Audrius BAČIULIS 2018 04 14 12:55
Atsikeli sau ramiai, papusryčiauji, tada ramiai įsijungi kompiuterį, prie kurio tris dienas iki paryčių laukdavai pranešimo apie karo pradžią, bet šį kartą jau nebelaukei, nes artimiausiu metu nebesitikėjai, ir opa: Būtent šįryt ir prasidėjo!
Lig šiol buvo priimta manyti, kad neprilygstamais strateginio netikėtumo meistrais yra rusai, kadaise patyrę triuškinantį savo netikėtumu nacių Wehrmachto smūgį ir nuo tol su tiesiog maniakišku atkaklumu tobulinę tai, kas Vakaruose, neverčiant, vadinama „maskirovka“.
Kaip veikia „maskirovka“, kuomet niekas nieko nežino, nesitiki, nelaukia, net pačios geriausios žvalgybos jei ir turi kokių netyčia nutekėjusių duomenų, supranta jų reikšmę tik post factum, kai Rusijos armada jau būna pajudėjusi, mes patys matėme Krymo užgrobimo operacijos metu.
Rusiškos „maskirovkos“ esmė – slaptumas, slaptumas ir dar kartą visiškas slaptumas.
Rengiant Krymo operaciją, nei JAV, nei Didžiosios Britanijos signalų žvalgyba neperėmė jokio jos parengtį liudijančio rusiško signalo, nes, kaip vėliau paaiškėjo, visi įsakymai tiek Maskvoje, tiek iš Maskvos buvo siunčiami raštu, kurjeriais. O popieriaus lapas signalų, kuriuos galėtų perimti kosmose kabantis palydovas, nesiunčia. Lygiai signalų nesiunčia ir senamadiškos spausdinimo mašinėlės, prie kurių naudojimo Maskvoje sugrįžta prieš gerą dešimtmetį. Todėl perimti tiesiog nebuvo ko, „maskirovka“ užtikrino pilną strateginį netikėtumą, kaip ir planuota.
Šią savaitę buvome liudininkais, kaip kuriamas strateginis netikėtumas amerikietiškuoju būdu. Tiksliau, Trumpo būdu.
Pirmiausia pasakai, kad tiems niekšams assaditams ir rusams teks už viską atsakyti, o sprendimas bus priimtas per 24, o gal 48 valandas. Kadangi visi mena, jog pernai po Assado cheminės atakos jis iš Trumpo gavo tomahaukų jau kitą dieną, visi įsitempia.
Kitą dieną nieko nevyksta.
Paskui sušauki visos karinės vadovybės pasitarimą, nusifotografuoji su jais Baltuosiuose Rūmuose. Visi supranta, kad kažkas bus, Kremlius ima isterikuoti, grasindamas, kad nedrįstum.
Tada atšauki visas planuotas keliones, keliones atšaukia ir tavo pajėgų vadai, žvalgybos lėktuvai pakyla į orą, pajėgos pajuda link susitelkimo rajonų, paskelbiama, kad ginkluotės panaudojimui nėra jokių apribojimų. Visi supranta, kad galimi net atominiai smūgiai.
Rusija pereina į kasdienės isterijos režimą, šaukia, blaškosi, grasina, kad jeigu drįsi, tai ne tik tau, bet visam pasauliui galas. Rusijos televizija pasakoja gyventojams, kaip išgyventi slėptuvėse atominio karo metu.
Tada pasakai: Ahą! Grasinat man, nenaudėliai?! Ruoškis, Rusija, tuoj aš jums karšiu kailį! Raketos jau beveik pakeliui.
Visas pasaulis pakraupsta, Maskvoje imama skaičiuoti, kiek laiko smilksta geras Havanos cigaras. Nusiraminama – pasirodo, dvigubai ilgiau, nei skrenda tarpkontinentinė raketa iš Šiaurės Dakotos – bus galima mirti skaniai rūkant ir gurkšnojant single malt.
Po pusvalandžio pasakai, kad nors su Rusija santykiai žemiau plintuso, bet šiaip rusai neblogi žmonės ir jeigu išmestų savo branduolinį vėzdą į sąvartyną, tai būtų galima eiti kartu žuvauti ir tu netgi mielai pamokytum juos, kaip pasigaminti meškerę.
Visi pasimetę, nebesupranta, kas darosi: Tai ar karas, ar taika, ar derybos dėl nusiginklavimo?
Amerikos žiniasklaida ima šaukti, kad Trumpas – kvailys, vėl rašinėja į Twitterį, kas ant seilės užėjo, prisimena, kaip kadaise jis smerkė Obamą, kad šis garsiai sako, ką ketinąs daryti ir taip duodąs laiko priešams pasiruošti.
Rusijos analitikai suskaičiuoja, kad pirmą žinutę apie atskrendančias raketas Trumpas parašė žiūrėdamas Fox news, kaip Putinas grasina numušinėti amerikietiškas raketas, o antrąją – kai per Fox news parodė, kaip smarkiai Trumpo sankcijos kirto Rusijos fondų biržai.
Rusai atsipučia: Tas Trumpas tikrai toks kvailas, kaip apie jį Amerikos žiniasklaida rašo. Amerikos žiniasklaida pilna analitikų, kurie labai įtikinamai aiškina, kad negalima leisti Trumpui sukelti trečią pasaulinį karą.
Tada Prancūzijos prezidentas praneša, kad jis pasirašo į koaliciją su Amerika ir pasirengęs kartu smogti Assadui, laivai jau plaukia.
Tada pradedi kalbinti į koaliciją ir Britaniją, premjerė May linkusi paremti, bet skamba balsai, kad tam reikia Parlamento pritarimo. Visi prisimena, kad kartą taip jau buvę: Obama kvietė britus į koaliciją nubausti Assadą už cheminio ginklo vartojimą, premjeras Cameronas žadėjo prisidėti, Parlamentas leidimo nedavė, tada ir Obama atsitraukė.
Prasideda svarstymai, kad gal ir Trumpas dabar atsitrauks?
Štai tiek žadėjo, tiek grasino, o jau ketvirta diena eina, smūgių kaip nėra, taip nėra. Gal ir Putino išsigando?
Niekas nieko nebesupranta, abejonės auga, Rusijos štabuose visiška panika ir pasimetimas: Į kuriuos Amerikos veiksmus reaguoti, į kuriuos – ne?
Ar svarbu, kad pakeltas į orą lėktuvas su branduolinio karo vadaviete? Gal tai tik einamasis patikrinimas?
Ar svarbu, kad į Viduržemio jūrą plaukia lėktuvnešio smogiamoji grupė? Juk tomahaukais galima smogti ir iš laivų-naikintojų, ir iš povandeninių laivų. O galima ir bombarduoti pakėlus lėktuvus iš Bazių Katare ir Omane.
Ar svarbu, ką rašo į Twitterį Trumpas, ar galima nekreipti į tai dėmesio?
Ar tikrai Amerika eis kariauti tik kartu su Prancūzija ir Britanija, ar galimas vien jos pačios smūgis?
Įsivaizduojat, kad visą šį Trumpo sukeltą informacinį chaosą Rusijos kariškiai, diplomatai, analitikai, Kremliaus vadai turėjo ne tik išanalizuoti, bet ir reaguoti į jį? Nuo tokios įtampos smegenys arba perkaista, arba atbunka ir ima reikalauti poilsio. Kuris jau čia pat, penktadienio vakarą.
Tada dar pavarai į Twitterį: Ko čia stebitės, kad nieko nedarau? Sakiau gi, kad smogsiu arba labai greitai, arba visai ne greitai?
Ir tada dar pora įrašų apie Amerikos vidaus reikalus.
Briedas kažkoks, – nutaria rusai ir atsikemša po pirmą, visgi penktadienis.
Ir štai tada pakyla į orą lėktuvai, ir atsidaro raketų šachtos laivų deniuose, o Kremliuje suskamba telefonas: Labas rytas, Vladimirai, mes pradėjome. Tu nebijok, taviškių smarkiai neliesime.
O Vašingtone kaži koks viešuomenės veikėjas jau paaiškino, kad viskas čia tik dėl to, kad Trumpas nori nukreipti dėmesį nuo skandalo su pornoaktore.
Lygiai taip pat prieš du dešimtmečius buvo aiškinama, kad tuometinis JAV prezidentas Bilas Clintonas įsakė smogti Irako karinei ir cheminei infrastruktūrai, nes norėjo nukreipti dėmesį nuo skandalo su Monica Lewinski.
Laikas bėga, Amerikos prezidentai keičiasi, nesikeičiai tik Amerikos interesai, sąjungininkai ir durniai.
lzinios.lt
Atsikeli sau ramiai, papusryčiauji, tada ramiai įsijungi kompiuterį, prie kurio tris dienas iki paryčių laukdavai pranešimo apie karo pradžią, bet šį kartą jau nebelaukei, nes artimiausiu metu nebesitikėjai, ir opa: Būtent šįryt ir prasidėjo!
Lig šiol buvo priimta manyti, kad neprilygstamais strateginio netikėtumo meistrais yra rusai, kadaise patyrę triuškinantį savo netikėtumu nacių Wehrmachto smūgį ir nuo tol su tiesiog maniakišku atkaklumu tobulinę tai, kas Vakaruose, neverčiant, vadinama „maskirovka“.
Kaip veikia „maskirovka“, kuomet niekas nieko nežino, nesitiki, nelaukia, net pačios geriausios žvalgybos jei ir turi kokių netyčia nutekėjusių duomenų, supranta jų reikšmę tik post factum, kai Rusijos armada jau būna pajudėjusi, mes patys matėme Krymo užgrobimo operacijos metu.
Rusiškos „maskirovkos“ esmė – slaptumas, slaptumas ir dar kartą visiškas slaptumas.
Rengiant Krymo operaciją, nei JAV, nei Didžiosios Britanijos signalų žvalgyba neperėmė jokio jos parengtį liudijančio rusiško signalo, nes, kaip vėliau paaiškėjo, visi įsakymai tiek Maskvoje, tiek iš Maskvos buvo siunčiami raštu, kurjeriais. O popieriaus lapas signalų, kuriuos galėtų perimti kosmose kabantis palydovas, nesiunčia. Lygiai signalų nesiunčia ir senamadiškos spausdinimo mašinėlės, prie kurių naudojimo Maskvoje sugrįžta prieš gerą dešimtmetį. Todėl perimti tiesiog nebuvo ko, „maskirovka“ užtikrino pilną strateginį netikėtumą, kaip ir planuota.
Šią savaitę buvome liudininkais, kaip kuriamas strateginis netikėtumas amerikietiškuoju būdu. Tiksliau, Trumpo būdu.
Pirmiausia pasakai, kad tiems niekšams assaditams ir rusams teks už viską atsakyti, o sprendimas bus priimtas per 24, o gal 48 valandas. Kadangi visi mena, jog pernai po Assado cheminės atakos jis iš Trumpo gavo tomahaukų jau kitą dieną, visi įsitempia.
Kitą dieną nieko nevyksta.
Paskui sušauki visos karinės vadovybės pasitarimą, nusifotografuoji su jais Baltuosiuose Rūmuose. Visi supranta, kad kažkas bus, Kremlius ima isterikuoti, grasindamas, kad nedrįstum.
Tada atšauki visas planuotas keliones, keliones atšaukia ir tavo pajėgų vadai, žvalgybos lėktuvai pakyla į orą, pajėgos pajuda link susitelkimo rajonų, paskelbiama, kad ginkluotės panaudojimui nėra jokių apribojimų. Visi supranta, kad galimi net atominiai smūgiai.
Rusija pereina į kasdienės isterijos režimą, šaukia, blaškosi, grasina, kad jeigu drįsi, tai ne tik tau, bet visam pasauliui galas. Rusijos televizija pasakoja gyventojams, kaip išgyventi slėptuvėse atominio karo metu.
Tada pasakai: Ahą! Grasinat man, nenaudėliai?! Ruoškis, Rusija, tuoj aš jums karšiu kailį! Raketos jau beveik pakeliui.
Visas pasaulis pakraupsta, Maskvoje imama skaičiuoti, kiek laiko smilksta geras Havanos cigaras. Nusiraminama – pasirodo, dvigubai ilgiau, nei skrenda tarpkontinentinė raketa iš Šiaurės Dakotos – bus galima mirti skaniai rūkant ir gurkšnojant single malt.
Po pusvalandžio pasakai, kad nors su Rusija santykiai žemiau plintuso, bet šiaip rusai neblogi žmonės ir jeigu išmestų savo branduolinį vėzdą į sąvartyną, tai būtų galima eiti kartu žuvauti ir tu netgi mielai pamokytum juos, kaip pasigaminti meškerę.
Visi pasimetę, nebesupranta, kas darosi: Tai ar karas, ar taika, ar derybos dėl nusiginklavimo?
Amerikos žiniasklaida ima šaukti, kad Trumpas – kvailys, vėl rašinėja į Twitterį, kas ant seilės užėjo, prisimena, kaip kadaise jis smerkė Obamą, kad šis garsiai sako, ką ketinąs daryti ir taip duodąs laiko priešams pasiruošti.
Rusijos analitikai suskaičiuoja, kad pirmą žinutę apie atskrendančias raketas Trumpas parašė žiūrėdamas Fox news, kaip Putinas grasina numušinėti amerikietiškas raketas, o antrąją – kai per Fox news parodė, kaip smarkiai Trumpo sankcijos kirto Rusijos fondų biržai.
Rusai atsipučia: Tas Trumpas tikrai toks kvailas, kaip apie jį Amerikos žiniasklaida rašo. Amerikos žiniasklaida pilna analitikų, kurie labai įtikinamai aiškina, kad negalima leisti Trumpui sukelti trečią pasaulinį karą.
Tada Prancūzijos prezidentas praneša, kad jis pasirašo į koaliciją su Amerika ir pasirengęs kartu smogti Assadui, laivai jau plaukia.
Tada pradedi kalbinti į koaliciją ir Britaniją, premjerė May linkusi paremti, bet skamba balsai, kad tam reikia Parlamento pritarimo. Visi prisimena, kad kartą taip jau buvę: Obama kvietė britus į koaliciją nubausti Assadą už cheminio ginklo vartojimą, premjeras Cameronas žadėjo prisidėti, Parlamentas leidimo nedavė, tada ir Obama atsitraukė.
Prasideda svarstymai, kad gal ir Trumpas dabar atsitrauks?
Štai tiek žadėjo, tiek grasino, o jau ketvirta diena eina, smūgių kaip nėra, taip nėra. Gal ir Putino išsigando?
Niekas nieko nebesupranta, abejonės auga, Rusijos štabuose visiška panika ir pasimetimas: Į kuriuos Amerikos veiksmus reaguoti, į kuriuos – ne?
Ar svarbu, kad pakeltas į orą lėktuvas su branduolinio karo vadaviete? Gal tai tik einamasis patikrinimas?
Ar svarbu, kad į Viduržemio jūrą plaukia lėktuvnešio smogiamoji grupė? Juk tomahaukais galima smogti ir iš laivų-naikintojų, ir iš povandeninių laivų. O galima ir bombarduoti pakėlus lėktuvus iš Bazių Katare ir Omane.
Ar svarbu, ką rašo į Twitterį Trumpas, ar galima nekreipti į tai dėmesio?
Ar tikrai Amerika eis kariauti tik kartu su Prancūzija ir Britanija, ar galimas vien jos pačios smūgis?
Įsivaizduojat, kad visą šį Trumpo sukeltą informacinį chaosą Rusijos kariškiai, diplomatai, analitikai, Kremliaus vadai turėjo ne tik išanalizuoti, bet ir reaguoti į jį? Nuo tokios įtampos smegenys arba perkaista, arba atbunka ir ima reikalauti poilsio. Kuris jau čia pat, penktadienio vakarą.
Tada dar pavarai į Twitterį: Ko čia stebitės, kad nieko nedarau? Sakiau gi, kad smogsiu arba labai greitai, arba visai ne greitai?
Ir tada dar pora įrašų apie Amerikos vidaus reikalus.
Briedas kažkoks, – nutaria rusai ir atsikemša po pirmą, visgi penktadienis.
Ir štai tada pakyla į orą lėktuvai, ir atsidaro raketų šachtos laivų deniuose, o Kremliuje suskamba telefonas: Labas rytas, Vladimirai, mes pradėjome. Tu nebijok, taviškių smarkiai neliesime.
O Vašingtone kaži koks viešuomenės veikėjas jau paaiškino, kad viskas čia tik dėl to, kad Trumpas nori nukreipti dėmesį nuo skandalo su pornoaktore.
Lygiai taip pat prieš du dešimtmečius buvo aiškinama, kad tuometinis JAV prezidentas Bilas Clintonas įsakė smogti Irako karinei ir cheminei infrastruktūrai, nes norėjo nukreipti dėmesį nuo skandalo su Monica Lewinski.
Laikas bėga, Amerikos prezidentai keičiasi, nesikeičiai tik Amerikos interesai, sąjungininkai ir durniai.
lzinios.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą