2016 m. spalio 2 d. 10:17 DELFI.lt
Pavojaus signalas JAV: rinkimuose paspęsti rusiško fašizmo spąstai
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kartą Sovietų Sąjungos griūtį apibūdino kaip geopolitinę katastrofą. Vis dėlto politinės filosofijos mąstytojas, darantis didžiausią poveikį šiandieninei V. Putino valdomai Rusijai, - ne komunistinės sistemos kūrėjas Vladimiras Leninas, o rusiškojo fašizmo pranašas Ivanas Iljinas.
Nors ši išskirtinė asmenybė mirė prieš daugiau nei 60 metų, jo idėjos prikeltos antrajam gyvenimui postsovietinėje Rusijoje. Po 1991 m. I. Iljino knygos perleistos dideliais tiražais, o štai V. Putinas jį citavo kasmetinėje savo kalboje Federacinėje Asamblėjoje.
Norėdamas galutinai reabilituoti šią asmenybę V. Putinas pasirūpino I. Iljino palaikų pergabenimu iš Šveicarijos ir jo archyvo sugrąžinimu į Rusiją iš Mičigano, rašo nytimes.com. V. Putinas netgi dėjo gėlių ant jo kapo Maskvoje ir tenka pripažinti, kad jis toli gražu ne vienintelis itin didelę pagarbą I. Iljinui jaučiantis Kremliaus elito atstovas.
Vienas aršiausių Maskvos propagandininkų Vladislavas Surkovas taip pat žvelgia į I. Iljiną kaip į autoritetą. Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, prezidento pareigas ėjęs 2008-2012 m., rekomenduoja I. Iljiną skaityti studentams Rusijoje, šis autorius figūruoja užsienio reikalų ministro, Konstitucinio teismo pirmininko ir netgi Stačiatikių bažnyčios patriarcho kalbose. Kokios gi tos idėjos, tapusios tikru įkvėpimu politiniam Rusijos elitui?
I. Iljinas tikėjo, kad individualumas – tai blogis. Jo manymu, žmonių įvairovė – tai Dievo kūrybinės nesėkmės patvirtinimas, kurio prigimtis iš esmės yra satanistinė. Taigi vidurinioji klasė, politinės partijos ir pilietinė visuomenė taip pat yra blogis, nes skatina asmenybių vystymąsi, o ne vieningo nacionalinės bendruomenės identiteto formavimąsi.
Kaip teigė I. Iljinas, politikos tikslas – nugalėti individualumą ir sukurti gyvą tautos visumą. Šio autoriaus darbuose, kuriuos jis parašė XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose, kai buvo išprašytas iš Sovietų Sąjungos ir tapo prieš komunizmą nusistačiusių baltagvardiečių ideologiniu vadu, gyvenančiu emigracijoje, pateikia Musolinio ir Hitlerio pavyzdžius, kurie, anot jo, gelbėjo Europą trypdami demokratiją. 1927 m. straipsnyje apie rusiškąjį fašizmą jis kreipiasi į skaitytojus štai kaip: „mano baltieji broliai, fašistai“.
Vėliau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose brėžė fašistinės Rusijos konstitucijos gaires, kurią, jo manymu, turėtų valdyti nacionalinis diktatorius, įkvėptas totalumo dvasios.
Toks lyderis būtų atsakingas už visas vyriausybės funkcijas galutinai centralizuotoje valstybėje, o rinkimai būtų vykdomi atviru balsavimu, pasirašytais balsalapiais ir taptų tik ritualu paramą lyderiui išreikšti. „Turime atmesti aklą tikėjimą balsų skaičiumi ir jo politiniu reikšmingumu“, - teigė I. Iljinas.
Taigi atsižvelgiant į I. Iljino kaip svarbaus Rusijos ideologinio įkvepėjo reabilitavimą, Maskvos rinkiminės manipuliacijos neturėtų būti vertinamos kaip demokratijos užtikrinimo nesėkmė, į jas turėtų būti žvelgiama kaip į demokratijos koncepcijos griovimą. Nei 2011 m. gruodžio mėn. vykę parlamentiniai rinkimai, nei prezidentiniai rinkimai 2012 m. kovo mėn. neturėtų būti vertinami kaip daugumą balsų V. Putino vadovaujamai partijai ar jam asmeniškai užtikrinę įvykiai. Šie balsai tapo priedu įtikinamam rezultatui pasiekti.
Dėl nesąžiningų rinkimų į protestus susirinkę Rusijos gyventojai tapo valstybės priešais, o nevyriausybinės organizacijos (NVO) buvo priverstos tapti užsienio agentėmis. V. Putinas netgi teigė, kad Hillary Clinton, tuo metu ėjusi JAV valstybės sekretorės pareigas, „davė signalą“ Rusijos opozicijai išeiti į gatves. Įsitikinimas, kad demokratijos gynimas reiškia Rusijos išdavystę idealiai atitinka I. Iljino požiūrį.
Nuo tada V. Putinas remiasi I. Iljinu kiekvienu svarbiu Rusijos politikos etapu, pradedant sugrįžimu į valdžią 2012 m. ir baigiant sprendimu įsiveržti į Ukrainos teritoriją 2013 m. ir aneksuoti Krymą 2014 m. Praėjusių metų pavasarį V. Putinas teigė, kad amerikiečių žvalgybos tarnybos nepraleis progos įsikišti į Rusijos parlamentinius rinkimus, įvykusius praėjusį savaitgalį, ir 2018 m. Rusijoje vyksiančius prezidentinius rinkimus. Tiesą pasakius, klausimas, ar kas nors Kremliuje iš tiesų tiki šiomis teorijomis, lieka atviras. Tikinimai apie nuolatinį amerikiečių kišimąsi skirti parodyti, kad demokratinis procesas – tai tik geopolitinis žaidimas.
Sąmoningai darbuodamiesi tam, kad pašalintų demokratijos idėją iš savo valstybės, Rusijos lyderiai tuo pačiu siekia diskredituoti demokratiją ir kitose šalyse, tarp kurių šiais metais akivaizdžiai lyderės pozicijos tenka JAV. Rusijos kišimasis į prezidentinius rinkimus JAV – ne tik oportunistinė parama pasirinktam kandidatui Donaldui Trumpui, palaikančiam Rusijos užsienio politiką. Tai dar ir logiškas naujosios ideologijos projektavimas: demokratija nėra įrankis vadovybei namuose pakeisti, bet priemonė užsienio priešams nusilpninti. Jei į politiką žvelgsime I. Iljino akimis, rinkimų Rusijos ritualizavimas ims atrodyti dorybe, o ne yda, o degraduojanti demokratija visame pasaulyje – tikrų tikriausia paslauga žmonijai.
Jei demokratija tėra kvietimas daryti įtaką užsienio valstybėse, tuomet pavogtas užsienio šalies politinės partijos elektroninis laiškas – natūraliausias iš visų įmanomų dalykų pasaulyje. Jei pilietinė visuomenė tėra sunykusios pūvančios visuomenės atgarsis, tuomet nuolatinis žiniasklaidos „trolinimas“ yra akivaizdžiai tinkamas. Jei, kaip rašė I. Iljinas, aritmetinis politikos supratimas yra žalingas, tuomet skaitmeninis kišimasis į užsienio šalyje vykstančius rinkimus – iš tiesų puikus pasirinkimas.
Jau dešimtmetį Rusija remia dešiniuosius ekstremistus kaip rinkimų stebėtojus. Pastaruoju metu surengti absurdiški referendumai Kryme ir Donbaso regione buvo skirti rinkimams ir jų stebėjimui diskredituoti. Kadangi, kaip teigė I. Iljinas, demokratija tėra klastotė, visiškai teisinga ir normalu imituoti jos kalbą ir procedūras siekiant ją diskredituoti. Verta pastebėti, kad kandidato į JAV prezidento postą D. Trumpo kampanija – akivaizdus to pavyzdys, kai iš anksto žinoma, kokios bus „stebėtojų“ išvados ir nustatyti pažeidimai.
Demokratijos griovimo technika užsienio šalyse skirta skleisti abejonėms ten, kur būtinas užtikrintumas. Jei demokratinės procedūros ima panašėti į klastotes, tuomet demokratinės idėjos taip pat ima atrodyti nepatikimos. Taigi JAV kyla pavojus supanašėti su Rusija ir tenka pripažinti, kad D. Trumpo pergalės atveju laimės ir Rusija. Kaip bebūtų keista, D. Trumpui pralaimėjus, žmonės ims abejoti rezultatais ir vėlgi pergalę švęs Rusija.
Maskvai atrodo paprasčiau visur kitur sugriauti demokratiją nei surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus Rusijoje. Kitaip tariant, Rusija jausis stipresnė, jei kitos šalys seks jos vystymosi pavyzdžiu ciniško požiūrio į demokratiją ir autoritarinio režimo klestėjimo link. Taigi pats laikas susitaikyti su mintimi dėl nuolatinio kišimosi ir imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Nebėra prasmės rengti rinkimų ir reguliuoti kampanijų finansų taip, lyg tai nerūpėtų aršiai nusiteikusioms užsienio galiūnėms.
Amerikiečiai turi daugybę kitų priežasčių, dėl kurių demokratiniams procesams būtinos reformos, tačiau prioritetiniu argumentu turėtų tapti sąžiningumo užtikrinimas. Popieriniai balsalapiai kiekvienam rinkėjui ir viešas rinkiminių kampanijų finansavimas – štai bent du sprendimai, kurie būtų naudingi tiek šalies gyventojams, tiek ir rinkiminei sistemai. Paprastesnė demokratijos forma tuo pačiu yra saugesnė ir pavyzdingesnė.
DELFI.lt
Pavojaus signalas JAV: rinkimuose paspęsti rusiško fašizmo spąstai
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kartą Sovietų Sąjungos griūtį apibūdino kaip geopolitinę katastrofą. Vis dėlto politinės filosofijos mąstytojas, darantis didžiausią poveikį šiandieninei V. Putino valdomai Rusijai, - ne komunistinės sistemos kūrėjas Vladimiras Leninas, o rusiškojo fašizmo pranašas Ivanas Iljinas.
Nors ši išskirtinė asmenybė mirė prieš daugiau nei 60 metų, jo idėjos prikeltos antrajam gyvenimui postsovietinėje Rusijoje. Po 1991 m. I. Iljino knygos perleistos dideliais tiražais, o štai V. Putinas jį citavo kasmetinėje savo kalboje Federacinėje Asamblėjoje.
Norėdamas galutinai reabilituoti šią asmenybę V. Putinas pasirūpino I. Iljino palaikų pergabenimu iš Šveicarijos ir jo archyvo sugrąžinimu į Rusiją iš Mičigano, rašo nytimes.com. V. Putinas netgi dėjo gėlių ant jo kapo Maskvoje ir tenka pripažinti, kad jis toli gražu ne vienintelis itin didelę pagarbą I. Iljinui jaučiantis Kremliaus elito atstovas.
Vienas aršiausių Maskvos propagandininkų Vladislavas Surkovas taip pat žvelgia į I. Iljiną kaip į autoritetą. Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, prezidento pareigas ėjęs 2008-2012 m., rekomenduoja I. Iljiną skaityti studentams Rusijoje, šis autorius figūruoja užsienio reikalų ministro, Konstitucinio teismo pirmininko ir netgi Stačiatikių bažnyčios patriarcho kalbose. Kokios gi tos idėjos, tapusios tikru įkvėpimu politiniam Rusijos elitui?
I. Iljinas tikėjo, kad individualumas – tai blogis. Jo manymu, žmonių įvairovė – tai Dievo kūrybinės nesėkmės patvirtinimas, kurio prigimtis iš esmės yra satanistinė. Taigi vidurinioji klasė, politinės partijos ir pilietinė visuomenė taip pat yra blogis, nes skatina asmenybių vystymąsi, o ne vieningo nacionalinės bendruomenės identiteto formavimąsi.
Kaip teigė I. Iljinas, politikos tikslas – nugalėti individualumą ir sukurti gyvą tautos visumą. Šio autoriaus darbuose, kuriuos jis parašė XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose, kai buvo išprašytas iš Sovietų Sąjungos ir tapo prieš komunizmą nusistačiusių baltagvardiečių ideologiniu vadu, gyvenančiu emigracijoje, pateikia Musolinio ir Hitlerio pavyzdžius, kurie, anot jo, gelbėjo Europą trypdami demokratiją. 1927 m. straipsnyje apie rusiškąjį fašizmą jis kreipiasi į skaitytojus štai kaip: „mano baltieji broliai, fašistai“.
Vėliau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose brėžė fašistinės Rusijos konstitucijos gaires, kurią, jo manymu, turėtų valdyti nacionalinis diktatorius, įkvėptas totalumo dvasios.
I. Iljinas tikėjo, kad individualumas – tai blogis. Jo manymu, žmonių įvairovė – tai Dievo kūrybinės nesėkmės patvirtinimas, kurio prigimtis iš esmės yra satanistinė. Taigi vidurinioji klasė, politinės partijos ir pilietinė visuomenė taip pat yra blogis, nes skatina asmenybių vystymąsi, o ne vieningo nacionalinės bendruomenės identiteto formavimąsi.
Toks lyderis būtų atsakingas už visas vyriausybės funkcijas galutinai centralizuotoje valstybėje, o rinkimai būtų vykdomi atviru balsavimu, pasirašytais balsalapiais ir taptų tik ritualu paramą lyderiui išreikšti. „Turime atmesti aklą tikėjimą balsų skaičiumi ir jo politiniu reikšmingumu“, - teigė I. Iljinas.
Taigi atsižvelgiant į I. Iljino kaip svarbaus Rusijos ideologinio įkvepėjo reabilitavimą, Maskvos rinkiminės manipuliacijos neturėtų būti vertinamos kaip demokratijos užtikrinimo nesėkmė, į jas turėtų būti žvelgiama kaip į demokratijos koncepcijos griovimą. Nei 2011 m. gruodžio mėn. vykę parlamentiniai rinkimai, nei prezidentiniai rinkimai 2012 m. kovo mėn. neturėtų būti vertinami kaip daugumą balsų V. Putino vadovaujamai partijai ar jam asmeniškai užtikrinę įvykiai. Šie balsai tapo priedu įtikinamam rezultatui pasiekti.
Dėl nesąžiningų rinkimų į protestus susirinkę Rusijos gyventojai tapo valstybės priešais, o nevyriausybinės organizacijos (NVO) buvo priverstos tapti užsienio agentėmis. V. Putinas netgi teigė, kad Hillary Clinton, tuo metu ėjusi JAV valstybės sekretorės pareigas, „davė signalą“ Rusijos opozicijai išeiti į gatves. Įsitikinimas, kad demokratijos gynimas reiškia Rusijos išdavystę idealiai atitinka I. Iljino požiūrį.
Nuo tada V. Putinas remiasi I. Iljinu kiekvienu svarbiu Rusijos politikos etapu, pradedant sugrįžimu į valdžią 2012 m. ir baigiant sprendimu įsiveržti į Ukrainos teritoriją 2013 m. ir aneksuoti Krymą 2014 m. Praėjusių metų pavasarį V. Putinas teigė, kad amerikiečių žvalgybos tarnybos nepraleis progos įsikišti į Rusijos parlamentinius rinkimus, įvykusius praėjusį savaitgalį, ir 2018 m. Rusijoje vyksiančius prezidentinius rinkimus. Tiesą pasakius, klausimas, ar kas nors Kremliuje iš tiesų tiki šiomis teorijomis, lieka atviras. Tikinimai apie nuolatinį amerikiečių kišimąsi skirti parodyti, kad demokratinis procesas – tai tik geopolitinis žaidimas.
Rusijos kišimasis į prezidentinius rinkimus JAV – ne tik oportunistinė parama pasirinktam kandidatui Donaldui Trumpui, palaikančiam Rusijos užsienio politiką. Tai dar ir logiškas naujosios ideologijos projektavimas: demokratija nėra įrankis vadovybei namuose pakeisti, bet priemonė užsienio priešams nusilpninti.
Sąmoningai darbuodamiesi tam, kad pašalintų demokratijos idėją iš savo valstybės, Rusijos lyderiai tuo pačiu siekia diskredituoti demokratiją ir kitose šalyse, tarp kurių šiais metais akivaizdžiai lyderės pozicijos tenka JAV. Rusijos kišimasis į prezidentinius rinkimus JAV – ne tik oportunistinė parama pasirinktam kandidatui Donaldui Trumpui, palaikančiam Rusijos užsienio politiką. Tai dar ir logiškas naujosios ideologijos projektavimas: demokratija nėra įrankis vadovybei namuose pakeisti, bet priemonė užsienio priešams nusilpninti. Jei į politiką žvelgsime I. Iljino akimis, rinkimų Rusijos ritualizavimas ims atrodyti dorybe, o ne yda, o degraduojanti demokratija visame pasaulyje – tikrų tikriausia paslauga žmonijai.
Jei demokratija tėra kvietimas daryti įtaką užsienio valstybėse, tuomet pavogtas užsienio šalies politinės partijos elektroninis laiškas – natūraliausias iš visų įmanomų dalykų pasaulyje. Jei pilietinė visuomenė tėra sunykusios pūvančios visuomenės atgarsis, tuomet nuolatinis žiniasklaidos „trolinimas“ yra akivaizdžiai tinkamas. Jei, kaip rašė I. Iljinas, aritmetinis politikos supratimas yra žalingas, tuomet skaitmeninis kišimasis į užsienio šalyje vykstančius rinkimus – iš tiesų puikus pasirinkimas.
Jau dešimtmetį Rusija remia dešiniuosius ekstremistus kaip rinkimų stebėtojus. Pastaruoju metu surengti absurdiški referendumai Kryme ir Donbaso regione buvo skirti rinkimams ir jų stebėjimui diskredituoti. Kadangi, kaip teigė I. Iljinas, demokratija tėra klastotė, visiškai teisinga ir normalu imituoti jos kalbą ir procedūras siekiant ją diskredituoti. Verta pastebėti, kad kandidato į JAV prezidento postą D. Trumpo kampanija – akivaizdus to pavyzdys, kai iš anksto žinoma, kokios bus „stebėtojų“ išvados ir nustatyti pažeidimai.
Demokratijos griovimo technika užsienio šalyse skirta skleisti abejonėms ten, kur būtinas užtikrintumas. Jei demokratinės procedūros ima panašėti į klastotes, tuomet demokratinės idėjos taip pat ima atrodyti nepatikimos. Taigi JAV kyla pavojus supanašėti su Rusija ir tenka pripažinti, kad D. Trumpo pergalės atveju laimės ir Rusija. Kaip bebūtų keista, D. Trumpui pralaimėjus, žmonės ims abejoti rezultatais ir vėlgi pergalę švęs Rusija.
Jei demokratija tėra kvietimas daryti įtaką užsienio valstybėse, tuomet pavogtas užsienio šalies politinės partijos elektroninis laiškas – natūraliausias iš visų įmanomų dalykų pasaulyje. Jei pilietinė visuomenė tėra sunykusios pūvančios visuomenės atgarsis, tuomet nuolatinis žiniasklaidos „trolinimas“ yra akivaizdžiai tinkamas
Maskvai atrodo paprasčiau visur kitur sugriauti demokratiją nei surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus Rusijoje. Kitaip tariant, Rusija jausis stipresnė, jei kitos šalys seks jos vystymosi pavyzdžiu ciniško požiūrio į demokratiją ir autoritarinio režimo klestėjimo link. Taigi pats laikas susitaikyti su mintimi dėl nuolatinio kišimosi ir imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Nebėra prasmės rengti rinkimų ir reguliuoti kampanijų finansų taip, lyg tai nerūpėtų aršiai nusiteikusioms užsienio galiūnėms.
Amerikiečiai turi daugybę kitų priežasčių, dėl kurių demokratiniams procesams būtinos reformos, tačiau prioritetiniu argumentu turėtų tapti sąžiningumo užtikrinimas. Popieriniai balsalapiai kiekvienam rinkėjui ir viešas rinkiminių kampanijų finansavimas – štai bent du sprendimai, kurie būtų naudingi tiek šalies gyventojams, tiek ir rinkiminei sistemai. Paprastesnė demokratijos forma tuo pačiu yra saugesnė ir pavyzdingesnė.
DELFI.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą