Indrė Makaraitytė, DELFI.lt
2016 m. lapkričio 17 d. 17:13
„Aš esu vadinamosios laimės ekonomikos šalininkas“, – iš Seimo tribūnos sako Saulius Skvernelis, kandidatas į premjerus. Sunku suprasti, ar tiki, tuo ką sako ir ar žino, kaip pasiekti daugiau laimės, bet bent jo nestebina, kad Seimas – it vaikų darželis. Kuriame kiekvienas užsiima savo veikla ir retkarčiais suvaromi daryti kokio bendro darbo.
Tai – didžiausias S.Skvernelio kolegos, naujojo Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atradimas. Bet jie abu, vienas su patirtimi, kitas – be jokios, žada, kad bus kitaip.
Šventas naivume. Ir jų. Ir mūsų, kurie gaišinasi klausydami.
Jie šneka, mes klausomės, o socdemai dirba. Valstiečių gražių kalbų pašonėje.
Prieš dešimt metų, kai ne tik iš premjero posto, bet ir aktyvios politikos pasitraukė Algirdas Mykolas Brazauskas, buvo sunku. Sunku ir jam, ir jo aplinkai – netekusi pagrindinio mentoriaus, bijojo netekti ir pragyvenimo šaltinio. Baimingai klausėsi sakančių, kad jau gal gana Brazausko epochos? Gal jau baigsis ir amžinas nomenklatūros pavasaris?
O taip. Per tuos dešimt metų šis tas įvyko. Pavyzdžiui, nieko negirdėt apie tokį buvusį Ūkio ministerijos valdininką Anicetą Ignotą, kuravusį visus energetikos ūkio klausimus. Kuriuos, savo ruožtu, vienvaldiškai savo kumštyje laikė ne kokia nors partija, ne koks kurios partijos elitas, o konkrečiai – A. M. Brazauskas. Jis sprendė, kokios dujų kainos rusų prašyti, kaip „Lietuvos dujas“ privatizuoti, reikia ar nereikia dujų terminalo, kam atiduoti skirstomuosius tinklus.
Bet nomenklatūra yra nomenklatūra. A. M. Brazausko netekusi, ji prisitaikė, tik laiko šiek tiek prireikė.
Tačiau šiandienos kontekste atrodo, kad nors socdemų vadovu buvo išrinktas ne A. Brazausko įpėdiniu laikytas Zigmantas Balčytis, o Algirdas Butkevičius, šioje partijoje įpėdinius palikti yra viena iš gyvų nomenklatūrinių tradicijų. Ir tas „nieko“ vyrukas ne iš DDP flango sistemos buvo įsisavintas greičiau, nei tai suprato pats ir jo bendražygiai.
Šiandien A. Butkevičius visai kitoks, nei atrodė tais 2009 m. Sako, kad trauksis iš partijos pirmininkų, nes partija rinkimus pralaimėjo, tačiau surengia spektaklį. Kitą dieną prisiekinėja, kad postų jam visiškai nereikia, tačiau dėl Seimo vicepirmininko greičiausiai dar kartą bandys laimę. Ir dėlioja kadrinę mozaiką gudriau nei koks nomenklatūrinis senbuvis. Tarsi savomis rankomis, bet kartu ir ne, taip pasilikdamas galimybę atsitraukti, jei netyčia viskas iškiltų aikštėn.
Praėjusią savaitę socialdemokratų derybininkai ne iš savo vis dar pirmininko ir premjero A. Butkevičiaus, o iš valstiečių pirmininko sužinojo, kad A. Butkevičius vienasmeniškai išsiderėjo iš R. Karbauskio Ūkio ministeriją. Ir, pasirodo, ne šiaip sau, o jau turėdamas labai aiškų kandidatą į šią poziciją.
Mindaugą Sinkevičių, Jonavos merą.
Jis yra ir vis dar Susisiekimo ministro pareigas einančio Rimanto Sinkevičiaus sūnus.
Dabar jau laukiu, kaip iš interneto pašalių renkasi M. Sinkevičiaus gerbėjai, jį asmeniškai pažįstantys, su juo bendravę, giminės ir artimieji. Tai esą vienas geriausių Lietuvos merų. Prakitškai laimės ekonomikos koalicijos perlas.
Toks A. Butkevičiaus akibrokštas sukėlė šoką partijoje. Tiesa, aistros ir nuoskaudos partijoje dėl sukeistų ministrų postų nutilo, prezidiumas pritarė, kad M. Sinkevičius būtų siūlomas į Ūkio ministrus.
A. Butkevičius Ūkio ministeriją gavo vienašališkai nuėjęs pas R. Karbauskį ir atidavęs jam mainais Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Tada R. Karbauskis tėviškai šypsojosi. Jis jau A. Butkevičiaus planą žinojo. O mes apie tokius jo planus sužinojome dar kitaip.
Kad A. Butkevičius akivaizdžiai nenori suteikti galimybės dirbti, būti matomiems ir augintis svorį sau nepatogiems politikams, pavyzdžiui, Gintautui Paluckui, ir renkasi tyliai dirbančius ir viešai tylinčius, mes sužinojome iš „Lietuvo ryto“. Galimas kandidatas į Ūkio ministrus M. Sinkevičius buvo pristatytas ne tik kaip vykdomosios valdžios atstovas, šiaip perspektyvus kadras, bet ir galimas partijos pirmininkas. Akivaizdu, A. Butkevičiaus protežė.
Kodėl mums turėtų rūpėti, kaip kadrus savo partijoje dėlioja jos pirmininkas? Ir dar pas socdemus?
Nes kol valstiečiai žada sukurti laimės ekonomiką, jų partneriai socialdemokratai savo laimę kala už valstybės pinigus. Ir žaidimus žaidžia tikrai ne už savus. Nebijokit.
Viskas vyko tuo pat metu.
A. Butkevičiaus planas sukeisti ministerijas ir gauti palankesnę – Ūkio – savajam protežė M. Sinkevičiui. O būsimojo ministro tėvas, dabartinis ministras, davė „zadaniją“ teisingai padalinti pinigus, kad planas vyktų sklandžiau. Susisiekimo ministerijos kontroliuojami „Lietuvos geležinkeliai“ įteikė „Lietuvos ryto“ akcininkams dovaną – skyrė 300 tūkstančių eurų „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui. Čia tik priminimui jums, kas yra „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje, kad nesakytumėte, jog M. Sinkevičius, R. Sinkevičius ir partija yra ne prie ko. „Lietuvos geležinkeliuose“ – net trys susisiekimo mnisterijos atstovai: viceministras Saulius Girdauskas, ministerijos kancleris Tomas Karpavičius, ministro patarėjas socialdemokratas Alfonsas Macaitis.
Beje, Susisiekimo ministerija prieš keletą metų Transporto holdingą patikėjo kurti ne ministerijos ar Vyriausybės teisininkams, o Rolando Valiūno advokatų kontorai. Joje, ir pats ministras R. Sinkevičius to neneigė, nors ir labai nenorėjo kalbėti šiuo klausimu, dirbo jo dukra ir M. Sinkevičiaus sesuo.
Tai štai ir įdomu, ar laimės ekonomikos šalininkas S. Skvernelis supranta, kas yra jaunas ir perspektyvus Jonavos meras. Ir koks yra laimės receptas pagal koalicijos partnerius.
DELFI.lt
2016 m. lapkričio 17 d. 17:13
„Aš esu vadinamosios laimės ekonomikos šalininkas“, – iš Seimo tribūnos sako Saulius Skvernelis, kandidatas į premjerus. Sunku suprasti, ar tiki, tuo ką sako ir ar žino, kaip pasiekti daugiau laimės, bet bent jo nestebina, kad Seimas – it vaikų darželis. Kuriame kiekvienas užsiima savo veikla ir retkarčiais suvaromi daryti kokio bendro darbo.
Tai – didžiausias S.Skvernelio kolegos, naujojo Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atradimas. Bet jie abu, vienas su patirtimi, kitas – be jokios, žada, kad bus kitaip.
Šventas naivume. Ir jų. Ir mūsų, kurie gaišinasi klausydami.
Jie šneka, mes klausomės, o socdemai dirba. Valstiečių gražių kalbų pašonėje.
Prieš dešimt metų, kai ne tik iš premjero posto, bet ir aktyvios politikos pasitraukė Algirdas Mykolas Brazauskas, buvo sunku. Sunku ir jam, ir jo aplinkai – netekusi pagrindinio mentoriaus, bijojo netekti ir pragyvenimo šaltinio. Baimingai klausėsi sakančių, kad jau gal gana Brazausko epochos? Gal jau baigsis ir amžinas nomenklatūros pavasaris?
O taip. Per tuos dešimt metų šis tas įvyko. Pavyzdžiui, nieko negirdėt apie tokį buvusį Ūkio ministerijos valdininką Anicetą Ignotą, kuravusį visus energetikos ūkio klausimus. Kuriuos, savo ruožtu, vienvaldiškai savo kumštyje laikė ne kokia nors partija, ne koks kurios partijos elitas, o konkrečiai – A. M. Brazauskas. Jis sprendė, kokios dujų kainos rusų prašyti, kaip „Lietuvos dujas“ privatizuoti, reikia ar nereikia dujų terminalo, kam atiduoti skirstomuosius tinklus.
Bet nomenklatūra yra nomenklatūra. A. M. Brazausko netekusi, ji prisitaikė, tik laiko šiek tiek prireikė.
Tačiau šiandienos kontekste atrodo, kad nors socdemų vadovu buvo išrinktas ne A. Brazausko įpėdiniu laikytas Zigmantas Balčytis, o Algirdas Butkevičius, šioje partijoje įpėdinius palikti yra viena iš gyvų nomenklatūrinių tradicijų. Ir tas „nieko“ vyrukas ne iš DDP flango sistemos buvo įsisavintas greičiau, nei tai suprato pats ir jo bendražygiai.
Šiandien A. Butkevičius visai kitoks, nei atrodė tais 2009 m. Sako, kad trauksis iš partijos pirmininkų, nes partija rinkimus pralaimėjo, tačiau surengia spektaklį. Kitą dieną prisiekinėja, kad postų jam visiškai nereikia, tačiau dėl Seimo vicepirmininko greičiausiai dar kartą bandys laimę. Ir dėlioja kadrinę mozaiką gudriau nei koks nomenklatūrinis senbuvis. Tarsi savomis rankomis, bet kartu ir ne, taip pasilikdamas galimybę atsitraukti, jei netyčia viskas iškiltų aikštėn.
Praėjusią savaitę socialdemokratų derybininkai ne iš savo vis dar pirmininko ir premjero A. Butkevičiaus, o iš valstiečių pirmininko sužinojo, kad A. Butkevičius vienasmeniškai išsiderėjo iš R. Karbauskio Ūkio ministeriją. Ir, pasirodo, ne šiaip sau, o jau turėdamas labai aiškų kandidatą į šią poziciją.
Mindaugą Sinkevičių, Jonavos merą.
Jis yra ir vis dar Susisiekimo ministro pareigas einančio Rimanto Sinkevičiaus sūnus.
Dabar jau laukiu, kaip iš interneto pašalių renkasi M. Sinkevičiaus gerbėjai, jį asmeniškai pažįstantys, su juo bendravę, giminės ir artimieji. Tai esą vienas geriausių Lietuvos merų. Prakitškai laimės ekonomikos koalicijos perlas.
Toks A. Butkevičiaus akibrokštas sukėlė šoką partijoje. Tiesa, aistros ir nuoskaudos partijoje dėl sukeistų ministrų postų nutilo, prezidiumas pritarė, kad M. Sinkevičius būtų siūlomas į Ūkio ministrus.
A. Butkevičius Ūkio ministeriją gavo vienašališkai nuėjęs pas R. Karbauskį ir atidavęs jam mainais Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Tada R. Karbauskis tėviškai šypsojosi. Jis jau A. Butkevičiaus planą žinojo. O mes apie tokius jo planus sužinojome dar kitaip.
Kad A. Butkevičius akivaizdžiai nenori suteikti galimybės dirbti, būti matomiems ir augintis svorį sau nepatogiems politikams, pavyzdžiui, Gintautui Paluckui, ir renkasi tyliai dirbančius ir viešai tylinčius, mes sužinojome iš „Lietuvo ryto“. Galimas kandidatas į Ūkio ministrus M. Sinkevičius buvo pristatytas ne tik kaip vykdomosios valdžios atstovas, šiaip perspektyvus kadras, bet ir galimas partijos pirmininkas. Akivaizdu, A. Butkevičiaus protežė.
Kodėl mums turėtų rūpėti, kaip kadrus savo partijoje dėlioja jos pirmininkas? Ir dar pas socdemus?
Nes kol valstiečiai žada sukurti laimės ekonomiką, jų partneriai socialdemokratai savo laimę kala už valstybės pinigus. Ir žaidimus žaidžia tikrai ne už savus. Nebijokit.
Viskas vyko tuo pat metu.
A. Butkevičiaus planas sukeisti ministerijas ir gauti palankesnę – Ūkio – savajam protežė M. Sinkevičiui. O būsimojo ministro tėvas, dabartinis ministras, davė „zadaniją“ teisingai padalinti pinigus, kad planas vyktų sklandžiau. Susisiekimo ministerijos kontroliuojami „Lietuvos geležinkeliai“ įteikė „Lietuvos ryto“ akcininkams dovaną – skyrė 300 tūkstančių eurų „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui. Čia tik priminimui jums, kas yra „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje, kad nesakytumėte, jog M. Sinkevičius, R. Sinkevičius ir partija yra ne prie ko. „Lietuvos geležinkeliuose“ – net trys susisiekimo mnisterijos atstovai: viceministras Saulius Girdauskas, ministerijos kancleris Tomas Karpavičius, ministro patarėjas socialdemokratas Alfonsas Macaitis.
Beje, Susisiekimo ministerija prieš keletą metų Transporto holdingą patikėjo kurti ne ministerijos ar Vyriausybės teisininkams, o Rolando Valiūno advokatų kontorai. Joje, ir pats ministras R. Sinkevičius to neneigė, nors ir labai nenorėjo kalbėti šiuo klausimu, dirbo jo dukra ir M. Sinkevičiaus sesuo.
Tai štai ir įdomu, ar laimės ekonomikos šalininkas S. Skvernelis supranta, kas yra jaunas ir perspektyvus Jonavos meras. Ir koks yra laimės receptas pagal koalicijos partnerius.
DELFI.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą