Lietuviškų šaknų turintis „Azovo“ senbuvis pataria Vilniui ruoštis karui: jei reikės padėti, nedvejodamas atvyksiu
2023.12.22 19:38 Eldoradas Butrimas, specialiai LRT.lt iš Kyjivo, LRT
V. Sobolevskis su bičiuliu, irgi futbolo „fanatu“, taip įsiamžino 2013 m. „Maidano“ revoliucijos pradžioje / E. Butrimo ir asmeninio archyvo nuotr.
„Jei antrą mano tėvynę, mamos gimtinę Lietuvą, užpuls Rusija ir būsiu paprašytas padėti, nedvejodamas atvyksiu ir pasidalysiu savo patirtimi“, – pasakė vienas iš „Azovo“ brigados vadų, papulkininkis Vladas Sobolevskis. Koviniu slapyvardžiu „Borisfen“ prisistatantis karys yra įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau Kremlius užpuls Lietuvą, todėl ši turi jau dabar tam labai rimtai ruoštis, o visi suaugę vyrai privalėtų dalyvauti kariniuose apmokymuose ir būti pasiruošę įsijungti į partizaninį karą.
Ukrainos kariuomenė yra išskirtinė Europoje tuo, kad į ją autonomijos teisėmis buvo priimti karo metu susiformavę savanoriški kovotojų junginiai. Viena iš labiausiai žinomų ir labiausiai Kremliaus nekenčiamų yra „Azovo“ brigada, prie kurios įsikūrimo 2014 metais svariai prisidėjo futbolo aistruoliai.
34 metų kyjivietis, lietuvės ir ukrainiečio sūnus, mamos gimtą kalbą yra primiršęs, nors vaikystėje ja šnekėjo laisvai, mat beveik kiekvieną vasarą praleisdavo pas gimines Vilniuje, Kaune, Rokiškyje.
Paauglystėje lietuvio aistra buvo boksas ir futbolas. Tiesa, futbolą vaikinas žaidė tik mėgėjiškai su Kyjivo „Dinamo“ klubo sirgaliais, čia vadinamais „fanatais“. Su jais V. Sobolevskis vykdavo stebėti „Dinamo“ rungtynių po visą šalį ir dalyvaudavo stadiono muštynėse su kitų komandų „fanatais“.
„Per „Oranžinę“ revoliuciją 2004 metais man buvo 15 metų, nelabai susigaudžiau, kas vyksta, tik pamenu, kad Naujuosius Metus su mama sutikome Maidano aikštėje, o susirinkę žmonės vylėsi pozityvių permainų“, – pasakojo karys. Geografijos ir psichologijos studijas institute baigęs V. Sobolevskis mokytoju netapo, o įsidarbino aukštuminių pastatų statyboje – buvo didelio dydžio langų montuotojas.
2013 metų pabaigoje kilus naujai revoliucijai vaikinas kovojo barikadose, nes ukrainietiškus patriotinius šūkius mėgę „fanatai“ buvo ne kartą patyrę prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus represijas. Po revoliucijos V. Sobolevskis nusprendė vykti į kovą su Maskvos remiamais prorusiškais Donbaso separatistais ir paprašė priimamas į formuojamą „Azovo“ pulką.
Lietuviškų šaknų turintis vienas „Azovo“ brigados vadų, papulkininkis Vladas Sobolevskis / E. Butrimo ir asmeninio archyvo nuotr.
„Birželio trečią mane priėmė į „Azovą“ o už dešimties dienų jau teko dalyvauti Mariupolio išvadavime, įvykiai tada vystėsi labai sparčiai“, – prisimena karys.
V. Sobolevskis su bičiuliais tada manė, kad kovoti vyksta trumpam, nes tikėjosi, kad separatistus skubiai sutramdys ir po kelių savaičių grįš namo, nežinodami, kad Maskva slapta siunčia gausius karius ir ginkluotę.
„Rugpjūčio penktą dalyvavome Marjinkos išvadavime šalia Donecko, ir mūšyje netekome trečdalio karių; po to vėl buvome pasiųsti į Mariupolį, kurį priešas siekė atsiimti“, – pasakojo papulkininkis.
„Azovo“ pulkas 2014 metais tapo oficialiu Vidaus reikalų ministerijos padaliniu, tačiau dar tais pačiais metais pasiprašė ir tapo Nacionalinės gvardijos skyriumi. Tam, kad gautų visapusišką ginkluotę – patrankas, tankus.
V. Sobolevskis tuo metu jau buvo tapęs štabo viršininku, o tai pasiekti jam padėjo įgyti pedagoginiai ir organizaciniai sugebėjimai, kuriuos vadai greit pastebėjo. Štabo viršininku lietuvis išbuvo iki 2017 metų, kai, aprimus kovoms, gavo pasiūlymą įsijungti į politinę „Azovo“ aktyvistų veiklą.
„Paaiškėjus, kad kai kurias svarbias problemas įmanoma išspręsti vien politiniu lygmeniu, „Azovo“ vadas Andrejus Bieleckis 2017 metais įkūrė politinę partiją „Nacionalinis korpusas“, į kurios veiklą įsitraukė nemažai bendražygių, aš irgi“, – prisiminė „Borisfenas“.
Lietuviškų šaknų turintis vienas „Azovo“ brigados vadų, papulkininkis Vladas Sobolevskis / E. Butrimo ir asmeninio archyvo nuotr.
V. Sobolevskis kartu su „Azovo“ vadu Maksimu Žorinu buvo pasiųstas propaguoti „Nacionalinio korpuso“ idėjas Charkive, ir Rusijos pasienyje esančiame regione dirbo iki 2020 metų. „Propaguoti ukrainietišką nacionalizmą rusakalbių mieste nebuvo lengva, bet tai man suteikė milžinišką patirtį, tai buvo vienas geriausių gyvenimo etapų, didžiuojuosi nuveiktu darbu“, – sakė karys.
„Nacionalinis korpusas“ neslėpė savo radikalumo, to, kad šalį nori matyti kalbančią ukrainietiškai, ir kad ji privalo atkovoti kiekvieną metrą, užgrobtą Rusijos. Kitos partijos tuo tarpu gražbyliavo ir pataikavo rusakalbiams rinkėjams, juolab kad Vakarų lyderiai irgi skatino Kyjivą su Maskva pasirašyti taiką ir nutraukti kovą.
Kremlius „Nacionalinį korpusą“ bei „Azovą“ visaip šmeižė, net Vakarai „Azovą“ buvo trejiems metams įtraukę į teroristinių organizacijų sąrašą. Dėl to jo nariai negalėjo dalyvauti NATO mokymuose, gauti ginklų.
Vladas didžiuojasi, jog Ukrainos parlamentas dabartinio karo metu patvirtino „Nacionalinio korpuso“ paruoštą įstatymą dėl bausmių kolaborantams.
„Mes matėme, kad Maskva ruošiasi didelio masto karui, todėl rengėme civilių pratybas; iš pradžių į jas ateidavo po keliasdešimt žmonių, tačiau 2021 metų pabaigoje jau ėmė rinktis šimtai, o Charkive net po tūkstantį“, – pasakojo papulkininkis.
Lietuviškų šaknų turintis vienas „Azovo“ brigados vadų, papulkininkis Vladas Sobolevskis / E. Butrimo ir asmeninio archyvo nuotr.
Prasidėjus karui, 2022 metų vasario 24 dieną į „Azovo“ štabus suplūdo vyriškiai, lankę paruošiamuosius kursus. „Kadangi sostinės štabe buvau aukščiausio laipsnio kariškis, buvau paskirtas Kyjivo „Azovo“ vadu, o antrą karo dieną užėmėme gynybines pozicijas ties Horenkos kaimu“, – prisimena V. Sobolevskis.
Ginant sostinę žuvo dvidešimt „Borisfeno“ pavaldinių, o trigubai daugiau buvo sunkiai sužeisti. Vladas iki pat dabar kovoja dėl sužeistųjų socialinio aprūpinimo bei paramos žuvusiųjų šeimoms, mat mūšių metu jo būrys dar nebuvo apiformintas kaip oficiali kariuomenės dalis.
„Tuo ir išsiskiriame Ukrainoje, kad labai rūpinamės savo kariais. Nuo pat „Azovo“ susikūrimo pradžios pas mus nebuvo sovietų armijos karininkų ir skubiai diegėme NATO standartus, vykome į Vakarų rengiamus apmokymus, todėl visada buvo daug norinčių patekti į „Azovą“, tik mes ne visus priimame“, – kalbėjo papulkininkis.
Po to, kai šiemet Kyjivo „Azovo“ brigada buvo performuota į Trečią šturmo brigadą, V. Sobolevskis joje tapo artilerijos padalinio vadu. Daugiausia iš Charkivo „Azovo“ karių buvo suburtas šturmo būrys „Kraken“.
Vlado brigada prieš mėnesį grįžo iš Bachmuto į Kyjivą poilsiui ir persiorganizavimui. Prieš tai brigada kovojo kitose Donecko regiono vietovėse bei Zaporižios srityje.
„Borisfenas“ didžiuojasi, kad jo vadovauto Kyjivo „Azovo“ nariai savanoriškai dalyvavo nepaprastai rizikingoje operacijoje, kai malūnsparniu buvo gabenama pagalba Mariupolio „Azovstal“ gamykloje apsuptiems kovos draugams.
V. Sobolevskis drauge su „Azovui“ vadovavusiais Maksimu Žorinu ir Igoriu Mykhaylenka / E. Butrimo ir asmeninio archyvo nuotr.
„Tai buvo unikali operacija, kuri pavyko. Nepavyko prasiveržti sausuma iki „Azovstal“ ir nepavyko sumanymas ten pasiųsti Maskvai ištikimos pravoslavų cerkvės šventikų delegaciją su vaistais bei maistu, nes okupantų vadai jų nepraleido“, – kalbėjo V. Sobolevskis.
„Labai nenoriu, kad Vilnių ir Kauną ištiktų Bachmuto likimas – iki karo tai buvo vienas gražiausių Donecko regiono miestų, o dabar pavirto griuvėsiais“, – sakė papulkininkis.
„Borisfenas“ yra dėkingas Lietuvai, kuri priima reabilitacijai sužeistus „Azovo“ karius, o karo pradžioje atsiuntė jo būriui pagalbą, labai pravertusią ginant sostinę. „Faktinė Lietuvos parama Ukrainai nėra didelė, tačiau žiūrint pagal gyventojų kiekį ji yra viena didžiausių, tuo džiaugiuosi“, – kalbėjo karys.
V. Sobolevskis neslėpė negalintis visko pasakoti tiek apie savo veiklą, tiek apie Vilniaus suteiktą pagalbą: „Manau, kad tik nedidelė dalis Lietuvos žmonių supranta padėties rimtumą – tai, kad karas anksčiau ar vėliau ateis ir pas jus. Įkurdintos viena ar dvi užsienio brigados nieko iš esmės nepakeis, dėl savo geografinės padėties tiek Ukraina, tiek Lietuva visada liks Rusijos kaimyne ir bus „saugumo arba pilkąja zona“ Vakarams. Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis ir Lenkija turi siekti, kad NATO strategija pakistų, o kol tai bus padaryta, visi piliečiai turi išmokti partizaninės veiklos, kad pakartotų tai, ką tautiečiai darė po Antrojo pasaulinio karo, tik šį kartą pabaiga privalo būti pergalinga.“
2022.04.07 17:062022.11.26 21:162022.04.13 20:40
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą