NATO karinio komiteto vadovas Baueris: Aljansas nėra skirtas visam pasauliui padėti
2023.07.10 21:15
Robas Baueris / AP nuotr.
NATO karinio komiteto vadovas Robas Baueris teigia, kad nauji NATO gynybos planai nėra skirti tik rytinio flango saugumui ir gynybai užtikrinti. Anot jo, jie numato viso regiono gynybą „360 laipsnių“.
– Nauji NATO rytinio flango gynybos planai – ar jie jau patvirtinti NATO narių?
– Esame pakeliui į jų patvirtinimą, reikia atlikti kai kurias kitas procedūras. Tai yra regioniniai planai ir juose atsižvelgiama ne tik į rytinį flangą, tai labai svarbu pabrėžti. Juose atsižvelgiama į grėsmes, su kuriomis susiduria NATO, t. y. į Rusiją ir teroristines grupuotes.
[Planuose kalbama] ne tik apie sausumą, bet ir apie jūrą, orą, kosmosą, kibernetinę erdvę. Juose atsižvelgiama į mus supančias Rusijos ir teroristinių grupuočių keliamas grėsmes. Gera žinia, kad esame pakeliui į jų patvirtinimą prieš NATO viršūnių susitikimą. Esu nusiteikęs pozityviai.
– Kada NATO turės reikiamus pajėgumus šiems planams įgyvendinti?
– Tai labai geras klausimas. Šie planai yra labai svarbūs, nes pirmą kartą per daugelį dešimtmečių mes sutelkiame dėmesį į kolektyvinę gynybą. Planus turėjome ir anksčiau, nėra taip, kad dabar pirmą kartą turime planus. Turėjome vadinamuosius laipsniško reagavimo planus, tačiau dabar daugiausia dėmesio skiriama šioms grėsmėms ir tai yra didelis pokytis – vėl grįžtama prie kolektyvinės gynybos.
Robas Baueris ir Jensas Stoltenbergas / AP nuotr.
Planų rezultatas nėra patys planai savaime, bet <...> kokių pajėgumų reikia, kad šie planai būtų įgyvendinti. Ir tai susiję su visomis penkiomis sritimis – kibernetine erdve, kosmosu, jūra, oru ir sausuma. Taigi, kalbama apie lėktuvus, brigadas, laivus, kibernetinius pajėgumus ir t. t. Tai yra visuma to, <...> ko mums kolektyviai reikia, kad apsigintume nuo šių grėsmių.
Tuomet susėda NATO valstybės ir tariasi, kurią kolektyvinių pajėgumų rinkinio dalį perims, pavyzdžiui, Lietuva, Jungtinė Karalystė, Italija, Portugalija. Tada prasideda darbas, kad visi žinotų, ką jiems reikės daryti. Ir tam prireiks šiek tiek laiko, kad įdarbintume daugiau žmonių, juos paruoštume, pagerintume jų parengtį, nes yra didelis skirtumas tarp reagavimo į krizes operacijų ir kolektyvinės gynybos.
Skirtumas tas, kad reagavimo į krizes operacijoms turėjome laiko – nusprendėme vykti į Afganistaną, turėjome laiko, nusistatėme terminus. Tačiau jei mus užpuls Rusija, ji spręs dėl laiko ir mes turėsime būti pasirengę. Ir arba mes būsime pasiruošę, arba ne. Todėl mums reikia daugiau pajėgų, kurios būtų aukštesnės parengties, reikia su tuo dirbti.
Žinoma, mums reikia pirkti pajėgumus, kurių neturime visai ar turime per mažai. Tai yra darbas, kuriam reikia investicijų, reikia juos užsakyti ir dirbti kartu su pramone, kuri turi tuos pajėgumus gaminti.
Robas Baueris / NATO nuotr.
Tada prieiname prie gynybos pramonės gamybinių pajėgumų temos, kur iš tiesų nėra skirta dideliems poreikiams, o skirta reguliariems poreikiams per ilgą laikotarpį. Taigi yra aplinkybių visuma, tam prireiks šiek tiek laiko ir turėsime spaudimą politiniu lygiu, kad politinė valia tam išliktų, kad tai būtų vykdoma ir kad pramonės atstovai investuotų į didesnius gynybos pajėgumus. Kariuomenė taip pat turi padaryti tai, kas yra pažadėta. Taigi, tai yra visko derinys ir prireiks šiek tiek laiko, kol tai bus padaryta.
Tačiau gera žinia yra ta, kad turime šiek tiek laiko, nes Rusija nebėra tokia stipri, kokia buvo iki 2022-ųjų vasario 24-osios, o planai yra pagrįsti rusų pajėgumais iki karo. Tad planai yra tokie, kad net jei rusai po karo susigrąžintų jėgas iki tokio lygio, koks buvo prasidėjus karui Ukrainoje, mūsų padėtis vis tiek būtų gera.
Aišku, jei laikui bėgant grėsmė keisis, nes rusai norės pasimokyti iš savo klaidų ir tapti geresni, tada mes taip pat turėsime tobulėti ir atitinkamai keisti savo planus.
– Rusija šiuo metu gana užsiėmusi Ukrainoje. Ar tai reiškia, kad ukrainiečiai savo gyvybėmis ir krauju taupo laiką, kad mes, NATO narės, pasiruoštume?
– Ukrainiečiai kovoja už savo egzistenciją. Jie nekovoja už NATO. Jie kovoja už savo šalį, <...> tai, ką jie daro, padeda ginti taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Bet pirmiausia jie kovoja už save ir daro tai nepaprastai drąsiai ir atkakliai. Galiu tik nulenkti galvą prieš juos.
Pirmiausia jie turėjo atsakyti į rusų puolimą ir dabar jau galime sakyti, kad jie gina taisyklėmis grįsta pasaulio tvarką ir todėl mes juos remiame. Iki šiol NATO sąjungininkės jau suteikė [Ukrainai] 150 mlrd. eurų finansinę pagalbą ginklais ir amunicija. Tai yra milžiniška suma, tačiau, žinoma, jei lygintume kraują su pinigais, tai nepalyginama.
Tačiau turime atskirti – NATO gina savo teritoriją, savo narius. Tokia yra realybė. Suprantu, kad žmonėms kartais sunku suprasti, kad mes neginame Ukrainos. Mes padedame jai gintis, tai atitinka tarptautinę teisę, JT Chartiją. Ginklus tiekia ne NATO, o NATO sąjungininkės, iš viso 50 pasaulio valstybių. Tai yra daug daugiau nei NATO.
Aljanso ir sutarties esmė yra mes ir pasižadėjimas ginti vienam kitą nuo priešo. Būtent tai mes ir darome. <...> Mūsų Aljansas nėra skirtas visam pasauliui padėti, jis sukurtas tam, kad apgintume save. Tai yra gynybinis aljansas.
Mes maksimaliai padedame Ukrainai treniruodami [karius], turiu omenyje sąjungininkes, o ne Aljansą, padedame ginklais, pinigais, mokymais, amunicija. Ir visa tai vyks tiek, kiek reikės.
Valdemaro Rupšio ir Robo Bauerio susitikimas Vilniuje / D. Umbraso/LRT nuotr.
– Sunku tai vadinti maksimalia pagalba be naikintuvų, kurie, daugelio nuomone, būtų didelė pagalba ukrainiečiams. Prieš kelias dienas jūs minėjote, kad Ukrainai nebus duoti F-16 naikintuvai...
– Aš to nesakiau. Aš sakiau, kad kariniu požiūriu yra prasminga prašyti naikintuvų. Tokias pačias diskusijas turėjome, kai buvo kalbama apie artileriją, tokias pačias diskusijas turėjome, kai buvo kalbama apie tankus, ir dabar turime tokią pačią diskusiją dėl naikintuvų.
Svarbu paaiškinti, kad NATO nieko netiekia, tai daro valstybės, turinčios tų ginklų sistemų. Jei valstybė nusprendžia atiduoti ginklą, ji turi atsižvelgti į du dalykus. Pirma, jie rizikuoja savo gynyba, nes atiduota tai, ką įsigijo turėdami tam rimtų priežasčių. Jei turėjote tanką, bet jį atidavėte, turite įsivertinti riziką patys.
Antra, jei tankas pagamintas kitoje šalyje, tuomet turite vykti į tą šalį, kuri jį pagamino, ir gauti jų vyriausybės patvirtinimą, kad galėtumėte tą tanką atiduoti. Tokios yra taisyklės. Visa tai užtrunka, reikia laiko ir savo šalyje apsispręsti, ir su kita šalimi kalbėtis. Taip buvo ir su artilerija, ir su tankais.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Be to, buvo diskusijų, kad Ukraina nenaudotų šių ginklų sistemų už Ukrainos ribų, už okupuotų teritorijų ribų, o naudotų jas ten. Kaip ir pažadėjo, jie to nedaro. Tai taip pat buvo susitarimo dėl ginklų atidavimo dalis. Dabar mes kalbame apie naikintuvus. Užtruko šiek tiek laiko, kad šalys tai apsvarstytų, o apsvarsčius, kad šalis gamintoja su tuo sutiktų.
Dabar reikia sutvarkyti daug praktinių dalykų, susijusių su pilotų mokymu, su technikų apmokymu, reikia užtikrinti, kad būtų logistinė grandinė nuo gamintojo iki naudotojo. Tai visiškai kitokie lėktuvai, nei turi ukrainiečiai, tai kitokia technika, tai kitokia logistinė grandinė.
Todėl prireiks laiko viską sutvarkyti taip, kad lėktuvų atidavimas, jei tokį sprendimą priims jų turinčios ir atiduoti galinčios tautos, būtų sėkmingas. Nes jei atiduodate ginklą, bet nėra amunicijos, nėra mokymų, nėra techninės pagalbos, nėra atsarginių dalių – ką jūs tuomet atidavėte? Kad tai būtų sėkminga, reikia laiko. Šalys, kurios gali suteikti ginklus, turi susitarti su pramone.
Jei norite atiduoti naikintuvus F-16, jums reikia JAV pritarimo. Jis buvo gautas, prezidentas Joe Bidenas sakė: „Taip, galiu su tuo sutikti.“ Dabar yra daug šalių, kurios sutiko imtis mokymų ir tai yra gerai, galite pradėti tai daryti. Bet turite pasikalbėti, pavyzdžiui, su „Lockheed Martin“ arba variklių gamintojais, turėti tinkamos amunicijos.
Sprendimas nėra greitas ar paprastas. Nėra taip, kad žmonės nenori [tiekti naikintuvų], bet jei atiduodate tam tikrą skaičių lėktuvų, žinote, kad jie bus intensyviai naudojami, norite, kad jie būtų naudojami sėkmingai, kad jie veiktų, kad užtektų amunicijos, kad jiems sugedus jie galėtų būti pataisyti. Todėl pasakiau, kad padaryti to per trumpą laiką nepavyks.
– Tačiau jei kalbame apie kontrpuolimą, akivaizdu, kad kalbame apie trumpą laikotarpį. Jei trumpu laikotarpiu galime vadinti 17 karo mėnesių. Admirole, ar tai bus sėkminga, ar pavyks duoti naikintuvus, bet neduoti leidimo juos naudoti prieš taikinius Rusijos teritorijoje?
– Tai politinis klausimas.
– Ne, tai karinis klausimas.
– Tai yra politinis klausimas ir aš į jį neatsakinėsiu.
– Suprantu, kad negalite atsakyti į politinius klausimus, bet ar tai būtų sėkminga kariniuose veiksmuose?
– Suprantu jūsų klausimą ir atsakysiu į jį bendrais bruožais. Kas nutiko, pavyzdžiui, su „Storm Shadow“, kurios buvo perduotos Ukrainai? Buvo ta pati diskusija – nenaudokite jų Rusijos teritorijoje. Ką tai lėmė? Tai privertė rusus perkelti savo logistiką toliau nuo fronto, nes jos yra ilgesnio nuotolio. Po to, kai buvo pristatytos sistemos „Himars“, buvo ta pati diskusija, užtruko, kol jos buvo atgabentos, taip pat buvo susitarimų dėl mokymų ir dėl leidimo. Kai „Himars“ buvo pristatytos, rusai savo logistiką atitraukė per 90 kilometrų, nes toks jų maksimalus pasiekiamumas.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Dabar ukrainiečiai turi „Storm Shadow“ ir rusai vėl turi atitraukti savo logistiką. Taigi, ką tai lėmė, neatakuojant pačios Rusijos? Rusai buvo priversti tiesti ilgesnes logistikos linijas, o tai jų puolimą daro kur kas sudėtingesnį.
Mes jiems [ukrainiečiams] tikrai padedame, tai yra svarbi pagalba. Suprantu, kad visada norisi daugiau, bet turime būti realistais. Nuo valstybių priklauso, ar bus atiduodami ginklai ir kokiomis sąlygomis jie duodami, tai yra diskusija, kuri vyksta tarp šių valstybių ir Ukrainos. Karo metu yra logiška stumti priešą ir jo logistiką tolyn ir tai įvyko su sistemomis „Himars“, su „Storm Shadow“.
– Nugalėti Rusiją dabar, ukrainiečių rankomis, kainuotų mažiau gyvybių ir mažiau pinigų nei dar užtęsti karą. Jei Rusija yra NATO priešas, o pagal NATO strategijas taip ir yra, kodėl neįmanoma baigti karo dabar, nugalint Rusiją?
– Nes NATO nekariauja su Rusija. Tai yra viena iš dviejų didžiausių grėsmių NATO, bet yra skirtumas tarp karą pradėti ir kariavimo su Rusija ir tarp buvimo užpultam ir tada gintis, kariaujant su Rusija. <...> Mes esame gynybinis aljansas.
Mes nesiekiame karo, nesiekiame įsivelti į karą su Rusija, bet labai aiškiai sakome Rusijai – jei mus užpulsite, pasigailėsite, kad taip pasielgėte. Štai kodėl mes esame NATO.
Suprantu jūsų klausimą, bet vėlgi – tai politinis klausimas. Mes esame gynybinis aljansas ir mes kariausime, tik jei būsime užpulti.
– Anksčiau sakėte „jei Rusija atsikurs ir bus tokia, kokia buvo prieš karą Ukrainoje“. Jūs turite abejonių, kad Rusija norės atsikurti?
– Esu įsitikinęs, kad norės. Rusija bandys atsigauti ir, greičiausiai, bandys pasimokyti iš savo klaidų, bandys tapti geresni, nei buvo po 2022-ųjų vasario 24-osios. Taip, Rusija atsikurs. Bet iki kol Rusija taps pajėgesnė, nei buvo iki 2022-ųjų vasario 24-osios, mums nereikia keisti savo planų.
– Jei neklystu, praėjusią savaitę sakėte, kad nelaikytumėte visų pajėgų rytiniame flange, nes jei priešas ateitų iš kitos pusės ar vietos, tai nebūtų tikslinga. Iš kur dar gali ateiti Rusijos grėsmė, jei ne iš rytinio flango?
– Ji gali ateiti iš pietų, iš vakarų, iš kosmoso, iš šiaurės, iš rytų. Ji gali ateiti iš 360 laipsnių. Todėl ir planuose kalbama apie 360 laipsnių aplink mus. <...> Regioniniai planai nėra tik rytinio flango planai, tai planai 360 laipsnių gynybai nuo Rusijos ir teroristinių grupių.
Net jei žiūrėtum tik į rytinį flangą, tai gana ilgas ruožas. Todėl turime būti atsargūs ir neturėti per daug pajėgų vienoje vietoje, nes jei puolimas prasidėtų viename iš taškų, o mes turime per daug [išsibarsčiusių] pajėgų visame flange, tuomet negalime panaudoti pajėgų, kad stotume į gynybą taške, kuriame yra puolimas. Tokia yra karo logika.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą