Rokiškis Rabinovičius. Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Balandžio 11 d. rokiskis.popo.lt

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Pradėkime nuo to, kad turime sąlyginai nedaug (ir visa laimė) istorinių cheminio karo bei mūšių atvejų, tačiau jie pakankamai ryškūs, kad būtų nagrinėjami kaip visiškai skirtingos (kartais sėkmingos, o kartais ir nevykusios) taktikos. Nors ne, gal pradėkime nuo to, kokios yra cheminės ginkluotės rūšys pagal panaudojimo tikslus. Bendrai apsišvietus, bus lengviau suprasti ir karinę logiką.

Ai, gal ne, dar nuo vieno dalyko pradėkime: cheminis ginklas – tai masinio naikinimo ginklas. Žinote, ką reiškia masinio naikinimo ginklas? Pvz., aviacinė bomba, sverianti toną, gali nugriauti visai nemažą pastatų kvartalą. Tame kvartale gali gyventi keli šimtai žmonių, ir visi tie žmonės gali žūti. Ir tai nėra masinio naikinimo ginklas. Netgi dešimties tonų bomba, kuri gali nugriauti ir kelis kvartalus, ir tūkstantį žmonių nužudyti – ir tai dar nėra masinio naikinimo ginklas.

Tiesiog pavienė bomba, užtaisyta šiuolaikinėmis kovinėmis nuodingosiomis medžiagomis, gali sunaikinti nedidelį miestą.  Vilniui, kuris labai išsisklaidęs (pagal plotą – panašiai, kaip Paryžius be priemiesčių) daugmaž visiškai sunaikinti pakaktų kokių dešimties pustoninių kasetinių VX bombų. Tai būtų pusė milijono žuvusių ar sužeistų žmonių. Tų pačių dešimties bombų pakaktų ir Paryžiui (skaičiuojant be priemiesčių – jis savo plotu panašus į Vilnių). Paryžiaus atveju tai jau būtų milijonai aukų.

Masinio naikinimo ginklas nuo įprasto išties skiriasi ne savo galingumu, o tiesiog tuo, kad žmonės žūsta nekontroliuojamai. Toks ginklas iš principo nėra tinkamas tikslingam, taškiniam panaudojimui – jis naikina žmones ištisose teritorijose, o poveikio pasekmių pilnai sukontroliuoti neįmanoma. Būtent todėl masinio naikinimo ginklai yra draudžiami arba labai ribojami tarptautinėmis sutartimis. Cheminė, branduolinė ir bakteriologinė ginkluotė – tai tiesiog kita ginklų kategorija. Labai sunkiai suvokiama, labai pavojinga – tiek baisesnė už įprastas bombas, kiek įprastos bombos yra baisesnės už paprastus peilius.

Gerai, o dabar pereikime ir prie karinės chemijos taktikos principų.

Pagrindinės cheminio ginklo panaudojimo taktikos

Jei jau kalbame apie cheminio ginklo panaudojimo taktiką, ginklų skirstymas čia bus labai paprastas – tiesiog pagal veikimo trukmę. Tai yra, pagal tą trukmę, per kiek cheminis ginklas suveikia ir išsisklaido (suyra).

Daugumoje vadovėlių ar analizių galima surasti visai kitą skirstymą – pvz., į nervus paralyžuojančias (tabūnas, zarinas, zomanas, VX), odą pažeidžiančias (ipritas, liuizitas), vėmimą sukeliančias (adamsitas ir kiti arseno dariniai), ašarojimą sukelinčias (chlorpikrinas, bromo dariniai, CS, CN, CR), dusinančias (fosgenas, difosgenas) ir pan., tačiau toks skirstymas yra daugiau medicininis – pagal tai, kaip ir kokia pagalba suteikiama nukentėjusiems. Kariniu požiūriu šis skirstymas gana beprasmis, nes kariškiams pirmiausiai svarbūs veiksmų tikslai (puolimas ar gynyba) bei tų veiksmų organizavimas. Būtent todėl mano pateikiamas skirstymas bus kitas, įprastinėje literatūroje rečiau pasitaikantis.

Grubiai skirstydami, galime tarti, kad chemija yra trumpai veikianti, ilgai veikianti ir tarpinė (vidutinės trukmės). Šis skirstymas yra akivaizdus: trumpai veikiantys cheminiai ginklai yra skirti puolimui (nes reiks teritoriją užimti), ilgai veikiantys – daugiau gynybai ir priešo pajėgų blokavimui (nes reikia sukurti nepraeinamai užterštas teritorijas).

Beje, išsyk noriu pabrėžti: kai aš čia žemiau minėsiu užteršimo trukmes, jos pagrindinai taikytinos kariškiams. Kariškiai yra apmokyti saugiai elgtis, jie turi apsaugos priemones, jie turi degazacijos priemones, galų gale jie turi ir saugų vandens bei maisto produktų tiekimą. Civiliams tas trukmes dauginkite mažų mažiausiai iš kokių 3-5 kartų, kai chemija trumpalaikė (pvz., zarinas) ir iš 10-100 kartų, kai chemija ilgalaikė (pvz., VX).

Taip, daugelis cheminių ginklų gali išlikti labai ilgai, o kai kada užterštos teritorijos gali kelti rimtą pavojų netgi po kelerių metų. Ir netgi degazavimas padeda ne visada.

Tai kad kariškiai kažką degazavo ir gali praeiti teritoriją be dujokaukių, tai dar nebūtinai reiškia, kad saugu civiliams – civiliai ten netgi po mėnesio atvykę ir menamai saugiai pagyvenę kelias dienas, gali gauti labai dideles problemas (pvz., stabilią miozę ar paralyžių nuo fosforganikos), kartais ir į lavonmaišius pakliūdami. Ypač jei chemija bus ilgiau išliekanti ir dėl kokių nors priežasčių labiau susikoncentravusi kokiuose nors pastatuose. Pastaruosiuose dėl prastos ventiliacijos kartais netgi lengvai išsisklaidantis zarinas gali išlikti savaites ar mėnesius.

Tiesa, prieš pereidami prie taktikos, dar pasižiūrėkime į tai, kaip ta chemija veikia.

Cheminio ginklo poveikis

Kaip jau minėjau, cheminiai ginklai yra dažnai skirstomi į kelias rūšis, pagal tai, ką daro organizmui. Išties vėl pasikartosiu – tas skirstymas yra medicininis. Kariniu požiūriu svarbiau, kaip apnuodijama. Bet tiek to, pateiksiu ir tą medicininį įvairių kovinių nuodingųjų medžiagų skirstymą:

• Dusinančios – pažeidžia plaučius
  • Tipiški ginklai: choras, fosgenas, difosgenas
• Odą pažeidžiančios – sukuria pūsles, pūlinius, žaizdas
  • Tipiški ginklai: ipritas (garstyčių dujos, sulfur mustard), azoto ipritai, liuizitas
• Nervus paralyžuojančios – fosforganiniai acetilcholinesterazės inhibitoriai
  • Tipiški ginklai: tabūnas (GA), zarinas (GB), zomanas (GD), ciklozarinas (GF), etilzarinas (GE), VX, CVX (Kinijos VX), VR (Rusijos VX, RVX), amitonas (tetram, amiton, VG), GV ir pan.
• Bendro toksinio veikimo
  • Tipiški ginklai: ciano vandenilis (vandenilio cianidas), chlorcianas, arsinas, fosfinas
• Dirginančios – tiesiog dirgina nervų sistemos galūnes, sukeldamos labai stiprų skausmą akyse, bronchuose ir pan., sunkesniais atvejais gali sukelti nuplikymo pojūčius ir ant odos
  • Kvėpavimo takus dirginančios  – kosulį, čiaudėjimą ir vėmimą sukeliančios
    • Tipiški ginklai: adamsitas (DM), difenilchlorarsinas (DA), difenilcianarsinas (DC)
  • Akis dirginančios – ašarinės dujos
    • Tipiški ginklai: CN (chloracetofenonas), CS, CR (dibenzoksazepinas), bromacetonas (BA), MPA, PAVA, kapsaicinas, kamitas (CA), akroleinas (DG), metilizocianatas, chlorpikrinas (PS), bromacetofenonas ir t.t.
• Psichotoksinės – veikiančios centrinę nervų sistemą
  • Tipiški ginklai: BZ, LSD, fentanilas, meskalinas, psilocibinas, fenciklidinas (PCP)
• Bakteriniai toksinai – įvairūs iš bakterijų, mielių ar kitų organizmų gaunami toksinai
  • Tipiški ginklai: BTA (botulizmo toksinas), PG-SEB (stafilokokinis enterotoksinas), ricinas (ricinmedžio toksinas), įvairūs mikotoksinai (gaunami iš pelėsinių grybelių)

Kažkuriais atžvilgiais ši klasifikacija yra kiek sąlyginė – pvz., daugelis dirginančių medžiagų (arseno grupė) pažeidžia ir odą, o tas pats liuizitas dar ir klaikiai dirgina. Chlorcianas dirgina baisiau už ašarines dujas, tad žmonės net prie daug mažesnių už mirtinas koncentracijų rėkia iš skausmo. CS, kapsaicinas, CR bei daugelis kitų ašarinių dujų dirgina ir akis, ir kvėpavimo takus. Nemažai kvėpavimo takus dirginančių medžiagų sukelia ir vėmimą, nes stimuliuoja tuos pačius nervinius centrus. Bakterinių toksinų poveikis išvis būna labai įvairus, tad klasifikacija čia tampa išvis sąlygine.

Negana to, ir ta pati medžiaga turi labai įvairius poveikius pagal tai, kaip pakliuvo į organizmą. Visos odą pažeidžiančios sugeba klaikiai pažeisti ir plaučius, jei tik įkvėpta tos medžiagos garų ar aerozolio. Ir lygiai taip pat tos odą pažeidžiančios medžiagos pažeidžia ir žarnyną – taip, kad jei vos vos prarysite, tai paskui vemsite ir triesite kraujais. Kraujais tiesiogine to žodžio prasme, o ne kažkokia perkeltine.

Nervus paralyžuojančios medžiagos, jei pakliuvo ant rankų ar kojų, gali pirmiau paralyžuoti galūnes, sukelti svaigimą, galūnių konvulsijas ir galų gale komą, bet kai įkvepiami jų garai, pirmiausiai apankama, o paskui, kartu su sąmonės praradimu, išsivysto kvėpavimo (krūtinės srities) konvulsijos, o po to – vėlgi koma.

Svarbu žinoti ir tai, kad menamai nemirtinos medžiagos kai kada mirtinesnės už kovinius cheminius ginklus – pvz., atseit nemirtinos rusiškos dujos Kolokol (pagrindinis komponentas – fentanilas), paveikusios 800 žmonių per 2002 Nord-Ost įkaitų dramą, nužudė 129 žmones, kitaip tariant, apie 16%. Tai netgi didesnė mirusiųjų dalis, nei per Aum Shinrikyo vykdytas Tokijo metro zarino atakas, ir tai žymiai didesnė žuvusių dalis, nei mūšiuose žūdavo nuo iprito.

Paprastos ašarinės dujos, ypač jei žmonės turi kvėpavimo problemų, gali irgi būti mirtinos, o dar dažniau – gali sukelti ir lėtinius kvėpavimo takų susirgimus, ir gana sunkius, kartais ir visiškai nepagydomus akių pažeidimus. Menamai nepavojingo CS sukeliamas kvėpavimo spazmas jau yra tapęs klasika – žmonės kartais tiesiog pargriūna kniūpsti ir numiršta, nes plaučiai sustoja ir viskas (pagalba tokiais atvejais paprasta – vos pastebėjus sukniubusį ar gulintį žmogų, apimti jį per liemenį už pilvo ir staigiai pakelti, kartu priverčiant išsitiesti, o pagal poreikį kelis kartus – kad kelis kartus įvyktų priverstinis oro įkvėpimas-iškvėpimas).

1989 metais per demonstracijas Tbilisyje sovietų armijos daliniai žiauriai susidorojo su žmonėmis. Žuvo 21, keli šimtai patyrė įvairius sužeidimus. Vykdant tyrimą, paaiškėjo, kad iš žuvusiųjų tiktai vienas mirė dėl galvos traumos (atrodo, karišku kastuvėliu). Visi likę žuvo nuo uždusimo. Sovietinė kariuomenė naudojo iritantus („čeriomucha“ ir „siren“, t.y., CN ir CS dujos), tačiau pagal viską sprendžiant, užtaisai sukūrė pernelyg aukštas, žmonėms pavojingas koncentracijas, sukėlusias kvėpavimo spazmą.

Žodžiu, medicininė pusė su ta chemija pakankamai įvairi ir specifikos tenai daug, bet svarbiausias dalykas, kurį būtina suprasti – nėra nepavojingų cheminių ginklų. Visi jie skirti vienokiam ar kitokiam žmonių nuodijimui, todėl visi jie yra labai labai pavojingi, nežmoniškai pavojingi. Kai kurie nužudo iškart, kai kurie – palieka įvairius sužalojimus. Ir beveik visi sukelia didžiulius, kartais netgi nesuvokiamo klaikumo skausmus.

Cheminio ginklo paskleidimo metodai

Dabar grįžkim prie apnuodijimo, t.y., prie cheminio ginklo panaudojimo. Yra trys bet kokių toksinių medžiagų įsisavinimo būdai: įkvepiant, praryjant ar per odą.

Pirmieji cheminiai ginklai būdavo įkvepiami (chloras, fosgenas) – toksai įsisavinimas yra kraštutinai greitas, mirtinam nusinuodijimui reikia labai mažų dozių. Daugeliu atvejų apsinuodijimas įkvepiant siejasi su gautais pažeidimais – pirmiausiai yra sužalojami plaučiai. Chloro, fosgeno ar iprito atveju išsivysto kosulys, plaučių uždegimas, o paskui ir kosėjimas kraujais. Zarino ar kitų nervus paralyžuojančių medžiagų atveju išsivysto plaučių paralyžius.

Akivaizdu, kad norint apnuodyti žmones per plaučius, ginklas turi būti arba dujinis, arba ore turi būti daug jo garų, arba jis turi būti paverstas į aerozolį (rūką). Iš esmės, yra keli būdai sukurti apnuodijimui per plaučius: vienas – tiesiog paskleisti dujų debesį pavėjui (dėl to meteorologiniai duomenys yra kraštutinai svarbūs karo chemikams), kitas – sukurti visoje naikinimo zonoje uždūminimą chemikalais ar paskleisti aerozolį (ypač efektyvios kasetinės bombos, kurios sukuria daug chemijos skleidimo taškų), o trečias – tiesiog prilaistyti greitai garuojančių medžiagų.

Dujiniai ar dūminiai skleidimo metodai yra patys efektyviausi, tačiau daugelis cheminių ginklų tam nelabai pritaikyti – pvz., kad ir tas pats zarinas visiškai netinka dūminėms šaškėms, nes jau prie kokio 100 laipsnių ima sparčiai skilti. Tai reiškia, kad tinka tik šaltas aerozolis. O toks skleidimas gana sudėtingas. Kita vertus, zarino garavimas yra labai greitas – 25 laipsnių temperatūroje jis sukuria koncentracijas, kurios tūkstančius kartų didesnės už mirtinas netgi prie minutinės ekspozicijos. Vasaros oru aplink didesnę zarino balą nuodingų garų gali būti tiek daug, kad pusės įkvėpimo pakaktų staigiam mirtinam nusinuodijimui.

Dujinis ar aerozolinis paskleidimas, kad ir efektyvus, turi ir trūkumų: šaltu oru daugelis medžiagų garuoja labai prastai, kai kurie skysti cheminiai ginklai tiesiog užšala, tad aerozolis nelabai gaunasi (tipinis variantas – ipritas, kuris užšala netgi pliusinėje temperatūroje). Kartais nuo to užšalimo padeda tirpikliai, bet tai reiškia, akd mišinys gaunas tais tirpikliais praskiestas – mažiau efektyvus. Garavimas šaltyje irgi vyksta daug silpniau. Negana to, visus aerozolius ir dūmus labai efektyviai numuša lietus – jis iš oro išvalo cheminio ginklo daleles, o nuo įvairių paviršių chemikalus kažkiek nuplauna, nuvaro giliau į žemę, iš kur garavimas vyksta sunkiau.

Nuo nuodingų medžiagų plaučius apsaugo dujokaukės – tai ir yra pirma ir pati svarbiausia priemonė.

Kadangi per plaučius įsisavinimas yra labai greitas ir efektyvus, tai reiškia ir tai, kad dujokaukė visais atvejais kardinaliai padidina žmogaus šansus išgyventi.

Kitas apsinuodijimo mechanizmas – per maistą. Šis mechanizmas karinėje literatūroje nagrinėjamas gana mažai – viena vertus, kaip papildomas būdas, nuodijant medžiagomis, įsisavinamomis per odą (VX ar ipritu), antra vertus – ir kaip faktorius, svarbus ilgalaikiam teritorijos užteršimui. Labai menkos medžiagų dozės, kurios gali nusėsti ant drabužių, gali pakliūti ir ant rankų. Nuo rankų gali pakliūti ir ant maisto. Kita vertus, gali pakliūti ir į vandenį, ir ant kokių nors daržovių ar vaisių.

Silpnai ar seniai užterštos teritorijos gali būti sąlyginai saugios kareiviams, tačiau dėl to, kad nuodingosios medžiagos lieka kad ir nedideliais kiekiais, per savaitę-kitą jos gali sukelti labai daug sužeidimų, o ir mirčių, nes į maistą jos pakliūna net labai aplinkiniais keliais.

Apsisaugojimo būdas čia labiau susijęs su tuo kaip elgiamasi: degazuoti būtina viską, ir žmones – taip pat, reguliariai. Po jokių vaikščiojimų pro užkrėstas ar kažkada anksčiau užkrėstomis buvusias zonas negalima nei gerti, nei valgyti – pirmiausiai reikia degazuotis. Degazavimuisi naudojami smarkiai praskiesti hipochloritai (chlorkė), buityje – elementarus Ace. Tik tirpalas turi būti labai smarkiai praskiestas, nes odą jis irgi gali nudeginti. Švelnesniais atvejais padeda ir geriamoji soda. Dar svarbiau – joks maistas ar vanduo iš užkrėstų zonų jokiam vartojimui netinka. Turi būti arba konservai (ir indų paviršius, prieš atidarant – vėlgi degazuojamas, ir smarkiai, jau neskiestais tirpalais), arba visa tai turi būti gabenama iš saugių zonų (ir vėlgi degazuojama, kad būtų pašalintos gabenimo metu nusėdusios dulkės).

Galų gale, yra ir trečias apnuodijimo būdas – per odą. Šis būdas yra vienas iš esminių, nutaikytas pirmiausiai į kariuomenę. Kareiviai gali būti su dujokaukėmis – jos apsaugo nuo įkvepiamų medžiagų. Tačiau jei chminis ginklas įsisavinamas per odą, dujokaukė nepadeda. Pakanka nedidelio iprito lašelio, kad atsirastų pūslės, peraugančios į žaizdas. Ir visai menko, vos įžiūrimo VX lašiuko pakanka tam, kad žmogus išvis numirtų.
Apsauga nuo per odą įsisavinamų medžiagų – tai specialūs priešcheminiai kostiumai. Buitinėmis sąlygomis – polietileniniai ploščiukai, polietileninės pirštinės, guminiai botai (kuo ilgesni) ir pan.. Vengiant apkrėtimo, negalima eiti nei per žolę, nei per krūmus, negalima liestis prie nieko, visiškai. Netgi po stiprios degazacijos vietomis išlieka paviršių, ant kurių yra chemijos. Tokių medžiagų, kaip VX atveju – tie paviršiai gali būti mirtini netgi po daugelio savaičių. Tiesiog jums gali atrodyti, kad viskas išvalyta, bet kažkas liks neišvalyta. Eisite kažkur, prisiliesite kur nors prie kokio turėklo, o po kelių minučių ims darytis tamsu akyse, o paskui visai blogai pasijusite, o paskui numirsite.

Daugelis per odą įsisavinamų medžiagų neblogai garuoja, tad ore gali sukurti irgi mirtinas koncentracijas. Pvz., zomanas per odą įsisavina labai gerai, bet vasaros metu užterštoje zonoje koncentracijos ore būna šimtus kartų didesnės už mirtinas minutines. Taigi, pusė įkvėpimo – ir jūs lavonas. VX vasaros metu sukuria koncentracijas, kurios kelis kartus viršija minutines mirtinas – tai reiškia, kad nuo pusės įkvėpimo nenumirsit, bet tik apaksit. Jei spėsit išgerti antidotų ir gausit pagalbą – išgyvensit, jei pasiseks – tai ir regėjimas atsistatys. Bet tik su sąlyga, kad negausite VX ir per odą – tada jau išgyventi šansų bus maža.

Dar kitos medžiagos, kaip kad ipritas, esant šaltesniam orui, gali ir nesukurti rimtai pavojingų garų koncentracijų (plaučiai pareis, jei pabūsite užterštoje zonoje ilgiau – pvz., pusvalandį ar valandą). Tačiau ant odos gali išaugti tiek baisių ir paskui supūliuojančių pūslių, kad paskui kelis mėnesius gydysitės ir liks daugybė randų, kaip nuo žiaurių nudegimų.

Beje, apie tą pusę įkvėpimo aš ne šiaip sau čia jums miniu: tai laikas, kuris reikalingas užsimauti dujokaukei, jei labai greitai ir tinkamai buvo pastebėta chemija (kažkiek visvien įkvėpsit). T.y., tai laiminga situacija, kai prietaisai (ar jūsų nosys – pagal kvapą) cheminį ginklą užfiksavo anksčiau, nei koncentracijos pasidarė pavojingos. Jei pakvėpuosite ilgiau – baigtis gali labai blogai.

Cheminio užteršimo valymas (degazacija)

Skirtingi cheminiai ginklai dezaktyvuojami skirtingai, mišinių, kurie naikintų taršą, yra daug, bet esminiai dalykai, kuriuos svarbu žinoti, yra labai paprasti: chlorkė (hipochlorito tirpalas, Ace ar panašus baliklis), geriamoji soda, vanduo. Taip pat tinka vandenilio peroksidas ir amoniakas. Trumpai tariant, oksidantai ir šarminiai tirpalai. Tą labai svarbu įsiminti: šarmai ir oksidatoriai. Geriamoji soda ir amoniakas – šarmai.

Vandenilio peroksidas ir hipochloritas – oksidatoriai. Hipochloritas, negana to, pats savaime yra ir šarmas. Jei jau nieko neturite, plaukitės ūkišku muilu (tuo rudu, smirdančiu). Įprastas muilas netinka – jis nepakankamai šarminis.

Hipochloritai tinka visur, kur tik galėjo užeiti cheminis rūkas, lašelai, ar kur kažkas galėjo atnešti užteršimą batais. labai smarkiai rpaskiestas tirpalas tinka ir odai (nors jis odą, kaip žinia, visgi pažeidžia). Kūnui realiai labiau tinka amoniakas ir vandenilio peroksidas, tačiau jie veikia silpniau. Geriamoji soda tinka viskam – netgi gleivinėms (akims, burnai, lytiniams organams). Ir žinoma, daug daug vandens. Netgi tos nuodingosios medžiagos, kurios nelinkusios tirpti vandenyje, visvien iš lėto tirpsta, tad per pusvalandį galite nusiplauti labai daug. Svarbu tik tai, kad vanduo būtų šaltas – karštas išplečia poras ir labai paspartina cheminių medžiagų įsisavinimą per odos poras.

Apie hipochloritą, kita vertus, reikia suprasti ir dar vieną dalyką: nors jis universalus, jis labai netinkamas tada, kai oda yra pažeista odą pažeidžiančių medžiagų (iprito, liuizito, ašarinių dujų ar pan.). Tiesiog hipochloritas, net silpname pavidale, gali sustiprinti pažeidimus. Kita vertus, aplinkos valymui hipochloritų tirpalai yra nepakeičiami.

Kariškiai aplinkos išvalymui naudoja kitas medžiagas – pvz., aminus, kurie labai efektyviai naikina fosforo organiką, bet patys aminai nuodingumu gali lygintis su silpnesniais cheminiais ginklais. Tada jau teritoriją tenka valyti dar kitais mišiniais. Tiesiog užteršimas kai kuriais chemikalais yra toks pavojingas, kad netgi užteršimas kitais mirtinais chemikalais jau tampa realiu teritorijos išvalymu – tie kiti mirtini chemikalai būna šimtus ir tūkstančius kartų mažiau nuodingi.

Po degazacijos aplinka gali atrodyti taip, lyg būtų gaisras praėjęs – pvz., VX degazavimui gali būti naudojamas ir kaustinės sodos tirpalas, o tai reiškia, kad išdeginta bus viskas. O ir po hipochloritų (daug didesnėmis koncentracijomis, nei kokiame buitiniame baliklyje) medžiai ir žolė nudžiūsta staigiai. Įsivaizduokit taip, kad kokiu nors baliklio tirpalu laistomi ištiesi namai, cisternomis. Ir tų cisternų eikvojama daug – tiek, kad viskas šlapia būtų nuo to tirpalo. Nesunku suprasti, kad vien nuo hipochlorito garų tokioje zonoje žmonės gali numirti. Kita vertus, kad ir ką darytų degazacija, visada nuo jos pasidaro kardinaliai saugiau.

Medikai nuo žmogaus kūno chemiją valo kitais būdais. Vienas iš klasikinių – aiejaus ir spirito pakaitinis valymas. Pirma oda nuvaloma aliejuje sudrėkinta vata, o paskui – spiritu. Procedūra tinka ne visoms cheminėms medžiagoms, bet daugeliu atvejų padeda – aliejuje tirpsta ir tai, kas netirpsta vadenyje, o be to – aliejus suriša ir įvairias kietas daleles. Procedūra yra kiek pavojinga: jei tik aliejus ant odos išbus truputį per ilgai, jis pristabdys odos kvėpavimą, o nuo to chemija ims įsisavinti dar greičiau (apsinuodijimas apsunkės). Todėl viskas daroma mažais ploteliais: kažkiek centimetrų pravalomi aliejumi, o paskui išsyk pravalomi spiritu. O tada jau valomas kitas, greta esantis plotelis.

Dauguma atvejų, kai kalba eina apie chemiją, naudojamas ne šiaip spiritas, o pvz., spiritas, atskiestas amoniako tirpalu (šarminimui). Amoniakas gali būti naudojamas ir po spirito, grynas. Bendra taisyklė tokia: aliejus suriša daleles, spiritas ištirpina ir nuvalo, o amoniakas – reaguoja su su išlikusia chemija.

Viena bendra taisyklė: jei tik buvote teritorijoje, kuri užteršta cheminiu ginklu, drabužius turite išmesti. Ir batus, ir kitus drabužius. Jie jau niekada nebus tinkami ir jie bus pavojingi. Dar daugiau – tų drabužių nieku gyvu negalima laikyti patalpose, kuriose gyvenate. Jei pavaikščiosite po fosforganika silpnai užterštą teritoriją, gali būti, kad negausite pavojingos dozės, ypač jei apsirengę būsite gerai, ir dar ir dujokaukę užsidėję.

Nepaisant to, drabužiuose nusės daug dulkelių su chemija. Per kelias valandas, būdami patalpoje, tokie drabužiai gali išnuodyti visus, kas toje patalpoje yra. Taip, chemija veikia taip baisiai.

Jei kada nors kažkur nelabai toli nuo jūsų bus panaudotas cheminis ginklas, o jums reikės kažkur išeiti (kad ir po poros dienų) – žinokite paprastą procedūrą: vos grįžę (dar neįžengę į savo butą), pačioje laiptinėje rengiatės plikai, drabužius mesdami į polietileninį maišą (kurio į butą nesinešate). Jau paskui įeinate į butą ir varote tiesiai į dušą, plaunatės, apsirengiate švariai, užsimaunate gumines pirštines, einate į laiptinę ir maišą išmetate lauk iš pastato. Jokio drovėjimosi, kad jus pliką pamatys kokie kaimynai, panašiose situacijose neturi likti – visokie drovuoliai paskui būna palaidojami.

Vieni iš sovietų vykdomi bandymai Šichanuose buvo susiję su zarino pernešimu per drabužius: kareiviai be specialios cheminės aprangos, o tik su dujokaukėmis turėdavo pasivaikščioti po zarinu saikingai (ant žemės nusėdęs aerozolis) užterštą teritoriją, paskui grįžti į saugioje vietoje esantį vagonėlį, kur nusimovę dujokaukes, tiesiog turėdavo sėdėti. Pas visus jau po kelių-keliolikos minučių išsivystydavo stipri miozė ir galvos svaigimas. Tai reiškia, kad ilgesnį laiką (pvz., kelias valandas) be dujokaukių pasėdėję vagonėlyje, kareiviai būtų mirę vien nuo to zarino, kuris susigėrė į drabužius. Jei žmogus nuo to ir nenumirtų, liktų suparalyžuotas, apakęs, gal būt ir ilgalaikėje komoje.

Cheminiai ginklai kartais išlieka labai ilgai ir pašalinami labai sunkiai – man įsiminė vienas skaitytas atvejis iš SSRS, kur per zomanu užterštą poligoną pavažinėjęs bandomasis tankas buvo grąžintas į gamyklą. Prieš grąžinant, dezaktyvacija buvo vykdoma ir aminais, ir hipochloritais, ir kaustinės sodos tirpalu, ir perkaitintu garu, ir dar nežinia net kuo – tiek, kad tanką dengusios gumos (atsparios ugniai, beje), apanglėjo. Ir nepaisant to, darbininkams, kurie bandė ardyti tanką, labai greitai išsivystydavo miozė. Zomano atveju miozė reiškia, kad tie darbininkai visam gyvenimui gavo regėjimo pažeidimus. Tanką ardyti teko su dujokaukėmis ir cheminiais kostiumais – dezaktyvuoti jo nepavyko.

Svarbu suprasti čia ir dar vieną dalyką: daugelis cheminių ginklų yra ne tik patys nuodingi – mirtinai nuodingi ir jų skilimo produktai, o kartais – ir tų skilimo produktų skilimo produktai. Net jei aplinka išvalyta tiek, kad kariškiams ji jau tinkama, tai toli gražu nereiškia, kad ten galės gyventi žmonės. Gal ir galės. Gal galės po savaitės ar kelių, jei buvo zarinas ir yra karšta vasara. O gal negalės ir po metų. Ir gal netgi ir po kelerių metų žmonėms ten bus pavojinga. Kai kurios medžiagos, kaip kad VX, išlieka labai ilgai, ypač dirvožemyje, visokiuose plyšiuose, vandens telkiniuose (į kuriuos ilgainiui nuteka su lietumi) ir augaluose.

Rudenį kažkas papils VX, o pavasarį sužydės obelys. Viskas atrodys saugu. Paskui užaugs obuoliai – jie bus nesukirmiję (vabzdžiai nuo fosforganikos labai dvesia). Jūs suvalgysite obuolį ir mirsite.

Trumpalaikio veikimo cheminis ginklas

Trumpalaikė chemija yra skirta pirmiausiai puolimo zonoms, kurias ruošiamasi greitai užimti, o taip pat, kiek mažiau – operatyviniams puolimo stabdymo veiksmams (chemija nukreipta į priešo kariuomenės koncentracijas), o taip pat tais atvejais, kai po priešo puolimo gali būti vykdomas ir kontratakavimas.

Tokia chemija leidžia staigiai išnuodyti viską, kas gyva (bendras bruožas – greitas veikimas), o paskui, išsisklaidžius nuodingoms dujoms, cheminiu ginklu paveiktą teritoriją galima greitai pulti.

Chemija, kuri yra trumpalaikė, turi išsisklaidyti per valandas, o pageidautina, kad net ir per minutes, tačiau per tą laiką ji turi sukelti nepataisomus sužalojimus priešui, išvesdama karius iš rikiuotės. Pageidautina, kad ir poveikis išsivystytų per minutes, t.y., kad visi numirtų labai greitai. Tipiški tokio cheminio ginklo variantai, kurių sėkmingi panaudojimo atvejai žinomi:

• Fosgenas – visiškai išsisklaido labai staigiai, jei vėjuotas oras – per kelias-kelioliką minučių. Trūkumas – jei koncentracijos nėra labai didelės, poveikis išsivysto su dideliu uždelsimu – kareiviams išmirti gali prireikti ir dienos-dviejų.
• Zarinas – išsisklaido lėčiau už fosgeną (puolimui saugus laikas – kelios valandos). Jei oras karštas (pvz., dienos vidurys) ir yra vėjas, išsisklaidymas labai trumpėja dėl garavimo. Dar labiau greitėja išsisklaidymas, jei mišiniai yra smulkiadispersiniai (rūkas iš itin smulkių dalelių, kuris plisdamas pereina į dujinę formą). Zarinas yra viena iš fosforganinių medžiagų – nervus paralyžuojantis ginklas.
• Etilzarinas – artimas zarinui, tik kelis kartus mažiau nuodingas, dar greičiau išsisklaidantis aplinkoje. Gana smarkiai nagrinėtas kaip cheminis ginklas, tačiau panašu, kad neišplitęs.

Esminis trumpalaikio veikimo chemijos bruožas – organizmas ją turi įsisavinti labai staigiai, kitaip tariant – per plaučius. Tai reiškia, kad panaudojus tokį ginklą, ore momentaliai turi susidaryti pakankamai didelės koncentracijos, kad netgi pusės įkvėpimo pakaktų mirtinai dozei. Akivaizdu, kad tam turi būti naudojamos arba dujinės, arba labai lengvai garuojančios medžiagos.

Esminiai paskleidimo metodai tokiems ginklams – tokie, kurie leidžia sukurti dujas arba smulkiadispersinį aerozolį (rūką), kuris ore laikytųsi ilgai, o nusėstų kuo lėčiau.

Iš tokių ginklų efektyviausiu šiuo metu laikomas zarinas: dėl garavimo netgi šalčiausią žiemą jo koncentracijos dešimtis ar šimtus kartų viršija mirtinas minutines koncentracijas (pakanka pusės įkvėpimo), o dozės, kurios dešimtis kartų mažesnės už mirtinas, stipriai pažeidžia regėjimą, išvesdamos karius iš rikiuotės.

Problema su trumpalaikiais ginklais paprasta: juos reikia panaudoti tiksliai ten ir tada, kur reikia ir kai reikia. Jei yra vėjuotas oras ar nėra tiksliai žinoma, kur priešas – jie tampa neefektyviais, nes greitai išsisklaido.

Ilgalaikio veikimo cheminis ginklas

Ilgalaikė chemija yra skirta nepraeinamų zonų sukūrimui. Jos tikslas – sukurti teritorijas, per kurias priešas negalėtų pulti. Priešas gali likti gyvu, tačiau kariuomenės judėjimas užterštose teritorijose turi būti tiek smarkiai apsunkintas, kad puolimas ten pasidarytų neįmanomu. Kai kuriais atvejais (kaip kad iprito) tokia chemija visiškai netinka tam, kad puolančios priešo pajėgos būtų greitai sunaikintos.

Dažniausiai ilgalaikio veikimo chemija būna tokia, kuri efektyviai įsisavina per odą – dujokaukės nuo jos apsaugo tik šiek tiek (nuo garų), bet pakanka lašelio ant odos – ir žmonės miršta ar būna sunkiai sužeisti. Tipiški tokio cheminio ginklo variantai:

• Ipritas – pigus, sąlyginai nesunkiai panaudojamas. Teritorijose išlikti gali savaites. Vienas iš privalumų (bet kai kada ir trūkumų) – pirminis poveikis visiškai nepastebimas, t.y., žmonės, pakliuvę į užterštą teritoriją, nepastebi užteršimo. Sužeidimai išsivysto su ilgoku uždelsimu, latentinis periodas gali užtrukti iki kelių dienų, tad priešo pajėgų ipritas negali operatyviai sunaikinti. Sužeidimų pobūdis kraštutinai sunkus – pūslės ir pūliniai, išpūliavusios akys, nepataisomai sunkūs plaučių ir žarnyno pažeidimai. Pavojingi užteršimo židiniai gali išlikti netgi po daugelio mėnesių.
• Luizitas – skiriasi nuo iprito tuo, kad mažesnėmis už pavojingas koncentracijomis dirgina plaučius, akis ir odą taip smarkiai, kad žmonės tiesiog negali nepanaudoti apsauginių priemonių. Kitais atžvilgiais – gana artimas ipritui, pažeidžia odą, plaučius, akis, žarnyną. Degazavimas kiek sudėtingesnis.
• Zomanas – iš esmės kurtas, kaip ilgai išliekantis cheminis ginklas (fosforganika), kuriuo galima būtų užteršti teritorijas bent kelioms dienoms. Kita vertus, dėl savo optimalaus garavimo, sukuria užterštose zonose mirtinas garų koncentracijas ir poveikio greičiu gali prilygti zarinui. Esminis zomano trūkumas – labai didelė kaina (specifinė pinakolilo spirito sintezė), dėl kurios zomaną sugebėjo gamintis tik keletas pasaulio valstybių. Tais atvejais, kai norisi ilgiau išliekančio zomano (ilgesnio užteršimo), naudojama sutirštinta, dar keleriopai ilgiau aplinkoje išsilaikanti forma.
• VX, VR ir kitos V grupės medžiagos – kaip ir ipritas, gana nepastebimas (nedirgina), tačiau skirtingai nuo iprito ar liuizito, suveikia gana greitai (esant didesnėms dozėms, poveikis gali išsivystyti per minutes). Pažeidžia nervų sistemą (viena iš fosforganinių medžiagų). Tipiniu atveju – žmogui sutrinka regėjimas, vėliau – apima silpnumas, mąstymo sutrikimai (būsena, panaši į apgirtimą ar apdujimą), paskui ir konvulsijos, t.y., tipiški fosforganikos efektai. Labai šaltu oru, po sniego sluoksniu gali išlikti iki kelių mėnesių. Karštu oru išlieka bent kelias dienas, netgi kai drėgna ir lyja. Per odą įsisavina žymiai geriau, nei dauguma kitos fosforganikos. Teoriškai V grupės junginiai yra bent kelis kartus nuodingesni už zomaną, tačiau realūs pranašumai pasijunta būtent tada, kai įsisavinimas vyksta per odą – t.y., kai kareiviai nešioja dujokaukes.

Esminiai paskleidimo metodai tokiems ginklams – tie, kurie leidžia nusodinti chemines medžiagas ant įvairiausių paviršių, prie kurių gali prisiliesti žmonės. Kitaip tariant, stambiadispersiniai aerozoliai (smulkūs lašeliai). Šiuolaikiniame kare skaitoma, kad dujokaukes turi visi, todėl esminis akcentas – tai chemijos įsisavinimas per odą.

Ilgai aplinkoje išliekantys cheminiai ginklai paprastai garuoja gana sunkiai, tad įsisavinami toli gražu ne momentaliai. Jei kareiviai važiuoja per VX užterštą teritoriją sunkvežimiu, jie nesiliečia prie VX, net jei teritorija užteršta gana neseniai. Jei vėjas nupučia cheminio ginklo garus, o oras yra šaltas, ypač dar jei yra pasnigę – VX gali ir nesukurti efektyvių koncentracijų ore. Tai reiškia, kad net jei kariai be dujokaukių, gali praeiti juntamas laiko tarpas (pvz., keliolika minučių), kol kareiviai gaus pavojingas dozes ir dar didesnis laiko tarpas (pvz., kelios valandos), kol poveikis išsivystys tiek, kad kariai būtų paralyžuoti ar numirtų.

Universalios paskirties cheminis ginklas

Tarpinės trukmės atvejai yra žymiai sudėtingesni – tai būna daugiausiai variantai, kai norisi ir pristabdyti puolimą, ir kartu greitai sunaikinti ar pažeisti puolančių priešų pajėgas. Galime tarti, kad tokios medžiagos yra lyg ir universalios, bet išties gaunasi taip, kad dėl universalumo jos kai kada ir mažiau tinkamos (kaip sakant, kunigo-santechniko atvejis).

Praktiškai toks universalios paskirties ginklas tinka tada, kai norima staigiai sustabdyti priešo puolimą, ypač kai puolančios pajėgos gali dar ir saugotis nuo chemijos (t.y., reikia kad suveiktų staigiai, per tą patį pusę įkvėpimo), o besiginantys nesiruošia išsyk po puolimo atsiimdinėti teritorijų. T.y., tiesiog stabdomos puolančios pajėgos, sukuriant cheminį užteršimą vienai ar kelioms dienoms.

Tipiškos universalesnės, tarpinio panaudojimo kovinės cheminės medžiagos galėtų būti šios:

• Tabūnas – dėl lengviau gaunamų žaliavų ir kiek paprastesnės gamybos technologijos paskutiniu metu vėl atrodo gali susilaukti susidomėjimo, juoba kad tyrimai rodo, kad antidotai nuo tabūno yra gana neefektyvūs (pralidoksimas tiesiog banaliai neišstumia tabūno molekulės iš acetilcholinesterazės). Pagal veikimo trukmes – efektyviai užteršia teritoriją laikotarpiui nuo kelių valandų iki kelių dienų. Gerai įsisavina ir per odą, ir garais.
• Zomanas – pagal tai, kiek ilgai teritorijos lieka užterštos (iki kelių savaičių), jis priskirtinas ilgalaikio veikimo cheminiams ginklams (kaip VX), bet dėl lengvai sukuriamų mirtinų garų koncentracijų, zomano poveikis staigus, suveikimo greičiu jis gali prilygti zarinui. Negana to, zomano atveju antidotai yra iš principo neefektyvūs (dėl to, kad zomanas labai aktyviai skaido acetilcholinesterazę), tad mirtinai pavojingos netgi labai menkos koncentracijos, jei tik jos žmones veikia ilgesnį laiką (pvz., kelias valandas). Kai kurių sovietų karo chemikų vertinimu, zomanas kartais gali būti kelis kartus efektyvesnis ir už VX, ir už zariną, netgi šiuos panaudojus kartu, ir netgi juos panaudojus daug didesniais už zomaną kiekiais.
• Ciklozarinas – iš esmės, pigesnė zomano alternatyva, kaip ginklas nagrinėta labiau trečio pasaulio šalyse, kaip kad Irakas (vienintelis buvęs aktyvus naudotojas) ar kitos Artimųjų Rytų valstybės. Lyginant su zomanu, ciklozarinas aplinkoje lieka kiek trumpiau, garų koncentracijos daug toliau nuo optimumo, bet nuodingumu sulyginamas (kai kur pateikiami teiginiai esą ciklozarinas nuodingesnis, specializuotoje literatūroje man kažkaip nepasitaikė). Kiek stiprus zomano efektas pas ciklozariną – nelabai aišku, bet panašu, kad atsilieka nuo zomano labai smarkiai. Kita vertus, ciklozarinas tiesiog daug pigiau ir paprasčiau pagaminamas, negu zomanas, štai ir viskas.
• Zarinas – tais atvejais, kai didelėmis koncentracijomis užpilamas ant žemės (nekuriamas aerozolio debesis) teritoriją gali užteršti ir ilgesniam laikui, sukurdamas ir nepraeinamas užtvaras. Tiesa, tokiu atveju reikalingi gana dideli zarino kiekiai (užteršiant 1-3 dienoms, lyginant su zomanu – bent 10-20 kartų didesni), o užteršimas visvien išsilaiko trumpiau. Reikia turėti omeny, kad lyginant su kita fosforganika, zarinas kiek sunkiau įsisavina per odą, tad tarpiniams atvejams jis tinka netgi mažiau už tabūną. Bet visvien tinka.
• Luizitas – nors ir tinkamas ilgalaikiam užteršimui, dėl greito dirginančio poveikio tinka ir operatyviniams gynybos veiksmams.

Problema su tais tarpiniais ginklais paprasta: greitai išvalyti jų nesigauna (kaip ir ilgo veikimo ginklų), o momentinis efektas ne visada būna pakankamas. Kitaip tariant, kas universalu, tas netinka niekam, nes problemas kelia irgi universalias.

Kartais, kaip kad zarino atveju, galima teritoriją užteršti ir ilgesniam laikui, ir suveikimas momentalus, tačiau tada kyla kitos problemos: garuojant, konvekciniai oro srautai sukuria klaidžiojančius cheminių garų debesis, kurie gali nusklisti kelis ar kelioliką kilometrų (retais, specifiniais atvejais – ir dar toliau), o paskui nusileisti netikėtose vietose. Kitaip tariant, gali grįžti ir atgal, pačiam naudotojui: jei oras karštas, zarinas garuoja gerai, todėl jo būna daug (prie 25 laipsnių – koncentracijos būna keletą tūkstančių didesnės už minutines mirtinas).

Zarino koncentracija, kuri 10 tūkstančių kartų mažesnė, nei tiesioginio užteršimo zonoje, gali būti visiškai pakankama, kad žmogų nunuodytų vos per keletą minučių. Kelios tonos kažkur išlieto zarino gali išnuodyti už 20 kilometrų esantį kaimą.

Pirmo pasaulinio karo cheminė taktika

Čia tiesiog pažiūrėkim į tai, kaip ir kokiu tikslu buvo naudojama karinė chemija įvairiais atvejais. Visų apžvelgti neįmanoma, tačiau kai kurios taktikos labai smarkiai išryškės būtent iš to, kokia chemija buvo panaudota ir koks gavosi rezultatas.

Chemijos panaudojimo pradžia

Pati cheminio ginklo pradžia – 1912 metai, kai Prancūzija apginklavo policiją etilo bromacetatu užtaisytomis granatomis. Pats etilbromacetatas – tai tiesiog gana primityvios ašarinės dujos, be viso kito – dar ir labai toksiškos, sukeliančios ir gana stiprius odos ir vidaus organų pažeidimus (tai išvis būdinga bromo chemijos grupei). 1914 metais Prancūzija etilbromacetatą panaudojo fronte, tačiau neefektyviai. Gal po kokio mėnesio ašarines dujas pabandė naudoti ir Vokietija – tačiau irgi be didesnių efektų. 1915 pradžioje Vokietija pabandė surengti labai masyvias ksililbromido (dar vienos senovinės ašarinės dujos) atakas Rusijoje, bet ir vėl nesėkmingai, nes dėl šalto oro visi mišiniai tiesiog nusėdo ant žemės, aerozoliai nesusidarė.

Reali cheminio ginklo panaudojimo pradžia – tai chloras (šiuo metu jis nelaikomas cheminiu ginklu, nes pernelyg jau paplitęs chemijos pramonėje). Nuo 1915 sausio 1 (ar 2) dienos Vokietija ėmė leisti link britų apkasų dujinį chlorą iš balionų. Chloras būdavo išleidžiamas pavėjui ir apnuodydavo karius, esančius netgi už kelių kilometrų. Žuvusių buvo dešimtys, vėliau – ir šimtai. Sužeistųjų skaičiai (sunkūs plaučių pažeidimai) buvo dar didesni. Mūšiai vyko prie Ipro upės – po poros metų ta upė davė pavadinimą vienam iš baisiausių cheminių ginklų – ipritui (dar žinomam, kaip garstyčių dujos).

Chloro efektyvumas buvo gana mažas – jis ir nepakankamai nuodingas, ir labai lengvai nusėdantis drėgnu oru (ypač jei yra rūkas, pvz., naktį), ir apsisaugoti nuo jo taip pat labai lengva (puikiai padeda geriamosios sodos tirpale padrėkinta marlė, jei tik ji neišdžiūvusi).

Prancūzija, ieškodama geresnių priemonių, greitai išrado fosgeną – šios dujos buvo bent keliasdešimt kartų nuodingesnės už chlorą. Tiesa, problema buvo gana nemenki poveikio uždelsimai – esant mažesnei ekspozicijai, apsinuodijimo požymiai atsirasdavo tik po paros, o tipišku atveju – per 4-5 valandas. Labai greitai fosgeną ėmė gaminti ir Vokietija. Pirmoje didelėje fosgeno atakoje (vėlgi prie Ipro upės) buvo nukauta apie 1000 britų kareivių. Greitai fosgenas tapo svarbiausiu I Pasaulinio karo cheminiu ginklu (pagal gamybos apimtis nusileidęs tik chlorui, bet pagal žuvusių skaičių – daugeriopai chlorą pralenkęs).

Nors šiais laikais nelabai kur naudojamas, fosgenas iki šiol minimas visuose karinės chemijos vadovėliuose, kaip tiesiog pavyzdinis plaučius pažeidžiantis (dusinantis) ginklas. Beje, fosgenas ir jam gana artimi difosgenas (ir visai kitaip veikiantis fosgenoksimas) – potencialūs teroristų cheminiai ginklai, apie kurių poveikį verta žinoti ir dabar, net jei šių ginklų nėra karinėje ginkluotėje.

Visai kitas etapas – tai jau ipritas (iki šiol jis laikomas vienu iš efektyviausių cheminių ginklų). Išrastas Vokietijoje (išties atrastas daug seniau Prancūzijoje, bet anuomet nevertintas kaip ginklas), ipritas pirmus kartus plačiau buvo panaudotas prie tos pačios Ipro (Ypres) upės Belgijoje – nuo jos jis ir gavo savo pavadinimą (Yperite). Daugelyje šalių ipritas dar vadinamas ir garstyčių dujomis – nes turi kiek garstyčias primenantį kvapą, o pagal vieną iš versijų, buvo pirmąsyk gautas, chloruojant maistines garstyčias ar tai kažkokius iš jų gautus junginius. Angliškai ipritas vadinamas sieros garstyčiomis (sulfur mustard), kaip kontrastas azoto garstyčioms arba azoto ipritams (vėliau išrastiems gan panašaus poveikio azoto junginiams).

Ipritas nebuvo labai mirtinas ginklas, tačiau jis tapo tuo cheminiu ginklu, kuris žmonijai įvarė patį didžiausią siaubą dėl masinių, klaikių sužalojimų. Neturintis stipraus kvapo, ipritas išlikdavo užterštose vietose daug dienų ir savaičių. Pakakdavo, kad kareiviai pražygiuotų per užterštą vietovę, paskui pasiraišiotų batus, paskui pavalgytų, gal dar akis prasikrapštytų – ir štai visur, kur tik buvo kontaktas su ipritu, per kelias dienas imdavo rastis pūslės, jos imdavo pylšti, pūliuoti, atsivedavo žaizdos, o paskui likdavo baisūs randai. Pakliuvo iprito ant pirštų – pirštai parėjo pūslėm ir pūliniais, vos vos pakliuvo nuo pirštų ant maisto – vėmimas kraujais, o paskui ir kruvinas viduriavimas. Pasitrynei pirštais akis – akys išpūliavo ir likai aklas. Pakvėpavai garais – iškosėjai gabalais plaučius. Ir visa tai – tik po geroko laiko tarpo. Kariai dažnai nei neįtardavo, kur ir kada apsinuodijo.

Iprito sukeltų sužeidimų buvo tiek daug ir jie būdavo tokie baisūs, kad Antantės šalys tiesiog pakraupo, matydamos tūkstančių tūkstančius žmonių, kurie praradę dantis, akis, išvagoti klaikių randų ir vos galintys kvėpuoti. Apie 80-90% aukų likdavo gyvos, tačiau sunkiai suluošintos visam gyvenimui. Žmogaus kūno paviršius po iprito pasidengdavo ištisiniais baisiais randais, lyg po klaikiausių apdegimų. Jei jau ieškotume istorinių priežasčių, dėl kurių cheminis ginklas ilgainiui tapo paties šlykščiausio, nešvariausio karo simboliu – tai bus būtent ipritas ir jo naudojimo pasekmės.

Kita vertus, daugybė I Pasaulinio karo bandymų ipritą naudoti atakoms buvo visiškai nesėkmingi: viena vertus, po užteršimo vietovė būdavo nelabai tinkama užėmimui (po atakų savi kareiviai masiškai keliaudavo į ligonines), o kita vertus, kol išisvystydavo iprito sukelti efektai, praeidavo daug laiko, tad puolant padėdavo ne tiek paties iprito poveikis, kiek priešo baimė.

Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 50-100 tūkstančių žmonių, įvairaus sunkumo sužeidimus gavo nuo milijono iki pusantro milijono žmonių. Jokiame kitame kare cheminis ginklas nesukėlė tiek daug aukų.

Išsivysčiusios taktikos ir kontrtaktikos

Link I Pasaulinio karo pabaigos ėmė rastis dvi chemijos panaudojimo taktikos. Pirmoji buvo tame, kad tiesiog užvaryti ant priešo tranšėjų chemiją ir paskui pulti, o kita – užpilti fronto liniją chemikalais, kurie neleistų praeiti. Šios taktikos tiek akivaizdžios (pagal jas netgi cheminių ginklų skirstymą pateikiau), kad apie jas plėstis nelabai ir verta: pirmoji, puolamoji taktika – taikant fosgeną ir chlorą, o antroji, pagrindinai gynybinė – taikant ipritą.

Ilgainiui, įvairioms šalims mokantis ir reaguoti į chemines atakas, ir atsirandant apsisaugojimo priemonėms, išsivystė pora specifiškesnių puolimo taktikų, kurios jau yra ne tokios trivialios.

Viena taktika – tai netikėtas ir tylus panaudojimas, darant ne puolimą, o tiesiog naikinant priešo karius. Šiuo atžvilgiu labiausiai pasiteisino fosgenas: jo kvapas primena pūvantį šieną, tad fronto linijoje nėra neįprastas. Vokiečių atidirbtas naudojimas buvo toks: naktį, kai dauguma žmonių miega, fosgenas gana saikingais kiekiais leidžiamas pavėjui į priešo tranšėjas. Atakos trukmė gali trukti netgi valandas – siekiama turėti kad ir nelabai aukštą koncentraciją (kad kuo mažiau būtų užuodžiamas kvapas), bet ilgai trunkančią ekspoziciją. Kadangi fosgeno koncentracijos nėra labai didelės, jos nepastebimos, tačiau priešo kareiviai gauna dozes, kurios mirtinos arba sukeliančios pavojingus susirgimus. Ryte priešo kareiviai ima nežymiai kosėti, o kitos dienos vakare jau pradedami išvežinėti lavonėliai.

Kontrtaktika prieš naktines fosgeno atakas, kuri buvo atidirbta prancūzų ir anglų, buvo labai paprasta: priversti kareivius rūkyti cigaretę po cigaretės. Esmė tame, kad net nedidelės fosgeno koncentracijos labai pakeičia skonio pojūtį, o dėl to staiga ir labai ryškiai pasikeičia cigarečių skonis. Su tuo gali būti siejamas ir anglų taikytas draudimas rūkyti visiems vienu metu – kai rūko tai vienas, tai kitas kareivis, tikimybė pastebėti fosgeną išauga kardinaliai. Iš to gal būt kilo ir britų prietaras, kad negalima prisideginėti trečios cigaretės nuo to paties degtuko, nes tas trečiasis prisidegęs mirs.

Kita chemijos taktika buvo kombinuotas įprastos artilerijos ir cheminio ginklo panaudojimas. Vėlgi, šiuo atveju taikytas pagrindinai fosgenas arba difosgenas, tik jau sviediniuose. Taktikos esmė buvo irgi paprasta: kadangi apšaudomi kariai slepiasi kuo giliau tranšėjose ir lieka saugūs nuo įprasto apšaudymo, juos naikina fosgenas, kuris yra sunkesnis už orą – todėl pakliūna į slėptuves. Įprastos artilerijos apšaudymo metu kareiviai negali perbėgti į aukštesnes vietas, kur būtų geresni šansai išsigelbėti, nes atviroje vietovėje yra pasiekiami skeveldroms.

Kontrtaktika prieš tokias chemines atakas buvo irgi labai paprasta: bet kokių apšaudymų atveju privalomai mautis dujokaukes, nepriklausomai nuo to, ar yra pastebėta cheminė ataka, ar ne. Slėptuvėse privalomas buvimas tik su dujokaukėmis, be dujokaukių slėptis nuo apšaudymo draudžiama.

Kaporeto stebuklas

Kaporeto stebuklas (taip tą mūšį pavadino Austrijos-Vengrijos propaganda) buvo bene pirmas itin sėkmingas kombinuotas cheminės ir konvencinės ginkluotės panaudojimas puolimui. Iš esmės, tai vienas sėkmingiausių cheminio karo pavyzdžių. Mūšio metu jungtinės Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos pajėgos puolė Caporetto miestelį, kur buvo gerai įsitvirtinę Italijos pajėgos. Austrų puolimą rėmę vokiečiai (pagal kai kuriuos duomenis – austrai, bet pastarieji visgi abejotini) panaudojo greitai išsisklaidančius cheminius ginklus (pagal viską – chlorą ir fosgeną), o vėliau vykdė įprastą puolimą.

Italijos kariuomenė dėl chemijos patyrė sąlyginai nedidelius nuostolius (atrodo, apie 400-500 žuvusių), tačiau iš dalies dėl neefektyvių, per trumpai veikiančių dujokaukių, o iš dalies tiesiog dėl baimės buvo priversta atsitraukti iš įtvirtintų vietų į saugesnes, o taip pat – ir palikti savo tranšėjų artileriją. Kadangi Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pajėgos žinojo panaudoto cheminio ginklo poveikio trukmes, jie buvo pajėgūs pulti išsyk, kai tik pasidarė saugu. Italai tuo metu į pozicijas grįžti dar negalėjo.

Pagal tuomečius vertinimus, be cheminio ginklo Vokietija ir Austrija-Vengrija to mūšio laimėti buvo visiškai nepajėgios, tačiau dėl chemijos pergalė buvo patirta labai lengvai. Po mūšio buvo tęsiamas puolimas, o vėliau – visiškai sutriuškintos didžiulės Italijos pajėgos, netoli 300 tūkstančių žmonių paimta į nelaisvę.

Kaporeto stebuklas buvo vienu iš tų mūšių, kurie pademonstravo kartais tiesiog neįtikėtiną cheminio ginklo efektyvumą.

Tarpukaris ir II Pasaulinis karas

Šiame periode ne tiek vyko kardinalūs pokyčiai, kiek kaip čia pasakius… Viena vertus, buvo patobulintos ir atidirbtos kai kurios taktikos, vėliau naudotos daugelyje kitų karų, o kita vertus – į praeitį ėmė nueiti daugelis I Pasaulinio karo ginklų, radosi nauja ginkluotė, įskaitant ir didesnę dalį šių laikų karinės chemijos.

Gana ilgą laiką buvo ieškoma vis naujų chemikalų, kurie tiktų kaip ginklas. Pačioje I Pasaulinio karo pabaigoje JAV buvo sukurtas (bet kare taip ir nepanaudotas) liuizitas (lewisite), kuris ilgą laiką buvo vertinamas kaip geresnis iprito pakaitalas. Skirtingai nuo iprito, liuizitas momentaliai sukelia odos skausmą, pojūtį lyg apkrėsta vieta būtų nuplikyta. Vėlesniais efektasi gana primena ipritą – pūslės, pūliniai. Kita vertus, liuizitas ilgainiui iš arsenalų išnyko, o štai ipritas – taip ir pasiliko iki šiol naudojamu cheminiu ginklu.

I Pasaulinio karo pabaigoje bei Tarpukaryje atsirado didžiulė begalė įvairiausių ašarinių dujų ir dirginančių medžiagų – dešimtys, jei ne šimtai skirtingų pavadinimų. Dauguma iš jų pradžioje buvo įvairūs bromo dariniai (itin stiprios ašarinės dujos), kiek vėliau – įvairūs arseno dariniai (čiaudulį ir vėmimą keliančios medžiagos). Dar paskui ėmė rastis ir plisti kiek mažiau kenksmingos, šiuolaikines ašarines dujas primenančios medžiagos.
Beje, jei jau užkabinome ašarines dujas, tai vieną dalyką labai svarbu suvokti: neegzistuoja nekenksmingos dirginančios medžiagos. Visos jos gali būti mirtinos. Policijos ir savigynos balionėliuose esantys CN, CS ir panašūs junginiai gali ir negrįžtamai pažeisti akių gleivinę, ir sukelti baisias pūsles ant odos, ir uždusimą, t.y., baigtis mirtimi.

Tarpukaryje didžiausią pokyti cheminės ginkluotės pokytį sukėlė Vokietija – ieškoję medžiagų, kuriomis galėtų žemės ūkyje naikinti vabzdžius, tenykščiai chemikai atrado pirmiausiai tokį junginį – diizopropilo fluorofosfatą (DFP), kurį ėmė gaminti kaip cheminį ginklą, o kiek paskui, betirdami panašius darinius – ir visą seriją Trilon medžiagų. Pirmasis iš Trilon serijos buvo tabūnas (GA), paskui jau atsirado zarinas (GB), o galų gale ir zomanas (GD). Ciklozariną (GF), kuris kiek prastesnis už zomaną, vokiečiai kažkodėl išbrokavo, kaip nelabai tinkamą. Analogiškai išbrokuotas buvo ir etilzarinas (GE), kaip mažiau nuodingas ir niekuo per daug negeresnis už įprastą zariną. Vėlesni šių medžiagų kariniai pavadinimai vakaruose turėjo G raidę – kaip „German Agent A“ – tabūnas ir pan..

Beje, SSRS cheminiai ginklai būdavo žymimi raide R („reagent“ – reagentas), pridedant skaičių. Skaičiai būdavo suteikiami išvis be jokios logiškos (net be chronologinės) tvarkos, tad klasifikacijos pagal tai nesigaudavo: pvz., R-5 – ipritas, R-10 – fosgenas, R-14 – chloracetofenonas (CN), R-15 – adamsitas, R-18 – tabūnas, R-33 – VR, R-35 – zarinas, R-43 – liuizitas, R-55 – zomanas, R-65 – CS, R-78 – BZ.
Fosforo organiniai junginiai anais laikais taip ir nebuvo panaudoti, tačiau jie pradėjo naują chemijos erą: jų nuodingumas buvo toks, kad netgi naciai saugojo kalinius-mirtininkus. Tiesiog kažkam reikėjo dirbti gamyklose, o apsinuodijimai galėjo kilti tiek lengvai ir staigiai, kad nesaugant mirtininkų, cheminių gamyklų darbas būtų buvęs neįmanomas. Bet kokia didesnė katastrofa fosforganikos gamyklose gali baigtis tuo, kad gamykla niekada nebus tinkama naudojimui.

Kuta vertus, nors buvo kuriami vis nauji ginklai, didesnė dalis taktinių priemonių nepakito – pvz., Vokietijos pastatytas poligonas Šichanuose (SSRS), buvo naudojamas cheminių ginklų purškimui iš lėktuvų, iš visokių naujų rūšių polverizatorių ir kitos įrangos, tačiau tai būdavo tik kažkokie patobulinimai. Cheminis karas ir toliau buvo įsivaizduojamas kaip karas, kur vieni apipurškia kitus, o tada tie kiti numiršta. Žodžiu, kažkas lyg ir tobulesnio, nei I Pasaulinio karo metais, bet visvien gana panašu.

Kiek nukrypstant: žemės ūkio technika, skirta trąšų ir pesticidų laistymui SSRS turėjo dvigubą paskirtį, o agrochemijos institutai mokydavo puskarininkius ir jaunesnius karininkus (praporščikus) chemijos kariuomenei. Tai buvo pradėta Tarpukaryje, Stalino laikais, bet ta pati praktika buvo daugiau mažiau tęsiama iki pat SSRS subyrėjimo. Senose knygose apie karinę chemiją galima rasti nemažai iliustracijų su visokiais traktoriais ir panašiais agregatais.

Tambovo valstiečių sukilimas 1921

Tambovo valstiečiai, iš kurių bolševikai atimdinėjo grūdus, sukilo 1920 metais, neapsikentę to, kad jiems patiems nelieka ką valgyti, o tuo tarpu bolševikai, lyg ir atidavinėję žemę, atimtą iš dvarininkų, visiškai nesiskaito su žmonėmis – sumuša, užmuša, tiesiog siautėja. Sukilimas plėtėsi į kitus regionus, tad bolševikai ėmėsi visų priemonių, kurios padėtų jį nuslopinti. Bolševikams sekėsi sunkiai: nors ir daug prasčiau ginkluotos, sukilėlių pajėgos buvo palaikomos visų gyventojų, slapstėsi miškuose, tad atrodė beveik neišnaikinamos.

1921 metų pavasarį kovai prieš sukilėlius ėmė vadovauti Michailas Tuchačevskis, kuris, Vladimiro Lenino nurodymu, ėmėsi masinių represijų prieš galimų sukilėlių šeimas (dešimtys tūkstančių moterų ir vaikų išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kuriose masiškai mirdavo), o prieš miškuose besislepiančius sukilėlius imtas naudoti cheminis ginklas – pagrindinai, atrodo, chloras ir fosgenas.

Cheminis ginklas būdavo naudojamas daugiausiai prieš smulkius kaimus ir miško vietovėse, kur kai kada būdavo labai efektyvus. Iššukuoti miškus ar kaimų apylinkes būdavo sudėtinga, sukilėliai ir spėdavo pasislėpti, ir netikėtai kontratakuoti. Chemija, kuri išnuodydavo žmones dideliuose plotuose, ganėtinai pasiteisindavo. Išimtį sudarė pelkėtos teritorijos, kur minosvaidžių minos tiesiog įklimpdavo ir net jei suveikdavo, dujas paskleisdavo neefektyviai.

Cheminis karas Tambovo gubernijoje vyko gana masyviai – neretai miškai būdavo apšaudomi didžiuliuose plotuose, dešimtimis kvadratinių kilometrų. Chemijos naudojimą pristabdė tik tai, kad išsibaigė visos carinės cheminio ginklo atsargos, o bolševikai tuo metu patys gaminti cheminio ginklo buvo nepajėgūs. Nepaisant to, kad chemijos galų gale pritrūko, ji laikoma vienu iš faktorių, padariusių didelę įtaką partizaninio judėjimo sunaikinimui. Pritrūkus chemijos, sovietinė Rusija sudarė sutartis su Vokietija – šioji po Versalio sutarties negalėjo kurti, bandyti ir gaminti cheminių ginklų, tad perkėlė savo gamybą ir tyrimus į Rusiją.

Tambovo gubernijos atvejis – pirmas atvejis, kai chemija pakankamai masyviai ir efektyviai panaudota prieš miškuose besislapstančius partizanus bei juos remiančius civilius gyventojus. Esminis chemijos privalumas buvo akivaizdus: kai nuodiji viską kas gyva didžiuliuose plotuose, gali išnaikinti ir priešininkus, kurie slepiasi.

Rifo karas Maroke 1923

Viename iš savo kolonijinių karų Ispanija patyrė nemažų pralaimėjimų – Maroke, Rifo kalnuose, pusiau partizaninę taktiką naudoję berberai sugebėjo sumušti ispanų pajėgas. Kiek vėliau įvyko ir karo belaisvių žudynės, per kurias berberai tiesiog išskerdė aepi 10 tūkstančių žmonių.

Ispanija, patyrusi pralaimėjimą, perėjo į visai kitokį karą – ėmė naudoti aviaciją ir mėtyti įvairių rūšių cheminį ginklą į civilių susibūrimo zonas – netgi į turgavietes. Naudojami buvo fosgenas, difosgenas, chlorpikrinas ir ipritas.

Ispanai chemiją prieš civilius stengėsi naudoti ganėtinai slaptai, tad net ir pasibaigus šiam karui, kurį laiką viskas buvo neigiama, nors žinoma, kad bombos buvo gabenamos ir iš Vokietijos, ir iš Ispanijos gamyklų tūkstančiais. Lemiamos įtakos cheminis civilių bombardavimas nepadarė, nes didesne dalimi nebūdavo paremtas nei suderintais kariuomenės puolimais, nei įprasta ginkluote.

Rifo karas parodė, kad paskirai ir nekryptingai naudojant, cheminis ginklas gali ir nepadėti kardinaliai pakeisti karo eigos. Kita vertus, tam tikrą įtaką vėlesniam berberų sutriuškinimui chemija visgi padarė.

Su chemijos naudojimu Rifo kare kažkuriuo lygiu siejamas ir vėlesnis Ispanijos valdžios žlugimas bei pilietinis karas: patys ispanai kraupo nuo to, ką daro jų valdžia.

Italija ir karas Etiopijoje (Abisinijoje) 1935

Bene ryškiausią cheminio karo taktikos pokytį Tarpukaryje galima atrasti iš Italijos karo su Etiopija (Abisinija), vykusio 1935-1936 metais. Į Etiopiją įsiveržė mažesnės, tačiau gerai apmokytos ir moderniais ginklais aprūpintos Italijos pajėgos. Etiopijos kariuomenė buvo smarkiai atsilikusi, netgi vertinant pagal I Pasaulinio karo kriterijus – kariai buvo ginkluoti pasenusiais šautuvais, jų buvo mažiau nei karių, praktiškai nebuvo sunkesnės technikos (artilerijos, tankų, šarvuočių). Nepaisant to, Etiopija sugebėjo gana sėkmingai pasipriešinti – pirmiausiai dėl savo kariumenės mobilumo ir prisitaikymo visiškos bekelės ir sausrų sąlygoms. Italų kariuomenė, lyginant su etiopais, buvo labai nemanevringa, tad Etiopija sėkmingai vykdė manevrinio karo veiksmus – įsiverždama, apeidama, apsupdama ir suskaldydama Italijos dalinius.

Po gana sėkmingų Etiopijos kontrpuolimų, kurie pristabdė Italijos pajėgas, Musolinis nusprendė leisti kariuomenei naudoti prieš Etiopiją cheminį ginklą. Formalūs pasiteisinimai buvo grindžiami kalbomis apie tai, kad Etiopija kankina karo belaisvius, o kare naudoja Dum-Dum kulkas (iš moralinės pusės tokie pasiteisinimai yra panašiai kaip „Petras primušė mano brolį, todėl susprogdinsiu jį visą su visu jo namu ir visa šeima“).

Pagrindinė Abisinijoje taikyta chemija buvo ipritas (grynas ir mišiniuose su dirginančiomis medžiagomis, ypač plačiai, o kartais ir be iprito naudotas difenylchloroarsinas), skleidžiamas per aviacines bombas (apie 5000 bombų, atrodo dūminių), artilerijos sviedinius (neaiškus skaičius). Nors tiesioginių efektų mūšiuose tai davė ribotai (ir natūralu – grynas ipritas veikia lėtai, nors mišiniuose su ašarinėmis dujomis visgi atsiranda ir momentiniai efektai), Italija gana greitai atidirbo visai kitus, I Pasaulinio karo metu nelabai matytus iprito panaudojimo būdus.

Cheminė taktika buvo dvejopa: viena vertus, ipritas buvo paskleidžiamas įvairiose zonose, esančiose didesniu atstumu aplink Italijos dalinius – ten, per kur gali pulti Etiopijos daliniai, ypač iš šonų (etiopų taktika buvo prasiveržti iš šono, pasidalinti į dvi dalis – viena puola, o kita – tyko atsitraukiančio priešo vietoje, į kurią šis grįžta). Antra vertus, italų aviacija ėmė daryti reidus į Etiopijos gilumą, užpildama ipritu įvairius kelius, sankryžas, vietas kur gali sustoti etiopų daliniai ir pan.. Šitoks chemijos panaudojimas buvo lemiamu: bent kiek žolės nuo pakelių paėdę arkliai ir kupranugariai išdvėsdavo, žūdavo ir žmonės (etiopai turėjo lengvą apsirengimą, nešiodavo sandalus ar netgi vaikščiodavo basi, tad ipritas itin lengvai juos pažeisdavo). Net jei žmonės ir likdavo sveiki, praradę arklius ir kupranugarius, jie negalėdavo greitai judėti, apsirūpinti maistu ir šaudmenimis. Etiopijos kariuomenė visiškai prarado manevringumą, kurio dėka galėjo priešintis.

Paskirais atvejais, kai etiopai vykdydavo puolimą, italai naudodavo cheminį ginklą ir tiesiogiai paties puolimo nuslopinimui – čia, atrodo, labiausiai pasiteisino difenylchloroarsinas, anuomet paplitęs iritantas, sukeliantis kosulį, vėmimą, o didesniais kiekiais – ir odos pažeidimus, primenantis adamsitą. Italų vertinimu, artilerijos sviediniai su difenylchloroarsinu pralenkė visas jų ekspektacijas.

Etiopijos karo metu nuo iprito nukentėjo maždaug 100 tūkstančių žmonių, nors žuvusiųjų nuo iprito skaičius buvo bent 10 kartų mažesnis. Sąlyginai mažas žuvusiųjų skaičius vėliau irgi buvo naudojamas, kaip pasiteisinimas: esą ipritas, ypač mišiniuose su ašarinėmis dujomis – tai ne cheminis ginklas, o tik inkapacitantas.

Esminis dalykas, kurį Italija atidirbo Abisinijos karo metu, buvo priešininko veiksmų blokavimas, naudojant cheminį ginklą. Būtent tokie Italijos veiksmai tapo pagrindu didelei daliai visų vėlesnių, iki pat šių laikų naudojamų cheminio ginklo pritaikymo doktrinų – tikslingi teritorijos užteršimai, sukuriant nepraeinamas zonas, apribojant priešo galimybę pulti ir manevruoti, sutrikdant judėjimą netgi toli už fronto linijos. Kitoms to meto šalims šitokia italų taktika atrodė kaip sunkiai suvokiamas stebuklas.

Čangde mūšis 1943

Čangde (Changde, Changteh) mūšis buvo vienas iš didžiausių mūšių per visą Japonijos-Kinijos karą. Mūšis vėliau buvo tiek perpasakotas tai japonų, tai kiniečių propagandos, kad šiuo metu sunku net pasakyti, kas išties vyko – vienais atvejais kalbama apie tai, kad japonai gynėsi, naudodami cheminius ginklus, kitais atvejais – kad puolė įsitvirtinusias kiniečių pajėgas, naudodami cheminius ginklus. Skirtinguose šaltiniuose minimi pajėgų skaičiai irgi skiriasi keletą kartų, tai rodant porą kartų už japonus didesnes kinų pajėgas, tai atvirkščiai.

Changde mūšyje Japonija gana aktyviai naudojo cheminius ginklus kartu su įprasta ginkluote, miesto sąlygomis. Sprendžiant iš to, kokio intensyvumo mūšiai vyko ir kiek kartų keitėsi situacija, tai japonams apsupant kinus, tai paskui jau vėl kinams apsupant japonus, atrodo, kad galėjo būti bandoma panaudoti cheminį ginklą miesto teritorijų valymui ir užimdinėjimui, gana lokaliose puolimo ar gynybos zonose. Sprendžiant pagal itin intensyvią mūšų eigą ir kas porą savaičių kardinaliai besikeičiančią situaciją, panašu kad chemija jiems visai pasiteisino.

Pasikapsčius, galima atrasti, Japonija cheminį ginklą Kinijoje naudojo apie 2000 kartų, tačiau kai viskas karo metais buvo nuslepiama, o paskui dešimtis metų neigiama, duomenų liko labai mažai. Kinija duomenų irgi per daug nerinko, o daugiau užsiiminėjo propaganda apie tai, kaip japonai viską naikino, tad čia irgi sunku atsirinkinėti kur tiesa, o kur išsigalvojimai.

Man nepavyko rasti detalių apie tai, kaip, kokiems konkrečiai veiksmams ir kokio tipo cheminis ginklas buvo naudotas Čangde mūšyje. Beieškant, pasitaikė fosgeno ir iprito paminėjimų, tačiau toks įspūdis, kad tie paminėjimai buvo ne faktais paremti, o tiesiog iš lempos. Atrodo, kad chemija Čangde mieste galėjo būti naudojama ir ne kartą, ir gynybai, ir puolimui. Taip ar anaip, būtent Čangde mūšis gali būti pirmas atvejis, kai cheminis ginklas naudotas kiek panašiai, kaip 2013-2017 Sirijoje – kovojant dėl miesto teritorijų, kuriose gali būti įsitvirtinę priešai.

Naujieji cheminio ginklo laikai

II Pasaulinis karas tapo tuo karu, kuriame cheminius ginklus įvairios šalys gamino tiesiog nesuvokiamais kiekiais, tačiau taip ir nesiryžo bent kiek aktyviau panaudoti. Ta pati nacių Vokietija, turėjusi begalę cheminės ginkluotės, taip jos niekur ir nepritaikė. Atrodo, kad suveikė kažkoks supratimas, kad masyviau pritaikius chemiją, atsakas gali irgi būti chemija, o kai karas vyksta naikinant ištisus miestus (prisiminkim kad ir Hamburgo bombardavimą), galima suprasti, kad ir chemija gali būti panaudota ištisų miestų išžudymui. Masyvus chemijos panaudojimas miestams gali tapti realiai katastrofišku.

Kita vertus, nors naciai cheminio ginklo ir nepanaudojo, būtent jų tyrimai davė pradžią daugumai šiuolaikinės ginkluotės – tai ir zarinas, ir zomanas, ir jau po karo atrasti kiti acetilcholinesterazės inhibitoriai, visų pirma V grupės medžiagos, tokios kaip Vakarų šalyse išplitęs VX ar SSRS gamintas, labai panašus VR (R-33).

Vokiečių sukurtas zarinas paaiškėjo besantis efektyviausiu cheminiu ginklu iš tų, kurie tinkami, norint kažką staigiai išnuodyti, o paskui pulti teritoriją: veikė nepaprastai greitai, išsisklaidydavo irgi per pakankamai trumpą laiką. Dar didesniam greičiui buvo bandomi mažesnės molekulinės masės variantai, tokie kaip etilzarinas ir metilzarinas, tačiau jų nuodingumas buvo gerokai mažesnis, o išsisklaidydavo jie ne ką greičiau.

Ilgalaikiam teritorijų užteršimui dauguma šalių apsistojo ties V grupės medžiagomis: jos kardinaliai efektyviau (dešimtis kartų) įsisavina per odą, lyginant su Trilon grupės junginiais (tokiais kaip tabūnas, zarinas, zomanas ar pan.). Negana to, V grupės medžiagų nuodingumas irgi yra daug kartų didesnis, išlikimas aplinkoje – irgi labai ilgas: netgi labai karšto ir drėgno oro sąlygomis (tropikai) aukštos VX koncentracijos išlieka 3-5 dienas, atlaikydamos netgi lietų. Itin šalto klimato sąlygomis (pvz., norvegiška žiema) VX gali išlikti ir po kelių mėnesių.

Tabūnas, nors ir efektyvus, atsiliko nuo zarino, ir juo labiau nuo zomano, tad neišplito – atrodo, kad po II Pasaulinio karo jis buvo gamintas tik SSRS, o ir tai tik tol, kol nepradėtas masiškai gaminti zarinas ir zomanas. Zomaną aktyviausiai gaminti stengėsi SSRS, jo taip ir neatsisakiusi iki pat suirimo – esmė čia buvo tame, kad jis sukuria mirtinas garų koncentracijas netgi šaltu oru, o dėl zomano efekto (labai greito negrįžtamo acetilcholinesterazės skaldymo) apsisaugoti nuo šios chemijos yra labai sudėtinga netgi kariškiams – antidotai būna neefektyvūs.

Žodžiu, įvairių valstybių arsenaluose pagrindinai nusistovėjo keletas cheminių ginklų:

• Įvairios ašarinės dujos, skirtos civilinių teritorijų užteršimui ir neuždraustos sutartimis dėl cheminio ginklo – pirmiausiai tai buvo adamsitas, paskui chlorpikrinas (PS) ir pan., vėliau išplito CN (chloracetofenonas), paskui CS (chlorbenzilmalonodinitrilas), o paskutiniais metais vis labiau plinta kapsaicinas ir CR (dibenzoksazepinas).
• Ipritas (Sulfur mustard, H, HD, VV, R-5, VR-16 (sutirštintas)), kuris tiesiog banaliai pigus, žiaurus ir, kaip rodo besikartojantys karai, pasiteisinantis. Itin paplitęs ir SSRS (kur netgi masiniams kareivių mokymams naudotas), ir prieinamas netgi sąlyginai atsilikusioms valstybėms.
• Liuizitas (Lewisite, R-43) – kaip greičiau suveikiantis ir šaltesniems orams pritaikytas iprito pakaitalas, daugeliu atvejų naudojamas mišiniuose su ipritu.
• Zarinas (GB, R-35), veikia staigiai ir tinkamas puolamiesiems veiksmams. Iš esmės – svarbiausias šiuolaikinio cheminio karo ginklas.
• VX (SSRS atveju – VR arba R-VX, R-33), tinkamas norint stabdyti priešo kariuomenės manevrus bei strateginiam panaudojimui (užteršiant priešo miestus, gilumines teritorijas ir pan.).
• Zomanas (GD, R-55), gamintas beveik vien tik SSRS, gana universalus, ilgesniems užteršimams gamintas ir sutirštintu pavidalu. Itin mėgtas kai kurių sovietinių karo chemikų dėl zomano efekto (t.y., sukeliamų visiškai nepataisomų sunkių nervų sistemos sužalojimų).
• Tabūnas (GA, R-18) – ribotai, daugiau skurdesnėse šalyse, prieš pereinant prie zarino gamybos. Paskutiniu metu pasirodę tyrimai rodo vieną tabūno privalumą: nors jis neturi zomano efekto, acetilcholinesterazės reaktyvatoriai (pvz., pralidoksimas) prieš tabūną atrodo gali būti neefekyvūs, lyginant su kitais cheminiais ginklais.
• Ciklozarinas (GF) – atrodo ribotai, bene tik Irake.
• Fosgenas (CG, R-10) – labai ribotai, kaip tinkamas šaltam orui ir užmaskuotam panaudojimui. Šiuo metu vėl susilaukia susidomėjimo iš trečio pasaulio šalių, nes pagal Cheminio ginklo konvenciją tėra trečiame sąraše, kur yra gan silpnai kontroliuojami chemikalai.
• Chloras – normalių valstybių arsenaluose jo nėra jau senų seniausiai (veikia per prastai). Šiuo atveju jį miniu tik todėl, kad jis išvis į jokius ribojimus nepakliūna (netgi į trečiąjį sąrašą), todėl yra labai prieinamas, o jo panaudojimas praktiškai nelaikomas cheminio ginklo panaudojimu. Dėl prieinamumo jis patrauklus teroristams.

Nepaisant to, kad didžioji dalis chemijos kaip ir nusistovėjo, tyrimai buvo daromi ir kitomis kryptimis. Bene įdomiausiais čia tapo įvairūs bakteriniai toksinai (BTA, PG-SEB, ricinas, mikotoksinai), psichocheminės medžiagos (BZ, LSD, PCP, etorfinas, fentanilas ir pan.) ir hiperalergenai (pastarieji – atrodo yra tas cutting-edge, kur beveik nėra informacijos).

Kai kurios naujesnės cheminių ginklų rūšys

Bakteriniai toksiniai vienu metu atrodė kraštutinai perspektyvūs (kaip cheminiai ginklai jie imti tirti dar apie II Pasaulinio karo metus): jų nuodingumas yra neįtikėtinai didelis, kad ir botulizmo toksinas (BTA, botoksas) – teoriškai jis šimtus kartų lenkia VX. Kita vertus, paskleistas botulino toksinas aplinkoje staigiai nusėda, greitai suyra, per odą neįsisavinamas visiškai, tad nelabai pasiteisino. Kiek įdomiau buvo su mikotoksinais, kurie buvo siejami su keistais geltonais lietumis Laose, Vietname, Kambodžoje ir Afganistane – ten, kur komunistai bandydavo susidoroti su sukilėliais. Mikotoksinai, kad ir mažiau nuodingi, sukelia daugybę įvairių chroniškų, gana neaiškios kilmės ligų – žmonės atrodo ar suviduriavę, ar peršalę, ar dar kuo apsirgę. Tokie toksinai leidžia sukurti ilgalaikius, metų metais besitęsiančius sirgimus, nuolatinį silpnumą, dėl kurio žmonės tampa nepajėgūs kariauti. Visgi panašu, kad toksinai tiesiog netinka, kaip cheminiai ginklai – iš aplinkos žmonės juos įsisavina pernelyg silpnai.

Ir Afganistane, ir Laose, ir Kambodžoje, kur buvo įtariamas mikotoksinų naudojimas, viskas buvo neigiama, kuriamos įvairios versijos apie tai, kad tai esąs savaiminis gamtos reiškinys, tačiau tyrėjai nebūdavo įleidžiami. Tipiškas atvejis – 1982 metų incidentai Afganistane, kur aukų skaičius įtariamas tūkstančiais, SSRS neigė ir viską vadino absurdu, tačiau bet kokius bandymus tirti užblokavo ir ekspertų iš Jungtinių Tautų neįleido.

Daugeliui tyrėjų apie 1960-1970 atrodė psichochemija – užmigdyti ar haliucinacijas patiriantys žmonės kariauti nepajėgūs, tačiau nemirštantys. Kaip paskui paaiškėjo, problemos kildavo visvien nevaldomai. LSD per orą (ne per ora, o oru, įkvepiant) įsisavinamas būdavo labai prastai, o ir elgdavosi žmonės kiek keistokai – per daug lakstydavo ir nesąmonių darydavo. BZ, nors ir geresnis, atimantis galimybę judėti, savo veiksmingomis dozėmis gana patikimai sukeldavo ir mirtis, o opioidai (pvz., etorfinas ar fentanilas) veikė vos ne mirtiniau už įprastus cheminius ginklus, tik vėlgi – nusėsdavo ant žemės, per odą neįsisavindavo ir buvo sunkiai paskleidžiami.

Žodžiu, gaudavosi dažniausiai taip, kad paskleidus tokią nemirtiną chemiją, arba žmonės numirtų, arba tiesiog negautų pakankamos dozės. Lyginant su įprastais mirtinais cheminiais ginklais, visa ta psichochemija buvo tiesiog neveiksminga.

Byrant SSRS, dar viena išlindusi cheminių ginklų klasė buvo hiperalergenai – medžiagos, kurios praktiškai visiems sukelia sunkias alergijas, galinčias pasibaigti labai labai staigia mirtimi. Kadangi efektas pasiekiamas netiesiogiai (ne pats junginys nunuodija, o organizmo reakcija į junginį būna mirtina), tai šitokios medžiagos gali būti kraštutinai mirtinos, netgi esant labai mažoms dozėms. Kita vertus, ypatingai stiprių (oru mažomis koncentracijomis skleisti tinkamų) universalių alergenų atrasti nepavyko, o nuo silpnesnių gan neblogai padeda paprasčiausi respiratoriai. Galų gale, antihistamininiai preparatai (kad ir tavegilis) yra kuo puikiausias priešnuodis, galintis veikti ir kaip protektorius – t.y., išankstinė apsaugos priemonė.

Nepaisant dešimtis metų trukusių tyrimų, atrodo kad nei viena iš naujų cheminio ginklo grupių bent kiek plačiau neišplito, nes su kiekviena iš jų problemų būdavo daugiau nei naudos – dažniausiai nuo šių junginių apsaugodavo net paprasti respiratoriai, per odą įsisavinimas būdavo nulinis, kartais būdavo per daug komplikuotas naudojimas (ypač dėl greito suirimo – tas būdinga didelei daliai bakterinių toksinų), kartais menamai nemirtinos medžiagos būdavo pernelyg mirtinos (tas buvo būdinga daugumai psichocheminių ginklų) ir panašiai.

Visai atskira kryptimi tapo įvairi specifinės paskirties chemija (ne žmonių naikinimui), visų pirma – herbicidai ir defoliantai, skirti kovai prieš partizanus.

Vietnamo karas 1961-1970

Remiami sovietų, Vietkongo kovotojai gana efektyviai sugebėjo kariauti prieš JAV ir kitų šalių pajėgas. Esminė taktika buvo paremta gana ilgais reidais į JAV kontroliuojamas teritorijas – Vietkongo patizanai ir sukaupdavo ginkluotę, ir susiburdavo didesniems mūšiams. Kai kada savanoriškai, o kai kada per prievartą Vietkongą paremdavo ir vietiniai gyventojai.

Siekdami bent kažkiek nuslopinti Vietkongo pajėgas, amerikiečiai ėmė naudoti chemiją miškų ir pasėlių naikinimui, tad nuo 1961 iki 1970 ten vyko keisti, ne prieš žmones, o prieš augalus nukreipti karo chemijos veiksmai. Pirmiausiai buvo taikoma į miškus – šiems numetus lapus ar išvis nudžiūvus, partizanai būdavo pastebimi iš oro, o todėl – sąlyginai nesunkiai sunaikinami.

Pagrindinės naudotos medžiagos buvo taip vadinamas 2,4,5-T (2,4,5-trichlorfenoksiacto rūgštis), 2,4-D (2,4-dichlorfenoksiacto rūgštis) bei jų esteriai ir druskos (tokie mišiniai, kaip Agent Orange bei labai artimi Agent Green, Agent Pink, Agent Purple, Agent White). Vienu metu, siekiant kažkiek stipriau paveikti vietinius gyventojus ir partizanus, buvo naudojamas ir toksai Agent Blue, kuris formaliai buvo herbicidas, o realiai, didesnėmis koncentracijomis – kažkas šiek tiek artimo liuizitui – didesniais kiekiais sukeldavo ir odos bei akių pažeidimus, ir sunkius apsinuodijimus.

Nepaisant nežmoniškai didelių naudojimo mastų, paaiškėjo, kad prieš miškus nukreipta chemija (defoliantai ir herbicidai) kardinaliai karo eigos pakeisti negali, o labiausiai nuo šitų purškimų nukenčia ne partizanai, o tiesiog vietiniai civiliai. Negana to, paaiškėjo, kad 2,4,5-T bei 2,4-D gamybos metu užteršiami dioksinais – nuo šių, kaip bebūtų paradoksalu, bene žiauriausiai nukentėjo (didžiausias dozes gavo) gal netgi ne Vietnamo gyventojai, o kariškiai, purškę tuos defoliantus ant miškų, o taip pat tuose miškuose ir kariavę. Dioksinai vėliau sukeldavo vėžį ir sunkius apsigimimus, netgi po daugelio metų.

Pačiame Vietname Agent Orange ir panašūs defoliantai sukėlė ekologinę katastrofą. Daugelyje rajonų pasidarė neįmanoma auginti ryžius, išnyko miškai, prasidėjo didžiulės žemių nuošliaužos, ėmė rastis pelkynai lietingais periodais, o kai lietaus nebūdavo – kildavo sausros. Kai kuriuose Vietnamo rajonuose iki šiol yra problemų su augmenija, o kai kur žmonės vis dar serga vėžiu ir apsigimimais, kylančiais dėl dioksinų.

Nors kažkuriame lygyje Agent Orange bei kiti mišiniai pasiteisino (palengvino karą su partizanais), bet kartu parodė ir tai, kad paskirai, be kitų karinių priemonių jie visos karo eigos pakeisti kardinaliai negali, o taip pat yra neefektyvūs prieš partizanus, kuriuos remia kitos šalies kariuomenė. Kita vertus, iš Vietnamo karo pasimatė, kad netgi sąlyginai nekalta chemija, kaip kad defoliantai, masyviai naudojant, gali sukelti labai ilgalaikes problemas.

Jemeno pilietinis karas, Egipto chemija 1963-1967

Jemeno pilietinis karas buvo smarkiai kitoks pagal chemijos naudojimą: Egiptas karo pradžioje neturėjo cheminių ginklų, tačiau buvo jau pradėjęs cheminę programą, atrodo, bent kažkiek remtą SSRS.

Pirmas chemijos panaudojimas buvo 1963, Kawma incidento metu. Pagal pranešimus, žuvo septyni žmonės, kelios dešimtys buvo sužeista, sužeidimai buvo daugiausiai plaučių ir akių. Galima įtarti, kad buvo panaudotas ipritas, tačiau apsinuodijimai daugiau buvo jo garais, o ne per odą.

Egiptas bet kokią chemiją neigė, 1964 patikimų pranešimų apie chemiją nebuvo, tačiau panašūs incidentai vėl ėmė kartotis 1965, ir vis su didesniu kiekiu aukų. 1967 metų pradžioje įvykęs Kitaf kaimo nuodijimas jau davė 140 žuvusiųjų ir dar didesnį kiekį sužeistųjų.

Esminis Jemeno civilinio karo pademonstruotas dalykas buvo tas, kad nei Jungtinės Tautos, nei dar kažkas labai ilgą laiką į chemijos naudojimą nereagavo, o ir kai ėmė reaguoti, nieko negalėjo padaryti. Pagrindinės aukos būdavo civiliai, o naudojimas – kaskart pakankamai nedideliais mastais, kad didelių skandalų būtų išvengta.

Egipto chemijos naudojimas iš lėto vis augo, kol neįvyko karas su Izraeliu – pastarieji išdaužė egiptiečius tiek, kad šie kažkaip apsiramino. Kita vertus, Egiptas chemiją patyliukais kūrė ir gamino toliau, o vėlesniais tapo viena iš plačiausias chemijos programas turėjusių valstybių.

Cheminis Irako-Irano karas 1981-1988 bei cheminis ginklas prieš kurdus

Irako-Irano karas yra kol kas vienintelis pilnavertis cheminis karas nuo pat II Pasaulinio karo laikų, ir bene vienintelis, kuris savo mastais gali lygintis su I Pasaulinio karo veiksmais.

Priešistorė buvo paprasta: Irakas ir Iranas jau seniai pešėsi dėl ko papuola, Saddamas Husseinas buvo nusitaikęs (ir jau bandęs) užgrobti Kuzestano (Khuzestan) provinciją, priklausiusią Iranui – ten buvo didžiuliai kiekiai naftos. Po to, kai Irane įvyko Islamo revoliucija, prasidėjo suirutė bei masiniai karininkų valymai, tad Irano kariuomenė tiesiog pavirto į pusiau bejėgę bandą. Taigi, karas Saddamui atrodė patraukliai – po krūvelės surengtų provokacijų, 1980 metais Irakas įsiveržė į Iraną.

Nors antžeminės Irako pajėgos buvo kardinaliai pajėgesnės, Iranas tuo metu vis dar turėjo daugybę moderniausios vakarietiškos aviacijos, gautos prieš pat revoliuciją. Taigi, atsakas buvo stiprus – Irano pajėgos netrukdomai skraidė virš Irako, numušinėjo ką papuola ir bombardavo viską, ką nori praktiškai netrukdomai. Kita vertus, išvyti Irako pajėgų aviacija nepajėgė. Per kokį mėnesį-kitą Irako pajėgų puolimas ėmė strigti, paskui sustojo visiškai, susidarė frontas. Per pusę metų Iranas ėmė atsigaudinėti, aviacija išmušė daugybę Irako objektų ir didžiąją dalį laivyno, pėstininkai sunaikino daugybę tankų, tad Irakas pasidarė nepajėgus aktyviai pulti. Kita vertus, per tą laiką ir pats Iranas gerokai ištaškė savo tankus bei aviaciją. Žodžiu, karas ėmė stagnuoti: nei Irakas juda pirmyn, nei Iranas sugeba savo žemes atsiimti.

Galų gale, 1981 pabaigoje Iranas sugalvojo naują taktiką: žmonių bangas. Mintis buvo paprasta – Irane žmonių yra porą kartų daugiau negu Irake, o ir šiaip daugybė klaikiai pačiuožusių nuo religinio fanatizmo (prisiminkime Irano Islamo revoliuciją – anuomet jie reliai buvo išprotėję), taigi, galima tiesiog kiekiu laimėti. Pagrindinę žmonių bangų masę sudarydavo prastai ginkluoti ir neapmokyti savanoriai, kurie laimėdavo dėl fanatizmo, kai kada net savanoriškai lėkdami į minų laukus ir sproginėdami, kad paskui juos praeitų kiti – jau normaliau ginkluoti ir apmokyti kariai. Fanatiškiems savanoriams būdavo specialiai spausdinami pažymėjimai, kurie garantuodavo, kad žuvę jie paklius į dangų. Ir jie tuo tikėjo.

Kai parėjo tos fanatikų bangos, Saddamo reikalai pasisuko atbulai: Iranas ėmė stumti Iraką iš užimtų teritorijų, o Irako armijoje po truputį prasidėjo demoralizacija. Štai tada ir įvyko pirmieji chemijos panaudojimo atvejai – Irakas pabandė prieš puolančias Irano pajėgas naudoti vėmimą sukeliančias medžiagas – panašu, kad adamsitą arba kažkokius kitus arseno junginius. Nors naudojimas buvo gana menkas, atrodo, kad nuo visos tos Irano naudotos taktikos cheminis ginklas padėdavo. Visgi pradžioje chemijos naudojimas visgi buvo labai fragmentiškas, iš kažkokių bandomųjų partijų.

Žodžiu, per 1982 metus Iranas bandė stumtis į priekį, viskas vyko vangiai, bet galų gale prasidėj Irano įsiveržimas į Iraką (Khomeini paskelbė, kad nuvers Saddamą). Irakas perėjo į gynybą: pirkosi ginklus, kasė tranšėjas ir po truputį vis didesniais kiekiais gamino chemiją. Kaip paaiškėjo, cheminiai ginklai buvo efektyvūs – Iranas neturėjo nei pakankamo kiekio dujokaukių, nei apsauginių kostiumų, tad puolančios žmonių minios greitai pavirsdavo į gulinčias lavonų krūvas.

Pirmas išties grandiozinis cheminis mūšis, tiesa, tąsyk dar be mirtinų cheminių ginklų, įvyko 1982 vasarą, kai Iranas puolė Basrą (beje, tai ir šiaip vienas iš didžiausių mūšių po II Pasaulinio karo – dalyvavo apie 180 tūkstančių kareivių). Irakas mūšyje masyviai panaudojo ašarines dujas. Irako kariai buvo aprūpinti dujokaukėmis, tuo tarpu Iranas tuo vis dar nesirūpino. Irano puolimas pavirto į visišką katastrofą: didesnė dalis pajėgų (pirmiausiai – islamistai savanoriai) žuvo arba buvo sužeista, keliasdešimt tūkstančių buvo paimti į nelaisvę.

Apie 1984 metus Irako pajėgos perėjo į visai nuo chemijos priklausančią gynybinę taktiką: Irano pajėgos puldavo, o Irako – labai lengvai traukdavosi, beveik nesipriešindamos. Tačiau puolančioms Irano pajėgoms tekdavo eiti per chemijos balas, kurias palikdavo irakiečiai. Irano kariai dėl to masiškai apsinuodydavo. Apsinuodijusias pajėgas po kiek laiko puldavo ir išnaikindavo Irako kariai – didele dalimi sraigtasparniais, kai kada iš tų pačių sraigtasparnių purkšdami ir zariną. Po kiek laiko teritorijos būdavo atsiimamos, o paskui, vėl Iranui puolant, viskas kartodavosi.

Irako karinė taktika prieš Iraną buvo labai efektyvi: jau apie 1984 metus Irako žuvusiųjų buvo 80 tūkstančių, tuo tarpu Irano – apie 170 tūkstančių žmonių. Sužeistųjų skaičiai buvo porą kartų didesni.

Kare cheminis ginklas imtas naudoti praktiškai kaip viena iš užtvarų – ipritas buvo pilamas didžiuliais kiekiais priešais fronto liniją, taip kad vietomis gryno iprito balos susidarydavo. Irano kariai, praėję per ipritą, po kiek laiko patirdavo labai sunkius sužalojimus, tad mirdavo arba likdavo suluošintais. Galima sakyti, kad ipritas veikė panašiai, kaip minų laukai ir vielų užtvaros, tik daugybę kartų efektyviau: galima būdavo labai greitai užteršti didžiulius plotus.

Kadangi ipritas turi didelius veikimo uždelsimus, nuo puolančių žmonių bangų Irako kariai būdavo priversti atsitraukti, bent jau kuriam laikui, kol tie nepradės masiškai iškritinėti. Taigi, Irakui prireikė greitesnės už ipritą ginkluotės.

Šiuo atžvilgiu pasirinkimas irgi buvo – nors technologiškai ir sudėtingas, bet pirmiausiai pradėtas gaminti tabūnas, paskui dar sunkiau gaminamas zarinas, o galų gale – ir ciklozarinas. Tabūnas ir ciklozarinas dalinai pakeitė iprito užtvaras – pirmiausiai ten, kur toliau nuo fronto linijos, kad nuodingi garai neišnuodytų pačių Irako pajėgų. Užtvaros buvo sukuriamos, naudojant artileriją, šaudant paprastais sviediniais, iš kurių būdavo pašalinami sprogmenys ir supilamas cheminis ginklas. Nors išsklaidymas iš tokių sviedinių būdavo labai prastas, bet tos chemijos Irakas gamino tiek, kad nesismulkino.

Kažkiek chemijos buvo naudojama ir iš lėktuvų ar sraigtasparnių – pagrindinai didesnėms Irano pajėgų sankaupoms naikinti.

Apie 1986 metus Iranas, kad ir su labai dideliais nuostoliais, sugebėjo įsiveržti kiek giliau į Irako gilumą, tad Irakas tik dar labiau išplėtė nuodingųjų medžiagų naudojimą – cheminiais ginklais buvo imta blokuoti Irano logistika, esanti toliau nuo fronto. Kai sutrikdavo kariuomenės tiekimas, Iranas pulti negalėdavo, tad giluminiai cheminiai reidai irgi pasirodė besantys efektyvūs.

Kadangi chemija buvo gaminama itin dideliais kiekiais, Irakas atsisakė kai kurių sudėtingesnių procesų, skirtų cheminio ginklo išvalymui. Nevalant pagamintos fosforganikos, ginklai gaudavosi itin trumpalaikiai (fosforganika iki karui menkai lygio buvo linkusi degraduoti per kelias savaites, dar ir bačkas pragrauždama), todėl atsirado kol kas unikalus, tik Irake egzistavęs patobulinimas – mobilūs cheminio ginklo fabrikai, susidedantys tiesiog iš tiekimo sunkvežimių, kelių namelių, degazacijos priemonių ir šaldymo įrenginių. Tokie fabrikai gamino pagrindinai zariną ir ciklozariną, skirtą artilerijai.

Mobilūs fabrikai būdavo įrengiami per keliasdešmt kilometrų nuo fronto linijos, o ginklus gamindavo metodais, artimais binariniam ginklui – panašu, kad maišant kituose, Irako gilumoje esančiuose fabrikuose pagamintą metylfosfonyldifluoridą su izopropilo spiritu ir šaldant skystu azotu. Gaudavosi zarinas, kuris išsyk būdavo supilstomas į sviedinius, o šie – išsyk gabenami į artilerijos pozicijas, esančias už kelių dešimčių kilometrų, kur tuoj pat iššaudomi. Ko gero panašiai gaminamas bei naudojamas buvo ir ciklozarinas.

Cheminė taktika ilgainiui buvo dar labiau pagerinta – sunkiai pastebimas ipritas, ciklozarinas ir tabūnas naudotas tolimesnėse teritorijose, užteršiant link fronto vedančius Irano pusėje esančius kelius (kai kada už šimtų kilometrų nuo fronto linijos), tabūnas, kažkiek ir ciklozarinas – jau kiek arčiau Irako pajėgų, o jau puolančios pajėgos gana operatyviai apšaudomos zarinu, sukuriant trumpalaikes, bet itin pavojingas chemines užtvaras.

Į karo pabaigą Irako ginkluotėje atsirado netgi VX. Tarp tuomet pradėtų kurti, bet kare nepanaudotų medžiagų buvo ir toksinai – daug daug vėliau buvo aptikti įrodymai dėl nemažų apimčių labai žemos kokybės mikotoksinų gamybos. Kita vertus, svarbiausiomis medžiagomis iki pat karo galo liko ipritas ir zarinas.

1987 metų birželį Irakas surengė pirmą didelę cheminę ataką prieš civilius – iprito aerozoliu buvo nupurkštas Sardašto miestas (Sardasht), kuriame gyveno 20 tūkstančių žmonių. Apie ketvirtadalis iš jų buvo sunkiai sužaloti, apie 100-200 mirė.

Kiek vėliau prieš civilius nukreiptos buvo išplėstos, pirmiausiai taikant į kurdus. Nors chemija prieš kurdų sukilėlius (juos rėmė Iranas) buvo naudojama jau keletą metų, atakos buvo rengiamos vėl ir vėl, didžiausia jų surengta pačioje karo pabaigoje – Halabja mieste buvo išnuodyta maždaug 3-5 tūkstančiai žmonių, dar apie 7-10 tūkstančių buvo sužeista (beveik visi – civiliai). Tąsyk, atrodo, panaudoti keli cheminiai ginklai: zarinas (pirmi simptomai buvo tame, kad daugybė žmonių staiga apako, o po kelių minučių ėmė kristi ant žemės su tolimesniu staigiu būklės blogėjimu) ir kažkurie iš odą pažeidžiančių junginių. Pagal liudijimus, odą pažeidžiančios medžiagos suveikė labai staigiai – tad galimai buvo arba liuizitas, arba iprito mišiniai su dirginančiomis medžiagomis. Dar kita vertus, galėjo būti ir grynai zarinas – turint omeny klaikiai prastą jo gamybos technologiją (ir dėl to – baisų užteršimą), pakliuvęs ant odos, jis turėjo veikti kaip kokia rūgštis.

Irako-Irano karas yra ypatingas cheminio karo atvejis: jame kelerius metus naudota dauguma šiuolaikinių cheminių ginklų, bandytos pačios įvairiausios taktikos ir tiekimui, ir kovai, tad cheminio karo požiūriu, šis karas vertas dėmesio netgi daugiau, nei visi kiti karai kartu paėmus.

Ieškant panašumų kituose karuose, čia į akis krenta Italijos karas Abisinijoje: Irakas cheminį ginklą naudojo irgi priešo pajėgų blokavimui, manevravimui ir tiekimui stabdyti, paskirai – ir tiesioginiam atakų stabdymui, tačiau visais atvejais tai buvo daroma kombinuojant chemiją su kitomis, pagrindinėmis kariuomenės pajėgomis.

Mūšius Irako-Irano kare išties nulemdavo ne chemija, o įprastos karinės pajėgos – tankai, pėstininkai, aviacija, tačiau chemija kardinaliai pablogindavo Irano padėtį, sutrikdydavo ginklų tiekimą, kariuomenės judėjimą, sulėtindavo veiksmus, nuolat sukeldavo didelius aukų kiekius, ypač smarkiai atimdavo galimybes naudoti tas aukščiau minėtas žmonių bangas. Galima tarti, kad dėl masiškai naudotos chemijos Irano pajėgų efektyvumas sumažėjo dvigubai (o aukų skaičius – atitinkamai dvigubai išaugo).

Kai kurie mano matyti skaičiavimai rodo, kad žuvusių dėl chemijos Irano-Irako kare buvo vos apie 10-20 tūkstančių – tai labai nedidelė aukų dalis. Kita vertus, chemijos sužeistų žmonių skaičius ten siekė netoli 100 tūkstančių ar daugiau, o tai jau atvirkšičiai, yra gerokai didesnė dalis. Galima teigti, kad chemija tapo tuo ginklu, kuris išgelbėjo Saddamą nuo Irano islamistų keršto.

Abisinijos karo atveju matėme tik šiuolaikinio cheminio karo užuomazgas, o Irako-Irano karo atveju matome bene labiausiai išvystytą šiuolaikinio cheminio karo variantą. Ir vienu, ir kitu atveju chemija buvo naudojama pagrindinės kariuomenės kovinių galių stiprinimui, bet ne kaip visiškai savarankiškas ginklas.

Pastebėtina ir tai, kad nors Irakas ėmėsi genocidinio pobūdžio veiksmų kurdų atžvilgiu, kurdų pasipriešinimo tai nenuslopino. Kitaip tariant, netgi tame pačiame Irako-Irano kare vėl matome ir pavyzdį, kad kai chemija naudojama ne kaip papildoma priemonė įprastiems kariuomenės veiksmams stiprinti, o kaip savarankiškas ginklas – ji nenulemia karinių veiksmų eigos. Tokiais atvejais ja tiesiog žudomi niekuo dėti žmonės.

Aum Shinrikyo atakos 1994-1995

Nors ir ne apie karą, bet šis cheminio ginklo panaudojimo atvejis yra labai įdomus: jis nusako galimybes, kurias gali turėti itin gerai organizuota, didelė, puikiausius specialistus galinti įtraukti ir samdyti, turtinga nevalstybinė organizacija.

Aum Šinrikio buvo viena iš eklektiškų sektų, kurioje buvo permaišomos visokių religijų idėjos, o lyderis vaizdavo pusdievį. Smegenų plovimas buvo labai intensyvus, ir naudojant narių atskyrimą nuo visuomenės, ir narkotikus, ir hipnozei artimus metodus – žodžiu, kažkas sunkiai įtikėtino. Sekta pradžioje veikė Japonijoje, taikėsi į išsilaviniusių ir protingų žmonių įtraukimą. Ilgainiui Aum ėmė plėstis ir į ktas šalis. Itin smarkiai išsiplėtė į Rusiją, maždaug tuo metu, kai SSRS pajudėjo link subyrėjimo. Po Sovietų Sąjungos suirimo sekta per Rusijos filialus sugebėjo rasti mokslininkų, dirbusių SSRS cheminio ginklo programoje ir juos įtraukti į savo veiklą.

Sektos vadas Shoko Asahara kleidėjo apie kažkokius laimingus gyvenimus ir apie tai, kad reikia užimti valdžią, kuri dabar priklauso kažkokiems žydomasoniams (taip, ir čia tas pats), o todėl reikia išnaikinti visus priešus, sukelti suirutę ir per tai valdžią pavyks užgrobti. Kleidėjimai buvo aišku tik siaurame rate – kitiems jis buvo labai dvasingas stebukladariškas jogas, mokantis netgi oru skraidyti. Kita vertus, mažiausiai nuo 1989 metų sekta jau rengė ir žmogžudystes – šalindavo neįtikusius, per daug žinančius narius ar sektos priešininkus.

Tuo metu, kai sekta užsiėmė chemija, pasaulyje dar nebuvo pradėję rimtai veikti cheminio ginklo prekursorių ribojimai. Ruoštis cheminių ginklų gamybai sekta pradėjo dar apie 1990, o 1993, kai pasaulis pasirašinėjo sutartis dėl cheminių ginklų uždraudimo (kontrolė galutinai įsigaliojo tik 1997), Aum Shinrikyo jau gamino pirmas mažas VX ir zarino partijas. Negana to, sekta turėjo ir chemijos srityje dirbančių įmonių, ir krūvą specialistų, dirbančių įvairiose valdiškose laboratorijose, o todėl galinčių užsakyti netgi kai kuriuos įtarimą keliančius junginius. Žodžiu, kontrolė buvo maža, valdžios pasitikėjimas didelis, o apie cheminį terorizmą niekas nei negalvojo.

Rezultatai: keletas VX panaudojimo atvejų žmogžudystėms (sekta buvo pasigaminusi apie porą šimtų gramų kelių procentų koncentracijos VX tirpalo), o vėliau – zarino gamyba.

Matsumoto incidentas įvyko 1994 metais – Shoko Asahara nutarė nužudyti kelis jam neįtikusius teisėjus. Kadangi jau iki tol vykdyti bandymai parodė, kad sektos gaminamas kelių procentų zarino tirpalas yra absoliučiai netinkamas išsklaidymui su sektos turima pirotechnika (bandymai buvo daromi ant avių, Australijoje esančiose sektai priklausiusiose ganyklose, o avys vis likdavo gyvos), buvo pagamintas sunkvežimio didumo agregatas, kuris, nuvažiavęs netoli teisėjų namų, ėmė pavėjui purkšti zarino tirpalo aerozolį. Panašu, kad teisėjų išnuodyti nepavyko, tačiau 7 žmonės žuvo, o dar keli šimtai buvo sužeisti (pagrindinai – regėjimo sutrikimai, t.y., miozė, nors buvo ir paralyžių, ir komų).

Zarino gamyba tuo metu atrodė taip neįtikėtinai, kad policija buvo linkusi atmesti tas versijas ir greičiau spėlioti apie tai, kad kažkaip degė pesticidai ar kažkas panašaus. Specialistai, kurie vertino zarino gamybą, teigė, kad pagaminti zariną net ir juntamą aprūpinimą turinčioje laboratorijoje nėra įmanoma.

Po nepilnų metų, jau preliminariai identifikavus zariną, jo platintojus ir ruošiantis surengti didelį policijos reidą į Aum Shinrikyo būstinę, Shoko Asahara iš kažkur gavo informacijos, kad jis gali būti įtariamas. Ilgiau ruoštas atakas (kur buvo numatoma zariną laistyti ir iš sraigtasparnio) nutarta paankstinti. Zarinas buvo paskleistas Tokijo metro, išpilant jį iš polietileninių paketų vagonuose. Metro buvo pasirinktas todėl, kad sekta įsitikino, jog atvirame ore jos turimas zarino tirpalas yra kraštutinai neefektyvus – išsisklaido. Buvo surengtos 5 sinchroniškos zarino atakos skirtinguose metro traukiniuose. Teroristai (sektos nariai) turėdavo litrinį paketą su zarino tirpalu, suvyniotą į laikraštį. Paketą numetęs ant žemės, teroristas persmeigdavo jį lietsargiu, ir išsyk išlipdavo iš vagono, o traukinys nuvažiuodavo. Garuojantis zarinas apnuodydavo traukinyje, o kai kada – ir metro stotyse esančius žmones.

Tokijo metro atakų metu žuvo 12 žmonių, apie 400 buvo gana sunkiai sužeista, dar apie 5000 patyrė lengvus sužeidimus.

Vėliau sektai priklausančiose teritorijose buvo surastas išisas chemijos fabrikas su daugybe žaliavų, laboratorijų, literatūros ir taip toliau. Buvo atrasti ir ryšiai su kažkokiais chemijos specialistais iš Rusijos. Sektai priklausiusi gamykla buvo pajėgi per metus pagaminti iki kelių tonų zarino tirpalo, tiesa, pakankamai nekokybiško, kad jis nebūtų tinkamas karo veiksmams.

Kokios iš to išvados? Esant kardinaliai silpnesnei prekursorių kontrolei, kraštutinai daug pinigų, laiko, kompetencijų ir noro turinti sekta, esanti industrinėje valstybėje (kur pilna žaliavų ir įrangos), buvo pajėgi gaminti zariną, tačiau visvien nepajėgė pasigaminti karo tikslams tinkamų zarino mišinių, kaip ir atviram orui tinkamų išsklaidymo priemonių.

Lyginant su tuo periodu, dabar zariną gaminančių sektų rizika yra smarkiai sumažėjusi (net jei kur ir atsirastų panašiai išsilavinusi puspročių grupė, kaip Aum). Po 1993 pasaulyje įvesta prekursorių kontrolė ėmė kelti problemas netgi valstybinei cheminio ginklo gamybai, ką jau ten sektoms.

Kita vertus, akivaizdu, kad kai kurie iš cheminių ginklų terorui gali būti panaudoti netgi daug mažesnių, silpnesnių nusikalstamų organizacijų. Paprasčiausiai tai jau būtų ne zarinas, o kažkas iš daug primityvesnių junginių, pavyzdžiui, ipritas ar chloras. Kai kurie iš didelio nuodingumo žemės ūkiui skirtų chemikalų (pesticidai) irgi gali būti panaudojami kaip cheminiai ginklai.

Irako karas nuo 2004

Irako karas nuo 2004 metų vėl tapo vangiu cheminiu karu. Gal nelabai cheminiu, bet visgi su cheminiais incidentais. Tiesiog ankstesnis režimas, kariavęs prieš Iraną, buvo prigaminęs tokius kiekius cheminių ginklų, kad netgi ir norėdamas, pats nesugebėjo visko sunaikinti. Nesugebėjo ir vėlesnė valdžia. Taigi, prasidėjo iki šiol besitęsiantys incidentai, kurių metu islamistai bando panaudoti senas cheminio ginklo atsargas. Tiksliau būtų pasakyti, senas atliekas, surinktas iš pakampių, nes mišiniai per tiek laiko suirę yra iki tokio lygio, kad cheminiam karui beveik netinkami.

Pirmas incidentas įvyko Bagdade 2004, kur palei oro uostą islamistai susprogdino iš kažkur surastą seną Irako armijos artilerijos sviedinį, užtaisytą zarinu. Tiksliau, kažkada buvusį užtaisytu, nes zarino ten buvo likę tik pėdsakai. Sužeisti 2 JAV kareiviai.

2006 Bagdade buvo kitas įrodytas atvejis, kai teroristai susprogdino ipritu užtaisytą seną sviedinį. Vėlgi pora kareivių buvo sužeisti.

Dar kažkiek to periodo atvejų liko nepatvirtintais: nors ir būdavo surandamos artilerijos sviedinių liekanos, chemijos identifikuoti nepavykdavo, nors sprogimai ir būdavo kiek netipiški (ir surandama, kad sprogimo vietoje buvo kažkokie artilerijos sviediniai). Čia prisiminkim, kad Saddamo režimas chemiją pildavo į paprastus, chemijai visai neskirtus (negebančius efektyviai paskleisti) sviedinius. Tiesiog iškrapštydavo sprogmenis, pripildavo kokio zarino ir šaudydavo.

Panašu, kad ta chemija dažniausiai būdavo ne tik pati suirusi, bet net ir jos skilimo produktai bei tų produktų skilimo produktai būdavo suirę. Ir tai nepaisant to, kad buvo praėję tik 10-15 metų nuo tada, kai ji pagaminta.

Apie 2006-2007 cheminis karas Irake prasiplėtė – islamistai ėmė naudoti chloro balionus, kartu su įprastų sprogmenų užtaisais. Nemažoje serijoje skirtingų incidentų nukentėjo iš viso apie 1000 žmonių, sprogimų metu žuvo virš 100 žmonių, apie 900 sužeista, iš jų – apie 90 vaikų. Didžioji mirčių dalis buvo sukelta sprogmenų, tačiau sužeidimai daugiausiai teko į aplinką pasklidusiam chlorui.

Vėliau panašūs incidentai kartodavosi dažniau. Tarp tų incidentų būdavo ir tokių, kur tiesiog kildavo įtarimų, kad islamistai bandė panaudoti senus chemijos sviedinius, tačiau jie tiesiog buvo išsibaigę iki nulio. Ilgainiui vis dažniau būdavo naudojami balionai su chloru. Paskutiniu metu jau ima rastis pranešimų, pagal kuriuos galima įtarti ir apie islamistų bandymus gaminti ipritą patiems.

Kita vertus, nors atrodo, kad po truputį tų ISIS rengiamų cheminių atakų daugėja, jos kol kas taip ir lieka gana smulkiomis – paprastai iki kelių žuvusiųjų ir kelių dešimčių sužeistųjų.

Irako islamistų cheminis karas įdomus dėl dviejų aspektų: viena vertus, jis rodo labai ribotas galimybes panaudoti pasenusią cheminę ginkluotę, antra vertus, jis išvis rodo kryptį, kuria eina cheminį ginklą bandantys naudoti teroristai – tai chloras ir ipritas. Dauguma tokių cheminio ginklo panaudojimo atvejų pasižymi kraštutinai prastu koviniu efektyvumu, o nukenčia paprastai vien civiliai.

Sirijos incidentų specifika

Galų gale, apie Siriją. Kadangi apie ją jau rašyta tiek ir tiek, tai pernelyg nesiplėsiu. Sirijoje yra fiksuota kelios dešimtys incidentų, tačiau didžioji jų dauguma – tai ašarinių dujų atvejai. Kitaip tariant, kaip ir atseit leistini, tad nors ir ne sykį pasitaikę, ir nuskambėję, visgi didele dalimi ignoruoti.

Išimtį sudarytų keli incidentai, kur buvo įtariamas chloro naudojimas (vėlgi, tai vos ne kaip ir leistini atvejai) ir pora užfiksuotų zarino atakų. Realiai galime įtarti, kad zarino atakų yra buvę irgi gerokai daugiau (ir prieš 2013 Gutos atakas, ir po jų), tačiau dauguma tų atvejų nebūdavo pakankamai dokuomentuotais, tad apie juos vėlgi nesigautų kalbėti kaip apie faktą.

Ypatingais, gerai dokumentuotais atvejais gali būti laikomi 2013 cheminė ataka Gutoje ir 2017 cheminė ataka Chan Šeichune. Nors išoriškai atvejai ir panašūs, panaudojimo tikslai (o tuo pačiu ir taktika), atrodo, gerokai skiriasi.

Gutos cheminė ataka buvo vykdoma prieš Sirijos pajėgų puolimą. Kai kurios teritorijos buvo užimtos Sirijos pajėgų, kai kurios – toliau puolamos. Pagal viską, zarinas, kuris panaudotas naktį (paryčiais), buvo skirtas ne tiek civilių naikinimui, kiek kaip pasirengimas vėlesniam puolimui. Pagal tai, kaip ataka surengta (nei masyviai, nei tikslingai), galima kalbėti, kad čia matėsi tam tikra taktinė nekompetencija ar nepatirtis, nors techniškai dujos buvo paskleistos pavojingai (aukų skaičiai kalba už save).

Šviežias atvejis Chan Šeichune – visiškai kitoks: teritorijos nebuvo puolamos, tiesioginiai mūšiai toje vietoje nevyko. Tačiau vyko bombardavimai iš oro. Cheminė ataka buvo įterpta tarp įprastų atakų. Kitaip tariant, panaudota taktika, primenanti I Pasaulinį karą – kai chemija naudojama tam, kad išnaikintų slėptuvėse ir įvairiose uždangose esančius žmones. Šiuo atveju galima kalbėti apie tai, kad taktinė kompetencija gerokai išaugo, tačiau tikslai – jau kiti: vietoje pasirengimo puolimui, matome tiesiog žmonių naikinimą.

Kita vertus, nei vienu, nei kitu atveju nesimato to, kad cheminio ginklo panaudojimo apimtys būtų pasiekusios lygį, bent kiek primenantį Iraką ar bent jau Abisiniją. Savo pobūdžiu, nors abu atvejai skiriasi, jie kažkuo primena Jemeno pilietinio karo atvejus – panaudojimai fragmentiški, greičiau jau skirti gyventojų įbauginimui ir išnaikinimui, tačiau daromi pakankamai mažais mastais, kad pasaulis nepastebėtų.

Kadangi pasaulis visgi pastebėjo, o įvairių įtariamų incidentų yra pakankamai daug, galma spėti, kad Sirijos taktika yra paremta mažais naikinimais. Chemija naudojama bauginimui, o kartu šiokiam tokiam sukilėlių aukų skaičiaus padidinimui, tačiau stengiantis neatkreipti didelio visuomenės dėmesio, užmaskuotai. Čia dar prisiminkim, kad ir prieš 2013 Gutos ataką buvo kita pakankamai neblogai dokumentuota zarino ataka Chan al-Asale (Khan al-Assal), o ir vėliau tų incidentų vis daugėjo, bet visi išlikdavo lyg ir ribiniais – įrodymus surinkti sunku, aukų pakankamai nedaug, kad nesusidarytų didelio masto cheminės operacijos įspūdis.

Būdingi poslinkiai – daugelis incidentų ėmė vykti su chloru. Kai naudojamas chloras, vienareikšmiškai pasakyti apie tai, kas jį panaudojo, darosi sudėtinga (jį gali turėti ir sukilėliai). Ir nors ir atsiranda pranešimai, kad chloro balionai numetami iš oro, visiškai vienareikšmiškai įrodyti chloro naudojimo ar jo kilmės nepavyksta. Kita vertus, chloras nėra uždraustas konvencija, tad ir reaguoti į tai nesigauna.

Paskutiniu metu vykstančių incidentų pobūdis gerokai pasikeitęs – jei prieš eilę metų būdavo atvejų, kai tiesiog virš kokio nors miestelio Sirijos valdžia paskleisdavo ašarines dujas, dabar tai yra maskuoti naudojimai ir tai yra esminis Sirijos cheminio karo bruožas. Kai panaudojamas zarinas, visos atakos smarkiai pridengiamos įprastais ginklais.

Kokių čia išvadų galima pasidaryti? Ogi nedaug: cheminis ginklas naudojamas pagal Assado režimui būdingą paterną – naikinti visus sukilėlius ir visus sukilusių rajonų gyventojus viskuo kuo papuola, ir nesvarbu, ar tai ginkluoti sukilėliai, ar karo zonoje esantys civiliai.

Sirijoje dominuoja taktika, kur cheminio ginklo naudojimas slepiamas, chemija taikoma mažais mastais – tiesiog įprastų bombardavimų ar apšaudymų sustiprinimui arba atvirkščiai – įprasti apšaudymai arba bombardavimai naudojami chemijos užmaskavimui. Nors 2013 Sirija bandė chemiją naudoti karo veiksmams (kariuomenės puolimui parengti), 2017 ta chemija, atrodo, jau skirta tiesiog naikinti civiliams gyventojams.

Trumpai tariant, atrodo kad Sirija bando labai mažais mastais atkartoti Irako patirtis (įskaitant ir perėjimą prie cheminių ginklų, kaip tiesiog civiliams naikinti skirtų), tačiau tie bandymai yra nevykę, smulkūs ir labai smarkiai užmaskuoti. Niekaip neįstengdamas laimėti karo ar bent stabilizuoti padėties, Assado režimas bando imtis visų įmanomų priemonių, tačiau kartu nedrįsta ir pereiti į atvirą (kaip Saddamo Husseino) cheminio ginklo taikymą. Tikėkimės, kad ir neišdrįs.