2021.12.26 13:25
Prieš trejus metus Lietuvoje praūžė valstybingumo atkūrimo šimtmečiui paminėti skirti renginiai, tačiau ar žinojote, kad prie respublikos ištakų stovėjo daugybė skirtingų tautų? 1918–1920 m. kovoti už laisvę, į kurią kėsinosi bolševikai, želigovskininkai ir baltagvardiečiai-bermontininkai, ėjo žydai ir baltarusiai, totoriai ir rusai, lenkai ir sentikiai.
Karių ir karininkų gretose buvo ir save laikančių ukrainiečiais, estais ar net vokiečiais. Dešimtys tautinių mažumų atstovų gavo aukščiausius valstybės apdovanojimus. Kartu su etniniais lietuviais jie apgynė jauną demokratiją, tačiau būtent baltarusių tautos atstovai suvaidino ypatingą vaidmenį kovoje su įsibrovėliais.
Ne paslaptis, kad per pastaruosius dvejus metus lietuvių ir baltarusių tautų bendrystės jausmas kaip niekad sustiprėjo. Paprastai mintys apie dvasinę vienybę ir brolybę išsakomos diskusijų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) kontekste, tačiau nuo tos valstybės mus skiria šimtmečiai. Tuo tarpu žvelgiant iš istorinės perspektyvos, bendra kova 1918–1920 m. yra puikus bendradarbiavimo netolimoje praeityje pavyzdys. Beje, tuomet baltarusių kilmės kariai ir karininkai už Lietuvą kovojo vilkėdami uniformomis su balta, raudona, balta simbolika. Karinė vadovybė sąmoningai leido naudoti tokius skiriamuosius ženklus.
„Mūšiuose ir kautynėse prie Zarasų, Švenčionėlių, Turmanto, Molėtų, Dubingių, Merkinės ir Druskininkų (o Latvijoje – nuo Červonkos iki paties Daugpilio) Lietuvos žemė aplaistyta baltarusių karių krauju“, – rašo Lietuvos kariuomenės gretose kovojusiems baltarusiams skirtos monografijos autorius, istorikas Gintautas Surgailis.
Baltarusijos dalinių kūrimas nebuvo lengvas. Vilniaus praradimas ir Gardino atsisakymas atkirto jauną respubliką nuo baltarusių tankiai apgyvendintų žemių. Jų lyderiai ateitį matė kartu su Lietuva – dvi tautos vienoje valstybėje – tačiau šiam projektui nebuvo lemta tapti kūnu. Nepaisant to, apie tūkstantį baltarusių su ginklu rankose kovėsi už Lietuvos laisvę. Mūšiuose ir susirėmimuose su priešu žuvo 30 savanorių, už karinius nuopelnus Vyčio Kryžiumi apdovanotas 51 karys, pasakoja žurnalistas, keturių tomų rinkinio „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“ autorius Vilius Kavaliauskas. Jo iniciatyva Vilniuje buvo atidengta atminimo lenta.
„Baltarusiai daug nuveikė kovodami už Lietuvos nepriklausomybę. Prieš kelerius metus pagerbėme jų atminimą Vilniaus Šv. Baltramiejaus bažnyčioje, buvo atidengtos atminimo lentos baltarusių ir lietuvių kalbomis. Jose surašytos visų Lietuvos kariuomenės baltarusių daliniuose tarnavusių Vyčio Kryžiaus kavalierių pavardės“, – sako pašnekovas.
Dviejų tautų likimai susiliejo į vieną
Ne taip seniai istorikai minėjo 103 metų senumo įvykius. 1918 m. gruodžio 1–2 d. Gardine įvyko Didysis baltarusių suvažiavimas – į miestą susirinko žmonės iš atokiausių gubernijos kampelių. Per suvažiavimą Gardino srities gyventojai nusprendė autonomijos teisėmis prisijungti prie Lietuvos. Baltarusių nacionalinio judėjimo lyderiai palaikė šiuos siekius, nes matė poreikį kurti bendrą federacinę valstybę, atkartojančią LDK dvasią, bet paremtą demokratine santvarka. Vilniuje veikė Baltarusijos Rada, kuri bandė glaudžiai ir lygiomis teisėmis bendrauti su naująja Lietuvos valdžia, rašo istorikas, mokslinio straipsnio „Baltarusiai Lietuvos valstybės tarnyboje 1918–1920 metais“ autorius Tomaszas Blaszczakas.
„1918 m. balandžio 23 d. surengtos bendros derybos, – rašo mokslininkas. – Susitikime dalyvavę Rados atstovai Antanas Luckevičius, Daminikas Siamaška ir Janka Stankevičius pirmą kartą pripažino Lietuvos nepriklausomybę. <...> Delegacija taip pat deklaravo, kad baltarusių tikslas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgimimas, kaip Lietuvos ir Baltarusijos federacija.
Kelis mėnesius įgaliotieji lietuvių ir baltarusių atstovai diskutavo apie tolesnio bendradarbiavimo ir sąjungos galimybes, aptarė teritorinio vientisumo klausimus, pasakoja istorikas. Galiausiai 1918 m. lapkričio 27 d. šeši Rados atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Vyriausybėje buvo įsteigta atskira Baltarusijos reikalų ministerija, kuriai vadovavo pirmojo Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) ministrų kabineto vadovas Josifas Voronko. BLR sumanytojams nepavyko projekto įgyvendinti, todėl jie nusprendė ieškoti laimės ir kovoti už baltarusių kaip tautos išlikimą Lietuvos valstybėje.
Tuo pat metu Lietuvoje buvo pradėta formuoti kariuomenė. Pagrindiniai centrai buvo Vilnius, Kaunas ir Gardinas. Ministras pirmininkas – pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovas – Augustinas Voldemaras, prieš tapdamas idėjiniu tautininkų lyderiu, pirmaisiais veiklos metais, atvirkščiai, rėmėsi tautinėmis mažumomis. Jis aktyviai verbavo ir baltarusius, ir rusus, ir žydus, ir net buvusius carinės Rusijos karius. A. Voldemaras manė, kad tarp lietuvių yra per mažai profesionalų. Jis laikėsi paprastos pozicijos – svarbiausia kadrai. A. Voldemaras sveikino baltarusių ginkluotų dalinių steigimą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiuo klausimu jis turėjo nemažai priešininkų. Nepaisant to, kad tuo metu Lietuva dar nebuvo apsisprendusi, kokia ji nori būti – daugiatautė ir daugiakalbė, ribota erdvėje, bet daugiau ar mažiau „etniškai gryna“, dalis oponentų jau aiškiai suprato, kad respublika turi tapti nacionaline valstybe. Apie tai mums pasakojo istorikai Algimantas Kasparavičius ir Simonas Jazavita.
„Vienas iš ministro pirmininko siekių į kariuomenę pritraukti priešininkų buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris Kazys Škirpa“, – sako Kauno muziejaus darbuotoja S. Jazavita.
„Iš pradžių Lietuvoje buvo vadovaujamasi paprasta tiesa – kuo didesnė valstybė, tuo geriau. Savo imperializmą politikai apribojo etnografinėmis sienomis, tai yra tomis teritorijomis, kuriose kadaise gyveno lietuviai. <...> Pilietiškumas buvo iškeltas aukščiau kalbinių ir tautinių veiksnių. Svarbiausia, kad šalies piliečiai būtų patriotai, o kalbėti jie gali ta kalba, kuri jiems patogesnė“, – svarstydamas apie premjerą A. Voldemarą sako A. Kasparavičius.
Lietuvos ateities vizijas pradiniame nepriklausomybės etape jis mini ir savo knygoje „Pirmieji Lietuvos ministrų kabinetai 1918 metais Vilniuje“.
„Pirmasis ministras pirmininkas A. Voldemaras pasirūpino, kad į svarbius postus būtų skiriami ir lenkai, rusai ar žydai. Tačiau liberalai, krikščionys demokratai ir socialistai liaudininkai, ypač šie, tam priešinosi. Tautininką A. Voldemarą labiausiai domino į tam tikras pareigas skiriamo žmogaus žinios, įgūdžiai ir patirtis. Jis manė, kad valstybei valdyti neužtenka vien tik patriotizmo, tačiau kairieji šiuos jo sprendimus blokavo, į pirmą vietą iškelė nacionalinį veiksnį“, – aiškina pašnekovas.
Vis dėlto pirmaisiais nepriklausomybės metais ministrų kabineto vadovo žodis buvo svaresnis. Baltarusių daliniai nebuvo partizanų būriai – jie buvo formuojami kaip vienas iš sausumos pajėgų komponentų. Ypatingas vaidmuo šiuose procesuose buvo patikėtas baltarusių kilmės carinės armijos karininkams.
„Ginkluoti baltarusių daliniai buvo neatsiejama Lietuvos kariuomenės dalis ir demonstravo nemenką drąsą“, – pabrėžia S. Jazavita.
„1918 m. gruodžio 1 d. Vilniuje pradėtas formuoti Pirmasis baltarusių pėstininkų pulkas. Jo vadu buvo paskirtas pulkininkas Mykolas Lavrentjevas, būsimų batalionų vadais – papulkininkiai Sergejus Lienivovas ir Aleksandras Uspenskis <...>. Tačiau baltarusiams organizuoti dalinį Vilniuje buvo gana sudėtinga. Savanorių karininkų pulkui iš pradžių pakako, bet eilinių kareivių trūko“, – rašo G. Surgailis.
Vienu pirmųjų besikuriančios kariuomenės vadų tapo Kiprijonas Kondratovičius – carinės armijos pėstininkų generolas (vienas aukščiausių karinių laipsnių Rusijos imperijoje), jis išsiskyrė mūšio laukuose tiek per 1877–1878 m. Rusijos ir Turkijos karą, tiek malšinant Boksininkų sukilimą Kinijoje, tiek per Rusijos ir Japonijos karą. Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo paskirtas krašto apsaugos viceministru. Vienu metu jis net ėjo ministro pareigas. Būtent K. Kondratovičius pasisakė už baltarusių dalinių kūrimą, rašoma G. Surgailio monografijoje.
Tiesa, šiame poste generolas išsilaikė neilgai – jis buvo itin nepopuliarus tarp patriotiškai nusiteikusių lietuvių. Jie manė, kad Lietuva, kaip valstybė, jį mažai tedomina, matė jį kaip imperialistą ir „baltųjų judėjimo“ šalininką, todėl dažnai jo įsakymai buvo sabotuojami. Kariuomenės vadas jiems atsiteisdavo tuo pačiu, o kai jaunieji Lietuvos karininkai pasisakė už karinių laipsnių ir rangų panaikinimą, į juos ėmė žiūrėti kaip į raudonųjų pakalikus. Šis sprendimas jam labai priminė bolševikų dekretą „Dėl visų karių teisių sulyginimo“, kuris sunaikino senąją kariuomenę.
„Tam tikra prasme šis žingsnis padėjo sumažinti Rusijos karininkų, didelę reikšmę teikusių hierarchijai, įtaką. Kita vertus, panašiai elgėsi ir raudonieji... Savo ruožtu K. Kondratovičius į lietuvius ėmė žiūrėti kaip į potencialius bolševikų šalininkus. Generolas tapo dar uždaresnis, galutinai nustojo klausytis ir įsiklausyti į kritikų žodžius“, – pasakoja S. Jazavita.
Be to, jaunus Lietuvos karininkus erzino tai, kad K. Kondratovičius buvo prastos nuomonės apie lietuvių kalbą. Jis reikalavo į rusų kalbą versti visus ministerijų ir departamentų lygio įstatymus ir įsakymus. Tiesą sakant, tai nestebino, nes generolas nemokėjo lietuviškai.
Lietuviškas internacionalas
Toliau įvykiai klostėsi taip. Prasidėjus Raudonosios armijos puolimui, buvo nuspręsta palikti Vilnių. Ministerijos karinė vadovybė ir pareigūnai kartu su lietuvių daliniais pasitraukė į Kauną, o pradėtam formuoti baltarusių pulkui buvo įsakyta užimti Gardiną. Kartu su juo į miestą išvyko ir ministras J. Voronko, rašo istorikas Anatolijus Grickevičius.
Miestą vis dar kontroliavę vokiečiai iš pradžių priešinosi baltarusių dalinių kūrimui, tačiau vėliau nusileido. Tuo metu virš Gardino karinės komendantūros pastato suplevėsavo dvi vėliavos – Lietuvos ir Baltarusijos. Daugelyje provincijos miestų pradėjo veikti verbavimo centrai, pulke narių vis gausėjo. Vienu metu savanorių skaičius dalinyje siekė tūkstantį, tačiau jo etninė sudėtis buvo nevienalytė. Jame tarnavo ir baltarusiai, ir žydai, ir rusai. Prasidėjus žydų mobilizacijai, litvakai noriai stojo į kariuomenę. Pulke buvo apie 200 žydų.
Tačiau dirbti Gardine buvo be galo sunku. Trūko pinigų, ginklų, maisto, amunicijos – visko. Nebuvo įmanoma palaikyti ryšio su Kaunu ir kitais lietuvių pulkais, todėl M. Lavrentjevas ragino vadovybę perkelti dalinį į Suvalkus. Jo prašymas nebuvo patenkintas – buvo siekiama išlaikyti kontingentą regione. Tuo metu, kaip pasakoja G. Surgailis, Lietuvos valdžiai jis buvo svarbus.
Ir visgi vėliau Gardiną teko palikti – pažeidę susitarimą neliesti pulko, baltarusių dalinį išformavo lenkų kariai. Dėl šios priežasties kariai ir karininkai buvo evakuoti į Kauną.
Užnugaryje ir fronte
Laikinosios sostinės mokymo bazėse iš 300 baltarusių pavyko suformuoti du pėstininkų vienetus ir husarų eskadrilę. 1919 m. birželio pabaigoje baltarusių daliniai buvo pasiųsti į frontą kovoti su bolševikais. Jau pirmame mūšyje kariai ir karininkai pademonstravo drąsą ir ryžtą. Intensyviausios kovos vyko liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje.
„Per nuožmiuosius mūšius, siekiant išvaryti bolševikus iš Lietuvos, tarp baltarusių ir lietuvių užsimezgė stipri karinė draugystė“, – rašo istorikas, žymus JAV lietuvių veikėjas Ernestas Lukoševičius.
1919 metais pirmoji baltarusių kuopa buvo įtraukta į Marijampolės bataliono sudėtį. Vėliau lietuvių daliniai buvo pasiųsti kovoti su bermontininkais. Atsisveikindami baltarusiai kulkosvaidininkai jiems parašė jaudinantį laišką.
„Nuo mūsų, baltarusių kulkosvaidininkų, jums, broliai karininkai ir kulkosvaidininkai, nuoširdūs linkėjimai. Po beveik keturių mėnesių darbo ranka rankon, petys petin mūšio lauke prieš jūsų ir mūsų laisvės ir nepriklausomybės priešus skaudančia širdimi atsisveikiname su jumis. Nuoširdžiai linkime kuo greičiau išvaryti visus mūsų priešus iš Lietuvos ir Baltarusijos ir gyviems grįžti į tėvynę“.
Šį laišką atsiminimuose cituoja Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius majoras Aleksandras Ružancovas. 1919 m. lapkričio 17 d. jis stojo vadovauti iš dviejų kuopų suformuotam atskiram baltarusių batalionui. Nepriklausomoje Lietuvoje A. Ružancovas užsitarnavo pulkininko laipsnį. Jo veikla neapsiribojo vien kariniais reikalais. Karininkas populiarino baltarusių kalbą ir kultūrą, rašė į laikraščius ir žurnalus, leido knygas, mokymo priemones, mokytojavo. Beje, jis puikiai kalbėjo lietuviškai.
„Padalinio vadovybė <...> vykdė kultūrinį ir švietėjišką darbą. Štabas leido laikraštį baltarusių kalba „Varta Backauščyny“, speciali iš kariškių sudaryta komisija rengė istorinę apybraižą apie baltarusių dalinių kovos kelią. Nedidelę, bet drausmingą daugiatautę kariuomenę vienijo ištikimybė nepriklausomos Lietuvos idėjai“, – rašo istorikas Artiomas Petrikas.
Verta pažymėti ir tai, kad Lietuvos kariuomenės baltarusių daliniuose kanceliarija buvo tvarkoma ir nurodymai duodami baltarusių kalba, nors daugeliui carinės armijos karininkų tai nebuvo lengva.
1920 m. liepą Sovietų Rusijai ir Lietuvai sudarius taikos sutartį, pagal kurią bolševikai pripažino Lietuvai Vilniaus kraštą, Gardiną, Ašmeną ir Lydą, baltarusiams atgimė viltis susigrąžinti istorines žemes. Vienos valstybės dviem tautoms projektas vėl įgavo formą, tačiau generolo Lucjano Želigowskio puolimas visus planus sugriovė.
Baltarusių kariai kartu su lietuviais žygiavo kovų su lenkais keliais, kovėsi su priešu prie Giedraičių ir Širvintų, sustabdė želigovskininkų puolimą, tačiau Vilnius buvo prarastas.
Dalinys dar kurį laiką egzistavo – galutinai išformuotas buvo tik 1923 metų rugpjūčio pradžioje. Viena iš pagrindinių tokio sprendimo priežasčių buvo ta, kad Antantės ambasadorių taryba pripažino Lenkijos rytines sienas. Vilniaus ir istorinių Baltarusijos žemių grąžinimo klausimas buvo atidėtas neribotam laikui. BLR sukūrimo idėja taip pat žlugo – jos teritorijas pasidalino RSFSR ir Lenkija.
Po karo karininkų ir karių likimai susiklostė įvairiai, tačiau baltarusiškas žodis šalyje vis tiek skambėjo. Ironiška, kad būtent Lietuvai, kaip kad savo atsiminimuose rašė A. Ružancovas, tarpukariu buvo lemta tapti baltarusių kalbos ir kultūros sergėtoja. Čia vystėsi ir gyvavo kalba, čia prieglobstį rado dešimtys BLR kūrėjų ir vadovų, kai jų tėvynę draskė įsibrovėliai.
Dar visai neseniai Lietuvos baltarusiai tikėjo, kad istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės grįš į respublikos sudėtį, o baltarusių tauta ras naują tėvynę Lietuvoje. Tai patvirtina ir 1923 m. sausį pasakyti Daminiko Semaškos žodžiai.
„Lietuvių žemėms susijungus vakaruose, prasidės lietuvių žemių vienijimas rytuose. Gerai prisimename, kad nėra Lietuvos be Vilniaus, kad niekas negali iš jos atimti Gardino, Balstogės ir Belovežo, kad jokia kraujo ir geležies grėsmė neprivers mūsų pamiršti Vilniaus ir Gardino žemių sūnų. Ir dabar, pasiekę laisvąsias Baltijos bangas, sieksime žalių Baltarusijos miškų“, – savo sveikinimo kalboje Klaipėdos srities prijungimo prie Lietuvos proga rašė Baltarusijos reikalų ministras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą