LRT iš Ukrainos. „Feisbukuose viskas gražu, kare viskas kitaip“: Lietuvių legionas kaunasi su rusais
Benas Gerdžiūnas, LRT.lt / 2022.11.25 05:30
Rusijai užpuolus Ukrainą, Kyjivas kreipėsi į pasaulį, kviesdamas savanorius prisijungti prie „Europos gynybos“. Tarp atsiliepusiųjų buvo ir dešimtys lietuvių. Tačiau kiek ir kas iš jų pasiekė fronto linijas?
Spalio pradžioje Ukrainos pajėgos įžengė į Rusijos užgrobtus miestus Charkivo srityje. Netrukus pasirodė vaizdo įrašas, kuriame Ukrainos kariai degina Rusijos vėliavas ir pozuoja prie atgauto administracijos pastato. Jie šalia geltonai mėlynų raiščių ant krūtinių ir rankovių turėjo ir Lietuvos trispalvę.
Tai buvo pirmieji kadrai, patvirtinantys, kad Lietuvos savanoriai ne tik moko Ukrainos karius, bet ir kovoja fronte.
Vytautas – tai netikras jo vardas – yra vienas iš jų.
Kaip ir dauguma kitų Lietuvos savanorių, jis vengia kamerų, atsisako fotografuotis. Tik po ilgų įkalbinėjimų ir bičiulio, kito lietuvio legionieriaus, pastūmėjimo Vytautas sutinka duoti interviu.
Susitinkame Kyjivo kavinėje. Jis ateina šiek tiek šlubuodamas, nes gydosi fronte patirtą žaizdą. Jam dar liko kelios savaitės, iki kol galės grįžti į kariuomenę.
Lietuvių savanoriai Charkivo srityje. / Dobrik Live/YouTube stop kadras/LRT iliustr.
Paskutinį kartą fronte Vytautas buvo Charkivo kontrpuolimo metu. Tarnaudamas Ukrainos specialiosiose pajėgose, jis dažnai pirmas įžengdavo į okupuotus miestus ir kaimus, rengdavo pasalas, rinkdavo žvalgybinę informaciją ir ruošdavo dirvą pagrindinių pajėgų puolimui.
Per šias įprastas misijas, dažnai naktį, jie susidurdavo su Rusijos kariuomene. Prasidėjo artimos kovos.
„Tu nenori jo nužudyti, tu nori, kad jis padėtų ginklą ir nekariautų, kad pasiduotų, kad liktų gyvas“, – sako Vytautas. Vienoje iš tokių artimų kovų „du rusus pavyko įtikinti pasiduoti“.
„Geras jausmas tuo momentu, tu likai gyvas, o kartu tai yra pats geriausias trofėjus kaip lietuviui. Kaip gerą žuvį pagauti.“
Kiti rusai buvo nukauti.
„Jis pirmas į tave iššauna ir tau nebelieka jokio kito šanso, tu nebeturi daugiau klausimų“, – priduria Vytautas.
Jis pasakoja, kad pamatė siluetą, o paskui paleido seriją šūvių. „Ir tada mačiau, kaip jis...“ – Vytautas nutraukia pasakojimą ir pažvelgia pro langą. Sakinio nebaigia.
Kalbėdamas jis dažnai šokinėja tarp, atrodytų, prieštaringų argumentų, o sakiniai nusėti pauzėmis ir trumpais atsakymais. Regis, jis įkūnija dvilypumą, kurį demonstruoja daugelis kovotojų Ukrainoje, – yra noras neatskleisti skausmo, tačiau emocijos vos tramdomos kalbant apie mirtis, taip pat ir apie žudynes.
„Galvoji [apie psichologinę pusę,] daug galvoji, gal daugiau nei reikėtų, daugiau nei anksčiau. Minčių daug. Netgi kartais norisi labai gerai su kažkuo pasikalbėti," – sako Vytautas.
„Kalbėjau su tokiu vienu lietuviu, kuris žino, kas yra karas, kas yra kariauti, kokių problemų turi kareiviai po misijų. Žmonės paskui negali susigyventi su tuo [ir manau, kad] ukrainiečiams reikės daug psichologinės pagalbos po to. Pasikalbėti, jei yra profesionalas psichologas, yra labai gerai.“
„Bet nelabai gerai, kai žmogus ateina ir bando iš tavęs išpešti informaciją. Tu turi pats suprasti, kad reikia, – sako Vytautas ir priduria. – Kariai nenori lįsti į dūšią, jie patys užsidarę.“
Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija prognozuoja, kad po karo psichologinės pagalbos prireiks maždaug 15 mln. žmonių, įskaitant karius.
Lietuvos ir Ukrainos vėliavos pasienyje su Baltarusija (asociatyvi nuotrauka). / B. Gerdžiūno/LRT nuotr.
Vytautas grįžta į tą akimirką, kai buvo sužeistas: „Buvome gatvėje vieni iš pirmųjų [įžengę į miestą]. Mes vieną namą išvalėm, turėjome apeiti tokius garažus ir apžiūrėti. Pasižiūri duris, atidarai, kas ten yra, o jis buvo pasislėpęs visai kitoje vietoje, laukė.“
Jam kulka pataikė į pilvą, kiek žemiau šarvinės liemenės. Keli centimetrai aukščiau ir jis nebūtų sužeistas. Bet centimetras žemiau, kaip vėliau pasakys gydytojai, ir jis būtų miręs.
„Turėjau du medikus tuo metu [dalinyje]. Vienas nieko negalėjo tuo metu man padaryti. Jis sustingo. Gerai, kad buvo kitas“, – prisimena Vytautas.
Vytautas buvo evakuotas į artimiausią lauko ligoninę. Po to nuvežtas į Charkivą, srities sostinę: „Buvo daug žmonių, iš karto pradėjo klausti, ko reikia. Ligoninėje yra visko, ko reikia: nuo drabužių iki vaistų iki kažkokio maisto papildomai, visi pasiruošę [padėti].“
Nors savanoriai jam siūlė vykti gydytis į Lietuvą, jis atsisakė, sakydamas, kad visą reikiamą pagalbą gauna Ukrainoje.
Vilniuje jam nebūtų taikomos tos pačios gydymo ir reabilitacijos programos, kurios siūlomos Lietuvos kariams. Kaip neseniai išsiaiškino vienas lietuvis savanoris, jie patys turi sumokėti už gydymą namuose.
Dabar Vytautas sveiksta Kyjive, kur taip pat susiduria su kitokia realybe – realybe, kurioje karas įžengė į kiekvieno žmogaus kasdienybę.
„Būna momentas, kai iškyla klausimas – kodėl. Kodėl taip dabar yra, kodėl negali taip gyventi, kaip Lietuvoje dabar žmonės gyvena, atsipalaidavę, gatvėmis sau vaikšto, nėra jokio aliarmo. Grįžęs namo išsimiegosi, gali susiplanuoti pusę metų į priekį, gal į kelionę nuvažiuosi. Čia to nėra, čia neatsipalaiduoji“, – sako jis.
Kyjivas, spalio mėn. / B. Gerdžiūno/LRT nuotr.
Lietuvių legionas
Sunku įvertinti Lietuvos indėlį mūšio lauke. Nors šalis nedidelė, ji šoko aukščiau kitų tiekdama ginkluotę ir teikdama humanitarinę bei karinę pagalbą. Tačiau kovotojų, atrodo, yra nedaug.
Vienas Lietuvos savanoris, neseniai davęs interviu „Delfi TV“ Vilniuje, sakė, kad Ukrainoje tarnavo apie 40 Lietuvos karių, tačiau šalyje jų liko 14. Trys iš jų neseniai buvo sužeisti, todėl kovose tebėra tik 11.
Remiantis kitų užsienio savanorių liudijimais, kovos realybė nemažą dalį legionierių iš skirtingų šalių privertė pasukti atgal. Nors Ukrainos nuostoliai laikomi paslaptyje, žuvusiųjų skaičius išretino atskirų dalinių, taip pat ir legionierių, gretas.
„Mano daliniuose buvo keli lietuviai, dabar jų nebėra. Taip pat buvo latvių, estų. Junti, kad savi žmonės. [...] Supranti vienas kitą. Zirga galva vienas kitą vadini, arba adatu galva“, – Vytautas nusijuokia.
Tuo tarpu pirmasis realus bandymas organizuoti ir parodyti Ukrainoje kovojančius lietuvius yra „Facebooko“ grupė ir viešoji įstaiga „Lietuvių legionas“.
„Grupėje mes tiesiog bendraujam, turim visi savo dalinius, bet susitinkam, nes gal kažkam pagalbos reikia, šiaip aplankom“, – sako Vytautas.
Tai ne atskiras dalinys, o platforma, skirta užtikrinti, kad jie būtų matomi, taip pat padedanti rinkti aukas ekipuotei, įrangai ir transporto priemonėms įsigyti.
Nuo lapkričio jų „Facebooko“ grupė parodė bent dešimt skirtingų lietuvių karių Ukrainoje ir pritraukė 4 000 sekėjų.
Tačiau, nepaisant kultūrinio artumo, Vytautas, kaip ir dar vienas savanoris, tarnaujantis kartu su dar keliais Lietuvos piliečiais kitame ukrainiečių dalinyje, sakė, kad mieliau renkasi būti su vietiniais.
„Su ukrainiečiais dirbti visai kitaip nei su lietuviais, jie pažįsta šalį, čia yra jų namai, – sako Vytautas. – Tu su jais, kai dirbi, jautiesi paprasčiau, labiau kaip žuvis vandenyje.“
Kitas veiksnys, pasak Vytauto, yra patirtis ir motyvacija.
„Tu matai, kad žmogus supranta, ką daro. Jis ten kariauja nuo 2014 m. ir jis atėjo, parodė tau žemėlapį ir pasakė – darysim tą ir tą, jei bus blogai, darysim taip. Jis jau mato žingsnius į priekį. Tu matai, kiek [Ukrainoje] sužalotų, kiek žuvusių, nėra pasirinkimo. Tau reikia eiti ir dirbti, nes ir jie neturi pasirinkimo“, – priduria Vytautas.
Lietuvių legionas / LRT iliustr.
„Jaučiasi nuoširdus „ačiū“
Šaltinių Kyjive teigimu, Lietuvos pareigūnai neturi aiškių žinių, kiek savanorių iš šalies įsitraukė į kovą Ukrainoje.
Kai kurie politikai taip pat ragino teikti didesnę paramą, tačiau kol kas nieko konkretaus neįvyko. Ši tema yra jautri, nes gali būti vertinama kaip tiesioginis šalies įsitraukimas į karą.
Bet Vytautas sako manantis, kad „jau Lietuva įsitraukusi, nuo pat pradžių“.
„Jei gali atvažiuoti prezidentas su prezidentu susitikti, gal galėtų kažkas atvažiuoti su lietuviais kariais susitikti? Galėtų būti palaikymas resursais, čia lietuvių daug nėra“, – teigia jis.
Visi savanoriai turi užsiregistruoti per Ukrainos institucijas arba pirmiausia apsilankyti šalies ambasadoje. Taigi tik Ukraina turi tikrąjį vaizdą, kiek savanorių iš kiekvienos šalies atvyko kovoti.
Be to, kad kovo mėnesį teigė, jog paraiškas pateikė daugiau kaip 20 000 žmonių, Ukraina tikslius užsienio legionierių skaičius laiko paslaptyje.
„Visą laiką, kai kalbiesi ligoninėje ar kažkur daliniuose, jaučiasi pagarba, [kad iš Lietuvos], jaučiasi nuoširdus „ačiū tau, kad atvažiavai“, – sako Vytautas. – Nes jie irgi supranta, kad yra tokių žmonių, kurie nenori kariauti ar bando tarnybos išvengti, o tu čia atvažiavai pats.“
Kita viešumo priežastis – paskatinti daugiau lietuvių įsitraukti į kovą.
„Mes tai gavom žinutę iš [Ukrainos prezidento Volodymyro] Zelenskio, kad reikia pagalbos, kad galim atvažiuoti. Gal yra dvejojančių, gal galime kažkaip prisikviest. Manau, kad dar tikrai kas nors galėtų atvažiuoti“, – viliasi Vytautas
Rimas Armaitis / B. Gerdžiūno/LRT nuotr.
„Lietuvos legionieriai nematomam užribyje“
Tačiau vienas Lietuvos savanoris turi nuoskaudų dėl tariamai nepakankamos Lietuvos paramos.
„Lietuva padeda Ukrainai, viskas puiku... O mes, Lietuvos legionieriai, kažkur ten, kažkokiam nematomam užribyje, lyg ne Ukrainoje kariaujam“, – Rimas Armaitis, slapyvardžiu Diedas, rašo „Facebooke“.
Jis komentuoja Lietuvos gynybos ministro paskelbtą nuotrauką, kurioje matyti, kaip kariuomenė perduoda Ukrainai visureigius. „Kartais susidaro įspūdis, kad mes Lietuvai – priešai“, – rašo Rimas.
Jis tarnauja Ukrainoje esančiame baltarusių Kosto Kalinausko pulke. Tarp jų yra ir nedidelė grupė lietuvių.
R. Armaitis kritikuoja ir į atsargą išėjusius Lietuvos kariuomenės karius. Pasak jo, jie bandė kviesti buvusius karininkus bent jau mokyti ukrainiečius, nebūtinai dalyvauti kovose, tačiau kol kas jų pastangos buvo bergždžios.
Spalio pradžioje R. Armaitis trumpam grįžo į Vilnių, pirmąjį kartą nuo kovo pradžios, kai išvyko į Ukrainą. Susitikome pasikalbėti.
„Feisbukuose ten viskas gražu, bet kare viskas kitaip. Kai sako, kad ukrainiečiams labai viskas puikiai sekasi, [...] niekas nepasako to kainą. Tu padarei nuostolių, lygiai tas pats ateina tau“, – sako jis.
Rimas 20 metų tarnavo Lietuvos antiteroristinės policijos padalinyje ARAS kaip sprogmenų specialistas. Jis sukaupė patirties dirbdamas dešimtajame dešimtmetyje.
Lietuvai stojant į NATO, juos mokė būsimų sąjungininkių, įskaitant Vokietiją, Prancūziją ir Jungtines Valstijas, profesionalai. Dabar tas pačias žinias jis perduoda kitiems.
„Aš nesutikau ukrainiečio, kuris pasakytų, kad mane privertė kariauti“ – jis sako ir priduria: kad ir kur nuvyktų, prie jų visada prieina ukrainiečiai kariai ir prašo mokymų.
„Mes matome jų motyvaciją, jie patys ateina, patys prašo“, – sako R. Armaitis.
Charkivo sritis, spalio mėn. / B. Gerdžiūno/LRT nuotr.
Nors iš pradžių planavo mokyti ukrainiečius tik Kyjive, galiausiai jis įsitraukė į kovas Pietų ir Rytų Ukrainoje, išminuodavo kelius ir dirbo su sprogmenimis.
Jo operacijos retai kada baigdavosi be šūvio. Daug kartų į juos atviroje vietoje ugnį atidengdavo rusų artilerija.
„Viename kelyje jau baigiam darbą, ruošiamės išeiti ir pražiopsojom droną, mus pamatė. Prasidėjo mūsų apšaudymas, mes tik spėjom atsigulti“, – pasakoja jis.
Sviedinys nukrito ant kelio tarp R. Armaičio ir kito kareivio. Griovys išgelbėjo jį nuo sužeidimų, tačiau kitas vyras buvo kontuzytas.
„To [sprogimo] turbūt iki mirties nepamiršiu“, – sako R. Armaitis.
Sužeistasis buvo raginamas kreiptis į gydytoją, tačiau atsisakė, teigė, kad jam reikia užbaigti misiją: „Ir per operaciją žuvo – vienintelis toje užduotyje. Stambaus kalibro kulka. Žuvo iš karto, vietoje.“
Tokių operacijų metu rusų apšaudymai pasibaigia sužeidimais ir aukomis tarp lengvųjų pėstininkų ir žvalgų, kurios yra pagrindinės legionierių specializacijos. Pietų ir Rytų Ukrainos laukai ir stepės suteikia nedaug galimybių rasti priedangą.
„Jei tu apkasuose, pasisekė. Jei ne, nes išėjai į žvalgybą, kur nėra apkasų, ir tavo plotą padengs kasetinėmis bombomis, viskas. Niekas negrįš iš tos grupės. Labai daug [tokių atvejų], tik niekas apie tai nešneka, niekas nerodo“, – teigia jis.
R. Armaitis taip pat neteko bendražygių ir draugų.
„Per pastarąjį mūšį praradom 25 m. žmogų, mūsų nuostoliai buvo vienas žuvęs ir 5 ar 7 sužeisti. Iš amerikiečių grupės [greta mūsų] – vienas žuvęs ir 7, atrodo, sužeisti, du labai sunkiai“, – sako R. Armaitis.
Amerikiečių legionierių komanda nustojo egzistuoti: „Jų liko, duok Dieve, gal penki iš visos jų nedidelės grupės.“
R. Armaičiui – 55-eri, daugelis jo bendražygių, dažnai vos dvidešimtmečiai, tikisi iš jo sprendimų ir lyderystės: „Man sunku, kad dažnai į mane žiūri kaip į kažkokį dievą, kad tu bet kuriuo atveju žinai atsakymus. O būna, ir pats nežinai, ir galvoji, ką man čia dabar daryti.“
Charkivo sritis, spalio mėn. / B. Gerdžiūno/LRT nuotr.
Ukrainos kariai turi galimybę kelioms dienoms ar savaitei išvykti pas savo šeimas. Tačiau Lietuvos kariams savanoriams namai yra per toli, kad galėtų dažnai vykti pailsėti. Dėl to jiems tenka susidurti su perdegimu ir vieniems kovoti su trauminėmis patirtimis.
„Ilgiau pabuvus tau tikrai pradeda važiuoti stogas, [atsiranda] kalbos uždelsimas arba iš viso sunkiai pradedi kalbėti. Prasideda reakcijos, čia jau tokie potrauminiai dalykai“, – pasakoja jis.
Pirmą kartą potrauminio streso sindromo padarinius jis pastebėjo, kai vienas kareivis, neseniai grįžęs iš fronto, staiga krito ant grindų ir pradėjo kratytis. Tik medikai sugebėjo jį išgelbėti iš tos būsenos.
Kitas, mažiau pastebimas poveikis, – psichologinis įstrigimas fronte.
„Kai jie nuolat būna fronto linijose, jau negali grįžti ir aš juos iš dalies suprantu. Kai tu per ilgai pabūni be rotacijos, grįžti į civilinį gyvenimą ir niekas nešaudo, tau nereikia skaičiuoti išėjimų, atėjimų, tau kažko trūksta, jautiesi ne savo vietoje. Tie žmonės, kurie ten užsibūna ilgai, jau negali grįžti ir aš abejoju, ar jie kada nors grįš iš to karo“, – svarsto pašnekovas.
Tai reiškia, kad jie „per daug rizikuoja, prisiima per daug rizikos ir per savo klaidas gali visą grupę sunaikinti“.
Kad išgyventum, reikia žinoti „sistemą“.
„Lygiai tas pats kaip civiliniame gyvenime – tu gali per sankryžą pereiti per raudoną šviesą, bet užsirausi. Yra tam tikrų taisyklių, kurių reikia laikytis, – jeigu tu jas pažeidinėsi, anksčiau ar vėliau žūsi. Jei laikysies, yra didelis šansas išgyventi“, – sako R. Armaitis.
„[Bet] su tokiais nuostoliais, kokie yra dabar, jei dar kiekviename ukrainiečių kaime prarasime tiek žmonių, kiek dabar praradom, tai mūsų pačių [legiono] greitai neliks“, – priduria jis.
Sukrečiantis 156 dienas Ukrainoje kariaujančio lietuvio interviu: rusai ateina su mintimi ne tik žudyti
Daiva Žeimytė-Bilienė, laida „Iš esmės“, Virginija Spurytė,
DELFI.lt 2022 m. lapkričio 19 d. 00:00
Kai prieš beveik devynis mėnesius Rusija užpuolė Ukrainą, jos ginti į frontą išvyko ir 40 lietuvių karių, iš kurių su Rusijos pajėgomis vis dar kaunasi 11. „Norėčiau, kad visi suprastų, kad mes ten važiuojame ne pinigų uždirbinėti, mes ten tiesiog kariaujame tam, kad padėtume ukrainiečiams, kad tie išsigimėliai rusai neateitų pas mus į Lietuvą“, – išskirtiniame interviu „Delfi TV“ laidai „Iš esmės“ teigė Ukrainoje kariaujantis lietuvis.
Jis prisistato tik slapyvardžiu – Harley, tačiau savo veido neslėpė, nors dėl viešumo ir rizikuoja savo gyvybe, tačiau, kaip pats sako, kas juo patikės, jei jis bus su kauke.
„Žinau, kad esu medžiojamas, man sakė, kad ir kažkokia suma pinigų paskirta už mane. Man davė ir pistoletą, kad nevaikščiočiau be ginklo. Žinote, ką pasakysiu – jei bus lemta, tai ir bus lemta. Aš jų nebijau ir nesisaugau. Atviru veidu atėjau čia, kad žmonės žinotų, kad mes esame ten ir realiai kariaujame. Nes jei ateičiau su kauke, tai sakytų, kad sėdi kažkoks bičas ir pasakoja nesąmones“, – kalbėjo Harley.
© DELFI / Andrius Ufartas
Apmaudas dėl Lietuvos reakcijos
Didelę karinę patirtį sukaupęs, net septyniuose karuose jau dalyvavęs vyras skaičiavo, kad fronte Ukrainoje jau išgyveno 156 dienas. „Kai grįžau iš Afrikos pernai lapkritį, kur saugojau mūsų Lietuvos konsulą Bamake (Malyje – Red.), mane pakvietė į Ukrainą kaip analitiką. Aš žinojau, kad taip bus (karas – Red.), tik nežinojau kada. Aš iš tikrųjų laukiau, kada visa tai atsitiks, nes žinojau, kad būsiu ten. Kai visa tai įvyko, iškart atvažiavau Vilniuje į Ukrainos ambasadą ir pasakiau, kad noriu žinoti išvykimo datą ir važiuoju ten“, – pasakojo laidos pašnekovas.
Paklaustas, kas lėmė jo sprendimą vykti kariauti, Harley teigė, jog didelę įtaką padarė pokalbiai su Ukrainos kariais, „Azov“ veteranais, kurie kariauja nuo 2014 metų.
„Jie man pasakojo, ką jie [rusai] išdarinėja, mes dabar kalbame apie orkas, apie tuos besmegenius, kurie bando eiti ant Ukrainos ir daryti tokius dalykus, mane tai labai sujudino viduje. Norėčiau, kad visi suprastų, kad mes ten važiuojame ne pinigų uždirbinėti, mes ten tiesiog kariaujame tam, kad padėtume jiems, ukrainiečiams, kad tie išsigimėliai neateitų pas mus į Lietuvą. Tai čia tos emocijos, kurios neapsakomos, kodėl mes ten dabar visi. Mūsų buvo 40 lietuvių, liko 14, iš jų minus 3, nes jie stipriai sužeisti. Taigi, mūsų liko dabar 11, kaip toliau bus, aš nežinau. Visi kariaujame savanoriškais pagrindais. Visi mes turime Ukrainos karinius bilietus, tai yra garantija, kad jie apsiima mūsų gydymą, mes net galime prašyti Ukrainos pilietybės, bet pasakiau, kad labai myliu į Lietuvą ir grįšiu atgal, nesvarbu, ar be kojų, be rankų, bet grįšiu“, – ryžtingai nusiteikęs buvo Ukrainoje kariaujantis lietuvis.
Lietuvių legionas Ukrainoje © Facebook
Tačiau jis neslėpė, jog teko išgyventi ir didžiulį apmaudą, o tai yra vieną iš priežasčių, kodėl jis ryžosi duoti šį interviu, nors visoms kitoms žiniasklaidoms priemonėms, net pasaulinėms, atsisakė.
„Kai sužinojau, kad mes Lietuvoje neturime socialinių garantijų, niekas apie mus nežino, mes visi kažkaip sujudome. Kai atvažiavau aplankyti mūsų sužeisto kario ir paklausiau, ar jam kas nors iš Lietuvos skambino, tai sakė, kad niekas. Supratome, kad jei kas nors su mumis atsitiks, tai niekas net nežinos, nes niekas mumis nesidomi. Kilo labai daug klausimų, niekas to nesupranta. Kai į Ukrainą atvažiavo Lietuvos prezidentas gauti medalį iš Ukrainos prezidento, tai mano klausimas buvo, ar jam neįdomu, kaip mes čia išgyvename. Nes mes ne gyvename, mes išgyvename, turime išgyventi. Man atsakė, kad apie jus niekas nežino. Per visas valstybines šventes Ukrainoje keldavome savo lietuvišką vėliavą, ten mūsų labai mažai, bet mes labai vieningi, ir labai mylime Lietuvą. Todėl apmaudu, kad atitinkamos reakcijos nesulaukiame“, – savo emocijų neslėpė Harley.
Grėsmę kelia ir išdavikai
Šis Ukrainoje kariaujantis lietuvis vadovauja šturmo ir snaiperių grupėms, pats tris kartus ėjo vaduoti Zaporožės atominės elektrinės.
„Turėjau be galo daug operacijų, jos slaptos, mano specifika yra kitokia. Kai man siūlė tokias pareigas kaip pulko pavaduotojas, bataliono vadas, sakiau – ne“, – pasakojo pašnekovas.
Paprašytas pabandyti bent kažkiek perteikti, kaip atrodo karas, kario diena fronte, Harley pateikė dar negirdėtų detalių.
„Karo metu Ukrainos kariuomenė turi leidimą, kad mes galime užimti bet kokią vietą, kur mums reikia, kad mes gyventume. Tai įsivaizduokite, kad ateiname į šitą studiją su visomis kuprinėmis ir turime čia organizuoti viską – maistą, tualetą, nakvynę, stebėjimo postus, nes ten kur esame, orkos labai greitai sužino, labai daug išdavikų aplinkui, kalbu ne apie karius, o apie gyventojus. Mes viską maskuojame – mašinas, valtis, su kuriomis ėjome ant Zaporožės atominės elektrinės, viską maskuojame ir tai sudėtinga padaryti, kai daug žmonių. Todėl buvau sugalvojęs mažų taktinių grupių taktiką, kur galėtume eiti mažomis grupėmis, būti išsibarstę, kad būtų sunku mus identifikuoti, bet mus identifikavo visą laiką. Suseka labai greitai, labai daug žmonių, kurie už pinigus daro šitą darbą. Turėjau pats iššifravęs prie Zaporožės vieną žmogų, kuris iš namų duodavo informaciją, bet aš jį atidaviau saugumui, jie pasakė nejudink jo, o aš sakiau, kad pats ištraukčiau už ausų, įkiščiau į bagažinė ir atvesčiau. Pasakė, kad nereikia – jie dirba savo darbą, mes savo. Tai prorusiški žmonės, jų be galo daug. Kiekviename rajone, į kurį važiuoju, analizuoju, kiek už mus, kiek prieš mus, turiu viską žinoti, skaičiuoju kiekvieną žingsnį. Turiu labai gerą nuojautą, kalbu su žmogumi ir matau, ar jis tau nori padėti, ar ne. Karo metu tai iš vis paprasta, tu jam gali pasakyti paprastą „laba diena“ ir matai, kaip jis tau atsako“, – aiškino Harley.
Jis neslėpė, jog kariams itin sunku susitvarkyti su savo emocijomis, kai sutinka prorusiškus žmones ar susiduria su į nelaisvę paimtais rusais.
„Tikrai labai sunku. Pavyzdžiui, kai paima orką į nelaisvę arba jis pasiduoda, tai iš 100 proc. karių 20 proc. laiko likusius 80 proc. karių, nes visi nori atkeršyti. Tai būna labai sudėtinga. Pats kalbėjau toje visoje minioje, sakiau, kad jei mes darysime taip, kaip jie, tapsime tokie patys, tai reikia susiimti ir reikia leisti žmonėms daryti savo darbą, nes mes juos tiesiog pradėsime šaudyti. Neapykanta yra labai didžiulė. Įsivaizduoju, kas darosi pas tuos žmones, kurie prarado savo artimuosius, tas keršto jausmas yra be galo didžiuli.
Per tą visą laikotarpį, kiek kariavau, tie žmonės man tapo savi, kaip giminės, man skambina, sako: praradau dukrą arba sūnų, vyras skambina, kad prarado žmoną, žmona skambina, kad neteko vyro. Pradėjau jausti, kad visa tai yra mano. Bet susiėmiau ir pagalvojau, kad nebūsiu toks kaip jie. Bet realiai stogas buvo nuvažiavęs, kad tokiu tapčiau, nekenčiau tiesiog nieko – rusų kalbos, jų aprangos, tiesiog nekenčiau nieko. Ta neapykanta ateina labai greitai. Ir dabar einu Vilniuje, kalba žmogus rusiškai, mane sukrečia, bet pagalvoju, kad sustok, tu ne kare“, – prisipažino Harley.
Ukrainiečiai trokšta V. Putino galvos
Jis tvirtino, jog visa ta neapykanta kyla tik dėl nežmoniško rusų elgesio. „Jie žudo civilius žmones, jie prievartauja žmones, kas man nesuprantamai skamba, jie vagia, apiplėšinėja. Per vieną į nelaisvę paimtų rusų apklausą, kurioje man pasiūlė sudalyvauti, rusas sako – aš esu karys. Staigiai pašokau. Jiems duoda atlyginimą ir pasako, kad ten, kur tu įeisi, viskas bus tavo. Reiškia, tu ateini į automobilių saloną, gali pasiimti bet kokią mašiną, įeini į namus, jei patinka moteris, gali pasiimti.
Tai jie ateina su mintimi ne tik žudyti, bet pasiimti viską, kas jiems patinka. Ir kai sako, aš kareivis – kai šokau: koks tu kareivis, tu esi išsigimėlis, ateini žudyti, prievartauti, vogti. Realiai nenorėčiau išvis jo imti į nelaisvę, sąžiningai sakau. Jei būtų toks variantas imti ar neimti, tai neimčiau, nes tai žmogus niekas, jis nereikalingas visuomenei“, – pabrėžė Ukrainoje kariaujantis lietuvis.
Karas Ukrainoje © Scanpix
Anot jo, iki mobilizacijos į Ukrainą buvo siunčiami rusai iš šalies glūdumos, kurie ir turėjo tikslą užsidirbti bei prisiplėšti gėrybių. Tačiau ir dabar siunčiami mobilizuoti vyrai yra niekuo ne geresni.
„Ateina žmonės, kurie dar tiki visa ta savo nesąmone, tuo ką Putinas šneka ir jie dar yra paskiepyti savo tėvų, nes tėvai mano, kad tai yra norma, ir jie mano, kad tai yra norma. O visi inteligentai arba žūsta, arba dingsta, čia Putino visa politika. Tie žmonės, kurie trukdo, jis juos visus pašalina, o tuos kaučiukus, kuriems į galvą prikimšta nesąmonių, siunčia į Ukrainą kariauti. Tai lai jie ir ateina, ir su maišais važiuos atgal“, – pažadėjo Harley.
Žiniasklaidoje gausu pranešimų, kuriuose rusų kariai skundžiasi, jog esą yra priversti kariauti, nes į juos net savi šaudo. Tokias kalbas Harley vadino pasakomis, kuriomis į nelaisvę paimti rusai bando išsukti savo uodegas.
„Žiūrėkit, kaip rusui yra gerai – nuvažiavo kažkur į kaimą, prišaudė krūvą žmonių, priprievartavo, privogė, pamatė, kad kažkokiame rajone yra šikna, pakėlė rankytes, o mes jam duodame nusiprausti valgyti, jis lieka ramus ir nuostabus. Todėl mes dabar pakeitėme apklausos procesą. Pirmiausia mes aiškinamės dalinio numerį, žiūrime, kur jis būna tuo metu ir tada jis pradeda visiškas nesąmones kalbėti, tada pradeda meluoti: aš nenorėjau, bet vadas pastatė ginklą prie galvos, kad nušausiu. Bandome jam atsukti filmą atgal – tu ten buvai ir tą darei. Tada klausimas – buvai ten? Ir žmogus tada tiesiog tirpsta, nes nebegali apgauti. Taip, yra kareivių, kurie nepadarė nė vieno šūvio, tiesiog plaukė, galvojo, kad gal aš nešausiu, į mane nepataikys ir kažkaip praeisiu. Nepraeis taip, mes visus sugaudysime ir eisime toliau. Aš, kaip lietuvis, galbūt galiu sustoti, bet ukrainiečių nesustabdysite, jie eis ir keršys toliau. Tai yra be galo geri kariai, didžiulė motyvacija ir begalinis troškimas Putino galvos“, – aiškino Harley.
Vladimiras Putinas © Reuters / Scanpix
Kai kurie ekspertai kalbėjo, jog Rusijoje įvesta mobilizacija gali tapti priežastimi nuversti Vladimirą Putiną, nes esą visuomenėje kils didžiulis nepasitenkinimas, kai į Rusiją kareiviai grįš karstuose. Tačiau Harley tokiu scenarijumi nebuvo linkęs tikėti.
„Galvoju, kad kol kas nėra nė vieno žmogaus Putino lygmenyje, kuris galėtų su juo kalbėti, galvoju, kad čia yra dėl to. Kai manęs klausia Ukrainoje, ar nėra kokių super pajėgų, kurios galėtų Putiną neutralizuoti, tai sakau, kad jų pilna, bet iki jo negalima prieiti. Jis sėdi kažkokiame bunkeryje, turi 150 savo atsilupusių „galavarėzų“, kurie jį saugo, ir iki jo sunku prieiti. Bet tą galima padaryti, tai yra 100 proc. Bet kas tai padarys. Nėra tokio žmogaus. Reikia tokio pačio lygmens, toks pats turi būti banditas kaip ir jis pats, su kuriuo kalbės viename lygmenyje“, – svarstė pašnekovas.
Ukrainos karininką nuvežė į kapines
Ir nors Ukrainą ginantys kariai yra labai motyvuoti, tačiau Harley neslėpė, jog kariauti aštuonis mėnesius be jokių pauzių yra labai sudėtinga, išlaikyti stabilią psichologinę būseną realiai nelabai ir įmanoma.
„Mes patys kalbamės kiekvieną dieną vienas su kitu, girdime verkimus, girdime rėkimus, daug kas šaukia, kalba naktimi. Prieini, sakai, laikykis, aš šalia. Mes visi esame su potrauminio streso sindromu (PTS). Bandžiau save apgauti, kad jo neturiu, bet turiu jį labai didžiulį. Man viską papasakojo ryte, sako, tu miegi ir kariauji. Kai supratau, kad man kare žymiai lengviau nei ne kare, tai supratau, kad turiu tą PTS. Kai man ramu, su manimi kažkas darosi. Vieną savo bičiulį traukiau iš didžiulės parduotuvės Kijeve, kur jis įėjo su granata. Atbėgome mes labai greitai į tą parduotuvę, pamačiau, kad išimtas granatos žiedas, mano pirma mintis buvo griebti už rankos, bet bijojau, kad jis ją mes, o ten pilna žmonių. Pradėjau su juo kalbėti, kad nedarykim šito, nes žus nekalti žmonės. O jo reakcija buvo – kodėl jie čia, o kodėl jie ne ten, kodėl jie čia gyvena savo gyvenimą, o mes turime kariauti. Ir supratau, kad mes visi tapsime tokie“, – kraupią realybę įvardijo karys.
© AFP / Scanpix
Jis pasakojo, jog kariams itin sunku ir dėl to, kad jų draugai žūsta kiekvieną dieną ir jų žūsta tikrai daug. „Pradžioje mes buvome gavę apie 4 tūkst. lavonmaišių. Po 3 ar 4 mėnesių man vieno prisireikė, tai jų jau nebeturėjome. Žuvo mano paruoštas vienas karys 25 metų, tada išdaužiau visas sienas, manęs buvo neįmanoma suvaldyti, man rovė stogą. Sakau – 25 metų, kiek jis dar visko galėtų, buvo protingas bičas, baltarusis, jie šturmavo vieną kaimą. Bet tuos praradimus čia reikia išgyventi. Vieną vakarą mes kabėjomės, buvome spec. pajėgų bazėje, vakare visas štabas susirinko pakalbėti su manimi apie planavimo operacijas, ir jau ryte jų pusę nebebuvo gyvų“, – pritilo pašnekovas.
Tačiau jis atskleidė, kad ir Ukrainos karinei vadovybei teko parodyti tikrąjį karo siaubą. „Su Generalinio štabo karininku važiavau į Ukrainos kapines, pats jį atvežiau, jis senas mano bičiulis. Sakau, pažiūrėk į šitą lauką. Nors labai gražiai ten laidoja kareivius, bet sakau, ar tu nori dukart, triskart didesnių kapinių? Pradėkite mąstyti, kitaip planuoti, neikite per lavonus, nes be galo viskas yra skaudu. Ir pirmą kartą išgirdau karininko žodį, kad aš tave išgirdau. Nes jis užsibuvo ten pas save: sėdi, važinėja geromis mašinomis, geria kavą, valgo kada nori. Ir aš atvežiau jį į kapines, ir jis mane išgirdo“, – vylėsi Harley.
Karių kapinės Charkove © Reuters
Įvardijo, kokios paramos reikia
Jis neslėpė, kad ir Lietuvoje jam yra labai sunku ir būtent dėl vienos priežasties. „Visi rėkia, kad nori mums padėti, bet realiai matau, kad niekas mums nieko nenori padėti, mums nori parduoti, dėl to labai apmaudu. Ir dabar interviu duodu, nes noriu, kad visi žinotų, kad mes tokie esame, kad mes ten kariaujame, mums be galo sunku išgyventi ten, nes viskas eina Ukrainos pajėgoms. Kai matau, kad siunčia transporto priemones, apie mus niekas nežino, mes perkame mašinas iš savo atlyginimo, prašome, einame į žmones, jei galite, padėkite. Bet aš čia ne dėl to, kad verkčiau, jog mums ten labai sunku. Dabar mes turime Lietuvių legiono sąskaitą, „Facebook“ turime savo paskyrą, kad būtų viskas skaidru, noriu, kad viskas eitų per ten. Ir prašau – nesiųskite muilo, pastos, kinietiškų turniketų, nes žinau, kaip mano draugas nukraujavo per tą sušiktą turniketą. Sakau, kad neišlošime mes karo su kinietiškais turniketais, tai geriau paklauskite, ko mums reikia arba pirkite kokybiškus daiktus“, – pabrėžė Harley.
Lietuvių legionas Ukrainoje © Facebook
Jis teigė, kad iki šiol visa parama Ukrainoje kariaujantiems lietuviams atiteko per Olego Šurajevo fondą. „Jo pagalba buvo neįkainojama, nes kai gavome pirmus ginklus, jie buvo visiškai nuogi, su jais buvo neįmanoma kariauti. To fondo pagalba modernizavome ir padarėme ginklus, su kuriais galima kariauti. Dabar problema vienintelė – kariauti naktį, mes neturime tokios technikos, esame akli, negalime nusitaikyti. Todėl mums reikalinga naktinio matymo ginkluotė. Ir transporto priemonės, nes būna situacijų, kai jos tarnauja tik vieną dieną“, – poreikį įvardijo Harley.
Lietuvoje yra labai gaji nuomonė, jog karas mūsų nepasieks arba mus kažkas apsaugos, padės NATO. Harley paneigė ir tokias viltis.
„Niekas, niekas mūsų neapsaugos. Niekada taip nebus, kad kažkas už jus kariaus. Pasakysiu kaip kareivis – geriausiai kariaujantis kareivis yra tas, kuris kariauja už savo šalį. Čia ne jų šalis, čia jie atvažiavę uždirbti pinigų, jiems moka priedus ir jie įsivaizduoja, kad kare. Geriausias karys yra tas, kuris kariauja ne už pinigus, o už savo šalį ir savo žmones. Tai supratau Ukrainoje labai stipriai, kai pas žmogų yra 10 šovinių, jis negauna nieko ir sako, kad aš už savo Ukrainą eisiu iki galo. Ir čia tikrasis patriotiškumas ir tai nesupranta kareiviai, kurie nematė tikrojo karo. Mes, lietuviai, visi iki vieno – Amerikos lietuvis, Anglijos lietuvis, visi pasakėme, kad jei tai greitai persimeta į čia, nes Lietuva realiai yra apsuptyje, visi iki vieno atvažiuosime čia. Ir visą laiką planuojame, kaip tą reikės padaryti, nes viskas juk užsidarys. Turime pasiruošę planą, kaip su viskuo, ką turime, atvykti, nes negalime su treningais atvažiuoti kariauti. Jei kažkas atsitinka, visi lietuviai atvažiuosime čia, nors mūsų nedaug“, – pažadėjo Harley.
O šiuo metu jis jau galvoja apie sugrįžimą į Ukrainos frontą ir ten netrukus vėl išvyks. „Ukrainiečiai eis iki galo, tik mes nežinome, kas tas galas. Labai daug klausia, ar pasibaigs karas, kada pasibaigs – nežinau. Bet tikrai bus labai didžiulė kaina. Vėl važiuojam atgal. Žinau, kad laukia Bachmutas, nes ten dabar yra totali šikna, tikrai ten važiuosime, o kas bus toliau – nežinau“, – toli į ateitį nedrįso žvelgti Ukrainoje kariaujantis lietuvis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą