2017 spal. 30 08:00 Šaltinis: 15min
Autorius: Marius Laurinavičius
R.Vanagaitės ir J.Statkevičiaus sukelti skandalai Lietuvoje dažniausiai nagrinėjami žodžio laisvės, kūrėjo (menininko) teisės turėti savitą požiūrį į tikrovę, o gal net nesidomėti, kas vyksta aplinkui, ir kitų svarbių demokratinio pasaulio vertybių ir kasdienybės dilemų kontekste.
Tačiau, bent jau mano požiūriu, šioje diskusijoje trūksta vieno esminio komponento – karo, kurį Rusija kariauja prieš Lietuvą ir Vakarus apskritai, konteksto.
Dar didesnė problema, kad šio konteksto nuolat trūksta ir kitiems Lietuvoje vykstančių procesų vertinimams. Kitaip tariant, gali būti, kad didesnė problema yra ne R.Vanagaitė, J.Statkevičius ar kitas ant mafijinio V.Putino režimo malūno vandenį uoliai pilantis veikėjas, o pati visuomenė. Mat panašu, kad nuolat girdėdama žodžius „informacinis karas“, o gal net pati juos kartodama, bent jau nemaža visuomenės dalis nesupranta arba atsisako suprasti šių žodžių turinį.
V.Putino Rusija prieš Lietuvą kariauja ne vien informacinį karą. Ir šio karo galutinis tikslas – mūsų valstybės sunaikinimas arba pavergimas kitais būdais. Bet apie tai kiek vėliau.
Pirmiausia išsiaiškinkime su sąvokomis. Jeigu mes suprastumėme, kad esame karo (net jei vien tik informacinio) su Rusija situacijoje, tikriausiai suprastumėme ir kas yra „Sputnik“ ar kita Kremliaus melo mašinos (vadinti tai žiniasklaida yra paprasčiausia saviapgaulė) priemonė.
Taip, tai yra ginklas, kuriuo priešas kariauja prieš mus pačius. O kaip tuomet turėtumėme vadinti žmogų, kuris karo sąlygomis bendradarbiauja su priešu? Ar mes pasirengę bent jau sau patiems juos įvardinti taip, kaip derėtų?
Ne, aš tikrai nekurstau jokios isterijos ir neraginu nieko persekioti – nei J.Statkevičiaus, nei R.Vanagaitės, nei bet kurio kito, nepažeidžiančio galiojančių įstatymų. Aš kalbu apie visuomenės vertinimą, nuo kurio priklauso ir mūsų atsparumas Rusijos atakoms.
Maža to, problemą aš įžvelgčiau gerokai platesnę negu J.Statkevičiaus ar R.Vanagaitės žodžiai. Štai europarlamentaras V.Mazuronis, neseniai paskelbęs ketinimus kandidatuoti prezidento rinkimuose, ėmė viešai ginti J.Statkevičių ir pulti A.Tapiną, pavadinusį J.Statkevičių „skuduru“. Neabejotina, kad politikas tai daro tikėdamasis bent jau dalies rinkėjų palankumo.
Pirmiausia, gana įdomi politiko logika. Esą dergti Lietuvą priešo melo mašinos kanalais – jokia tragedija. Menininkas esą turi teisę reikšti savo nuomonę. Bet kai savo nuomonę apie tokį tėvynės dergimą griežtai pareiškia A.Tapinas, tai jau esą yra tragedija. Būtent taip formuluoja V.Mazuronis.
O dabar grįžkime prie to karo, kurį Rusija nuolat kariauja prieš Lietuvą, konteksto. Ir šiuo aspektu įvertinkime V.Mazuronio poziciją. Juk jis kalba ne šiaip, kaip koks realybės nesuvokiantis menininkas, o kaip rinkėjų balsus medžiojantis, todėl jiems įtikti bandantis politikas. Maža to, V.Mazuronis turėjo būti girdėjęs ir apie tai, kad „Sputnik“ nėra jokia žiniasklaidos priemonė, o Rusijos informacinio karo ginklas.
Nepaisant viso to, valstybę ginti privalantis politikas viešai įtikinėja, kad bendradarbiauti su priešu nėra blogai. Blogai esą yra už tai viešai smerkti. Vienintelis būdas paaiškinti tokią politinę šizofreniją, jeigu neįžvelgsime piktų kėslų, yra manyti, kad V.Mazuronis ir rinkėjai, į kuriuos jis taiko, arba nesupranta, arba atsisako suprasti žodžio „karas“ turinį.
O gal V.Mazuronis ir jo sekėjai bandys mums įpiršti Rusijos taip mėgstamą melodiją apie tai, kaip meną ir menininkus reikia „atskirti nuo politikos“ arba „nepainioti su politika“? Bėda ta, kad su politika nereiktų painioti karo. O iš istorijos žinome, jog Kremlius menininkus visuomet siuntė į pirmąsias savo kariaujamo nematomo karo gretas. Jo taikiniais yra tapę net tokie visame pasaulyje pripažinti genijai, kaip rašytojas E.Hemingway, nekalbant jau apie mūsų pačių S.Nėrį ar P.Cvirką.
O gal jų elgesiui (ne kūrybai, o būtent elgesiui) irgi reikėtų taikyti tuos pačius kriterijus, kad menininko negalima smerkti už jo nuomonę ar visuomeninę poziciją?
Bet palikime kuriam laikui menininkus ir pažvelkime į kitas sritis. Prisiminkime skandalą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo artimiausiai V.Putino aplinkai priklausančių brolių Rotenbergų banko tarybos patarėjui A.Treušnikovui. Formaliai įstatymai nepažeisti, jokios tarptautinės sankcijos A.Treušnikovui nėra paskelbtos.
Bet, ar galėtų bet kuris Lietuvos valdininkas ne tik priimti tokius sprendimus, kokius priėmė Migracijos departamentas, bet ir pateisinti nepateisinamą atsainumą, jei visa visuomenė ir patys valdininkai suprastų, kad esame karo su V.Putino režimu situacijoje?
Šių metų sausį prokurorai nutraukė tyrimą dėl Vilniaus moksleivių dalyvavimo stovyklose Rusijoje. Esą nerasta faktinių duomenų, „kurie patvirtintų pradinius įtarimus apie padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“.
Tikrai nekritikuoju prokurorų darbo – neturiu tam duomenų. Visai tikėtina, kad padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą įrodyti neįmanoma arba tokio bent jau sąmoningo veikimo visai nebuvo.
Bet ir vėl noriu grįžti prie visuomenės ir jos vertinimų. Nes netgi po tikrai per visą šalį nuskambėjusio skandalo, dėl kurio ir buvo pradėtas prokuratūros tyrimas, šių metų vasarą į panašią stovyklą su Plungės savivaldybės palaiminimu susiruošė šio miesto moksleiviai.
Ar tikrai galėtų taip nutikti, jei suprastumėme, kad esame karo su V.Putino Rusija situacijoje? Beje, tokių stovyklų atžvilgiu jau reiktų mąstyti net ne apie informacinius ar kitus ne visuomet matomus karus, o apie tą karą, kuriame žūsta žmonės. Mat bent jau iš ukrainiečių teko girdėti, kad panašių stovyklų Rusijoje dalyviai dabar su ginklu kovoja prieš Ukrainą Donbase.
Tačiau turbūt iškalbingiausias nesusigaudymo, kokioje padėtyje esame ir kokios grėsmės kyla valstybei, pavyzdys yra tuomet dar nesusiskaldžiusių socialdemokratų pozicija dėl jų partijos kolegos M.Basčio veiklos Rusijos naudai. Nors Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad M.Bastys veikė prieš Lietuvos interesus, socialdemokratams partinė ištikimybė ir politiniai išskaičiavimai pasirodė svarbesni. Jie nutarė nepalaikyti komiteto išvadų.
Rusija neabejotinai siekia mūsų visuomenės susipriešinimo. Bet dar labiau ji siekia visiško abejingumo ir nereagavimo į jos atakas.
Eurokomisaras socialdemokratas V.Andriukaitis tuometes komiteto išvadas net viešai pavadino turgaus plepalais. Ir būtent tokia pozicija, ko gero, atitinka tai, kaip nemaža visuomenės dalis vertina iš Rusijos kylančias grėsmes.
O juk užtektų kitokios visuomenės reakcijos, kad daug kas pasikeistų. Dėl politikų iš viso paprasta – jei M.Bastys, V.Andriukaitis ir V.Mazuronis žinotų, kad visuomenė netoleruoja bendradarbiavimo su prieš Lietuvą kariaujančia Rusija (net jei tas karas dažnai nematomas), jų pozicija kaipmat pasikeistų. O jei nepasikeistų, šie politikai netrukus atsidurtų ten, kur atsidūrė, pavyzdžiui, A.Paleckis – politikos ir visuomenės paraštėse.
Dėl J.Statkevičiaus, R.Vanagaitės ir kitų panašių veikėjų puikų pavyzdį parodė A.Tapinas. Jis paragino neiti į J.Statkevičiaus šou ir pareiškė, kad daugiau nebendradarbiaus su leidykla „Alma littera“, jei ši nepareikš aiškios pozicijos dėl rašytojos, kuri „juokauja“, kad Lietuvą išgelbėti gali tik V.Putino okupacija, bei šmeižiančios partizanų vadą A.Ramanauską-Vanagą.
Leidykla poziciją pareiškė. Nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su R.Vanagaite ir pareiškė, kad išima visas jos knygas iš prekybos. Nebejotina, kad dėl to bus daug triukšmo, kaltinimų cenzūra ir nedemokratiniu elgesiu. Kai kas net sakys, kad taip tik padedama Rusijai siekti savo tikslų.
Tačiau neapsigaukime – Rusija neabejotinai siekia mūsų visuomenės susipriešinimo. Bet dar labiau ji siekia visiško abejingumo ir nereagavimo į jos atakas.
Nes būtent toks nereagavimas bei abejingumas artintų ją prie pergalės daug labiau net negu susipriešinimas. Kuo visuomenė geriau supras, kad Rusija prieš mus kariauja pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir bus tam nepakantesnė, tuo laimėti jai taps sunkiau.
Todėl baigdamas norėčiau tik pacituoti, kaip tą dažnai nematomą karą, kurį vykdė dar SSRS KGB, o dabar vykdo V.Putino Rusija, apibūdino garsus perbėgėlis, buvęs KGB generolas O.Kaluginas.
„Ne žvalgybos duomenų rinkimas, bet ardomoji veikla buvo sovietų žvalgybos šerdis – „aktyviosios priemonės“ Vakarams susilpninti, įkalti pleištus Vakarų bendrijoje, visuose aljansuose, ypač NATO, sėti priešpriešą tarp sąjungininkų, silpninti Jungtines Valstijas Europos Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos žmonių akyse bei taip paruošti dirvą tam atvejui, jei iš tiesų prasidės karas“, – aiškino O.Kaluginas, kuris ne kartą pripažino, kad tai buvo Sovietų Sąjungos kariautas nematomas karas.
V.Putino Rusija šį karą tęsia. O.Kalugino žodžius iš tiesų nesunku prisitaikyti Lietuvai. Ir kuo greičiau bei geriau mes, kaip visuomenė, tai įsisąmoninsime, tuo mažiau galimybių bus Kremliui laimėti.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas
Autorius: Marius Laurinavičius
R.Vanagaitės ir J.Statkevičiaus sukelti skandalai Lietuvoje dažniausiai nagrinėjami žodžio laisvės, kūrėjo (menininko) teisės turėti savitą požiūrį į tikrovę, o gal net nesidomėti, kas vyksta aplinkui, ir kitų svarbių demokratinio pasaulio vertybių ir kasdienybės dilemų kontekste.
Tačiau, bent jau mano požiūriu, šioje diskusijoje trūksta vieno esminio komponento – karo, kurį Rusija kariauja prieš Lietuvą ir Vakarus apskritai, konteksto.
Dar didesnė problema, kad šio konteksto nuolat trūksta ir kitiems Lietuvoje vykstančių procesų vertinimams. Kitaip tariant, gali būti, kad didesnė problema yra ne R.Vanagaitė, J.Statkevičius ar kitas ant mafijinio V.Putino režimo malūno vandenį uoliai pilantis veikėjas, o pati visuomenė. Mat panašu, kad nuolat girdėdama žodžius „informacinis karas“, o gal net pati juos kartodama, bent jau nemaža visuomenės dalis nesupranta arba atsisako suprasti šių žodžių turinį.
V.Putino Rusija prieš Lietuvą kariauja ne vien informacinį karą. Ir šio karo galutinis tikslas – mūsų valstybės sunaikinimas arba pavergimas kitais būdais. Bet apie tai kiek vėliau.
Pirmiausia išsiaiškinkime su sąvokomis. Jeigu mes suprastumėme, kad esame karo (net jei vien tik informacinio) su Rusija situacijoje, tikriausiai suprastumėme ir kas yra „Sputnik“ ar kita Kremliaus melo mašinos (vadinti tai žiniasklaida yra paprasčiausia saviapgaulė) priemonė.
Taip, tai yra ginklas, kuriuo priešas kariauja prieš mus pačius. O kaip tuomet turėtumėme vadinti žmogų, kuris karo sąlygomis bendradarbiauja su priešu? Ar mes pasirengę bent jau sau patiems juos įvardinti taip, kaip derėtų?
Ne, aš tikrai nekurstau jokios isterijos ir neraginu nieko persekioti – nei J.Statkevičiaus, nei R.Vanagaitės, nei bet kurio kito, nepažeidžiančio galiojančių įstatymų. Aš kalbu apie visuomenės vertinimą, nuo kurio priklauso ir mūsų atsparumas Rusijos atakoms.
Maža to, problemą aš įžvelgčiau gerokai platesnę negu J.Statkevičiaus ar R.Vanagaitės žodžiai. Štai europarlamentaras V.Mazuronis, neseniai paskelbęs ketinimus kandidatuoti prezidento rinkimuose, ėmė viešai ginti J.Statkevičių ir pulti A.Tapiną, pavadinusį J.Statkevičių „skuduru“. Neabejotina, kad politikas tai daro tikėdamasis bent jau dalies rinkėjų palankumo.
Pirmiausia, gana įdomi politiko logika. Esą dergti Lietuvą priešo melo mašinos kanalais – jokia tragedija. Menininkas esą turi teisę reikšti savo nuomonę. Bet kai savo nuomonę apie tokį tėvynės dergimą griežtai pareiškia A.Tapinas, tai jau esą yra tragedija. Būtent taip formuluoja V.Mazuronis.
O dabar grįžkime prie to karo, kurį Rusija nuolat kariauja prieš Lietuvą, konteksto. Ir šiuo aspektu įvertinkime V.Mazuronio poziciją. Juk jis kalba ne šiaip, kaip koks realybės nesuvokiantis menininkas, o kaip rinkėjų balsus medžiojantis, todėl jiems įtikti bandantis politikas. Maža to, V.Mazuronis turėjo būti girdėjęs ir apie tai, kad „Sputnik“ nėra jokia žiniasklaidos priemonė, o Rusijos informacinio karo ginklas.
Nepaisant viso to, valstybę ginti privalantis politikas viešai įtikinėja, kad bendradarbiauti su priešu nėra blogai. Blogai esą yra už tai viešai smerkti. Vienintelis būdas paaiškinti tokią politinę šizofreniją, jeigu neįžvelgsime piktų kėslų, yra manyti, kad V.Mazuronis ir rinkėjai, į kuriuos jis taiko, arba nesupranta, arba atsisako suprasti žodžio „karas“ turinį.
O gal V.Mazuronis ir jo sekėjai bandys mums įpiršti Rusijos taip mėgstamą melodiją apie tai, kaip meną ir menininkus reikia „atskirti nuo politikos“ arba „nepainioti su politika“? Bėda ta, kad su politika nereiktų painioti karo. O iš istorijos žinome, jog Kremlius menininkus visuomet siuntė į pirmąsias savo kariaujamo nematomo karo gretas. Jo taikiniais yra tapę net tokie visame pasaulyje pripažinti genijai, kaip rašytojas E.Hemingway, nekalbant jau apie mūsų pačių S.Nėrį ar P.Cvirką.
O gal jų elgesiui (ne kūrybai, o būtent elgesiui) irgi reikėtų taikyti tuos pačius kriterijus, kad menininko negalima smerkti už jo nuomonę ar visuomeninę poziciją?
Bet palikime kuriam laikui menininkus ir pažvelkime į kitas sritis. Prisiminkime skandalą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo artimiausiai V.Putino aplinkai priklausančių brolių Rotenbergų banko tarybos patarėjui A.Treušnikovui. Formaliai įstatymai nepažeisti, jokios tarptautinės sankcijos A.Treušnikovui nėra paskelbtos.
Bet, ar galėtų bet kuris Lietuvos valdininkas ne tik priimti tokius sprendimus, kokius priėmė Migracijos departamentas, bet ir pateisinti nepateisinamą atsainumą, jei visa visuomenė ir patys valdininkai suprastų, kad esame karo su V.Putino režimu situacijoje?
Šių metų sausį prokurorai nutraukė tyrimą dėl Vilniaus moksleivių dalyvavimo stovyklose Rusijoje. Esą nerasta faktinių duomenų, „kurie patvirtintų pradinius įtarimus apie padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“.
Tikrai nekritikuoju prokurorų darbo – neturiu tam duomenų. Visai tikėtina, kad padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą įrodyti neįmanoma arba tokio bent jau sąmoningo veikimo visai nebuvo.
Bet ir vėl noriu grįžti prie visuomenės ir jos vertinimų. Nes netgi po tikrai per visą šalį nuskambėjusio skandalo, dėl kurio ir buvo pradėtas prokuratūros tyrimas, šių metų vasarą į panašią stovyklą su Plungės savivaldybės palaiminimu susiruošė šio miesto moksleiviai.
Ar tikrai galėtų taip nutikti, jei suprastumėme, kad esame karo su V.Putino Rusija situacijoje? Beje, tokių stovyklų atžvilgiu jau reiktų mąstyti net ne apie informacinius ar kitus ne visuomet matomus karus, o apie tą karą, kuriame žūsta žmonės. Mat bent jau iš ukrainiečių teko girdėti, kad panašių stovyklų Rusijoje dalyviai dabar su ginklu kovoja prieš Ukrainą Donbase.
Tačiau turbūt iškalbingiausias nesusigaudymo, kokioje padėtyje esame ir kokios grėsmės kyla valstybei, pavyzdys yra tuomet dar nesusiskaldžiusių socialdemokratų pozicija dėl jų partijos kolegos M.Basčio veiklos Rusijos naudai. Nors Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad M.Bastys veikė prieš Lietuvos interesus, socialdemokratams partinė ištikimybė ir politiniai išskaičiavimai pasirodė svarbesni. Jie nutarė nepalaikyti komiteto išvadų.
Rusija neabejotinai siekia mūsų visuomenės susipriešinimo. Bet dar labiau ji siekia visiško abejingumo ir nereagavimo į jos atakas.
Eurokomisaras socialdemokratas V.Andriukaitis tuometes komiteto išvadas net viešai pavadino turgaus plepalais. Ir būtent tokia pozicija, ko gero, atitinka tai, kaip nemaža visuomenės dalis vertina iš Rusijos kylančias grėsmes.
O juk užtektų kitokios visuomenės reakcijos, kad daug kas pasikeistų. Dėl politikų iš viso paprasta – jei M.Bastys, V.Andriukaitis ir V.Mazuronis žinotų, kad visuomenė netoleruoja bendradarbiavimo su prieš Lietuvą kariaujančia Rusija (net jei tas karas dažnai nematomas), jų pozicija kaipmat pasikeistų. O jei nepasikeistų, šie politikai netrukus atsidurtų ten, kur atsidūrė, pavyzdžiui, A.Paleckis – politikos ir visuomenės paraštėse.
Dėl J.Statkevičiaus, R.Vanagaitės ir kitų panašių veikėjų puikų pavyzdį parodė A.Tapinas. Jis paragino neiti į J.Statkevičiaus šou ir pareiškė, kad daugiau nebendradarbiaus su leidykla „Alma littera“, jei ši nepareikš aiškios pozicijos dėl rašytojos, kuri „juokauja“, kad Lietuvą išgelbėti gali tik V.Putino okupacija, bei šmeižiančios partizanų vadą A.Ramanauską-Vanagą.
Leidykla poziciją pareiškė. Nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su R.Vanagaite ir pareiškė, kad išima visas jos knygas iš prekybos. Nebejotina, kad dėl to bus daug triukšmo, kaltinimų cenzūra ir nedemokratiniu elgesiu. Kai kas net sakys, kad taip tik padedama Rusijai siekti savo tikslų.
Tačiau neapsigaukime – Rusija neabejotinai siekia mūsų visuomenės susipriešinimo. Bet dar labiau ji siekia visiško abejingumo ir nereagavimo į jos atakas.
Nes būtent toks nereagavimas bei abejingumas artintų ją prie pergalės daug labiau net negu susipriešinimas. Kuo visuomenė geriau supras, kad Rusija prieš mus kariauja pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir bus tam nepakantesnė, tuo laimėti jai taps sunkiau.
Todėl baigdamas norėčiau tik pacituoti, kaip tą dažnai nematomą karą, kurį vykdė dar SSRS KGB, o dabar vykdo V.Putino Rusija, apibūdino garsus perbėgėlis, buvęs KGB generolas O.Kaluginas.
„Ne žvalgybos duomenų rinkimas, bet ardomoji veikla buvo sovietų žvalgybos šerdis – „aktyviosios priemonės“ Vakarams susilpninti, įkalti pleištus Vakarų bendrijoje, visuose aljansuose, ypač NATO, sėti priešpriešą tarp sąjungininkų, silpninti Jungtines Valstijas Europos Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos žmonių akyse bei taip paruošti dirvą tam atvejui, jei iš tiesų prasidės karas“, – aiškino O.Kaluginas, kuris ne kartą pripažino, kad tai buvo Sovietų Sąjungos kariautas nematomas karas.
V.Putino Rusija šį karą tęsia. O.Kalugino žodžius iš tiesų nesunku prisitaikyti Lietuvai. Ir kuo greičiau bei geriau mes, kaip visuomenė, tai įsisąmoninsime, tuo mažiau galimybių bus Kremliui laimėti.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą