Peticija ir 20 tūkst. parašų – tarp signatarų išvydusios vien vyrus, moterys 1918 metų vasario 17-ąją išėjo į mitingą
Domantė Platūkytė, LRT.lt 2024.02.17 14:00
Nacionalinė emancipacijos diena Signatarų namuose / E. Blaževič / LRT nuotr.
Mitingas, peticija ir renkami parašai – taip kitą dieną po Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymo moterys pasitiko faktą, kad tarp signatarų nebuvo nė vienos moters. Praėjo daugiau nei šimtmetis, tačiau ši diena minima ir dabar – istorinė neteisybė ir aklumas moterų teisėms liko užfiksuotas, todėl tai yra tarsi tiltas iš Vasario 16-osios į ateitį.
Nors minėjimo renginiai vyksta nuo 2016 metų, šie metai – pirmieji, kai Nacionalinė emancipacijos diena yra tarp valstybės atmintinų dienų. 1918 metų vasario 17-ąją moterys išėjo į mitingą, taip atkreipdamos dėmesį į tai, kad tarp Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų nebuvo moterų.
Dabar vasario 17 diena – laikas apgalvoti dabarčiai ir ateičiai, tai – tiltas iš Vasario 16-osios į ateitį ir raginimas visiems kurti Lietuvą.
Ištakos – 1918-ieji
Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė, viena Nacionalinės emancipacijos dienos renginių organizatorių Jūratė Juškaitė pažymi, kad moterys 19 a. pab.–20 a. pr. aktyviai dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo judėjime.
Pasak J. Juškaitės, moterys ne tik dalyvavo kurdamos Lietuvos valstybę, bet ir padėjo kitiems, pavyzdžiui, šelpė talentingus žmones, padėjo įgyti išsilavinimą.
„Be moterų indėlio ir nemaža dalis vyrų, kurie aktyviai reiškėsi atgimime, gal net nebūtų turėję tų galimybių. (...) Tų moterų buvo daug, tik istorijos vadovėliuose jos labai dažnai paminimos vienu sakiniu, jų indėlis nuvertinamas ar pakankamai neįvertinamas, žiūrima per lyties prizmę, akcentus dedant į kitus padarytus darbus“, – LRT.lt sako Žmogaus teisių centro vadovė.
Jūratė Juškaitė / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime dalyvavo ir moterys, o tarp jo priimtų nutarimų – reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo.
Visgi 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis vykusioje Vilniaus konferencijoje moterų nebuvo. Tada buvo išrinkta Lietuvos Taryba, kuri vasario 16-ąją pasirašė Nepriklausomybės Aktą – kadangi tarp Vilniaus konferencijos dalyvių moterų nebuvo, jos netapo ir signatarėmis.
„Nors moterys vaidino didelį vaidmenį siekiant nepriklausomybės ir užauginant lyderių kartą, tarp Nepriklausomybės Akto signatarų moterų nėra. Reikia turėti omenyje, kad tai buvo 20 a. pr., Lietuvoje, matyt, to pabijota.
Vasario 16-osios signatarai / Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotr.
Galbūt mūsų tuomečiams lyderiams ta idėja pasirodė per radikali arba veikė jų pačių asmeninės nuostatos, kontekstas. Sunku iki galo įvertinti, bet faktas toks, kad tarp Nepriklausomybės Akto signatarų moterų nebuvo“, – pasakoja J. Juškaitė.
Istorinis aklumas moterų teisėms
Vasario 17-ąją, kitą dieną po to, kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas, įvyko moterų katalikių organizacijos surengtas mitingas, pasirašyta peticija, kalbama, kad galėjo būti surinkta 20 tūkst. parašų.
„Ne tiek svarbu, kiek galiausiai buvo parašų, bet faktas, kad jie buvo renkami, faktas, kad mitingas buvo, kad moterys iš esmės suvokė save kaip politikoje ir valstybės gyvenime veikiančius asmenis, kurių indėlis turi būti pripažintas. Ir buvo imtasi veiksmų, kad jis būtų pripažintas, kad būtų pasipriešinta neteisybei“, – pažymi J. Juškaitė.
Žmogaus teisių centro vadovė pastebi, kad vėliau buvo kooptuotų žmonių, kurie buvo įtraukti į Lietuvos Tarybą, tačiau tarp jų vėl nebuvo moterų: „Ta istorinė neteisybė arba istorinis aklumas moterų teisėms, deja, liko užfiksuotas.“
Nacionalinė emancipacijos diena Signatarų namuose / E. Blaževič / LRT nuotr.
Kita vertus, sako J. Juškaitė, jei ne mitingas ir renkami parašai, kažin, ar vėliau lapkritį priimtoje Laikinojoje Lietuvos Konstitucijoje būtų įtvirtinta balsavimo teisė ir moterims.
„Jei moterys būtų pasyviai žiūrėjusios į Lietuvos Tarybos sudarymo principus, jei nebūtų aštriai kėlusios šių klausimų, tikriausiai abejočiau, ar Konstitucijoje balsavimo teisės būtų sulygintos. Manau, daliai pačių mūsų politinių lyderių tikriausiai jau nebebuvo kur trauktis, reikėjo ištaisyti tą moralinę skolą ir ją atitaisyti“, – argumentuoja Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė.
Daliai visuomenės moterų keliami reikalavimai galėjo skambėti nesuprantamai ir neįtikinti, todėl besitelkdamos ir reikalaudamos teisių moterys elgėsi drąsiai.
Moterų pasiekimai dar nuvertinami
Kaip LRT.lt pasakoja menotyrininkė, viena Nacionalinės emancipacijos dienos steigėjų dr. Laima Kreivytė, idėja minėti šią dieną kilo po to, kai 2015 metais vykusioje konferencijoje apie Lietuvos ateitį diskutavo tik vyrai.
„Organizatoriai minėjo, kad kvietė ir moteris, bet jos negalėjo ateiti. Tačiau kokie tai kvietimai, jei kelios moterys negalėjo dalyvauti, o galiausiai tik vyrai svarstė apie Lietuvos ateitį? Tarsi tai būtų pakankama, tarsi užtenka susirinkti tik vyrams ir nuspręsti už visus? Žinoma, kilo diskusijos, pasirodė straipsniai spaudoje“, – prisimena L. Kreivytė.
Taip susibūrė komandos branduolys – menotyrininkė L. Kreivytė, Vilniaus universiteto TSPMI profesorė dr. Dovilė Jakniūnaitė ir lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė, istorikė Rasa Navickaitė.
„Praeina 100 metų nuo nepriklausomybės, o vis dar turime specialiai pasistengti pastebėti moteris. Kai kurie galvoja, kad žmones atsirenkame tik pagal jų sugebėjimus ir nuopelnus, bet ne visai taip.
Laima Kreivytė / D. Umbraso / LRT nuotr.
Tarp moterų yra visų sričių specialisčių, bet kai reikia užimti kokius nors postus ar įvertinti reikšmingus darbus, matai, kad moterų darbai neatrodo tokie svarbūs ir tokie reikšmingi“, – pastebi L. Kreivytė.
Pasak menotyrininkės, svarbu suprasti, kad Lietuvą kūrė ne tik vyrai, kad viena visuomenės dalis nebūtų pajėgusi sukurti valstybės.
„21 a. negalime apsimesti, kad maža grupelė galėjo įgyvendinti savo vizijas. Pastebiu, kad dabar jau daug kur norima pastebėti, kokios moterys buvo kūrėjos, ką jos pasiekė moksle, mene, ekonomikoje. Kai pradedi žiūrėti, tikrai matai, kad jos buvo svarbios“, – pabrėžia viena Nacionalinės emancipacijos dienos steigėjų.
Apie dabartį ir apie ateitį
Nacionalinė emancipacijos diena – laikas apgalvoti dabartį ir ateitį, – mano J. Juškaitė. Anot jos, pirmiausia prisimename Vasario 16-ąją ir Nepriklausomybės Aktą, džiaugiamės ir didžiuojamės šiais įvykiais, o vasario 17 diena jau yra apie dabartį ir ateitį.
„Kai dėliojame vasario 17 dienos renginius ir idėjas, konferencijos programą, mes galvojame apie dabartį ir apie ateitį – reflektuojame dabartį, kiek mūsų valstybė demokratiška, įtrauki, kiek joje yra įvairovės.
Nacionalinė emancipacijos diena Signatarų namuose / E. Blaževič / LRT nuotr.
Kartu žiūrime į ateitį, svarstome, kaip padaryti, kad mūsų valstybė iš tiesų būtų demokratiška. Juk valstybė negali būti visiškai demokratiška, jei joje nedalyvauja, pavyzdžiui, pusė jos narių – moterys, jei jos susiduria su smurtu ar kitomis problemomis“, – teigia J. Juškaitė.
Taigi, pabrėžia pašnekovė, Nacionalinės emancipacijos dienos idėja – suteikti progą reflektuoti tai, ką pavyko padaryti dėl lygių teisių, ir galvoti apie tai, kaip gerinti demokratijos kokybę ir didinti įvairovės pripažinimą.
Tiltas į ateitį
Panašiai mano ir L. Kreivytė – ji akcentuoja, kad Nacionalinė emancipacijos diena jokiu būdu nepaneigia Vasario 16-osios ir jos reikšmės, tačiau ši diena – tiltas iš Vasario 16-osios į ateitį.
„Tas darbas liko tarsi nepabaigtas, todėl jį reikia pratęsti 21 a. Vasario 17-oji ragina pagaliau kurti savo valstybę visiems – ne tik vyrams. Nesvarbu, kokios spalvos ar tautybės yra žmonės – jei tai Lietuvos gyventojai, jei jie vertina Lietuvą ir nori kurti šią valstybę, yra atidūs, kūrybingi, lojalūs.
Nesvarbu, kokios jie lyties, seksualinės orientacijos. Negalime skirstyti ir rūšiuoti žmonių, ypač karo akivaizdoje, mums reikia vienybės. Vasario 17-oji reiškia, kad gerbdami vieni kitų laisvę ir pasirinkimus galime būti kartu ir kurti Lietuvą“, – kalba menotyrininkė.
Nacionalinė emancipacijos diena Signatarų namuose / E. Blaževič / LRT nuotr.
Ji džiaugiasi, kad bėgant metams išsiplėtė Nacionalinės emancipacijos dienos organizatorių ratas, o visuomenė palaiko ir domisi. Tai svarbu, kad žinia sklistų toliau ir vyktų pokyčiai.
„Labai smagu, kad iš pilietinio įkarščio atsiradusi Nacionalinė emancipacijos diena kaip įmestas akmenėlis nubangavo platesniais ratilais, pasiekė platesnę visuomenę, spaudą, politikus, Seimą, kuris šią dieną įtraukė į minėtinų dienų sąrašą“, – sako L. Kreivytė.
Menotyrininkė priduria – kiekvienas turėtume susimąstyti, ar gyvename tokioje visuomenėje, kurioje mūsų balsas yra girdimas. O galbūt turime kokių nors privilegijų ir galėtume pasinaudoti turima galia siekdami pokyčių?
„Tai, kad Nacionalinė emancipacijos diena įtraukta į minėtinų dienų sąrašą, parodo, kad valstybei, kaip politiniam dariniui, svarbu, jog valstybės ateities vizija sietųsi su visuomenės lygybe“, – pažymi L. Kreivytė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą