Hodgesas: turime pasiruošti, kad Rusija paklaus – ar Lietuva tikrai verta branduolinio karo
2024.01.09 05:30 Eglė Zubriūtė, LRT.lt
Benas Hodgesas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Neturime atmesti galimybės, kad Rusija puls Baltijos šalis, – interviu LRT.lt sako buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas atsargos generolas Benas Hodgesas. Jo vertinimu, priklausomai nuo aplinkybių, Maskva tai būtų pajėgi padaryti po 3–8 metų.
„Nemanau, kad tai tikėtina, bet esame naivūs, jei nesvarstome galimybės, kad jie taip pasielgs, o paskui atsisuks ir pasakys: „Ar Lietuva tikrai verta branduolinio karo? Portugalija, Ispanija, Italija, ar tikrai? Vengrai, ar jūs palaikysite Lietuvą ir rizikuosite branduoliniu karu?“ – teigia atsargos generolas.
Jis priduria, kad NATO šalims, o kartu ir Lietuvai, reikia geriau ruoštis galimai konfrontacijai. Generolo nuomone, reikia daugiau dėmesio skirti turimam kariniam rezervui bei oro gynybos sistemoms.
Kalbėdamas apie grėsmes, B. Hodgesas išskiria keturis apokalipsės raitelius – Rusiją, Iraną, Šiaurės Korėją ir Kiniją, – kurie kelia grėsmę Vakarų pasauliui.
„Mes nedirbame kartu, kol to nepadarysime, mums gresia didelis pralaimėjimas prieš šiuos keturis apokalipsės raitelius“, – tikina jis.
– Visų pirma, kaip matote dabar situaciją Ukrainoje?
– Manau, kad esame pavojingame taške. Pavojingame todėl, kad JAV ir Vokietija nedaro visko, ką gali, kad padėtų Ukrainai. Turėkite omenyje, kad po dešimties metų nuo karo pradžios Rusija, turėdama pranašumą, vis dar kontroliuoja tik 18 proc. Ukrainos teritorijos. Maskva prarado daugiau kaip 330 tūkst. karių – žuvusių ir sužeistų, – tūkstančius tankų ir šarvuočių, karinės oro pajėgos vis dar nepasiekė pranašumo ore, Juodosios jūros laivynas turėjo pasitraukti iš Sevastopolio. Vienintelis dalykas, kurį rusai gali padaryti, tai paleisti brangias raketas į civilius taikinius.
Ukrainai nėra pavojaus būti užimtai, tačiau jos kančios tęsiasi ilgiau, nei turėtų, nes JAV ir ypač Vokietija nesugebėjo įsipareigoti padėti Ukrainai laimėti. Be abejo, Ukraina susiduria su tam tikrais iššūkiais: ji turi sutvarkyti savo mobilizacijos sistemą, išsiaiškinti, kaip veiksmingiau kovoti su Rusijos elektroninio karo pajėgumais. Ukrainai ypač reikia mūsų ilgesnio nuotolio tiksliųjų ginklų, kurie galėtų būti nukreipti į Rusijos karinius štabus, artileriją, logistiką. Jei jie turėtų ATACMS, „Taurus“, niekur Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje nebūtų rusų artilerijos, štabų, logistikos taškų ar laivų. Tai neužbaigtų karo, bet labai pakeistų dabartinę padėtį.
Amerikietiškos ATACMS raketos (asociatyvi nuotr.) / AP nuotr.
– Mes matome situaciją Zaporižios srityje, kur Rusija stumiasi į Ukrainos pozicijas, nepaisant buvusių Ukrainos pastangų. Ar galime sakyti, kad Ukrainos kontrpuolimas žlugo?
– Žinoma, sausumos operacijų metu nebuvo pasiekti tokie rezultatai, kokių visi norėtume. Nenorėčiau sakyti, kad kontrpuolimas visiškai žlugo, nes sausumos puolimas yra tik dalis jo. Šis kontrpuolimas apima oro, jūrų, sausumos, specialiąsias, kibernetines ir visas kitas pajėgas. Žiūrėkite, ką ukrainiečiai pasiekė – naudodamiesi vos trimis „Storm Shadow“ raketomis jie įtikino Juodosios jūros laivyno vadą, kad jam reikia pradėti trauktis iš Sevastopolio. Tada dar vienas puolimas su „Storm Shadow“ sunaikino laivą Feodosijoje, todėl jie turi trauktis ir iš ten. Situacija sudėtingesnė ir negalime tiesiog sakyti, kad kontrpuolimas žlugo.
Iš tiesų mums nepavyko, Vakarams nepavyko laiku priimti sprendimų ir laiku suteikti Ukrainai reikalingų pajėgumų, todėl rusai turėjo papildomų mėnesių pasirengti gynybą. Manau, kad nuvylėme ukrainiečius. Ukrainiečiai padarė klaidų, bet tikrai nuvylė ne jie, o mes.
Iš tiesų mums nepavyko, Vakarams nepavyko laiku priimti sprendimų ir laiku suteikti Ukrainai reikalingų pajėgumų.
– Jūs minite ukrainiečių klaidas, kokios jos buvo?
– Mes ir kiti asmenys, kurie prisidėjo prie Ukrainos kontrpuolimo planavimo, skatinome ukrainiečius daryti tam tikrus dalykus ir galiausiai privertėme juos pradėti puolimą neturint iš esmės jokių oro pajėgų. Mes patys niekada nebūtume siuntę amerikiečių, lietuvių, britų, vokiečių ar kitų šalių kareivių į tokią ataką, kai prieš tai nepasiektas triuškinamas pranašumas ore. Be to, nesuteikus visos reikiamos inžinerinės ar išminavimo įrangos, kad būtų galima įveikti minų laukus.
Nors kontrpuolimas neįvyko taip, kaip mes būtume norėję, nebuvo galima tikėtis, kad ukrainiečiai pasieks daugiau, nei pasiekė. Nesugebėjome pakankamai aprūpinti Ukrainos, bet ukrainiečiai vis dar laikosi.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Vis tik prireiks šiek tiek laiko, kol jie visiškai atsisakys senojo sovietinio mentaliteto ir, pavyzdžiui, suteiks daugiau teisių jaunesniesiems karininkams, manau, kad jie turi dėl to pasistengti. Ukraina turi sutvarkyti savo karinę pramonę. Iš istorijos žinome, kad galima toliau vystyti gynybos pramonę net tada, kai kariaujama. Kai kurios Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir kitos bendrovės žengė į priekį ir steigia gamyklas Ukrainoje. Manau, kad tokių pavyzdžių turėtų būti daugiau.
– Plataus masto invazijos pradžioje dalis karo ekspertų sakė, kad Rusija neturi pakankamai raketų, artilerijos, kitų karinių išteklių, kad tęstų šį karą. Bet raketų, dronų atakos nesiliauja. Kokios dabar yra Rusijos karinės galimybės?
– Rusai nėra pajėgūs nukauti Ukrainą ir žūtbūt užbaigti karą. Vienintelė jų viltis – vilkinti jį, kad karas sukeltų kuo daugiau destrukcijos ar Vakarai nustos remti Kyjivą. Tai yra jų strategija. Kai žiūriu į rusų atakas, kaip jie naudoja savo pėstininkus, stumia juos į mėsmalę, nes jiems nerūpi, kiek bus jų karių aukų. Jie taip daro, nes tai sukelia įspūdį, kad Rusija turi neišsenkančius karinius išteklius. Atrodo, kad jie turi begalinį kiekį žmonių, nors taip nėra, bet atrodo, kad turi, nes jie nori išlaikyti tokį vaizdą. Ką galime padaryti, kad padėtume Ukrainai? Reikia nukauti rusų kuo daugiau ir tai galbūt padės rusams parodyti valdžios poziciją.
Akivaizdu, kad sankcijų taikymo procese yra didžiulių spragų, per daug bendrovių, beje, ir iš JAV, kurios vis dar vykdo verslą Rusijoje. Tai yra neįtikėtina. JAV vyriausybė ir kitos vyriausybės turi prioretizuoti ir pašalinti spragas. Mes galime panaudoti ekonominę galią, kad sukurtume Rusijai dar didesnį spaudimą.
Kinai tiekia pajėgumus rusams, Iranas parduoda bepiločius orlaivius, kodėl mes tiesiog stovime nuošalyje? Ką mes darome? Kodėl įvairiais būdais nenutraukiame šių tiekimo grandinių? Tikrai galime ką nors padaryti, bet čia pasireiškia politinės valios trūkumas. Galų gale turime pradėti mąstyti strategiškai. Kas atsitiko su „Hamas“ ataka prieš Izraelį? Tai ne atsitiktinumas, Iranas yra svarbiausias Rusijos sąjungininkas. Iranas turi tris remiamas pagrindines organizacijas – „Hezbollah“, hučiai ir „Hamas“. Nė viena iš jų negalėtų daryti to, ką daro, be Irano paramos, pinigų, ginklų. Kam naudingiausias šis „Hamas“ išpuolis prieš Izraelį? Žinoma, ne palestiniečiams, ne „Hamas“, o Rusijai. Maskvai naudingas šis dėmesio ir išteklių nukreipimas.
„Hamas“ atakos Izraelyje / AP nuotr.
Turime mąstyti strategiškai. Mes, Vakarai, kartu vertinkime keturis apokalipsės raitelius – Rusiją, Iraną, Šiaurės Korėją ir Kiniją. Jie visi yra susiję. Jie gali neturėti popieriaus lapelio, kuriame būtų parašyta „šią dieną man reikia, kad jūs padarytumėte tai“, tačiau jie visi bendradarbiauja tarpusavyje. Jie visi trys padeda Rusijai kovoti su tuo, kas mums yra svarbiausia. Kol Vakaruose nesusitvarkysime su savo gynybos pramone, rimtai nepasirūpinsime, kad visos mūsų pajėgos būtų pajėgios ir pasiruošusios panaudoti ekonominę galią, tol mes būsime užgožti. Bet mes nedirbame kartu, kol to nepadarysime, mums gresia didelis pralaimėjimas prieš šiuos keturis apokalipsės raitelius.
Mes nedirbame kartu, kol to nepadarysime, mums gresia didelis pralaimėjimas prieš šiuos keturis apokalipsės raitelius.
– Lietuvoje daug dėmesio sulaukė ir Vokietijos analitikų pateiktas vertinimas, kad Rusija karui su NATO gali būti pasiruošusi po 5–8 metų. Ką jūs manote apie tokią galimybę?
– Sutinku su vokiečių vertinimu, ir, manau, kad šis laikas galėtų būti dar trumpesnis. 5–8 metų vertinimas pagrįstas analize, kiek laiko Rusijai prireiks atkurti savo sugriautą kariuomenę, pertvarkyti gynybos pramonę ir pagaminti pakankamai amunicijos, o tai reiškia, turėti dalykus, kurie būtų reikalingi karui prieš NATO. Nenoriu nurodyti tikslaus skaičiaus, bet galima sakyti, kad tai užtruks nuo 3 iki 8 metų. Šis skaičius keičiasi priklausomai nuo to, ką darysime su sankcijomis, pavyzdžiui, jei nieko nedarysime, kad pagerintume sankcijų režimą, tada jie galės greičiau viską atkurti.
Svarbu, kad Vokietija pagaliau atsibudo ir negirdime vokiečių kalbant: „O, neturėtume to daryti, nes tai gali išprovokuoti Rusiją.“ Jie pagaliau atsikratė šios nesąmonės, bet vis dar nesiėmė veiksmų, kurie atitiktų žodžius. Svarbu, kad Vokietijos kariuomenės vadas generolas Breueris pasakė, jog jie visai nepasirengę stabdyti Rusijos. Tai yra Vokietijos kariuomenės karininko sąžiningumas ir niekas Bundestage ar vyriausybėje negalės tvirtinti, kad nieko apie tai nežinojo. Čia vokiečiai bent jau juda teisinga kryptimi, tik nepakankamai greitai. Kai Vokietijos pramonė rimtai imsis šaudmenų gamybos ir kitų dalykų, tai tikrai padės mums.
Lietuva taip pat gali keletą dalykų daryti geriau. Pirma, norėčiau paklausti savo draugų lietuvių, ar darote viską, ką galite, kad NATO kariai galėtų kuo greičiau atvykti į Lietuvą ir išvykti iš jos? Kalbu apie JAV kariuomenę, britų kariuomenę, Vokietijos kariuomenę, Lenkijos kariuomenę. Kalbu apie karinį mobilumą, kad jūsų sąjungininkai patektų kuo greičiau. Kaip blogą pavyzdį norėčiau nurodyti „Rail Baltica“ projektą. Neįtikėtina, kad šis projektas vis dar nebaigtas. Galimybė sąjungininkams kuo greičiau patekti į Lietuvą ir vykti per ją yra labai svarbus aspektas atgrasymui.
Benas Hodgesas / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
Ar Lietuva savo gynybos planavimą koordinuoja su kaimynais? Ar tikrai turite integruotus planus su Latvija ir Lenkija, taip pat su vokiečiais ir amerikiečiais, kurie yra Lietuvos viduje? Ar jūs vykdote pratybas? Norėčiau paklausti savo draugų lietuvių, ar jūsų rezervai, jūsų teritorinės pajėgos, ar visos jos identifikuotos? Ar jie dalyvauja pratybose? Ar jie šaukiami į pratybas? Aš matau, kad Estija ir Suomija šiuos dalykus daro, nemačiau, kad Lietuvos pusėje tai vyktų taip dažnai. Atsižvelgiant į Lietuvos dydį, pasipriešinimo rengimui nebus daug laiko, turite vykdyti pratybas, vėl kurti partizanų kultūrą ir turėti žmones, kurie pasirengę reaguoti <...>.
Galiausiai, oro gynyba ir priešraketinė gynyba. Pastaruosius dvejus metus stebiu, kaip Rusija naudoja taktinius ginklus prieš civilius taikinius, tai rodo, kad jeigu jie kada nors nuspręs įsiveržti į NATO šalį, tai reiškia, kad jie jau yra priėmę sprendimą naudoti „Iskander“, „Kalibr“ ir visus kitus ginklus prieš civilius taikinius, pavyzdžiui, Klaipėdoje arba Vilniuje, Kaune. Ar mes, NATO nariai, darome viską, ką galime, kad apsaugotume savo gyventojus taip pat savo ypatingos svarbos infrastruktūrą? Nemanau, kad turime bent arti to, kiek reikia oro ir priešraketinės gynybos sistemų. Dar labiau abejoju, kad mes turimas sistemas naudojame bendrose pratybose. Ką šiuo klausimu daro Lietuva? Negalima tik sakyti, kad mums reikia tik daugiau vokiečių karių ar amerikiečių karių, gyvenančių čia.
– Jūs neseniai davėte interviu Suomijos žiniasklaidai, kur kalbėjote, kad Rusija gali išbandyti NATO gynybą „maža operacija prieš Baltijos šalis“. Ką turite omenyje, sakydamas „maža operacija“?
– Kalbu apie strategiją „eskalacija dėl deeskalacijos“. Kalbu apie ribotą ataką, kurios metu raketos, sausumos pajėgos, oro pajėgos užgrobtų kažkokią teritoriją ir sustotų. Tada Rusija atsigręžtų į Vakarus ir pasakytų: „Ar tikrai norite įsivelti į branduolinį karą vien dėl to, kad mes prisijungėme Kaliningradą ir Baltarusiją“ arba „vien dėl to, kad mes ėmėme gelbėti vargšus rusakalbius Latvijos gyventojus“. Dabar rusai pamatė, kad mes Vakaruose bijome bet kokios branduolinės eskalacijos. Tai reiškia, kad mes jiems pademonstravome, jog esame pasiruošę liautis ką nors daryti vien dėl to, kad Rusija gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Koks tai baisus signalas, bet mes jį tokį pasiuntėme.
Rusijos branduolinis lagaminėlis / AP nuotr.
Nemanau, kad tai tikėtina, bet esame naivūs, jei nesvarstome galimybės, kad jie taip pasielgs, o paskui atsisuks ir pasakys: „Ar Lietuva tikrai verta branduolinio karo? Portugalija, Ispanija, Italija, ar tikrai? Vengrai, ar jūs palaikysite Lietuvą ir rizikuosite branduoliniu karu?“ Vengrijoje, Italijoje, Jungtinėse Valstijose nuolat platinama dezinformacija kenkia mūsų sanglaudai. Donaldo Trumpo prezidentavimas situaciją dar labiau pablogintų.
– Bet, jūsų vertinimu, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, kokia tikimybė, kad Rusija ryšis pulti NATO šalį?
– Tai tikėtina tik tuo atveju, jei jie matys, jei bus įsitikinę, kad mes iš tikrųjų nieko nedarysime, arba kad negalime padaryti, nes JAV visas dėmesys skiriamas Kinijai, arba jau yra prasidėjęs konfliktas su Pekinu. Kitas variantas, jei kaip 2022 m. vasarį rusai bus įsitikinę, kad mes nereaguosime, nes nereagavome po Sakartvelo, nereagavome po Sirijos, nereagavome po 2014 m., kai jie įsiveržė į Ukrainą. Prisiminkite, po to Vokietija vis dar statė „Nord Stream 2“ ir tai darė beveik iki pat Kyjivo užpuolimo vasario 24-ąją, o JAV po sausio 6-osios ir po pasitraukimo iš Afganistano buvo pasimetusi. Tiek D. Trumpas, tiek Emmanuelis Macronas kvestionavo NATO. Rusija apskaičiavo, kad jie tikriausiai gali pulti Ukrainą ir „užbaigti pradėtą darbą“, o Vakarai nereaguos arba nesiims rimtų darbų.
Jei atrodys, jog nesame pasirengę, kad negalime judėti pakankamai greitai, kad neturime pakankamai amunicijos, oro ir priešraketinės gynybos, kad NATO yra susiskaldęs, tada Rusija vėl gali padaryti apskaičiavimą. Žinoma, tikiuosi, kad labai klystu, bet būdas įsitikinti, kad klystu, parodyti pasirengimu sustabdyti bet kokią Rusijos ataką.
2017.09.18 18:472017.09.21 15:302017.09.01 15:35
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą