«Если мы позволим расчленить Украину, будет ли обеспечена независимость любой из стран?»

Байден на Генассамблее ООН призвал противостоять российской агрессии

ketvirtadienis, gegužės 18, 2023

Okupacija. Deportacija. День скорби и надежды в Литве - 14 июня


Сейм признал Коммунистическую партию Литвы ответственной за депортации

BNS, LRT.lt  2023.05.18 14:14

Портреты Ленина и Сталина на митинге коммунистов в России / AP Photo

Сейм возложил ответственность за депортации на Коммунистическую партию Литвы и подчеркнул связь с преступлениями геноцида, совершаемыми в настоящее время Россией в Украине.


В четверг парламент 97 голосами "за" при одном "против" и трех воздержавшихся принял резолюцию, инициированную группой парламентариев из фракций консерваторов, "аграриев" и Либерального движения.

Резолюция была приурочена к 75-й годовщины крупнейшей депортации прошлого века в Литве под кодовым названием "Весна", проведенной оккупационным режимом Советского Союза 22 мая 1948 года.

В ней говорится, что Коммунистическая партия Литвы "несет ответственность за уничтожение жителей Литвы, конфискацию и присвоение их имущества, пытки и депортации, что равносильно геноциду, который был заранее спланирован и осуществлен по ее указаниям и преднамеренно оккупационно-репрессивными структурами в 1940-1963 годах".

Резолюция призывает учреждения и школы страны позаботиться об освещении истории борьбы и страданий Литвы, преступной деятельности советского оккупационного режима и Коммунистической партии Литвы, а также увековечить память о депортациях.

"То же самое мы видим и сегодня, когда оккупанты и их местные пособники в соответствии с заранее продуманными схемами и инструкциями депортируют украинцев с их родных земель, массово похищают их детей, захватывают дома и другое имущество так называемых нелояльных местных жителей на оккупированных территориях путем открытого присвоения", - сказал депутат Аудронюс Ажубалис.

ЧИТАЙТЕ ТАКЖЕ



14 июня 1941 года, в 3 часа утра, советские репрессивные структуры начали массовую высылку литовского населения

День скорби и надежды / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
BNS / LRT   2022.06.14 09:32
<...> 
Во вторник в Литве проходят мероприятия Дня скорби и надежды - 14 июня советские власти, оккупировавшие страну 81 год назад, начали массовые депортации в глубь Советского Союза.

14 июня 1941 года, в 3 часа утра, советские репрессивные структуры начали массовую высылку литовского населения на отдаленные северные территории.

По данным Центра исследования геноцида и сопротивления жителей Литвы, за несколько дней около 18 000 человек были загнаны в вагоны для животных и депортированы с родины.

15 июня 1940 года Советский Союз оккупировал Литву. За время этой оккупации было брошено в тюрьмы и депортировано 280 тысяч граждан Литвы. 






#BalticFreedomDay . Этот термин впервые упоминается в прокламации Р. Рейгана № 4948 от 14 июня 1982 года. Это название было дано дню, когда начались советские депортации из Прибалтики .




80 metų nuo pačių žiauriausių sovietų okupantų egzekucijų: kankinta taip sadistiškai, kad motinos neatpažino vaikų

LRT.lt 2021.06.23 21:50

Paskutinę birželio savaitę sukanka 80 metų nuo pačių žiauriausių sovietų okupantų egzekucijų, įvykdytų Lietuvoje 1941 metų birželio pabaigoje.

1941 m. birželio 22 d. kilęs Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas sutrukdė sovietų okupantų pradėtam lietuvių naikinimui. Tačiau net ir bėgdami iš Lietuvos komunistai paliko bene kruviniausią savo pirmos okupacijos žymę: 1941 m. birželio 22–28 d. beveik 1 tūkst. kalinių ir civilių gyventojų (iš jų 99 proc. – lietuviai) buvo itin žiauriai nužudyti.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nurodyta visas politinių kalinių bylas perduoti kariniams tribunolams, kurie dažniausiai kaliniams skirdavo aukščiausiąją bausmę – sušaudyti. Sovietų saugumo NKVD dokumentuose tai buvo vadinama „kalinių evakuacija pagal I kategoriją“.

Tačiau dar negavęs nurodymų iš Maskvos, Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) pats kreipėsi į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą siūlydamas: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“.

Deja, besitraukiantys sovietiniai okupantai ir jų kolaborantai nepasitenkino politinių kalinių sušaudymu: labai daug jų nužudė sadistiškai kankinant.


Rainių žudynės


1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Rainių miškelyje sadistiškai nukankinti 75 Telšių kalėjimo kaliniai. Vietos gyventojams atradus užkastus kankinius paaiškėjo, kad „daugelis jų buvo visiškai praradę žmogišką pavidalą – į pakaušius sukaltos vinys, kai kurių kiaušai sutraiškyti, lyties organai nupjaustyti ir sukišti į burnas, pirštai nukapoti, kūnai nuplikyti karštais kopūstais, akys išbadytos, daug durtinių žaizdų, iš nugaros išlupinėti odos diržai, pilvai perpjauti ir į juos sukištos rankos, kitų rankos už nugaros surištos viela. Žudynių vietoje rasti šie kankinimo įrankiai: dinama, kuria kankinamieji buvo purtomi elektros srove, katilas su šutintais kopūstais, kelių vielų bizūnai su švino antgaliais.” Pasak liudininkų, „motinos neatpažino vaikų, žmonos – savo vyrų, broliai ir seserys – brolių, taip baisiai buvo sužaloti lavonai. Yra faktų, kad žmonos apraudojo ne savo vyrus, palaidojo juos lyg savus, išgyveno baisiausias pragaro kančias, o jų vyrai, buvę išvežti į kitus kalėjimus ir po kiek laiko išsilaisvinę grįžo.“

Praėjus metams po Rainių žudynių, 1942 m. vienas jų organizatorių, Telšių NKVD skyriaus viršininkas Petras Raslanas savo laiške Lietuvos kompartijos sekretoriui Antanui Sniečkui aiškino, kad kaliniai buvo žudomi, nes jis „įsitikinęs, jog ten ne­buvo nė vieno nekalto“. Kuo gi nusikalto taip nukankinti žemaičiai?

20-ečiai Telšių moksleiviai, ateitininkas Hermenchildas Žvirzdinas ir skautai Zenonas Tarvainis bei Kazys Puškorius nestojo į komjaunimą, 18-etis moksleivis Adomas Rakas bandė nuo okupantų pabėgti per Vokietijos sieną, broliai Kavoliai – 20-etis Boleslovas ir 30-etis Petras – leido laikraštėlį „Laisvės varpas“, 30-etis ūkininkas Jonas Telšinskis agitavo nebalsuoti už okupantų valdžią, 36-erių agronomas Karolis Kisevičius replikavo komunistų surengtame mitinge. Už panašius „nusikaltimus“ nukankinti ir trys broliai Antanavičiai: 20-etis Juozas, 23-rių Antanas ir 26-rių Jonas, kurių tėvai ir dvi seserys prieš 10 dienų – birželio 14-ą – buvo ištremti į Komiją (tėvai mirė tremtyje po metų, viena iš seserų – po ketverių). Pusė nukankintųjų Rainių miškelyje – Šaulių sąjungos nariai, beveik visi – aktyvūs piliečiai, karšti Tėvynės patriotai, tarp kurių ir nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus kavalierius, Kretingos advokatas Vladas Petronaitis.

Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad Rainių miškelyje buvo užkasti 73 kankinių kūnai, tačiau 2011 m. LGGRTC atlikus istorinius tyrimus, nustatyta, kad užmušti buvo 75 asmenys. Dauguma belaisvių nužudyti sutriuškinus galvas, subadžius durtuvais ar kitais įrankiais, tik dešimt nušauti. Dar trys kūnai buvo užkasti netoliese: vėliau paaiškėjo, kad tai Raudonosios armijos karių palaikai su šautinėmis žaizdomis pakaušyje (darytinos prielaidos, kad jie nubausti už tai, kad atsisakė kankinti arba todėl, kad neapdairiai saugojo kalinius). Tą pačią 25-osios naktį už kelių kilometrų nuo Telšių, netoli Džiugėnų kaimo, sovietų kariai nužudė dar trys kalinius, paliktus Telšių kalėjime ir iš ten bandžiusius pabėgti. 

Kitą dieną tie patys žudikai – du sunkvežimiai NKVD kariuomenės – atvyko į Sedą, esančią už 25 km nuo Telšių, tikėdamiesi ten sunaikinti Birželio sukilėlių Sedos štabą. Sukilėliai spėjo pasitraukti, todėl okupantai tenkinosi žudydami tuos, kuriuos nurodė vietos komunistai Žuta, Sparnauskas, Gurauskas, broliai Duniai, Irkinas. Nukankinti keturiolika Sedos gyventojų, tarp jų dvi moterys: 40 metų Antanina Budrienė, prekybininkė, buvo kalta tuo, kad darydama tvarką eilėje prie parduotuvės užsirišo baltą sukilėlių raištį; sadistai jai nupjovė krūtis, išlupo akis ir suskaldė galvą, liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai. 30-etė liaudies menininkė Jadvyga Lukošienė nužudyta už tai, kad bėgo budeliams iš paskos prašydama paleisti vyrą; našlaičiais liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų.

Rainių ir Sedos žudynių, kaip, beje, ir visų kitų birželio pabaigos egzekucijų, organizatoriai ir dalyviai liko nenubausti. Lietuvoje susikūrus Sąjūdžiui, prokuratūra pradėjo tirti Rainių žudynes, tačiau jose dalyvavęs Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius jau buvo žuvęs 1943 m., kiti įtariamieji – Telšių NKVD viršininkas Petras Raslanas ir leitenantas Nachmanas Dušanskis pasislėpė Rusijoje ir Izraelyje, o šios valstybės atsisakė juos išduoti Lietuvai.


Pravieniškių žudynės


1941 m. birželio 26 d. įvykdyta kalinių naikinimo akcija Pravieniškių lageryje nuo kitų žudynių skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties Pravieniškių lagerio kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis.

Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotos vielos tvoros, buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas – iki 4 metų. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageryje visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Prasidėjus karui, kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti. Manoma, kad vienas tokių išleistųjų, leitenantas Kiseliov, grįžo į Pravieniškių kalėjimą su besitraukiančia sovietų armijos divizija ir suorganizavo keršto akciją.

Pirmiausia buvo nužudyti 21 lagerio tarnautojas ir 6 jų žmonos bei dukteris: 13 bei 16 metų mergaitės. Po to kulkosvaidžiais ir automatais sušaudyti iš barakų į uždarą kiemą išvaryti kaliniai. Per žudynes likusio gyvo K. Gailiaus liudijimu, šaudymo metu „kilo neįsivaizduojamai baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. Arčiau aukštos spygliuotos tvoros esantieji sužeistieji kruvinomis rankomis kabinosi į spygliuotas vielas ir dar kartą pašauti susmukdavo ant žemėje“. Tuos, kurie liko gyvi, rusai pribaigdavo durtuvais ar į sužeistuosiu mesta granata. Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog Pravieniškėse „buvo išžudyta 230 žmonių, taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis.”


Panevėžio žudynės


Prieš pasitraukdami iš Panevėžio komunistai žudė net dviejose vietose.

Pirmąją karo dieną Panevėžio apskrities ligoninė buvo paversta karo ligonine. Pasklidus gandams, kad tarp ligonių yra ir Birželio sukilimo dalyvių, čekistai suėmė ligoninės vedėją Juozą Žemgulį, chirurgus Antaną Gudonį ir Stasį Mačiulį, seselę Zinaidą Kanevičienę. Jie ir dar dar trys panevėžiečiai – buhalteris Antanas Čibinskas, geležinkelininkas Kazys Šlekys, inžinierius Vilhelmas Vaišvila – naktį iš birželio 25 į 26 d. buvo žiauriai tardomi ir galiausiai nukankinti Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje.

Birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, taip pat buvo sušaudyti iš Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto rūsių atvežti devyniolika politinių kalinių: Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas ir Jurgis Pajarskis, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, mokytojas Kazys Jurgevičius, muziejininkas ir vargonininkas Povilas Grakauskas, raštininkas Liudvikas Čepelė ir kt. Pasak liudininkų, egzakucijos metu čekistai smaginosi taip: mėtė gyvus kalinius į duobes ir kritimo metu į juos šaudydavo.


Kitos žudynės


Besitraukdami iš Lietuvos sovietai įvykdė beveik keturias dešimtys grupinių žudynių, iš kurių dauguma – itin žiaurios.

1942 m. leistame leidinyje „Bolševizmo metai“ rašoma, kaip buvo nukankinti Kretingos kalėjimo politiniai kaliniai: „Užkasti ir surasti lavonai liudija, kad žmonės buvo pakabinti ant medžio ir gyvi sudeginti. Daug užkastųjų dar papildomai buvo prispausti akmenimis, kas, kaip teigia gydytojas, reiškia, kad buvo užkasti dar gyvi. Kiti rasti su nulupta rankų oda, nuskalpuoti ar nukirstomis galvomis.”

Kun. Juozo Prunskio 1944 m. Čikagoje išleistoje knygelėje rašoma, kad Petrašiūnų kapuose aptiktoje duobėje rasti 29 politinių kalinių lavonai – dauguma jų buvo nužudyti plaktuko smūgiu į galvą.

Raseinių kalėjime rasti nukankinti politiniai kaliniai su sulaužytais blauzdikaliais, išsukinėtomis rankomis, sutrupintais šonkauliais, Rokiškio aukos buvo taip baisiai sužalotos, kad artimieji juos galėjo pažinti tik iš drabužių.

Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Baltarusijoje arba Rusijoje: iki liepos 20 d. į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, t. y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių.

Parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras





Rastas prezidento A. Stulginskio lagerio dienoraštis atspindi vergu paversto žmogaus būtį 

2020-08-06 11:10 , atnaujinta 2020-08-06 11:12  lrytasas.lt

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). 

Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1–58–42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.    

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės  veiklos“ įrodymą. 

Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5x7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.  Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.  

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“  

A.Stulginskis su žmona. LYA ir LGGRTC archyvų nuotr.

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą:  buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.       

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.   

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“. 
A.Stulginskio dienoraštis.  LYA ir LGGRTC archyvų nuotr. 

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo....komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“ 

saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.  

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado.. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai. 




„Nepriklausomybės sąsiuviniai“: L. Berijos raportas apie Lietuvą

2013 m. vasario 10 d. 14:05  lrt.lt 
Skelbiame 1953 m. gegužės 8 d. rašytą vieno įtakingiausių Sovietų Sąjungos pareigūnų Lavrentijaus Berijos slaptą raštą apie padėtį to meto Lietuvoje.

Šis dokumentas įdomus tuo, kad jame be jokių akių dūmimo parodyta tikroji Lietuvos padėtis, žinoma, vertinant ją iš to meto Rusijos saugumo šefo pozicijų. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, rašte minimi L. Berijos siūlymai „sulietuvinti“ Lietuvos valdžią neturėjo nieko bendra su okupacijos nutraukimu.

Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. 

Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas. Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“. Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas. 

Rusijos laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ 2005 08 06 išspausdino 1953 m. gegužės 8 d. rašytą L. Berijos slaptą raštą apie padėtį to meto Lietuvoje. Šis dokumentas įdomus tuo, kad jame be jokių akių dūmimo parodyta tikroji mūsų krašto padėtis, žinoma, vertinant ją iš to meto Rusijos saugumo šefo pozicijų. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, rašte minimi L. Berijos siūlymai „sulietuvinti“ Lietuvos valdžią neturėjo nieko bendra su okupacijos nutraukimu.

1953 m. gegužės 8 d. 
Lavrentija Berija TSKP CK prezidiumui 
Visiškai slaptai

TSRS Vidaus reikalų ministerijos patikrinimo metu nustatyta, kad Lietuvos TSR vykdoma kova su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo šnipinėjimo teroristinėmis gaujomis yra nepatenkinama.

Keletą metų Lietuvos TSR saugumo organai kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis vykdė daugiausia čekistinių karinių operacijų, gaudynių gyvenamosiose vietovėse ir masinių taikių gyventojų kratų būdu.

Čekistinėms karinėms operacijoms buvo pritraukta MGB (Ministerstvo gosudarstvennoj bezopasnosti – Valstybės saugumo ministerija) kariuomenė iki 18 tūkst. žmonių ir pastovios tarnybos pagrindu veikiantys vadinamieji liaudies gynėjai iki 10 tūkst. žmonių. MGB karinės dalys ir liaudies gynėjų būriai buvo išdėstyti garnizonuose visuose Lietuvos miestuose ir kitose gyvenamosiose vietovėse. Šiuo metu tokie garnizonai yra 224 gyvenamosiose vietovėse, neskaitant Pabaltijo karinės apygardos karinių dalių garnizonų.

1944–1952 m. Lietuvos TSR buvo areštuota, nužudyta ir ištremta daugiau kaip 270 tūkst. žmonių, iš jų: areštuoti, apkaltinus priklausymu antitarybiniam nacionalistiniam pogrindžiui – 63011 žmonių, nužudyti kaip šio pogrindžio šnipinėjimo ir teroristinių gaujų dalyviai – 20005 žmonės; ištremti už Lietuvos TSR ribų kaip buožės, gaujų slapstytojai ir bendrininkai – 126037 žmonės; prokuratūros ir milicijos areštuoti – 67326 žmonės. Tokiu būdu bendras šiuo laikotarpiu represuotų Lietuvos piliečių skaičius sudaro 10 proc. šalies gyventojų.

Nežiūrint tokių reikšmingų represijų, padėtis Lietuvoje lieka įtempta, nacionalistinis pogrindis vis dar veikia ir vykdo aktyvų antitarybinį darbą. Tai paaiškinama ir tuo, kad masinių operacijų metu buvo areštuota ir ištremta iš Lietuvos TSR ribų daug piliečių su nereikšmingais kaltinimais, o nemažai ir iš viso be jokio pagrindo.

Tokia padėtis negalėjo nesukelti plačiųjų respublikos gyventojų sluoksnių nepasitenkinimo, kuris nacionalistinių elementų buvo išnaudotas priešiškais tikslais. Nepatenkinti elementai išeidavo į pogrindį ir būdavo įtraukiami į karines diversines teroristines gaujas.

Nuo 1944 iki 1953 m. nacionalistinio pogrindžio gaujos nužudė 12910 partinio tarybinio aktyvo žmonių ir lojalių tarybų valdžiai darbo žmonių.

Nenutrūkstamas antitarybinių elementų aktyvumas Lietuvos TSR paaiškinamas dar ir tuo, kad agentūrinė operatyvinė Lietuvos TSR valstybės saugumo organų veikla išaiškinant nacionalistinį pogrindį buvo organizuota nepaprastai blogai. Tuo metu, kai būdavo areštuojamos žemiausios grandys ir eiliniai antitarybinių organizacijų dalyviai, nacionalistinio pogrindžio vadovaujantys centrai likdavo neišaiškinti, o jų vadeivos iki šiol nebaudžiami tęsia savo ardomąjį darbą vadovaujami užsienio emigrantų centrų ir užsienio žvalgybų.

Lietuvos nacionalistinis pogrindis buvo įkurtas vokiečių, o sutriuškinus fašistinę Vokietiją, vadovavimą šiam pogrindžiui perėmė amerikiečių ir anglų žvalgyba. Nacionalistiniam pogrindžiui nuo 1949 m. vadovauja vadinamoji „Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos taryba“, kuriai vadovauja buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kapitonas Žemaitis (suimtas 1953 05 30, sušaudytas 1954 11 26 Maskvoje – A. L.).

Kartu su teroristine ir diversine veikla nacionalistinis pogrindis visuomenėje veda plačią antitarybinę propagandą, platindamas laikraščius, brošiūras ir lapelius, spausdinamus nelegaliose spaustuvėse, rotatoriais ir rašomosiomis mašinėlėmis po keletą tūkstančių egzempliorių. Nelegalus laikraštis „Laisvės žodis“ leidžiamas kas mėnesį; šiais metais jau išleisti keturi šio laikraščio numeriai, kuriuose nušviečiamos Lietuvos vidaus problemos, talpinama informacija iš antitarybinių „Amerikos balso“ ir BBC radijo stočių, kviečianti aktyvinti kovą su tarybų valdžia, turint tikslą atplėšti Lietuvą nuo Tarybų Sąjungos.

Nacionalistinio pobūdžio organizacijos tiek suįžūlėjo, kad siekdamos aprūpinti savo gaujų dalyvius maistu, drabužiais ir pinigais, uždeda „mokesčius“ ne tik piliečiams, bet ir kolūkiams, taip pat plėšia kooperatyvų, tarybinių ūkių ir kolūkių parduotuves ir sandėlius. Beje, asmenims, palankiai nusiteikusiems nacionalistinio pogrindžio atžvilgiu, išduodami specialūs kvitai apie iš jų paimtą maistą, drabužius ir pinigus, kuriuose nurodoma, kad juos galima bus pateikti ateityje „teisėtai“ Lietuvos vyriausybei.

Nacionalistinis pogrindis organizacine prasme yra susijęs su lietuvių emigrantų centrais Vakarų Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje ir Švedijoje. Šiuos emigrantų centrus išlaiko ir jais naudojasi amerikiečių ir anglų žvalgyba. 1949–1953 metais šios žvalgybos permetė į Lietuvą 13 emisarų, turinčių radijo aparatūrą, ginklų ir pinigų.

Tenka pažymėti, kad Lietuvos nacionalistinio pogrindžio antitarybinėje veikloje ypatingą vaidmenį vaidina vietos katalikų dvasininkija, aprėpianti 90 proc. visų Lietuvos TSR tikinčiųjų. Lietuvos katalikų dvasininkija glaudžiai susijusi su Vatikanu, o jos vadovaujantys veikėjai yra įšventinti Romos popiežiaus.

Lietuvos teritorijoje šiuo metu veikia 6 vyskupijos, sujungtos į tris vyskupijų valdybas, 675 bažnyčios, kuriose mišias aukoja 754 kunigai, taip pat kunigų seminarija, kur mokosi 75 klierikai. Katalikų dvasininkija idėjiškai įkvepia Lietuvos nacionalistinį pogrindį, aktyviai dalyvauja jo kovoje prieš tarybų valdžią ir plačiai dirba tarp Lietuvos jaunimo, stengdamasi jį išnaudoti antitarybiniams tikslams.

Nežiūrint į visa tai, Lietuvos TSR valstybės saugumo organai neturi tarp katalikų dvasininkijos agentūros. Vietoj kasdieninio kruopštaus agentūrinio darbo, taip pat priemonių kartu su Lietuvos kompartijos CK organizavimo skaldant katalikų dvasininkiją, pagrindinis Lietuvos TSR valstybės saugumo organų dėmesys buvo sutelktas į katalikų dvasininkijos represijas. 1944–1953 metais valstybės saugumo organai areštavo 1 arkivyskupą, 3 vyskupus, 3 vyskupijų valdytojus. Be abejo, šios represijos suerzino lietuvių nacionalistinius elementus ir gyventojų buvo priimtos kaip „rusų okupantų vykdomas lietuvių tautos persekiojimas už religiją“. 

Kaip paaiškinti tokius rimtus Lietuvos TSR MGB darbo trūkumus? Tai iš esmės galima paaiškinti tuo, kad centriniame Lietuvos TSR MGB aparate, taip pat apskričių ir rajonų centrų organuose beveik nėra lietuvių darbuotojų. 

Jau nekalbant apie tai, kad valstybės saugumo ministras yra rusas drg. Kondakov, nepažįstantis vietos sąlygų, nemokantis lietuvių kalbos ir, be to, nesusitvarkantis su jam patikėtomis pareigomis, centriniame Lietuvos TSR MGB aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų yra tik 86 lietuviai, o iš 17 skyrių viršininkų – tik vienas lietuvis; iš 80 viršininkų pavaduotojų ir poskyrių viršininkų – tik 6 lietuviai. Pažvelgus į rajonų ir apskričių organus, padėtis su lietuvių kadrais dar blogesnė. Iš 87 MGB rajonų viršininkų lietuvių tėra tik 9, iš tokio pat skaičiaus rajonų milicijos vadovų tik 12 yra lietuviai, Kauno srities MGB valdyboje iš 428 darbuotojų – tik 88 lietuviai.

Tokiu būdu patys lietuviai beveik nepritraukiami į kovą su nacionalistiniu pogrindžiu, o rusų darbuotojai, nemokėdami lietuviškai, negali užmegzti būtinų ryšių su žmonėmis, praranda galimybę asmeniškai verbuoti agentūrą ir, nesuprasdami vietos sąlygų, dažnai užgauna lietuvių nacionalinio orumo jausmus. 

TSRS Vidaus reikalų ministerija (1953 03 07 Vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo ministerija buvo sujungtos į vieną Vidaus reikalų ministeriją – A. L.) ėmėsi priemonių sustiprinti Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos vadovybę: nutarta atleisti iš vidaus reikalų ministro pareigų drg. Kondakovą ir pakeisti jį, taip pat ir ministro pavaduotojus lietuviais; pritraukti patikrintus lietuvių kadrus darbui tiek centriniame aparate, tiek ir rajoniniuose Lietuvos VRM organuose; VRM organų operatyvinių darbuotojų kadrų rengimui bei milicijos organų karininkų rengimui Lietuvoje kuriama speciali čekistų mokykla ir milicijos karininkų mokykla, kurios buvo komplektuojamos iš lietuvių. Tačiau būtina, kad Lietuvos KP CK nuolat nagrinėtų VRM organų komplektavimo lietuvių darbuotojais klausimus.

Kartu TSRS VRM imasi priemonių Lietuvos VRM operatyvinio čekistinio darbo pertvarkymui, turint tikslą likviduoti nacionalistinį pogrindį, užkirsti aktyvius šnipinėjimo teroristinių gaujų veiksmus ir antitarybinio pogrindžio ryšių nutraukimą su užsienio centrais ir žvalgybomis. 

TSRS VRM imsis reikalingų priemonių steigti agentūrą tarp įtakingos katalikų dvasininkijos veikėjų. Tuo metu kartu su Lietuvos KP CK bus organizuotas atitinkamas darbas skaldant katalikų dvasininkiją. Susipažinus su padėtimi buvusioje Lietuvos TSR MGB, mums tapo žinoma, kad maždaug tokia pati padėtis su lietuvių kadrais yra respublikinėse, apskričių ir rajonų partinėse ir tarybinėse organizacijose. 

Lietuvos KP CK aparate iš 15 skyrių vedėjų tik 7 lietuviai, partijos Kauno apskrities komitete iš 11 skyrių ir sektorių vedėjų – 2 lietuviai, partijos Kauno miesto komitete iš 8 skyrių vedėjų – 1 lietuvis, Vilniaus miesto komitete iš 16 skyrių ir sektorių vedėjų – 3 lietuviai, Šiaulių komitete iš 8 skyrių vedėjų – tik 2 lietuviai. Respublikos partiniuose organuose paprastai antrieji sekretoriai yra rusai. Natūralu, kad esant tokiai padėčiai, lietuviai nejaučia jiems patikėtos atsakomybės.

Tokia pati padėtis su lietuvių kadrais yra ir ne vienoje ministerijoje. Lietuvos TSR tarybinių ūkių ministerijoje iš 92 tarybinių ūkių direktorių – tik 27 lietuviai, Žemės ūkio ministerijoje iš 132 MTS direktorių – 53 lietuviai ir iš 117 MTS politinių skyrių viršininkų – 68 lietuviai. Raštvedyba tiek respublikiniuose, tiek ir rajoniniuose partiniuose organuose paprastai yra vedama rusų kalba. Žinoma, visa tai negali neatsiliepti nuotaikoms kaime ir ypač tarp lietuvių inteligentijos, kuri susijusi su nacionalistiniu pogrindžiu ir emigracija. 

Todėl kyla būtinybė rimtai išnagrinėti padėtį Lietuvos TSR, turint tikslą kardinaliai išspręsti klausimą dėl lietuvių kadrų rengimo, ugdymo ir iškėlimo. Kartu Lietuvos KP CK turi parengti, o TSKP CK patvirtinti plataus masto masinio politinio ir ideologinio darbo tarp Lietuvos gyventojų ir inteligentijos programą, patikrinti, ar nėra rimtų iškraipymų ir administravimo elementų kolūkinėje statyboje, patikrinti mokesčių sistemą ir, jeigu yra būtinybė, ją peržiūrėti.

Turint mintyje, kad panaši padėtis su antitarybinio nacionalistinio pogrindžio aktyvumu ir VRM organų darbo trūkumais yra Latvijos ir Estijos TSR, mes tuo pat metu ėmėmės reikalingų priemonių pertvarkyti šių organų darbą ir juos stiprinti vietos vadovaujančiais kadrais. Reikalo dėlei būtų teisinga parengti atitinkamas priemones ir Latvijos bei Estijos Ministrų tarybai ir kompartijų CK linija jų išnagrinėjimui TSKP CK prezidiume.

L. Berija 
1953 m. gegužės 8 d., Nr. 52/B. 

Parengė Anatolijus Lapinskas

Ataskaita skelbta istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot redakcijos, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.




„Pasaulio atmintyje“ – masinių trėmimų planas ant Lietuvos žemėlapio

lrytas.lt 2017-06-10 10:05, atnaujinta 2017-06-10 10:05

UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ sprendimu, Lietuvos ypatingojo archyvo saugomas 1949 m. masinio gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ žemėlapis pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentu ir įrašytas į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.   

Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1949 m. kovo 17 d. sudaryta Pajėgų ir priemonių, vykdant masinio trėmimo operaciją „Priboj“, išdėstymo schema yra originalus dokumentas, kurio turinys iliustratyviai atskleidžia detalų pasirengimą brutaliai sovietinių represinių struktūrų ir karinių pajėgų akcijai prieš civilius gyventojus. Schema tušu ir spalvotais pieštukais nubraižyta ant spaustuviniu būdu pagaminto Lietuvos žemėlapio.  

1949 m. kovo‒balandžio mėn. sovietinių represinių struktūrų ir karinių pajėgų įvykdyta masinio gyventojų trėmimo operacija „Priboj“ (liet. ‒ „Bangų mūša“) buvo didžiausia pokario sovietinio genocido akcija SSRS okupuotose Baltijos šalyse, kurios metu ištremta apie 95 tūkst. gyventojų: apie 32 tūkst. iš Lietuvos, apie 42 tūkst. iš Latvijos ir apie 21 tūkst. iš Estijos.

Didelę dalį šios operacijos metu ištremtų gyventojų sudarė moterys ir vaikai iki 16 metų amžiaus. Nuo ankstesnių pokario metais vykdytų gyventojų trėmimų ši operacija skyrėsi tuo, kad į Krasnojarsko kraštą, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Irkutsko sritis okupuotų Baltijos šalių gyventojai pirmą kartą buvo tremiami neterminuotam laikotarpiui, t. y. − visam likusiam gyvenimui.
                    

2 nuotr. Trėmimų schema nubraižyta ant spaustuviniu būdu pagaminto Lietuvos žemėlapio.

- Operacijos „Priboj“ metu Lietuvos gyventojų trėmimą vykdė didelės karinės pajėgos: suformuotos 2835 operatyvinės-kovinės grupės, kurias sudarė 30452 sovietinių represinių struktūrų pareigūnai, sovietų armijos pasienio kariuomenės kariškiai, stribai ir sovietinio-partinio aktyvo nariai. Tremtinių pervežimams buvo numatyta panaudoti 1716 automobilių, miestų ir apskričių centrų stotyse iš 1302 vagonų planuota suformuoti 21 ešeloną.

Pajėgų ir priemonių, vykdant masinio trėmimo operaciją „Priboj“, išdėstymo schemos pripažinimas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ‒ svarbus žingsnis saugant istorinę atmintį ir pagerbiant sovietines represijas patyrusių žmonių atminimą.

Lietuvos ypatingojo archyvo informacija




Sovietų sąjunga Lietuvą okupavo 1940 metais, 1940 metais buvo okupuotos ir Latvija bei Estija.

Rusai iki šiol netiki Baltijos šalių okupacija 
BNS / DELFI  2016 m. birželio 22 d. 08:14

34 proc. Rusijos gyventojų tiki, kad Lietuva, Latvija ir Estija 1940 metais prie Sovietų sąjungos prisidėjo laisva tų šalių žmonių valia, rodo Maskvoje įsikūrusio Jurijaus Levados analitinio centro atlikta gyventojų apklausa.

Stalinas ir jo Politbiuro kolegos eina per Kremliaus kiemą. 1946 m. Iš kairės: Anastasas Mikojanas, Nikita Chruščiovas, Josifas Stalinas, Georgijus Malenkovas, Lavrentijus Berija ir Viačeslavas Molotovas. Samarijaus Gurario nuotrauka © Leidykla „Briedis“

Truputį mažiau – 30 proc. – rusų teigia, kad Baltijos šalys Sovietų sąjungos dalimi tapo spaudžiant sovietams.

Dešimtadalis gyventojų tai aiškino susitarimais tarp nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos lyderių Adolfo Hitlerio bei Josifo Stalino, o 26 proc. neturėjo nuomonės, kodėl Baltijos šalys tapo Sovietų sąjungos dalimi.

Politologas Nerijus Maliukevičius tarp šios apklausos atsakymų variantų pasigedo okupacijos sąvokos.

„Man čia yra įdomiausia apklausos dalis. Aš manau, kad daugeliu atveju tiek žiniasklaidos kalboje, tiek sociologų žodyne pastaraisiais metais tikrai galima aptikti nesąmoningą ar sąmoningą savotišką savicenzūrą“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas.

Jis teigė, kad Rusijos gyventojų nuomonė dėl Baltijos šalių prisidėjimo prie sovietų laisva valia neturėtų stebinti.

„Nematau pagrindo nei kuo džiaugtis, nei dėl ko pergyventi, nes ta interpretacija yra dominuojantis pasakojimas šiuolaikinėje Rusijoje“, – kalbėjo ekspertas.

Sovietų sąjunga Lietuvą okupavo 1940 metais, po ultimatumo pasiųsdama į šalį per 150 tūkst. Raudonosios armijos karių. Okupacijos pradžioje Lietuva patyrė didelių gyventojų nuostolių – į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. žmonių, Antrojo pasaulinio karo fronte žuvo 25 tūkst. gyventojų, taip pat žuvo per 20 tūkst. okupacijai besipriešinusių rezistentų ir jų rėmėjų.

1940 metais buvo okupuotos ir Latvija bei Estija.

Jurijaus Levados analitinio centro apklausa atlikta gegužės 27 - 30 dienomis, apklausti 800 Rusijos gyventojų.
BNS/ DELFI




Didžioji Lietuvos gėda: priešintis ir galėjome, ir privalėjome, o kas sutrukdė?

Vaidas Saldžiūnas, DELFI.lt  2016 m. birželio 15 d. 16:50

Maskva sutrikusi: prieš jos mestus tankus stoja dešimtys tūkstančių ginkluotų, konvencinį ir partizaninį karą kariauti pasiruošusių lietuvių – motyvuotų karių, pasieniečių, šaulių. Lietuva priešinasi sausumoje ir ore, gina savo nepriklausomybę bei garbę, o valdžia pasitraukia į Vakarus, kur suformuoja emigracinę vyriausybę. Taip galėjo nutikti 1940-ųjų birželį. Bet nenutiko. Kodėl?

1940 m. birželį Lietuvos dienraščiai nerišliai pranešinėjo apie „padidėjusį ribotą SSRS kariuomenės kontingentą mūsų krašte“, o išeivijos laikraštis „Draugas“ tiesiai šviesiai rėžė – „Rusija okupavo Lietuvą“. © Archyvo nuotr.

Prieš 76 įvykusi Lietuvos okupacija paliko neišsitrynusių randų, kurie matomi ir girdimi kone kasdien. Priminta apie okupacijos faktą Maskva siunta ir neigia iki šiol, Vašingtonas skuba pabrėžti, kad niekada nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos.

O dauguma lietuvių reaguoja asmeniškai ir jautriai. Gėda, sumišimas, nusivylimas bei pyktis dėl patirtos traumos – tai tik dalis emocijų, kurias išgyvena tie, kurių tėvai seneliai, artimieji, ar netgi jie patys patyrė, ką reiškia „Stalino saulė“ bei sovietiniai „išvaduotojai“.

Birželio 14-ąją Lietuva minėjo gedulo ir Vilties dieną – didžiųjų 1941 m. trėmimų pradžią. Tokių „nemokamų kelionių į vieną Sibiro pusę“ galbūt galėjo ir nebūti.

O lietuviams nereikėtų raudonuoti iš pykčio ir bandyti paaiškinti, kad Salomėjos Neries, Vinco Krėvės ir kitų išdavikais vadinamų veikėjų prašymai Maskvoje priimti Lietuvą į Sovietų sąjungą, „rinkimai“ į liaudies Seimą tebuvo farsas, skirtas įžūliai pateisinti Kremliaus planus dėl Baltijos šalių užgrobimo. Tereikėjo priešintis ginklu.

Ir nors Lietuvoje jau nesyk diskutuota apie lemiamus 1939-1940 įvykius, iki šiol netrūksta vis pakurstomų mitų dėl to, kas kaltas, jog gerai finansuota, ruošta ir gausi Lietuvos kariuomenė neiššovė nė vieno šūvio.

Teisintis ar nusišauti?


„Yra tokių svarstymų, bet buvo žuvęs Lietuvos pasienietis. Birželio 15-osios rytą įvyko sumaištis, nes sovietai ruošėsi karui – žygiui į buržuazinę Lietuvą, o paskutinę minutę gavo įsakymą – žengti be mūšio“, – apie pirmąsias 1940 metų okupacijos akimirkas pasakojo Klaipėdos universiteto mokslininkas, Tarpukario Lietuvos istoriją tyrinėjantis Vytautas Jokubauskas. Gavusi ultimatumą iš Maskvos įsileisti neribotą sovietų kontingentą Lietuvos valdžia nusileido ir nusprendė nesipriešinti.

„Bet sistema nesuveikė, nes įsakymas ne visus pasiekė ir sovietai tą pasienietį nužudė. Pasienietį. Labai simboliška. Kitoks atvejis buvo Latvijoje, kur jau praėjus kelioms dienoms po okupacijos buvęs Latvijos pasienio tarnybos vadas savo kabinete parašė raštelį ir nusišovė.

Tai gal simboliškai galėjo nusišauti koks Lietuvos generolas, kuris negalėjo susitaikyti, kad neginama priesaika ir jis negalėjo sėdėti ramiai ir žiūrėti, kaip okupuojama šalis?“, – aštriai tarpukario Lietuvos elitui įgėlė V. Jokubauskas.

Jis pabrėžė, kad dalis mitų dėl 1940-ųjų gėdos užkoduoti visuotinai vis dar priimtinoje istorinių įvykių interpretacijų erdvėje. Pavyzdžiui, vienas mitų esą yra tas, kad Lietuva negalėjo priešintis.

„Šis mitas tikriausiai suformuotas generolo Stasio Raštikio, tiksliau jo prisiminimų serijoje. Vienoje recenzijoje netgi buvo rašoma, kad „pasirodė trečiasis generolo Raštikio pasiteisinimų tonas“. S. Raštikio įtaka istorijos supratimui yra didelė. Daug generolų ir pabėgėlių pasitraukė į Vakarus ir jie natūraliai užduoda klausimą dėl nesipriešinimo: „tai generole, kodėl?“. Buvo ir gėdos klausimas, todėl ir kalbama apie pasiteisinimus“, – sakė V. Jokubauskas.

Iš tikrųjų, anot istoriko, Lietuva turėjo ir pajėgią kariuomenę, galinčią karo metu sumobilizuoti 5 divizijas, arba apie 122 tūkst. karių, ir karinę doktriną, ir realistiškus grėsmių vertinimus.
Be to, kasmet Lietuva į užsienio karo mokyklas, daugiausiai paremtas prancūziškuoju modeliu, siuntė bent po kelis ar net keliolika karininkų, kurie stengėsi perimti naujausias karinės minties pavyzdžius ir jas pritaikyti Lietuvoje.

Kitaip nei šiais laikais, karininkai nesikuklindami ir nebijodami konservatyviai mąstančios vadovybės atvirai skelbdavo savo idėjas, skatindami diskusiją, modernizacijos procesus. Jau 3-jame dešimtmetyje buvo konstatuota, kad Lietuva „negali vesti pozicinio karo, nes visos kryptys yra pavojingos, jų negalima įtvirtinti“.

Anot V. Jokubausko, grėsmės galima buvo laukti net iš Latvijos pusės, ypač po 1939-ųjų, mat sovietai galėjo istoriškai ir geografiškai patogiais bei išbandytais keliais per Daugpilį pasiekti šiaurinę Lietuvos teritorijos dalį. Tai parodė ir 1919-ųjų ir 1944-ųjų Raudonosios armijos žygiai į Lietuvą. Be to, pasak V. Jokubausko, Daugpilis, kaip ir visa Latgalos žemė buvo ir tebėra Latvijos Achilo kulnas.

Lietuvą apgynė ir 16-mečiai


„Latgala nėra latviška ir tarpukariu nebuvo latviška. Buvo kurioziškos situacijos, kai latviai nepasitikėjo latgaliais. Kai vykdavo šaukimas, Latgaloje karininkų beveik nebuvo, reikėjo perkelti iš Kuršo ir Vidžemės. Ir šiandien tas regionas nepasikeitė: Daugpilis yra antrasis pagal dydį Latvijos miestas, bet tik 10 proc. jo gyventojų sudaro latviai.

Tai kaip ginti teritoriją, kurios gyventojai nenori būti apginti? Kariai atvyksta į kiemą, paprašo duonos, vandens – nieko negaus, o kai atvyks priešas, jis sužinos kiek tiksliai jūsų buvo ir kur išvykote. Ginti tokias teritorijas labai sudėtinga. Beje, 1919-1920 įvykiai Lietuvoje parodė – kur buvo vietos gyventojų parama, ten sekėsi geriau, kur nebuvo, kur neprasidėjo partizaninis judėjimas, ten Lietuvos kariuomenės nerėmė ir ji sustojo.

Pavyzdžiui, kai gilyn į Lietuvą 1920-ųjų rudenį prasiveržė Želigovskio kavalerijos brigada, lietuviai didelių kavalerijos dalinių, kurie galėtų vaikytis lenkus, neturėjo. Lemiamą vaidmenį suvaidino vietiniai partizanai šauliai.

Raginami atsišaukimų „visi prie ginklų“ jie be įsakymų ėmėsi iniciatyvos. Pavyzdžiui, buvo toks Ramygalos gimnazistų pasipriešinimas – nebuvo jokio įsakymo priešintis Lenkijos kavalerijos eskadronui, bet šešiolikmečiai progimnazijos moksleiviai organizavo ginkluotą būrį ir kovėsi su lenkais.

Aišku, jiems baigėsi liūdnai – keli buvo žiauriai nukankinti: nupjautos ausys, išbadytos akys, nukapotos rankos, ir nužudyti. Kitas pavyzdys – Jonavos tilto gynimas, kai Julius Vareikis – šaulys, buvęs knygnešys, organizavo tilto gynimą nuo lenkų kavalerijos, kuri jau galėjo grasinti Kaunui", - sakė V. Jokubauskas.

Tarpukariu, iš partizaninių savigynos būrių, skirtų ginti vietos bendruomenes, kilusi Šaulių sąjunga nekonvencinio pasipriešinimo koncepcija užkrėtė ir Lietuvos kariuomenę. Mat pradėjus kalbėti apie ateities karą, konstatuota, jog kariuomenė negalės viena apginti šalies.

Kodėl nekariavo su Lenkija ir Vokietija?


– Dabar kalbama irgi panašiai, kai sakoma, jog padės gintis kitos NATO sąjungininkės. O tarpukariu lietuviai ruošėsi gintis vieni. Tačiau kodėl tuomet kelis sykius priimti sprendimai, kad nėra galimybių priešintis? Pavyzdžiui 1938 Lenkija pateikė ultimatumą ir Lietuva nesipriešino.

– Na, pirma reikia žiūrėti, kas vyksta 1938 metais. Anuomet Lietuvos kariuomenė konstatavo, kad Lenkija blefavo ir neplanavo jokių veiksmų: nebuvo jokių pajėgų telkimo, o užsienio šalių kariniai atašė, kalbėdami apie Lietuvos kariuomenės galimybes, konstatavo, jog po karinių reformų Lietuvos kariuomenė jau buvo kito kokybinio lygio, o lenkams reikėtų labai pasistengti, norint pasiekti Kauną.

Jei iki 1934 metų Lietuvos kariuomenė buvo vertinama, kaip prasčiausiai pasiruošusi iš Baltijos šalių, tai 1938-siais ji buvo geriausia.

Tai yra objektyvus vertinimas, nes Lietuva daug investavo į ginkluotę – turėjo daugiau priešlėktuvinių, prieštankinių ginklų, standartizavo kalibrus ir stengėsi keisti modelius, kurie neatitiko standartų, skirtingai nuo, pavyzdžiui, estų, kurie turėjo dviejų skirtingų - britiškų ir rusiškų kalibrų šautuvus.

Taip, latviai galėjo mobilizuoti daugiau - 7 divizijas arba apie 140 tūkst. karių, bet be 5 divizijų lietuviai turėjo papildomų dalinių, o Lietuvos karininkija nebuvo tokia sustabarėjusi, kaip latvių. Be to, Lietuva rengėsi kariauti partizaninį karą – tai buvo vieša paslaptis: visi kariai ir šauliai turėjo ne tik patys priešintis, bet ir organizuoti pasipriešinimą.

Pavyzdžiui, jei kaime yra 5 šauliai, jie ne tik priešinasi patys, bet ir suburia visą kaimą. Buvo akivaizdu, kad lenkai būtų susidūrę su didelėmis problemomis, o savo karines pajėgas jie labai pervertino, teigdami britams ir prancūzams, kad galėtų pusantrų metų kariauti dviem frontais.

Galiausiai, konfliktas būtų vykęs dėl nieko, nors net Lietuvos diplomatai siekė susitarimo su Lenkija, nes buvo akivaizdu, kad be didelio konflikto Vilniaus atgauti nepavyks – kalbiniu požiūriu tai lenkiškas miestas. Ir kai 1939 metais lietuviai ėmė važiuoti į Vilnių, jie patyrė didelį kultūrinį šoką, nustebę, kad čia nebuvo tų lietuvių, apie kuriuos jiems pasakojo Kauno Lietuvoje. Vis dėlto 1938 metais Lietuvos kariuomenė net nebuvo mobilizuota.

– O kaip 1939 metais, kai Vokietija dėl Klaipėdos krašto pateikė ultimatumą – ką darė ir ką galėto daryti lietuviai?

– Išties Lietuvos kariuomenė vykdė slaptą mobilizaciją pagal iš anksto parengtus planus. Dar 1924-siais, praėjus vos metams po Klaipėdos krašto prijungimo, buvo konstatuota, kad vokiečiai bandys atsiimti teritoriją. O ir tuomet jau buvo kilę neramumų, kuriuos turėjo malšinti pasitelkta Lietuvos kariuomenė. Vis laukta, kada įvyks sukilimas. O pagrindiniai klausimai buvo – kaip į jį reaguoti ir kaip reaguos Vokietija?

Jei vokiečiai oficialiai nereaguoja, tik siunčia persirengusius asmenis, tai planuota bandyti kontroliuoti padėti, numalšinti sukilimą. Jeigu Vokietija įsitrauktų į konfliktą oficialiai, tai Lietuvos kariuomenė planavo trauktis į Žemaitiją, kurią turėjo ginti.

Pavyzdžiui, buvo suformuoti pasienio apsaugos batalionai, kurių pagrindą sudarė pasienio pareigūnai ir vietos šauliai. Karo metu jie turėjo dengti pasienį su Lenkija ir Vokietija. Maždaug 800 vyrų daliniai turėjo mobilizuotis per 4 valandas.

Tačiau tokie batalionai Klaipėdos krašte stovėjo ne palei Nemuną, kur yra natūrali gamtinė kliūtis, o palei buvusią administracinę sieną, nes Klaipėdos krašte nebuvo iš ko formuoti tuos dalinius, nebuvo patikimų žmonių.

Klaipėda tuomet buvo vertinama, kaip tremties vieta. Pavyzdžiui, 1926 metais vienas šaukimą gavęs biržiškis rašė esąs nepatenkintas dėl dviejų dalykų: kad paskirtas ne į kavaleriją, o į pėstininkus, o antra, kad paskirtas į Klaipėdą – ten juk viskas svetima, vokiška kultūra, pastatai kitokie, net lietuviškai nekalba. Stebino ir tokie dalykai, kaip pieno išnešiojimas.

Kauno politikai visiškai nesuprato Klaipėdos krašto specifikos, o Berlyno įtaka buvo didelė – Vokietijos konsulas jos turėjo daugiau, nei Lietuvos paskirtas gubernatorius.

Taigi, Lietuva 1939 metais veikė pagal planą – traukėsi, bet nieko nebekontroliavo, tik savo objektus. Mieste prasidėjo chaosas, pasirodė SA (rudmarškiniai nacių smogikų daliniai), kurie įsiveržė į nesaugomą komendantūrą, ieškodami ginklų.

Valstybę išdavė intrigantai


– Ar taip pat viskas vyko ir 1940-siais?

– Ne, 1940 m. buvo dar kita situacija. 1939 metų rugsėjį pravesta sėkminga dalinė mobilizacija: per 20 valandų susirinko 90 tūkst. rezervistų – dvi pilnos divizijos po 15,5 tūkst. karių kiekvienoje dislokuotos Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, išplėsti kiti daliniai.

Pašaukta 20 proc. daugiau, nei reikėjo, nes manyta, kad dalis rezervistų gali neatvykti, nors kiekvieną pavasarį rezervistai buvo registruojami. Labai svarbu buvo greitis - vienas rezervistas rašė, kad gavę lapelius per paštą į valsčius visi labai skubėjo. Tuos lapelius dalijo civilinė valdžia, o viskas vyko taip: sulaukiama telefono skambučio, skelbiama mobilizacija, pranešamas, koks planas – kiekvienam numatyta atskira spalva ir šaukiami rezervistai.

Pasitaikė ir kuriozų, beveik kaip iš sovietinių anekdotų, nes karininkų atvyko 102 proc. Dalis karininkų sužinojo apie mobilizaciją dar negavę lapelių ir jų nesulaukę atvyko į dalinius. Kaune buvo masinis plūdimas į dalinius.

Bet dar svarbiau tai, kad mobilizacija buvo nukreipta prieš lenkų internavimąsį. Stebėta, kas vyksta Lenkijoje ir jau tada buvo žinomas lenkų planas: jei frontas stabilizuotųsi, lenkai planavo per savo šiaurinį sparną, t. y. per Lietuvą atakuoti Rytų Prūsiją. Lietuviai baiminosi ir lenkų, ir vokiečių, todėl Lietuva telkė kariuomenę. Kai rugsėjo 17-ąją įsiveržė sovietai, baimintasi, kad lenkai gali nesutikti nusiginkluoti ir bandys žygiuoti per Lietuvą namo brigadomis ir divizijomis, o tai būtų reiškę santykių su Vokietija pašlijimą.

Buvo tokių atvejų, kai ne visi lenkai pasidavė paprastai – kai kurie karininkai atvedė savo dalinius, o patys nusišovė, nes nenorėjo pasiduoti lietuviams. Kiti karininkai atsisakė pasiduoti šauliams – ginklus atidavė tik Lietuvos kariuomenės daliniams. Skaičiuota, kad iš viso gali būti internuota iki 50 tūkst. lenkų karių, nors realiai jų susidarė tik apie 15 tūkst. Stabilizavus padėtį, nuginklavus lenkus, pradėta demobilizuoti kariuomenę.

– Kokie tuomet buvo santykiai su Sovietų sąjunga? Kam ruošėsi Lietuva Raudonajai armijai artėjant link Vilniaus?

– Iš pradžių lietuviai bandė aiškintis diplomatiniais kanalais, o sovietai lyg ir pasakė, kad sienos neperžengs. Lietuvos kariuomenė turėjo aiškų įsakymą: jei sovietai nesustoja prie administracinės linijos, tai juos reikia sustabdyti, kontratakuoti ir grąžinti už sienos. Raudonarmiečiai puikiai žinojo, kur sustoti – iškėlė vėliavas, pamojavo, pasisveikino, incidentų neįvyko.

Kai kariuomenė buvo palaipsniui demobilizuota, iš karto pradėtas rengti galimo karo su sovietais planas „R“ – vietoje plano „L“ su Lenkija. Visas planas nėra išlikęs, kai prieš pat okupaciją žvalgybos skyriaus viršininkas davė įsakymą naikinti dokumentus, susijusius su Sovietų sąjunga.

– Tad kokia to plano esmė? Ką galėjo padaryti Lietuvos kariuomenė prieš Raudonosios armijos masę?

– Plano esmė – laimėti laiko. Kaip ir galimo karo su vokiečiais ar lenkais metu konstatuota, kad vieni patys nelaimėsim, bet ir priešas nelaimės, nes partizanai kariaus ilgai. Pagal planą „R“ buvo perdislokuoti daliniai, atsirado ne tik sovietų įgulos, bet ir lietuvių įgula Vilniuje.

– Lemtingais momentais 1919-1920 metais Vilniuje buvo itin menkos įgulos, vos kelių batalionų dydžio. O kaip buvo 1940-siais ir ką tai galėjo pakeisti?

– Vilniaus įgula buvo sąlyginai didelė – 2 pulkai, kavalerijos pulkas, šarvuočių, tankų dalinys. Jie turėjo priešintis ir trauktis link Ukmergės, bet iš esmės ši grupuotė suformuota ne tiek prieš sovietus, kiek prieš vietinius lenkų veikėjus – dalis lenkų nebuvo internuoti, o ištirpo minioje.

Lapkričio 11 d. kai vyko masinės manifestacijos ir pogromai prieš žydus ir Lietuvos kariuomenė kreipėsi pagalbos į raudonarmiečius, o sovietai atsiuntė tankus iš Naujosios Vilnios.

Karui su sovietais išties ruoštasi: pavyzdžiui, kariuomenė Jonavoje ruošėsi sprogdinti tiltą, atremti oro desantą Karmėlavoje. Iki šiol gajus S. Raštikio paskleistas mitas, kad sunkioji ginkluotė buvo poligonuose- tai nėra tiesa.

– Tai kodėl nebuvo įsakymo priešintis, kai sovietai pateikė ultimatumą Lietuvai?

– Nes įvyko politinis dvaro perversmas. Krikščionys demokratai su valstiečiais liaudininkais susitarė, kad tai yra būdas atsikratyti Smetonos. Ultimatumo naktį Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys susitarė su Viačeslavu Molotovu, kad Lietuvos premjeru taps S. Raštikis.

Pastarasis naktį išsikviečiamas į prezidentūrą. Bet prisiminkite, kas tuo metu buvo S. Raštikis – tik aukštosios karo mokyklos viršininkas.

Įsivaizduokite, jeigu dabar taip būtų: susirenka Valstybės gynimo taryba, skambina į Lietuvos karo akademiją ir klausia: „kas pas jus čia viršininkas? Mes sprendžiame, ar Lietuva priešinsis". Tai žinoma, kad jį pakvietė ne dėl pareigų, o dėl to, kad nuspręsta, jog jis taps premjeru.

Manyta, kad gal dar galima bus išlaikyti suverenitetą, o šalis atsikratys A. Smetonos. Pagal konstituciją patraukus A. Smetonai premjeras būtų ėjęs ir prezidento pareigas. Kai A. Smetona pagrasino išvykti, visi ramiai žiūrėjo, o kai jis taip ir padarė, S. Raštikis jau galvojo, kad jam kaip nors pavyks susitarti su rusais – juk prie jų prieš tai išgyventa 120 metų.

– Taip lengvai dėl banalių intrigų ir atiduota nepriklausomybė?

– O ne, jie juk taip negalvojo, kad atiduoda nepriklausomybę. Sovietai juos apgavo. Elitas manė, kad viskas tvarkoje, na gal dar bus daugiau įgulų, be to, tuoj bus karas tarp sovietų ir vokiečių – pastarieji žemame diplomatiniame lygmenyje jau buvo davę ženklus, kad „jūs ten išsilaikykite, pakentėkite“.

Be to, reikia prisiminti, kada vyko šie veiksmai – kai pasaulio dėmesys buvo sutelktas į karą Prancūzijoje ( gegužės 25 d., kai dalis sąjungininkų evakavosi iš Diunkerko, V. Molotovas įteikė notą Lietuvai, esą ji pagrobė du sovietų karius, o birželio 15-ąją, Lietuvos okupacijos dieną prieš vokiečių karius kapituliavo Paryžius).

Jei šie veiksmai būtų vykę kiek vėliau, galbūt situacija būtų buvusi kitokia dėl Vokietijos vaidmens, juk vokiečiams priklausė dalis Lietuvos, vadinamajame Suvalkų trikampyje.

Pavyzdžiui J. Von Ribbentropas sakė, kad lietuvių nereikia skatinti, bet jei pasienį pasieks kariuomenės daliniai – juos priimti. Tad jei lietuviai būtų kariavę ir pagal planą traukęsi į Rytų Prūsiją, jie būtų buvę internuoti.


Ne simbolinis, o realus pasipriešinimas


– Vis dėlto, amžinas klausimas: Lietuva galėjo ar negalėjo priešintis ir ką tuo pasipriešinimu būtų pasiekusi?

– Tai yra mano asmeninė nuomonė, su ja galima nesutikti. Aš manau, kad ne galėjo, o privalėjo priešintis. Tai pirma. O antra – ne simboliškai, o visuotiniu būdu.

„Simbolinis pasipriešinimas“ yra didžiausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Įsivaizduokite, tarnaujate 2-jame pėstininkų pulke Kaune ir gaunate įsakymą, kad „jūs vyrai turite simboliškai žūti“. Palaukit, o kodėl 2-asis pulkas? O gal 5-asis? O gal 1-asis Vilniuje, gal jam tegul garbė?

Buvo istorija apie dvi pasienio įgulas – Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pulko vadui ir Tauragėje dislokuoto 7-ojo pulko vadui paskambino Kazys Musteikis, tuometinis Krašto apsaugos ministras, kuris jau buvo išvykęs į pasienį su besitraukiančiu A. Smetona ir įsako minėtiems pulkams pridengti prezidento atsitraukimą. 7-ojo pulko vadas atšovė, kad nieko nebus.

– KAM ministras įsakė priešintis, o įgulos vadas atsakė, kad nieko nebus?

– Taip, žinoma, bet čia buvo telefoninis įsakymas. Tai įdomi detalė, nes 1940-ųjų pavasarį prasidėjo naktiniai skambučiai: lietuviškai prisistatoma „iš vyriausybės“, duodami įsakymai kelti pulką ir žygiuoti.

Taip sovietai pradėjo prevenciniu būdu žlugdyti sistemą, kad telefoniniais įsakymais vadai netikėtų. Kai karinė vadovybė buvo informuota apie naktinius telefoninius skambučius, buvo priimtas nutarimas į juos nereaguoti. Tai kodėl 7-ojo pulko vadas nepakluso? Ar jis atmetė galimybę priešintis? O gal dėl to, kad įsakymas buvo žodžiu, o ne raštu?

Beje, 9-ojo pulko vadas Antanas Gaušas vykdė įsakymus – pulko karininkai iš vakaro iškilmingos vakarienės metu apsivilko lauko, o ne paradines uniformas ir dalinys vėliau nužygiavo keliasdešimt kilometrų, kol galiausiai apsisuko atgal.

– Tas legendinis A. Smetonos bridimas per upelį – kodėl reikėjo trauktis tokiu gėdingu būdu?

– Nes A. Smetonos oficialiai neįleido pro pasienį, šauliai bandė sustabdyti. Kai birželio 15-ąją, į Kauną atvyko Vladimiras Dekanozovas, lietuviai sužinojo, kad vyriausybės su S. Raštikiu nebus. Sovietų daliniai dar nebuvo užėmę visos Lietuvos – tai padarė vos per tris dienas, nes trūko kuro, sunkvežimių, o visa tai sovietams suteikė pati Lietuvos kariuomenė.

Tad kai planas su S. Raštikiu neišdegė, Kaune likęs politinis elitas suprato, kad vėl reikia A. Smetonos – gal išliks senelis sėdėti savo krėsle? Bet A. Smetona atsisakė grįžti ir sieną įveikė kitu būdu.

Žinoma, grįžimas nieko nebūtų pakeitęs, nes latvių ir estų pavyzdžiai rodo, kad net ir jų prezidentams kaip simboliams likus kartu su tauta, jie po kelių dienų buvo suimti, o galiausiai atsidūrė Sibire. (Estijos lyderis Konstantinas Piatsas mėgino emigruoti į JAV, 1941 m. buvo suimtas ir ištremtas į Ufą, kur vėliau priverstiniu būdu gydytas psichiatrinėje ligoninėje, nes prisistatydavo, kaip Estijos prezidentas. Latvijos vadovas Karlis Ulmanis bandė emigruoti į Šveicariją, tačiau buvo suimtas, ištremtas į Turkmėniją, kur mirė 1942 metais. Jo kapo vieta nėra žinoma – red. past.)

– Bet nejaugi niekam nekilo mintis ne šiaip trauktis, bet ir išlaikyti legitimią valdžią emigracijoje?

– Taip, buvo ir tai siūloma, todėl reikia žiūrėti, kas vyko to lemiamo naktinio posėdžio metu. Fantasmagoriška istorija! Posėdyje trūko kelių ministrų – Ernestas Galvanauskas buvo išvykęs į Klaipėdą, iš kur turėjo grįžti. Užsienio reikalų ministras J. Urbšys buvo Maskvoje, Vidaus reikalų Kazys Skučas nuimtas pagal sovietų reikalavimą.

S. Raštikis posėdyje veikė neaišku ką, kariuomenės štabo viršininko Stasio Pundzevičiaus galbūt ir reikėjo, žinoma, posėdyje dar buvo kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, Seimo pirmininkas, kiti vyriausybės nariai.

Prezidentas, KAM ministras, Seimo pirmininkas pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą ir pasitraukimą į Vokietiją su visa vyriausybe. Du ministrai pasisakė už ultimatumo atmetimą, protestą ir vyriausybės išvykimą. Kitoje pusėje buvo premjeras Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas – be A. Smetonos dar vienas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras ir Žemės ūkio ministras pasisakė už ultimatumo priėmimą.

Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pasirašo Sovietų Sąjungos–Lietuvos sutartį dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo. Dalyvauja: J. Stalinas, V. Molotovas, V. Potiomkinas, K. Vorošilovas, A. Ždanovas ir Lietuvos delegacijos nariai. Maskva. 1939 m. spalio 10 d.  © Organizacijos nuotr.

Viską nulėmė generolai – V. Vitkauskas, S. Raštikis ir S. Pundzevičius. Pirmi du sakė, kad negalima priešintis. S. Pundzevičus nuleidęs galvą sėdėjo nekalbus. Taigi, aukščiausia valdžia sakė, kad reikia priešintis, o didesnė dalis kartu su generolais sakė, kad nereikia.

– Kodėl taip nutiko?

– Vėlgi, grįžtame prie minėto susitarimo – juk sutarta, kad S. Raštikis bus premjeras. O juk turėjo priešintis ir ne simboliškai, tos dvi įgulos, o visi. Todėl turėjo būti totalinis pasipriešinimas.

Pritrūko suomiško charakterio


– Ką būtų davęs toks pasipriešinimas?

– Jei kariuomenė ruošiasi karui, tai ji turi priešintis ne tada, kai mato, kad laimės, vien tam, kad paskui būtų galima surengti pergalės paradą, tačiau bet kokiomis sąlygomis. Priešingu atveju kyla klausimas, kam reikia tų pulkų ir divizijų? tai tuomet ir šiomis dienomis užtektų garbės sargybos kuopos – tereikia 100 gražių vyrų, simboliškai pasipriešins, žus ir viskas, kam tos brigados?

– Kiek laiko Lietuvos kariuomenė galėjo priešintis?

– Viskas būtų priklausę nuo kito veiksnio: kokiu tempu būtų žygiavusi Raudonoji armija. Tie tempai, kaip sovietinė kariuomenė pasiekė Lietuvą, kai iš Pavolgio daliniai žygiavo kelias savaites nes trūko kuro, nebuvo įspūdingi. Suomius planavo įveikti per 13 dienų, lietuvius – per 3. Bet jei intensyvus pasipriešinimas? Tai manau, kad galime kalbėti apie savaitę – dvi.

Bet yra kitas momentas: dar prieš birželio 15-ąją buvo birželio 12 diena. Čia yra lemiamas raktas Tarpukario Lietuvos istorijoje. Premjeras A. Merkys buvo atsargos pulkininkas. Tarnavo carinėje armijoje, dalyvavo nepriklausomybės kare, žodžiu, galėjo įvertinti padėtį.

Taigi, 12 dieną jis grįžo iš Maskvos, prieš tai išsiuntęs telegramą, kad „padėtis rimta“. Grįžo iš Maskvos ir nusprendė švęsti Antanines. Ir tas dvi dienas nieko nevyko. O juk grįžęs iš Maskvos ir konstatavęs, kad padėtis rimta jis, kaip premjeras turėjo kreiptis į prezidentą, kuris paskelbtų mobilizaciją. Ir 14 dieną Lietuvoje jau būtų mobilizuota kariuomenė.

O ką tuomet darytų sovietai? Ar jie bandytų pagreitinti savo veiksmus ir žygiuotų iki numatytos invazijos datos – 15-osios, ar viskas vyktų pagal planą, ar sovietai būtų paspaudę stabdį?

– Manote, kad dėl Lietuvos sovietai būtų sudvejoję?

– Na, žiūrėkime: karas su Lietuva? Galima laimėti. Bet yra kitas klausimas. Kieno pasienyje kariaujama? Kai Lietuvą užėmė be kovos – vienas klausimas, tada jau galima derėtis su Vokietija dėl tos pasienio teritorijos. O jei reikia kariauti pasienyje? Kokie bus Vokietijos veiksmai?

Jei Lietuva skelbia mobilizaciją, visi būtų per kelias valandas sužinoję ir Berlyne, ir Maskvoje. Yra šaltinių, kad sovietai nebuvo linkę kariauti su Lietuva, nes žinojo partizaninio karo koncepciją – šiaip ar taip tai buvo Lietuvos išskirtinumas, nes nei latviai, nei estai tokių planų neturėjo. Be to, savitarpio pagalbos sutarčių virtinė prasidėjo ne nuo Lietuvos, o nuo Latvijos ir Estijos.

– Čia kyla kitas klausimas – Lietuva savitarpio pagalbos sutartį pasirašė šantažuojama dėl Vilniaus perdavimo. O kodėl tokias sutartis pasirašė Estija bei Latvija, bet atsisakė Suomija?

– Spaudimo būdu. Sovietai pasienyje telkė kariuomenę, o estai ir latviai paramos neturėjo, tai nusprendė priimti. Kitas dalykas – labai svarbu suprasti, kas tuo metu buvo Baltijos šalių ir sovietų spaudimui nepasidavusios Suomijos elitas?

Suomių delegacija išvyko derėtis į Maskvą ne lėktuvu, o traukiniu. Lėtai tuku-tuku pirmyn ir lėtai tuku-tuku atgal. Visas procesas truko 3-6 savaites ir suomiai turėjo laiko mobilizuotis. Be to, Suomijos delegacijos pirmininkui buvo duotas vienintelis nurodymas: pamiršk, kad Sovietų sąjunga – didi valstybė.

Suomiai nuvažiavo, pasiderėjo, kaip lygūs su lygiais, grįžo atgal ir mandagiai atsisakė paklusti Maskvai. Ir tada prasidėjo Žiemos karas.

O kaip vyko lietuviai, latviai ar estai? Nuolankiai nusilenkti carui! Be to, nuolat bendravo telegramomis, telefonu, o sovietai viską girdėjo, matė, kaip tarpusavyje veikia Baltijos šalys.

Taigi, kas yra Baltijos politinis ir ypač karinis šalių elitas? Buvę carinės imperijos karininkai. Jie tarnavo Rusijos kariuomenėje, žinojo jos galią, dydį. Tai paliko įspūdį. Kas vadovavo Suomijos kariuomenei? Žmonės, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo Prūsijos 27-jame jėgerių batalione.

Prasidėjus karui rusai priėmė ir ištrėmė Suomijos senato pirmininką. Prieš tai protestuodami tūkstančiai studentų išvyko į Vokietiją. Šimtai jų tarnavo minėtame batalione, kurio kariai ir karininkai vėliau prisijungė prie Carlo Gustavo Mannerheimo kuriamos Suomijos armijos, tapo jos stuburu. Ir ne tik.

Jau 1924 metais minėti karininkai perėmė vadovavimą kariuomenei po to, kai keli šimtai suomių karininkų pateikė prašymus atleisti iš tarnybos, nes jie nesutiko būti vadovaujami buvusio Rusijos armijos karininko, juo nepasitikėjo. Ir jis galiausiai buvo pakeistas.

Todėl 1939 metais iš 18 Suomijos generolų 15 buvo jėgeriai iš minėto 27-ojo bataliono. Švedų karo atašė rašė, kad niekur nėra matęs tokio aiškaus antisovietinės vadovybės nusistatymo. Jie neįsivaizdavo, kad galėtų pasiduoti sovietams.

Beje, pats C. G. Mannerheimas iš pradžių pasisakė už nesipriešinimą sovietams, bet kai jis pusryčiavo kavinėje ir išgirdo, kad sovietai bombarduoja Helsinkį. Jis buvo įkalbėtas likti kariuomenėje ir priešintis.
DELFI.lt
Pranešimą parašė ties
žymės: , , , ,

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)