Apie Lietuvą ir lietuvius

 

"Мы не всегда понимаем, что ранит и что беспокоит другую сторону": Тимофей Акудович обратился к литовской аудитории 

10 ноября 2023 г. 10:41   ru.DELFI.lt 

YOUTUBE NUOTR. 

Белорусский историк Тимофей Акудович, слова которого о Вильнюсе, белорусах и "литвинизме", вызвали бурную реакцию в литовских СМИ, обратился в редакцию Delfi, чтобы объяснить свою позицию и принести извинения тем жителям Литвы, кого могли задеть его слова. Ниже приводим обращение Т. Акудовича полностью и без изменений. 

Добрый день! 

Я тот самый историк Тимофей Акудович, слова которого в передаче "Мне тоже не нравится" вызвали такую бурную реакцию в Литве на этой неделе. 

Литовские СМИ обратили внимание на слова белорусского историка: как моноэтнический город - это фигня, Вильнюс - это колыбель нескольких наций  

Для меня это событие стало неприятным шоком. Маcштаб такой реакции мне не совсем понятен, но причина ясна: я сказал обидную глупость. В связи c этим очень хочется объяснить свою позицию напрямую литовской аудитории и извиниться перед теми, кого задели мои слова. 

Благодарю редакцию Delfi за возможность это сделать. 

Сначала самое главное: Вильнюс – литовский город и столица Литовской Республики. Это константа! А беларусы не претендуют ни на Литву, ни на ее территорию, ни на ее суверенитет. 

Во время передачи я это проговаривал. Но потом, в той же передаче высказался так, как-будто эти претензии есть. Моя мысль позвучала так, будто беларусы приедут в Вильнюс и, вместо того, чтобы заниматься своими делами, начнут менять город под себя. 

И это было глупое заявление с моей стороны. Я пытался сформулировать новую для себя идею, но в итоге сказал не то, что хотел. Сразу после просмотра передачи я понял, что сказал черт-те что и написал про это в своем FB. А сейчас хочу донести это до литовской аудитории. 

В ходе дискуссии все участники передачи говорили о вредности и маргинальности "литвинизма" (радикального национализма в формате "Вильня наша"). И я, со своей стороны, попытался сформулировать аргумент в этой дискуссии. 

Я говорил о том, что правильный путь для беларусов сейчас – это сосредоточиться на том, что белорусы могут сделать на благо современного Вильнюса – столицы Литвы и древней столицы ВКЛ. В свое время в развитие города внесли свой вклад представители разных народов, в том числе предки белорусов (например, русины, которых я упоминаю в передаче). Когда-то во время ВКЛ это прекрасно работало, и сейчас нам стоит сосредоточиться именно на этом – на полезном вкладе. Все мои рассуждения про поликультуру и муниципалитеты были как раз об этом. 

В итоге эта попытка рассуждения оказалась очень неудачной. Я по сути сказал противоположное тому, что хотел сказать. Но посыл был именно такой, как я описал выше, и я надеюсь, он считывается в общем контексте разговора. 

Также, прочитав множество комментариев, я с удивлением понял, что литовских зрителей в нашей дискуссии возмутили даже те вещи, которые в беларусском контексте звучат совершенно нейтрально и по которым мы ожидали претензий скорее от наших анонимных "литвинистов", чем от жителей Литвы. 

И вот с этим мне еще предстоит разобраться. Хочется понять, в чем разница контекстов и где болевые точки, чтобы на них больше не наступать. Сотни разгневанных комментариев конечно помогли продвинуться в этом вопросе, но хочется получать это знание в более спокойном режиме. 

И подводя итог. Сказанные слова назад не вернешь. Мне очень жаль, что мои нелепые высказывания так сильно затронули литовское общество и вызвали столько негатива. Особенно сейчас, когда Литва так много делает для белорусов. Прошу прощения у всех, кого мои слова обидели. 

Мой личный вывод из этой истории: я очень плохо понимаю литовский контекст. Надо разбираться и узнавать. 

Но, кажется, это не только моя проблема. Непонимание контекста - одна из главных причин роста полностью выдуманной угрозы "литвинизма" в Литве: у нас очень слабая коммуникация между литовским и беларусским медиаполями. Мы не всегда понимаем, что ранит и что беспокоит другую сторону. 

Я сам живу сейчас в Варшаве. Беларус, живущий в Вильнюсе, наверняка не высказался бы так неадекватно, как я.

Sabaliauskaitę papiktino „The Guardian“ straipsnis apie sostinę: įžeidimas vilniečiams Kremliaus propagandos maniera 

2023.11.09 19:45 Barbora Turauskaitė, LRT.lt

Kristina Sabaliauskaitė / E. Blaževič / LRT nuotr.

Antradienį vienas žymiausių britų dienraščių „The Guardian“ išpublikavo straipsnį pavadinimu „Vietinio gidas po Vilnių“, kuriame Vilniuje šiuo metu gyvenantis britų žurnalistas Georgas Eastas pateikė savo įžvalgas apie Lietuvos sostinę. Jos papiktino vieną žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, Vilniaus garbės pilietę Kristiną Sabaliauskaitę, kurios teigimu, šis straipsnis – „įžeidimas vilniečiams bjauriausia Kremliaus stiliaus propagandos maniera“. 

„Keliaudami po senovines valgyklas, apdovanojimus pelniusius komunistinius kvartalus ir barą su Jėzaus atvaizdu ant kilimo, pristatome vieną iš geriausiai vertinamų Europos miestų“, – tokiais žodžiais prasideda minėtasis G. Easto straipsnis, sukėlęs K. Sabaliauskaitės pasipiktinimą.

Jame autorius pristato savo rekomendacijas į Vilnių atvykusiems turistams – pataria, ką aplankyti, ko paragauti, kur praleisti vakarą ir, galiausiai, kur apsistoti.

Straipsnis pradedamas nuo kultūrinių Vilniaus objektų – G. Eastas išskiria Lazdynų mikrorajoną bei Kazio Varnelio namus-muziejų.

Pavalgyti autorius siūlo senamiestyje esančioje „sovietinio stiliaus“ valgykloje „Sultiniai“, kurioje, anot jo, maistas nėra vertas apdovanojimų už pateikimą, tačiau atitinka visus reikalavimus, jei kalbėtume apie piniginei draugišką naminę virtuvę.

Turistams taip pat rekomenduojama apsilankyti senamiestyje esančiuose ir daugybę rūšių kraftinio alaus siūlančiuose baruose, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Lukiškių kalėjime bei naujamiestyje esančiame klube „Galerija 1986“.

Straipsnio pabaigoje G. Eastas pateikia porą senamiestyje esančių viešbučių, jo nuomone, siūlančių geriausią patirtį už geriausią kainą.

„Įžeidimas vilniečiams bjauriausia Kremliaus stiliaus propagandos maniera“

Šis, iš pirmo žvilgsnio įprastas straipsnis, patraukė Vilniaus dailės akademijos Garbės daktarės ir vienos žymiausių lietuvių rašytojų K. Sabaliauskaitės dėmesį. Anot jos, autorius pavaizdavo Vilnių neatpažįstamai ir kaip „sovietinį miestą“.

Kristina Sabaliauskaitė / D. Umbraso / LRT nuotr.

Pasipiktinusi straipsnyje perteikiamu sostinės portretu K. Sabaliauskaitė kreipėsi į „The Guardian“ su prašymu ištaisyti faktines klaidas, anot jos, „menkinančias“ miestą. Siųsto laiško turiniu ji pasidalijo su LRT.lt.

„Rašau reaguodama į publikuotą straipsnį „Vietinio gidas po Vilnių“, kurio autorius, save „vietiniu“ vadinantis Georgas Eastas. Deja, dešimties metų paviršutinė pažintis su miestu nepaverčia tavęs „vietiniu“ ir straipsnis tai puikiai iliustruoja: jame gausu faktinių klaidų ir dauguma jų menkina miestą.

Jis pateikia iškreiptą Vilniaus vaizdą – iš visos 700 metų miesto istorijos specifiškai atrinkti vien objektai iš 50-metį trukusios sovietų okupacijos, rodant jį kaip amžinai „postsovietinį“. Vilniuje ir Lietuvoje nebėra nieko „postsovietinio“ išskyrus tuos užsilikusius pastatus – negebėjimas to pamatyti ir Vilniaus vaizdavimas su „sovietine etikete“ nekreipiant dėmesio, kad septynių šimtmečių kontekste tai tebuvo trumpa okupacija, yra iš tiesų apgailėtinas“, – teigiama K. Sabaliauskaitės laiške „The Guardian“ redakcijai.

Vilnius, Lietuva / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Pasak rašytojos, karo su Ukraina ir nesiliaujančių karinių Rusijos grasinimų Lietuvai šviesoje toks miesto vaizdavimas „The Guardian“ puslapiuose įgyja ir politinę potekstę.

„Šis straipsnis – tai ne „turtingos 700 metų miesto istorijos šventimas, bet įžeidimas vilniečiams bjauriausia Kremliaus stiliaus propagandos maniera“, – rašo ji.

Straipsnyje, anot rašytojos, pilna faktinių klaidų

Straipsnis, anot žymios autorės, ne tik kuria iškreiptą Lietuvos sostinės vaizdą, tačiau be to dar yra pilnas faktinių klaidų. Jas K. Sabaliauskaitė savo laiške įvardija ir pateikia argumentus, kodėl jos privalo būti ištaisytos.

Pirmoji jų – straipsnyje pateikiamas Lazdynų miegamojo rajono aprašymas.

„Vietinio gide po Vilnių“ teigiama, jog „Lazdynų reljefas daugiasluoksnis, keliai platūs, o architektūra unikali, nes čia vingiuoja Architektų gatvė su zigzaginiais, sujungtais penkiaaukščiais „Chruščiovkos“ daugiabučiais ir dabar distopiškai atrodančiais 16 aukštų monolitais.“

Vilnius; miestas; Lazdynai / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Ši straipsnio vieta, K. Sabaliauskaitės teigimu, neteisinga, nes lietuvių architektai, 1963–1970 m. statę Lazdynus, sąmoningai priešinosi „chruščiovkoms“ – konvejeriniam penkiaaukščio gyvenamojo pastato projektui, sukurtam rusų architekto Vitalijaus Lagutenkos. Buvo sukurti patogesni ir estetiškesni, labiau žmogiški namai.

„Tuo metu tai buvo tam tikras lietuvių architektų maišto aktas, kuriam reikėjo drąsos ir diplomatijos, siekis įrodyti savo „vakarietiškumą“ – girdėjau tai iš pačių projekto autorių. Todėl ne – Lazdynuose nėra jokių Lagutenkos „chruščiovkių“, o tik Čekanausko, Brėdikio, Balčiūno ir Valiuškio penkiaaukščiai“, – tikino autorė.

„The Guardian“ publikacijoje taip pat teigiama, kad rekomenduojamas aplankyti Kazio Varnelio muziejus yra „vienintelis Nacionalinio muziejaus filialas, dedikuotas menui“. K. Sabaliauskaitės teigimu, šis teiginys nėra klaidingas, tačiau jis palieka skaitytojui neteisingą įspūdį, kad Vilniuje tėra vienas meno muziejus.

Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje / E. Blaževič / LRT nuotr.

Savo laiške britų dienraščiui ji minėjo Valdovų rūmus, Lietuvos nacionalinį dailės muziejų, Radvilų rūmų dailės muziejų, Vytauto Kasiulio muziejų ir kitas žymias sostinės meno galerijas, kurios straipsnyje liko neįvardytos.

Vavelio rūmai / Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

„Pasirinkimas pristatyti „taukuoto šaukšto sovietinę valgyklą „Sultiniai“, kaip „laiko kapsulę, atstovaujančią sovietiniam Vilniui“ taip pat labai „įdomus“. Jei autorius jaučia nostalgiją vien išskirtinai sovietiniams dalykams, galėjo aprašyti garsesnę „laiko kapsulę“: legendinį „Neringos“ restoraną, kuris nė kiek nepasikeitė“, – straipsnyje teikiamą rekomendaciją kritikavo K. Sabaliauskaitė ir priduria, kad, nors skoniui neįsakysi, Vilnius tarptautiniame kontekste vis dažniau minimas kaip kulinarinė destinacija, tad kodėl gi turistams nepasiūlius to, kas geriausia.

Vilniaus garbės pilietė „The Guardian“ taip pat prašo pataisyti straipsnyje skelbiamą teiginį, kad Nacionaliniame operos ir baleto teatre „aprangos kodas yra kur kas laisvesnis nei Vakaruose“. Be to, tikina, kad pridėjus 5 ar 10 svarų prie G. Easto pasiūlytų kainų, vietoje jo pasiūlytų variantų nakvynei, galite apsistoti 4 žvaigždučių viešbutyje su nuostabiais miesto ir jo bažnyčių vaizdais.

Vilniaus senamiestis / E. Blaževič / LRT nuotr.

„Dieve apsaugok gražųjį Vilnių nuo tokių „vietinių“. „The Guardian“ redaktoriai – kitą sykį paklauskite apie Vilnių tikrųjų vietinių, o ne „laisvai samdomų rašytojų, besispecializuojančių teritorijose, anksčiau okupuotuose Sovietų Sąjungos“, kurių smegenys tebėra jos okupuotos. Ir prašau atminkite visiems laikams atsikratydami savo pačių kolonistinio mąstymo: Lietuva tai ne „teritorija“, o valstybė su labai sena valstybingumo istorija ir sostine Vilniumi“, – laišką užbaigė K. Sabaliauskaitė.

„K. Sabaliauskaitė nesikreipė į mane dėl jokio paaiškinimo“

LRT.lt susisiekus su straipsnio autoriumi G. Eastu, jis sutiko pakomentuoti K. Sabaliauskaitės kritiką.

Jo nuomone, lietuviams labai retai pavyksta identifikuoti ir reklamuoti lankytinas vietas, kurios patrauktų užsieniečių dėmesį. Todėl savo straipsnyje jis stengėsi užpildyti šią spragą.

Be to, G. Eastas pridūrė, kad jokiuose jo straipsniuose nėra ir niekada nebuvo sovietinės sistemos šlovinimo. Ir tai, anot jo, ne pirmas kartas, kai kas nors bando patraukti dėmesį, keldamas triukšmą dėl nieko.

„K. Sabaliauskaitė nesikreipė į mane dėl jokio paaiškinimo ir tiesiog siekia sukelti skandalą. Gaila, nes straipsnis yra apie miestą, kurį nuoširdžiai myliu, ir labai stengiausi išvengti įprastų klišių, kurių pasitaiko vietinių gyventojų parengtoje turizmo medžiagoje. Užsieniečių atsiliepimai yra naudingi ir žadina susidomėjimą aplankyti Vilnių ne tik dėl rožinės sriubos“, – komentavo jis.

Vilniaus panorama / E. Genio / LRT nuotr.

LRT.lt pateikia pilną K. Sabaliauskaitės kreipimąsi į „The Guardian“:

Gerbiamas Pone,

Rašau reaguodama į publikuotą straipsnį „Vietinio gidas po Vilnių“, kurio autorius save vadinantis „vietinis“ George East. Deja, dešimties metų paviršutinė pažintis su miestu nepaverčia tavęs „vietiniu“ ir straipsnis tai puikiai iliustruoja: jame gausu faktinių klaidų ir dauguma jų menkina miestą. Jis pateikia iškreiptą Vilniaus vaizdą – iš visos 700 metų miesto istorijos specifiškai atrinkti vien objektai iš 50-metį trukusios sovietų okupacijos, rodant jį kaip amžinai „post-sovietinį“. Vilniuje ir Lietuvoje nebėra nieko „post-sovietinio“ išskyrus tuos užsilikusius pastatus – negebėjimas to pamatyti ir Vilniaus vaizdavimas su „sovietine etikete“ nekreipiant dėmesio, kad septynių šimtmečių kontekste tai tebuvo trumpa okupacija yra iš tiesų apgailėtinas. Karo su Ukraina ir Rusijos nesiliaujančių karinių grasinimų Lietuvai šviesoje toks miesto vaizdavimas „The Guardian“ puslapiuose bei redakcijos sprendimas tai publikuoti įgyja ir politinę potekstę. Šis straipsnis – tai ne „ turtingos 700 metų miesto istorijos šventimas“, bet įžeidimas vilniečiams bjauriausia Kremliaus-stiliaus propagandos maniera.

Straipsnio klaidas sunku nurašyti tiesiog autoriaus neišmanymui ar „asmeniniams įspūdžiams“. Tikrai reikia sąmoningo, gerai apskaičiuoto aklumo matyti Vilnių pastebint vien sovietinius daugiabučius ir sovietinio stiliaus valgyklas (aš nė neįtariau tokių esant užsilikusių).

Architektūriškai, UNESCO Pasaulio paveldo miestas Vilnius yra žinomas ne dėl sovietinių daugiabučių (kurie savo „grožiu“ nedaug tesiskiria nuo socialinių būstų, daugiabučių Britanijoje, Italijoje ar Prancūzijoje), bet dėl Vilniaus Baroko mokyklos ir kelių įspūdingiausių pasaulyje baroko bažnyčių, tokių kaip Šv.Petro ir Povilo. Vilniui netgi dedikuojami atskiri skyriai apie Vilniaus Baroko mokyklą meno istorijos knygose ir Vikipedijoje.

Vilnius nėra „sovietinis“ – priešingai, šis miestas inspiravo Sovietų Sąjungos griūtį, tai miestas, kuriame buvo 1990 m. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas ir kuriame 1991 m. žmonės žuvo po tankais ar nuo šūvių, patyrė sužeidimus tam, kad nustotų būti „sovietiniais“ kartą ir visiems laikams – buvau to liudininkė asmeniškai. Esu šiandien liudininkė, kad esame pasiruošę vėl tą padaryti Rusijos agresijos grėsmės akivaizdoje. Netgi okupacijos metais Vilnius visuomet buvo europietiškiausias ir mažiausiai sovietinis miestas buvusios Sovietų Sąjungos kontekste – nežiūrint visų Rusijos pastangų. Tikrai reikia sąmoningos pastangos išvengti ir nematyti įspūdingos gotikinės, barokinės ir klasicistinės Senamiesčio architektūros, dėl kurios Vilnius šiandien yra viena labiausiai pageidaujamų ir aukščiausiai vertinamų kino lokacijų – BBC „Karas ir taika“ didžia dalimi buvo nufilmuota Vilniuje, Sky Atlantic ir HBO „Jekaterina Didžioji“ su Helen Mirren taip pat, lygiai kaip ir Netflix „Paskutinieji carai“ (ir ne, seriale Vilnius vaizduoja ne Rusiją, o Berlyną), ar austrų TV serialas „Sisi“, kur Vilnius vaidina Hofburgą - galėčiau tęsti ir tęsti.

Paliekant nuošalyje priežastis, privertusias George East‘ą pavaizduoti Vilnių taip neatpažįstamai, bet taip puikiai atitinkant Rusijos propagandos standartus ir tikslus kaip „sovietinį miestą“, šios faktinės klaidos privalo būti ištaisytos pono East‘o straipsnyje:

- Rašydamas apie Lenino premija apdovanotus Lazdynus, pastatytus 1963-1970, jis klaidingai aprašo juos kaip „su zigzagu iš sujungtų penkiaaukščių „chruščiovkų“ daugiabučių.“ Jei George Eastas būtų pasivarginęs pasidomėti „gudrių lietuvių architektų grupe“ (Vytautas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Vytautas Balčiūnas ir Gediminas Valiuškis), jis būtų atradęs, kad lietuvių architektai sąmoningai priešinosi „chruščiovkoms“ (konvejeriniam penkiaaukščio gyvenamojo pastato projektui sukurtam rusų architekto Vitalijaus Lagutenkos), sukurdami patogesnius ir estetiškai dailesnius Lazdynų namus savo žalesniam ir labiau žmogiškam projektui. Tuo metu tai buvo tam tikras lietuvių architektų maišto aktas, kuriam reikėjo drąsos ir diplomatijos, siekis įrodyti savo „vakarietiškumą“ – girdėjau tai iš pačių projekto autorių. Todėl ne – Lazdynuose nėra jokių Lagutenkos „chruščiovkių“, o tik Čekanausko, Brėdikio, Balčiūno ir Valiuškio penkiaaukščiai. Prašau tai pataisyti straipsnyje.

- Teiginys apie Kazio Varnelio muziejų kaip „vienintelį Nacionalinio muziejaus filialą dedikuotą menui“ yra visiškai klaidinantis ir palieka skaitytojui neteisingą įspūdį, kad Vilniuje tėra vienas meno muziejus. Autorius įtartinai praleidžia faktą, kad Vilniuje yra net 3 nacionaliniai muziejai. Pirmiausia – Valdovų rūmai. Antra – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (kuris turi kelerius didžiulius pastatus visame mieste skirtingoms kolekcijoms – Paveikslų galeriją (Lietuvos ir Vakarų senieji meistrai), Radvilų rūmų dailės muziejus (pasaulio menas), Nacionalinė galerija (modernusis menas), Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Vytauto Kasiulio muziejus (Diasporos ir migracijos menas). Trečiasis – Lietuvos nacionalinis muziejus (eksponuojantis archeologiją, etnografiją, numizmatiką, retus spaudinius ir istorinių objektų kolekcijas). Kazio Varnelio muziejus yra šio pastarojo filialas: menininkas kolekcionavo orientalijas, retus spaudinius ir žemėlapius, kuriuos kartu su savo optinio meno darbais paliko šiam Nacionaliniam muziejui taip paversdamas šią kolekciją „vieninteliu menui dedikuotu“ šio muziejaus filialu.

- Pasirinkimas pristatyti „taukuoto šaukšto sovietinę valgyklą „Sultiniai“ kaip „laiko kapsulę atstovaujančią sovietiniam Vilniui“ taip pat labai „įdomus“. Jei autorius jaučia nostalgiją vien išskirtinai sovietiniams dalykams, galėjo aprašyti garsesnę „laiko kapsulę“: legendinį „Neringos“ restoraną, kuris nė kiek nepasikeitė (įskaitant ir jų meniu su garsiuoju vištienos Kyivo kotletu). Lietuvos architektų Brolių Nasvyčių dizainas vėlgi buvo pastanga iš už Geležinės uždangos atvesti tarptautinį šešiasdešimtųjų stilių į Vilnių. Nuo pat pirmos dienos tai tapo „institucija“, kartais juokaujančiai šiandien pavadinama „sovietiniu „Claridge‘s“; ten buvo sovietinių (ir disidentinių) menininkų, kompozitorių, poetų ir rašytojų susitikimo vieta, tarp jų Josifo Brodskio ir Tomo Venclovos. Kalbant apie p. East‘o rekomendacijas – jos neįsimintinos, bet, žinoma, de gustibus non est disputandum, tai daugiau jo susiformavusio skonio klausimas. Visgi vien nieko neišmanantys užsienio turistai ieškantys „sovietinės egzotikos“ tikslingai eitų į „Sultinių“ valgyklą (tiesą sakant, didžioji dauguma vilniečių netgi sovietiniais metais valgyklose valgė tik verčiami būtinybės), kadangi Vilnius tarptautiniame kontekste tampa žinomas kaip kulinarinė destinacija. Tiesą sakant, Michelin komanda lankosi šiemet mieste ir mums visiems įdomu, kurie tikrųjų vietinių favoritai bus apdovanoti. Patiekalai valgiaraščiuose negąsdina kainomis, panašiomis į britų gastropubų kainas, tai kodėl gi neparagavus to, kas Vilniuje geriausia ir išvardinta „30 best restaurants“ – vietinių produktų, ekologiškų ir miško gėrybių. Jei norite susidaryti vilnietiško maisto nuotaikos įspūdį Londone – nueikite į „Turnips“ restoraną Borough Market, kur lietuvis šefas Tomas Lidakevičius puikiai atstovauja šią tendenciją.

- Prašome pataisyti teiginį apie apsilankymą Vilniaus Nacionaliniame Operos ir baleto teatre, kad „aprangos kodas yra kur kas laisvesnis nei Vakaruose“. Tai netiesa – šiuo metu aprangos kodas yra kur kas laisvesnis būtent Vakaruose. Autorius turbūt visiškai nesilanko Royal Opera Covent Garden, kur žiūrovai kartais ateina vilkėdami šortus ar sportines basutes – Vilniaus teatrų fojė tokia apranga tikrai susilauktų kreivų žvilgsnių ar net šnabždesių. Nors teatro aprangos kodas Vilniuje tikrai nėra snobiškas ir džinsai su išlygintais marškiniais toleruojami, bet vis dėlto žmonės vis dar pasistengia šventiškiau apsirengti iš pagarbos scenai ir artistams, tokiems, kaip pavyzdžiui Vilniuje gimusi pasaulinio garso sopranas Asmik Grigorian.

- Nekvestionuosiu autoriaus viešbučių pasirinkimų, tačiau būtina pažymėti, kad pridėjus 5 ar 10 svarų prie jo pasiūlytų kainų, vietoje jų galite apsistoti 4 žvaigždučių viešbutyje su nuostabiais miesto ir jo bažnyčių vaizdais – tai būtų geras kainos ir kokybės santykis, o ne hostelis. Akivaizdu, kad šitai nebuvo svarbu p. Eastui, kadangi viskas, ką jis tenorėjo matyti ir pamatė buvo sovietiniai daugiabučiai.

Dieve apsaugok gražųjį Vilnių nuo tokių „vietinių“. „The Guardian“ redaktoriai – kitą sykį paklauskite apie Vilnių tikrųjų vietinių, o ne „laisvai samdomų rašytojų besispecializuojančių teritorijose anksčiau okupuotuose Sovietų sąjungos“, kurių smegenys tebėra jos okupuotos. Ir prašau atminkite visiems laikams atsikratydami savo pačių kolonistinio mąstymo: Lietuva tai ne „teritorija“, o valstybė su labai sena valstybingumo istorija ir sostine Vilniumi.