2017 m. vasario 19 d. 10:17 DELFI.lt
Romas Sadauskas - Kvietkevičius
Lietuva su Baltarusija turi pačią ilgiausią, net 677 kilometrų sausumos sieną, bet kartais susidaro įspūdis, jog ta šalis išvis neegzistuoja arba yra kitame žemyne, kažkur prie Venesuelos. O mūsų žinios apie ją apsiriboja bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje nuotrupomis bei ūsuoto prezidento Aliaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos pomėgių žaisti ledo ritulį arba asmeniškai vadovauti bulviakasiui pašiepimu.
Stoviu eilėje prie kasos naujojoje Druskininkų „Maximoje“ ir stebiu kaip lėtai krauna iš vežimėlių visą kalną prekių pusamžė baltarusių pora, pasipuošusi kildišieniškų kailių ir firminių slidinėjimo rūbų mišiniu. Jeigu lietuviai Suvalkuose blokais perka mineralinį vandenį, tualetinį popierių ir atpigintas mėsas, tai baltarusiai pas mus kraunasi žinomų prekės ženklų alkoholinius gėrimus, rūkytas ir vytintas dešras, šokoladus, kavą, indus, puodus ir per daug nesižvalgo į nuolaidas bei akcijas. Išeidamas iš parduotuvės dar pamatau, kaip kurorto svečiai bando sutalpinti savo pirkinius į apynaujo „Lexus“ visureigio bagažinę, tuo pat metu besiginčydami su irzlia paaugle, gal vėlyva dukra, o gal ir anūke, besiskundžiančia, kad nepavyksta prisijungti prie interneto su lietuviška išankstinio papildymo SIM kortele telefone.
Į parūdijusius čiabuvių golfus ir pasatus jie žvelgia su atviru pasišlykštėjimu, kurį jau užpraeitame dešimtmetyje išmoko slėpti nuo liaudies mūsų elitas. Žinau, kad tikroji Baltarusija – tai ne šitie turistai, atvykę taškyti pinigus pramogoms ir pirkiniams. Jeigu noriu apie ją daugiau sužinoti, geriau pasišnekėti su sanatorijoje „Belarus“ gydomus vaikus atlydėjusiais tėvais, eilėje prie Druskininkų lynų keltuvo svarstančiais, kad gal geriau keltis tik į vieną pusę, pareiti pėsčiomis ir už sutaupytus pinigus, prieš išvykstant namo, dar išgerti po puodelį kavos.
Prezidentas įsipareigojo 2017 m. gerokai padidinti Baltarusijos gyventojų pajamas. Jis tikisi, kad tai pavyks pasiekti prioritetu pasirinkus gerai apmokamų darbo vietų kūrimą inovatyviose ekonomikos srityse.
„Ateinantys metai turės praeiti po šalies atsinaujinimo ir atvirumo visose gyvenimo srityse ženklu“, – sakė A. Lukašenka.
Atsargios užuominos apie europietišką šalies orientaciją ir pažadas, jog iš Baltarusijos žemės kaimynai niekada nesulauks agresijos ir grasinimų netrukus virto atsivėrimu bevizėms Europos Sąjungos piliečių kelionėms, o galiausiai užrūstino Maskvą ir išsiliejo aršiu propagandinių Kremliaus televizijos kanalų puolimu, primenančiu antiukrainietišką 2014 m. isteriją.
Daug metų A. Lukašenkai neblogai sekėsi represijomis ir valstybine žiniasklaidos kontrole suvaldyti visuomenės nuotaikas. Opozicija buvo silpna ne todėl, kad tarp jos aktyvistų neatsirado patrauklių asmenybių, o todėl, kad valdžia nelaukė, kol jos išpopuliarės. Kas nespėjo pabėgti į Lenkiją arba Lietuvą, būdavo susodinami pagal kriminalinius Baudžiamojo kodekso straipsnius, pavyzdžiui, už mokesčių slėpimą. Patekdavo į keistus nelaimingus atsitikimus, nukentėdavo nuo nežinomų užpuolikų arba dingdavo be žinios.
Oficiali Baltarusijos ideologija pamažu keitėsi nuo sovietmečio nostalgijos eksploatavimo link nuosaikaus baltarusiško nacionalizmo, grįsto legendomis apie LDK, kaip baltarusių valstybę. Tačiau šiais metais "Gallup" instituto surengtos apklausos rezultatai liudija, kad Baltarusijos visuomenė nėra tinkamai paruošta persiorientavimui į Vakarus. 54 procentai baltarusių NATO įsivaizduoja kaip didžiausią grėsmę. Per 4 metus taip manančiųjų padaugėjo net 19 procentų. Ir tik 3 procentai baltarusių teigiamai vertina NATO. Pačioje Rusijoje NATO bijo vos keliais procentais daugiau žmonių (64 proc.), o tarp kitų Rusijos sąjungininkų buvusios Sovietų sąjungos erdvėje šis skaičius svyruoja nuo 20 proc. Armėnijoje iki 34 proc. Tadžikistane.
Ilgalaikio Rusijos televizijos kanalų, retransliuojamų Baltarusijoje be jokių apribojimų, poveikis gali būti ypatingai svarbus tokiu metu, kai A. Lukašenka įsivėlė į konfliktą su Maskva. Baltarusijos gyventojų dauguma galėtų dar ilgai kęsti jo komišką autoritarizmą, jeigu akivaizdžiai matytų, kad už politinių laisvių atsisakymą gauna augančią gerovę.
Tačiau A. Lukašenkos režimui vis sunkiau sekasi išlaikyti net ir santykinio stabilumo iliuziją. Kasdienės žmonių išlaidos nepaliaujamai didėja, o vidutinė alga prieš mokesčius, 2015 m. gruodį buvusi 387 eurai, per metus sumažėjo iki 383 eurų. Ir tai pagal oficialią Baltarusijos valdžios statistiką, o realybė dar žiauresnė, nes, pavyzdžiui, mokytojas Gardine neuždirba nė 200 eurų.
Negana to, A. Lukašenka visiškai netinkamu metu, pačiame žodžių mūšio su Maskva įkarštyje, įvedė „veltėdžių“ mokestį – maždaug 224 eurų per metus privalės mokėti visi, dirbusieji mažiau kaip 183 kalendorines dienas. Ar tik ne nuo lietuviško PSD mokesčio nedirbantiems asmenims ir emigrantams nusižiūrėjo.
Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – penktadienį į Minsko gatves išėjo apie 2000 piktų žmonių. Tokios protestuotojų minios Baltarusijos sostinė nematė nuo 2010 m. Kaip mums čia, Lietuvoje, tai bebūtų juokinga, protestą suorganizavo Socialdemokratų partijos lyderis Mikola Statkevich. Akcijas žada perimti ir tęsti įvairios politinės ir visuomeninės organizacijos nuo profesinių sąjungų iki anarchistų.
Mums čia, Lietuvoje, iki šiol sugebėjusiems pamatyti tik Astravo atominės elektrinės statybas ir pasiruošimą „Zapad 2017“ karinėms pratyboms, būtų prasminga pradėti atidžiau stebėti Baltarusijos įvykius ir pabandyti suprasti, kiek juose gali pasireikšti stichiškas žmonių nepasitenkinimas valdžia, o kiek – Rusijos specialiųjų tarnybų pastangos pademonstruoti A. Lukašenkai, kaip lengvai gali žlugti jo režimas, atsisakęs Kremliaus globos.
Scenarijų gali būti įvairių, nuo skubaus visuomenės nuraminimo kompromisinėmis nuolaidomis iki baltarusiškojo Maidano, kruvino Rusijos įsikišimo ir 1,5-2 mln. pabėgėlių Lietuvoje. Didžiausias iššūkis tokiu metu yra mūsų pačių pasirinkimas veikti taip pat aktyviai, kaip 2014 m. Ukrainos revoliucijos metu, arba likti apstulbusiais stebėtojais, naiviai besiviliančiais, kad viskas stebuklingu būdu savaime baigsis naudingai Lietuvai.
Romas Sadauskas - Kvietkevičius
Lietuva su Baltarusija turi pačią ilgiausią, net 677 kilometrų sausumos sieną, bet kartais susidaro įspūdis, jog ta šalis išvis neegzistuoja arba yra kitame žemyne, kažkur prie Venesuelos. O mūsų žinios apie ją apsiriboja bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje nuotrupomis bei ūsuoto prezidento Aliaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos pomėgių žaisti ledo ritulį arba asmeniškai vadovauti bulviakasiui pašiepimu.
Stoviu eilėje prie kasos naujojoje Druskininkų „Maximoje“ ir stebiu kaip lėtai krauna iš vežimėlių visą kalną prekių pusamžė baltarusių pora, pasipuošusi kildišieniškų kailių ir firminių slidinėjimo rūbų mišiniu. Jeigu lietuviai Suvalkuose blokais perka mineralinį vandenį, tualetinį popierių ir atpigintas mėsas, tai baltarusiai pas mus kraunasi žinomų prekės ženklų alkoholinius gėrimus, rūkytas ir vytintas dešras, šokoladus, kavą, indus, puodus ir per daug nesižvalgo į nuolaidas bei akcijas. Išeidamas iš parduotuvės dar pamatau, kaip kurorto svečiai bando sutalpinti savo pirkinius į apynaujo „Lexus“ visureigio bagažinę, tuo pat metu besiginčydami su irzlia paaugle, gal vėlyva dukra, o gal ir anūke, besiskundžiančia, kad nepavyksta prisijungti prie interneto su lietuviška išankstinio papildymo SIM kortele telefone.
Į parūdijusius čiabuvių golfus ir pasatus jie žvelgia su atviru pasišlykštėjimu, kurį jau užpraeitame dešimtmetyje išmoko slėpti nuo liaudies mūsų elitas. Žinau, kad tikroji Baltarusija – tai ne šitie turistai, atvykę taškyti pinigus pramogoms ir pirkiniams. Jeigu noriu apie ją daugiau sužinoti, geriau pasišnekėti su sanatorijoje „Belarus“ gydomus vaikus atlydėjusiais tėvais, eilėje prie Druskininkų lynų keltuvo svarstančiais, kad gal geriau keltis tik į vieną pusę, pareiti pėsčiomis ir už sutaupytus pinigus, prieš išvykstant namo, dar išgerti po puodelį kavos.
Supratau, kad šie metai Baltarusijai gali būti svarbūs, klausydamas naujametės prezidento A. Lukašenkos sveikinimo kalbos, kurioje jis pasidžiaugė, kad Baltarusija įgauna „šiuolaikinį europietišką pavidalą“ ir pažadėjo, jog 2017-ieji taps lūžio metais bei suteiks stiprų impulsą šalies vystymuisi.
Tačiau A. Lukašenkos režimui vis sunkiau sekasi išlaikyti net ir santykinio stabilumo iliuziją. Kasdienės žmonių išlaidos nepaliaujamai didėja, o vidutinė alga prieš mokesčius, 2015 m. gruodį buvusi 387 eurai, per metus sumažėjo iki 383 eurų. Ir tai pagal oficialią Baltarusijos valdžios statistiką, o realybė dar žiauresnė, nes, pavyzdžiui, mokytojas Gardine neuždirba nė 200 eurų.
R. Sadauskas-Kvietkevičius
Prezidentas įsipareigojo 2017 m. gerokai padidinti Baltarusijos gyventojų pajamas. Jis tikisi, kad tai pavyks pasiekti prioritetu pasirinkus gerai apmokamų darbo vietų kūrimą inovatyviose ekonomikos srityse.
„Ateinantys metai turės praeiti po šalies atsinaujinimo ir atvirumo visose gyvenimo srityse ženklu“, – sakė A. Lukašenka.
Atsargios užuominos apie europietišką šalies orientaciją ir pažadas, jog iš Baltarusijos žemės kaimynai niekada nesulauks agresijos ir grasinimų netrukus virto atsivėrimu bevizėms Europos Sąjungos piliečių kelionėms, o galiausiai užrūstino Maskvą ir išsiliejo aršiu propagandinių Kremliaus televizijos kanalų puolimu, primenančiu antiukrainietišką 2014 m. isteriją.
Daug metų A. Lukašenkai neblogai sekėsi represijomis ir valstybine žiniasklaidos kontrole suvaldyti visuomenės nuotaikas. Opozicija buvo silpna ne todėl, kad tarp jos aktyvistų neatsirado patrauklių asmenybių, o todėl, kad valdžia nelaukė, kol jos išpopuliarės. Kas nespėjo pabėgti į Lenkiją arba Lietuvą, būdavo susodinami pagal kriminalinius Baudžiamojo kodekso straipsnius, pavyzdžiui, už mokesčių slėpimą. Patekdavo į keistus nelaimingus atsitikimus, nukentėdavo nuo nežinomų užpuolikų arba dingdavo be žinios.
Oficiali Baltarusijos ideologija pamažu keitėsi nuo sovietmečio nostalgijos eksploatavimo link nuosaikaus baltarusiško nacionalizmo, grįsto legendomis apie LDK, kaip baltarusių valstybę. Tačiau šiais metais "Gallup" instituto surengtos apklausos rezultatai liudija, kad Baltarusijos visuomenė nėra tinkamai paruošta persiorientavimui į Vakarus. 54 procentai baltarusių NATO įsivaizduoja kaip didžiausią grėsmę. Per 4 metus taip manančiųjų padaugėjo net 19 procentų. Ir tik 3 procentai baltarusių teigiamai vertina NATO. Pačioje Rusijoje NATO bijo vos keliais procentais daugiau žmonių (64 proc.), o tarp kitų Rusijos sąjungininkų buvusios Sovietų sąjungos erdvėje šis skaičius svyruoja nuo 20 proc. Armėnijoje iki 34 proc. Tadžikistane.
Ilgalaikio Rusijos televizijos kanalų, retransliuojamų Baltarusijoje be jokių apribojimų, poveikis gali būti ypatingai svarbus tokiu metu, kai A. Lukašenka įsivėlė į konfliktą su Maskva. Baltarusijos gyventojų dauguma galėtų dar ilgai kęsti jo komišką autoritarizmą, jeigu akivaizdžiai matytų, kad už politinių laisvių atsisakymą gauna augančią gerovę.
Tačiau A. Lukašenkos režimui vis sunkiau sekasi išlaikyti net ir santykinio stabilumo iliuziją. Kasdienės žmonių išlaidos nepaliaujamai didėja, o vidutinė alga prieš mokesčius, 2015 m. gruodį buvusi 387 eurai, per metus sumažėjo iki 383 eurų. Ir tai pagal oficialią Baltarusijos valdžios statistiką, o realybė dar žiauresnė, nes, pavyzdžiui, mokytojas Gardine neuždirba nė 200 eurų.
Negana to, A. Lukašenka visiškai netinkamu metu, pačiame žodžių mūšio su Maskva įkarštyje, įvedė „veltėdžių“ mokestį – maždaug 224 eurų per metus privalės mokėti visi, dirbusieji mažiau kaip 183 kalendorines dienas. Ar tik ne nuo lietuviško PSD mokesčio nedirbantiems asmenims ir emigrantams nusižiūrėjo.
Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – penktadienį į Minsko gatves išėjo apie 2000 piktų žmonių. Tokios protestuotojų minios Baltarusijos sostinė nematė nuo 2010 m. Kaip mums čia, Lietuvoje, tai bebūtų juokinga, protestą suorganizavo Socialdemokratų partijos lyderis Mikola Statkevich. Akcijas žada perimti ir tęsti įvairios politinės ir visuomeninės organizacijos nuo profesinių sąjungų iki anarchistų.
Mums čia, Lietuvoje, iki šiol sugebėjusiems pamatyti tik Astravo atominės elektrinės statybas ir pasiruošimą „Zapad 2017“ karinėms pratyboms, būtų prasminga pradėti atidžiau stebėti Baltarusijos įvykius ir pabandyti suprasti, kiek juose gali pasireikšti stichiškas žmonių nepasitenkinimas valdžia, o kiek – Rusijos specialiųjų tarnybų pastangos pademonstruoti A. Lukašenkai, kaip lengvai gali žlugti jo režimas, atsisakęs Kremliaus globos.
Scenarijų gali būti įvairių, nuo skubaus visuomenės nuraminimo kompromisinėmis nuolaidomis iki baltarusiškojo Maidano, kruvino Rusijos įsikišimo ir 1,5-2 mln. pabėgėlių Lietuvoje. Didžiausias iššūkis tokiu metu yra mūsų pačių pasirinkimas veikti taip pat aktyviai, kaip 2014 m. Ukrainos revoliucijos metu, arba likti apstulbusiais stebėtojais, naiviai besiviliančiais, kad viskas stebuklingu būdu savaime baigsis naudingai Lietuvai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą