2016 spalio 22d. 20:55
Antanavičius Šaltinis: 15min
Aušros muziejaus nuotr. / Trečiasis Seimas Ugnius Antanavičius Ugnius
Parlamentarizmas Lietuvoje turi gilią istoriją. 1920-1926 m. Seimas Lietuvoje buvo svarbiausia valstybės institucija, kuria, skirtingai negu dabar, pasitikėjo dauguma Lietuvos gyventojų. Būtent Seimas tada rinkdavo ir Prezidentą. Kuo pasižymėjo tuometiniai Seimai? Kuo jie skyrėsi nuo dabartinių?
Apie tai 15min kalbasi su Lietuvos edukologijos universiteto istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Mindaugu Tamošaičiu.
– Trumpai pristatykite Lietuvos Seimų istoriją tarpukariu.
– Pirmasis iš Seimų, tarpukariu veikusių Lietuvoje, buvo 1920-1922 m. Steigiamasis Seimas, savo pirmininku išrinkęs Aleksandrą Stulginskį, jis kartu ėjo ir šalies Prezidento pareigas. Gausiausia partija jame buvo Lietuvių krikščionių demokratų partija: 59 vietos iš 112. Būtent šis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, įvykdė Žemės reformą, įvedė litą.
1922 m. buvo išrinktas pirmasis nuolatinis Seimas, Prezidentu išrinktas A.Stulginskis. Gausiausia partija jame išliko krikščionys demokratai, kuriems pritrūko vos keleto balsų iki daugumos: jie į Seimą delegavo 38 narius iš 78. Tačiau šis Seimas jau 1923 m. kovą buvo paleistas. Valdant šiam Seimui prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas.
1923 m. gegužę buvo išrinktas Antrasis Seimas, kuriame krikščionys demokratai jau turėjo absoliučią daugumą – 40 narių iš 78. Nors jis savo darbo metu patyrė daug sunkumų, jam pavyko užbaigti įstatymais numatytą kadenciją. Prezidentu šis Seimas išrinko A.Stulginskį.
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Aleksandras Stulginskis
1926 m. buvo išrinktas Trečiasis Seimas, kuriame pirmą kartą daugumą sudarė ir koaliciją formavo kairieji – valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Prisijungę tautines mažumas, kartu jie turėjo 46 mandatus iš 85. Šis Seimas prezidentu išrinko dr. Kazį Grinių.
Lietuvos parlamentarizmo vystymosi laikotarpį nutraukė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, po kurio prezidentas Antanas Smetona paleido Seimą, o nauji rinkimai neįvyko iki pat 1936 m. Bet 1936 m. išrinktas Seimas nebuvo demokratiškas, buvo priklausomas nuo A.Smetonos (jis neretai dar vadinamas „Smetoniniu Seimu“).
– Kokiu tarpukariu buvo rinkimų sistema? Ar rinkimai vykdavo taip pat, kaip ir dabar?
– Panašiai. Žmonės balsuodavo už partijas ir sąrašus. Tik reitingavimo tokio, kaip dabar, nebuvo, spręsdavo pačios partijos.
Kartais netgi pasitaikydavo situacijų, kad partijos atšaukdavo savo atstovus iš Seimo, jei matydavo, kad šie nesusitvarko su pareigomis. Tiesiog paprašydavo išeiti jų iš Seimo ir pakeisdavo žemiau sąraše esančiais nariais, jei jie, pavyzdžiui, buvo geriau apsišvietę teisės ar švietimo klausimais. Buvo suvokiama – būti vien geru žmogum norint dirbti Seime neužtenka.
Buvo ir tokių nuomonių, kad balsavimas turi būti ne už partijas, o tik už pavienius asmenis. Pavyzdžiui, taip manė Antanas Smetona. Bet tokia nuomonė nebuvo populiari.
Beje, tuometinės partijos truputėlį gudravo. Jos steigdavo dukterinius judėjimus, grupes ir taip mėgindavo ateiti į valdžią. Tarkime, krikščionys demokratai dar buvo įsteigę Lietuvos ūkininkų sąjungą ir Lietuvos darbo federaciją. Jos ėjo atskirais sąrašais, bet Seime iš karto susivienydavo ir turėdavo daugumą. Tai buvo tam tikras gudravimas. Nes reikėjo ir kaimo žmones patraukti, ir darbininkus.
Seimo nariai būdavo labai jauni, lyginant su dabartiniais: jų amžiaus vidurkis buvo maždaug 30-35 metai. Beveik trečdalis Steigiamojo Seimo atstovų neturėjo netgi 30 metų.
– Kaip vykdavo rinkimų kampanijos?
– Būdavo daug šaukimo ir rėkimo. Natūralu, kad skirtingų partijų jėgos buvo netolygios. Tarkime, krikščionys demokratai buvo artimi su bažnyčia, o bažnyčia tada buvo neatsiejama nuo politikos. Tos partijos veikloje dalyvavo daug kunigų. Todėl krikščionys demokratai turėjo labai gerą startinę poziciją. Būdavo tokių atvejų, kad socialdemokratai ar valstiečiai liaudininkai, nuvažiavę į provinciją agituoti, neturėdavo kur atsistoti. Vietiniai žmonės būdavo taip sukurstyti kunigų, kad nei stalo, nei kėdės neduodavo.
Daugiausia rinkiminei agitacijai buvo naudojama spauda. Ir diskusijos vykdavo spaudoje. Bet skirtingai negu dabar, tada beveik visa spauda buvo aiškiai partinė. Socialdemokratai skaitydavo vienokią spaudą, valstiečiai liaudininkai – kitokią, tautininkai – dar kitokią. Visiems būdavo aišku, kas už ką.
Kai vykdavo rinkimai, situacija paaštrėdavo. Partinėje spaudoje pasitaikydavo ir grūmojimų, ir neapykantos. Pavyzdžiui, III Seimo rinkimų metu 1926 m. buvo sudarytas savotiškas frontas prieš krikščionių demokratų bloką. Juos tiesiog vadino fašistais.
Egzistavo rinkiminės programos. Ir bukletai būdavo leidžiami, ir plakatų būdavo, ir atsišaukimus partijos platino. Partijos leisdavo savo 15-20 puslapių storio knygutes. Vykdavo ir ėjimas po namus, stengiantis supažindinti gyventojus su partijos idėjomis, ir rinkiminė agitacija, sakysime, turguje. Partijos pasitelkdavo savo narius regionuose kaip informacijos platintojus.
– Koks būdavo rinkimų aktyvumas?
– Rinkimų aktyvumas buvo daug didesnis negu dabar. Steigiamojo Seimo rinkimuose dalyvavo arti 90 proc. piliečių. Vėliau pradėjo reikštis nusivylimas politika, ir aktyvumas sumažėjo. Ypač daugelis nepatenkinti liko 1922-1923 m. Seimu, kuris taip ir nesugebėjo suformuoti daugumos ir teko skelbti naujus rinkimus.
Kai kurie žmonės prarado viltį ir aktyvumas mažėjo, bet niekada nenukrito iki dabartinio lygio, kai jis sukasi vos apie 50 proc. Tuo metu žmonės aiškiai suvokė – Seimas yra viskas. Seimas renka prezidentą, Seimas formuoja politiką. Todėl svarbu, kokį Seimą turėsime.
Vaidmenį vaidino ir mažumų baimė. Kartais net vykdavo agitacija balsuoti prieš tautines mažumas, nesvarbu, ar tu kairysis, ar dešinysis. Buvo gąsdinama, kad antraip Seimas taps nelietuviškas.
– O koks tada būdavo tautinių mažumų vaidmuo Seime?
– Tautinių mažumų pasiskirstymas Seime daugmaž atspindėjo Lietuvos demografinę padėtį. Žydai, lenkai, vokiečiai turėdavo po kelias vietas Seime. Žydai ypač prisidėjo ir prie Steigiamojo Seimo veiklos, ir prie Konstitucijos kūrimo. 1926 m., K.Griniui pusmetį esant prezidentu, tautinės mažumos netgi dalyvavo valdančiosios koalicijos veikloje. Tą koaliciją sudarė socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai ir tautinių mažumų atstovai – žydai, lenkai, vokiečiai ir Klaipėdos krašto gyventojai, taip pat save suvokę kaip atskirą grupę nuo lietuvių.
Aliaus Koroliovo nuotr./Prezidentas Kazys Grinius
Prezidentas A.Smetona su šeima
„Wikipedia“ nuotr./Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Svorio centras tada buvo ministras pirmininkas. Dabar prisimenant tuos laikus Premjeras dažnai nustumiamas į antrą planą, akcentuojamas Prezidentas. Bet, pvz., 1926 m. realus Lietuvos vadovas po rinkimų buvo ne K.Grinius, o premjeras Mykolas Sleževičius. Ir įvykus perversmui būtent jis, o ne K.Grinius prisiėmė atsakomybę už tai, kas įvyko. Jis pripažino: aš nesugebėjau nuo perversmo apsaugoti valstybės.
– O vis dėlto kas lėmė, kad 1926 m. perversmas pavyko?
– Perversmas didele dalimi pavyko todėl, kad opozicijoje likę krikščionys demokratai rėmė tautininkus.
Be to, ir erdvė perversmui buvo palanki. Daug kam nepatiko, kad naujoji kairiųjų valdžia „užkabino“ bažnyčią, kariuomenę. Taip pat buvo steigiamos lenkiškos mokyklos, o antilenkiškumas Lietuvoje buvo labai stiprus. Todėl buvo lengva sukurti nepasitikėjimo valdžia atmosferą. Prie to prisidėjo ir tokie autoritetai kaip A.Stulginskis ir kiti. Žmonės patikėjo tuo, kas yra sakoma, ir pernelyg nesipriešino perversmui.
Apskritai perversmas yra didžiausia to laikotarpio Lietuvos nelaimė. Ne tik buvo sunaikintas parlamentarizmas, demokratinės struktūros, 6 metus kurtos tradicijos, bet ir tauta po to per 14 metų prarado iniciatyvą, mąstymą. Atėjus 1940 m., kai prireikė balso ir stuburo, Lietuva jų neturėjo. Nes asmenybių tada trūko. Prezidentinio valdymo metais A.Smetona apsistatė žmonėmis, kurie buvo jam paklusnūs. Nepaklusnūs buvo pašalinti ir nustumti į antrą planą.
Antanavičius Šaltinis: 15min
Parlamentarizmas Lietuvoje turi gilią istoriją. 1920-1926 m. Seimas Lietuvoje buvo svarbiausia valstybės institucija, kuria, skirtingai negu dabar, pasitikėjo dauguma Lietuvos gyventojų. Būtent Seimas tada rinkdavo ir Prezidentą. Kuo pasižymėjo tuometiniai Seimai? Kuo jie skyrėsi nuo dabartinių?
Apie tai 15min kalbasi su Lietuvos edukologijos universiteto istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Mindaugu Tamošaičiu.
– Trumpai pristatykite Lietuvos Seimų istoriją tarpukariu.
– Pirmasis iš Seimų, tarpukariu veikusių Lietuvoje, buvo 1920-1922 m. Steigiamasis Seimas, savo pirmininku išrinkęs Aleksandrą Stulginskį, jis kartu ėjo ir šalies Prezidento pareigas. Gausiausia partija jame buvo Lietuvių krikščionių demokratų partija: 59 vietos iš 112. Būtent šis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, įvykdė Žemės reformą, įvedė litą.
1922 m. buvo išrinktas pirmasis nuolatinis Seimas, Prezidentu išrinktas A.Stulginskis. Gausiausia partija jame išliko krikščionys demokratai, kuriems pritrūko vos keleto balsų iki daugumos: jie į Seimą delegavo 38 narius iš 78. Tačiau šis Seimas jau 1923 m. kovą buvo paleistas. Valdant šiam Seimui prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas.
1923 m. gegužę buvo išrinktas Antrasis Seimas, kuriame krikščionys demokratai jau turėjo absoliučią daugumą – 40 narių iš 78. Nors jis savo darbo metu patyrė daug sunkumų, jam pavyko užbaigti įstatymais numatytą kadenciją. Prezidentu šis Seimas išrinko A.Stulginskį.
1926 m. buvo išrinktas Trečiasis Seimas, kuriame pirmą kartą daugumą sudarė ir koaliciją formavo kairieji – valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Prisijungę tautines mažumas, kartu jie turėjo 46 mandatus iš 85. Šis Seimas prezidentu išrinko dr. Kazį Grinių.
Lietuvos parlamentarizmo vystymosi laikotarpį nutraukė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, po kurio prezidentas Antanas Smetona paleido Seimą, o nauji rinkimai neįvyko iki pat 1936 m. Bet 1936 m. išrinktas Seimas nebuvo demokratiškas, buvo priklausomas nuo A.Smetonos (jis neretai dar vadinamas „Smetoniniu Seimu“).
– Kokiu tarpukariu buvo rinkimų sistema? Ar rinkimai vykdavo taip pat, kaip ir dabar?
– Panašiai. Žmonės balsuodavo už partijas ir sąrašus. Tik reitingavimo tokio, kaip dabar, nebuvo, spręsdavo pačios partijos.
Kartais netgi pasitaikydavo situacijų, kad partijos atšaukdavo savo atstovus iš Seimo, jei matydavo, kad šie nesusitvarko su pareigomis. Tiesiog paprašydavo išeiti jų iš Seimo ir pakeisdavo žemiau sąraše esančiais nariais, jei jie, pavyzdžiui, buvo geriau apsišvietę teisės ar švietimo klausimais. Buvo suvokiama – būti vien geru žmogum norint dirbti Seime neužtenka.
Buvo ir tokių nuomonių, kad balsavimas turi būti ne už partijas, o tik už pavienius asmenis. Pavyzdžiui, taip manė Antanas Smetona. Bet tokia nuomonė nebuvo populiari.
Beje, tuometinės partijos truputėlį gudravo. Jos steigdavo dukterinius judėjimus, grupes ir taip mėgindavo ateiti į valdžią. Tarkime, krikščionys demokratai dar buvo įsteigę Lietuvos ūkininkų sąjungą ir Lietuvos darbo federaciją. Jos ėjo atskirais sąrašais, bet Seime iš karto susivienydavo ir turėdavo daugumą. Tai buvo tam tikras gudravimas. Nes reikėjo ir kaimo žmones patraukti, ir darbininkus.
Seimo nariai būdavo labai jauni, lyginant su dabartiniais: jų amžiaus vidurkis buvo maždaug 30-35 metai. Beveik trečdalis Steigiamojo Seimo atstovų neturėjo netgi 30 metų.
– Kaip vykdavo rinkimų kampanijos?
– Būdavo daug šaukimo ir rėkimo. Natūralu, kad skirtingų partijų jėgos buvo netolygios. Tarkime, krikščionys demokratai buvo artimi su bažnyčia, o bažnyčia tada buvo neatsiejama nuo politikos. Tos partijos veikloje dalyvavo daug kunigų. Todėl krikščionys demokratai turėjo labai gerą startinę poziciją. Būdavo tokių atvejų, kad socialdemokratai ar valstiečiai liaudininkai, nuvažiavę į provinciją agituoti, neturėdavo kur atsistoti. Vietiniai žmonės būdavo taip sukurstyti kunigų, kad nei stalo, nei kėdės neduodavo.
Daugiausia rinkiminei agitacijai buvo naudojama spauda. Ir diskusijos vykdavo spaudoje. Bet skirtingai negu dabar, tada beveik visa spauda buvo aiškiai partinė. Socialdemokratai skaitydavo vienokią spaudą, valstiečiai liaudininkai – kitokią, tautininkai – dar kitokią. Visiems būdavo aišku, kas už ką.
Kai vykdavo rinkimai, situacija paaštrėdavo. Partinėje spaudoje pasitaikydavo ir grūmojimų, ir neapykantos. Pavyzdžiui, III Seimo rinkimų metu 1926 m. buvo sudarytas savotiškas frontas prieš krikščionių demokratų bloką. Juos tiesiog vadino fašistais.
Egzistavo rinkiminės programos. Ir bukletai būdavo leidžiami, ir plakatų būdavo, ir atsišaukimus partijos platino. Partijos leisdavo savo 15-20 puslapių storio knygutes. Vykdavo ir ėjimas po namus, stengiantis supažindinti gyventojus su partijos idėjomis, ir rinkiminė agitacija, sakysime, turguje. Partijos pasitelkdavo savo narius regionuose kaip informacijos platintojus.
– Koks būdavo rinkimų aktyvumas?
– Rinkimų aktyvumas buvo daug didesnis negu dabar. Steigiamojo Seimo rinkimuose dalyvavo arti 90 proc. piliečių. Vėliau pradėjo reikštis nusivylimas politika, ir aktyvumas sumažėjo. Ypač daugelis nepatenkinti liko 1922-1923 m. Seimu, kuris taip ir nesugebėjo suformuoti daugumos ir teko skelbti naujus rinkimus.
Kai kurie žmonės prarado viltį ir aktyvumas mažėjo, bet niekada nenukrito iki dabartinio lygio, kai jis sukasi vos apie 50 proc. Tuo metu žmonės aiškiai suvokė – Seimas yra viskas. Seimas renka prezidentą, Seimas formuoja politiką. Todėl svarbu, kokį Seimą turėsime.
Vaidmenį vaidino ir mažumų baimė. Kartais net vykdavo agitacija balsuoti prieš tautines mažumas, nesvarbu, ar tu kairysis, ar dešinysis. Buvo gąsdinama, kad antraip Seimas taps nelietuviškas.
– O koks tada būdavo tautinių mažumų vaidmuo Seime?
– Tautinių mažumų pasiskirstymas Seime daugmaž atspindėjo Lietuvos demografinę padėtį. Žydai, lenkai, vokiečiai turėdavo po kelias vietas Seime. Žydai ypač prisidėjo ir prie Steigiamojo Seimo veiklos, ir prie Konstitucijos kūrimo. 1926 m., K.Griniui pusmetį esant prezidentu, tautinės mažumos netgi dalyvavo valdančiosios koalicijos veikloje. Tą koaliciją sudarė socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai ir tautinių mažumų atstovai – žydai, lenkai, vokiečiai ir Klaipėdos krašto gyventojai, taip pat save suvokę kaip atskirą grupę nuo lietuvių.
Tautinės mažumos linko balsuoti už savo atstovus. Taip buvo todėl, kad jie suvokė, kad tik jų pačių tautos atstovai pirmiausiai tikrai gins jų interesus. Be to, ir nacionalizmas Lietuvoje tuo metu buvo stiprus. Geras to įrodymas – Lietuvių krikščionių demokratų partijos pavadinimas. Jis rodė, kad partija žada atstovauti būtent lietuvių interesams. Suprantama, kad tautinių mažumų atstovai už tokią partiją balsuoti nelabai norėjo.
– Taigi, krikščionys demokratai atstovavo lietuviams. Bet kiek ideologija apskritai buvo svarbi? Ar krikščionys demokratai išties atstovavo krikščionims, socialdemokratai – darbininkams, o valstiečiai liaudininkai – valstiečiams?
– Partijos stengėsi atstovauti savo ideologijoms. Bet problema, pavyzdžiui, pas valstiečius liaudininkus buvo, apsispręsti, kokiems būtent valstiečiams atstovauti – ar visiems, ar pirmiausia stambiesiems ūkininkams, o gal kaip tik smulkiems valstiečiams? Jie patys to gerai nežinojo.
Kalbant apie socialdemokratus, dažnai išryškėdavo jų radikalumas. Jie pirmiausiai atstovavo darbininkams, jų profsąjungoms, bet kai kurios jų nuostatos buvo radikalios, artimos komunistams. Pavyzdžiui, Steigiamajame Seime, kada buvo diskutuojama dėl žemės reformos įstatymo, jie sakė, kad iš dvarininkų reikia viską atimti ir išdalinti.
Kita vertus, krikščionys demokratai irgi nebuvo tokie jau dešinieji ekonomine prasme. Kalbant apie religiją, taip, jie ją labai akcentavo. Tačiau kalbant apie žemės reformą, sunku įsivaizduoti, kad dabar dešinioji partija siūlytų kažką nusavinti. O jie pasisakė už tai, kad stambiems ūkininkams liktų po 80 ha, o visa kita būtų nusavinta. Tautininkai buvo gal labiausiai nuosekliai dešinioji partija – pasisakė prieš žemės reformą, prieš stambios žemėvaldos naikinimą.
Vis dėlto ideologijos bent kažkiek tada tikrai atsispindėjo. Nebuvo tokių dalykų kaip dabar, kai daugelio partijų neįmanoma apibrėžti ideologiškai ir ne visada aišku, ar kairė, ar dešinė valdo.
– Taigi, krikščionys demokratai atstovavo lietuviams. Bet kiek ideologija apskritai buvo svarbi? Ar krikščionys demokratai išties atstovavo krikščionims, socialdemokratai – darbininkams, o valstiečiai liaudininkai – valstiečiams?
– Partijos stengėsi atstovauti savo ideologijoms. Bet problema, pavyzdžiui, pas valstiečius liaudininkus buvo, apsispręsti, kokiems būtent valstiečiams atstovauti – ar visiems, ar pirmiausia stambiesiems ūkininkams, o gal kaip tik smulkiems valstiečiams? Jie patys to gerai nežinojo.
Kalbant apie socialdemokratus, dažnai išryškėdavo jų radikalumas. Jie pirmiausiai atstovavo darbininkams, jų profsąjungoms, bet kai kurios jų nuostatos buvo radikalios, artimos komunistams. Pavyzdžiui, Steigiamajame Seime, kada buvo diskutuojama dėl žemės reformos įstatymo, jie sakė, kad iš dvarininkų reikia viską atimti ir išdalinti.
Kita vertus, krikščionys demokratai irgi nebuvo tokie jau dešinieji ekonomine prasme. Kalbant apie religiją, taip, jie ją labai akcentavo. Tačiau kalbant apie žemės reformą, sunku įsivaizduoti, kad dabar dešinioji partija siūlytų kažką nusavinti. O jie pasisakė už tai, kad stambiems ūkininkams liktų po 80 ha, o visa kita būtų nusavinta. Tautininkai buvo gal labiausiai nuosekliai dešinioji partija – pasisakė prieš žemės reformą, prieš stambios žemėvaldos naikinimą.
Vis dėlto ideologijos bent kažkiek tada tikrai atsispindėjo. Nebuvo tokių dalykų kaip dabar, kai daugelio partijų neįmanoma apibrėžti ideologiškai ir ne visada aišku, ar kairė, ar dešinė valdo.
Tuo metu buvo kelios ideologinės srovės – socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai, tautininkai, krikščionys demokratai. Ir viskas. Sąrašų galėjo būti daug, bet iš esmės egzistavo keturios jėgos. Buvo galima žinoti, už ką balsuoji.
Ir apskritai partinė sistema buvo stabilesnė negu dabar. Neatsirasdavo tokių neaiškių pažiūrų naujadarų kaip Tautos prisikėlimo partija ar „Drąsos kelias“. Paradoksalu: visuomenė buvo daug mažiau išsilavinusi, bet brandumo ir pasirinkimo prasme Lietuvos rinkėjai buvo praktiškesni ir sąmoningesni negu dabar. Tuo metu, jei padarydavai kažką blogo, susikompromituodavai, tai baigdavosi tavo politinė karjera.
Lietuvoje šiais laikais dažnai vartojame sąvoką „politinės prostitutės“, kalbėdami apie politikus, kurie keičia partijas kaip pirštines, priklausomai nuo situacijos. Anais laikais to nebuvo. Žmonės būdavo labai principingi. Partijos irgi: jei matydavo, kad negalės išpildyti rinkiminių pažadų, net nesistengdavo skirti savo žmonių į postus.
Pavyzdžiui, socialdemokratai. 1920-1926 m. jiems ne kartą buvo siūlyti įvairūs postai, bet jie atsisakydavo, teigdami, kad nemato galimybės įgyvendinti savo rinkiminių planų. Iki pat 1926 m. perversmo perbėgėlių faktiškai nebuvo.
Po perversmo situacija šiek tiek pasikeitė. Tautininkai iki perversmo buvo gana nedidelė partija. Bet po perversmo A.Smetonos partijos gretos sparčiai augo ir joje atsirado nemažai prisiplakėlių, karjeristų.
– O ar būdavo tokių atvejų, kad Seimo nariai įsiveltų į skandalus?
– Yra buvę, bet nedaug. Vienas pavyzdžių – į Pirmąjį Seimą išrinkta Darbininkų kuopa, kuri faktiškai buvo komunistai. Komunistų partijos tada nebuvo, ji įstatymu buvo uždrausta, tad į valdžią pateko kaip Darbininkų kuopa. Patekę į Seimą jie nesistodavo, kada būdavo giedamas Lietuvos himnas. Toks Kazys Dominas tada netgi buvo pašalintas iš Seimo. Jam buvo surengta apkalta, buvo pašalintas, atėjo kitas dirbti.
Įvairių nesutarimų būdavo nemažai. Ypač ryškūs jie buvo 1922 m., renkant prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Daug jo išrinkimu nepatenkintų parlamentarų nepasitenkinimą reiškė garsiai. Už tai jie būdavo išvejami iš posėdžio bei gaudavo nuobaudas – turėdavo praleisti dar 10 posėdžių.
Taip pat nesutarimai tarp krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų ypač paaštrėjo prieš pat perversmą. Daug krikščionių demokratų net atvirai kalbėjo, kad valdžią reikia versti. Būdavo skiriamos baudos, pašalinimai iš Seimo. Gruodį prieš perversmą Seimas beveik nieko nedirbo, tik svarstė interpeliacijas.
Tiesa, muštynių ar kažko panašaus nebūdavo. Jei Seimo nariai imdavo ypač šūkauti ir rėkauti, dažniausiai problemas išspręsdavo Seimo pirmininkas, tiesiog baigdamas posėdį ir liepdamas visiems išsiskirstyti. Nebūdavo taip, kaip matome Gruzijoje ar Ukrainoje, kad parlamentarai susimuštų. Lietuvių temperamentas vis dėlto kitoks.
– Dabar Seimas yra labai nepopuliarus. O kaip tuomet Lietuvos gyventojai vertino Seimą?
– Lietuviams Seimas buvo labai svarbus. Daugelis lietuvių suvokė norintys būtent demokratiškai išrinkto Seimo, tai įrodė ir didžiulis rinkimų aktyvumas. Kurį laiką Lietuvoje buvo didžiulė euforija. Atrodė, kad Seimas – kažkas nerealaus. Vėliau, „atsikandus“ to Seimo, požiūris kažkiek keitėsi.
Prie Seimo diskreditavimo ypač prisidėjo į jį nepatekusios jėgos, ypač A.Smetona ir tautininkai, apie perversmą galvoję nuo 1923 m.
Po perversmo situacija šiek tiek pasikeitė. Tautininkai iki perversmo buvo gana nedidelė partija. Bet po perversmo A.Smetonos partijos gretos sparčiai augo ir joje atsirado nemažai prisiplakėlių, karjeristų.
– O ar būdavo tokių atvejų, kad Seimo nariai įsiveltų į skandalus?
– Yra buvę, bet nedaug. Vienas pavyzdžių – į Pirmąjį Seimą išrinkta Darbininkų kuopa, kuri faktiškai buvo komunistai. Komunistų partijos tada nebuvo, ji įstatymu buvo uždrausta, tad į valdžią pateko kaip Darbininkų kuopa. Patekę į Seimą jie nesistodavo, kada būdavo giedamas Lietuvos himnas. Toks Kazys Dominas tada netgi buvo pašalintas iš Seimo. Jam buvo surengta apkalta, buvo pašalintas, atėjo kitas dirbti.
Įvairių nesutarimų būdavo nemažai. Ypač ryškūs jie buvo 1922 m., renkant prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Daug jo išrinkimu nepatenkintų parlamentarų nepasitenkinimą reiškė garsiai. Už tai jie būdavo išvejami iš posėdžio bei gaudavo nuobaudas – turėdavo praleisti dar 10 posėdžių.
Taip pat nesutarimai tarp krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų ypač paaštrėjo prieš pat perversmą. Daug krikščionių demokratų net atvirai kalbėjo, kad valdžią reikia versti. Būdavo skiriamos baudos, pašalinimai iš Seimo. Gruodį prieš perversmą Seimas beveik nieko nedirbo, tik svarstė interpeliacijas.
Tiesa, muštynių ar kažko panašaus nebūdavo. Jei Seimo nariai imdavo ypač šūkauti ir rėkauti, dažniausiai problemas išspręsdavo Seimo pirmininkas, tiesiog baigdamas posėdį ir liepdamas visiems išsiskirstyti. Nebūdavo taip, kaip matome Gruzijoje ar Ukrainoje, kad parlamentarai susimuštų. Lietuvių temperamentas vis dėlto kitoks.
– Dabar Seimas yra labai nepopuliarus. O kaip tuomet Lietuvos gyventojai vertino Seimą?
– Lietuviams Seimas buvo labai svarbus. Daugelis lietuvių suvokė norintys būtent demokratiškai išrinkto Seimo, tai įrodė ir didžiulis rinkimų aktyvumas. Kurį laiką Lietuvoje buvo didžiulė euforija. Atrodė, kad Seimas – kažkas nerealaus. Vėliau, „atsikandus“ to Seimo, požiūris kažkiek keitėsi.
Prie Seimo diskreditavimo ypač prisidėjo į jį nepatekusios jėgos, ypač A.Smetona ir tautininkai, apie perversmą galvoję nuo 1923 m.
Įdomu tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje iki pat valstybės perversmo gegužės 15-oji, kai įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, buvo svarbi valstybinė šventė. Ta diena buvo suvokiama kaip labai svarbi Lietuvos valstybingumui. Vykdavo eisenos, minėjimai Seime. Šventė buvo tolygi Vasario 16-ajai.
Bet A.Smetonai atėjus į valdžią, ši šventė pamažu prarado reikšmę. Nenuostabu – A.Smetonai pati parlamentarizmo sąvoka skambėjo kaip koks keiksmažodis. Vasario 16 d. A.Smetona vertino, nes pats buvo akto signataras, o Seimas jam teigiamų minčių nekėlė. Tad po perversmo pasikeitus politikai gegužės 15 d. kaip valstybinė šventė buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Ją didele dalimi pakeitė perversmo diena – gruodžio 17 d. Tai dar labiau skaldė pačią tautą.
Gana teigiamas požiūris į Seimą išliko netgi 1927-1936 m. Pagrindinės politinės jėgos, kurios nepritarė A.Smetonai, kaip vienintelį išsigelbėjimą matė būtent grįžimą prie parlamentinės demokratijos ir naujo Seimo sušaukimo. Tauta sveikai mąstė ir galvojo, kad demokratinis Seimas gali šalį išvesti iš blogos situacijos. Daugelis suvokė, kad žmogus, koks gabus jis bebūtų, negali valdyti vienas, kaip tai darė A.Smetona. Bet tautai spręsti A.Smetona neleido.
– Kaip to meto Seimuose buvo atstovaujamos skirtingos lytys?
– Moterų emancipacija Lietuvoje prasidėjo XIX a. pab. – XX a. pr. Tačiau jau laikinoji Konstitucija numatė, kad moterys gali tiek balsuoti, tiek būti renkamos, tą numatė ir nuolatinė Konstitucija. Europos mastu mes taip nusprendėme vieni iš pirmųjų.
Aišku, pasižiūrėjus į rinkiminius sąrašus matyti, kad realiai tų moterų nebuvo tiek daug. Nes vis dėlto to meto šeimos daugiausia buvo daugiavaikės ir moterys prižiūrėdavo vaikus. Joms būdavo sunkiau gauti išprusimą, išsilavinimą. Todėl moterų Seimuose būdavo vos keli procentai.
– Kaip to meto Seimuose buvo atstovaujamos skirtingos lytys?
– Moterų emancipacija Lietuvoje prasidėjo XIX a. pab. – XX a. pr. Tačiau jau laikinoji Konstitucija numatė, kad moterys gali tiek balsuoti, tiek būti renkamos, tą numatė ir nuolatinė Konstitucija. Europos mastu mes taip nusprendėme vieni iš pirmųjų.
Aišku, pasižiūrėjus į rinkiminius sąrašus matyti, kad realiai tų moterų nebuvo tiek daug. Nes vis dėlto to meto šeimos daugiausia buvo daugiavaikės ir moterys prižiūrėdavo vaikus. Joms būdavo sunkiau gauti išprusimą, išsilavinimą. Todėl moterų Seimuose būdavo vos keli procentai.
1926 m., kai buvo renkamas prezidentas K.Grinius, tarp kandidatų į Prezidentus buvo ir dvi moterys – Felicija Bortkevičienė bei Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Bet aš to nesureikšminčiau – abi jos gavo tik po vieną balsą. Vis dėlto reikia suprasti, kad tuometinė Lietuva buvo vyrų visuomenė. Keli valdžios veikėjai, kaip Stasys Šilingas, prie IV Seimo, išrinkto nedemokratiškai 1936 m., netgi buvo iškėlę mintį, kad iš moterų reikia atimti balsavimo teisę.
– Kokie 1920-1926 m. būdavo Prezidento ir Seimo santykiai?
– Prezidento vaidmuo iki perversmo buvo simbolinis. Juo buvo renkamas valdančiųjų atstovas ir jo pareigos faktiškai dubliavo Seimo pirmininko pareigas. 1923-26 metais būdamas prezidentu A.Stulginskis vetavo tik 6 įstatymus. O K.Grinius 1926 metais nevetavo nei vieno per 6 mėnesius. Nes jam valstiečių liaudininkų koalicijos partneriai socialdemokratai pasakė: jei vetuosi, prezidentu tu nebūsi išrinktas.
Prezidentu rinkdavo asmenį, kuris buvo linkęs į kompromisus. Nelinkusio į kompromisus nerinkdavo, nes žmogus turėjo savo valią, galėjo būti neprognozuojamas ir kelti papildomų rūpesčių. Pavyzdžiui, krikščionys demokratai prezidentu nerinko Mykolo Krupavičiaus, nes jis turėjo savo nuomonę, autoritetą. O, pavyzdžiui, K.Grinius buvo žinomas kaip demokratas, ne ypač tvirtos rankos žmogus, ne toks, kuris priimtų griežtus sprendimus.
Svorio centras tada buvo ministras pirmininkas. Dabar prisimenant tuos laikus Premjeras dažnai nustumiamas į antrą planą, akcentuojamas Prezidentas. Bet, pvz., 1926 m. realus Lietuvos vadovas po rinkimų buvo ne K.Grinius, o premjeras Mykolas Sleževičius. Ir įvykus perversmui būtent jis, o ne K.Grinius prisiėmė atsakomybę už tai, kas įvyko. Jis pripažino: aš nesugebėjau nuo perversmo apsaugoti valstybės.
– O vis dėlto kas lėmė, kad 1926 m. perversmas pavyko?
– Perversmas didele dalimi pavyko todėl, kad opozicijoje likę krikščionys demokratai rėmė tautininkus.
Be to, ir erdvė perversmui buvo palanki. Daug kam nepatiko, kad naujoji kairiųjų valdžia „užkabino“ bažnyčią, kariuomenę. Taip pat buvo steigiamos lenkiškos mokyklos, o antilenkiškumas Lietuvoje buvo labai stiprus. Todėl buvo lengva sukurti nepasitikėjimo valdžia atmosferą. Prie to prisidėjo ir tokie autoritetai kaip A.Stulginskis ir kiti. Žmonės patikėjo tuo, kas yra sakoma, ir pernelyg nesipriešino perversmui.
Apskritai perversmas yra didžiausia to laikotarpio Lietuvos nelaimė. Ne tik buvo sunaikintas parlamentarizmas, demokratinės struktūros, 6 metus kurtos tradicijos, bet ir tauta po to per 14 metų prarado iniciatyvą, mąstymą. Atėjus 1940 m., kai prireikė balso ir stuburo, Lietuva jų neturėjo. Nes asmenybių tada trūko. Prezidentinio valdymo metais A.Smetona apsistatė žmonėmis, kurie buvo jam paklusnūs. Nepaklusnūs buvo pašalinti ir nustumti į antrą planą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą