2017-05-12

Lietuvos žvalgybos istorija: kaip rusams nepavyko nugirdyti ir pagrobti generolo Plechavičiaus

2017 gegužės 12d. 21:00 15min
Paulius Gritėnas

wikipedia.com nuotr. / Generolas Povilas Plechavičius

Pirmaisiais pokario metais sovietų žvalgyba visais įmanomais būdais bandė susigrąžinti Lietuvos karinį ir saugumo elitą. Labiausiai rusus erzino Kazio Škirpos, Stasio Raštikio, Povilo Plechavičiaus ir Petro Kubiliūno pavardės.

1945 metų kovo mėnesį specialioms operacijoms prieš lietuvių pabėgėlius vykdyti buvo įkurtas NKGB 1-ojo skyriaus poskyris, Berlyno operatyvinė grupė. Jai vadovavo komunistų Lietuvoje sukurtų saugumo struktūrų vienas iš vadų – Aleksandras Slavinas. Grupę sudarė šeši NKBG (vėliau pervadintos MGB) darbuotojai ir aštuoni užverbuoti agentai, kurių du buvo vokiečiai.

Ši grupė turėjo vienintelę užduotį – susekti, pagrobti ir pargabenti į sovietų okupuotą Lietuvą pasitraukusius nepriklausomos Lietuvos karo ir saugumo vadus.

P.Kubiliūno medžioklė 


Viena pirmųjų operacijų buvo organizuota prieš nepriklausomos Lietuvos brigados generolą, buvusį Generalinio štabo viršininką, karinei žvalgybai vadovavusį Petrą Kubiliūną. P.Kubiliūnas dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo praradęs savo pozicijas, dėl dalyvavimo voldemarininkų puče netgi nuteistas mirties bausmei, tačiau išprašęs malonės.

P.Kubiliūnas į vadovaujančias pareigas sugrįžo tiesiai iš NKVD kalėjimo, į kurį pateko 1940 metų liepos mėnesį, kaip buvęs Nepriklausomos Lietuvos pareigūnas ir įtakingas asmuo. Su vokiečių okupacine valdžia susidėjęs P.Kubiliūnas tapo generaliniu tarėju, užėmė vieną svarbiausių pozicijų nacių okupuotoje Lietuvoje.

Vokiečiams pralaimint karą ir Raudonajai armijai artėjant link Lietuvos P.Kubiliūnas pasitraukė į Šiaurės Vokietiją. Po kurio laiko jis apsigyveno netoli Liubeko, britų kontroliuojamoje Vokietijos okupacinėje zonoje. Būtent ten jo pėdsakus užtiko sovietų agentai.

Susigrąžinti P.Kubiliūną ir jį nuteisti mirties bausme asmeniškai pageidavo visa Sovietų Sąjungos saugumo vadovybė su Lavrentijum Berija ir Vsevolodu Merkulovu priešaky.

Pasala ir netikra užkarda 


Sovietų agentai baiminosi veikti britų kontroliuojamoje teritorijoje, tad nusprendė pervilioti P.Kubiliūną į savo valdomą zoną. Tam reikėjo itin gudraus plano. Iš savo šnipų sužinoję, kad lietuvis vyks į Šverino miestą, sovietai surengė pasalą.

Pagal britų modelį pastatyta užkarda, sovietų kontržvalgybininkai perrengti britų uniformomis, o netikro posto viršininku pasirinktas anglų kalbą mokėjęs rusų agentas. Su karine palyda vykęs P.Kubiliūnas buvo sustabdytas prie netikros užkardos ir išlaipintas iš automobilio.

Generolas buvo pakviestas į palapinę, o jo palydai įsakyta palaukti lauke. Tik įėjęs į palapinę P.Kubiliūnas buvo pačiuptas ir užmigdytas arkliška doze chloroformo. Jo kūnas įvyniotas į kilimą ir skubiai išgabentas į Berlyną šalia laukusiu automobiliu. Lietuvį generolą lydėję kariai sulaikyti, nuginkluoti ir perduoti britų administracijai, pareiškus, kad ji pažeidė sovietų valdomos teritorijos ribas. P.Kubiliūnas Berlyne buvo surakintas ir išgabentas į Vilnių.

Po kurio laiko jis išgabentas į Maskvą, kur 1946 metų liepos 25 d. demonstratyviai nuteistas mirties bausme. Nuosprendis buvo įvykdytas po savaitės.

Į Jungtines Valstijas pasitraukusi P.Kubiliūno sesuo septintajame dešimtmetyje kreipėsi į sovietų valdžią, prašydama informuoti apie jos brolio likimą. Nors iš pradžių sovietai nurodė netgi konkrečią mirties datą, vėliau jie pareiškė, kad P.Kubiliūno buvimo vieta jiems nežinoma. Taip jie bandė išvengti atskleidimo, kad generolas buvo pagrobtas ir nuteistas neteisėtai.

Planas nužudyti generolą P.Plechavičių 


Vienas iš svarbiausių sovietų taikinių buvo generolas Povilas Plechavičius. 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, jis pasitraukė į Vokietiją ir išvengė represijų. Vėliau atsisakęs Lietuvos vietinę rinktinę įtraukti į vokiečių kariuomenės sudėtį ir panaudoti už krašto ribų P.Plechavičius buvo įkalintas Salaspilio koncentracijos stovykloje.

Išleistas iš lagerio jis pasitraukė į Vokietiją, kur kaip ir P.Kubiliūnas gyveno britų administruojamoje Vokietijos zonoje. Generolas aktyviai bendradarbiavo su Vakarų žvalgyba ir tai padėjo jam atlaikyti sovietų atakas.

Pirmasis pasikėsinimas į P.Plechavičių organizuotas dar 1944 m. kovo mėnesį Kaune. Jis ilgai buvo sekamas, generolo aplinkoje užverbuota agentų. P.Plechavičių nušauti turėjo sovietų diversantas Hubertas Borisa.

Kovo 31 d., eidamas į susitikimą su Lietuvos vietinės rinktinės štabe dirbusiu agentu karininku Petru Voronenka, jis pateko į policijos pasalą ir buvo sužeistas.

Į ligoninę jis buvo paguldytas Zumerio pavarde ir iš jos sugebėjo pasprukti, tačiau vėliau buvo sučiuptas. H.Borisa nepasidavė gyvas ir Kauno kalėjime nusižudė.

Diplomatija ir alkoholis 


Po karo sovietai bandė suimti P.Plechavičių, naudodami diplomatines pastangas ir falsifikuotus istorinius duomenis. Jis buvo apkaltintas karo nusikaltimais Lietuvos teritorijoje ir reikalautas grąžinti į sovietų teisingumo rankas pagal koalicinį 1945 metų rugsėjo susitarimą.

Anglų karinė administracija privalėjo reaguoti į prašymą ir kreipėsi į Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministeriją. Ministerija pritarė kariškių pozicijai, kad sovietai blefuoja ir bando atgauti P.Plechavičių tik tam, kad su juo susidorotų.

Tiesa, generolui padėjo ir tai, kad jis buvo užmezgęs glaudžius ryšius su Vakarų žvalgyba. „Net jeigu Plechavičius ir būtų karo nusikaltėlis, mes negalėtume jo išsiųsti, nes jis žino, kas yra mūsų agentai“, – atsakyme kariškiams rašė Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Robertas Hankey.

Be to, britus pasiekė informacija apie P.Kubiliūno pagrobimą ir susidorojimą, tad jie nebeketino pasitikėti sovietų prašymais.

Sovietų agentai toliau nenuleido rankų. 1949 metais sukurtas naujas planas. Agentas J.Mikuckis, slapyvardžiu „Tuvimas“, turėjo patekti į P.Plechavičiaus aplinką. Konkretus planas buvo apibrėžtas taip – sovietų agentas turėjo tapti generolo sugėrovu.

Sutartu metu P.Plechavičius turėjo būti nugirdytas ir apsvaigęs įgrūstas į automobilį ir pervežtas į sovietų valdomą Vokietijos teritoriją. J.Mikuckis stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau P.Plechavičius atrodė kaip geležinis.

Kad ir kaip J.Mikuckis stengdavosi, P.Plechavičius ji apgerdavo, o sovietų agentas likdavo po stalu. Po kelių bandymų sovietai jau planavo drastiškus veiksmus, tačiau jiems sutrukdė aplinkybės.

P.Plechavičius su šeima 1949 metų rudenį išvyko gyventi į JAV ir tapo nebepasiekiamas MGB agentams.

Komentarų nėra: