Sovietmetį pergyvenęs rusų verslininkas: iš gynėjų tapome žmogžudžiais, mums pripaišė ir Vilnių, ir Baku
„Grįžom į Tėvynę, o Tėvynės nėra! Vietoj Tėvynės – nauja šalis, jai į mus nusispjaut! Armija sugriuvo, kariškius ėmė juodinti, šmeižti. Žmogžudžiai! Iš gynėjų tapome žmogžudžiais. Viską mums pripaišė: ir Afganistaną, ir Vilnių, ir Baku. Visą kraują“, – rašoma Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.
Knygos „Laikas iš antrų rankų“ viršelis© Leidykla "kitos knygos"
Tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją. Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.
Publikuojame šios knygos ištrauką.
***
Pasakoja Anos M-ajos – architektės, penkiasdešimt devynerių – sūnus. Jis ilgai neleido įjungti diktofono. Paskui netikėtai pats pasiūlė: „O šitą įrašykit... Čia jau istorija, o ne šeimyniniai tėvų ir vaikų konfliktai. Pavardės neminėkit. Aš nebijau, man tiesiog nemalonu.“
Man dar ir dabar patinka sovietiniai filmai, juose yra kažkas tokio, ko nerasi šiuolaikiniuose. Aš tą „kažką“ taip pat mylėjau. Mylėjau nuo vaikystės. O ką – negaliu suformuluoti. Domėjausi istorija, daug skaičiau, tada visi daug skaitė, aš skaičiau apie Čeliuskino ekspediciją ir Čkalovą... apie Gagariną ir Koroliovą... bet ilgai nebuvau girdėjęs apie trisdešimt septintuosius metus. Kartą klausiu motinos: „Kur mirė mano senelis?“ Ta apalpo. Tėvas sako: „Daugiau niekada neklausinėk mamos apie tai.“ Aš buvau spaliukas, pionierius, nesvarbu, tikėjau aš tuo ar ne. Gal ir tikėjau? Veikiausiai tiesiog nesusimąstydavau... Komjaunuolis. Dainos prie laužo: „Jeigu toks pasitaiko jau, / jis nei draugas, nei priešas tau…“ Ir taip toliau… (Užsirūko.)
Svajonė? Svajojau tapti karo lakūnu. Skraidyti! Prestižas, gražu. Visos merginos svajojo ištekėti už kariškių. Mėgstamiausias rašytojas – Kuprinas. Karininkas! Graži uniforma... Herojiška mirtis! Vyriškos išgertuvės. Draugystė. Viskas atrodė patrauklu, jaunystė žvelgė į tai degančiomis akimis. Ir tėvai pritarė. Mane auklėjo pagal sovietines knygutes: „žmogus aukščiau“, „žmogaus neįmanoma“, „žmogus – tai skamba išdidžiai“. Pasakojo apie žmogų, kurio nėra... toks tiesiog neegzistuoja... Iki šiol nesuprantu, kodėl tais laikais buvo šitiek idealistų? O dabar jie kažkur išnyko. Koks gali būti pepsio kartos idealizmas? Pragmatikai.
Baigiau karo mokyklą ir tarnavau Kamčiatkoje. Pasienyje. Ten, kur tik sniegas ir sopkos. Vienintelis dalykas, kuris man visad patiko mano šalyje, – tai gamta. Peizažas. Taip! Po dvejų metų išsiuntė į Karo akademiją – baigiau su pagyrimu. Dar daugiau žvaigždučių! Karjera! Laidoti jau būtų turėję ant lafeto su saliutu... (Provokuojamai.) O dabar? Dekoracijos pasikeitė... Iš sovietinio majoro išėjo verslininkas. Prekiauju itališka santechnika... Jeigu prieš dešimt metų kas nors ką nors panašaus man būtų išpranašavęs, nebūčiau net mušęs tokio Nostradamo – tik pasijuokęs iš pokšto. Buvau absoliučiai sovietinis: gėda mėgti pinigus, reikia mylėti svajonę. (Užsirūko ir tyli.) Gaila... daug kas užsimiršta... Užsimiršta, nes viskas vyksta pernelyg greitai. Kaleidoskopas.
Iš pradžių įsimylėjau Gorbačiovą, vėliau juo nusivyliau. Vaikščiojau į demonstracijas ir kartu su visais šaukiau: „Jelcinui – taip! Gorbačiovui – ne!“ Rėkavau: „Šeštąjį straipsnį – šaliiin!“ ir net klijavau kažkokius atsišaukimus. Kalbėjom ir skaitėm, skaitėme ir kalbėjom. Ir ko mes siekėm? Mūsų tėvai norėjo laisvai kalbėti ir viską skaityti. Jie svajojo gyventi humaniško socializmo sąlygomis... socializmas žmogaus veidu... O jaunimas? Mes... Mes taip pat svajojome apie laisvę. Bet kas ta laisvė? Vienos teorijos... Norėjom gyventi kaip Vakaruose. Klausytis muzikos, taip pat rengtis, keliauti po pasaulį. „Norim permainų... permainų...“ – dainavo Viktoras Cojus. O kur mus neša – ir patys nesupratom. Visi svajojo... O maisto parduotuvių lentynose – tik trilitriniai beržų sulos ir marinuotų kopūstų stiklainiai. Laurų lapų pakeliai. Makaronai, sviestas, kruopos... tabakas – viskas tik pagal talonus. Eilėje prie degtinės galėjo užmušt! Tačiau išspausdino uždraustą Platonovą... Grosmaną... išvedė kariuomenę iš Afganistano. Likau gyvas, tikėjau, kad visi mes, ten buvę, – didvyriai.
Grįžom į Tėvynę, o Tėvynės nėra! Vietoj Tėvynės – nauja šalis, jai į mus nusispjaut! Armija sugriuvo, kariškius ėmė juodinti, šmeižti. Žmogžudžiai! Iš gynėjų tapome žmogžudžiais. Viską mums pripaišė: ir Afganistaną, ir Vilnių, ir Baku. Visą kraują. Vakarais pasirodyti mieste kariniais drabužiais buvo rizikinga – galėjo sumušti. Žmonės pikti, nes nei maisto, nei vartojimo prekių. Niekas nieko nebesupranta. Pulko lėktuvai nebeskraido – nebėra degalų. Ekipažai nuobodžiauja ant žemės ir pliekia kortomis, maukia degtinę. Už karininko atlyginimą gali nusipirkti dešimt kepalų duonos. Vienas draugas nusišovė... antras... Pradėjo trauktis iš armijos, išsibarstė kas kur. Visi vedę... ant mano pečių du vaikai, šuo ir katinas...
Kaip gyventi? Šunį išmokėm vietoj mėsos ėsti varškę, patys savaičių savaitėm maitindavomės koše. Visa tai baigia išsitrint iš atminties... Taip, reikia užrašinėti, kol kas nors dar šį tą prisimena. Karininkai... Naktimis krovėme vagonus, dirbom sargais. Klojom asfaltą. Kartu su manim arė mokslų daktarai, gydytojai, chirurgai. Prisimenu net pianistą iš filharmonijos. Išmokau klijuoti keramines plyteles ir įstatyti šarvuotas duris. Ir taip toliau... toliau... Prasidėjo verslas... kas vežė kompiuterius... kas „virino“ džinsus... (Juokiasi.) Dvejetas susitaria: vienas perka vyno cisterną, kitas parduoda. Sumuša rankomis! Vienas eina ieškoti pinigų, antrasis laužo galvą, kur gauti vyno cisterną? Ir anekdotas, ir tiesa. Pas mane tokie irgi ateidavo: sportbačiai nudriskę, o parduoda sraigtasparnį. (Pauzė.)
Bet išgyvenom! Išgyvenom... Ir šalis išgyveno! O ką mes žinom apie sielą? Tik tai, kad ji yra. Aš... mano draugai... mums viskas gerai... Vienas įsteigė statybų kompaniją; kitas – maisto produktų krautuvėlę: sūriai, mėsa, dešros; trečias prekiauja baldais. Kai kurių kapitalas užsienyje, kai kurie nusipirko namus Kipre. Vienas – buvęs mokslų daktaras, kitas – inžinierius. Protingi, išsilavinę žmonės. „Naująjį rusą“ su dešimties kilogramų grandine, kurio mašinos buferis auksinis, o ratai sidabriniai, piešia tik laikraščiuose. Folkloras! Tarp sėkmingų verslininkų gali sutikti ko tik nori, tik ne kvailių.
Taigi susirenkam... Atsinešam brangaus brendžio, bet geriam degtinę. Geriam degtinę, o paryčiais girti glėbesčiuojamės ir staugiam: „Komjaunuoliai – savanoriai, / Mes galingi draugyste tvirta.“ Prisimenam, kaip būdami studentai važiavom kasti bulvių ir juokingus nutikimus iš kareiviško gyvenimo. Trumpai tariant, prisimenam sovietinius laikus. Suprantate? O kalbos visada baigiasi vienodai: „Jovalas šiandien. Stalino mums reikia.“ Nors, sakau jums, mums viskas gerai. Kas tai?
Imkim kad ir mane... Lapkričio septintoji man – šventė. Švenčiu kažką didingo. Man to gaila, net labai gaila. Tiesą sakant... viena vertus, nostalgija, kita vertus – baimė. Visi nori išvažiuoti, pasprukti iš šalies. Užsikalti babkių – ir dingti. O kaip vaikai? Visi svajoja tapti buhalteriais. O paklauskit jų apie Staliną... kaip nukirsta! Labai apytikriai vaizdiniai... Pasiūliau sūnui perskaityti Solženicyną – jis visą laiką juokėsi. Girdžiu! – juokiasi! Jam juokingas kaltinimas, kad žmogus tarnavo trims žvalgyboms. „Tėti... visi tardytojai beraščiai, kaip žodis – taip rašybos klaida. Su klaidomis rašo net žodį „sušaudyti“.“ Jis niekada nesupras nei manęs, nei mano motinos, nes nė dienos negyveno sovietų šalyje. Aš... ir mano sūnus... ir mano motina... Visi gyvenam skirtingose šalyse, nors visa tai – Rusija. Bet mes siaubingai vienas su kitu susiję. Siaubingai! Visi jaučiasi apgauti...
Socializmas – tai alchemija. Alcheminė idėja. Skridom pirmyn, o atskridom nežinia kur. „Į ką kreiptis, jei nori stoti į komunistų partiją?“ – „Į psichiatrą.“ O jiems... mano tėvams... mano motinai... norisi tikėti, kad jie nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą, kad tikėjo tuo, kuo verta tikėti.
Ir ką jie girdi? Ogi jie iš visų pusių girdi, kad jų gyvenimas – visiškas šūdas ir kad jie nieko neturėjo, be tų savo baisingų raketų ir tankų. Buvom pasirengę atremti bet kokį priešą. Ir būtume atrėmę! Bet viskas sugriuvo be jokio karo. Niekas negali suprasti – kodėl? Čia reikėtų pagalvoti... O galvoti nemokė. Visi prisimena tiktai baimę... ir kalba tik apie baimę... Kažkur skaičiau, kad baimė – taip pat meilės forma. Regis, tie žodžiai priklauso Stalinui...
Muziejuose šiandien tuščia... O cerkvės pilnos, nes mums visiems reikia psichoterapeutų. Psichoterapijos seansų. Manot, Čiumakas ir Kašpirovskis gydo kūną? Jie gydo sielą. Šimtai tūkstančių žmonių sėdi prie televizorių ir klausosi jų kaip užhipnotizuoti. Tai – narkotikas! Baisus vienatvės... apleistumo jausmas... Jį jaučia visi – nuo taksisto ir biuro tarnautojo iki liaudies artistų ir akademikų. Visi beprotiškai vieniši.
Ir taip toliau... taip... Gyvenimas persikeitė iš esmės. Pasaulis dabar susiskirstęs kitaip: ne į „baltuosius“ ir „raudonuosius“, bet į tuos, kurie sėdėjo ir kurie sodino, kas skaitė Solženicyną ir kas jo neskaitė, į tuos, kurie pajėgūs įpirkti ir kurie nepajėgūs. Jums tai nepatinka. Nepatinka... aiškus daiktas... ir man... nepatinka... Jūs ir net aš... buvom romantikai...
O naivūs šestidesiatnikai? Sąžiningų žmonių sekta... Tikėjo, kad žlugus komunizmui rusai iškart puls mokytis laisvės, o jie puolė mokytis gyventi. Gyventi! Visko paragauti, palaižyti, krimstelėti. Šit skanus maistas, madingi drabužiai... kelionės... Jie panoro pamatyti palmes ir dykumas. Pažiopsoti į kupranugarius... O ne liepsnoti ir degti, ne lėkti amžiais kažkur su kirviu ir fakelu. Ne, tiesiog gyventi, kaip gyvena kiti... Prancūzijoje ir Monake... Juk galima ir nesuspėti! Davė žemės, bet gali ir atsiimti, leido prekiauti, bet gali ir pasodinti. Atims ir fabriką, ir krautuvėlę. Ta baimė taip ir urbia smegenėles. Gręžte gręžia.
Kokia dar istorija? Reikia kuo greičiau užsidirbti pinigų. Niekas nemąsto apie kokius nors didžius dalykus... grandioziškus... iki soties prisivalgė didžių dalykų! Norisi ko nors žmoniško. Normalaus. Paprasto... na, paties paprasčiausio, suprantate! O apie didybę galima prisiminti šiaip sau... prie degtinytės...
Pirmieji išskridome į kosmosą... Ir štampavom pačius geriausius pasaulyje tankus, bet trūko skalbimo miltelių ir tualetinio popieriaus. Ir prakeikti tualeto bakeliai amžinai leido vandenį! Polietileninius maišelius plaudavom ir džiovindavom balkonuose. O vaizdo leistuvas namuose prilygo asmeniniam sraigtasparniui. Vaikinas, mūvintis džinsus, – jam jauti ne pavydą, o dekoratyvinį susidomėjimą... Egzotika! Štai ji – kaina! Tokia buvo raketų ir kosminių laivų kaina. Didžios istorijos kaina! (Pauzė.)
Aš čia jums tiek prišnekėjau... Šiandien visi nori kalbėt, bet nenori girdėt kitų...
Delfi.lt
„Grįžom į Tėvynę, o Tėvynės nėra! Vietoj Tėvynės – nauja šalis, jai į mus nusispjaut! Armija sugriuvo, kariškius ėmė juodinti, šmeižti. Žmogžudžiai! Iš gynėjų tapome žmogžudžiais. Viską mums pripaišė: ir Afganistaną, ir Vilnių, ir Baku. Visą kraują“, – rašoma Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.
Tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją. Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.
Publikuojame šios knygos ištrauką.
***
Pasakoja Anos M-ajos – architektės, penkiasdešimt devynerių – sūnus. Jis ilgai neleido įjungti diktofono. Paskui netikėtai pats pasiūlė: „O šitą įrašykit... Čia jau istorija, o ne šeimyniniai tėvų ir vaikų konfliktai. Pavardės neminėkit. Aš nebijau, man tiesiog nemalonu.“
Man dar ir dabar patinka sovietiniai filmai, juose yra kažkas tokio, ko nerasi šiuolaikiniuose. Aš tą „kažką“ taip pat mylėjau. Mylėjau nuo vaikystės. O ką – negaliu suformuluoti. Domėjausi istorija, daug skaičiau, tada visi daug skaitė, aš skaičiau apie Čeliuskino ekspediciją ir Čkalovą... apie Gagariną ir Koroliovą... bet ilgai nebuvau girdėjęs apie trisdešimt septintuosius metus. Kartą klausiu motinos: „Kur mirė mano senelis?“ Ta apalpo. Tėvas sako: „Daugiau niekada neklausinėk mamos apie tai.“ Aš buvau spaliukas, pionierius, nesvarbu, tikėjau aš tuo ar ne. Gal ir tikėjau? Veikiausiai tiesiog nesusimąstydavau... Komjaunuolis. Dainos prie laužo: „Jeigu toks pasitaiko jau, / jis nei draugas, nei priešas tau…“ Ir taip toliau… (Užsirūko.)
Svajonė? Svajojau tapti karo lakūnu. Skraidyti! Prestižas, gražu. Visos merginos svajojo ištekėti už kariškių. Mėgstamiausias rašytojas – Kuprinas. Karininkas! Graži uniforma... Herojiška mirtis! Vyriškos išgertuvės. Draugystė. Viskas atrodė patrauklu, jaunystė žvelgė į tai degančiomis akimis. Ir tėvai pritarė. Mane auklėjo pagal sovietines knygutes: „žmogus aukščiau“, „žmogaus neįmanoma“, „žmogus – tai skamba išdidžiai“. Pasakojo apie žmogų, kurio nėra... toks tiesiog neegzistuoja... Iki šiol nesuprantu, kodėl tais laikais buvo šitiek idealistų? O dabar jie kažkur išnyko. Koks gali būti pepsio kartos idealizmas? Pragmatikai.
Baigiau karo mokyklą ir tarnavau Kamčiatkoje. Pasienyje. Ten, kur tik sniegas ir sopkos. Vienintelis dalykas, kuris man visad patiko mano šalyje, – tai gamta. Peizažas. Taip! Po dvejų metų išsiuntė į Karo akademiją – baigiau su pagyrimu. Dar daugiau žvaigždučių! Karjera! Laidoti jau būtų turėję ant lafeto su saliutu... (Provokuojamai.) O dabar? Dekoracijos pasikeitė... Iš sovietinio majoro išėjo verslininkas. Prekiauju itališka santechnika... Jeigu prieš dešimt metų kas nors ką nors panašaus man būtų išpranašavęs, nebūčiau net mušęs tokio Nostradamo – tik pasijuokęs iš pokšto. Buvau absoliučiai sovietinis: gėda mėgti pinigus, reikia mylėti svajonę. (Užsirūko ir tyli.) Gaila... daug kas užsimiršta... Užsimiršta, nes viskas vyksta pernelyg greitai. Kaleidoskopas.
Iš pradžių įsimylėjau Gorbačiovą, vėliau juo nusivyliau. Vaikščiojau į demonstracijas ir kartu su visais šaukiau: „Jelcinui – taip! Gorbačiovui – ne!“ Rėkavau: „Šeštąjį straipsnį – šaliiin!“ ir net klijavau kažkokius atsišaukimus. Kalbėjom ir skaitėm, skaitėme ir kalbėjom. Ir ko mes siekėm? Mūsų tėvai norėjo laisvai kalbėti ir viską skaityti. Jie svajojo gyventi humaniško socializmo sąlygomis... socializmas žmogaus veidu... O jaunimas? Mes... Mes taip pat svajojome apie laisvę. Bet kas ta laisvė? Vienos teorijos... Norėjom gyventi kaip Vakaruose. Klausytis muzikos, taip pat rengtis, keliauti po pasaulį. „Norim permainų... permainų...“ – dainavo Viktoras Cojus. O kur mus neša – ir patys nesupratom. Visi svajojo... O maisto parduotuvių lentynose – tik trilitriniai beržų sulos ir marinuotų kopūstų stiklainiai. Laurų lapų pakeliai. Makaronai, sviestas, kruopos... tabakas – viskas tik pagal talonus. Eilėje prie degtinės galėjo užmušt! Tačiau išspausdino uždraustą Platonovą... Grosmaną... išvedė kariuomenę iš Afganistano. Likau gyvas, tikėjau, kad visi mes, ten buvę, – didvyriai.
Grįžom į Tėvynę, o Tėvynės nėra! Vietoj Tėvynės – nauja šalis, jai į mus nusispjaut! Armija sugriuvo, kariškius ėmė juodinti, šmeižti. Žmogžudžiai! Iš gynėjų tapome žmogžudžiais. Viską mums pripaišė: ir Afganistaną, ir Vilnių, ir Baku. Visą kraują. Vakarais pasirodyti mieste kariniais drabužiais buvo rizikinga – galėjo sumušti. Žmonės pikti, nes nei maisto, nei vartojimo prekių. Niekas nieko nebesupranta. Pulko lėktuvai nebeskraido – nebėra degalų. Ekipažai nuobodžiauja ant žemės ir pliekia kortomis, maukia degtinę. Už karininko atlyginimą gali nusipirkti dešimt kepalų duonos. Vienas draugas nusišovė... antras... Pradėjo trauktis iš armijos, išsibarstė kas kur. Visi vedę... ant mano pečių du vaikai, šuo ir katinas...
Kaip gyventi? Šunį išmokėm vietoj mėsos ėsti varškę, patys savaičių savaitėm maitindavomės koše. Visa tai baigia išsitrint iš atminties... Taip, reikia užrašinėti, kol kas nors dar šį tą prisimena. Karininkai... Naktimis krovėme vagonus, dirbom sargais. Klojom asfaltą. Kartu su manim arė mokslų daktarai, gydytojai, chirurgai. Prisimenu net pianistą iš filharmonijos. Išmokau klijuoti keramines plyteles ir įstatyti šarvuotas duris. Ir taip toliau... toliau... Prasidėjo verslas... kas vežė kompiuterius... kas „virino“ džinsus... (Juokiasi.) Dvejetas susitaria: vienas perka vyno cisterną, kitas parduoda. Sumuša rankomis! Vienas eina ieškoti pinigų, antrasis laužo galvą, kur gauti vyno cisterną? Ir anekdotas, ir tiesa. Pas mane tokie irgi ateidavo: sportbačiai nudriskę, o parduoda sraigtasparnį. (Pauzė.)
Bet išgyvenom! Išgyvenom... Ir šalis išgyveno! O ką mes žinom apie sielą? Tik tai, kad ji yra. Aš... mano draugai... mums viskas gerai... Vienas įsteigė statybų kompaniją; kitas – maisto produktų krautuvėlę: sūriai, mėsa, dešros; trečias prekiauja baldais. Kai kurių kapitalas užsienyje, kai kurie nusipirko namus Kipre. Vienas – buvęs mokslų daktaras, kitas – inžinierius. Protingi, išsilavinę žmonės. „Naująjį rusą“ su dešimties kilogramų grandine, kurio mašinos buferis auksinis, o ratai sidabriniai, piešia tik laikraščiuose. Folkloras! Tarp sėkmingų verslininkų gali sutikti ko tik nori, tik ne kvailių.
Taigi susirenkam... Atsinešam brangaus brendžio, bet geriam degtinę. Geriam degtinę, o paryčiais girti glėbesčiuojamės ir staugiam: „Komjaunuoliai – savanoriai, / Mes galingi draugyste tvirta.“ Prisimenam, kaip būdami studentai važiavom kasti bulvių ir juokingus nutikimus iš kareiviško gyvenimo. Trumpai tariant, prisimenam sovietinius laikus. Suprantate? O kalbos visada baigiasi vienodai: „Jovalas šiandien. Stalino mums reikia.“ Nors, sakau jums, mums viskas gerai. Kas tai?
Imkim kad ir mane... Lapkričio septintoji man – šventė. Švenčiu kažką didingo. Man to gaila, net labai gaila. Tiesą sakant... viena vertus, nostalgija, kita vertus – baimė. Visi nori išvažiuoti, pasprukti iš šalies. Užsikalti babkių – ir dingti. O kaip vaikai? Visi svajoja tapti buhalteriais. O paklauskit jų apie Staliną... kaip nukirsta! Labai apytikriai vaizdiniai... Pasiūliau sūnui perskaityti Solženicyną – jis visą laiką juokėsi. Girdžiu! – juokiasi! Jam juokingas kaltinimas, kad žmogus tarnavo trims žvalgyboms. „Tėti... visi tardytojai beraščiai, kaip žodis – taip rašybos klaida. Su klaidomis rašo net žodį „sušaudyti“.“ Jis niekada nesupras nei manęs, nei mano motinos, nes nė dienos negyveno sovietų šalyje. Aš... ir mano sūnus... ir mano motina... Visi gyvenam skirtingose šalyse, nors visa tai – Rusija. Bet mes siaubingai vienas su kitu susiję. Siaubingai! Visi jaučiasi apgauti...
Socializmas – tai alchemija. Alcheminė idėja. Skridom pirmyn, o atskridom nežinia kur. „Į ką kreiptis, jei nori stoti į komunistų partiją?“ – „Į psichiatrą.“ O jiems... mano tėvams... mano motinai... norisi tikėti, kad jie nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą, kad tikėjo tuo, kuo verta tikėti.
Ir ką jie girdi? Ogi jie iš visų pusių girdi, kad jų gyvenimas – visiškas šūdas ir kad jie nieko neturėjo, be tų savo baisingų raketų ir tankų. Buvom pasirengę atremti bet kokį priešą. Ir būtume atrėmę! Bet viskas sugriuvo be jokio karo. Niekas negali suprasti – kodėl? Čia reikėtų pagalvoti... O galvoti nemokė. Visi prisimena tiktai baimę... ir kalba tik apie baimę... Kažkur skaičiau, kad baimė – taip pat meilės forma. Regis, tie žodžiai priklauso Stalinui...
Muziejuose šiandien tuščia... O cerkvės pilnos, nes mums visiems reikia psichoterapeutų. Psichoterapijos seansų. Manot, Čiumakas ir Kašpirovskis gydo kūną? Jie gydo sielą. Šimtai tūkstančių žmonių sėdi prie televizorių ir klausosi jų kaip užhipnotizuoti. Tai – narkotikas! Baisus vienatvės... apleistumo jausmas... Jį jaučia visi – nuo taksisto ir biuro tarnautojo iki liaudies artistų ir akademikų. Visi beprotiškai vieniši.
Ir taip toliau... taip... Gyvenimas persikeitė iš esmės. Pasaulis dabar susiskirstęs kitaip: ne į „baltuosius“ ir „raudonuosius“, bet į tuos, kurie sėdėjo ir kurie sodino, kas skaitė Solženicyną ir kas jo neskaitė, į tuos, kurie pajėgūs įpirkti ir kurie nepajėgūs. Jums tai nepatinka. Nepatinka... aiškus daiktas... ir man... nepatinka... Jūs ir net aš... buvom romantikai...
O naivūs šestidesiatnikai? Sąžiningų žmonių sekta... Tikėjo, kad žlugus komunizmui rusai iškart puls mokytis laisvės, o jie puolė mokytis gyventi. Gyventi! Visko paragauti, palaižyti, krimstelėti. Šit skanus maistas, madingi drabužiai... kelionės... Jie panoro pamatyti palmes ir dykumas. Pažiopsoti į kupranugarius... O ne liepsnoti ir degti, ne lėkti amžiais kažkur su kirviu ir fakelu. Ne, tiesiog gyventi, kaip gyvena kiti... Prancūzijoje ir Monake... Juk galima ir nesuspėti! Davė žemės, bet gali ir atsiimti, leido prekiauti, bet gali ir pasodinti. Atims ir fabriką, ir krautuvėlę. Ta baimė taip ir urbia smegenėles. Gręžte gręžia.
Kokia dar istorija? Reikia kuo greičiau užsidirbti pinigų. Niekas nemąsto apie kokius nors didžius dalykus... grandioziškus... iki soties prisivalgė didžių dalykų! Norisi ko nors žmoniško. Normalaus. Paprasto... na, paties paprasčiausio, suprantate! O apie didybę galima prisiminti šiaip sau... prie degtinytės...
Pirmieji išskridome į kosmosą... Ir štampavom pačius geriausius pasaulyje tankus, bet trūko skalbimo miltelių ir tualetinio popieriaus. Ir prakeikti tualeto bakeliai amžinai leido vandenį! Polietileninius maišelius plaudavom ir džiovindavom balkonuose. O vaizdo leistuvas namuose prilygo asmeniniam sraigtasparniui. Vaikinas, mūvintis džinsus, – jam jauti ne pavydą, o dekoratyvinį susidomėjimą... Egzotika! Štai ji – kaina! Tokia buvo raketų ir kosminių laivų kaina. Didžios istorijos kaina! (Pauzė.)
Aš čia jums tiek prišnekėjau... Šiandien visi nori kalbėt, bet nenori girdėt kitų...
Delfi.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą