„Esu lietuvis, po velnių!“: pokalbiai su Algirdu Juliumi Greimu
knygos ištrauka
2023.05.13 09:51
Senos knygos (asociatyvi nuotr.) / Cristina Gottardi/Unsplash nuotr.
Ši Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesoriaus dr. Arūno Sverdiolo sudaryta knyga – tai Algirdo Juliaus Greimo interviu rinkinys, pirmą kartą surinkus juos iš mokslinės bei populiariosios periodikos, radijo laidų bei kitų garso įrašų ir parengus jų vertimus iš 6 kalbų.
Pokalbiuose su Greimu atsiskleidžia platus jo mokslinių, kultūrinių ir visuomeninių interesų bei darbų spektras – nuo dabartinės lietuvių kultūros ir kultūros istorijos iki jo sukurtos ir pasaulyje paplitusios Paryžiaus semiotikos mokyklos teorinių principų bei mitologijos tyrimų, taip pat visų šių dalykų dinamika nuo 1956 iki 1990 m.
Knyga atskleidžia plačią ir vieningą Greimo gyvenimo, intelektualinės autobiografijos ir visuomeninių, kultūrinių interesų panoramą. Didžioji dalis tekstų skelbiama pirmą kartą, o tuos, kurie publikuoti pakartotinai, naujai ir dažnusyk netikėtai nušviečia chronologinis kontekstas, kuriame jie atsiduria.
Greimo „Pokalbiai“ – tarsi nedidukai įvadai į jo teorijas. Čia jis pasako ar paryškina tai, kas teoriniuose veikaluose lieka fone. Autokomentarai, saviinterpretacijos, asmeniški liudijimai brėžia ryškius intelektualinio autoportreto štrichus.
Greimas geriausiai mokėjo paprastai ir sykiu fundamentaliai paaiškinti sudėtingiausius savo teorijos klausimus, tad knyga bus prieinama anaiptol ne tik į semiotiką besigilinantiems akademikams, bet ir plačiai išprususiai auditorijai.
Knyga skirta Greimo paveldo tyrėjams, įvairių lituanistikos krypčių mokslininkams, studentams ir plačiajai visuomenei. Mokslininkams ir studentams tai patikimas semiotikos ir greimistikos tyrimų bei studijų pagrindas. Plačiai visuomenei knyga aktuali dėl joje gvildenamos problematikos ir prieinamo dėstymo stiliaus.
Arūnas Sverdiolas / BNS nuotr.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
PAGRINDINIS ŽODIS – ALGIRDAS JULIUS GREIMAS
Kalbina Ugnė Karvelis (1991)
1990 m. išėjęs į pensiją, Greimas ir toliau kas mėnesį vedė seminarą Paryžiuje, kur susirinkdavo tyrėjai iš viso pasaulio. Susitikome 1991-ųjų pavasarį, likus metams iki jo mirties, vienoje Saint Germain bulvaro kavinių, kad pasišnekučiuotume apie jo gyvenimo kelius ir zigzagus.
Net ir po sunkios darbo dienos Greimo mėlynų akių žvilgsnis šelmiškai spinduliavo pro storus akinių stiklus.
Už galimybę pažinti Prancūziją turiu dėkoti ponui Hitleriui. Jam paskelbus boikotą lietuviškiems žemės ūkio produktams, mūsų vyriausybė atsakė vokiškas gimnazijas pakeisdama prancūziška licėjų sistema. Iš karto ėmė trūkti mokytojų ir daugiau kaip 300 jaunų lietuvių gavo stipendijas. Man pasisekė atsidurti tarp jų, nors buvau pradėjęs teisės studijas. Tokiu būdu 1936-aisiais, Liaudies fronto metais, atvykau į „stebuklų šalį“ ir iškart pamačiau, kaip puikiai veikia prancūzų demokratija.
Buvau devyniolikmetis jaunuolis ir svajojau apie literatūrą. Poetas Kossu-Aleksandravičius, kuriam tuo metu buvo 33-eji, mane pamokė: „Klausyk, berneli, literatūros nesimokoma – ją arba myli, arba ne. Rinkis ką nors praktiška!“ Štai taip tapau kalbininku.
Vis dėlto dėstėte literatūrą, pavyzdžiui, Aleksandrijoje.
Aš dėsčiau viską. Tapau Dievo Motinos pensionato vyresniosios numylėtiniu. Roland’as Barthes’as išvykdamas man paliko šias pareigas, kad galėčiau prisidurti prie algos universitete. Pradėjau nuo pamokų antrai klasei, o galiausiai ėmiau mokyti filosofijos – to niekada nebuvau daręs. Buvo nepaprastai linksma.
Kaip susidomėjote mitologija ir folkloru?
Iš pirmo puslapio įsimylėjau Lévi-Straussą, ypač perskaitęs jo įvadą Marcelio Mausso knygai. Supratau, kad jis siūlo visiškai naują suvokimo būdą. Nepamirškite, kad tuo metu sociologija domėjosi pirmykštėmis visuomenėmis; žodinė tradicija buvo laikoma gyva stichija, perduodančia kažką svaraus. Per tai man atsivėrė ir dalis mano vaikystės peizažo... Mano tėvui buvo kilusi puiki mintis nuo dešimties metų kiekvieną vasarą trims mėnesiams išsiųsti mane į kaimą lauko darbams. Būtent ten supratau, kas yra – nesakyčiau pirmykštis, veikiau betarpiškas, ekologiškas – gyvenimas. Priklausau trečiajai inteligentijos kartai, jau mano tėvai buvo inteligentai, tad ryšys su žeme buvo nutrauktas. Bet šios viešnagės kaime suteikė galimybę pasisemti iš gyvosios tautosakos, iš literatūros šaltinių.
Knygos viršelis / Vilniaus universiteto leidyklos nuotr.
O kaip antropologija?
Ją taip pat atradau skaitydamas. Nuo Lévi-Strausso indėnų perėjau prie Malinowskio, vėliau – pastoriaus Leenhardto, kuris aistringai rašė apie Polineziją. Įsimylėjau mitologiją. Nežinau, ar mes ją paveldime, ar įgyjame, bet mane užvaldė šventybės pajautimas. Tai būdas išvysti besikeičiantį pasaulį: jautiesi apsuptas simbolių.
Grįžote į Lietuvą ir skaitėte paskaitas Vilniaus universitete tuo metu, kai mažai kas ten važiuodavo. Kokia tai buvo patirtis?
Skaičiau keletą paskaitų ir vedžiau seminarus 1971 m. ir vėliau 1979 m. Pirmą kartą atmosfera vis dar stipriai dvelkė stalinizmu, slaptoje pažymoje buvau pavadintas fašistų vadu. 1979-aisiais viskas buvo pasikeitę: mano seminarai buvo organizuojami atvirose auditorijose, kur visi uždavinėjo klausimus, vyko tikras dialogas. Priešais mane sėdėjo maždaug trys šimtai įvairių disciplinų dėstytojų. Jų smalsumas buvo beribis, jie norėjo viską sužinoti apie psichoanalizę, įvairius terapijos būdus, naujausias literatūros madas... bet taip pat ir apie biologiją! Man svarbiausi buvo ryšiai, kuriuos užmezgiau su dailininkais, rašytojais, poetais, muzikais.
1979 m. lietuvių kalba išleidote studiją Apie dievus ir žmones. Joje mūsų mitams ir pasakoms pritaikėte struktūrinės semantikos principus. Kaip ši studija atsirado?
Ėjau dviem keliais. Mano vedlys buvo Lévi-Straussas su savo struktūrine mitų analize. Be to, jis atkreipė mano dėmesį į anglų kalba išleistą rusų veikalą, kurį parašė Vladimiras Proppas (beje, pavolgio vokietis), nagrinėjęs stebuklines savo šalies pasakas. Taigi man pavyzdžiu tapo pirmojo analizė „į gylį“ ir antrojo analizė „į plotį“. Aš sujungiau abu metodus, kad pateikčiau tam tikrą „naratyvinę“ analizę. Vieną dieną tariau sau: „Esu lietuvis, po velnių! Kam nagrinėti rusų pasakas, kai turime neištyrinėtus savo lobius?“ Taigi atlikau kelias analizes ir išspausdinau jas prancūzų kalba kartu su kitais savo semiotikos darbais. Tada ėmiausi tyrimų lietuvių kalba ir prancūziškai dirbti nebeišėjo. Taip atsirado Apie dievus ir žmones.
Poetas Kossu-Aleksandravičius, kuriam tuo metu buvo 33-eji, mane pamokė: „Klausyk, berneli, literatūros nesimokoma – ją arba myli, arba ne. Rinkis ką nors praktiška!“ Štai taip tapau kalbininku.
A. J. Greimas
Kokia kalba buvo parašytas knygos rankraštis?
Pirmieji 70 puslapių – prancūziškai. Vėliau teko juos perrašyti lietuviškai. Dvikalbystė yra siaubinga padėtis, ypač jei tave domina kalbos syvai. Patarlės, mįslės, frazeologizmai – visa tai, kas suteikia kalbai žavesio, – dažnai būna neišverčiami. Mano argumentacija, visa, kas siejosi su abstrakcijomis, su teorija, liko prancūziški, o pavyzdžiai – lietuviški. Jaučiausi visiškai sutrikęs.
Ar būna, kad galvojate, mąstote lietuviškai?
Man reikia pusvalandžio, kad persijungčiau į lietuvių kalbą, kad imčiau taisyklingai kalbėti... Mąstyti – ne. Mylėti – galbūt... išreikšti jausmines reakcijas.
Ar manote, kad Jūsų kilmė darė įtaką sprendimams, kuriuos gyvenime priėmėte?
Taip. Ji man davė tiesioginį, tarkime, kolektyvinio mentaliteto, religiškumo, mitiškumo supratimą. Savotišką tikėjimą laumių egzistavimu, tuo, kad mažos piktos dvasios vakarais gali tave pačiupti už kojų, kutenti. Stebuklų pasaulio nuojautą. Visa tai buvo. Bet galėčiau sakyti ir priešingai. Labiau nei lietuviška kilmė mano pasaulio matymo būdą paveikė skaitytos vokiškos knygos. Pastangos suprasti dalykus nepriklausomai nuo tautiškumo leido pasirinkti mažiau prancūzišką, galbūt mažiau konvencionalų metodą.
Mokslinį griežtumą pavertėte savo ideologija. Vis dėlto tikite ir intuicijos reikšme. Kaip suderinti šiuos du dalykus?
Nors ir esu kartezininkas, manau, kad intuicija ir abejonė yra būtini metodo elementai, tačiau kartu stengiausi išsiaiškinti, ar galima sumažinti intuicijos vaidmenį, ar įmanomi mąstymo modeliai, formalūs sprendimai, kurie leistų judėti šia kryptimi. Jei intuicija įsiterpia 80 proc. atvejų, galbūt galima sumažinti jos vaidmenį iki 60 proc.? Ar esama būdų sukurti, atrasti, aprašyti numatymo modelius, netgi pasitelkiant futurologiją ir panašias procedūras?
Knygos (asociatyvi) / D. Umbraso/LRT nuotr.
Jūsų paskutinė knyga, Apie netobulumą, yra ir literatūros kūrinys, ir mokslo veikalas. Šį tekstą, kuriame susitinka penki skirtingų tautybių ir tradicijų autoriai – Michelis Tournier, Italo Calvino, Raineris Maria Rilke, Jun’ichirō Tanizakis ir Julio Cortázaras, – pagrindžia Jūsų santykis su estetinėmis vertybėmis, kurias, rodos, tuo pat metu ir puoselėjate, ir atmetate. Ką jos Jums reiškia?
Matyt, čia pasireiškia amžiaus išmintis. Buvau sumanęs paskutinius savo oficialiosios akademinės karjeros seminarus paskirti trims didžiosioms damoms: Tiesai, Moralei ir Grožiui. O galiausiai panirau į estetiką! Galbūt taip vėl pasireiškė vokiečių įtaka. Mano reakciją greičiausiai išprovokavo bereikšmiškumas, kuris mūsų tyko supančiame pasaulyje, ta neišvengiama kvailystė: yra gražių dalykų, kuriuos saugome vaizduotėje. Galbūt netgi įmanomas sąlytis, silpnas pilnatvės dvelksmas, net jei tetrunkantis sekundę, kai žmogus visiškai susilieja su pasauliu ir patiki gyvenimo – arba mirties – tikrumu. Skirtumo nebelieka, viskas sumitiškėja, atrodo ne visai natūralu. Tik tai mums ir lieka, kai nebeturime ko prarasti...
Ar Jūsų santykis su žodžiais aistringas?
O taip! Aš juos beveik glamonėju. Vis dėlto nenoriu įklimpti į figūratyvias lytėjimo metaforas.
Knygoje Apie netobulumą, regis, lytėjimą laikote aukščiausiu pojūčiu?
Tai taip pat reikia suprasti kaip simbolį. Vis dėlto galėčiau valandų valandas skaityti žodyną. Šiuo metu kartu su viena tyrėja baigiu savo trečiąjį žodyną2. Reikia jį pabaigti! Jau skyriau jam ketverius savo gyvenimo metus.
Būti semiotiku – tai mokslas, disciplina, gyvenimo būdas, humanizmas?
Tai rišlumas, kurio siekiame gyvendami ir mąstydami. Mintis, amatas, jausmų gyvenimas turi būti susiję ir lygiagretūs – drauge, jei tik tai įmanoma... O taip nutinka ne visada. Mane visada masino prasmės paieškos, galbūt tai kyla iš mano šiaurietiškumo... ar netgi slaviškumo. Kokia gyvenimo prasmė ir kaip ją atskleisti? Semiotika būtent tai ir yra: prasmės ieškojimas. Taip ir prasidėjo mano vadinamoji „mokslinė“ veikla.
Vieną dieną tariau sau: „Esu lietuvis, po velnių! Kam nagrinėti rusų pasakas, kai turime neištyrinėtus savo lobius?“
A. J. Greimas
Nemėgstate pramintų takų. Ar laikote save išradėju?
Mudu su Roland’u Barthes’u susipažinome gyvenimo pradžioje. Aš jam sakydavau, kad jo protas rafinuotas, o mano – geometrinis. Tai jis buvo išradėjas. Aš buvau organizatorius. Istorija nuspręs, kas mano darbuose originalu ir kas ne, jeigu ji išvis gali ką nors pasakyti.
Kas šiandien Jums arčiausiai širdies?
Mano indėlis į senovės lietuvių religijos tyrimus. Dumézilis, kaip ir Benveniste’as bei kiti didieji indoeuropeistikos tyrėjai, man sakydavo: „Jūs vienintelis mokate lietuvių kalbą ir pažįstate ją iš vidaus. Reikia aprašyti ne tik fonetiką, bet ir semantiką, išnagrinėti jos reikšmę.“ Tiesą sakant, man pavyko perprasti lietuvių dieviškųjų viešpačių trifunkciškumo paslaptį; jie sudaro trejybę ir tuo yra giminiški skandinavų, germanų, indų, airių ir kitų tautų dievybėms. Tai leidžia Lietuvai užimti savo vietą šiame indoeuropiečių religijų panteone. Didžiuojuosi tuo.
VeidaiTiesa gydo. Rašytoją Grigorijų Kanovičių kalbino sūnus Sergejus / 2023.01.21 09:02
Įspūdingoje šventinėje vakarienėje – skambus Gitano Nausėdos tostas
Lrytas.lt 2020-09-28 23:02, atnaujinta 2020-09-28 23:04
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda vėlų pirmadienio vakarą per oficialią vakarienę Valdovų rūmuose išsakė tostą, skirtą susitikimui su Prancūzijos prezidentu Emmanuelliu Macronu.
Portalas lrytas.lt pateikia neredaguotą G.Nausėdos tostą.
Ekscelencijos, gerbiami svečiai, ponai ir ponios,
sveiki susirinkę! Esu nepaprastai laimingas, galėdamas atkurtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose pasveikinti mūsų brangius draugus iš Prancūzijos.
Šią dvišalių santykių šventę minime erdvėse, kurias dar XV amžiaus pradžioje pirmasis aprašė čia lankęsis Burgundijos kunigaikščio pasiuntinys Guillebert‘as de Lannoy. Jau vėliau pirmąjį Vilniaus universiteto botanikos sodą netoliese kūrė Jeanas-Emmanuelis Gilibert‘as, čia pat mokslo šviesą skleidė ne vienas dėstytojas iš Prancūzijos.
Visa tai rodo, kad mums, lietuviams, Prancūzija nuo seno buvo žinių ir įkvėpimo šaltinis. Visada žavėjomės prancūzų laisvės dvasia. Prancūzijos revoliucijos įvykiai ir idėjos išjudino drąsias reformas bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. 1791 metų gegužės 3 dieną priėmėme pirmąją Europoje rašytinę Konstituciją!
Kai vėliau savo laisvės idealus gynėme pakartotiniuose sukilimuose prieš Rusijos carizmą, daugelis pralaimėjusių sukilėlių prieglobstį atrasdavo ne kur kitur, o svetingoje Prancūzijoje. Tradicijų tęstinumą rodo ir tai, kad pripažinto „Kovojančios Lietuvos prezidento“, pokario partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimo kelias jį buvo trumpam nuvedęs į artilerijos mokyklą Fontenblo. (Ne paslaptis, kad Prancūzija garsėja daug pasiekusiais artileristais!)
Puikiai pamename, kad net ir sovietinės okupacijos metais nepriklausomos Lietuvos balsas skambėjo Prancūzijoje. Esame dėkingi, kad Jūsų šalis niekada nepripažino Lietuvos aneksijos ir išsaugojo bei, atėjus laikui, grąžino tarpukario Lietuvos auksą.
Kai Prancūzijos Prezidentas François Mitterrand'as atvyko į Lietuvą 1992 metais, tai apskritai buvo vienas pirmųjų užsienio valstybės vadovų vizitų nepriklausomybę atgavusioje šalyje. Tuomet jis sakė: „Ateis diena – geriau, kad anksčiau – kai atsiras visos sąlygos, ir jūs būsite visateisiai partneriai valstybių, kurioms priklauso Prancūzija.“ Mums tai buvo stiprūs, įkvepiantys, netgi pranašingi žodžiai – juk dabar Jūs, pone Prezidente, lankotės visateisėje Europos Sąjungos ir NATO narėje!
Esu nepaprastai laimingas, jog kartu galime kurti stipresnę Europą, paremtą demokratinėmis vertybėmis, pagarba žmogaus teisėms ir bendra ateities vizija. Lietuvos piliečiai šiandien nori vieningos, stiprios, žalios ir inovatyvios Europos. Europos, kuri gebėtų greitai reaguoti į visus jai kylančius iššūkius ir taptų žinių bei inovacijų lydere pasaulyje.
Lietuva kartu su Prancūzija remia ir stiprina transatlantinį saugumą. Šiuo metu mūsų šalyje tarnauja 300 Prancūzijos karių. Prancūzų lakūnai reguliariai dalyvauja NATO oro policijos misijoje. Esame pasiruošę kartu stiprinti Europos saugumą kovoje su hibridinėmis, kibernetinėmis grėsmėmis, dezinformacija ir trečiųjų šalių kišimusi į rinkimus.
Žinoma, Europos projektas niekada nebus stiprus be tvirtų žmogiškųjų ryšių tarp mūsų nacijų. Net ir XX amžiaus istorijoje netrūksta įspūdingų asmenybių, jungiančių abi valstybes. Tvirtų sąsajų su Lietuva turėjo prancūziškai rašę poetas Oskaras Milašius ir dukart Gonkūrų premijos laureatas Romainas Gary, pasaulinio garso Lietuvos žydų kilmės mąstytojas Emmanuelis Levinas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas Algirdas Julius Greimas.
Mes iki šiol prisimename ir žymių prancūzų mąstytojų Jeano-Paulio Sartre'o bei Simone de Beauvoir vizitą Lietuvoje 1965 metais. Ateities kartoms liko Sartre‘o, kaip žmogaus, sunertomis už nugaros rankomis kovojančio su vėju bei smėliu, nuotrauka – vienas žymiausių Lietuvos fotografijos kūrinių, o sykiu ir puiki visos filosofo kūrybos metafora.
Leiskite man akimirką stabtelėti prie šio įtaigaus vaizdinio. Juk žmogaus pastangos atsilaikyti ir suvaldyti priešpriešą – viena svarbiausių istoriją kuriančių jėgų. Šiandien, kai pasaulyje regime vis daugiau neužtikrintumo ir nerimo dėl ateities, gali kilti pojūtis, tarsi žengtume prieš stiprų vėją. Tam, kad kylanti audra mūsų pavieniui nenupūstų, reikalingi atramos taškai.
Esu įsitikinęs, kad plėtojami bendri kultūriniai projektai, intensyvūs verslo ryšiai, stiprėjanti miestų giminystė, netgi sportininkų mainai taps tolesnės nuoširdžios mūsų šalių draugystės pagrindu!
Turime daug priežasčių pasitikėti vieni kitais, išvien dirbti ir vieni kitus palaikyti. Tegul ilgaamžė mūsų istorija įkvepia Lietuvą ir Prancūziją naujiems pasiekimams!
Tegyvuoja Lietuva! Tegyvuoja Prancūzija! Tegyvuoja Europa! Į Jūsų sveikatą, pone Prezidente, ponia Macron!
---
E.Macronas kartu su žmona Lietuvoje viešės iki antradienio. Prancūzijos prezidentas didelį dėmesį skirs įvykiams Baltarusijoje, antradienį jis susitiks su kaimyninės šalies opozicijos lydere vadinama Sviatlana Cichanouskaja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą