Rimvydas Valatka, DELFI.lt
2016 m. lapkričio 6 d. 17:46
Trečiadienį pasaulį ir Lietuvą ištiks ilgai lauktos permainos. Virš Amerikos užteka juodas Trumpo mėnulis. Virš Lietuvos – pagoniška Karbauskio saulė. Sumes skudurus su permainų vėliavnešiais – socialdemokratų bebrais. Ne taip greit, bet neišvengiamai – ir su darbiečių bei paksininkų likučiais.
Abu labu tokiu? Tautos meilė – visada akla. Net Prezidentė, ir ta sako: neskubėkite kritikuoti saulės ir bebrų sąjungos. Kas kritikuos, tam ragai. Sena valstietiška skaičiuotė: „Do, re, mi, fa, sol, la, si, / Ar dainuojate visi? / Kas neuždainuos kartu / Tas išeis. Išeiki tu!“
Niekas netikėjo, kad „Brexit“ įmanomas. Bet tai įvyko. Niekas netikėjo, kad žemių ponas Karbauskis su socialdemokratais, kurie sutinka su viskuo, ką sako dvarininkas (sic!), bendrai valdys Lietuvą. Bet tai faktas. Tiesa, daug kas dar netiki, kad JAV prezidentu gali būti išrinktas Trumpas.
Į Paksą demokratinis pasaulis dar galėjo numoti ranka: ko iš tų lietuvių norėti – posovietiniai. Orbano atėjimas Vengrijoje nebuvo malonus Europai, bet ir dėl to niekas per daug nesuko galvos. Demokratijoje visko pasitaiko – praeis, sakė. Paskui Lenkiją ištiko Kaczynskis. O šįmet – kaip iš gausybės rago: „Brexit“, Karbauskis ir valstiečiai. Ar bus dar ir Trumpas?
Niekas neįsivaizduoja, ką ši epocha neša. Bet aišku ir be pranašų: pasaulio tvarka netrukus gali radikaliai pasikeisti. Technologijos per ketvirtį amžiaus pasikeitė taip, kad jis, tas pasaulis, jau dabar gali apsieiti be dar daugiau žmonių rankų – šimtų milijonų, o gal ir papildomo milijardo.
Bet tas milijardas, nugara jaučiantis būsimą savo nereikalingumą žmonijos darbo pasidalijime, turi balso teisę. O išgąsdintas balsuotojas mato tik vieną vaizdinį – bedugnę. Net jei jos galbūt ir nėra.
Nors gyventojų skaičius planetoje auga, išminties suma nekinta. Išgąsdintas balsuotojas gręžiojasi atgal. Praeitame laike ieško savo aukso amžiaus. Kai mokyklas statydavo tik mokytojams. Kai gamyklos kurtos ne pelnui gauti, o tik darbo neturintiems užimti. O universitetai steigti visai ne studentams, kurie gyvas vargas, o tik garbiems profesoriams išlaikyti.
Suvokiantieji atsakomybę už šio pasaulio tvarką ir savo valstybę, o tokių visais laikais buvo nyki mažuma, nervingai ieško atsakymo į egzistencinį klausimą: kas bus su mūsų pasauliu?
Ar negražūs lietuviškos politikos dalykai kada nors pasikeis – gal tai tik kartų klausimas, pasikeis kartos ir ateis idealistai? O gal tai normalu? – klausia žmogus, žvelgdamas į būsimos Vyriausybės kontūrus.
Idealistų pasaulis buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje. Dviejų totalitarizmų karą laimėjo komunistai. Jie kartu su fašistais negailestingai nušlavė idealistų luomą. Nugalėtojai po karo baigė naikinti dvasios aristokratiją. Ne tik okupuotoje Lietuvoje – Vakarų Europoje taip pat.
Žinoma, idealistų kažkiek liko – Sąjūdis ir „Solidarnosc“ buvo paskutinis idealistų mūšis už Europą. Bet jų užteko tik sugriauti totalitarizmo monstrą. Naujo pasaulio statyboje idealistai paslydo labai neidealistiškai. Idealistai niekada nebesudarys kritinės masės. Į viršų visada išlips vidutinybė. Nes būnant Skverneliu gyventi visada patogiau negu būnant Adamkumi.
Racionalios, sąmoningos kategorijos nebeveikia ne tik Lietuvoje – ir britų salose, JAV. Veikia Issawio blogio išsilaikymo dėsnis: „Absoliutus bet kurios sistemos blogis yra pastovus. Sumažinus jį skurdo ar nedarbo srityje, jis neišvengiamai padidės užterštumo ar nusikaltimų sferoje.“
Nejau taip blogai?
Viena žinia – tikrai gera. Lietuvos tauta tikrai nėra kažkokia išskirtinė nevykėlė, net palyginti su anglais ir amerikiečiais. Demokratijoje to, kas didinga, neįmanoma išvesti iš to, kas žema. Iš tautos kilusi valdžia yra tokia pat kaip ir tauta.
O kadangi valdžiai netinkančių žmonių skaičius visada smarkiai lenkia jai tinkančių žmonių skaičių, natūralu, kad į valdžią išrenkami valdymui visai netinkantys žmonės. Tiek kalbant apie JAV su Trumpu, tiek kalbant apie Lietuvą su Karbauskiu ir Grybauskaite, tinka tas pats V. Laučiaus teiginys: kada nors tai turėjo įvykti.
Taip apie save vis primena paveldima lėtinė demokratijos liga – išrinktieji nesugeba atstovauti žmonėms. Žinoma, reikia tik dėkoti Dievui, kad politikai niekada neįvykdo visų savo pažadų. Antraip visos demokratijos būtų kaip Venesuela šiandien. Bet blogu atstovavimu tautai pasinaudoja į protą pamažu valdžioje atėjusių politikų kritikai. Užkliuvo už varčios – ir vėl iš pradžios.
Jau ir liaudies žmogui ateina supratimas, kad po 2020-ųjų, o gal ir anksčiau, jei tik ES ims byrėti, Lietuva neturi plano, kaip išgyventi. O kai žmonės bijo ir juos dar pagąsdini Kubiliumi, jie yra linkę pasirašyti po bet kuo – valstybiniu banku, valstybine vaistine, tautiniais drabužiais ir alkoholio monopoliu, nors dar prieš kelias savaites tie patys žmonės staugė, kad, perkant alų, prekybos centruose iš jų prašė paso.
Išgąsdintas žmogus dar ne po tuo pasirašytų. Trumpo iškilimas JAV rodo, kad ne tik lietuvius – visus gąsdina grėsminga ateities nežinomybė.
Štai iš kur tas jau beveik gyvuliškas noras iš kiekvieno reporterio, kiekvieno politikos apžvalgininko išlupti „nors truputį pozityvo“. Štai iš kur ta vaikiška gudrybė iš viso JAV demokratijos taisyklių rinkinio Lietuvai pritaikyti tik tą vieną „100 dienų be kritikos“ taisyklę.
Visų pilvuose urzgia pesimizmo himnai. O nerimą ne kiekvienas atlaiko. Noras apsirūkyti jau ne tik per rinkimus, bet dar ir po jų – net labai žmogiškas. O kaip geriau apsigauti, jei ne per telikus ir internetus girdint tik pagyras ką tik iškilusiam lietuviškam dviveidžiui Janusui – Karbauskio-Skvernelio rūpintojėliui?
Ir skamba po sodžius valstietiška skaičiuotė apie permainas:
Rieda bilda traukinys,
Mašinistas jo – vėžys.
Būtų viskas neblogai,
Bet važiavo atbulai.
Nuvažiavo į Paryžių
Ir pamatė puodą ryžių.
Šaukštą jam,
Šaukštą man,
Nebeliko nė vienam.
DELFI.lt
2016 m. lapkričio 6 d. 17:46
Trečiadienį pasaulį ir Lietuvą ištiks ilgai lauktos permainos. Virš Amerikos užteka juodas Trumpo mėnulis. Virš Lietuvos – pagoniška Karbauskio saulė. Sumes skudurus su permainų vėliavnešiais – socialdemokratų bebrais. Ne taip greit, bet neišvengiamai – ir su darbiečių bei paksininkų likučiais.
Abu labu tokiu? Tautos meilė – visada akla. Net Prezidentė, ir ta sako: neskubėkite kritikuoti saulės ir bebrų sąjungos. Kas kritikuos, tam ragai. Sena valstietiška skaičiuotė: „Do, re, mi, fa, sol, la, si, / Ar dainuojate visi? / Kas neuždainuos kartu / Tas išeis. Išeiki tu!“
Niekas netikėjo, kad „Brexit“ įmanomas. Bet tai įvyko. Niekas netikėjo, kad žemių ponas Karbauskis su socialdemokratais, kurie sutinka su viskuo, ką sako dvarininkas (sic!), bendrai valdys Lietuvą. Bet tai faktas. Tiesa, daug kas dar netiki, kad JAV prezidentu gali būti išrinktas Trumpas.
Į Paksą demokratinis pasaulis dar galėjo numoti ranka: ko iš tų lietuvių norėti – posovietiniai. Orbano atėjimas Vengrijoje nebuvo malonus Europai, bet ir dėl to niekas per daug nesuko galvos. Demokratijoje visko pasitaiko – praeis, sakė. Paskui Lenkiją ištiko Kaczynskis. O šįmet – kaip iš gausybės rago: „Brexit“, Karbauskis ir valstiečiai. Ar bus dar ir Trumpas?
Jei ne šįmet, tai po ketverių metų šitas ar kitas Trumpas bus. Dėliojasi tokia XXI a. demokratijos skaičiuotė: Paksas, Orbanas, Kaczynskis, „Brexit“, Karbauskis, Trumpas... Kaip taikliai mostelėjo filosofas V. Ališauskas, dabar pasaulyje vyksta kažkas didingo ir galbūt šiek tiek baisaus.Jei ne šįmet, tai po ketverių metų šitas ar kitas Trumpas bus. Dėliojasi tokia XXI a. demokratijos skaičiuotė: Paksas, Orbanas, Kaczynskis, „Brexit“, Karbauskis, Trumpas... Kaip taikliai mostelėjo filosofas V. Ališauskas, dabar pasaulyje vyksta kažkas didingo ir galbūt šiek tiek baisaus.
Rimvydas Valatka
Niekas neįsivaizduoja, ką ši epocha neša. Bet aišku ir be pranašų: pasaulio tvarka netrukus gali radikaliai pasikeisti. Technologijos per ketvirtį amžiaus pasikeitė taip, kad jis, tas pasaulis, jau dabar gali apsieiti be dar daugiau žmonių rankų – šimtų milijonų, o gal ir papildomo milijardo.
Bet tas milijardas, nugara jaučiantis būsimą savo nereikalingumą žmonijos darbo pasidalijime, turi balso teisę. O išgąsdintas balsuotojas mato tik vieną vaizdinį – bedugnę. Net jei jos galbūt ir nėra.
Nors gyventojų skaičius planetoje auga, išminties suma nekinta. Išgąsdintas balsuotojas gręžiojasi atgal. Praeitame laike ieško savo aukso amžiaus. Kai mokyklas statydavo tik mokytojams. Kai gamyklos kurtos ne pelnui gauti, o tik darbo neturintiems užimti. O universitetai steigti visai ne studentams, kurie gyvas vargas, o tik garbiems profesoriams išlaikyti.
Idealistų pasaulis buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje. Dviejų totalitarizmų karą laimėjo komunistai. Jie kartu su fašistais negailestingai nušlavė idealistų luomą. Nugalėtojai po karo baigė naikinti dvasios aristokratiją.Ką kalbėti apie pabėgėlius, paskui maisto šaltinius pajudėjusius milijonus vargšų. Dar pernai Europa pamatė: savo kely jie šluoja policijos postus, kariuomenes ir karinius jūrų laivynus.
Rimvydas Valatka
Suvokiantieji atsakomybę už šio pasaulio tvarką ir savo valstybę, o tokių visais laikais buvo nyki mažuma, nervingai ieško atsakymo į egzistencinį klausimą: kas bus su mūsų pasauliu?
Ar negražūs lietuviškos politikos dalykai kada nors pasikeis – gal tai tik kartų klausimas, pasikeis kartos ir ateis idealistai? O gal tai normalu? – klausia žmogus, žvelgdamas į būsimos Vyriausybės kontūrus.
Idealistų pasaulis buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje. Dviejų totalitarizmų karą laimėjo komunistai. Jie kartu su fašistais negailestingai nušlavė idealistų luomą. Nugalėtojai po karo baigė naikinti dvasios aristokratiją. Ne tik okupuotoje Lietuvoje – Vakarų Europoje taip pat.
Žinoma, idealistų kažkiek liko – Sąjūdis ir „Solidarnosc“ buvo paskutinis idealistų mūšis už Europą. Bet jų užteko tik sugriauti totalitarizmo monstrą. Naujo pasaulio statyboje idealistai paslydo labai neidealistiškai. Idealistai niekada nebesudarys kritinės masės. Į viršų visada išlips vidutinybė. Nes būnant Skverneliu gyventi visada patogiau negu būnant Adamkumi.
Kol žmonių gyvenimas gerėja, neknisa emigracija ir imigracija, visuomenė nesensta, neišmiršta, kaip dabar Lietuva, tol lėtinės ligos simptomai neišlenda tokiais spuogais kaip Karbauskis, Veryga ar Kepenis. Bet Lietuva štai jau 24 metai yra išmirštanti šalis, o 12-a – dar ir emigruojanti.Tai, kas vyksta Lietuvoje, yra normalu. Romanų „Silva rerum“ autorės K.Sabaliauskaitės sielos šauksmas, kad negalima leisti buduliams nubalsuoti už nacionalizmą – šauksmas tyruose: „Reikia daryti viską, kad negrįžtume ten, kur buvome. Reikia vieną kartą pamiršti visus šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą.“
Racionalios, sąmoningos kategorijos nebeveikia ne tik Lietuvoje – ir britų salose, JAV. Veikia Issawio blogio išsilaikymo dėsnis: „Absoliutus bet kurios sistemos blogis yra pastovus. Sumažinus jį skurdo ar nedarbo srityje, jis neišvengiamai padidės užterštumo ar nusikaltimų sferoje.“
Nejau taip blogai?
Viena žinia – tikrai gera. Lietuvos tauta tikrai nėra kažkokia išskirtinė nevykėlė, net palyginti su anglais ir amerikiečiais. Demokratijoje to, kas didinga, neįmanoma išvesti iš to, kas žema. Iš tautos kilusi valdžia yra tokia pat kaip ir tauta.
O kadangi valdžiai netinkančių žmonių skaičius visada smarkiai lenkia jai tinkančių žmonių skaičių, natūralu, kad į valdžią išrenkami valdymui visai netinkantys žmonės. Tiek kalbant apie JAV su Trumpu, tiek kalbant apie Lietuvą su Karbauskiu ir Grybauskaite, tinka tas pats V. Laučiaus teiginys: kada nors tai turėjo įvykti.
Taip apie save vis primena paveldima lėtinė demokratijos liga – išrinktieji nesugeba atstovauti žmonėms. Žinoma, reikia tik dėkoti Dievui, kad politikai niekada neįvykdo visų savo pažadų. Antraip visos demokratijos būtų kaip Venesuela šiandien. Bet blogu atstovavimu tautai pasinaudoja į protą pamažu valdžioje atėjusių politikų kritikai. Užkliuvo už varčios – ir vėl iš pradžios.
Štai iš kur tas jau beveik gyvuliškas noras iš kiekvieno reporterio, kiekvieno politikos apžvalgininko išlupti „nors truputį pozityvo“. Štai iš kur ta vaikiška gudrybė iš viso JAV demokratijos taisyklių rinkinio Lietuvai pritaikyti tik tą vieną „100 dienų be kritikos“ taisyklę.Kol žmonių gyvenimas gerėja, jų neknisa emigracija ir imigracija, visuomenė nesensta, neišmiršta, kaip Lietuva, tol lėtinės ligos simptomai neišlenda tokiais spuogais kaip Karbauskis, Veryga ar Kepenis. Bet Lietuva štai jau 24 metai yra išmirštanti šalis, o 12-a – dar ir emigruojanti.
Jau ir liaudies žmogui ateina supratimas, kad po 2020-ųjų, o gal ir anksčiau, jei tik ES ims byrėti, Lietuva neturi plano, kaip išgyventi. O kai žmonės bijo ir juos dar pagąsdini Kubiliumi, jie yra linkę pasirašyti po bet kuo – valstybiniu banku, valstybine vaistine, tautiniais drabužiais ir alkoholio monopoliu, nors dar prieš kelias savaites tie patys žmonės staugė, kad, perkant alų, prekybos centruose iš jų prašė paso.
Išgąsdintas žmogus dar ne po tuo pasirašytų. Trumpo iškilimas JAV rodo, kad ne tik lietuvius – visus gąsdina grėsminga ateities nežinomybė.
Štai iš kur tas jau beveik gyvuliškas noras iš kiekvieno reporterio, kiekvieno politikos apžvalgininko išlupti „nors truputį pozityvo“. Štai iš kur ta vaikiška gudrybė iš viso JAV demokratijos taisyklių rinkinio Lietuvai pritaikyti tik tą vieną „100 dienų be kritikos“ taisyklę.
Visų pilvuose urzgia pesimizmo himnai. O nerimą ne kiekvienas atlaiko. Noras apsirūkyti jau ne tik per rinkimus, bet dar ir po jų – net labai žmogiškas. O kaip geriau apsigauti, jei ne per telikus ir internetus girdint tik pagyras ką tik iškilusiam lietuviškam dviveidžiui Janusui – Karbauskio-Skvernelio rūpintojėliui?
Ir skamba po sodžius valstietiška skaičiuotė apie permainas:
Rieda bilda traukinys,
Mašinistas jo – vėžys.
Būtų viskas neblogai,
Bet važiavo atbulai.
Nuvažiavo į Paryžių
Ir pamatė puodą ryžių.
Šaukštą jam,
Šaukštą man,
Nebeliko nė vienam.
DELFI.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą