960) Afganistano soste pasirodė po Didžiojo karo, kuomet vokiečiai kurstė afganus sukilti prieš merdinčią Britų imperiją.
Nors šalis pradžioje laikėsi neutraliteto, 1919 m. nužudžius pragmatišką emyrą ir jo vietą užėmus Amanula Chanui situacija gerokai pakito. Naujasis valdovas žadėjo valstybines reformas ir tvirtai laikės pozicijos, kad tėvynė privalo nusikratyti Gandamako sutarties jungo.
Taigi gegužės 3 d. afganams kirtus Durando liniją, prasidėjo Trečiasis anglų-afganų karas. Priešingai nei ankstesni susirėmimai, jis tetruko kelis mėnesius ir Afganistanui neturėjo skaudžių padarinių. Šaltiniuose akcentuota, jog karu britai iškovojo ribotą taktinę pergalę, kai tuo tarpu afganų laimėjimai buvo strateginiai.
Pasirašius Ravalpindi sutartį (1919 m. rugpjūčio 8 d.) britai įsipareigojo nebeplėsti imperijos toliau Chaibero perėjos ir gražinti afganams užsienio politikos kontrolę. Be to, sustojo ginklų tiekimas iš Indijos į Afganistaną. Visa tai reiškė, jog valstybė tapo ofcialiai nepriklausoma.
Vis tik rusai nenorėjo taip lengvai užbaigti „Didžiojo žaidimo,“ tad valdant Amanula Chanui naudojosi Afganistanu kaip įrankiu derantis su SSRS gyvenančiom musulmonų bendruomenėmis ir grąsindami britams.
Nepaisant to, šalies vidaus politikoje įvyko dramatiškos permainos.
Didžiausią įtaką emyro novatoriškoms idėjoms turėjo jo uošvis bei užsienio reikalų ministras Machmudas Tarzi (Mahmud Tarzi, 1865–1933), kuris ilgai gyvenęs vakaruose teigė, kad visos reformos privalo stovėti ant stipraus centralizuoto pamato, kaip Mustafa Kemalio Atatiurko valdomoje Turkijoje.
Pokyčiai palietė visas Afganistano sritis: politiką, švietimą, ekonomiką, teisėtvarką, socialinius reikalus. Atliktas gyventojų surašymas, įvestos asmens tapatybės kortelės, švietime išnyko segregacija, uždrausta vergija, įvesti vakarietiški rūbai, panaikintos privilegijos karališkajai šeimai ir genčių vadams, apribotas šariatas, teismuose įvestos sekuliarios bausmės, pereita prie Saulės kalendoriaus ir kt.
Be to, lankydamasis Europoje emyras įsigijo nemažai vakarietiškų knygų, kurios šiandien saugomos Nacionalinėje Kabulo bibliotekoje. Tačiau esminiu veiksniu tapo 1923 m., kai priimta pirmoji Afganistano konstitucija užtikrinusi žmogaus bei piliečio teises.
Reformoms pritarė ir karalienė Soraja (Soraya Tarzi, 1899–1968), vėliau pati uoliai jas plėtusi. Požiūris į žmoną atsispindi 1926 m. Amanula Chano (pasiskelbusio karaliumi) inauguracinėje kalboje. „Aš esu jūsų karalius, bet Švietimo ministrė yra mano žmona – jūsų karalienė.“
Istoriografijoje pažymima, jog karalienė Soraja ypač nusipelnė gindama šimtmečiais suvaržytas Afganistano moterų teises, pvz., draudė moteris izoliuoti viešumoje, skatino mergaičių švietimą, monogamiją, ragino atsisakyti burkų ir kt. Tartum rodydama pavyzdį, ji tapo pirmąja šalies moterimi viešai pasirodžiusia be šydo ir dėvinti vakarietiškus rūbus.
Aišku, tuo nereikia stebėtis, nes pasak afganų istorikės Helenos Malikyar, „daugelis karališkųjų moterų šalies istorijoje vaidino svarbius vaidmenis.“ Visgi, žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, reformos buvo pernelyg skubotos ir sukrėtė dar gana konservatyvią visuomenę. Afganai šaltiniuose minimi kaip sunkiai inovacijas priimanti tauta, todėl natūralu, kad greitas bei prievartinis reformų pliūpsnis juos vertė sukilti. Maištai lydėjo visus karaliaus sprendimus, tačiau juos pavykdavo suvaldyti.
Galop, 1929 m. Džalabade kilęs Islamo fundamentalistų bruzdesys netruko išplisti valstybėje. Pasinaudoję karaliaus išvyka, jie perėmė valdžią ir Amanula Chanui neliko kitos išeities kaip atsistatydinus su šeima pasitraukti į Bombėjų.
Žlugus pastangoms numalšint suirutę bei aiškėjant, jog karalius neturi visuomenėje šalininkų, jis visam laikui persikėlė į Europą. Vis dėlto ištremtoji monarchų pora niekada nepriėmė šveicarų ar italų pilietybių bei išsaugojo Afganistano pasus. Italijoje tebegyvena jauniausia Amnula Chano ir Sorajos duktė Indija, kuri rūpinasi nualinta tėvyne, pvz., padeda afganams gauti medicininį gydymą Romoje.
Akibrokštas, tačiau Amanula Chano reformos visiškai neišnyko. Tą rodo dabartinis šalies prezidentas Ashraf Ghani, siekiantis paversti Afganistaną modernia šalimi bei simpatizuojantis nuverstojo monarcho idėjoms. Be to jo sutuoktinė Libano krikščionė Rula Saade dėl kovos už moterų teises, erudicijos ir labdaringos veiklos, žiniasklaidoje dažnai lyginama su Soraja.
Galbūt atsitiktinumas, tačiau Afganistano parlamente šiandien moterys sudaro 20 proc. Beje, 2014 m. inauguracijos šventėje A. Ghani nevengė sąsajų su žymiąja Amanula Chano 1926 m. kalba. Jis ne tik prisiminė valstybei nusipelniusias moteris, bet kartu išreiškė padėką žmonai.
„Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti žmonai, už jos paramą man bei Afganistanui. Ji visada padėjo pabėgėliams, moterims bei vaikams ir tikiu, jog tęs tai ateityje.“ Visa tai leidžia manyti, jog šalyje verčiamas naujas istorijos puslapis.
Afganistano Versalis
Niekas geriau nesimbolizuoja Amanula Chano reformų bei šiandieninio Afganistano tragedijos kaip Darul Amano rūmai, kažkada didingai stovėję ant kalvos žvelgdami į žydinčius sodus, o dabar nuolaužų krūva viršum plokščio, dulkėto slėnio vakarų Kabule.
Čia susilieja šalies praeitis, dabartis ir ateitis. Stebint mūrus darosi aišku, kokią titanišką viziją brandino valdovas, pakrikštijęs rūmus Darul Amano vardu (arab. „Taikos šventove“). Anot sumanymo, jie įkūnijo naujojo, progresyvaus Afganistano centrą, į kurį iš senamiesčio vedė platus bulvaras. Tarytum atvykėliai žengtų iš prietarų kupinos praeities į šviesų rytojų.
Oficialiai kompleksą sudaro du panašių architektūrinių formų statiniai – Darul Amano bei Tadžbeko (arba „Karalienės Sorajos rezidencija“) rūmai, kuriuos skiria mažiau nei mylia. Susižavėjęs europietiškuose žurnaluose publikuotomis statinių fotografijomis, karalius norėjo sukurti tobulybę.
Tad 1920 m. jis sukvietė tarpautinę ekspertų komandą. Vokiečių istorikas Alfredas Gerber knygoje „Afganistano mozaika“ (Afghanische Mosaike, 1942) rašo, jog statybose dirbo ne tik vokiečių architektai, inžinieriai, bet taipogi prancūzai, italai. Be to, anot vokiečių geografės Emilės Trinkler (Emil Trinkler, 1896–1931), šalia užseniečių plušo afganų meistrai.
Taigi fasaduose juntamas kultūrinis dualizmas, t.y. europietiškas neoklasicizmas ir rytietiška mogolų stilistika. Peisažą dar labiau gyvino vešlūs sodai bei animalistinėm skulptūrom puošti tilteliai. Žinoma, šalis visada garsėjo įstabiais parkais, tačiau tik Amanula Chano kompleksas įgijo Afganistano Versalio vardą.
Visgi statybos lengvos nebuvo. Pasak A. Gerber, karts nuo karto darbus tekdavo atidėti, nes, pradžioje, neturėta detalaus plano, o brėžiniai siųsti iš Paryžiaus.
Be viso to, reikėjo atsižvelgti į cemento kokybę, korupciją, kvalifikuotų darbininkų stygių bei prižiūrėti darbų vykdytoją afganą. Apskritai, daugelis nekvalifikuotų afganų statybose dirbo tik todėl, kad buvo pašaukti į armiją ir neturėjo finansų nuo jos išsisukti.
Be to, sunkumų kėlė statybinės medžiagos. Pirmą kartą šalies statybose naudotas betonas ir cementas. Iš pradžių pastarasis atkeliaudavo iš Indijos, bet vėliau jį pramoko gaminti vietiniai. Nepaisant to, karalius nuolat prižiūrėjo darbus, taisė brėžinius ir kiekvieną dieną lankėsi statybų aikštelėje.
Kaip visi keliai veda į Romą, taip Kabule visos gatvės susikirsdavo Darul Amane. Pagrindinis kelias ėjo iš senamiesčio, o kiti vinguriavo iš rytų bei pietryčių.
Pakelėse dygo ištaigingos valdininkų vilos, ministerijos, mokyklos, paštas, augo vaismedžių sodai. Vaizdas nenusileido Europos didmiesčiams.
Tyrinėjant rūmų brėžinius, aptiktas neįprastas, rūmų viduje paslėptas, sankryžos centras – ne Rotondoje, kur turėjo posėdžiauti vyriausybė, bet valdovo kabinete. Tuo būdu, Amanula Chanas pro savo biuro langus matė judėjimą visose trijose gatvėse.
Ironiška, nors viešai karalius deklaravo reformas, privačiai išsaugojo griežtą absoliutizmą.
Rytų Versalio simbolį dar labiau pabrėžė skirtingos statinių funkcijos. Darul Amano rūmai atliko reprezentacinę rolę, nes čia turėjo posėdžiauti Nacionalinis parlamentas, būti priimami užsienio svečiai, vykti valstybinės iškilmės, o Tadžbeko rezidencija vaidino asmeninę karališkosios šeimos erdvę.
Bet net supamas šeiminykščių, valdovas negalėjo užmiršti savo statuso. Tą jam visada primindavo pro didžiosios Tadžbeko rūmų salės langus kylantis Darul Amano šešėlis bei Kabulo panorama.
Tuo tarpu privatūs kambariai atgręžti į pietinę kalnų pusę, kurdavo intymią atmosferą. Toks būdas pasirinktas sąmoningai, nes žiemą kambariai ilgiau sugerdavo saulės spindulius. Galų gale, pastatai buvo ne tik aukščiausi šalyje, bet ir vieninteliai turėję centrinį šildymą bei kanalizaciją. Tad karališkoji šeima gyveno neprasčiau nei jų kolegos Europoje.
Darul Amaną su Kabulu jungė siaurojo geležinkelio bėgiai, kurių tiesimas vyko lygiagrečiai statyboms. Tai buvo pirmasis geležinkelis šalyje.
1922 m. gruodžio 15 d. britų dienraštis „The Locomotive“ rašė:
„Keliautojams Afganistane nutiesti bėgiai tęsiasi 6 mylias tarp Kabulo ir naujojo Darul Amano miesto; kai kurios traukinio dalys pagamintos Kabulo meistrų.“
Anot šaltinių, tris mažus garo garvežius, kelis vagonus bei korpusų rėmus afganai įsigijo iš vokiečių firmos „Henschel & Sohn,“ tačiau visa kita pasigamino patys. Vis dėlto konservatyvūs musulmonai traukinį laikė velnio pramanu dėl garvežyje nuolat degusios ugnies.
Šiandien dalis garvežių rūdija po atviru dangumi šalia Nacionalinio Kabulo muziejaus. Ant vieno jų šono išlikęs įrašas: „Pirmoji oficialaus geležinkelio Darul Amanas – Kabulas kelionė (be vyriausybės astovų). Afganistanas.“ Kodėl biurokratai nepanoro dalyvauti šventėje lieka neaišku. Laimei, kiti vagonai saugomi uždarose patalpose, tad jų būklė geresnė.
Apskritai, vokiečių indėlis, kuriant modernų Afganistaną, itin didelis. Jie projektavo karalių rūmus, nutiesė Turgaus tiltą šiaurės vakarų Kabule, o „Henschel“ mašinos asfaltavo kelius. Be to 1924 m. vokiečiai pastatė mokyklą, kur studijoms Vokietijoje ruošti afganai bei mokėsi Afganistane gyvenančių vokiečių atžalos. Nuvertus talibaną, ši įstaiga, dabar Amani vidurinė mokykla, vokiečių iniciatyva vėl atstatyta.
Tačiau kas nutiko rūmams atsistatydinus Amanula Chanui?
Šaltiniai rašo, jog statybos kaip ir šalies mondernizacija nesustojo. Tą, beje, patvirtina 1930–1931 m. Kabule lankęsis lietuvių keliautojas Antanas Poška (1903–1992): „Pagaliau Kabulas. Gausybė molio lėkštais stogais pastatų. Atskiri atitverti kvartalai. Visur pilna asilų, bliauna, grūdasi. <...> Europietiškai apsirengęs jaunas žmogus prisistato esąs princas. <...> Teiraujasi, ką norėčiau pamatyti Afganistane ir įteikia „Progresiv Afganistan“ brošiūrėlę. Valstybės svečiui nieko negalima atsakyti, jo norai turi būti patenkinti. Prašo grįžus į Europą parašyti apie Naująjį Afganistaną. Ant netoliese baigiamų „Imperatoriaus rūmų,“ t.y. parlamento, randasi ir muziejaus pastatas, tik dar neįrengta ekspozicija.“
Pro viešbučio langą lietuvis matė vis dar statomus rūmus. Visgi nei muziejus, nei parlamentas čia neįsikūrė. Darul Amano rūmai, nuvertus karalių, perduoti Kabulo universiteto medicinos mokyklai, čia taip pat įsikūrė mažesnės ministerijos ir netgi razinų sandėlys.
Beje, reikia pažymėti, jog Afganistane lankėsi ir dar vienas lietuvių keliautojas Matas Šalčius (1890–1940), tačiau jis toliau Kandaharo nenusigavo.
Tolimesnį rūmų likimą apkartino skaudžios nelaimės. Pirmasis gaisras įsiplieskė 1960 m., tačiau buvo greitai suvaldytas, o statinys paskutiniojo Afganistno valdovo Muchamedo Zahir Šacho (Mohammed Zahir Shah, 1914–2007) užmoju restauruotas; gaisras pasikartojo 1968 m, nors žala taipogi buvo nedidelė.
1970–1980 m. čia veikė Afganistano Gynybos Ministerija, kurios darbą nutraukė 1979 m. gruodžio 27 d. į šalį staiga įsiveržusios SSRS pajėgos.
Pasiekę Kabulą, 750 rinktinių sovietų karių užėmė Tadžbeko rūmus, kur veikė prezidentūra ir nužudė prezidentą Hafizulą Aminą (Hafizullah Amin, 1929–1979). Šturmo metu sovietai padegė Darul Amano pastatą, tačiau kaip matome to laikotarpio fotografijose, jis atstatytas.
Įdomu, jog sovietų okupacijos metais Tadžbeko rūmai tapo 40-osios sovietų armijos štabu, todėl į teritoriją negalėjo patekti jokie pašaliniai. Vis dėlto karui baigiantis bei vykstant pilietiniam karui kompleksas patyrė nepataisomą žalą, nes siekdami įsitvirtinti Kabule modžahedai apšaudė pastatus raketomis ir kulkoksvaidžiais. Tada nuolaužomis virtę rūmai daugiau nebeatstatyti.
Darul Amano rūmus norima atstatyti. Scanpix/AFP nuotr.
Valdžią perėmus talibanui Darul Amano rūmai vėl padegti, tad vėliau čia glausdavosi pabėgėliai bei klajokliai, o ovaliajame kabinete galėjai sutikti besiganančias ožkas. 2000 m. pastate įsikūrė afganų Nacionalinės armijos bataliono štabas. Nuvertus talibaną, rūmai dar kartą patyrė terorą, kol 2005 m. nuspręsta kompleksą prikelti naujam gyvenimui, pritaikius jį šalies parlamentui.
Nacionalinis pasididžiavimas
Šiandien Darul Amano rūmai aptraukti žaliu audiniu bei supami aukštos tvoros. Kaip 2016 m. pradžioje amerikiečių leidiniui „Stars and Stripes“ aiškino darbų vykdytojas Zabihullah: „Statome tvorą norėdami sulaikyti pašaliečius bei apsaugoti kompleksą nuo plėšikavimų.“
Ant pastolių didelėmis raidėmis dari ir puštunų kalbomis kabantys įrašai skelbia: „Mes galime tai!“ Šie žodžiai apibudina dabartinį požiūrį į kultūrinį šalies atgimimą. Anot amerikiečių žiniasklaidos, 2012 m. Afganistane prasidėjo lėšų rinkimo akcija, kuomet visuomenė, įskaitant mokinius bei vyriausybės tarnautojus, noriai aukojo pinigus pirmiesiams komplekso darbams.
Rūpestį griuvėsiais dar labiau skatino 2012 m. kasmetinėje Vokietijos parodoje būsimo prezidento A Ghani bei jo menininkės dukters Miriam pristatyto straipsnio „Afganistanas: žodynas“ ištrauka: „Afganams Darul Amano rūmai visada simbolizavo neužbaigtą projektą, kurio mažiausia dalis šiandien matyti ryškiausiai.“
Žlugus talibanui Amanula Chano rezidencijos atkūrimas tapo nacionaliniu garbės reikalu. Tuo didžiuojasi ne vien vyriausybė, bet eiliniai žmonės. Dantistas Ghazal Sharifi leidiniui „Stars and Stripes“ sakė: „Mes esame labai laimingi. Darul Amanas įkūnija mūsų pačių istoriją bei identitetą.“
Restauruoti karališkąją rezidenciją buvo viena iš labiausiai populiarintų A. Ghani iniciatyvų, nors tam, kad darbai prasidėtų, prireikė bemaž dviejų metų. Trukdė nesutarimai koalicijoje. Be to, prezidentas ryžtingai atsisakė tarptautinės pagalbos, siekdamas kompleksto atstatymą paversti afganų tautos simboliu.
Tuo būdu Afganistanas ne tik restauruoja savo žymiausią pastatą, bet visus darbus atlieka pats vienas, t.y. architektai, inžinieriai, techniniai patarėjai, darbininkai ir net rėmėjai išimtinai – afganai. Beje, iš pradžių nemažai išlaidų padengė afganų išeivija.
Miesto plėtros reikalų ministras Sayed Sadat Mansour Naderi 2016 m. pabaigoje Afganistano televizijai „ToloNews“ pranešė, jog rūmai renovuojami taip, kad atitiktų originalą.
Prie projekto dirba 100 architektų, kurių 25 proc. sudaro moterys. Tai rodo besikeičiantį Afganistano visuomenės požiūrį, nes visos moterys iš vyriausybės gavo asmeninius kontraktus. Galima drąsiai sakyti, jog tai moterų vadovaujamas projektas.
Darul Amano rūmus norima atstatyti. Scanpix/AFP nuotr.
Kaip „The New York times“ pakiliai tvirtino vyresnioji architektė Masouma Delijam: „Mes labai didžiuojamės būdamos šio darbo dalimi. <..> Nors mūsų algos nėra didelės, vis dėlto verta dalyvauti šiame projekte.“
Kai 2016 m. įsibėgėjo pirmasis etapas, pasak Miesto plėtros ministerijos atstovės Nilofar Langar, svarbiausia užduotimi tapo iš statinio pašalinti 600 tonų šiukšlių, žmonių ir gyvūnų išmatų, kulkų, artilerijos tūtų.
Dienraščiui „The New York times“ moteris teigė: „Užsienio kompanijos pasiūlė valymą atlikti už 1 mil. Dolerių, o afganų darbininkų grupė, vadovaujama moterų, padarė tai už 30 tūkst. dolerių. Taigi sutaupėme 970 tūkst. dolerių.“
Be viso to, ketveriems restauracijos metams skirta 20 mil. dolerių, per kuriuos planuojama atstatyti trijų aukštų, 107 pėdų aukščio rūmus. Vis dėlto Kabulo savivaldybės statybos įstaigos direktorius Yasin Niazi, amerikiečių leidiniui 2016 m. gruodžio mėnesį guodėsi, jog vyriausybei dar liko surinkti 16 mil. dolerių pagrindiniams darbams, kurie prasidės 2017 metais.
Tad galutinė suma dar gali dvigubėti. Įdomu, jog prieš keletą metų, anot buvusio Nacionalinio muziejaus direktoriaus Omaro Khan Masoudi, JAV apskaičiavo, kad atstatyti 150 kambarių turintį pastatą, talkinant užsienio rangovams, reikės 200 mil. dolerių, tačiau afganai pernelyg brangų siūlymą atmetė.
Tai leidžia įtarti, jog viena iš priežasčių atsisakyti tarptautinės paramos – finansiniai sumetimai. O pinigų išties trūksta, nes šalyje vis dar veši korupcija; Kai kurie darbininkai 2016 m. pabaigoje skundėsi negaunantys mėnesinės 150 dolerių algos jau keturis mėnesius.
Projektą aptarnaujančios statybos kompanijos direktorius Walid Abu Fajar tikisi, jog dalį išlaidų padengs Indija, kaip tai padarė statant naująjį Afganistano parlamento pastatą. Apskritai, valstybė šiandien vėl yra smarkiai veikiama kaimynų, nes Indija, Kinija bei Iranas siekia Afganistaną palenkti savo naudai, investuodami į jo urbanistiką, ekonomiką bei saugumą. Mainais, didžiosios šalys ne vien naudojasi afganų žemės turtais, bet turi atsvarą kovoje su Pakistanu.
Labiausiai šiuo projektu domisi A. Ghani, kuris jau tris kartus lankėsi Darul Amano rūmuose stebėti progreso. O. Khan Masoudi „The New York times“ džiaugėsi: „Aš esu labai laimingas matydamas prezidentą besidomintį rūmų atstatymu. <...> Tai labai svarbu. Medijos šiandien vadina Afganistaną terorizmo, Al-Qaeda ir talibano žeme. O tai visiškai kas kita.“
Vyriausybė tikisi užbaigti rūmų atstatymą iki Afganistano nepriklausomybės šimtmečio 2019 m. rugpjūčio 8 d., nes Darul Amanas nėra vien siaubingai suniokotas pastatas, bet ir keturių amoralių šalies dešimtmečių atvaizdas.
Juolab, kad viename kvadratiniame šiaurinio bokšto sienos metre galima suskaičiuoti daugiau nei šimtą kulkų, šrapnelių ir artilerijos sviedinių paliktų skylių. Šaudmenimis mėginta nušluoti devynis dešimtmečius afganų istorijos.
Darul Amano rūmus norima atstatyti. Scanpix/AFP nuotr.
Paskelbęs antrąjį statybų etapą prezidentas spaudos konferencijoje teigė, jog užbaigus restauraciją rūmai taps nacionaliniu muziejumi bei svečių namais, kuriuose lankysis žymūs pasaulio atstovai. A. Ghani pridūrė, kad tarp kitų projektų numatyta renovuoti Kabulo Eid Gah mečetę, Didžiąją Herato mečetę ir Žydrąją Mazar-e-Šarifo mečetę.
„Eid Gah mečetė yra visko pagrindas, nes čia nacionalinis Afganistano herojus, karalius Amanula Ghazi, paskelbė šalies nepriklausomybę. Mūsų šalis turi daugybę didvyrių, tačiau Amanula Chanas užima išskirtinę vietą, taigi mečetė ir šie rūmai turi istorinę svarbą,“ – pabrėžė prezidentas. Taip, mažais žingsneliais, afganai pristato globaliam pasauliui savo unikalų paveldą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą