Sabaliauskaitė vokiečių žiniasklaidoje: didžioji Europos dalis žiūri į ukrainiečius kaip į mirties cirko gladiatorius
LRT.lt 2024.03.28 11:30
Kristina Sabaliauskaitė / D. Umbraso / LRT nuotr.
„Didžioji Europos dalis vis dar laiko ukrainiečius mirties cirko gladiatoriais: lažinasi dėl jų, bet siūlo nepakankamą karinę paramą“, – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ teigia Kristina Sabaliauskaitė. Kovo 27-ąją dieną pasirodžiusiame tekste rašytoja kreipiasi į Vakarų europiečius ir stengiasi parodyti Rusijos imperializmo pavojingumą.
Naivi viltis
Anot rašytojos, Vakarų pasaulis nuo pat masinės invazijos Ukrainoje pradžios kartoja tas pačias klaidas, t. y. atideda aktyvesnę paramą šiai šaliai. Šio „atidėliojimo“ priežastis – viltis, kad Rusija pasikeis.
„Šios viltys yra naivios, nes visi ženklai rodo, kad Rusija yra pasirengusi ilgalaikei karinei konfrontacijai“, – rašo K. Sabaliauskaitė.
Vakarų Europos pasaulis, anot K. Sabaliauskaitės, nesupranta Rusijos ir jos mentaliteto, o lietuvių ir kitų Rusijos kaimynystėje esančių valstybių perspėjimus laiko „rusofobija“. K. Sabaliauskaitė linkusi tai vadinti ne „rusofobija“, o „rusorealizmu“, paremtu gilesniu Rusijos kultūros ir mentaliteto pažinimu.
„Nepamirškite, kad buvome okupuoti beveik 50 metų ir patyrėme visas rusiškas strategijas: visų politiškai aktyvių intelektualų žudymą arba ištrėmimą, socialinės inžinerijos ir propagandos mašiną“, – pasakoja Lietuvos istoriją vokiečiams ji.
K. Sabaliauskaitė perspėja, kad Vakarų europiečiai nepastebi, kaip paniekinamai apie juos yra kalbama Rusijoje.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
„Dalis Europos šalių kiša galvas į smėlį“
Anot K. Sabaliauskaitės, lietuviai puikiai supranta rusišką mąstymą.
„Ir žinome jų [rusų] silpnąsias vietas – jie gerbia ir bijo tik tų, kurie yra stipresni ir atsparesni. Kiekvienas, kuris rodo baimės ar abejonių ženklus, tampa pažeidžiamas“, – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ teigia rašytoja.
Ukrainiečiai šiuo metu yra „visos mūsų Vakarų civilizacijos ir jos demokratinių vertybių avangardas“. Tiesa, sako K. Sabaliauskaitė, Vakarams tai vis dar sunku pripažinti, nes šie vertina Rusiją pagal savus, europietiškus, standartus.
„Tačiau Rusija nėra ir niekada nebuvo europietiška. Šimtmečius Europą klaidino Rusijos gebėjimas paviršutiniškai imituoti Europos kultūrą, neperimant jos turinio ir vertybių“, – teigia rašytoja.
Rusijos caras Petras Didysis, kankinamas gėdos dėl savo šalies atsilikimo ir trokšdamas Vakarų Europos technologinės pažangos privalumų, ėmė svajoti apie Rusiją kaip apie potencialiai integralią Europos dalį.
„Tačiau didžiausia jo [Petro Didžiojo] klaida buvo tikėjimas, kad jis gali priversti rusus per kelis dešimtmečius padaryti kultūrinį šuolį ir pasiekti tai, kam Europoje prireikė šimtmečių. Petras Didysis norėjo Rusijai sukurti šių kultūrinių mechanizmų kopijas, tačiau nesugebėjo suprasti jų pagrindinių sudedamųjų dalių – tam tikros laisvės, teisės į nuosavybę ir savivaldoje glūdinčios atsakomybės“, – tekste rašo K. Sabaliauskaitė.
Rašytoja pažymi, kad Rusijos istorija po Petro Didžiojo buvo kupina nuolatinės įtampos tarp noro mėgdžioti europietiškumą ir pasibjaurėjimo juo.
„Savikritikos stoka lėmė išties dvipolį rusų kultūros pobūdį: viena pusė yra orientuotą į išorę, skatinama didžiulio godumo sulaukti pripažinimo iš Vakarų, o kita – orientuota į vidų – mazochistinė, kupina neapykantos sau, šlovinanti pralaimėjimą ir kančią“, – rašo K. Sabaliauskaitė.
Anot jos, toks „bipoliškumas“ vyrauja ir šiandien.
„Beveik kiekvienas rusas, bendraudamas su užsieniečiu, kalba tik apie įsivaizduojamą savo tautos pranašumą. Paradoksalu, bet rusai trokšta, kad juos pripažintų Vakarai, tačiau beveik kiekvienas europiečių portretas rusų literatūros ar kino kūriniuose yra menkinantis: vokiečiai, prancūzai, britai, italai vaizduojami kaip godumo, bailumo, nesugebėjimo mylėti ir aukotis karikatūros“, – rašo K. Sabaliauskaitė.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Rusiško gyvenimo prieštaringumas
K. Sabaliauskaitę stebina rusiško gyvenimo prieštaringumas: rusai galvoja esą pranašesni už kitus, o jų pagrindinė misija – beveik dieviška, dominuoti pasaulyje, nors šimtmečius gyveno „puvimo, žiaurumo, korupcijos ir masinio skurdo sąlygomis tokioje turtingoje gamtiniais ir žmogiškaisiais ištekliais šalyje“. Anot autorės, patys rusai nepripažįsta šio prieštaravimo.
Tekste analizuojamas ir rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis.
„[Jis] viename puslapyje gali aprašyti, kaip sadistiškai rusų valstietis muša savo žmoną, o kitame puslapyje rašyti, kad rusų valstietis yra tyriausias iš visų kūrinių, artimiausias Kristui, ir kad Rusija turi dievišką misiją atnešti harmoniją visam pasauliui“, – teigia K. Sabaliauskaitė.
Kristina Sabaliauskaitė / D. Umbraso / LRT nuotr.
Vyrauja kalėjimo mentalitetas
Anot K. Sabaliauskaitės, daugybę metų diegtą ir „smegenis plaunančią“ idėją apie utopinę „šviesią socialistinę ateitį“, dėl kurios kiekvienas SSRS pilietis turi aukotis, dabar Rusijoje keičia kita visaapimanti idėja: tautos didybė.
„Rusų pasaulis“ ir „imperijos atkūrimas“ šiandien yra dominuojanti rusų ideologija, kuri jungia logiškai nesuderinamus elementus: ji garbina ir katorgininką Leniną, ir jo aukas – sušaudytus Romanovus“, – rašo K. Sabaliauskaitė.
Rusijoje vyrauja kalėjimo mentalitetas, o šio mentaliteto „vadas“ – „savo jaunyste besididžiuojantis banditas Putinas“.
Anot K. Sabaliauskaitės, didžioji dalis Vakarų Europos to nesupranta ir dėl kalbos barjero – vakariečiai tik iš dalies susipažįsta su rusišku turiniu.
„O jei vertimas ir egzistuoja, Europa jį laiko perdėjimu, blefu, nes jis atrodo pernelyg beprotiškas, kad jie patikėtų, jog tai yra tiesa“, – rašo K. Sabaliauskaitė.
Rusijos mokyklose jau daugelį metų Vokietija sutapatinama su fašistais ir priešais, – sako K. Sabaliauskaitė.
„Jei tik Vokietijos visuomenė įveiktų kalbos barjerą ir naršydama po niūrius Rusijos socialinės žiniasklaidos ir forumų kampelius pajustų visuomenės nuotaikas Vokietijos atžvilgiu, rimčiau susirūpintų savo saugumu“, – teigia ji.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Rusai nėra pragmatikai
Anot K. Sabaliauskaitės, Rusija nėra pragmatiška valstybė, o kaip tik stengiasi įteigti savo piliečiams, kad reikia aukotis dėl abstrakčios savo „didybės“ idėjos.
„Ir pagal tikrą kalėjimo madą jie [rusai] supranta tik galios kalbą: jei kas nors, norintis išvengti konfrontacijos, nuolankiai pakelia cigaretės nuorūką nuo kameros grindų, kai jam liepiama tai padaryti, kalinių hierarchijoje jis laikomas „petuchu“ – pažemintu, sugėdintu asmeniu“, – rašo K. Sabaliauskaitė.
Rašytoja pažymi, kad Vakarų Europa nesiklauso to, ką sako Rusija, o ji viešai deklaruoja, kad jos tikslas – atkurti buvusią sovietų imperiją ir sunaikinti kolektyviai „supuvusius“ Vakarus. Tai rusai viešai deklaruoja rusų kalba.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
„Vakarų lyderiai dešimtmečius šiuos nusikalstamos kalbos ženklus diplomatijoje klaidingai interpretuoja kaip „kultūrinį savitumą“ ir siūlo nuolaidžiavimą (kurį rusai išverčia kaip silpnumą ir leidimą dar labiau sutrypti oponentą), užuot griebęsi ryžtingo atmetimo, kuris būtų interpretuojamas kaip stiprybės ženklas“, – rašo K. Sabaliauskaitė.
K. Sabaliauskaitė teigia, kad Vakarų Europai atėjo pats metas suvokti Rusijos „kalbą“ ir reaguoti į ją kitokiomis priemonėmis, tokiomis, kurias supranta pati Rusija.
„Reikia nuogąstauti, kad Vakarai per ilgai rinko simbolines Rusijos cigarečių nuorūkas nuo žemės ir leido Rusijai dar labiau išbandyti savo agresijos ir ekspansionistinių troškimų ribas. Ginčytis ir užsiimti verslu su žmogumi, kuris pripažįsta tik rankų sukimo galią, yra gana naivu. Rusija gerbia tvirtą poziciją – kas nors, kas yra stipresnis, geriau ginkluotas, geriau aprūpintas ir ryžtingesnis – tik tada šią šalį galima išlaikyti jos ribose“, – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ tekste pavadinimu „Vakarų europiečiai nutyli, kaip paniekinamai apie juos kalbama Rusijoje“ rašo K. Sabaliauskaitė.
Iki kaulelio išnarstytos Rusijos pykčio priežastys Briuselyje sukėlė pasipiktinimą: tai labai šališka
Mindaugas Laukagalis, LRT.lt iš Briuselio / 2023.03.09 18:43
Kristina Sabaliauskaitė / D. Umbraso/LRT nuotr.
Izoliuota, atstumta, o atsiradus vilčiai suklestėti – tapusi propagandos įrankiu. Taip Rusijos kultūrą apibūdina rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pabrėžianti, kad būtent ši šimtmečius trukusi atskirtis yra gajaus mito apie Rusijos didybę ir tyrumą šaknys.
Tokias mintis K. Sabaliauskaitė išsakė diskusijoje Europos Parlamente (EP) „Prastūminėjant Puškiną: rusų kultūros imperializmas ir dekolonizacija“, kurioje su britų žurnalistu ir apžvalgininku Edwardu Lucasu siekė išnarplioti Rusijos kultūros DNR.
Tačiau tai patiko ne visiems – diskusijos pabaigoje iš auditorijos nuskambėjo kritika, esą nesąžininga nagrinėti rusų kultūrą be pačių rusų. Tačiau K. Sabaliauskaitės atsakymas, cituojant prancūzų rašytoją Astolphe`ą De Custine`ą, „Bet kokį nepritarimą jie laiko išdavyste, bet kokią nepageidaujamą tiesą – melu“ salėje sulaukė plojimų.
Tūkstantmetį trukusi Rusijos izoliacija
Rašytoja K. Sabaliauskaitė teigia, kad pažvelgus į istoriją, kultūrinė – ir ne tik – Rusijos izoliacija matyti jau nuo senų laikų.
„Paskutinius 100 metų, 20 a., Rusija beveik neturėjo kontakto su Europa ir Vakarais dėl geležinės uždangos, uždarytų sienų, iš piliečių atimtos teisės laisvai keliauti. Iš esmės tai buvo uždara valstybė“, – sako K. Sabaliauskaitė, dalyvaudama Lietuvos atstovybės ES bei europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Raphaëlio Glucksmanno organizuotoje diskusijoje EP.
Tačiau ne tik pastarasis šimtmetis. Anot rašytojos, Rusija gana uždara buvo praeitą tūkstantmetį. Pavyzdžiui, 18 a. pradžioje Rusijoje nebuvo net universitetų, o įkūrus pirmąjį, tai buvo ne nepriklausoma įstaiga kaip Vakaruose, o įrankis valstybės poreikiams tenkinti.
K. Sabaliauskaitė teigia, kad iki 18 a. pasaulietinė Rusijos kultūra beveik neegzistavo. Rusija neturėjo jokio kontakto su Renesansu, nedalyvavo atrandant naujas žemes ar kitaip nesidalijo moksliniais pasiekimais, nebuvo savivaldų – „Rusijos miestai yra miestai be rotušių.“
„Tai buvo patriarchalinė valstybė su caru priešaky, kur bet kuris kilmingasis buvo vergas, priklausomas nuo caro. Iš esmės, iš kilmingojo žemės galėjo būti atimtos bet kada, jeigu jis nepaklus valdovui“, – diskusijoje EP teigia K. Sabaliauskaitė.
Situacija ėmė keistis į valdžią atėjus carui Petrui I, kurio valdymo metais, pasak rašytojos, Rusijos kultūra staiga ėmė europėti.
Maskva / Vida Press nuotr.
„18–19 a. sandūroje rusai pradeda keliauti po Europą įsitikinę, kad atliko kultūrinius namų darbus. Jie jaučiasi nepriimti, nevertinami už savo pastangas, jaučiasi labai įsižeidę, kad Europa nepriima jų kaip kultūriškai lygių. Jie įsižeidžia, Rusijos kultūroje atsiranda sour grapes (liet. rūgščių vynuogių – LRT.lt) sindromas“, – tai K. Sabaliauskaitė vadina lemiamu momentu.
Rūgščių vynuogių sindromu anglų kalboje vadinamas elgesys, kai kas nors vadinama bereikšmiu ar negeidžiamu tik todėl, kad pats vadinantysis to nori, bet negali pasiekti.
Rusų nusivylimas Vakarais
Anot autorės, dar vienas lūžis buvo Napoleono karai, kai Prancūzija – tuometis Europos kultūros lopšys, į kurį stengėsi lygiuotis Rusijos elitas, – įsiveržė į Rusijos imperiją.
„Po to niekas nebebuvo taip pat kaip anksčiau. Jie (rusai – LRT.lt) suprato, kad jie nepriimti, kultūriškai prastesni ir tada, veikiami rūgščių vynuogių sindromo, išranda teorijas apie Rusijos didybę.“
Šiomis teorijomis apie supuvusius, sugadintus Vakarus ir dvasingą Rusiją rusai gyvena ir dabar, pastebi E. Lucasas. O Rusiją nepelnytai mistifikuojančios legendos skamba ir iš Vakarų politikų lūpų.
Edwardas Lucas / E. Blaževič/LRT nuotr.
„Praleidau daug laiko siekdamas paaiškinti Vakarų politikams, kaip vertinti vėlyvąją Sovietų Sąjungą ir tai, kas buvo po jos. Buvo trys labiausiai nervinusios frazės. Viena iš jų – Churchillio citata „A riddle, wrapped in a mystery, inside an enigma“ (liet. mįslė, apgaubta paslaptimi, esanti slėpinio viduje – LRT.lt.).
Taip pat nervino šiurpi frazė, kad „Rusijos negalima suvokti protu.“ Ir trečioji, patenkanti į Vakarų lyderių labai kvailų frazių sąrašą: „Turite suprasti, kad susiduriame su šalimi, kurioje gyvena Dostojevskio veikėjai“, – prisimena E. Lucasas ir priduria, kad šios klišės yra itin naudingos Rusijai skleidžiant savo naratyvus.
Mitai apie Rusijos galybę primena sutrikimą
K. Sabaliauskaitei mitai apie Rusijos iracionalumą primena bipolinį sutrikimą. Anot jos, net Rusiją aukštinantys autoriai ir filosofai kituose tekstuose Rusiją pateikia kaip valstybę be jokių taisyklių.
„Dostojevskis rašo apie tai, kaip rusų valstietis žiauriai talžo savo žmoną, o po penkių minučių jis gali rašyti apie tyrą ruso sielą, artimą Dievui, apie tai, kad rusų valstietis yra tikrasis Dievo vaikas, krikščioniškųjų vertybių prisikėlimą. Tai vienas ir tas pats autorius“, – sako rašytoja ir priduria, kad Rusija bet kokia kaina nori išlaikyti tvarkingą fasadą.
E. Lucasas pabrėžia, kad po spalio perversmo prasidėjusi Rusijos kultūros sovietizacija yra akligatvis, kuris sugriovė Rusijos literatūros klestėjimo laikotarpį, vadinamą sidabro amžiumi (19 a. pabaiga–20 a. pradžia.)
Berniukai dalyvauja ceremonijoje, skirtoje paminėti įstojimą į pionierių organizaciją ir 100-ąsias visos pionierių organizacijos metines. Maskva, 2022-ųjų gegužė / AP nuotr.
K. Sabaliauskaitė teigia, kad nagrinėjant Rusijos kultūros pokyčius, 20 a. pradžia buvo ypač svarbus momentas, kai „Atrodė, kad jiems pagaliau pavyks, [...] nes menas, ypač vizualus, iki tol labai atsiliko nuo europietiškų madų ir 20 a. pradžia atitiko laikotarpio madas. Bet tada... įvyko revoliucija.“
Anot rašytojos, po 1917 m. revoliucijos menas buvo nukreiptas į tuo metu didžiąja dalimi neraštingą Rusijos visuomenę, jis tapo propaganda, ypač kinas: „Viskas tapo įrankiu skleisti naujos tvarkos propagandą ir visa tai turėjo būti labai supaprastinta, prieinama masėms.“
Kritika rengėjams ir griežtas K. Sabaliauskaitės atsakymas
Diskusijos pabaigoje priimant klausimus, E. Lucasas ir K. Sabaliauskaitė sulaukė pastebėjimų iš moters, prisistačiusios etnine ruse.
„Visa tai pribloškia, toli nuo mano minčių, turiu visa tai apgalvoti, nes niekada apie tai nesusimąsčiau, tai kita perspektyva. Nepakvietėte jokio ruso, kuris galėtų pateikti savo versiją. Galiu iškart pasakyti, kad tai labai šališka“, – taisyklinga anglų kalba teigė renginio stebėtoja.
Vėliau nuskambėjęs dalyvės teiginys „mes esame viena žmonija“ auditorijoje sukėlė juoką. Anot jos, renginyje nebuvo paminėta Rusijos politinė visuomenė ir kiti Putino režimo nepalaikantys rusai, kurių negalima pamiršti.
Į pastabas K. Sabaliauskaitė sureagavo prancūzų keliautojo ir rašytojo Astolphe`o De Custine`o citata iš „Laiškų iš Rusijos“: „Bet kokį nepritarimą jie laiko išdavyste, bet kokią nepageidaujamą tiesą – melu.“
Salėje toks atsakymas sulaukė plojimų.
Maskvos Didysis teatras / Vida Press nuotr.
„Manau, kad kelias Rusijai susitvarkyti ir pagyti yra savikritika, – tęsė K. Sabaliauskaitė. – Taip pat kreipti dėmesį į tai, ką Rusijos kaimynai ir kitos šalys galvoja apie ją. Užaugau Sovietų Sąjungoje, cenzūroje, todėl niekada nenorėčiau „cancelinti“ (liet. atšaukti – LRT.lt) Rusijos kultūros ar ją cenzūruoti.
Priešingai, manau, kad mes privalome skaityti Rusijos klasikus tam, kad suprastume šį defetizmą, žiaurumo, bejėgiškumo, beviltiškumo neišvengiamumą, mums reikia suprasti Rusijos kultūrą dabarties įvykių akivaizdoje“, – iš EP tribūnos teigė rašytoja.
Tačiau, pabrėžia K. Sabaliauskaitė, įvairios parodos ir renginiai, kuriose šlovinama Rusijos kultūra, tik įgalina Rusijos institucijas, todėl ji siūlo karantinuoti Rusijos kultūrą, kol šalis pradės elgtis taip, kad nusipelnytų kitų pagarbos.
Sabaliauskaitė apie susiformavusį ruso vaizdinį: Vakarai girdi gražią Čaikovskio muziką, užgožiančią rusų keiksmus ir mušamos moters klyksmą
LRT RADIJAS, LRT.lt 2022.09.17 20:30
Kristina Sabaliauskaitė / E. Blaževič/LRT nuotr.
Vakarai klaidingai mano, kad būtent rusų klasikiniuose kūriniuose yra užfiksuoti rusų mentaliteto bruožai, LRT RADIJUI sako viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų Kristina Sabaliauskaitė. Pasak jos, Rusijai simpatijų neslepiantys prancūzai ir italai šalį agresorę mato kaip tolimą Europos kaimyną, kurio namuose sklinda graži Čaikovskio muzika ir su kuriuo galima turėti reikalų. Tačiau, įsitikinusi ji, vakariečių vaizdinys apie Rusiją bemat pasikeistų, kai atitraukus puošnias užuolaidas pasimatytų kasdienė ruso buitis: mušama moteris, prievartaujami vaikai, keiksmažodžiais koneveikiamas visas išorinis pasaulis.
Viskas, kas yra Rusijoje vertingo, sukurta 20 amžiuje žmonių, kurie veikė nepaisydami Rusijos politinės krypties, tai rusų kultūrą kūrę tremtiniai, emigrantai, disidentai, anksčiau LRT RADIJUI yra sakiusi menotyrininkė, dailės istorikė ir aktyvi Ukrainos laisvės rėmėja dr. K. Sabaliauskaitė. Anot jos, per visą sovietmetį Rusija tarptautiniu mastu nieko reikšmingo nesukūrė. K. Sabaliauskaitė neseniai Vilniuje vykusioje vadovų konferencijoje „EBIT“ tikina ir toliau besilaikanti savo žodžių.
„Ne kartą esu kartojusi, kad tas pats Dostojevskis, kuris yra rusų literatūros vizitinė kortelė, buvo savo šalies, savo valdžios ir caro persekiojamas. Jis buvo pasmerktas sušaudyti. Jis stovėjo prieš sušaudymo būrį ir vėliau savo dienas baigė katorgoje. Tolstojus, be kurio neįsivaizduojama nei Rusijos, nei pasaulio literatūra, caro buvo uždraustas, į gyvenimo pabaigą jis tapo atskirtas nuo stačiatikių bažnyčios.
Jis buvo vidinėje emigracijoje Jasnaja Polianoje (savo gimtajame dvare Tulos srityje – LRT.lt). Jei mes paimsime bet kurį nors kiek bendražmogiškos substancijos vertės turintį autorių, tai jis vienokia ar kitokia forma gaudavo per galvą nuo savo šalies ir nuo jos valdžios“, – rusų literatūros klasikų biografijas komentuoja menotyrininkė.
Fiodoras Dostojevskis / wikipedia.org nuotr.
K. Sabaliauskaitė pabrėžia, kad iškiliausi šiuolaikiniai rusų autoriai taip pat kuria emigracijoje. „Ir taip jie kuria jau daugelį metų“, – sako ji.
Į išorę visada yra nukreipta labai didelė bravūra, charizma, kažkoks besaikis, dažnai nepamatuotas pasitikėjimas savo, kaip išskirtinių kultūros ir harmonijos nešėjų, misija.
Rusų mentalitetas turi bipolinį sutrikimą – į vidų nukreiptą labai didelę frustraciją, bejėgystę, užguitumą, agresiją, kuri prasiveržia ir savidestrukcija, ir į kitus nukreipta agresija, pastebi dailės istorikė.
„Tuo tarpu į išorę visada yra nukreipta labai didelė bravūra, charizma, kažkoks besaikis, dažnai nepamatuotas pasitikėjimas savo, kaip išskirtinių kultūros ir harmonijos nešėjų, misija. Tai yra du nesuderinami dalykai, bet jie Rusijoje kažkaip jų sąmonėje susiderina ir čia nematoma prieštaravimų, – ruso mentaliteto paveikslą vaizdingais apibūdinimais bando piešti pašnekovė. – Man atrodo, tai yra labai svarbus dėmuo ir tą reikia atsiminti.“
Kristina Sabaliauskaitė / D. Umbraso/LRT nuotr.
Vienas iš rusų bipoliariškumo pavyzdžių, anot rašytojos, yra 20 amžiaus pirmoje pusėje kūręs Maskvoje gimęs Rusijos filosofas, publicistas ir visuomenės veikėjas Ivanas Iljinas. Anot K. Sabaliauskaitės, šis protofašistinis rusų filosofas suformavo ir dabartinio Kremliaus režimo vadovų mąstyseną.
„Tai yra filosofas, kuris iš esmės buvo pasirinkęs tokią protofašistinę kryptį su bipoliariškumu. Jis rašė, kad Rusija skęsta ir kapanojasi mėšle ir nori visą pasaulį paskandinti tame mėšle. Tačiau tuo pat metu jis buvo įsitikinęs Rusijos misija dominuoti pasaulyje ir perkurti pasaulį pagal savo tvarką.
Jis rašė, kad Rusija skęsta ir kapanojasi mėšle ir nori visą pasaulį paskandinti tame mėšle. Tačiau tuo pat metu jis buvo įsitikinęs Rusijos misija dominuoti pasaulyje ir perkurti pasaulį pagal savo tvarką. Tai šis filosofas labai didelės įtakos turėjo ir Solženicynui, ir Duginui, ir Medvedevui, ir Lavrovui, ir pačiam Putinui [...].
Tai šis filosofas labai didelės įtakos turėjo ir Solženicynui, ir Duginui, ir Medvedevui, ir Lavrovui, ir pačiam Putinui, nes tai yra mėgstamiausias filosofas. Aišku, jis veikė ir Nikitą Michalkovą. Tie visi manifestai tų idėjų, jie skleidžiasi vienokiu ar kitokiu pavidalu ir dabar“, – tvirtai įsitikinusi dėsto K. Sabaliauskaitė.
Aleksandras Solženicynas po egzilės grįžta į Rusiją 1994 m. / AP nuotr.
Užsienyje gerai žinoma lietuvių rašytoja sako nemananti, kad reiktų atsisakyti skaityti rusų klasikų kūrinius, tačiau, anos jos, Vakarai klaidingai mano, kad būtent tokiuose kūriniuose yra užfiksuoti rusų mentaliteto bruožai. K. Sabaliauskaitė sako, kad vakariečiams užtektų akį užmesti į rusų televizijos laidas, kuriose atsispindi tipinio Rusijos piliečio buitis, liejasi keiksmai ir smurtas prieš moterį, – tai padėtų geriau nusipiešti statistinio ruso mentaliteto paveikslą.
2022.08.28 11:00
„Klasika vienokiu ar kitokiu būdu kalba apie kokias nors žmogiškas vertybes. Tie klasikiniai kanoniniai kūriniai anaiptol neatspindi mentaliteto kaip visumos. Tai jei vakariečiai truputėlį pasižiūrėtų, kas dedasi Rusijos televizijos laidose ar jų internetinėje erdvėje, aš manau, tiems patiems italams ir prancūzams sugriūtų tas įsivaizdavimas apie Rusiją, nes dabar Rusija jiems yra kaip tolimas Europos kaimynas. Jie mato langus su labai puošniom užuolaidom, kažkoks kandeliabras šviečia už tų langų, sklinda graži Čaikovskio muzika, išeina kaimynas, sėda į prabangų automobilį ir išvyksta atostogauti į Rivjerą ar prie Komo ežero. Ir jiems atrodo, kad jis [tas tolimas Europos kaimynas] yra panašus, lyg europietis, su kuriuo galima turėti reikalų.
[...] jie girdi riksmus, kurie tenai aidi nuo žmonos mušimo, vaikų prievartavimo, nuo sprogusios kanalizacijos, kuri grasina visus užpilti, ir tuos prakeiksmus, ir grasinimus aplinkiniam, išoriniam pasauliui [...].
Tuo tarpu tie, kas yra kaimynai iškart už ruso sienos, tai jie girdi riksmus, kurie tenai aidi nuo žmonos mušimo, vaikų prievartavimo, nuo sprogusios kanalizacijos, kuri grasina visus užpilti, ir tuos prakeiksmus, ir grasinimus aplinkiniam, išoriniam pasauliui, tai yra neatsiejama ruso diskurso dalis jau daugelį šimtmečių“, – vaizdingai ir metaforiškai statistinio ruso buities paveikslą konstruoja pašnekovė.
Šeimos buitis Pervouralske, Rusijoje / „Shutterstock“ nuotr.
Rašytoja išskiria dar vieną ydingą rusų tautos bruožą, kuris kiša koją tobulėti ir siekti bet kokio progreso, tai savikritiškumo stoka arba visiškas jo nebuvimas.
„[...] jiems smarkiai trūksta savikritiškumo. Jie tiesiog yra nesavikritiški, jie nemato savo trūkumų, jie nemato prieštaravimų. Dėl to sau užkerta bet kokius kelius tobulėti arba keisti situaciją“, – įsitikinusi menotyrininkė, dailės istorikė, rašytoja, aktyvi Ukrainos laisvės rėmėja, romano „Petro imperatorė“ autorė dr. K. Sabaliauskaitė.
Viso pokalbio su K. Sabaliauskaite klausykitės ir jį stebėkite vaizdo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
2022.05.15 12:17
Kristina Sabaliauskaitė: kodėl niekas nenori įsiklausyti į lietuvių rusorealistų patirtį?
LRT.lt 2022.03.30 20:50
Kristina Sabaliauskaitė / D. Umbraso/LRT nuotr.
LRT.lt skaitytojams leidykla „Baltos lankos“ pateikia rašytojos, menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės komentarą apie Ukrainą ir Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu. Tekstas buvo paskelbtas Nyderlandų dienraštyje „De Volkskrant“.
Kviečiame skaityti.
**
Rusijos invazija į Ukrainą lietuviams ar lenkams nebuvo netikėta. Ji visad buvo tikėtina – daugiau nei dešimtmetį Rusija savo karinių pratybų metu repetavo kaimynų užpuolimą: pradedant Baltijos šalių „atkirtimu“ nuo ES ar atominių smūgių Varšuvai ir Berlynui imitavimu. Man rašant šiuos žodžius yra žudomi vaikai, rusų kareiviai mirtinai prievartauja ukrainietes moteris ir mergaites, civiliams šaudoma į nugaras; mokyklos, ligoninės, UNESCO saugomos katedros yra beatodairiškai bombarduojamos.
Kristina Sabaliauskaitė ir interviu leidiniu NRC / E. Blaževič/LRT ir „Baltos lankos“ nuotr.
Sudarinėjami tūkstančių ukrainiečių mirties ir deportacijų sąrašai – lygiai kaip Stalino ir Hitlerio laikais. Tačiau mes Lietuvoje visuomet žinojome, kad Rusija tokius dalykus tebesugeba, nes patyrėme viso to „lengvąją versiją“ 1991-aisiais, kai žuvo „tik“ 14 žmonių ir arti tūkstančio buvo sužeista. Mes nuolatos stengėmės įspėti savo partnerius – tik štai jie visad manė, kad mes perdedame ar esame rusofobiški. Ne – tiesiog mes supratome rusų kalbą, turėjome patirties ir buvome rusorealistai.
Kodėl tik nedaugelis nori įsiklausyti į mūsų patirtį? Net ir dabar tribūnos pirmenybė Vakarų medijose yra pavieniams rusų intelektualų emigracijoje balsams, maldaujantiems netapatinti rusų ir Putino, prašantiems prisiminti Rusijos indėlį į pasaulio kultūrą. Girdžiu jų nevilties balsus, tačiau kuo jie konstruktyvūs ar aktualūs dabar? Juk seniai žinoma, pradedant Alphonse`o de Custine`o ir baigiant André Gide`o ir Orlando Figes`o gelminėmis įžvalgomis, kad amžiams bėgant vienas svarbiausių rusų intelektualų rūpesčių buvo „ką pasaulis apie mus pagalvos? kad tik mūsų kultūrinio fasado didybė nesumenktų...“ – ir Ukrainos nekaltųjų skerdynės tarsi nesvarbu. Taip pat medijose girdimi ir Vakarų komentatorių balsai, argumentuojantys, kad Rusijos agresija tėra „natūrali reakcija“ į NATO plėtrą po 1997-ųjų.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Todėl jaučiu tam tikro kultūrinio vertimo poreikį – nes pirmieji negali būti nešališki, o antrieji dažnai stokoja net bazinių rusų kultūros ir kalbos žinių.
Pastarieji, teigiantys, kad visa tai, kas dabar vyksta, tėra Rusijos reakcija į NATO plėtrą, prasidėjusią prieš daugiau nei dvidešimtį metų, iš esmės palaiko Putino mąstymą, kad nėra jokios teisės viršenybės, kad šalys (juolab mažesnės) neturi jokio suverenumo, kad nacionalinių referendumų rezultatai nė kiek negalioja; kad pasaulis tėra pyragas, kurį kaip nori gali supjaustyti tas, kurio rankoje – peilis.
Pasakykime aiškiai – NATO narystė nebuvo kažkas „duoto“ naujiesiems nariams. Mes užsitarnavome ją nepaprastai sunkiomis pastangomis ir įdirbiu, padarydami didžiulį progresą (pareikalavusį iš senųjų narių ištisų dešimtmečių) per labai trumpą laiką tam, kad atitiktume priėmimo į NATO ir ES reikalavimus.
Mums pavyko, o štai Rusija dabar nusikaltimais prieš žmoniją baudžia Ukrainą vien dėl to, kad toji net kontempliuoja norą gyventi būdama Europos civilizacijos dalimi. Neapgaudinėkime savęs: mūšis dėl mūsų civilizacinių vertybių dabar kovojamas Ukrainos žemėje, ukrainiečių krauju.
Pagrindinė klaida, kurią darė Vakarų valstybės, buvo vadovavimasis iliuzija, kad Rusija yra dalis Europos civilizacijos. Tai suprantama: Rusija visad pasižymėjo tuo, kad mokėjo atrodyti kaip Europos kultūros simuliakras ir itin talentingai imituoti estetinį lukštą, po juo išlaikydama turinį, kuris dažnai ne tik skyrėsi, bet ir prieštaravo vakarietiškosioms vertybėms.
Juk tai šalis, istoriškai niekada neturėjusi nei politiškai pliuralistinės visuomenės, nei bet kokios savivaldos, net žemiausiu, municipalinės ar akademinės autonomijos, lygmeniu – nuo pat Petro I ir jo „rangų tabelio“ laikų ji visad buvo tik galios piramidė, didžiausios prievartos būdu pajungianti subjektus aklam paklusnumui.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Kitas svarbus faktorius – netgi laiko samprata skirtinga nuo vakarietiškosios. Ji cikliška, ne linijiška, – tikima, jog istorija pasmerkta kartotis, ji nulemta ir ne itin priklauso nuo žmogiškųjų veiksmų. Todėl žmogiškoji būtybė šimtmečiais buvo suvokiama kaip įrankis, tegalintis kentėti; Rusijos kultūroje kaip „dvasingumo“ garantas šimtmečiais buvo šlovinamas pasyvus gebėjimas kentėti (o ne aktyvūs, blogiui besipriešinantys kilnūs darbai). Individualumas ir iniciatyvumas dažniausiai buvo baudžiamas, nes juk „vsiakaja vlastʼ ot Boga“ – „visa valdžia – nuo Dievo“: pastarieji įvykiai liudija, jog ši dogma, nukalta Petro I laikais ir iškelianti pasaulietinę valdžią virš dvasinės, vis dar tebegalioja.
Iš viso to kyla Rusijos lyderių klejonės apie „Sovietų imperijos atkūrimą“, „Maskvą kaip Trečiąją Romą“ ir įsivaizdavimas, kad vis dar gyvenama 1939-aisiais, Molotovo–Ribbentropo paktų ir „įtakos zonų pasidalijimo“ laikais. Jie tiesiog bando atkartoti įsivaizduojamo ciklo būdu laiką prieš Berlyno sienos griūtį.
Rusijos medijos jau keletą dešimtmečių – lygiai kaip gūdžiausiais Šaltojo karo laikais – peni savo mases propagandos apie pagrindinį priešą „supuvusius Vakarus“ (tai yra apie mus visus) ir „agresyvius natovcus“ (tai yra visas NATO šalis) srautu. Naratyvas, kartojamas diena iš dienos Rusijoje, yra apie žlungančias, išsikvėpusias Vakarų visuomenes, pilnas „fašistų“ ir „iškrypėlių“, gėjų ir lesbiečių (jie netgi nukaldino populiarius rusiškus terminus „Gėjropa“ ir „Liberastija“ (kaip „pederastija“) Europai ir liberaliajai demokratinei sistemai vadinti.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Anot rusiškos propagandos, Rusijos misija yra ateiti ir „išvaduoti“ Europos šalis. Mes jau visa tai matėme – jau matėme, kaip buvo „išvaduotos“ Baltijos šalys Antrojo pasaulinio karo metu, kaip tūkstančių tūkstančiai Vokietijos moterų ir mergaičių buvo „išvaduotos“ jas išprievartaujant jų pačių žemėje 1945-aisiais, paskui rusų tankai atvyko į Budapeštą 1956-aisiais ir į Prahą 1968-aisiais „išvaduoti“ vengrų ir čekų nuo jų pačių. Matote, rusai juk niekada niekada neužpuola: jie tiesiog ateina „išvaduoti“ jus nuo jūsų pačių. Jie visuomet sako, kad tik „padeda broliškai tautai“ arba „gina vietinius rusakalbius“. Mes Lietuvoje visa tai jau girdėjome visą 20 amžių. Ukrainiečiai gali patvirtinti, kad rusiškoje retorikoje niekas nesikeičia. Niekas, išskyrus, deja, agresijos, cinizmo ir mirčių mastą.
Statistika rodo, kad šį „agresyvios NATO, supuvusių Vakarų ir poreikio išvaduoti Ukrainą“ naratyvą palaiko iki 70 proc. Rusijos piliečių. Jie – nesvarbu, aktyviai ar pasyviai, – įgalina tai, kas vyksta. Štai todėl mes nematome milijonų gatvėse, tik tūkstančius nedideliuose protestuose, kurie negailestingai traiškomi. Rusijos motinos vis dar tyli – jos neina į gatves protestuoti dėl to, kad jų sūnūs yra siunčiami žudyti Ukrainos vaikų ir moterų.
Ne kiekvienas rusas yra perskaitęs visus rusų klasikus, kurių indėlio mes taip primygtinai esame raginami nepamiršti (ką gi, prisiminkime – bene kiekvienas rusų autorius, kuris tik yra parašęs ką nors vertingo pasauliui, nuo Tolstojaus iki Brodskio, vienokiu ar kitokiu būdu buvo gniuždomas ir persekiojamas tos valstybės), bet kiekvienas yra išėjęs mokyklinę programą. Man dar teko patirti sovietinę mokyklą ir jos vadovėlių turinį, kurio paskirtis buvo plauti smegenis kartų kartoms, paverčiant jas nekritiška patrankų mėsa karui su „supuvusiu Vakarų kapitalizmu“.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Kartų kartos Rusijos vaikų buvo (o gal dar ir tebėra) mokomos pasitelkiant pionieriaus Pavliko Morozovo pavyzdį: pagirtina išduoti savo tėvus, jei jų politinės pažiūros „neteisingos“. Tieji Vakaruose, kurie jau dabar svarsto apie poreikį remti Rusijos visuomenę „kad įvyktų demokratinis pokytis“ ar sukurti jai „Marshallo planą“, nesupranta vieno dalyko: Rusijoje nėra kritinės masės tokiam pokyčiui įgyvendinti. Ar įmanoma importuoti demokratiją, jei 70 proc. rusų jos nenori ir mato ją kaip „blogį iš Vakarų“?
Būdami kaimynais, mes gerai pažįstame rusų mentalitetą ir todėl patarimas būtų paprastas: nustokime bijoti. Atminkime, kad bet koks Vakarų nuolaidžiavimas Rusijai, bet koks nutylėjimas, užsimerkimas, rusų yra vertinamas kaip silpnumo ženklas, o rusai silpnųjų, „slabakų“, niekada negerbė. Be to, nereikia pamiršti, kad jie nėra pragmatikai ir nieko prieš žaloti patys save, jei tik tiki, kad egzistuoja kažkoks „aukštesnis tikslas“. Labai naivu galvoti, kad rusų visuomenė ims ir susitvarkys bėdą ir netvarką, kurioje atsidūrė, – tam nėra nei valios, nei įgūdžių, nei tradicijos. Istoriškai visi galios perversmai Rusijoje buvo įgyvendinti ne visuomenės, o kariuomenės. Be to, jei kokie nors vidiniai pokyčiai ir įvyktų – jie nebūtinai bus į gera.
Ko dabar reikia – tai žingsniu (o dar geriau – dviem) užbėgti priešininkui už akių ir nustoti žaisti atviromis kortomis, apsiskelbiant, kas bus ar nebus daroma Rusijos atžvilgiu. Būtina veikti, o ne vien reaguoti pagal Rusijos užduodamą toną ir jų grasinimais diriguojamą ritmą. Užteks brėžti įsivaizduojamas raudonąsias linijas – metas sustiprinti tvirtas, nepramušamas ugniasienes. Tvirtos ugniasienės nereiškia visų durų užmūrijimo – jos tik reiškia, kad kas nors pas tave gali ateiti tik mandagiai pro duris ir tik tuomet, kai yra pakviestas, kai galioja šeimininko sąlygos, o ne „išvaduoti“, ne „demilitarizuoti“, ne „įvesti tvarkos“ tavo paties namuose. Internete cirkuliuoja labai taiklus memas rusų kalba apie tai, kur baigiasi Rusijos sienos: jos baigiasi ten, kur rusai gali gauti atgal.
Kovo 8-ąją minint Tarptautinę moters dieną, prie Ukrainos ambasados žmonės rinkosi į akciją pareikšti solidarumo su šalies, patiriančios Rusijos invaziją, moterimis / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Todėl darykime viską, kad padėtume Ukrainai laimėti, nes jų žemėje ir jų krauju dabar kovojama už Vakarų civilizaciją. Mes turime nustoti žvelgti į ukrainiečius kaip į gladiatorius žiniasklaidos mirties cirke, nes iš tiesų jie yra mūsų pačių narsus avangardas. Jei jie pralaimės – pralaimėsime mes visi, įskaitant ir visas Vakarų Europos šalis (kad ir kaip toli jos būtų), pastaraisiais dešimtmečiais į savo finansų, politikos ir prekybos arklides įsileidusias ne vieną rusišką Trojos arklį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą