2018-03-28

G. Navaitis. XXI a. pasirinkimas: laimingas nacionalistas ar neurotiškas globalistas? (II)

Gediminas Navaitis, alkas.lt
2017 03 28 07:55

Priminimas. Kas skaitė prisimins, kas neskaitė gali surasti „Alke“ skelbtą straipsnį „XXI a. pasirinkimas: ar jau laikas kalbėti apie BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą?“ Pagrindinė jo mintis – žmonės norėtų būti laiminti. laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė. Vadinamoji laimės ekonomika teikia aiškius atsakymus kaip kurti laimingesnę visuomenę, tačiau valdantieji tam priešinasi ir siūlo menkai įtikinamus paaiškinimus, kodėl laimės dar reikia palaukti bei bando kritikuoti laimės ekonomiką. Tokia kritika vis mažiau įtikinama, todėl šiandieną matome nuolatinius bandymus keisti, pritaikyti valdžiai jos valdomų piliečių identitetą. Kas ir kodėl tai daro?

Už žodžio „identitetas“ slypi įžvalga – asmenybė suvokia save  ir priskiria kuriai nors tautinei, socialinei, konfesiniai, profesiniai  grupei. Identitetas apibrėžia asmenybės tapatumą su kitais žmonėmis ir skirtumus nuo jų. Užkrėstas komunistiniu identitetu, įtikėjęs, kad laimė ateis kai bus sunaikinti klasinei priešai, uoliai kankino ir žudė jam nieko blogo nepadariusius. Tapatinantis save su okupuota Tėvyne partizanas susisprogdindavo, bet neieško išsigelbėjimo išduodamas.

Identitetas galinga jėga lemianti žmogaus elgesį.

Vienas reikšmingiausių identiteto savitumų– idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti.

Laimę galima suprasti gana įvairiai, bet psichologo M. Seligmano nuomone, ji dažniausiai siejama su dviem išgyvenimų tipais: malonumu ir pasitenkinimu. Malonumo nereikia aiškinti. Kiekvienas žino kas tai yra, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, savirealizacija, gyvenimo prasmingumo suvokimas. Šiuolaikinė visuomenė siūlo daug būdų išgyventi malonumus, tačiau asmenybės poreikius prasmei, priklausomybei, bendrumui, nors ir neatmeta, bet reikšmingiau nebepalaiko.

Globalizuotame pasaulyje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti paslaugų ir prekių, būdu siekti asmeninio reikšmingumo. Šios vertybės yra ir vyraujančių ekonominių teorijų pagrindas, apibrėžia laimę kaip prekių įgijimo,  paslaugų gavimo rezultatą. Todėl atitinkantis reklaminius vaizdinius vartojimas tampa ne tik komfortiškesnio gyvenimo būdu, bet ir asmenybės vietą pasaulyje žyminčių simboliu.

Tradicinis identitetas susietas su profesiniais pasiekimais, šeimynine padėtimi, religiniu ar tautiniu pastovumu palaipsniui praranda savo įtaką. Globalizuota visuomenė siūlo asmenybei vertinti save ir kitus pagal daiktus, kurie turi ne tik vartotojišką, bet ir simbolinę vertę. Galimybė demonstruoti tokius simbolius patvirtina išskirtinumą, skatina lenktyniauti vartojant.

Nesunku būtų nurodyti daug mąstytojų, kurie šią situaciją vertina neigiamai, įžvelgia tradicinio identiteto silpnėjime ir globalaus, vartotojiško identiteto stiprėjime šiuolaikinės visuomenės problemų ištakas.

Aptariant laimingesnės visuomenės galimybę svarbiau būtų atsakyti į klausimus: «Ar identiteto permainos atspindi socialines ir ekonomines permainas, ar įtakingų grupių interesus? Ar egzistuoja identiteto permainas palaikančios ir joms besipriešinančios jėgos?»

Šiandieną vidurinės klasės, tautinis identitetas pripažįstamas vertybe, tačiau tuo pat metu nuolat neigiamas, išjuokiamas, o vietoj jo siūlomas identitetas, kuris tapatinamas su individualizmu, globalizacija ir siejamas su gerove bei malonumais. Nors nei išskirtiniu individualizmu, nei stabilia gerove, nei ilgalaikiu pasitenkinimu tokį identitetą atitinkantis gyvenimo būdas nepasižymi. Netgi galima tvirtinti, kad jis remiasi laimės stoka, o jį atitinkanti elgesio schema gana primityvi. Aukščiausia vertybe laikomas finansinis sėkmingumas, skatina siekti vis didesnių pajamų, kurios turi leisti įgyti vis daugiau daiktų ir gauti daugiau paslaugų be kurių asmenybė nebus vertinama, taigi negalės gerai jaustis. Tačiau vartoti taip kaip reklaminiuose paveikslėliuose vartoja milijardieriai tik jie ir gali. Todėl visi kiti nuolat jausis kažko neturintys, nebus laimingi.

Atskiros asmenybės identitetas žymiu mastu atspindi visuomenę, kurioje ji gyvena ir veikia. Vyraujančios socialinės institucijos primeta vaidmenis, vertybes ir poreikius, atitinkančius jų prigimtį. Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę, įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Pastaroji aplinkybė leidžia aptarti korporacijos „asmens“ savitumą, pažvelgti į jų galimybes kurti ir išgyventi laimę.

Korporacijos buvo sukurtos bendram gėriui – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes – šiuo metu veikia ne bendram, o savam labui. Jos bando maskuoti savo esmę skelbdamos socialinę atsakomybę, nors akivaizdu, kad esami įstatymai ir korporacijų nuostatai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia jų vadovams būti socialiai atsakingiems, atsisakyti pelno dalies dėl nedidinančių pajamas projektų. Todėl korporacija, nepriklausomai nuo jos savininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologiškas asmuo, turintis tik vieną prasmę ir tikslą – pelną.

Šis tikslas lemia ir korporacinį identitetą, kuris pasižymi ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, vadovaujasi naudos pirmenybe bei orientuojasi į vartojimą, individualizmą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Jie lemia žmogiškų ryšių silpnėjimą, keičia juos priklausomybe korporacijai. Korporacinio identiteto siekiamybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas prasmes ir reikmes, godus vartotojas. Jo identitetas atitinka korporacijų poreikius. O korporacijų psichopatologinė prigimtis neišvengiamai skatina visus galimus nuostolius perkelti už korporacijos ribų ir nesivadovauti moraliniais principais. Todėl sukuria socialines, ekonomines ir ekologines problemas. Korporacijos taip pat siekia pašalinti apribojimus didesniai žmonių ir gamtos eksplotacijai.

Pagrindinė kliūtis ribojanti jų veiklą yra ne įstatymai ir institucijos, kurios gali būti paveiktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Pastarųjų veiksnių priešprieša lemia ekonomikas pobūdį, jos artėjimą prie nevaržomos rinkos arba koordinuotos, kontroliuojamos rinkos ar galiausiai laimės ekonomikos modelio. Pirmoji, pasižyminti menkesne korporacijų kontrole, o drauge ir stipresniu korporaciniu identitetu. Jai būdingas ir didesnis nelaimingų, besijaučiančių nereikalingais žmonių kiekis.

Esminiu veiksniu ribojančia korporacijas, nustatančiu jų veiklos reguliavimą, lemiančiu pasirinkimą tarp rinkos ir laimės ekonomikos yra tos visuomenės, kurioje veikia korporacija, identitetas, visų pirma nacionalinis arba konfesinis identitetas.

Šiuolaikinėse vakarų šalyse konfesiniam identitetui dažnai tenka antraeilis vaidmuo. Ne vienoje jų gausi visuomenės dalis, kartais ir jos dauguma, deklaruoja religinį abejingumą, o tapatinantys save su krikščioniškomis bažnyčiomis, neretai bažnyčios atskyrimą nuo valstybės suvokia kaip tikėjimo principų atskyrimą nuo kasdieninio gyvenimo.

Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui gali būti nacionalinis identitetas. Tai lemia kelios priežastys. Netgi aptarnaujantys korporacijų interesus politikai neatsisako dalinio savistovumo, nes nenori prarasti valdžios. Kita priežastis – piliečiai supranta ir jaučia prieštaravimą tarp korporacijų psichopatologiško siekimo gauti neribojamą pelną ir savo ekologinių, darbinių, finansinių interesų. Piliečiai taip pat supranta, kad tik kino filmuose vienišas herojus, žmogus – voras ar Tadas Blinda apgina silpnesnius, o realybėje tik stipri nacionalinė valstybė gali riboti korporacijų veiklą.

Nacionalinį identitetą išreiškia bendri kultūriniai stereotipai, bendro likimo suvokimas ir socialinis pasidalijimas, leidžiantis nacijai egzistuoti kaip vieningai visumai. Visi šie nacionalinio identiteto komponentai globalizuotame pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su valstybės ir nacijos perspektyvomis. Pagrindinės socialinės grupės gali prarasti savo vietą nacijos struktūroje. Pavyzdžiui, specialios investicijos gali esmingai sumažinti žemdirbių kiekį, o kitų grupių poreikiai tam tikrą laiką gali būti tenkinamai importu; migrantai gali perimti kurias nors mažai prestižinias profesijas ir pan. Itin griaunančiai nacionalinį identitetą veikia nacionalinių dorovinių autoritetų nuvertinimas, jų keitimas multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują nacijos esamos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą. O anot , Fridricho Ničės, niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Nacionalinio identiteto griovimas nėra nekenksmingas bandymas keisti jį kitu, globaliu, korporaciniu identitetu. Tai ir itin svarbios laimės sudedamosios dalies gyvenimo prasmės griovimas, nes save asmenybė įprasmina kartų sekoje, suvokia save kaip paveldėtoją ir būsimų kartų protėvį. Tai leidžia jai nesijausti atskirtai nuo tų, kurie ateis paskui ją, o tokia vienybė su gyvenimo tėkmę kuria tikrą prasmę.

Nacionalinio identiteto griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų laimę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi. Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ ne vienam skaitytojui pasirodys svarbesnis už kitus. Laimės ekonomika atsako ne tik į klausimą kaip kurti laimingesnę visuomenę, bet ir į klausimą kaip ji gali tapti turtingesne. Apie tai kita kartą.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius

Bus daugiau

Komentarų nėra: