Vytautas Landsbergis: pasaulis jau padalintas

 

Vytautas Landsbergis: pasaulis jau padalintas, tik klausimas, ar eis į susinaikinimą, ar išvengs katastrofos 

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt, 2024.02.15 21:13

Vytautas Landsbergis / E.Blaževič/LRT nuotr.

Pirmasis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad Europa prarado daug laiko, per kurį galėjo stiprinti savo gynybinius pajėgumus, ir vis dar nesuprato jau kariaujanti. „Ir mes Lietuvoje prarandame daug laiko besiginčydami nežinia dėl ko“, – Vasario 16-osios išvakarėse „Dienos temoje“ sakė profesorius.

– Profesoriau, prieš porą dienų mūsų portale linkėdamas vidinės santarvės šitų mums visiems svarbių švenčių proga sakėte, kad 1940-ieji nėra labai tolimoje praeityje. Ar jūs matote ženklų, kad pasaulis vėl gali būti padalintas?

– Pasaulis yra padalintas. Tiktai klausimas, ar jis eis į susinaikinimą, ar dar kaip nors išvengs to, išvengs tokios katastrofos, kuri yra gana reali.

– Sakote, kad tik laiko klausimas, kada susidurs Trumpo ir Putino fašizmai. Kaip pasaulis atrodytų tada?

– Jis atrodytų ryžtingai. Arba abudu susinaikins, arba vienas sunaikins antrą. Čia trečio varianto nėra. Žinoma, jiems susinaikinant arba vienam kitą sunaikinant yra dar trečias. Tai tas trečias laukia ramiai.

Vladimiras Putinas ir Donaldas Trumpas / AP nuotr.

– Jūs kalbate apie Kinijos prezidentą Xi Jinpingą?

– Taip, Kinija mano, kad ji yra pati didžiausia. Dabar paaiškėjo, kad ji gal ir nėra pati didžiausia, bet ji vis dar įsitikinusi tuo, nuo amžių čia tokia mitologija. Taip, kaip Rusijos mitologija visada buvo, kad ji yra pati didžiausia savo žemėmis, užgrobtomis teritorijomis. Tai jau ir viskas. Galbūt ir tikriausiai nuo 1000 metų Kinija įsitikinusi, kad yra pati didžiausia žmonių skaičiumi, ir tuo viskas pasakyta. O iš tikrųjų nepasakyta, nes ko tu ten turi milijardus? Ar žmonių, kurie kuria kokį nors gėrį, ar vabalų, kurių tiesiog labai daug?

Kinija, Xi Jinpingas / AP nuotr.

– Kinija su Jungtinėmis Valstijomis turi savų nebaigtų reikalų ir prezidentu planuojantis tapti Donaldas Trumpas šiomis dienomis sulaukia Europos pasmerkimo dėl atsinaujinusių grasinimų, kad jis negins sąjungininkių, kurios nevykdo įsipareigojimo gynybai skirti 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Bet ar Europa, girdėdama tuos žodžius, ir kai jis buvo pirmą kartą prezidentu ir dabar, kai siekia antros kadencijos, padarė ką nors, kad galėtų apsiginti pati, be Amerikos pagalbos?

– Europa labai protingai būtų padariusi, jeigu reaguodama į tokius pasakymus pasakytų: „O mes patys apsiginsime ir tu, Trumpai, gali sėdėti savo kampe.“ Bet Europa nedrįsta to pasakyti, nes žino, kad ji visą laiką pasikliovė, kad Amerika ją gins, o į Ameriką galima spjaudyti ir vis tiek viskas bus gerai.

Tai dabar turime susiprasti visi, kur esame ir ko norime. Ar mes norime, kad šitas pasaulis dar būtų? Ar mes tiktai draskomės iki pirmadienio, kam čia nemalonumą kokį pasakyt ar kuo labiau pagąsdinti. „Oi, pasakė Trumpas.“ Nu ir kas. O ką tu pasakei? „Aš supykau.“ Tai tu mažas vaikas. Tu tiktai supykai, o ar gali atsakyti į paprastą klausimą, ar tu pasiruošęs gintis? Ar tu, Europa, esi pasiruošusi gintis, jeigu Amerika tavęs negins? Štai kur klausimas. Jeigu tu nepasiruošusi, tai ko tu pyksti? Susiskaičiuok savo eurus, susiskaičiuok sumautus eurus ir ar tu nori laisvės, ar tu nenori laisvės?

Vokietijos ir Lietuvos kariuomenės / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

– Begalę susipriešinimo dėl niekų, jūs sakot, matote ir Lietuvoje. Ir Lietuva „kaip negudrus vaikų darželis“ – taip jūs reziumavote, kalbėdamas apie šalies vadovo Gitano Nausėdos ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio nesutarimus. Ar jūs šiandien matote lyderį, kuris galėtų sutelkti visuomenę?

– Aš manau, kad toks lyderis tikrai negali būti Jansonas (Frederikas Jansonas – prezidento vyriausiasis patarėjas komunikacijai – LRT.lt). Aš norėčiau, kad Lietuvos prezidentas būtų Nausėda, o ne Jansonas su savo fantomais, dvaro šokdinimu ir visu kuo aplinkui. Reikia sustatyti dalykus į savo vietas.

Frederikas Jansonas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

– Tai Nausėda galėtų būti tas lyderis, jeigu jis vadovautų, o ne leistų vadovauti savo patarėjams, teisingai suprantu?

– Na, panašu į tai. Lyderystė pasireiškia turėjimu aiškios nuostatos, kuri yra protinga ir nuosekli. O ne vaiduoklių pasaulio.

– Na, žmonės paprastai eina paskui lyderius tada, kai tais lyderiais tiki. Apklausos parodė, kad po „čekiukų“ skandalo savivaldybėse savivalda pasitiki mažiau žmonių negu prieš tai, kas antras jau atsargiau žiūri į savo vietos valdžią. Dabar panašu, kad turime skandalą parlamente. Tai ar politiko reputacija šiandien yra verta tiek, kiek naujas telefonas?

– Čia yra senas dalykas. Politikai ar ne politikai – kad ir kaip juos pavadinsi, – žmonės, kurie turi valdžios galių. Ar jie tomis valdžios galiomis naudojasi, jas naudoja bendram labui, visuomenės labui, ar apsirūpina pirmiausia, arba visai nepamiršdami, kaip jiems geriau apsirūpinti patiems. Tada pasitikėjimo nelabai gali būti. Bet reikia branginti tą pasitikėjimą.

Pasitikėjimas turi tarptautinį žodį, tai yra „kreditas“. Jeigu tu turi kreditą, tu gali gyventi, jeigu tu neturi kredito, tai tu negausi nei paskolos, nei politinio kredito. Gal, kai nėra iš ko rinktis, tu lieki arba ateini į kokią nors laikiną valdžią, bet tai nėra kreditas, kuriuo galima stabiliai gyventi ir kurti geresnę valstybę.

Vytautas Landsbergis / E. Blaževič / LRT nuotr.

– Norint kurti geresnę valstybę, reikia apginti ją, ir Europos kariuomenių vadai jau aiškiai kartoja, ir su terminais, kad treji, penkeri, aštuoneri metai yra pasiruošimo apsiginti nuo Rusijos laikas. Tuo tarpu Lietuvos politikai ginčijasi, kaip užtikrinti tvarų gynybos finansavimą: pozicija nesutaria su opozicija, valstybės gynimo taryboje premjerė nesutaria su užsienio reikalų ministru – reikia pirkti tankus dabar, ar ne. Kaip žmogui tame geopolitiniame ir vidaus politikos chaose rasti tos jūsų linkimos vidinės santarvės?

– Čia yra detalės: ar pirkti tanką, ar pirkti patranką, bet svarbiausia, kad reikia tą turėti, pirkti arba gamintis, ir tą reikėjo seniai planuoti. Matyt, šiandien tai turėtų būti svarbu. Europa pati neturi ginklavimosi pramonės. Sunaikino savo pramonę, patikėjo kvailomis kalbomis, kad „niekas negresia, niekas mūsų nepuola ir nepuls“. Kas perspėja, tai tas tiktai gąsdina, neva rusai puola, o rusai skraido angelų sparneliais ir nieko blogo nedaro. Jeigu mes kvailių pasauly gyvenam, tai praradę esam daug laiko.

Bet tai ką toliau darome, ką šiandien Europa daro? Ar ji rengiasi būsimiems išmėginimams, kai ji yra užpulta? Ji dar nesuprato, kad ji yra užpulta. Ji dar ginčijasi: „Ne, ne, mes nekariaujame. Ten ukrainiečiai, ten kažkur toli, ten laukymėje, ten už jūrų marių.“ Dar nesupranta, kad jie yra kare. Kad yra užpulti, kad jiems neleis gyventi ramiai, patogiai, šildytis prieš saulutę gerai pavalgius. Dar nesupranta. Tai praras dar daugiau laiko.

Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.

Ir mes Lietuvoje taip pat turbūt prarandame daug laiko besiginčydami nežinia dėl ko. Mes turime apsispręsti, ar esame kare, ar ne. Taip pat ir Europa. Galima sakyt: „Jie nenutarė, tai mes irgi neturime nieko nei gąsdinti, nei erzinti.“ Kaip tai? Mes turime už save spręsti, kur mes esame. Ar mes esame pasirengę tam, kad rytoj į Vilnių atskris Putino dronai? „Oi, ne, ne, jie neatskris.“

8-eri metai – kas jums tą pasaką pasakoja apie 8-erius metus, kokie nors ekspertai skaičiuoja, kad rusams pasirengti reikia. Tai Putinas buvo nepasirengęs pakankamai kariauti su Ukraina, bet jis bekariaudamas dabar ir pasirengė. Tai jis gali mus užpulti nelaukdamas 8-erių metų ir sutvarkys mus greičiau negu per 8-erius metus, jeigu mes nesipriešinsime ir nesutelksime savo pasipriešinimu ir kitų, kad reikia visiems priešintis. Ar mus aukoja atskirai taip, kaip Ukrainą, aukoja ir viskas, o dar iki pirmadienio pagyvensime. Tai tada kvailių kompanija yra tokia Europa.

Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.

– „Daugiau estiško orumo“ – buvo dar vienas palinkėjimas Vasario 16-osios proga. Kodėl estiško, kas su lietuvišku blogai?

– Todėl, kad man patinka, kai Estija labai ramiai ir tiesiai pasako, kas yra reikalinga. Man patiko vieną kartą Estijos kariuomenės vadas ar kažkoks gynybos veikėjas pasakė, kad „kai pamatai svetimą kareivį, kuris eina per tavo sieną, tai neturi nieko klausti, išsitrauk ginklą ir šauk“.