Š. Bartas: Kai sėdi barely Vilniuje, karas atrodo kaip romantiškas nuotykis. Taip nėra.
2017 m. rugpjūčio 2 d. 05:30 DELFI.lt
Alina Lu, Karolis Vyšniauskas
Pernai geriausiu Lietuvos režisieriumi pripažintas Šarūnas Bartas grįžta su nauju filmu „Šerkšnas“, kuriame vaidina ir žymioji prancūzė Vanessa Paradis. Donbaso regione, visai prie karo zonos filmuota vaidybinė juosta perteikia režisieriaus žvilgsnį į Ukrainą – šalį, kurią Bartas palaiko kovoje už nepriklausomybę.
Rokas ir Inga (vaidmenis atliko debiutuojantys aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė) yra du jaunuoliai, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje ir niekada nepatyrę karo. Jie avantiūriškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį į Ukrainą, tačiau ši kelionė negrįžtamai pakeičia jų gyvenimus. Taip trumpai galima apibūdinti devintąjį ilgametražį vieno garsiausių Lietuvos režisierių filmą.
„Šerkšno“ (angliškai „Frost“) premjera įvyko Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“, kur filmas buvo palydėtas kelių minučių ovacijomis žiūrovams atsistojus.
„Filmas sudaužė mano širdį. Mums atrodo, kad karas yra labai toli, bet išties jis visai arti mūsų. Bartas ypač vaizdingai parodė karo realybę“, – po premjeros kalbėjo legendinė prancūzų režisierė Claire Denis.
Prancūzijoje filmas sutiktas ypač entuziastingai ir dėl to, kad jame vaidino šios šalies kino ir muzikos žvaigždė Vanessa Paradis. Ji „Šerkšne“ atlieka karo žurnalistės vaidmenį. Tai pirmas kartas, kai aktorė bendradarbiauja su lietuvišku kinu.
Tai, kad tokio lygio aktorė kaip Paradis sutiko prisijungti prie filmo, neturėtų stebinti: Bartas Prancūzijos kino pasaulyje yra autoritetas. Pernai prestižinis Paryžiaus modernaus meno centras „Pompidou“ surengė režisieriaus filmų retrospektyvą – pripažinimas, tenkantis tik geriausiai vertinamiems pasaulio kino menininkams.
Filmuojant „Šerkšną“, Bartas su 30-ies žmonių komanda išvyko į tris mėnesius trukusią ekspediciją po Ukrainą. Jie automobiliais iš viso įveikė 13 tūkst. kilometrų, priartėdami prie karo zonos. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupės nariai girdėjo šūvius į jų pusę.
Lietuvoje „Šerkšną“ bus galima pamatyti nuo rugpjūčio 18 d. Bartas tradiciškai nenori komentuoti savo filmų, tačiau režisierius sutiko kalbėti apie situaciją Ukrainoje ir Lietuvoje. Šiauliuose augęs, sovietmečiu (jį prisimena kaip laiką, kurio jauni žmonės „neįsivaizduoja net juodam sapne“) karjerą pradėjęs režisierius Krymo aneksiją mato kaip Rusijos norą stiprinti savo įtaką posovietinėse šalyse.
Jis įsitikinęs, kad Lietuva turi išlikti budri. „Ukrainos atveju prieš pat įsiveržimą niekas nebūtų patikėjęs – nei ukrainiečiai, nei patys rusai – kad tai yra įmanoma. Bet kuriuo metu gali kažkas įvykti ir Lietuvoje. Tik dalis žmonių rimtai į tai nežiūri“, – sako Bartas, kalbantis su juo iš Prancūzijos, kur režisierius ką tik pasibaigusiame Marselio kino festivalyje buvo žiuri prezidentas.
– „Šerkšną“ filmavote Ukrainoje, visai prie fronto linijos. Kodėl Ukraina?
– Įvykius Maidane žiūrėjau paromis, tiesiogine transliacija. Mačiau, nuo ko viskas prasidėjo. 2013-ųjų lapkritį tuometinis Ukrainos prezidentas Janukovičius atvyko į Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje pasirašyti svarbų politinį ir prekybinį susitarimą su ES. Bet prieš kelias dienas Janukovičius buvo iškviestas į Maskvą, o grįžęs į Vilnių sutarties nepasirašė. Tai buvo Maidano pradžia. Labai užjaučiau ukrainiečius ir tas jausmas apima ne pirmą kartą.
Oranžinės revoliucijos (2004 m.) metu filmavau Kryme, kur, kartu su filmavimo grupe, su pertraukom buvom pradirbę dvejus metus. Tuo metu vyko Ukrainos prezidento rinkimai. Kai antrojo rinkimų turo, į kurį buvo patekę du kandidatai – prorusiškas Janukovičius ir provakarietiškas Juščenka, nugalėtoju buvo paskelbtas Janukovičius, o sekančią dieną prasidėjo Juščenkos vadovaujami masiniai protestai prieš rinkimų rezultatus – centrinė rinkimų komisija buvo apkaltinta rezultatų klastojimu. Po mėnesio surengtus pakartotinius rinkimus laimėjo Juščenka ir 2005 m. sausį jis buvo paskelbtas šalies prezidentu. Į tokį įtemptą įtakų perdalijimą Ukraina, žlugus Sovietų sąjungai, pateko dėl savo geopolitinės padėties.
Karas dėl nepriklausomybės Ukrainoje vyko visada. Ukrainiečiai kovojo nuo 1917-ųjų iki 1921-ųjų, kai didžiąją jos dalį bolševikų tarybų sąjunga sunkiai, bet užgrobė. Rusija nuolat bandė Ukrainoje įtaisyti savo vasalą.
– Kaip matote Rusijos politiką šiandien?
- Išsivysčiusios valstybės imperialistinių kėslų iš esmės atsisakė. Visa Europa anksčiau buvo imperijos: Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Portugalijos, Danijos. Jos atsisakė norų plėsti teritorijas dar praeito amžiaus viduryje, po Antrojo pasaulinio karo. O Rusija atvirkščiai. Ji imperiją plečia, grobia naujas žemes.
Kaip ji stiprino savo pajėgumus prieš Antrąjį pasaulinį karą užkariaudama Baltijos šalis, norėdama priėjimo prie Baltijos jūros, taip ir dabar – išsigando, kad po Maidano praras Ukrainos kontrolę ir neteks Sevastopolio bazės, ar bent jau įtakos Juodojoje jūroje. Įsiveržimas į Ukrainos teritoriją yra Rusijos teritorijos plėtimas Vakarų kryptimi, siekiant didesnės įtakos. Ukrainos atveju įvyko žiauriausias tarptautinių konvencijų pažeidimas. Ir tai vyksta XXI amžiuje. Tai, ką padarė Maskva, yra labai įžūlu.
Rusija atgal į savo įtakos zoną bando traukti tas šalis, kurios priklausė Tarybų Sąjungai. Su daugeliu šalių – Azijos ir kitomis – jai pavyko tai padaryti. Dalis jų vyriausybių – marionetinės. Sukurti propagandiniai rusiški kanalai anglų kalba, tokie kaip RT ir kiti. Pats naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas Macrone’as pavadino RT ne žiniasklaida, o propagandos priemone. Pasakė tai tiesiai Putinui į veidą per susitikimą Prancūzijoje.
– Kodėl Ukrainos kova svarbi ir Lietuvai?
– Rusijos veiksmai yra grėsmė ir mums. Apie tai jau šneka visi: politikai, žvalgyba, saugumas. Bet kuriuo metu gali kažkas įvykti. Tik dalis žmonių rimtai į tai nežiūri.
Nuo veiksmų prieš mus atgraso tai, kad esam NATO ir Europos Sąjungos šalis, o Ukraina nebuvo. Bet pasikeitus situacijai, pasaulyje atsiradus kokiam nors svarbesniam konfliktui – nenustebčiau, jeigu kažkas įvyktų ir Lietuvoje. Tai visiškai įmanoma.
Rusijos valdžia naudojasi tuo, kad jos visi prisibijo, nes tai yra branduolinė valstybė. Taip buvo ir Šaltojo karo metais. Kodėl su Sovietų sąjunga niekas nenorėjo konfliktuoti? Todėl, kad ji buvo nenuspėjama. Tokia ir liko. Ukrainos atveju prieš pat įsiveržimą niekas nebūtų patikėjęs, kad tai yra įmanoma – nei ukrainiečiai, nei patys rusai. Nenuspėjamumo faktorius veikia ir Lietuvoje.
– Matote paraleles tarp 2014 m. Krymo aneksijos ir Sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos. Kokios jos?
– Lietuvos okupacija įvyko tuo pačiu principu kaip ir Kryme. Iš pradžių, 1939 m. Lietuva buvo priversta įsileisti ribotą, 20 tūkst. karių sovietų armijos kontingentą. 1940 m. vieno griovy rasto mirusio sovietų kareivio pagrindu Lietuvos vyriausybei buvo įteiktas ultimatumas. Tarybų sąjungos vyriausybė pareiškė kaltinimus Lietuvai dėl raudonarmiečių grobimo ir provokacijų.
Siekiant suklaidinti pasaulio viešąją nuomonę, sudaryti okupacijos bei aneksijos teisėtumo įspūdį, TSRS pakeitė teisėtą vyriausybę marionetine politine struktūra. Molotovas Lietuvai įteikė Tarybų sąjungos ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama sudaryti naują, palankią TSRS, vyriausybę ir užtikrinti laisvą Raudonosios armijos dalinių įvedimą į Lietuvą. Sovietų armijos daliniai stovėjo Lietuvos pasienyje pasirengę puolimui, bet Lietuvai priėmus ultimatumą, puolimas buvo atšauktas ir Sovietų armija be pasipriešinimo užėmė Lietuvos teritoriją.
Buvo sukurta nauja Lietuvos vyriausybė, vėliau ministrai buvo pakeisti į Maskvai lojalius Lietuvos komunistų partijos narius. Rusijos statytinių vyriausybė suformavo delegaciją, kuri nuvažiavo į Maskvą ir pasiprašė būti priimta į Tarybų sąjungą. Buvusi vyriausybė, politikos veikėjai buvo susodinti į kalėjimus, ištremti ar išžudyti.
Krymo aneksija įvyko labai panašiai. Iš pradžių teritorija buvo užgrobta karine jėga. Krymas turėjo savo Radą, nes tai buvo autonominė respublika Ukrainos sudėtyje. Prižiūrint okupacinėms karinėms struktūroms įvyko vadinamasis „referendumas“, po kurio Rada pasiprašė Krymą prijungti prie kaimyninės Rusijos.
Galų gale, karas Ukrainoje nėra vienintelis. Juk buvo ir Gruzijos teritorijų užgrobimas. Ten taip pat, pastačius savo statytinius, jie pasiprašė į Rusijos glėbį. Dėl to Lietuvos specialiosios tarnybos taip budriai stebi žmones, kurie bendradarbiauja su Rusija.
– Ar „Šerkšnas“ – jūsų pagalba Ukrainai?
– Filmas nėra dokumentinis. Tai ne įvykių apžvalga ar karo faktų analizė. Tai yra meninis, vaidybinis filmas. Bet jis parodo nedidelę Ukrainos ir jos žmonių gyvenimo atkarpą. Internete yra begalė medžiagos, įvykių analizės apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Bet dalis jos pateikiama rusiškai ir jaunimui ji prieinama sunkiau – daugelis rusiškai nekalba.
– Filmo pagrindiniai herojai – du jauni žmonės, nenutuokiantys, kas yra karas ir daug negalvodami sutinkantys vežti humanitarinės pagalbos krovinį į Ukrainą. Ar jauni žmonės Lietuvoje šiandien apskritai gali suprasti, kas yra karas?
– Jiems nėra lengva. Dėl kartų kaitos, jaunumo, neapdairumo ir pasekmių nežinojimo yra kilę labai daug karų. Baisių, daugiamečių karų visoje Europoje ir visame pasaulyje.
Žmonės greitai užmiršta, kas yra karas. Kai sėdi barely Vilniaus senamiesty su draugais ir bokalu rankoje, tai bet kokia jūra yra iki kelių ir bet koks karas atrodo kaip romantiškas nuotykis. Realybėje yra visiškai ne taip. Ne tik kareiviams, bet ir visiems žmonėms karas yra žlugimas.
Sun Tzu „Karo mene“ rašoma, kad pats geriausias karas yra tas, kuris neįvyksta. Kai gali laimėti nepradėdamas kovinių veiksmų. O pats blogiausias yra užsitęsęs karas. Jis žlugdo ekonomiškai, niokoja ūkį, skurdina žmones ir galiausiai baigiasi valstybės žlugimu. Žinoma, Sun Tzu veikalo nereikėtų tiesiogiai taikyti šioms dienoms, jis buvo parašytas apie 350 metų prieš mūsų erą. Vis tik, jis iki šiol yra skaitomas.
– Po Krymo aneksijos Lietuvoje apie karą kalbama vis daugiau, jauni žmonės skatinami eiti į kariuomenę, ji netgi romantizuojama. Kaip tai vertinate?
– Dėl kariuomenės – tai diskutuotinas klausimas. Yra šalių, kurios dirba tik su samdytais kariais, pavyzdžiui JAV. Jų kariuomenė sudaryta iš samdinių – savanorių. Tai žmonės, kurie nori būti kariuomenėje, tarnauti.
Mūsų atveju grąžintu šaukimu į kariuomenę yra siekiama, kad būtų įmanoma visuotinė mobilizacija. Tokia strategija yra tikslinga. Įgijimas šiokių tokių įgūdžių, šiokių tokių žinių apie gynybą ir karybą yra reikalingas, jeigu norime priešintis agresijai.
Lietuva įrodė, kad tai gali. Kai Lietuva priėmė Tarybų Sąjungos ultimatumą ir pasidavė neiššovusi nė vieno šūvio, tuo kova nesibaigė. Neilgai trukus prasidėjo partizaninis judėjimas, kuriame dalyvavo mažiausiai 100 tūkst. žmonių. Tai buvo organizuotas pasipriešinimas. Vis tiek lietuviai kariavo – tai darė daug kas – ir profesionalūs kariškiai ir paprasti žmonės. Žmonės, palikę savo laukus, ūkius, šeimas, vaikus, ėjo į mišką ir bandė priešintis okupacijai. Tai yra natūralu. Tai yra savo tėvynės gynimas.
Ir tik tie žmonės, kurie nieko nežino apie Tarybų sąjungą kurioje mes gyvenom – tik jie gali kažką šnekėti apie tai, kad jiems nesvarbu, ar gyvens po kieno nors padu, ar ne. Nes jie tiesiog to nematė, nežino ir net juodam sapne neįsivaizduoja. Žmogaus teisės, kurias mokiniai mokykloje pradeda suprasti – į jas tada buvo nusispjauti. Praėjo 25 metai, užaugo nauja karta, kuri tokio pasaulio neįsivaizduoja. Jie nematė to skurdo, pradedant materialiniu, baigiant dvasinėmis represijomis.
– „Šerkšnas“ yra labiau žiūroviškas nei ankstesni jūsų filmai. Jame yra aiškus siužetas, daug dialogų. Turite tikslą, kad filmas pasiektų kuo daugiau žmonių?
– Specialiai to nesiekiau. Negaliu daryti filmo tik tam, kad žiūrovų ratas padidėtų. Tokiu atveju reikėtų viską iki maksimumo paprastinti, o man tai nebūtų įdomu. Negaliu ir nenoriu kurdamas filmą įtikti visiems, tai neįmanoma. O ar žmonėms filmas pasirodys priimtinas – galės atsakyti tik jie patys.
Alina Lu, Karolis Vyšniauskas
Pernai geriausiu Lietuvos režisieriumi pripažintas Šarūnas Bartas grįžta su nauju filmu „Šerkšnas“, kuriame vaidina ir žymioji prancūzė Vanessa Paradis. Donbaso regione, visai prie karo zonos filmuota vaidybinė juosta perteikia režisieriaus žvilgsnį į Ukrainą – šalį, kurią Bartas palaiko kovoje už nepriklausomybę.
Rokas ir Inga (vaidmenis atliko debiutuojantys aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė) yra du jaunuoliai, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje ir niekada nepatyrę karo. Jie avantiūriškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį į Ukrainą, tačiau ši kelionė negrįžtamai pakeičia jų gyvenimus. Taip trumpai galima apibūdinti devintąjį ilgametražį vieno garsiausių Lietuvos režisierių filmą.
„Šerkšno“ (angliškai „Frost“) premjera įvyko Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“, kur filmas buvo palydėtas kelių minučių ovacijomis žiūrovams atsistojus.
„Filmas sudaužė mano širdį. Mums atrodo, kad karas yra labai toli, bet išties jis visai arti mūsų. Bartas ypač vaizdingai parodė karo realybę“, – po premjeros kalbėjo legendinė prancūzų režisierė Claire Denis.
Prancūzijoje filmas sutiktas ypač entuziastingai ir dėl to, kad jame vaidino šios šalies kino ir muzikos žvaigždė Vanessa Paradis. Ji „Šerkšne“ atlieka karo žurnalistės vaidmenį. Tai pirmas kartas, kai aktorė bendradarbiauja su lietuvišku kinu.
Tai, kad tokio lygio aktorė kaip Paradis sutiko prisijungti prie filmo, neturėtų stebinti: Bartas Prancūzijos kino pasaulyje yra autoritetas. Pernai prestižinis Paryžiaus modernaus meno centras „Pompidou“ surengė režisieriaus filmų retrospektyvą – pripažinimas, tenkantis tik geriausiai vertinamiems pasaulio kino menininkams.
Išsivysčiusios valstybės imperialistinių kėslų iš esmės atsisakė. O Rusija atvirkščiai. Ji imperiją plečia, grobia naujas žemes.
Šarūnas Bartas
Filmuojant „Šerkšną“, Bartas su 30-ies žmonių komanda išvyko į tris mėnesius trukusią ekspediciją po Ukrainą. Jie automobiliais iš viso įveikė 13 tūkst. kilometrų, priartėdami prie karo zonos. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupės nariai girdėjo šūvius į jų pusę.
Lietuvoje „Šerkšną“ bus galima pamatyti nuo rugpjūčio 18 d. Bartas tradiciškai nenori komentuoti savo filmų, tačiau režisierius sutiko kalbėti apie situaciją Ukrainoje ir Lietuvoje. Šiauliuose augęs, sovietmečiu (jį prisimena kaip laiką, kurio jauni žmonės „neįsivaizduoja net juodam sapne“) karjerą pradėjęs režisierius Krymo aneksiją mato kaip Rusijos norą stiprinti savo įtaką posovietinėse šalyse.
Jis įsitikinęs, kad Lietuva turi išlikti budri. „Ukrainos atveju prieš pat įsiveržimą niekas nebūtų patikėjęs – nei ukrainiečiai, nei patys rusai – kad tai yra įmanoma. Bet kuriuo metu gali kažkas įvykti ir Lietuvoje. Tik dalis žmonių rimtai į tai nežiūri“, – sako Bartas, kalbantis su juo iš Prancūzijos, kur režisierius ką tik pasibaigusiame Marselio kino festivalyje buvo žiuri prezidentas.
– „Šerkšną“ filmavote Ukrainoje, visai prie fronto linijos. Kodėl Ukraina?
– Įvykius Maidane žiūrėjau paromis, tiesiogine transliacija. Mačiau, nuo ko viskas prasidėjo. 2013-ųjų lapkritį tuometinis Ukrainos prezidentas Janukovičius atvyko į Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje pasirašyti svarbų politinį ir prekybinį susitarimą su ES. Bet prieš kelias dienas Janukovičius buvo iškviestas į Maskvą, o grįžęs į Vilnių sutarties nepasirašė. Tai buvo Maidano pradžia. Labai užjaučiau ukrainiečius ir tas jausmas apima ne pirmą kartą.
Nuo veiksmų prieš mus atgraso tai, kad esam NATO ir Europos Sąjungos šalis, o Ukraina nebuvo. Bet pasikeitus situacijai, pasaulyje atsiradus kokiam nors svarbesniam konfliktui – nenustebčiau, jeigu kažkas įvyktų ir Lietuvoje. Tai visiškai įmanoma.
Šarūnas Bartas
Oranžinės revoliucijos (2004 m.) metu filmavau Kryme, kur, kartu su filmavimo grupe, su pertraukom buvom pradirbę dvejus metus. Tuo metu vyko Ukrainos prezidento rinkimai. Kai antrojo rinkimų turo, į kurį buvo patekę du kandidatai – prorusiškas Janukovičius ir provakarietiškas Juščenka, nugalėtoju buvo paskelbtas Janukovičius, o sekančią dieną prasidėjo Juščenkos vadovaujami masiniai protestai prieš rinkimų rezultatus – centrinė rinkimų komisija buvo apkaltinta rezultatų klastojimu. Po mėnesio surengtus pakartotinius rinkimus laimėjo Juščenka ir 2005 m. sausį jis buvo paskelbtas šalies prezidentu. Į tokį įtemptą įtakų perdalijimą Ukraina, žlugus Sovietų sąjungai, pateko dėl savo geopolitinės padėties.
Karas dėl nepriklausomybės Ukrainoje vyko visada. Ukrainiečiai kovojo nuo 1917-ųjų iki 1921-ųjų, kai didžiąją jos dalį bolševikų tarybų sąjunga sunkiai, bet užgrobė. Rusija nuolat bandė Ukrainoje įtaisyti savo vasalą.
– Kaip matote Rusijos politiką šiandien?
- Išsivysčiusios valstybės imperialistinių kėslų iš esmės atsisakė. Visa Europa anksčiau buvo imperijos: Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Portugalijos, Danijos. Jos atsisakė norų plėsti teritorijas dar praeito amžiaus viduryje, po Antrojo pasaulinio karo. O Rusija atvirkščiai. Ji imperiją plečia, grobia naujas žemes.
Kaip ji stiprino savo pajėgumus prieš Antrąjį pasaulinį karą užkariaudama Baltijos šalis, norėdama priėjimo prie Baltijos jūros, taip ir dabar – išsigando, kad po Maidano praras Ukrainos kontrolę ir neteks Sevastopolio bazės, ar bent jau įtakos Juodojoje jūroje. Įsiveržimas į Ukrainos teritoriją yra Rusijos teritorijos plėtimas Vakarų kryptimi, siekiant didesnės įtakos. Ukrainos atveju įvyko žiauriausias tarptautinių konvencijų pažeidimas. Ir tai vyksta XXI amžiuje. Tai, ką padarė Maskva, yra labai įžūlu.
Rusija atgal į savo įtakos zoną bando traukti tas šalis, kurios priklausė Tarybų Sąjungai. Su daugeliu šalių – Azijos ir kitomis – jai pavyko tai padaryti. Dalis jų vyriausybių – marionetinės. Sukurti propagandiniai rusiški kanalai anglų kalba, tokie kaip RT ir kiti. Pats naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas Macrone’as pavadino RT ne žiniasklaida, o propagandos priemone. Pasakė tai tiesiai Putinui į veidą per susitikimą Prancūzijoje.
– Kodėl Ukrainos kova svarbi ir Lietuvai?
– Rusijos veiksmai yra grėsmė ir mums. Apie tai jau šneka visi: politikai, žvalgyba, saugumas. Bet kuriuo metu gali kažkas įvykti. Tik dalis žmonių rimtai į tai nežiūri.
Filmas nėra dokumentinis. Tai ne įvykių apžvalga ar karo faktų analizė. Tai yra meninis, vaidybinis filmas. Bet jis parodo nedidelę Ukrainos ir jos žmonių gyvenimo atkarpą. Internete yra begalė medžiagos, įvykių analizės apie tai, kas vyksta Ukrainoje.
Šarūnas Bartas
Nuo veiksmų prieš mus atgraso tai, kad esam NATO ir Europos Sąjungos šalis, o Ukraina nebuvo. Bet pasikeitus situacijai, pasaulyje atsiradus kokiam nors svarbesniam konfliktui – nenustebčiau, jeigu kažkas įvyktų ir Lietuvoje. Tai visiškai įmanoma.
Rusijos valdžia naudojasi tuo, kad jos visi prisibijo, nes tai yra branduolinė valstybė. Taip buvo ir Šaltojo karo metais. Kodėl su Sovietų sąjunga niekas nenorėjo konfliktuoti? Todėl, kad ji buvo nenuspėjama. Tokia ir liko. Ukrainos atveju prieš pat įsiveržimą niekas nebūtų patikėjęs, kad tai yra įmanoma – nei ukrainiečiai, nei patys rusai. Nenuspėjamumo faktorius veikia ir Lietuvoje.
– Matote paraleles tarp 2014 m. Krymo aneksijos ir Sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos. Kokios jos?
– Lietuvos okupacija įvyko tuo pačiu principu kaip ir Kryme. Iš pradžių, 1939 m. Lietuva buvo priversta įsileisti ribotą, 20 tūkst. karių sovietų armijos kontingentą. 1940 m. vieno griovy rasto mirusio sovietų kareivio pagrindu Lietuvos vyriausybei buvo įteiktas ultimatumas. Tarybų sąjungos vyriausybė pareiškė kaltinimus Lietuvai dėl raudonarmiečių grobimo ir provokacijų.
Siekiant suklaidinti pasaulio viešąją nuomonę, sudaryti okupacijos bei aneksijos teisėtumo įspūdį, TSRS pakeitė teisėtą vyriausybę marionetine politine struktūra. Molotovas Lietuvai įteikė Tarybų sąjungos ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama sudaryti naują, palankią TSRS, vyriausybę ir užtikrinti laisvą Raudonosios armijos dalinių įvedimą į Lietuvą. Sovietų armijos daliniai stovėjo Lietuvos pasienyje pasirengę puolimui, bet Lietuvai priėmus ultimatumą, puolimas buvo atšauktas ir Sovietų armija be pasipriešinimo užėmė Lietuvos teritoriją.
Buvo sukurta nauja Lietuvos vyriausybė, vėliau ministrai buvo pakeisti į Maskvai lojalius Lietuvos komunistų partijos narius. Rusijos statytinių vyriausybė suformavo delegaciją, kuri nuvažiavo į Maskvą ir pasiprašė būti priimta į Tarybų sąjungą. Buvusi vyriausybė, politikos veikėjai buvo susodinti į kalėjimus, ištremti ar išžudyti.
Krymo aneksija įvyko labai panašiai. Iš pradžių teritorija buvo užgrobta karine jėga. Krymas turėjo savo Radą, nes tai buvo autonominė respublika Ukrainos sudėtyje. Prižiūrint okupacinėms karinėms struktūroms įvyko vadinamasis „referendumas“, po kurio Rada pasiprašė Krymą prijungti prie kaimyninės Rusijos.
Galų gale, karas Ukrainoje nėra vienintelis. Juk buvo ir Gruzijos teritorijų užgrobimas. Ten taip pat, pastačius savo statytinius, jie pasiprašė į Rusijos glėbį. Dėl to Lietuvos specialiosios tarnybos taip budriai stebi žmones, kurie bendradarbiauja su Rusija.
– Ar „Šerkšnas“ – jūsų pagalba Ukrainai?
– Filmas nėra dokumentinis. Tai ne įvykių apžvalga ar karo faktų analizė. Tai yra meninis, vaidybinis filmas. Bet jis parodo nedidelę Ukrainos ir jos žmonių gyvenimo atkarpą. Internete yra begalė medžiagos, įvykių analizės apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Bet dalis jos pateikiama rusiškai ir jaunimui ji prieinama sunkiau – daugelis rusiškai nekalba.
– Filmo pagrindiniai herojai – du jauni žmonės, nenutuokiantys, kas yra karas ir daug negalvodami sutinkantys vežti humanitarinės pagalbos krovinį į Ukrainą. Ar jauni žmonės Lietuvoje šiandien apskritai gali suprasti, kas yra karas?
– Jiems nėra lengva. Dėl kartų kaitos, jaunumo, neapdairumo ir pasekmių nežinojimo yra kilę labai daug karų. Baisių, daugiamečių karų visoje Europoje ir visame pasaulyje.
Žmonės greitai užmiršta, kas yra karas. Kai sėdi barely Vilniaus senamiesty su draugais ir bokalu rankoje, tai bet kokia jūra yra iki kelių ir bet koks karas atrodo kaip romantiškas nuotykis. Realybėje yra visiškai ne taip. Ne tik kareiviams, bet ir visiems žmonėms karas yra žlugimas.
Sun Tzu „Karo mene“ rašoma, kad pats geriausias karas yra tas, kuris neįvyksta. Kai gali laimėti nepradėdamas kovinių veiksmų. O pats blogiausias yra užsitęsęs karas. Jis žlugdo ekonomiškai, niokoja ūkį, skurdina žmones ir galiausiai baigiasi valstybės žlugimu. Žinoma, Sun Tzu veikalo nereikėtų tiesiogiai taikyti šioms dienoms, jis buvo parašytas apie 350 metų prieš mūsų erą. Vis tik, jis iki šiol yra skaitomas.
– Po Krymo aneksijos Lietuvoje apie karą kalbama vis daugiau, jauni žmonės skatinami eiti į kariuomenę, ji netgi romantizuojama. Kaip tai vertinate?
– Dėl kariuomenės – tai diskutuotinas klausimas. Yra šalių, kurios dirba tik su samdytais kariais, pavyzdžiui JAV. Jų kariuomenė sudaryta iš samdinių – savanorių. Tai žmonės, kurie nori būti kariuomenėje, tarnauti.
Mūsų atveju grąžintu šaukimu į kariuomenę yra siekiama, kad būtų įmanoma visuotinė mobilizacija. Tokia strategija yra tikslinga. Įgijimas šiokių tokių įgūdžių, šiokių tokių žinių apie gynybą ir karybą yra reikalingas, jeigu norime priešintis agresijai.
Lietuva įrodė, kad tai gali. Kai Lietuva priėmė Tarybų Sąjungos ultimatumą ir pasidavė neiššovusi nė vieno šūvio, tuo kova nesibaigė. Neilgai trukus prasidėjo partizaninis judėjimas, kuriame dalyvavo mažiausiai 100 tūkst. žmonių. Tai buvo organizuotas pasipriešinimas. Vis tiek lietuviai kariavo – tai darė daug kas – ir profesionalūs kariškiai ir paprasti žmonės. Žmonės, palikę savo laukus, ūkius, šeimas, vaikus, ėjo į mišką ir bandė priešintis okupacijai. Tai yra natūralu. Tai yra savo tėvynės gynimas.
Ir tik tie žmonės, kurie nieko nežino apie Tarybų sąjungą kurioje mes gyvenom – tik jie gali kažką šnekėti apie tai, kad jiems nesvarbu, ar gyvens po kieno nors padu, ar ne. Nes jie tiesiog to nematė, nežino ir net juodam sapne neįsivaizduoja. Žmogaus teisės, kurias mokiniai mokykloje pradeda suprasti – į jas tada buvo nusispjauti. Praėjo 25 metai, užaugo nauja karta, kuri tokio pasaulio neįsivaizduoja. Jie nematė to skurdo, pradedant materialiniu, baigiant dvasinėmis represijomis.
– „Šerkšnas“ yra labiau žiūroviškas nei ankstesni jūsų filmai. Jame yra aiškus siužetas, daug dialogų. Turite tikslą, kad filmas pasiektų kuo daugiau žmonių?
– Specialiai to nesiekiau. Negaliu daryti filmo tik tam, kad žiūrovų ratas padidėtų. Tokiu atveju reikėtų viską iki maksimumo paprastinti, o man tai nebūtų įdomu. Negaliu ir nenoriu kurdamas filmą įtikti visiems, tai neįmanoma. O ar žmonėms filmas pasirodys priimtinas – galės atsakyti tik jie patys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą