2018-06-16 07:15, atnaujinta 2018-06-15 16:39 lrytas.lt
Mečys Laurinkus
Nors verslo poveikio politikams tyrimas psichologiškai paveikus, skatina pesimistines nuotaikas, tai neturėtų nubraukti Lietuvos laimėjimų. Klaidinga būtų platinti mintį, jog mūsų valstybės politika ir politikai priėjo liepto galą ir vienintelė išeitis – pradėti iš naujo, atgimti, kurti naują sąjūdį.
Prezidentės metinis pranešimas, o iš tikrųjų – apibendrinta politologinė apžvalga, gal ir panaši į diagnozę, bet „analizai“ – dar ne mirtino ligonio. Politinis Lietuvos organizmas, kad ir pasilpęs, dar pajėgus kautis. Ir dar visai neseniai jis atlaikė kur kas didesnį poveikį.
Buvo metas, kai jau atkūrus nepriklausomybę Rusijos energetika lyg juros periodo parko dinozaurai laisvai bėgiojo nuo Turniškių iki valstybinės poilsio rezidencijos Palangoje.
Net Lietuvai tapus ES nare Rusija buvo įsitikinusi, jog Baltijos šalys dar ilgai „sėdės ant jos energetinės „adatos“. Ir ne vienas įtakingas Lietuvos politikas tuo tikėjo. Ne pavardės yra svarbu, o esmė.
Bet Lietuva surado taką į Vakarų energetinę sistemą, ir tai yra rimta pergalė prieš tikrų tikriausių įtakos agentų pastangas, kad tokio kelio nebūtų rasta.
Savaime suprantama, kiekvienoje rimtoje kovoje sunku išvengti klaidų. Yra manančių, kad atominės elektrinės Astrave galima buvo išvengti ar ji bent jau būtų statoma kitoje, mums ne taip pavojingoje vietoje. Pritrūko diplomatinio išmanumo.
Gal ir „Independence“ per brangus, ir per didelis. Bet kai pats esi šeimininkas, atsiras ir protingas sprendimas.
Negalima numoti ranka į tai, kas skelbiama apie „MG Baltic“ užmojus politikoje, bet vis tiek tai yra dviem pakopomis žemiau. Tai jau yra buvę netolimoje praeityje. Šiek tiek nustebęs skaitau ir girdžiu apie konservatorių gretų šienavimą vien už „rankos paspaudimą“ pagarsėjusio koncerno atstovui. Gal tai ir teisinga, pamoka ateičiai, bet nereikėtų perlenkti lazdos. Politinės sausros metu viskas trupa ir greitai lūžta. Nuo parodomųjų bausmių savanorių į partijas nepagausės.
Partijų likimas – viena opiausių Lietuvos problemų. Susirūpinimas ja prezidentės metiniame pranešime – netikėtas. Ankstesnėse platesnėse kalbose D.Grybauskaitė partijas, diplomatiškai tariant, vertino skeptiškai. Mažai bendravo su parlamentinių partijų vadovais, nekvietė neformalių pietų.
Jei būdavo gera nuotaika, partijos pačios, reikia tikėtis, be „koncerno“ pagalbos, susirinkdavo kokiam nors bendram nacionaliniam susitarimui. Ir štai beveik dešimties metų nueito kelio apžvalgoje – toks didelis reveransas partijoms, kad jos net garsiai aiktelėti nebepajėgė. Deja, gerokai pavėluotas dėmesys.
Neigiamas požiūris į partijas žmonių mąstyme įsitvirtino lyg piktybinis auglys. „Skandalas“ gali tapti paskutine vinimi į partijų karstą. Bet ne artėjančios partijų pakasynos yra valstybės vadovės susirūpinimo priežastis.
Konspiracinis mąstymas man sufleruoja, kad mintis apie galimas geresnes partijas prezidentei šovė Sąjūdžiui švenčiant 30-metį. Įtariu, nepatiko jai A.Juozaičio kalba Seime. O buvo kam labai patiko, ir jie pasiūlė, pageidavo, paskatino A.Juozaitį kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą.
Man A.Juozaičio kalba buvo aiški, bet ne su viskuo sutinku. Dažnai įtaigiai pakartota mintis skamba kaip naujiena. Pritariu minčiai, kad tautos išsivaikščiojimas yra grėsmė. Tačiau dar didesnė grėsmė kyla iš nežinojimo, ką daryti, imtis kraštutinių priemonių. Pasaulyje griūva paskutinės užtvaros, išgyvename antrąjį visuotinį nuo šeštojo amžiaus po Kristaus tautų kraustymosi laikotarpį, panašų į potvynį. Kol pats nesustos, nesustabdysi.
Nesakau, kad reikia budisto poza laukti, kol upė sugrįš į savo vagą. Jeigu bus pasiūlytas protingas sprendimas, būtinai pritarsiu. A.Juozaitis kritikuoja „globalios Lietuvos“ idėją ir mano ją esant pražūtingą tautinei savimonei. Manau, kad tai jau nebetikra problema.
Jaunystėje žavėjausi pasaulinės vyriausybės idėja ir skaičiau rimtas studijas net apie religijų integraciją. Neįvyks tai. Globalizmas yra techninis, o ne vertybinis procesas. Yra vis daugiau problemų, įskaitant ir gamtines, kurių pavieniui valstybės nepajėgios išspręsti. Šiuo požiūriu globalus kooperatinis veikimas nacionalinės kultūros plėtoti netrukdo.
A.Juozaitis yra prieš dvigubą pilietybę. Aš – už. Gaila, kad dėl referendumo spąstų idėja gali būti sužlugdyta.
Bet kuriuo atveju A.Juozaičio apsisprendimas kandidatuoti būtų ir sveika intriga, ir galimybė kalbėti apie idėjas, o ne bendromis frazėmis apie tarnavimą visuomenei, vengiant paaiškinti, kaip tą tarnystę įsivaizduoja.
Artėja ES reformos. Kas iš galimų kandidatų į prezidentus galėtų tinkamu lygiu ir be pataikavimo „oficiozui“ diskutuoti šia tema? A.Juozaitis, V. Ušackas, Ž.Pavilionis. Kas dar?
Praėjusi prezidento rinkimų kampanija buvo nykiausia iš visų galimų visais klausimais. A.Juozaitį palaikytų daug Sąjūdžio pirmeivių, o gal ir dabartinio jaunimo dalis. Jo priešininkai bus liberalioji visuomenė donskiška šio termino prasme ir konservatoriai, V.Landsbergio, kurį A.Juozaitis nuolat kritikuoja, šalininkai.
Palanki A.Juozaičiui ir nenutylanti politinės korupcijos tema, nes jis jau trisdešimt metų toli tiek nuo partijų, tiek nuo „užkulisių“.
Vis dėlto man artimesni tie, kurie ne tik pradėjo Sąjūdį, bet ir metėsi į nežinomą valstybės kūrybos kelią, mokėsi ir klydo, galbūt dažnai išradinėjo dviratį, dėl abejotinų ir rizikingų sprendimų buvo kalami prie kryžiaus, bet galų gale nenusivylė tuo, ką veikė. Nenusivylė ir esama Lietuva.
A. Juozaitis: gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą
Mečys Laurinkus
Nors verslo poveikio politikams tyrimas psichologiškai paveikus, skatina pesimistines nuotaikas, tai neturėtų nubraukti Lietuvos laimėjimų. Klaidinga būtų platinti mintį, jog mūsų valstybės politika ir politikai priėjo liepto galą ir vienintelė išeitis – pradėti iš naujo, atgimti, kurti naują sąjūdį.
Prezidentės metinis pranešimas, o iš tikrųjų – apibendrinta politologinė apžvalga, gal ir panaši į diagnozę, bet „analizai“ – dar ne mirtino ligonio. Politinis Lietuvos organizmas, kad ir pasilpęs, dar pajėgus kautis. Ir dar visai neseniai jis atlaikė kur kas didesnį poveikį.
Buvo metas, kai jau atkūrus nepriklausomybę Rusijos energetika lyg juros periodo parko dinozaurai laisvai bėgiojo nuo Turniškių iki valstybinės poilsio rezidencijos Palangoje.
Net Lietuvai tapus ES nare Rusija buvo įsitikinusi, jog Baltijos šalys dar ilgai „sėdės ant jos energetinės „adatos“. Ir ne vienas įtakingas Lietuvos politikas tuo tikėjo. Ne pavardės yra svarbu, o esmė.
Bet Lietuva surado taką į Vakarų energetinę sistemą, ir tai yra rimta pergalė prieš tikrų tikriausių įtakos agentų pastangas, kad tokio kelio nebūtų rasta.
Savaime suprantama, kiekvienoje rimtoje kovoje sunku išvengti klaidų. Yra manančių, kad atominės elektrinės Astrave galima buvo išvengti ar ji bent jau būtų statoma kitoje, mums ne taip pavojingoje vietoje. Pritrūko diplomatinio išmanumo.
Gal ir „Independence“ per brangus, ir per didelis. Bet kai pats esi šeimininkas, atsiras ir protingas sprendimas.
Negalima numoti ranka į tai, kas skelbiama apie „MG Baltic“ užmojus politikoje, bet vis tiek tai yra dviem pakopomis žemiau. Tai jau yra buvę netolimoje praeityje. Šiek tiek nustebęs skaitau ir girdžiu apie konservatorių gretų šienavimą vien už „rankos paspaudimą“ pagarsėjusio koncerno atstovui. Gal tai ir teisinga, pamoka ateičiai, bet nereikėtų perlenkti lazdos. Politinės sausros metu viskas trupa ir greitai lūžta. Nuo parodomųjų bausmių savanorių į partijas nepagausės.
Partijų likimas – viena opiausių Lietuvos problemų. Susirūpinimas ja prezidentės metiniame pranešime – netikėtas. Ankstesnėse platesnėse kalbose D.Grybauskaitė partijas, diplomatiškai tariant, vertino skeptiškai. Mažai bendravo su parlamentinių partijų vadovais, nekvietė neformalių pietų.
Jei būdavo gera nuotaika, partijos pačios, reikia tikėtis, be „koncerno“ pagalbos, susirinkdavo kokiam nors bendram nacionaliniam susitarimui. Ir štai beveik dešimties metų nueito kelio apžvalgoje – toks didelis reveransas partijoms, kad jos net garsiai aiktelėti nebepajėgė. Deja, gerokai pavėluotas dėmesys.
Neigiamas požiūris į partijas žmonių mąstyme įsitvirtino lyg piktybinis auglys. „Skandalas“ gali tapti paskutine vinimi į partijų karstą. Bet ne artėjančios partijų pakasynos yra valstybės vadovės susirūpinimo priežastis.
Konspiracinis mąstymas man sufleruoja, kad mintis apie galimas geresnes partijas prezidentei šovė Sąjūdžiui švenčiant 30-metį. Įtariu, nepatiko jai A.Juozaičio kalba Seime. O buvo kam labai patiko, ir jie pasiūlė, pageidavo, paskatino A.Juozaitį kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą.
Man A.Juozaičio kalba buvo aiški, bet ne su viskuo sutinku. Dažnai įtaigiai pakartota mintis skamba kaip naujiena. Pritariu minčiai, kad tautos išsivaikščiojimas yra grėsmė. Tačiau dar didesnė grėsmė kyla iš nežinojimo, ką daryti, imtis kraštutinių priemonių. Pasaulyje griūva paskutinės užtvaros, išgyvename antrąjį visuotinį nuo šeštojo amžiaus po Kristaus tautų kraustymosi laikotarpį, panašų į potvynį. Kol pats nesustos, nesustabdysi.
Nesakau, kad reikia budisto poza laukti, kol upė sugrįš į savo vagą. Jeigu bus pasiūlytas protingas sprendimas, būtinai pritarsiu. A.Juozaitis kritikuoja „globalios Lietuvos“ idėją ir mano ją esant pražūtingą tautinei savimonei. Manau, kad tai jau nebetikra problema.
Jaunystėje žavėjausi pasaulinės vyriausybės idėja ir skaičiau rimtas studijas net apie religijų integraciją. Neįvyks tai. Globalizmas yra techninis, o ne vertybinis procesas. Yra vis daugiau problemų, įskaitant ir gamtines, kurių pavieniui valstybės nepajėgios išspręsti. Šiuo požiūriu globalus kooperatinis veikimas nacionalinės kultūros plėtoti netrukdo.
A.Juozaitis yra prieš dvigubą pilietybę. Aš – už. Gaila, kad dėl referendumo spąstų idėja gali būti sužlugdyta.
Bet kuriuo atveju A.Juozaičio apsisprendimas kandidatuoti būtų ir sveika intriga, ir galimybė kalbėti apie idėjas, o ne bendromis frazėmis apie tarnavimą visuomenei, vengiant paaiškinti, kaip tą tarnystę įsivaizduoja.
Artėja ES reformos. Kas iš galimų kandidatų į prezidentus galėtų tinkamu lygiu ir be pataikavimo „oficiozui“ diskutuoti šia tema? A.Juozaitis, V. Ušackas, Ž.Pavilionis. Kas dar?
Praėjusi prezidento rinkimų kampanija buvo nykiausia iš visų galimų visais klausimais. A.Juozaitį palaikytų daug Sąjūdžio pirmeivių, o gal ir dabartinio jaunimo dalis. Jo priešininkai bus liberalioji visuomenė donskiška šio termino prasme ir konservatoriai, V.Landsbergio, kurį A.Juozaitis nuolat kritikuoja, šalininkai.
Palanki A.Juozaičiui ir nenutylanti politinės korupcijos tema, nes jis jau trisdešimt metų toli tiek nuo partijų, tiek nuo „užkulisių“.
Vis dėlto man artimesni tie, kurie ne tik pradėjo Sąjūdį, bet ir metėsi į nežinomą valstybės kūrybos kelią, mokėsi ir klydo, galbūt dažnai išradinėjo dviratį, dėl abejotinų ir rizikingų sprendimų buvo kalami prie kryžiaus, bet galų gale nenusivylė tuo, ką veikė. Nenusivylė ir esama Lietuva.
A. Juozaitis: gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą