Исландия первой среди европейских стран закрыла посольство в РФ
Ирина Погорелая, unian 21:26, 01.08.23
Исландия закрыла посольство в РФ / фото government.is
В правительстве страны уточнили, что решение об остановке деятельности посольства Исландии в Москве не разрыв дипломатических отношений.
С сегодняшнего дня работа посольства Исландии в РФ прекращена. Об этом идет речь в сообщении правительства страны.
"Страны, в которых посольство представляло свои интересы, будут находиться в ведении Министерства иностранных дел в Рейкьявике", – уточнили в правительстве.
В сообщении говорится, что помимо РФ, посольство в Москве представляло Исландию в отношениях с Арменией, Беларусью, Казахстаном, Кыргызстаном, Молдовой, Таджикистаном, Туркменистаном и Узбекистаном.
"Решение о прекращении деятельности посольства Исландии в Москве не является разрывом дипломатических отношений. Как только позволят условия, государство уделит приоритетное внимание возобновлению работы своего посольства в Москве", - объяснили ситуацию в правительстве.
Также в сообщении напоминается, что 9 июня Министр иностранных дел Исландии объявила о решении приостановить работу посольства страны в Москве с 1 августа.
Исландия и Украина
С первых дней войны страна поддержала Украину. И посильно помогает нашей стране бороться с оккупантами.
21 июня президент Владимир Зеленский принял верительные грамоты новых послов Исландии, Норвегии, Швейцарии в Украине. Посол Исландии Ханнес Хеймиссон в настоящее время исполняет обязанности в посольстве в Варшаве. Но сегодня стало известно, что посольство Литвы в Киеве разместит у себя исландскую дипмиссию.
Науседа: пример Исландии должен вдохновлять мир на поддержку борьбы за свободу
BNS 2022.08.26 14:24
Гитанас Науседа / L. Balandžio/BNS nuotr.
Пример Исландии, которая первой признала Литву независимым государством, должен вдохновить международное сообщество на поддержку тех, кто борется за свободу, считает президент Литвы Гитанас Науседа, находящийся с визитом в Рейкьявике.
«То, что Исландия сделала для Литвы в 1991 году, и сегодня вдохновляет международное сообщество. Это отличный пример того, что даже маленькая страна может поддержать жаждущий свободы народ и стать зачинателем процесса, который определит будущее страны. Пример Исландии сегодня вдохновляет литовцев всем сердцем поддерживать Украину и другие борющиеся за свою свободу страны», - приводятся слова Науседы в пресс-релизе, распространенном администрацией президента.
В пятницу он начал официальный визит в Исландию.
Глава Литвы вместе с президентами Исландии, Латвии и Эстонии в Рейкьявике принял участие в церемонии, посвященной 31-й годовщине восстановления дипломатических отношений.
Выступая на торжественной церемонии, Науседа подчеркнул, что Исландия занимает особое место в сердцах всех литовцев. Литва до сих пор чувствует благодарность за ее лидерство в признании независимости Литвы.
По словам Науседы, за более чем 30 лет восстановленных дипломатических отношений Исландия, Литва, Латвия и Эстония стали надежными союзниками и партнерами, настроенными на совместную работу по укреплению демократии и защите общих ценностей.
Исландия стала первой страной в мире, признавшей восстановленную независимость Литвы в 1991 году.
A true pleasure to receive our Baltic friends in Iceland this evening for a long-awaited commemoration of three decades of re-established diplomatic relations between our nations 🇱🇻🇱🇹 🇪🇪 🇮🇸. Our bond is and shall continue to be exceptionally strong for years to come. pic.twitter.com/xIlGeubnsm
— President of Iceland (@PresidentISL) August 25, 2022
Искреннее удовольствие принимать сегодня вечером наших балтийских друзей в Исландии по случаю долгожданного празднования трех десятилетий восстановления дипломатических отношений между нашими народами . Наша связь есть и будет оставаться исключительно крепкой на долгие годы.
«Такк, остров» — это фраза, которую знает каждый литовец. Рады отметить сегодня три десятилетия дипломатических отношений в Рейкьявике! То , что 🇮🇸было сделано в 1991 году, сегодня 🇱🇹 может служить источником вдохновения для международного сообщества, доказывая, что даже небольшая страна может изменить ситуацию к лучшему.
1991-ųjų vasario 11-ąją, pirmoji valstybė – Islandija – pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.
Karolis Kaupinis, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“ 2016.02.14, 20:42 15min.lt
Jonas Baldvinas Hannibalssonas: ir maži gali būti galingi
Praėjus vos dviem dienoms po plebiscito, 1991-ųjų vasario 11-ąją, pirmoji valstybė – Islandija – pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tam neabejotinai labai daug nusipelnę broliai Arnoras ir Jonas Baldvinas Hannibalssonai.
Jonas Baldvinas Hannibalssonas: ir maži gali būti galingi
Praėjus vos dviem dienoms po plebiscito, 1991-ųjų vasario 11-ąją, pirmoji valstybė – Islandija – pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tam neabejotinai labai daug nusipelnę broliai Arnoras ir Jonas Baldvinas Hannibalssonai.
Tuometinio Islandijos užsienio reikalų ministro vyresnysis brolis Arnoras, įtikėjęs Sovietų Sąjungos skleista propaganda, šeštajame dešimtmetyje buvo pasirinkęs studijas Maskvoje.
Ten jis susipažino su Bronislovu Genzeliu ir asmeniškai įsitikino, kaip skiriasi Sovietų Sąjungos žodžiai Vakarams ir tikrovė. Tačiau ryšiai nenutrūko ir vėliau, kai B. Genzelis jau tapo vienu iš Sąjūdžio narių, o Lietuva priėmė Nepriklausomybės atkūrimo aktą.
Dėl abiejų brolių Hanibalsonų ryšių su lietuviais J. B. Hanibalsonas sakosi buvęs turbūt geriausiai informuotas užsienio reikalų ministras visose Vakarų valstybėse.
– Ar yra kas nors bendro tarp Jūsų, Lietuvos nepriklausomybės ir alaus?
– Ir?
– Alaus. Gėrimo.
– Gėrimo?
– Esu matęs tokią islandiško alaus reklamą. Iš reklamos atrodo, kad jūs iš tiesų tiesiog atvažiavote ir pripažinote mus. Ar iš tiesų viskas buvo taip paprasta?
– Ne. Gal ta kvaila reklama ir pasako ką nors apie islandus, bet nieko nepasako apie Lietuvą. Iš tiesų buvo toks sutapimas, kad Vakarų lyderiai, kalbu apie didžiuosius – prezidentą G. W. Bushą, kanclerį H. Kohlį, F. Mitterrandą, geležinę ledi M. Thatcher – Šaltojo karo pabaigos sėkmę siejo su politiniu vieno asmens – M. Gorbačiovo – likimu.
M. Gorbačiovas buvo Šaltojo karo pabaigimo partneris. Kai jūs pasibeldėte į tų lyderių duris su savo reikalavimu dėl Nepriklausomybės atkūrimo, jie susierzino. Nes jeigu jums būtų leista palikti Sovietų Sąjungą, kaip tuomet buvo sakoma, M. Gorbačiovui kiltų politinis pavojus. Jį galėtų pašalinti, grįžtų kietos politikos šalininkai, o pasaulis grįžtų prie Šaltojo karo.
Kremliaus kietakakčiai nedelstų panaudoti jėgą Rytų Europoje, tad kiltų ir ginkluoto konflikto grėsmė. Todėl buvote netinkami žmonės besibeldžiantys netinkamu metu į didžiųjų demokratijų duris. Visa tai rėmėsi Sovietų Sąjungos vertinimu, kurį laikiau nepagrįstu ir nepatikimu. Tad klausimas buvo nelengvas. Bet labai gerai prisimenu konferenciją Kopenhagoje, vieną iš tų, kur 35 Vakarų šalių užsienio reikalų ministrai kartu su Sovietų Sąjungos atstovais rinkosi užbaigti Šaltąjį karą ir padėti naujos pasaulio tvarkos pamatus, kaip buvo sakoma.
Mano kolega iš Danijos buvo mano artimiausias sąjungininkas palaikant jūsų reikalą. Kaip konferencijos šeimininkas jis pakvietė naujuosius visų trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrus, jie jau sėdėjo salėje – Lenartas Meris, Janis Jurkansas ir Algirdas Saudargas. Sovietai pareiškė, kad jei šie trys liks viduje, sovietai išeis, ir Vakarai gali pamiršti visus taikos pasiekimus ir kitus dalykus, apie kuriuos turėjo būti kalbama.
Danai pasidavė ir Baltijos šalių atstovams liepė išeiti. Kai atėjo mano eilė šnekėti, išmečiau pasiruoštą tekstą ir kalbėjau tik apie šį incidentą, sakydamas, kad tai gana keista konferencijos apie naująją pasaulio tvarką pradžia, kai išmetate žmones, apie kurių teises turi būti kalbama.
– Apsilankėte Lietuvoje po sausio įvykių, tada vykote į Rygą ir Taliną. Ar dėl to kilo problemų su Sovietų Sąjunga? Juk jie diplomatiniais kanalais matyt nutuokė apie jūsų ketinimus.
– Į Baltijos šalis 1991-ųjų sausį atvykau dėl Vytauto Landsbergio telefono skambučio. Jis pasakė: jei jūsų parama mums nėra tik tušti žodžiai, tai parodykit tai čia atvykdamas kaip NATO užsienio reikalų ministras, pabrėžė jis. V. Landsbergis tikėjo ir turėjo tam visas priežastis, kad sausio įvykiai buvo sovietų operacija sunaikinti jūsų demokratiją, pašalinti Seimą ir demokratiškai išrinktą vyriausybę, pakeisti santvarką.
Tad jis kreipėsi į daugelio NATO šalių užsienio reikalų ministrus prašydamas pasmerkti karinės jėgos panaudojimą. Tad negalėjau atsisakyti, jei norėjau įrodyti, kad mano parama nėra tik žodžiai. Todėl atvykau. Prieš tai turėjau imtis triukų, kad gaučiau sovietų vizą, nenorėjau kreiptis į jų ambasadą Reikjavike, tad vizą gavau iš ambasados Helsinkyje ir todėl 3 dienas pasivėlinau atvykti, Vilniuje buvau tik sausio 15-ąją.
Mūsų vyriausybė tuomet tvirtai pareikalavo šiuo klausimu susirinkti Jungtinių Tautų Saugumo tarybai ir spausti sovietus sustabdyti bet kokį smurtą Baltijos šalyse. Sovietų reakcija buvo jų ambasadoriaus atšaukimas iš Reikjaviko, jie taip pat iškvietė ant kilimėlio mūsų ambasadorių Maskvoje ir pasmerkė, kaip jie išsireiškė, Islandijos kišimąsi į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus. Sureagavau labai rimtai.
Sukvietėme teisininkų ekspertų grupę, jie parengė dokumentą apie teisinį Baltijos šalių statusą, kur remdamiesi daugeliu sovietų įsipareigojimų, pavyzdžiui 1975-ųjų Helsinkio galutiniu aktu, įrodėme, kad nesikišame į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus, nes Baltijos šalys niekada teisiškai nebuvo Sovietų Sąjungos dalimi.
Maždaug tuo metu Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė Molotovo ir Ribentropo paktą bei jo slaptus protokolus negaliojančiais. Tad užginčijome, kad Sovietų Sąjunga, atmesdama tą paktą, pripažino, kad užpuolimas buvo nelegalus.
– Ar Islandijai racionaliai buvo kuo nors naudinga pripažinti Lietuvos nepriklausomybę?
– Buvome antra daugiausiai su Sovietų Sąjunga prekiaujanti valstybė po Suomijos. Iš Sovietų sąjungos gaudavome visą savo naftą. Įtakingiausi politiniai lobistai Islandijoje yra laivų savininkai ir žvejybos sektorius. Jie skundėsi premjeru ir teigė, kad tai kelia pavojų jų gyvybiniams ekonominiams interesams.
Tačiau Sovietų Sąjungos ekonomika greitai ritosi žemyn, mokėjo jie mažai, jų prekių kokybė buvo prasta ir aš teigiau, kad mes lengvai galėtume užkariauti kitas rinkas, kur gautume daugiau pelno ir turime tai padaryti, tuomet gautume priėjimą ir prie kitų naftos bei dujų šaltinių. Tad pareiškiau, kad esama rizikos, bet ji apskaičiuota, nekeliame grėsmės nacionaliniams interesams, tiesiog turime gerai suvaldyti situaciją.
Net jei buvo ekonominė rizika, reikia prisiminti, kad tam, ką aš padariau, Islandijoje buvo absoliučios daugumos gyventojų parama.
– Ar yra paprastas atsakymas, ką politikas turi pasirinkti, kai rinktis tenka tarp moralios politikos ir „realpolitik“. Juk viena dažnai pasirenkama kitos sąskaita. Sakote, kad Baltijos šalių situacija atrodė daug žadanti, nes Sovietų Sąjunga byrėjo. O jei Islandijos pripažinti nepriklausomybę paprašytų Tibetas, kai Kinija toli gražu nebyra?
– Pirmiausia klausimas – ar viskas tik balta ir juoda? Ar iš tiesų yra tik idealus, moralus pasirinkimas ir tai, ką mes iš tiesų galime padaryti? Iš patirties žinau, kad mažos šalies galimybės veikti labai ribotos. Bet juk jūsų atveju klausimas buvo ne ar Islandija turėtų pirmoji pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę.
Klausimas buvo – ar mes, nepaisant didžiųjų valstybių nenoro, galime suburti mažų šalių grupę, kurios kartu galėtų pakeisti situaciją didžiosioms neturint jokio sprendimo. Toks buvo tikslas, tai ir padarėme, nes Islandija nebuvo viena.
Danijos užsienio reikalų ministras buvo toks pat aktyvus jūsų rėmėjas, ir skirtingai nei mes, turėjo įtakos Europos Sąjungoje. Nuolat sakau, kad būna toks laikas ir aplinkybės, kai bendradarbiaudamos mažos šalys gali pakeisti istoriją. Jos neturėtų žiūrėti į save kaip šachmatų figūras ant didžiųjų galių lentos.
Ten jis susipažino su Bronislovu Genzeliu ir asmeniškai įsitikino, kaip skiriasi Sovietų Sąjungos žodžiai Vakarams ir tikrovė. Tačiau ryšiai nenutrūko ir vėliau, kai B. Genzelis jau tapo vienu iš Sąjūdžio narių, o Lietuva priėmė Nepriklausomybės atkūrimo aktą.
Dėl abiejų brolių Hanibalsonų ryšių su lietuviais J. B. Hanibalsonas sakosi buvęs turbūt geriausiai informuotas užsienio reikalų ministras visose Vakarų valstybėse.
– Ar yra kas nors bendro tarp Jūsų, Lietuvos nepriklausomybės ir alaus?
– Ir?
– Alaus. Gėrimo.
– Gėrimo?
– Esu matęs tokią islandiško alaus reklamą. Iš reklamos atrodo, kad jūs iš tiesų tiesiog atvažiavote ir pripažinote mus. Ar iš tiesų viskas buvo taip paprasta?
– Ne. Gal ta kvaila reklama ir pasako ką nors apie islandus, bet nieko nepasako apie Lietuvą. Iš tiesų buvo toks sutapimas, kad Vakarų lyderiai, kalbu apie didžiuosius – prezidentą G. W. Bushą, kanclerį H. Kohlį, F. Mitterrandą, geležinę ledi M. Thatcher – Šaltojo karo pabaigos sėkmę siejo su politiniu vieno asmens – M. Gorbačiovo – likimu.
M. Gorbačiovas buvo Šaltojo karo pabaigimo partneris. Kai jūs pasibeldėte į tų lyderių duris su savo reikalavimu dėl Nepriklausomybės atkūrimo, jie susierzino. Nes jeigu jums būtų leista palikti Sovietų Sąjungą, kaip tuomet buvo sakoma, M. Gorbačiovui kiltų politinis pavojus. Jį galėtų pašalinti, grįžtų kietos politikos šalininkai, o pasaulis grįžtų prie Šaltojo karo.
Kremliaus kietakakčiai nedelstų panaudoti jėgą Rytų Europoje, tad kiltų ir ginkluoto konflikto grėsmė. Todėl buvote netinkami žmonės besibeldžiantys netinkamu metu į didžiųjų demokratijų duris. Visa tai rėmėsi Sovietų Sąjungos vertinimu, kurį laikiau nepagrįstu ir nepatikimu. Tad klausimas buvo nelengvas. Bet labai gerai prisimenu konferenciją Kopenhagoje, vieną iš tų, kur 35 Vakarų šalių užsienio reikalų ministrai kartu su Sovietų Sąjungos atstovais rinkosi užbaigti Šaltąjį karą ir padėti naujos pasaulio tvarkos pamatus, kaip buvo sakoma.
Mano kolega iš Danijos buvo mano artimiausias sąjungininkas palaikant jūsų reikalą. Kaip konferencijos šeimininkas jis pakvietė naujuosius visų trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrus, jie jau sėdėjo salėje – Lenartas Meris, Janis Jurkansas ir Algirdas Saudargas. Sovietai pareiškė, kad jei šie trys liks viduje, sovietai išeis, ir Vakarai gali pamiršti visus taikos pasiekimus ir kitus dalykus, apie kuriuos turėjo būti kalbama.
Danai pasidavė ir Baltijos šalių atstovams liepė išeiti. Kai atėjo mano eilė šnekėti, išmečiau pasiruoštą tekstą ir kalbėjau tik apie šį incidentą, sakydamas, kad tai gana keista konferencijos apie naująją pasaulio tvarką pradžia, kai išmetate žmones, apie kurių teises turi būti kalbama.
– Apsilankėte Lietuvoje po sausio įvykių, tada vykote į Rygą ir Taliną. Ar dėl to kilo problemų su Sovietų Sąjunga? Juk jie diplomatiniais kanalais matyt nutuokė apie jūsų ketinimus.
– Į Baltijos šalis 1991-ųjų sausį atvykau dėl Vytauto Landsbergio telefono skambučio. Jis pasakė: jei jūsų parama mums nėra tik tušti žodžiai, tai parodykit tai čia atvykdamas kaip NATO užsienio reikalų ministras, pabrėžė jis. V. Landsbergis tikėjo ir turėjo tam visas priežastis, kad sausio įvykiai buvo sovietų operacija sunaikinti jūsų demokratiją, pašalinti Seimą ir demokratiškai išrinktą vyriausybę, pakeisti santvarką.
Tad jis kreipėsi į daugelio NATO šalių užsienio reikalų ministrus prašydamas pasmerkti karinės jėgos panaudojimą. Tad negalėjau atsisakyti, jei norėjau įrodyti, kad mano parama nėra tik žodžiai. Todėl atvykau. Prieš tai turėjau imtis triukų, kad gaučiau sovietų vizą, nenorėjau kreiptis į jų ambasadą Reikjavike, tad vizą gavau iš ambasados Helsinkyje ir todėl 3 dienas pasivėlinau atvykti, Vilniuje buvau tik sausio 15-ąją.
Mūsų vyriausybė tuomet tvirtai pareikalavo šiuo klausimu susirinkti Jungtinių Tautų Saugumo tarybai ir spausti sovietus sustabdyti bet kokį smurtą Baltijos šalyse. Sovietų reakcija buvo jų ambasadoriaus atšaukimas iš Reikjaviko, jie taip pat iškvietė ant kilimėlio mūsų ambasadorių Maskvoje ir pasmerkė, kaip jie išsireiškė, Islandijos kišimąsi į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus. Sureagavau labai rimtai.
Sukvietėme teisininkų ekspertų grupę, jie parengė dokumentą apie teisinį Baltijos šalių statusą, kur remdamiesi daugeliu sovietų įsipareigojimų, pavyzdžiui 1975-ųjų Helsinkio galutiniu aktu, įrodėme, kad nesikišame į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus, nes Baltijos šalys niekada teisiškai nebuvo Sovietų Sąjungos dalimi.
Maždaug tuo metu Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė Molotovo ir Ribentropo paktą bei jo slaptus protokolus negaliojančiais. Tad užginčijome, kad Sovietų Sąjunga, atmesdama tą paktą, pripažino, kad užpuolimas buvo nelegalus.
– Ar Islandijai racionaliai buvo kuo nors naudinga pripažinti Lietuvos nepriklausomybę?
– Buvome antra daugiausiai su Sovietų Sąjunga prekiaujanti valstybė po Suomijos. Iš Sovietų sąjungos gaudavome visą savo naftą. Įtakingiausi politiniai lobistai Islandijoje yra laivų savininkai ir žvejybos sektorius. Jie skundėsi premjeru ir teigė, kad tai kelia pavojų jų gyvybiniams ekonominiams interesams.
Tačiau Sovietų Sąjungos ekonomika greitai ritosi žemyn, mokėjo jie mažai, jų prekių kokybė buvo prasta ir aš teigiau, kad mes lengvai galėtume užkariauti kitas rinkas, kur gautume daugiau pelno ir turime tai padaryti, tuomet gautume priėjimą ir prie kitų naftos bei dujų šaltinių. Tad pareiškiau, kad esama rizikos, bet ji apskaičiuota, nekeliame grėsmės nacionaliniams interesams, tiesiog turime gerai suvaldyti situaciją.
Net jei buvo ekonominė rizika, reikia prisiminti, kad tam, ką aš padariau, Islandijoje buvo absoliučios daugumos gyventojų parama.
– Ar yra paprastas atsakymas, ką politikas turi pasirinkti, kai rinktis tenka tarp moralios politikos ir „realpolitik“. Juk viena dažnai pasirenkama kitos sąskaita. Sakote, kad Baltijos šalių situacija atrodė daug žadanti, nes Sovietų Sąjunga byrėjo. O jei Islandijos pripažinti nepriklausomybę paprašytų Tibetas, kai Kinija toli gražu nebyra?
– Pirmiausia klausimas – ar viskas tik balta ir juoda? Ar iš tiesų yra tik idealus, moralus pasirinkimas ir tai, ką mes iš tiesų galime padaryti? Iš patirties žinau, kad mažos šalies galimybės veikti labai ribotos. Bet juk jūsų atveju klausimas buvo ne ar Islandija turėtų pirmoji pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę.
Klausimas buvo – ar mes, nepaisant didžiųjų valstybių nenoro, galime suburti mažų šalių grupę, kurios kartu galėtų pakeisti situaciją didžiosioms neturint jokio sprendimo. Toks buvo tikslas, tai ir padarėme, nes Islandija nebuvo viena.
Danijos užsienio reikalų ministras buvo toks pat aktyvus jūsų rėmėjas, ir skirtingai nei mes, turėjo įtakos Europos Sąjungoje. Nuolat sakau, kad būna toks laikas ir aplinkybės, kai bendradarbiaudamos mažos šalys gali pakeisti istoriją. Jos neturėtų žiūrėti į save kaip šachmatų figūras ant didžiųjų galių lentos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą